GENERALINĖS ADVOKATĖS
CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,
pateikta 2005 m. birželio 9 d.(1)
Byla C‑46/03
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė
prieš
Europos Bendrijų Komisiją,
palaikomą Europos Sąjungos Tarybos
„Europos regioninės plėtros fondas – Programa Manchester/Salford/Trafford 2 („MST 2“) – Biudžetiniai įsipareigojimai – Terminas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį – Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų panaikinimo“
Turinys
I – Įvadas
II – Teisinis pagrindas
III – Faktinės aplinkybės
IV – Procesas
V – Teisinis vertinimas
A – Ieškinio priimtinumas pagal EB 230 ir 231 straipsnius
B – Pagrįstumas
1. Pirmasis ieškinio pagrindas: 2002 m. lapkričio 22 d. sprendime padarytos teisės, aiškinimo ir vertinimo klaidos
a) Jungtinės Karalystės argumentai
b) Komisijos argumentai
c) Teisinis vertinimas
i) Dėl reglamentų tarpusavio santykio
ii) Dėl argumento, kad paraiška Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies prasme buvo pateikta laiku
iii) Dėl tariamo nepasinaudojimo diskrecija
iv) Dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo
v) Dėl tariamo teisinio tikrumo principo pažeidimo
vi) Dėl tariamo gero administravimo, Bendrijos solidarumo, regioninės partnerystės ir lojalumo Bendrijai principų pažeidimo
2. Antrasis ieškinio pagrindas: Komisijos elgesys
a) Pagrindiniai argumentai
b) Teisinis nagrinėjimas
i) Dėl argumentų logikos
ii) Dėl Komisijos pareigos informuoti pagal Reglamento Nr. 1260/1999 31 straipsnio 2 dalies 4 pastraipą
iii) Dėl atskirų Komisijos veiksmų
3. Trečiasis ieškinio pagrindas: nepakankamas Komisijos sprendimo K (92) 1358/8 pagrindimas
a) Jungtinės Karalystės argumentai
b) Komisijos argumentai
c) Teisinis nagrinėjimas
VI – Išvada
I – Įvadas
1. Šiuo ieškiniu Jungtinė Karalystė visų pirma prašo Teisingumo Teismo pagal EB 230 straipsnį ir 231 straipsnį panaikinti 2002 m. lapkričio 22 d. Komisijos sprendimą panaikinti operatyvinei programai Manchester/Salford/Trafford 2 („MST 2“) iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) skirtą 11 632 600 EUR dydžio paskutinį pagalbos likutį. Jungtinė Karalystė iš esmės teigia, kad šis sprendimas pagrįstas klaidingu Reglamento (EB) Nr. 1260/1999(2) 52 straipsnio 5 dalies arba Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio išaiškinimu.
2. Antra, jei Komisijos pateiktas Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies ir (arba) Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio išaiškinimas būtų pripažintas teisingas, Jungtinė Karalystė prašo, remiantis EB 241 straipsniu, pripažinti, kad minėti teisės aktai netaikomi Jungtinei Karalystei. Tačiau 2005 m. kovo 23 d. laišku Jungtinė Karalystė atsisakė šio ieškinio reikalavimo.
II – Teisinis pagrindas
3. 1988 m. gruodžio 19 d. Reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio nuostatas dėl Reglamento (EEB) Nr. 2052/88, koordinuojančio įvairių struktūrinių fondų veiklą tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais, įgyvendinimo(3), 21 straipsnis pavadintas „Mokėjimai“. Jo 4 dalis numato:
„Remiantis atskirais biudžetiniais įsipareigojimais, paskutinė pagalbos suma mokama, kai:
– įvardyta institucija, remdamasi 1 straipsniu per šešis mėnesius nuo atitinkamų metų pabaigos arba nuo faktinio veiksmų užbaigimo Komisijai yra pateikusi paraišką dėl mokėjimo;
– Komisijai yra pateiktos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytos ataskaitos;
– valstybė narė yra pateikusi Komisijai pažymą, patvirtinančią paraiškoje dėl mokėjimo ir ataskaitose pateiktus duomenis.“ (Neoficialus vertimas)
4. Reglamentas Nr. 4253/88 buvo pakeistas 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Reglamentu Nr. 1260/1999, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų(4).
5. Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnis vadinasi „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“. Jo 5 dalis numato:
„Dalinės sumos, skirtos veiklai ar programoms, kurias Komisija patvirtino iki 1994 m. sausio 1 d., tačiau dėl kurių nebuvo gauta paraiškos gauti paskutinę sumą iki 2001 m. kovo 31 d., automatiškai panaikinama ne vėliau kaip 2001 m. rugsėjo 30 d. ir grąžinamos neteisėtai sumokėtos sumos, nepažeidžiant veiklos ar programų, kurios buvo sustabdytos dėl teismo procesų.“
III – Faktinės aplinkybės
6. 1992 m. liepos 6 d. Komisija, remdamasi atitinkamu 1991 m. rugsėjo 20 d. Jungtinės Karalystės prašymu, priėmė Sprendimą K (92) 1358/8 dėl Europos regioninės plėtros fondo (toliau ? ERPF) ir Europos socialinio fondo (toliau ? ESF) pagalbos integruotai veiklos programai Mančesteryje, Salforde ir Traforde, remiantis 1991 m. gruodžio 18 d. 2 tikslo įgyvendinimui priimta Bendrijos paramos sistema Šiaurės Vakarų Anglijai Jungtinėje Karalystėje (toliau ? programa MST 2).
7. Šiuo sprendimu Komisija 1992 m. sausio 1 d. ? 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui pritarė programai MST 2 ir, remdamasi finansavimo planu, iš ERPF paskyrė 56,51 mln. ECU bendro finansavimo lėšų. Be to, ji nustatė, kad galutinis Jungtinės Karalystės mokėjimų terminas galutiniams gavėjams, kuriems pavesta nacionaliniu lygmeniu vykdyti programą, yra 1995 m. gruodžio 31 d., pasilikdama sau galimybę, Jungtinei Karalystei laiku ir pagrįstai paprašius, pratęsti šį terminą.
8. Šio sprendimo 6 straipsnyje pateikta aiški nuoroda į tai, kad norint gauti paramą iš struktūrinių fondų būtina atitikti specialias, sprendimo priedo, esančio sudėtine sprendimo dalimi, 10 straipsnyje išvardytas sąlygas. Šias sąlygas pažeidus, pagalba gali būti nutraukta.
9. Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnis numato:
„Remiantis atskirais biudžetiniais įsipareigojimais, paskutinis pagalbos likutis mokamas, įvykdžius šias kartu taikomas sąlygas:
– įvardyta institucija per šešis mėnesius nuo atitinkamų metų pabaigos arba nuo faktinio veiksmų užbaigimo Komisijai pateikia paraišką dėl mokėjimo; ši paraiška pateikiama remiantis faktiškai patirtomis galutinio gavėjo išlaidomis, kurias patvirtina atitinkami dokumentai;
– Komisijai įprasta ir pripažinta forma pateikiamos Reglamento (EEB) Nr. 4253/88 25 straipsnio 4 dalyje nurodytos ataskaitos;
– valstybė narė pateikia Komisijai pažymą, patvirtinančią paraiškoje dėl mokėjimo ir ataskaitose pateiktus duomenis.“ (Neoficialus vertimas)
10. 1993 m. gruodžio 17 d. Sprendimu K (93) 3804 Komisija padidino ERPF suteikiamą finansavimą iki 58,163 mln. ECU ir atitinkamai pakeitė savo Sprendimą K (92) 1358/8.
11. 1993 m. gruodžio 22 d. Government Office for the North West (atsakinga regioninė institucija, toliau ? GONW) tarnautoja parašė laišką konsultacinio komiteto nariams ir Komisijai ir pridėjo pagal naują Komisijos sprendimą pakoreguotas finansavimo lenteles. Šiose lentelėse ji klaidingai rėmėsi bendra ERPF suteikta 58,76 mln. ECU pagalbos suma.
12. 1994 m. vasario 14 d. Komisija nusiuntė GONW faksu lentelės, kurioje bendra suma ranka buvo ištaisyta į 58,163 mln. ECU, kopiją ir paprašė šios institucijos patvirtinti kopijos gavimo faktą. Ji 1994 m. vasario 21 d. informavo faksu Komisiją apie tai, kad finansinėse lentelėse, kurias Komisija atsiuntė 1994 m. vasario 14 d., pateikti teisingi skaičiai.
13. 1996 m. kovo 4 d. Sprendimu K (96) 461 Komisija pratęsė Jungtinės Karalystės mokėjimų galutiniams gavėjams terminą nuo 1995 m. gruodžio 31 d. iki 1996 m. gruodžio 31 d. ir vėl atitinkamai pakeitė sprendimą K (92) 1358/8.
14. 1999 m. birželio 11 d. GONW pateikė Komisijai baigiamosios programos MST 2 ataskaitos projektą. 2000 m. liepos 31 d. GONW dar kartą nusiuntė Komisijai atnaujintą baigiamosios ataskaitos projekto kopiją.
15. 2001 m. vasario 26 d. raštu GONW pareiškė Komisijai apie savo ketinimą parengti galutines programos MST 2 finansines lenteles. GONW teigimu, jos bus persiųstos Komisijai elektroniniu paštu, kai tik bus parengtos, bet ne vėliau kaip iki 2001 m. kovo 31 d., nuo kurios įsipareigojimai dėl skirtų lėšų automatiškai panaikinami.
16. 2001 m. kovo 15 d. raštu GONW nusiuntė Komisijai baigiamąją programos MST 2 ataskaitą, nurodydama, kad faktiškai patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai bus persiųsti elektroniniu paštu, kai tik su Manchester City Council bus išsiaiškinti neišspręsti klausimai, bet taip pat dar nepasibaigus įsipareigojimų panaikinimo terminui.
17. 2001 m. kovo 21 d. institucija elektroniniu paštu nusiuntė Komisijai keturias finansines lenteles, nurodydama, kad nuo šio momento Komisija gali užbaigti programą MST 2. Atsakingasis asmuo taip pat nurodė, kad, turint omeny trumpus terminus, kilus neaiškumams, galima jam paskambinti.
Buvo pateiktos tokios Excel formato finansinės lentelės:
Patvirtinti projektai pagal paraiškos teikėjus (3 priedėlis),
Patvirtinti projektai pagal prioritetus (4 priedėlis),
Maksimalios finansavimo sumos pagal taikomas priemones (5 priedėlio 1A, 1B, 1C ir 3A bei 3B lentelės, 1C ir 3A lentelių turinys sutampa),
Remtinos išlaidos pagal prioritetus kiekvienais kalendoriniais metais (5 priedėlio 2A ir 2B lentelės),
Patvirtintų, priskirtų ir suteiktų finansavimo lėšų apžvalga pagal priemones (taip pat 3 priedėlis),
Priskirtų metinių pervedimų apžvalga (5 priedėlio 4 lentelė).
18. 3 (Patvirtinti projektai pagal paraiškos teikėjus) ir 4 priedėlių lentelėse pateiktos remtinos visų projektų išlaidos sudaro 111 735 335 GBP. Tačiau 5 priedėlio 2A lentelėje, kurioje lėšos paskirstytos pagal prioritetus, nurodyta 107 746 599 GBP bendra suma, apie išlaidas 3 ir 5 prioritetams 1996 planavimo metais apskritai nėra jokių duomenų.
19. 5 priedėlio 1A ir 1B lentelėse nurodyta, kad ERPF suteiktos finansavimo lėšos sudaro 56,51 mln. ECU, o 1C ir 3A lentelėse ? 58,76 mln. ECU.
20. Remiantis 3 priedėliu, bendra suma taip pat sudaro 58,76 mln. ECU. Šiuo klausimu 3 priedėlyje pateikiama aiški nuoroda į 1993 m. gruodžio mėn. Komisijos sprendimą.
21. Kadangi lentelėse buvo nurodyta skirtinga bendra ERPF suteiktų lėšų suma, abi šalys suabejojo dėl tikslaus galutinai patvirtintų ERPF finansavimo lėšų dydžio. Tačiau atrodo, kad GONW visada manė, jog prie Sprendimo K (93) 3804 pridėtas finansavimo planas yra privalomojo pobūdžio.
22. 2001 m. gegužės 8 d. Komisija elektroniniu paštu paprašė pateikti pakoreguotus programos MST 2 priedus. Po to 2001 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais vyko abipusis susirašinėjimas elektroniniu paštu, per kurį GONW keletą kartų, t. y. 2001 m. birželio 14 d., liepos 19 d., rugpjūčio 6 ir 13 d., siuntė Komisijai pakoreguotus skaičius. Tuo metu Komisija nenurodė, kad terminas baigėsi 2001 m. kovo 31 dieną. Dar 2001 m. rugsėjo 5 d. ji elektroniniu paštu netgi paprašė atsiųsti du dokumentus ? vienas iš jų buvo „galutinės programos MST 2 išlaidų deklaracijos kopija“, kuri, atitinkamos Komisijos tarnybos duomenimis, buvo atsiųsta dar 1997 metais.
23. 2001 m. spalio 24 d. elektronine žinute Komisija pakartojo savo užklausą, o Komisijos ir GONW susirašinėjimas elektroniniu paštu dar vyko 2001 m. gruodžio 20 d. ir 2002 m. sausio 15 dieną.
24. 2002 m. sausio 18 d. Komisija galiausiai pareiškė GONW, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar pasirašyta išlaidų deklaracija buvo gauta iki 2001 m. kovo 31 dienos. Pasak jos, bus gauta paskutinio finansavimo plano, kurio iki šiol neturėjo, kopija. Remiantis Komisijos pastabomis, paskutinis finansavimo planas yra prie Sprendimo K (93) 3804 pridėtas planas. 2002 m. sausio 25 d. GONW elektroniniu paštu atsakė, kad baigiamoji deklaracija dėl programos MST 2 iki šiol nepateikta, argumentuodama tuo, kad laukia pranešimo, kuriuo grįstinas Komisijos sprendimas.
25. Nepaisant to, Regioninės politikos generalinio direktorato generalinis direktorius 2002 m. sausio 24 d. Jungtinės Karalystės Nuolatiniam atstovui prie ES skirtu laišku paprašė patvirtinti, kad iki 2001 m. kovo 31 d. nebuvo atsiųsta nei pažyma dėl galutinio pateiktų duomenų patvirtinimo, nei paraiška gauti paskutinę sumą, ir nurodė, kad nuomonė turi būti pateikta iki 2002 m. vasario 7 dienos.
26. 2002 m. vasario 4 d. GONW, remdamasi 2002 m. sausio 24 d. laišku, elektroniniu paštu pranešė Komisijai, kad laukia 2001 m. rugpjūčio 13 d. finansinėse lentelėse pateiktų duomenų patvirtinimo. Gavusi jį, GONW pateiks pažymą apie baigiamąjį pateiktų duomenų patvirtinimą ir paraišką gauti paskutinę sumą.
27. Komisijai nurodžius, kad tai nėra atsakymas į 2002 m. sausio 24 d. klausimą, GONW dar 2002 m vasario 4 d. ir 2002 m. vasario 6 d. žinute atsakė, kad senų programų trūkumas yra tas, jog sunku nustatyti dokumentų originalus, ir dėl to, kaip įprasta, su Komisija buvo glaudžiai bendradarbiaujama. Institucija negali pateikti galutinio pateiktų duomenų patvirtinimo, kol Komisija nepatvirtino skaičių.
28. Komisija 2002 m. sausio 6 d. elektronine žinute nurodė, kad Komisija negali nurodyti jokių skaičių, nežinodama tikslios patirtų išlaidų sumos. Todėl prašo kuo skubiau atsiųsti pasirašytų formuliarų originalus.
29. GONW dar tą pačią dieną pasirašė Komisijos formuliarą, kuriame patvirtinamos patirtos išlaidos ir prašoma Komisijos sumokėti, ir išsiuntė jai. Remiantis šiuo formuliaru, išlaidos sudarė iš viso 111 735 335 GBP. Prie formuliaro pridėtoje išlaidų lentelėje už 1992?1995 m. pagal prioritetus nurodyti tie patys skaičiai kaip ir 5 priedėlio 2A lentelėje, atsiųstoje 2001 m. kovo 21 d. elektroniniu paštu. Tačiau už 1996 m. išlaidos pagal prioritetus nurodomos kitaip t. y. jos papildytos ne tik 3 ir 5 prioriteto išlaidomis(5).
30. 2002 m. balandžio 18 d. Regioninės politikos generalinio direktorato generalinio direktorius Jungtinės Karalystės Nuolatiniam atstovui prie ES skirtu laišku, be kita ko, pranešė, kad 2002 m. vasario 6 d. dokumentas negali būti pripažintas paraiška dėl mokėjimo, nes Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis numato, jog toks dokumentas turi būti pateiktas iki 2001 m. kovo 31 dienos. Remiantis ta pačia nuostata, paskutinis likutis panaikinamas automatiškai. Be to, Komisija nurodė dviejų mėnesių terminą nuo laiško gavimo dienos nuomonei pareikšti ir iki tos datos sustabdė mokėjimo procedūrą. Laiku negavusi nuomonės, Komisija užbaigs programą, kaip pirmiau aprašyta, ir imsis atitinkamų veiksmų.
31. 2002 m. birželio 12 d. laišku Jungtinės Karalystės Nuolatinis atstovas prie ES atsakė, kad svarbi informacija buvo pateikta iki 2001 m. kovo 31 d. ir buvo manoma, jog 2001 m. kovo 21 d. pateiktos finansinės lentelės atstos išlaidų deklaraciją, kol su Komisija neišspręstas klausimas, kuris finansavimo planas buvo paskutinis. GONW visada laikėsi nuomonės, kad Sprendimas K (93) 3804 yra galutinis, tačiau Komisija tą patvirtino tik 2002 m. sausio 18 dieną. Todėl neišvengiamai paraiška buvo paduoda pavėluotai. Be to, būtų buvę neprasminga pateikti paraišką, paremtą skaičiais, kurių Komisija nėra pripažinusi, tam, kad būtų pritarta paskutinio likučio išmokėjimui.
32. 2002 m. lapkričio 22 d. laišku, kuris kartu yra šio proceso ginčo dalykas (toliau ? ginčijamas sprendimas), Komisija neigia, kad paraiška neišvengiamai galėjo būti paduota tik pavėluotai. Paraiška gauti paskutinę sumą ir išlaidų deklaracija nepriklausė nuo valstybės prisiimtų įsipareigojimų pobūdžio. Šių įsipareigojimų taip pat nebegalima pakeisti. Su finansavimo planu susijusiems argumentams negalima pritarti. Atkakliai tvirtindama, kad Sprendimas K (93) 3804 yra galutinis, GONW pati prieštaravo savo pozicijai, pateiktai baigiamosios ataskaitos 5 priedėlio 3A lentelėje. Todėl nė vienas iš nurodytų argumentų negali panaikinti iš Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies išplaukiančių teisinių pasekmių, atsirandančių pavėluotai pateiktus paraišką. Atsakingam generalinio direktorato skyriui buvo nurodyta panaikinti paskutinę 11 632 600 EUR sumą. Be to, Komisija įpareigota pareikalauti grąžinti 9 272 767,82 EUR.
33. 2002 m. gruodžio 6 d. laišku GONW, be kita ko, atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį Komisija privalėjo panaikinti sumą iki 2001 m. rugsėjo 30 dienos. Jos nuomone, šiuo atveju pati Komisija elgiasi prieštaringai.
IV – Procesas
34. Ieškinys Teisingumo Teismo kanceliarijos registre įregistruotas 2003 m. sausio 31 dieną. 2003 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Tarybai leista įstoti į bylą Komisijos pusėje.
35. Jungtinė Karalystė prašo:
1. pagal EB 230 ir 231 straipsnius panaikinti šiuos teisės aktus:
a) 2002 m. lapkričio 22 d. laiške išdėstytą Komisijos sprendimą panaikinti 11 632 600 EUR sumą;
b) paskesnį sprendimą, priimtą Jungtinei Karalystei nežinomą dieną 2002 m. gruodžio arba 2003 m. sausio mėnesį, panaikinti šią sumą;
c) visus po šio sprendimo priimtus aktus ir patį panaikinimo faktą;
d) 2002 m. lapkričio 22 d. laiške išdėstytą Komisijos sprendimą pareikalauti grąžinti 9 272 767 EUR sumą, jau išmokėtą Jungtinei Karalystei MST2-programai įgyvendinti, ir
e) visus po šio sprendimo priimtus aktus;
2. pagal EB 231 straipsnį panaikinti šiuos aktus;
3. tuo atveju, jei Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies ir (arba) Komisijos sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio išaiškinimas būtų teisėtas, pagal EB 241 straipsnį pripažinti, kad šie straipsniai netaikomi Jungtinei Karalystei;
4. priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
36. 2003 m. kovo 13 d. Komisijai pareiškus, kad ji nebereikalauja grąžinti 9 272 767,82 EUR, Jungtinė Karalystė atsiėmė su šia dalimi susijusį ieškinį (1 reikalavimo d ir e punktai). 2005 m. kovo 23 d. laišku, kuris klaidingai buvo datuotas 2004 m. kovo 23 d., Jungtinė Karalystė atsiėmė savo 3 reikalavimą.
37. Komisija prašo
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną, likusią ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
38. Taryba prašo
– pagal EB 241 straipsnį pripažinti Jungtinės Karalystės ieškinį nepriimtiną arba bent nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
39. Kadangi Jungtinė Karalystė 2005 m. kovo 23 d. laišku atsisakė savo reikalavimo pagal EB 241 straipsnį, bet kuriuo atveju nebūtina nagrinėti, ar šis reikalavimas buvo priimtinas. Atitinkami Tarybos ir Komisijos argumentai nebus detaliau nagrinėjami. Su šiuo klausimu susiję jų reikalavimai laikytini neturinčiais pagrindo.
V – Teisinis vertinimas
A – Ieškinio priimtinumas pagal EB 230 ir 231 straipsnius
40. Komisija reiškia prieštaravimą dėl Jungtinės Karalystės reikalavimų priimtinumo, kuriais ji prašo panaikinti visus sprendimus ir aktus, įskaitant ir patį įsipareigojimų panaikinimą, priimtus po 2002 m. lapkričio 22 d. laiško. Savo nuomonę ji grindžia tuo, kad šie dokumentai yra neišvengiama 2002 m. lapkričio 22 d. laiško pasekmė.
41. Todėl sprendžiant ieškinio reikalavimų priimtinumo klausimą pirmiausia reikia išsiaiškinti ieškinio dalyką. Remiantis EB 230 straipsniu, ieškinio dėl teisės akto panaikinimo objektas gali būti Komisijos priimti aktai, išskyrus rekomendacijas ir nuomones. Iš to išplaukia, kad aktas gali būti ieškinio dalykas tik tada, kai jis sukelia teisinių pasekmių, t. y. savo turiniu reglamentuoja tam tikras aplinkybes(6).
42. Šiuo atveju kyla klausimas, ar ? nepaisant valstybei narei skirto pranešimo apie tai, kad pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį neįvykdytos sąlygos, neleidžiančios automatiškai panaikinti skirtų lėšų, ? pats įsipareigojimų panaikinimas, išreikštas vidinio nurodymo forma, gali būti priimtinas ieškinio dalykas.
43. Šiame kontekste nereikėtų pamiršti, kad įsipareigojimų panaikinimas yra kita biudžetinių įsipareigojimų „medalio pusė“. Biudžetiniais įsipareigojimais laikytinas nutarimas finansuoti tam tikrą programą arba projektą. Šis nutarimas yra biudžetinio plano įgyvendinimo pagrindas, turint omenyje, kad skiriami (vidiniai(7)) biudžetiniai įsipareigojimai ir (išorinį poveikį turintis) sprendimas dėl mokėjimo paraiškos. Panaikinus įsipareigojimus nebegalima išmokėti atitinkamų lėšų pakartotinai nepriėmus biudžetinių įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Komisijos sprendimas, pagal kurį įvykdytos automatinio įsipareigojimų panaikinimo sąlygos, yra išorinį poveikį turintis teisės aktas, o pats įsipareigojimų panaikinimas ? vidinė (ir savaime neapskundžiama) procedūra.
44. 2002 m. balandžio 18 d. laišku Komisija pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad paskutinė patvirtinta ERPF paramos suma turės būti panaikinta. Tačiau kartu paskirdama Jungtinei Karalystei dviejų mėnesių terminą nuomonei pareikšti, per kurį procedūra turėjo būti sustabdyta, Komisija aiškiai davė suprasti, kad nebuvo siekiama priimti privalomą sprendimą.
45. 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimu Komisija patvirtino savo 2002 m. balandžio 18 d. sprendimą dėl įsipareigojimų panaikinimo ir pranešė, kad atsakingai vidaus tarnybai jau nurodyta panaikinti paskutinę sumos dalį.
46. Šitaip Komisijos sprendimas sukelia išorinį poveikį turinčių teisinų pasekmių, nes Jungtinei Karalystei privalomai pranešama apie tai, kad nebebus išmokėta paskutinė 11 632 600 EUR dydžio suma.
47. Taigi ieškinio dalykas yra šis Komisijos sprendimas. Todėl visi paskesni šį sprendimą patvirtinantys sprendimai ir teisės aktai yra tik faktinė pasekmė, nesuteikianti jiems savarankiško reglamentavimo turinio(8).
48. Todėl 1 reikalavimo b ir c punktai nepriimtini.
49. Likusi ieškinio dalis priimtina.
B – Pagrįstumas
50. Savo ieškinį dėl 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimo panaikinimo Jungtinė Karalystė grindžia trim pagrindais. Pirmuoju ieškinio pagrindu ji skundžia Komisijos ginčijamame sprendime padarytas teisės, aiškinimo ir vertinimo klaidas. Antruoju ieškinio pagrindu Jungtinė Karalystė skundžia Komisijos elgesį. Pastaroji savo neveikimu paskatino ieškovę manyti, kad paraiška pateikta tinkama forma ir būdu. Trečiuoju ieškinio pagrindu ji reiškia prieštaravimą dėl nepakankamo ginčijamo sprendimo pagrindimo.
1. Pirmasis ieškinio pagrindas: 2002 m. lapkričio 22 d. sprendime padarytos teisės, aiškinimo ir vertinimo klaidos
a) Jungtinės Karalystės argumentai
51. Pirmuoju ieškinio pagrindu Jungtinė Karalystė išreiškia savo nuomonę, kad Komisijos konstatuotas faktas, jog Jungtinė Karalystė pažeidė Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį, yra neteisėtas dėl teisės, aiškinimo ir vertinimo klaidų.
52. Savo nuomonę ji argumentuoja tuo, kad Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis nenumato apibrėžtos paraiškos pateikimo formos. 52 straipsnio 5 dalis visų pirma nenumato valstybių narių pareigos patvirtinti duomenis. Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio sąlygos šiuo atveju neturėtų būti taikomos, nes galioja tik Reglamento Nr. 1260/1999 nuostatos, tad taip pat negali būti reikalaujama naudoti standartinį ERPF formuliarą.
53. Reglamento Nr. 1260/1999 54 straipsnis nuo 2000 m. sausio 1 d. panaikino Reglamentą Nr. 4253/88, tad bylai svarbiu laikotarpiu jis nebegaliojo. Taip neteko galios ir Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnis. Reglamentas Nr. 1260/1999 sukūrė visiškai naują teisės režimą.
Per žodinę proceso dalį Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodė esminį prieštaravimą tarp Komisijos ir Tarybos teisinės nuomonės: Komisija, be kita ko, remiasi Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalimi, o Taryba siūlo vadovautis Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalimi kartu su 32 straipsnio 4 dalimi.
54. Iš GONW ir Komisijos susirašinėjimo aiškiai matyti, kad Jungtinė Karalystė ketino pateikti paraišką gauti paskutinį likutį, nenaudodama standartinio formuliaro. Galiausiai buvo perduota visa informacija, kurią privaloma nurodyti standartiniame formuliare.
55. Atitinkamą paraišką Komisija gavo iki 2001 m. kovo 31 dienos. Ji pateikta kartu su 2001 m. vasario 26 d., kovo 15 d. ir kovo 21 d. įteiktais dokumentais, kuriuose buvo nurodyta visa Komisijos galutiniam sprendimui dėl programos MST 2 priimti reikalinga informacija. 2001 m. kovo 15 d. buvo pateikta baigiamoji ataskaita, kuriai nebeturėjo pritarti valstybinė institucija, nes regioninė institucija buvo įgaliota savarankiškai pateikti privalomus duomenis. 2001 m. kovo 21 d. elektroniniu paštu laiku buvo persiųsta išlaidų deklaracija.
56. Tai, kad vietoj 111 735 335 GBP klaidingai buvo nurodyta 107 766 705 GBP dydžio bendra suma, nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, nes 4 priedėlyje buvo pateikta teisinga suma. Tačiau net nurodžiusi klaidingus skaičius Jungtinė Karalystė turėjo teisę gauti paskutinę sumos dalį, nes remiantis pirmiau nurodyta suma galėjo būti išmokama paskutinė jos dalis.
57. Be to, Komisijos išaiškinimas pažeidžia teisinio tikrumo principą, nes, remiantis Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies tekstu, nenumato jokių reikalaujamos paraiškos formos reikalavimų. Drastiška 52 straipsnio 5 dalyje numatyta sankcija gali būti taikoma tik tuomet, kai neginčijamai buvo pažeista aiški ir vienareikšmė nuostata.
58. Atsižvelgiant į drastišką sankcijos pobūdį galiausiai buvo pažeistas EB 5 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Nė vienu momentu nebuvo iškilusi grėsmė fondo veiksmingumui.
59. Bet kuriuo atveju priedo 10 straipsnio sąlygos yra neprivalomos. Šiuo klausimu Komisija turi plačią diskreciją, tai patvirtina ir Sprendimo K (92) 1358/8 6 straipsnis. Remiantis juo, sąlygų nesilaikymas automatiškai nelemia tam tikros sankcijos.
60. Priedo 10 straipsnis taip pat numatė, kad turi būti sutarta įteiktinos ataskaitos forma. Iš to išplaukia, kad procedūrinės nuostatos yra lanksčios. Todėl 2002 m. lapkričio 22 d. laiške Komisijos suformuluotas teiginys, kad ji neturi diskrecijos spręsti dėl tariamo Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio sąlygų pažeidimo, yra teisės klaida.
61. Be to, Komisija pažeidė gero administravimo, Bendrijos solidarumo, regioninės partnerystės ir EB 10 straipsnyje įtvirtintą lojalumo Bendrijai principą.
b) Komisijos argumentai
62. Tačiau Komisija mano, kad 52 straipsnio 5 dalies paskirtis ir tikslas ? iki 2001 m. kovo 31 d. įteikti Komisijai visus dokumentus, kurių jai reikia priimant sprendimą užbaigti programą. Taigi iki šios datos Komisija turi disponuoti visais tinkama forma pateiktais dokumentais. Nepatvirtinta Excel dokumento forma elektroniniu paštu atsiųsta išlaidų deklaracija jokiomis sąlygomis negali būti pripažįstama priimtina paraiška dėl mokėjimo ne tik dėl to, kad nebuvo naudojami įprasti formuliarai, bet ir dėl to, kad, remiantis Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalimi, toks dokumentas turi būti pasirašytas ir patvirtintas.
63. Jei Komisija tokius dokumentus pripažintų esant privalomus, ji pažeistų EB 274 straipsnį, kuris ją įpareigoja atsakingai tvarkyti Bendrijos finansus.
64. Nors Reglamento Nr. 1260/1999 54 straipsniu buvo panaikintas Reglamentas Nr. 4253/88, galioja Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 1 dalies nuostatos. Remiantis jomis, 1989?1993 m. ir 1994?1999 m. programų planavimo laikotarpio programoms ir toliau galioja teisė aktai, galioję ir 1999 m. gruodžio 31 dieną. Todėl Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalis ir toliau taikoma programai MST 2.
65. Komisijos išaiškinimas taip pat nepažeidžia teisinio tikrumo principo. Komisijos sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnis aiškiai įtvirtina paskutinės sumos dalies išmokėjimo sąlygas. Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis nustato terminą, iki kurio turi būti pateiktos iki 1994 m. sausio 1 d. patvirtintos programos. Be to, ši nuostata nustato tikslias automatinio įsipareigojimų panaikinimo teisines pasekmes.
66. Taip pat nebuvo pažeistas ir proporcingumo principas. Paraiškos pateikimas laiku yra esminė pareiga, užtikrinanti tinkamą struktūrinių fondų veikimą. Šios pareigos pažeidimas prieštarauja iš EB 274 straipsnio išplaukiančiai Komisijos pareigai. Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis taip pat nesuteikia Komisijai diskrecijos, nes jis numato privalomas teisines pasekmes.
67. Nors pagal Sprendimo K (92) 1358/8 6 straipsnį Komisija turėjo diskreciją pakeisti sprendimo nuostatas, tačiau ji tuo pačiu metu neturėjo diskrecijos pakeisti viršesnę teisės normą.
68. Kaltinimas, kuriuo remiantis Komisija savo išaiškinimu pažeidė gero administravimo, Bendrijos solidarumo, regioninės partnerystės ir EB 5 straipsnyje įtvirtinto lojalumo Bendrijai principą, neatitinka Teisingumo Teismo Statuto 21 straipsnio ir Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punkto sąlygų, nes Jungtinė Karalystė tik išvardija principus, nepagrįsdama, kaip jie galėjo būti pažeisti.
c) Teisinis vertinimas
69. Pirmiausia reikia išnagrinėti teisės klausimą, ar ir kokia apimtimi Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis aiškintina taip, kad ji pakeitė Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies nuostatas ir šio Reglamento pagrindu priimtą Sprendimą K (92) 1358/8 kartu su programos MST 2 priedu šiame procese nagrinėjamos paraiškos gauti paskutinę Bendrijos finansinės paramos dalies sumą formos ir turinio požiūriu.
70. Atmetus tokį aiškinimo variantą, reikia išnagrinėti, kokia apimtimi Jungtinės Karalystės pateikti dokumentai galėjo užkirsti kelią Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai teisinei pasekmei ? automatiniam įsipareigojimų panaikinimui ? nepaisant to, kad galėjo būti laikytasi visų formalių ir materialių (remiantis šia hipoteze, ir toliau taikomų) Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies arba Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio nuostatų reikalavimų.
i) Dėl reglamentų tarpusavio santykio
71. Remiantis Reglamento Nr. 1260/1999 54 straipsniu, įsigaliojus šiam reglamentui galios netenka Reglamentai Nr. 2052/88 ir Nr. 4253/88. Tačiau tai aiškiai galioja nepažeidžiant Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 1 dalies.
72. 52 straipsnis įtvirtina „Pereinamojo laikotarpio nuostatas“, o jo 1 dalis numato, kad Reglamentas Nr. 1260/1999 neturi įtakos visų pirma pagal nebegaliojančius reglamentus patvirtintos paramos tęsimui. 52 straipsnio 2 dalis leidžia patvirtinti naują paramą pagal panaikintus reglamentus, jei paraiškos buvo pateiktos būtent šių reglamentų pagrindu.
73. Šiomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis teisės aktų leidėjas numatė, kad jau patvirtinta parama gali būti tęsiama, vadovaujantis jos pirminiu teisiniu pagrindu, ir kad tam tikrais atvejais nauja parama gali būti svarstoma ir patvirtinama pagal seną teisę. Šiame procese nagrinėjamos programos MST 2 atveju Reglamentas Nr. 2052/88 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 4253/88 bei Sprendimas K (92) 1358/8, pakeistas Sprendimais K (93) 3804 ir K (96) 461, sudaro taikytiną teisinį pagrindą.
74. Todėl atrodo, kad Jungtinė Karalystė, manydama, jog šias nuostatas pakeitė Reglamentas Nr. 1260/1999, yra neteisi. Tačiau vis dėlto neaiškus lieka Reglamento Nr. 1260/1999 ir pirminio programos MST 2 teisinio pagrindo tarpusavio santykis, nes jau patvirtintos paramos tęsimas pagal pirminį jos teisinį pagrindą iš esmės neprieštarauja automatiniam įsipareigojimų panaikinimui pagal programai MST 2 neabejotinai taikomą Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį. Remiantis tuo kyla klausimas, su kokiomis sąlygomis sietinos šiose nuostatose įtvirtintos teisinės pasekmės.
75. Automatinio įsipareigojimų panaikinimo institutas pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį, lyginant su Reglamentu Nr. 4253/88, yra naujas dalykas. Pastarajame reglamente buvo numatytas tik paramos sumažinimas, sustabdymas arba jos dalies panaikinimas, jei Komisija įvertinusi konstatavo tam tikros programos arba priemonės nesklandumus arba ryškius jos pobūdžio ar įgyvendinimo sąlygų pokyčius, kuriems Komisija nebuvo pritarusi(9). Bet kuriuo atveju konstatuotina tai, kad šios teisinės pasekmės galiausiai kontroliuoja galutinio Bendrijos finansinės pagalbos gavėjo elgesį(10), o šiame procese nagrinėjamas įsipareigojimų panaikinimas kontroliuoja (tik) valstybės narės elgesį.
76. Numatydamas automatinį įsipareigojimų panaikinimą, teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti ekonominį Bendrijos lėšų panaudojimą, gerinant išlaidų ir finansinių formalumų tvarkymo sąlygas(11).
77. Viena vertus, Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalimi įtvirtintas paraiškos gauti paskutinę sumą pateikimo terminas pratęsiamas iki 2001 m. kovo 31 d., viršijant Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalyje numatytą šešių mėnesių terminą nuo atitinkamų metų pabaigos arba programos užbaigimo. Kita vertus, automatinis įsipareigojimų panaikinimas pirmą kartą numatomas kaip teisinė praleisto termino pasekmė.
78. Dabar reikėtų išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalimi numatyta teisinė pasekmė ? kartu su „paraiškos gauti paskutinę sumą“ pateikimo terminu ? kaip sankcija gali būti susiejama su Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies arba šiuo klausimu identiško Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio reikalavimų nesilaikymu(12).
79. Tokią prielaidą, be abejo, paneigia tai, kad Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje nėra aiškios nuorodos į Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Šiame kontekste Jungtinė Karalystė nurodo į 1982 m. gegužės 26 d. sprendimą Vokietija prieš Komisiją(13), kuriame teigiama, kad „teisinio tikrumo principas <…> vis dėlto reikalauja, kad naikinamąjį terminą nustatanti nuostata turi būti aiški ir tiksliai suformuluota visų pirma tuomet, kai dėl jos valstybė narė gali prarasti jau patvirtintą pagalbą, kuriai valstybė narė išleido nemažą pinigų sumą, kad valstybės narės protingai galėtų įvertinti, kokią reikšmę turi termino laikymasis“. Šis teismo sprendimas svarbus tuo, kad Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje numatytas terminas, atsižvelgiant į teisinę automatinio įsipareigojimų panaikinimo pasekmę, suformuluotas kaip naikinamasis terminas, kurį praleidusi atitinkama valstybė narė gali prarasti lėšas.
80. Iš tiesų automatinis įsipareigojimų panaikinimas pagal 52 straipsnio 5 dalį nėra nereikšmingas sankcijos sugriežtinimas, lyginant su ankstesne teisine padėtimi(14), tad, atsižvelgiant į cituotą teismo praktiką, Reglamento 21 straipsnio 4 dalies veikiausiai negalima aiškinti taip, kad ji buvo iš dalies pakeista Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalimi, papildomai numatant su naikinamuoju terminu susietą teisinę pasekmę.
81. Tačiau iš to neišplaukia, kad valstybių narių, siekiant paduoti paraišką gauti paskutinę sumą, pateiktiniems duomenims pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį nekeliami jokie reikalavimai. Tą atspindi šių pereinamojo laikotarpio nuostatų pirmiau minėtas tikslas(15). Net jei Komisija galėjo reikalauti laikytis kai kurių Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies arba Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio sąlygų ne Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies pagrindu, tai neatima iš jos teisės kelti reikalavimus dėl Jungtinės Karalystės iki 2001 m. kovo 31 d. pateiktinų duomenų teisingumo ir patikimumo(16). Komisijai veikiau reikėtų pripažinti tokią teisę, turint omenyje tai, kad automatinio įsipareigojimų panaikinimo institutu akivaizdžiai siekiama antrinėje teisėje įgyvendinti pirminėje teisėje įtvirtintą EB 274 straipsnyje numatytą patikimo finansų tvarkymo reikalavimą.
Vienas iš tokių Reglamento Nr. 1260/1999 ir Reglamento Nr. 4253/88 nuostatų atskirų paraiškos gauti paskutinę sumą pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį sąvokos išaiškinimų prieštarauja Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 daliai, perimtai Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 4 dalimi. Nekreipiant dėmesio į abiejų nuostatų taikymo laiko atžvilgiu klausimą, iš šio perėmimo aišku, kad Reglamento Nr. 1260/1999 forma, turinys ir paskirtis liko nepakitę, ir dėl to Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis, priešingai nei manė Jungtinės Karalystės vyriausybė per žodinę proceso dalį, gali būti išaiškinama bet kuriuo atveju deramai atsižvelgiant į kitas Reglamento Nr. 4253/88 ir Reglamento Nr. 1260/1999 nuostatas.
Šiuo atveju gali būti reikšminga tai, ar Tarybos pozicija išaiškinti Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį kartu su 32 straipsnio 4 dalimi yra suderinama su Komisijos teisine nuomone, ar ne.
82. Taigi iš to išplaukia, kad Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis aiškintina taip, jog Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies reikalavimų nesilaikymas pats savaime nelemia automatinio įsipareigojimų panaikinimo, tačiau, atsižvelgiant į ne nustatyta forma pateiktus duomenis apie patirtas išlaidas, Komisija turi teisę patikrinti, ar, siekiant Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies tikslų, tokie duomenys gali būti pripažįstami paraiška paskutinei sumai gauti.
83. Taigi Komisija ginčijamą sprendimą pagrindė teisiniu požiūriu klaidingu Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies išaiškinimu, susiedama jame įtvirtintą automatinio įsipareigojimų panaikinimo sankciją su Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalyje arba Komisijos sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnyje nurodytų sąlygų nesilaikymu.
84. Tad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, priešingai nei mano Komisija, nėra reikšminga tai, kad Jungtinė Karalystė nenaudojo Komisijos parengto ir paprastai paraiškai gauti fondo lėšas bei duomenų apie išlaidas patvirtinimo pareiškimui pateikti naudojamos formos.
85. Tačiau toks teisiniu požiūriu neteisingas Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies išaiškinimas galėtų būti nereikšmingas, jei Komisija, remdamasi šios bylos aplinkybėmis, būtų pagrįstai dariusi prielaidą, kad Jungtinė Karalystė nesiėmė veiksmų pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį laiku pateikti paraišką.
ii) Dėl argumento, kad paraiška Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies prasme buvo pateikta laiku
Baigiamoji ataskaita
86. 2001 m. kovo 15 d. GONW elektroniniu paštu Excel formatu nusiuntė Komisijai programos MST 2 baigiamąją ataskaitą. Tačiau Jungtinė Karalystė nepatvirtino šių duomenų iki 2001 m. kovo 31 dienos.
87. Negalima pritarti Jungtinės Karalystės nuomonei, kad valstybė narė neturėjo patvirtinti duomenų, nes paskirta nacionalinė institucija buvo įpareigota savarankiškai teikti duomenis Komisijai.
88. Ir Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies trečia įtrauka, ir atitinkama Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio nuostata, trečia įtrauka, numato aiškų reikalavimą valstybei narei pateikti duomenų patvirtinimą. Pirmoje ir antroje įtraukoje numatytas sąlygas, priešingai nei minėta prieš tai, turi įvykdyti paskirta nacionalinė institucija(17).
89. Toks skirstymas taip pat atitinka normos esmę ir tikslą. Planuojant programą veikia valstybė narė ir Komisija, o pasibaigus šiai fazei, t. y. nuo Bendrijos rėmimo koncepcijos priėmimo, valstybė narė paveda kuriai nors institucijai įgyvendinti programą(18). Viso to privalumas ? institucijos vietoje gali lengviau administruoti programas. Tačiau valstybė narė lieka atsakinga už programos įgyvendinimo priežiūrą(19).
90. Net jei, vadovaujantis čia išsakyta nuomone, Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalies trečios įtraukos arba Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio trečios įtraukos reikalavimų nesilaikymas savaime negali lemti Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje numatytos teisinės pasekmės, vis dėlto konstatuotina, kad vietinei institucijai atsiuntus nepatvirtintą baigiamąją ataskaitą negali būti pakankamai užtikrinamas duomenų patikimumas. Iš tokios ataskaitos visų pirma nematyti, kad valstybė narė prisiima atsakomybę už dalykinį ir aritmetinį pateiktų duomenų tikslumą. Vertinant šiuo atžvilgiu, nėra teisiškai privalomo valstybės narės pareiškimo dėl duomenų patvirtinimo, kuris, nepaisant netiesiogiai taikomų minėtų reikalavimų, šiame kontekste pasirodo būtinas(20).
91. Tai, kad valstybė narė, kaip nurodyta, įgaliojo instituciją atlikti atitinkamus veiksmus, nepateisina kito rezultato. Nacionalinė nuostata negali vienašališkai pakeisti Bendrijos teisėje įtvirtinto įpareigojimo, nekalbant apie jo panaikinimą.
Išlaidų deklaracija
92. Per nustatytą terminą, t. y. 2001 m. kovo 21 d., GONW lentelių forma atsiuntė išlaidų deklaraciją. Tačiau, remiantis dokumentais, duomenys dėl išlaidų nesutapo ir buvo pateikti klaidingai.
93. Vieną kartą buvo nurodyta 111 735 335 GBP bendra suma, kitą kartą ? 107 746 599 GBP bendra suma. Nors veikiausiai teisinga 111 735 335 GBP suma buvo nurodyta 2001 m. kovo 21 d. GONW elektroninės žinutės 4 priedėlyje, tačiau ši suma nesutapo su 5 priedėlio 2A lentelės skaičiais, ir dėl to atsirado netikrumas.
94. Net jei, kaip teigia ieškovė, abi sumos pateisintų lėšų išmokėjimą, išlieka netikrumas dėl nesutampančių skaičių privalomumo. Siekiant prireikus patikrinti duomenis su pateiktinais patvirtinančiais dokumentais, nepakanka pareikšti, kad išlaidos bent jau neviršija tam tikrų nubrėžtų ribų.
95. Apskritai Komisija pagal EB 274 straipsnį įpareigota patikimai tvarkyti finansus. Tai įpareigoja ją priimant sprendimą dėl fondo paramos lėšų suteikimo kuo atidžiau patikrinti duomenis, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo. Tačiau ji negali to daryti, kol turi negalutinius duomenis apie išlaidas, kurie galiausiai netiksliai gali būti priskiriami paramos lėšoms.
96. Galiausiai neginčytina tai, kad atitinkami nagrinėjami duomenys buvo pataisyti jau praėjus terminui, t. y. 2001 m. birželio 14 d., liepos 19 d., rugpjūčio 6 d. ir 13 d., vadinasi ? pavėluotai. Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje numatyto naikinamojo termino esmė ir tikslas reikalauja visus Komisijai sprendimui priimti reikalingus duomenis pateikti prieš pasibaigiant šiam terminui. Galimybė vėliau pakoreguoti duomenis, kuria taip aktyviai remiasi Jungtinė Karalystė, atrodo nesuderinama su šia nuostata siekiamu tikslu.
Preliminari išvada
97. Iš viso to darytina išvada, kad Komisija nėra akivaizdžiai klaidingai pasinaudojusi savo teise patikrinti duomenis svarstant Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje numatytą paraišką dėl mokėjimo.
98. Nors Jungtinei Karalystei reikia pritarti dėl to, kad iš dalies neteisingų duomenų ir pareiškimų pateikimas savaime negali lemti Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje numatytos teisinės pasekmės – visų pirma dėl to, kad norint skubiai ir ekonomiškai užbaigti paramos teikimą sumokant galimas paskutines sumas pakanka, pasibaigus terminui, neatsižvelgti į nesutampančius ? teisingus ? skaičius, jei tai bus papildoma našta Bendrijos biudžetui, belieka konstatuoti, kad šiuo atveju ne tik buvo perduoti klaidingi skaičiai, bet ir nepateiktas baigiamosios ataskaitos patvirtinimas. Susikaupus tiek rizikos šaltinių Komisija negalėjo pasitenkinti turimais duomenimis.
99. Atsižvelgiant į tai, Komisija galėjo padaryti teisingą išvadą, kad valstybė narė nėra laiku pateikusi paraiškos gauti paskutinę sumą pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį tol, kol jos duomenys neatitinka ? implicitinių, bet būtinų ? patikimumo reikalavimų ir iki atitinkamo termino pabaigos lieka nepatvirtinti. Šiuo požiūriu ginčijamas sprendimas bet kuriuo atveju, atrodo, yra teisiškai pagrįstas(21).
iii) Dėl tariamo nepasinaudojimo diskrecija
100. Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis yra privaloma norma, nesuteikianti Komisijai diskrecijos. Ši norma reglamentuoja privalomą įsipareigojimų panaikinimą, kai iki 2001 m. kovo 31 d. nėra pateikta paraiška gauti paskutinę sumą. Todėl šis minėtą teisinę pasekmę konkretinantis Komisijos sprendimas nėra neteisėtas dėl diskrecijos klaidos(22).
101. Jungtinė Karalystė visai teisingai pastebi, kad Sprendimo K (92) 1358/8 6 straipsnis, kuriuo remiantis, nesilaikant paraiškos dėl mokėjimo sąlygų gali būti sustabdoma parama, suteikia Komisijai atitinkamą diskreciją.
102. Kaip nurodyta pirmiau(23), automatinis įsipareigojimų panaikinimas yra naujas Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalimi sukurtas institutas. Atsižvelgiant į drastišką šios teisinės pasekmės pobūdį, šią nuostatą reikia aiškinti autonomiškai. Todėl šiuo atveju nėra reikšminga, ar Reglamentu Nr. 4253/88 arba jo pagrindu priimtu Sprendimu K (92) 1358/8 suteikiama diskrecija esant kitam kontekstui.
103. Tad konstatuotina, kad Komisija neturėjo diskrecijos dėl automatinio įsipareigojimų panaikinimo pagal Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalį, jei ji, tikrindama įteiktus dokumentus, nustatė, kad trūksta paraiškos gauti paskutinę sumą.
iv) Dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo
104. Komisijos sprendimas nepažeidė EB 5 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, kuris, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, reikalauja, kad Bendrijos institucijų teisės aktais numatytos priemonės būtų tinkamos pasiekti užsibrėžtą tikslą ir neviršytų to, kas reikalinga tikslui pasiekti(24).
105. Siekiant pagal EB 274 straipsnį užtikrinti struktūrinių fondų veiksmingumą ir ekonomišką administravimą, būtina griežtai laikytis 52 straipsnio 5 dalyje nurodyto termino. Kadangi valstybės narės struktūrinę veiklą vykdo decentralizuotai, Komisija gali patikrinti patirtas išlaidas, kurios galiausiai pateisina su įsipareigojimais susietų lėšų išmokėjimą, tik laiku gaudama paraiškas dėl mokėjimo.
106. Siekiant veiksmingos fondo veiklos, taip pat būtina, kad vėliau pateikti esminiai paraiškų dėl mokėjimo Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies prasme papildymai arba pataisymai neužkirstų kelio įsipareigojimų panaikinimui, nes kitu atveju sunkiai patikrinamos paraiškos paralyžiuotų lėšų administravimą.
v) Dėl tariamo teisinio tikrumo principo pažeidimo
107. Jungtinės Karalystės teiginys, kad Komisijos pateiktas 52 straipsnio 5 dalies išaiškinimas pažeidžia teisinio tikrumo principą, yra nepagrįstas.
108. Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalis vienareikšmiškai nurodo 2001 m. kovo 31 d. kaip galutinį paraiškos gauti paskutinę sumą pateikimo terminą ir už šio termino nesilaikymą numato automatinį įsipareigojimų panaikinimą.
109. Remiantis dokumentais, Jungtinei Karalystei – taip pat GONW lygmeniu – buvo žinoma, kokius duomenis reikia nurodyti teikiant paraišką gauti paskutinę sumą. Pati GONW ne kartą yra aiškiai pareiškusi, kad žino apie nustatytą terminą. Taip pat aišku, kad ji stengėsi laiku pateikti baigiamąją ataskaitą kartu su visais paaiškinimais. Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į 2001 m. vasario 26 d., kovo 15 d. ir 21 d. laiškus, kuriuose GONW aiškiai nurodo, kad terminas baigiasi 2001 m. kovo 31 d., arba pareiškia, kad suvokia, jog būtina laikytis labai trumpų terminų.
vi) Dėl tariamo gero administravimo, Bendrijos solidarumo, regioninės partnerystės ir lojalumo Bendrijai principų pažeidimo
110. Jungtinės Karalystės argumentas, kad Komisijos pateiktas normų išaiškinimas ir taikymas prieštarauja gero administravimo, Bendrijos solidarumo, regioninės partnerystės ir EB 10 straipsnyje įtvirtintam lojalumo Bendrijai principui, atmestinas kaip neesminis. Jungtinė Karalystė nepateikė tariamus pažeidimus patvirtinančių argumentų. Tačiau Teisingumo Teismo Statuto 21 straipsnis bei jo Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktas reikalauja bent trumpai nurodyti ieškinio pagrindus. Tuo tikslu nurodyti pažeidimai turi būti išdėstyti aiškiai ir suprantamai.
111. Taigi apibendrinant pirmasis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.
2. Antrasis ieškinio pagrindas: Komisijos elgesys
a) Pagrindiniai argumentai
112. Antruoju ieškinio pagrindu Jungtinė Karalystė iš esmės teigia, kad Komisija savo prieštaravimais iš karto atmetė paraiškos pateikimo formą, nes prieš pasibaigiant terminui ji nepranešė Jungtinei Karalystei apie tai, kad paraiška neatitinka Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies sąlygų.
113. Be to, Komisija buvo įpareigota informuoti Jungtinę Karalystę apie tai, kad paraiškos forma, jos nuomone, neatitinka galiojančių reikalavimų.
114. Kadangi Komisija iki 2001 m. vasaros nesureagavo į jai 2001 m. kovo 15 d. ir 21 d. pateiktus dokumentus, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad įvykdė visas paraiškai gauti paskutinę sumą taikomas sąlygas.
115. O Komisija savo ruožtu faktiškai teigia, kad jos tarnybos nė vienu momentu nesudarė įspūdžio, kad prieš pasibaigiant terminui paduotų dokumentų pakanka užbaigti programai. Apskritai ji konstatuoja, kad jos elgesys automatinio įsipareigojimų panaikinimo klausimu bet kuriuo atveju nėra reikšmingas.
b) Teisinis nagrinėjimas
i) Dėl argumentų logikos
116. Šis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nelogiškas. Net jei jis būtų teisingas, dėl tokios priežasties ginčijamo sprendimo panaikinti negalima.
117. Kaip Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendime C‑46/98 P(25), ieškinio pagrindo logiškumas nagrinėjant ieškinį dėl teisės akto panaikinimo atspindi jo tinkamumą panaikinti teisės aktą, o to siekia ieškovas, jei toks argumentas yra teisingas.
118. Net jei egzistavo pareiga pranešti, o Komisija ją pažeidė, tai savaime nereiškia, kad Jungtinė Karalystė atitinkamą paraišką gauti paskutinę sumą pateikė laiku.
ii) Dėl Komisijos pareigos informuoti pagal Reglamento Nr. 1260/1999 31 straipsnio 2 dalies 4 pastraipą
119. Išsamumo dėlei reikėtų panagrinėti Komisijos pareigą informuoti, aiškiai įtvirtintą Reglamento Nr. 1260/1999 31 straipsnio 2 dalies 4 pastraipoje, numatančią, kad Komisija bet kuriuo atveju laiku informuoja valstybę narę ir mokėjimo instituciją, jeigu atsiranda galimybė taikyti automatinį panaikinimą 2 pastraipos prasme.
120. Ši norma netaikoma šiame procese nagrinėjamai programai. Remiantis Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio pereinamojo laikotarpio nuostatomis, Reglamentas Nr. 1260/1999 neturi jokios įtakos pagal Reglamentą Nr. 2052/88 ir jo Įgyvendinimo reglamentą Nr. 4253/88 patvirtintai paramai. Taigi Reglamento Nr. 1260/1999 31 straipsnio 2 dalies 4 pastraipoje įtvirtinta Komisijos pareiga informuoti apie gresiančio automatinio įsipareigojimo panaikinimo galimybę galioja tik būsimoms programoms.
121. Tačiau Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio pereinamojo laikotarpio nuostatos nenumato, kad Jungtinė Karalystė dėl to atsidurs blogesnėje padėtyje, nes 52 straipsnio 5 dalis paraiškos gauti paskutinę sumą pateikimui numato gerokai ilgesnį terminą už pirmiau nurodytą Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 4 dalyje.
iii) Dėl atskirų Komisijos veiksmų
122. Išsamumo dėlei toliau reikėtų panagrinėti prieštaravimus dėl Komisijos elgesio.
123. Nors Komisijos elgesys nėra pavyzdingai aiškus, nes, pavyzdžiui, pasibaigus terminui ji pateikė klausimus dėl nesutampančių valstybės narės arba GONW pateiktų duomenų ir pati akivaizdžiai nebuvo tikra dėl galutinio finansavimo plano, tačiau tai nekeičia aplinkybės, kad iš esmės Jungtinė Karalystė buvo atsakinga už patikimų duomenų, reikalingų galutiniam sprendimui priimti, pateikimą Komisijai numatytą dieną.
124. Be to, Komisija nė vienu momentu nesumenkino arba klastingai nenutylėjo galimo automatinio įsipareigojimų panaikinimo. Ji 2000 m. liepos 31 d. netgi išreiškė ketinimą užbaigti programą MST 2. Šitaip ji pirmą kartą netiesiogiai paragino Jungtinę Karalystę imtis veiksmų.
125. Galiausiai iš teisės aktų neišplaukia galima Komisijos pareiga individuliai patvirtinti, kad baigiasi terminas. Remiantis EB 10 straipsniu, numatančiu Bendrijos institucijų ir valstybių narių pareigą lojaliai bendradarbiauti(26), darytina tokia pati išvada. Tai, kad Komisija neatkreipia dėmesio į besibaigiantį terminą, kai valstybė narė aiškiai suvokia savo pareigą laikytis termino(27), nepagrindžia nelojalaus Komisijos elgesio.
126. Be to, kalbant apie galimų teisėtų lūkesčių pagrindimą, būtina atsižvelgti į tai, kad ginčijamas Komisijos sprendimas paremtas Tarybos reglamentu, todėl Komisijos elgesys bet kuriuo atveju negali būti vertinamas kaip pačios nustatytų reikalavimų atsisakymas.
3. Trečiasis ieškinio pagrindas: nepakankamas Komisijos sprendimo K (92) 1358/8 pagrindimas
a) Jungtinės Karalystės argumentai
127. Trečiuoju ieškinio pagrindu Jungtinė Karalystė kaltina Komisiją pažeidus EB 253 straipsnyje įtvirtintą pareigą motyvuoti, nes 2002 m. lapkričio 22 d. sprendime nėra nurodytos esminės teisinės ir faktinės priežastys, būtinos siekiant suprasti pagrindimą.
128. Visų pirma niekur nėra paaiškinta, kodėl 2001 m. vasario ir kovo mėnesį atsiųstų duomenų nepakako paraiškai Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies prasme pateikti. Be to, Komisija nepaaiškino, kodėl dėl tariamai neįvykdytų sąlygų, kurias būtina įvykdyti iki pasibaigiant terminui, neįmanoma užbaigti programos. Komisijos teiginys, kad „atsakingi darbuotojai <…> nepritaria galutinio finansavimo plano argumentui“, yra visiškai nepakankamas ir nesuprantamas.
b) Komisijos argumentai
129. Komisija savo ruožtu laiko sprendimą tinkamai pagrįstu, nes jis atitinka EB 253 straipsnio sąlygas. 2002 m. lapkričio 22 d. laišką reikia skaityti atsižvelgiant į susirašinėjimą, o visų pirma į 2002 m. sausio 24 d., balandžio18 d. ir birželio 12 d. laiškus. Juose Komisija nuolat nurodydavo, kad iki 2001 m. kovo 31 d. nebuvo pateikta paraiška gauti paskutinę sumą.
130. 2002 m. birželio 12 d. laiške Jungtinė Karalystė galiausiai pripažino, kad iki 2001 m. kovo 31 d. nėra pateikusi formalios paraiškos. Todėl jai buvo žinomos sprendimo priežastys, nors dėl jų nebuvo pasiektas konsensusas.
c) Teisinis nagrinėjimas
131. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, teisės akto pagrindimas pagal EB 253 straipsnį turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėti jį priėmusios Bendrijos institucijos motyvus, kad suinteresuotieji asmenys, siekdami pasinaudoti savo teisėmis, galėtų suvokti svarbiausias šios priemonės priėmimo priežastis, o Bendrijos teismai galėtų atlikti kontrolės funkciją. Pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas, bei nuo visų tos srities teisės aktų(28).
132. Ypač aiškiai turi būti išdėstytos sprendimo dėl Bendrijos paramos panaikinimo priežastys, pateisinančios tokio sprendimo priėmimą, nes jis turi rimtų pasekmių paramos gavėjui(29).
133. Nors šiame procese nenagrinėjamas Bendrijos paramos panaikinimo atvejis, tačiau ir šioje byloje sprendžiamas patvirtintos paramos atšaukimo, t. y. paskutinės paramos sumos iš ERPF lėšų suteikimo programai MST 2, klausimas.
134. Ginčijamame 2002 m. lapkričio 22 d. sprendime Komisija iš esmės pareiškia, kad neišvengiamai buvo priimtas sprendimas dėl įsipareigojimų panaikinimo, nes 2001 m. kovo 31 d. nebuvo pateikta Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkanti paraiška dėl mokėjimo.
135. Aplinkybės, kuriomis buvo priimtas sprendimas, patvirtina, kad tokio pagrindimo pakanka. Tuomet, kai sprendimo adresatas suvokia jo teisinius pagrindus ir sąlygas, pareiga motyvuoti aiškinama ne taip išsamiai(30). Kaip jau minėta(31), Jungtinė Karalystė, dar prieš pasibaigiant terminui, aiškiai nurodė, kad turi omenyje trumpus Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalyje numatytus terminus. Todėl darytina prielaida, kad, nepaisant šalių nesutarimo dėl tolesnio Sprendimo K (92) 1358/8 priedo 10 straipsnio sąlygų galiojimo, Jungtinė Karalystė suvokė, kad nesilaikant Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies sąlygų bus panaikinami įsipareigojimai.
136. Galiausiai vykstant ilgam šalių susirašinėjimui, o visų pirma 2002 m. sausio 24 d., balandžio 18 d. ir birželio 12 d. laiškuose, buvo aptartos nesutampančios nuomonės ir Jungtinei Karalystei nurodytos įsipareigojimų panaikinimo priežastys.
137. Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į konkrečias šio atvejo aplinkybes, Komisija pakankamai pagrindė savo 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimą.
138. Todėl trečiasis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.
VI – Išvada
139. Remdamasi išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismui siūlau:
– atmesti Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ieškinį.
– priteisti iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
1 Originalo kalba: vokiečių.
2 – 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/1999, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1, toliau ? Reglamentas Nr. 1260/1999).
3 – OL L 374, p. 1 (toliau ? Reglamentas Nr. 4253/88).
4 – Žr. Reglamento Nr. 1260/1999 54 straipsnį.
5 – Žr. 18 punktą.
6 – Taip pat žr. 2004 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija prieš Greencore Group (C‑123/03 P, Rink. p. I‑0000, 44 punktas): „Pirmiausiai pažymėtina, kad ieškinį dėl panaikinimo pagal EB sutarties 230 straipsnį galima reikšti tik dėl teisės aktų ir sprendimų, sukeliančių privalomas teisines pasekmes, kurios turi įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį.“
7 – Žr. 1988 m. vasario 25 d. Sprendimą Partie écologiste „Les Verts“ prieš Parlamentą (190/84, Rink. 1017, 7 ir paskesni punktai): (Šis ieškinys) <...>nukreiptas <...> prieš biudžetinių įsipareigojimų aktus <...>. Tokie aktai tik vidinio administravimo srityje sukelia teisines pasekmes ir nepagrindžia trečiųjų asmenų teisių ar pareigų. Todėl jie nėra apskundžiami sprendimai.“
8 – 1980 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Grasselli prieš Komisiją (23/80, Rink., p. 3709) ir sprendimo Komisija prieš Greencore Group (cituotas 6 išnašoje) 39 punktas.
9 – Žr. Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį.
10 – Apie galimas su tuo susijusias teisinės valstybės problemas žr. Nehl. „Europäisches Verwaltungsverfahren und Gemeinschaftsverfassung“, Berlynas, 2002.
11 – Remiantis 44 konstatuojamąja dalimi šiuo tikslu rekomenduojama numatyti, kad jeigu finansinių įsipareigojimų įgyvendinimas vėluoja, avansas turėtų būti grąžintas, o įsipareigojimai nedelsiant panaikinti.
12 – Paraiškos gauti paskutinę sumą pateikimas laiku, detalios ataskaitos ir išlaidų patvirtinimo pateikimas.
13 – Sprendimas 44/81 (Rink. p. 1855, 16 punktas).
14 – Žr. 75 punktą.
15 – Žr. 76 punktą.
16 Primintina, kad Teisingumo Teismas 1999 m. spalio 5 d. sprendime C‑84/96 (Nyderlandai prieš Komisiją, rink. 1999, I‑6547, 57 punktas) jau išaiškino paraiškos gauti paskutinę sumą sąvoką, žinoma, siedamas su kitu ieškinio pagrindu, ir nustatė, kad, nepriklausomai nuo klausimo dėl susijusių duomenų galimo patvirtinimo, „valstybių narių paraiškose gauti paskutinę sumą turi būti pateikiama bent tokia informacija, kuri leistų Komisijai užbaigti atitinkamus projektus ir sumokėti reikalaujamas sumas“.
17 – Ši norma skiria sąlygas, kurias turi įvykdyti institucija, ir sąlygas, kurias turi įvykdyti valstybė narė.
18 – Reglamento Nr. 4253/88 10 ir 14 straipsniai.
19 – Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnis.
20 – Taip pat žr. Reglamento Nr. 1260/1999 keturiasdešimt trečią konstatuojamąją dalį: „<...> patikimas finansų valdymas turėtų būti užtikrintas numatant, kad išlaidos turi būti tinkamai pateisintos ir patvirtintos <…>“.
21 – Primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika (1990 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑86/89, Rink. p. I‑3891, 20 punktas), sprendimo teisėtumui pakanka svaraus pagrindimo. Trūkumai, kurie gali būti būdingi sprendimo pagrindimui, neturi jokios įtakos šio sprendimo teisėtumui.
22 – Dėl diskrecijos nebuvimo automatinio įsipareigojimų panaikinimo atveju žr. 1999 m. spalio 5 d. Sprendimą C‑84/96 (nurodytas 16 išnašoje).
23 – Žr. 75 punktą.
24 – Žr. tik 1986 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, „Qualitätswein“ (116/82, Rink. p. 2519, 21 punktas).
25 – European Fertilizer Manufacturers Association prieš Tarybą ir Komisiją (Rink. 2000, p. I‑7079, 38 punktas).
26 – Žr. 1983 m. vasario 10 d. Sprendimą Liuksemburgas prieš Parlamentą (230/81, Rink. p. 255) ir 1990 m. liepos 13 d. Nutartį byloje Zwartveld (2/88‑IMM, Rink. p. I‑3365).
27 – Šiuo klausimu žr. 109 punktą.
28 – 1990 m. vasario 14 d. Sprendimas Delacreir kt. (C‑350/88, Rink. p. I‑395, 15 ir paskesni punktai).
29 – Šiuo klausimu žr. 2000 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą RGRE prieš Komisiją (T‑46/98 ir T‑151/98, Rink., p. II‑167, 48 punktas).
30 – Atkreiptinas dėmesys į panašią Teisingumo Teismo praktiką EAGFL buhalterinių ataskaitų klausimu, kurioje sakoma, kad valstybės narės bendradarbiavimas svarbus rengiant sprendimą dėl pareigos motyvuoti apimties. Žr., pvz., 1981 m. sausio 14 d. sprendimą Vokietija prieš Komisiją (819/79, Rink., p. 21, 19–21 punktai).
31 – Žr. 109 punktą.