Byla T‑213/02

SNF SA

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Direktyva 2002/34/EB – Poliakrilamidų naudojimo kosmetikos gaminiuose apribojimai – Konkrečiai susijęs asmuo – Priimtinumas“

2004 m. rugsėjo 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis (penktoji kolegija)  II‑0000

Nutarties santrauka

1.     Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Norminis teisės aktas – Direktyva

(EB 230 str. 4 pastraipa)

2.     Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Norminis teisės aktas – Ieškinys, pareikštas ūkio subjekto, veikiančio susijusioje srityje ir priklausančio uždarai grupei – Nepriimtinumas

(EB 230 str. 4 pastraipa)

3.     Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Direktyva 2002/34/EB, ribojanti poliakrilamidų naudojimą kosmetikos gaminiuose – Ieškinys, pareikštas įmonės, kuri yra valstybėje narėje išduoto poliakrilamidų gamybos patento savininkė – Nepriimtinumas

(EB 230 str. 4 pastraipa; Komisijos direktyva 2002/34)

1.     Nors EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa aiškiai nenurodo, kad privačių asmenų pateikti ieškiniai dėl direktyvos panaikinimo priimtini, šios vienintelės aplinkybės, jog ginčijamas teisės aktas yra direktyva, neužtenka pripažinti ieškinį nepriimtinu. Bendrijos institucijos negali vien teisės akto formos pasirinkimu panaikinti teisinę apsaugą, kurią privatiems asmenims garantuoja ši Sutarties nuostata. Be to, tam tikromis aplinkybėmis net bendrai suinteresuotiems ūkio subjektams taikomas norminis teisės aktas gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kai kuriais iš jų.

(žr. 54–55 punktus)

2.     Galimybė apytiksliai apibrėžti asmenų, kuriems taikomas norminis teisės aktas, skaičių ar net tapatybę visiškai nereiškia, kad ši priemonė laikytina konkrečiai susijusia su šiais subjektais EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, nebent būtų nustatyta, kad tokį šio akto taikymą lemia joje nurodytos objektyvios teisinės ar faktinės aplinkybės.

Todėl tik aplinkybės, jog asmuo yra ūkio subjektas, veikiantis su priemone susijusioje srityje, neužtenka, kad šis ūkio subjektas būtų laikomas konkrečiai apibrėžtu, nesant papildomo veiksnio, t. y. priežastinio ryšio tarp atitinkamo ūkio subjekto ir institucijos įsikišimo, rodančio, kad priimdama ginčijamą priemonę institucija apibrėžė jam skirtą tvarką.

Todėl, nagrinėjant ieškinį dėl direktyvos, taikomos objektyviai apibrėžtomis aplinkybėmis ir turinčios teisinių pasekmių bendrai bei abstrakčiai apibrėžtų asmenų grupėms, panaikinimo nesvarbu, kad nagrinėjamų ūkio subjektų yra mažai, atsižvelgiant į tai, kad priėmus ginčijamą direktyvą ši grupė nebuvo apribota, nes jokia šios direktyvos nuostata nepanaikina galimybės, jog iki jos priėmimo neaktyvūs ūkio subjektai priėmus direktyvą nuspręs užsiimti su ja susijusia veikla.

(žr. 59–63 punktus)

3.     Valstybėje narėje išduoto kosmetikos pramonei skirtų kietų poliakrilamidų gamybos patento savininkės pareikštas ieškinys dėl Direktyvos 2002/34, derinančios su technikos pažanga Tarybos direktyvos 76/768 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo II, III ir VII priedus, ta dalimi, kuria ji riboja poliakrilamidų naudojimą kosmetikos gaminiuose, yra nepriimtinas. Ieškovė neturi išimtinės teisės gaminti Direktyvos 76/768 1 straipsnyje apibrėžto kosmetikos gaminio, todėl ginčijama direktyva jai daro poveikį ne kaip išimtinių teisių savininkei, o tik kaip kosmetikos gamyboje naudojamų žaliavų ir ingredientų gamintojai, taip pat kaip ir bet kuriam kitam šias žaliavas arba ingredientus gaminančiam ūkio subjektui. Be to, jos išimtinės teisės yra vis dar galiojančios ir ji šiomis teisėmis gali naudotis ne tik kosmetikos, bet ir farmacijos bei veterinarijos ir ploviklių srityje.

(žr. 67, 69–70 punktus)

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)

NUTARTIS

2004 m. rugsėjo 6 d.(*)

„Ieškinys dėl panaikinimo – Direktyva 2002/34/EB – Poliakrilamidų naudojimo kosmetikos gaminiuose apribojimai – Konkrečiai susijęs asmuo – Priimtinumas“

Byloje T‑213/02,

SNF SA, įsteigta Saint-Étienne (Prancūzija), atstovaujama advokatų K. Van Maldegem ir C. Mereu,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą X. Lewis, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2002 m. balandžio 15 d. Dvidešimt šeštąją Komisijos direktyvą 2002/34/EB, derinančią su technikos pažanga Tarybos direktyvos 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo II, III ir VII priedus (OL L 102, p. 19) tiek, kiek ji riboja poliakrilamidų naudojimą kosmetikos gaminiuose,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija), 

kurį sudaro pirmininkas P. Lindh, teisėjai R. García‑Valdecasas ir J. D. Cooke,

kancleris H. Jung,

priima šią

Nutartį

 Teisės aktai

1       1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyva 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 262, p. 169) su naujausiais pakeitimais, kurie iki šioje byloje ginčijamos direktyvos priėmimo buvo priimti 2000 m. birželio 19 d. Komisijos direktyva 2000/41/EB, antrą kartą atidedančia datą, nuo kurios draudžiama daryti bandymus su gyvūnais, tiriant kosmetikos gaminių ingredientus arba jų derinius (OL L 145, p. 25, toliau – Kosmetikos direktyva), nurodo, inter alia, kad į Bendrijos vidaus rinką pateikti kosmetikos gaminiai negali būti kenksmingi žmonių sveikatai, jei naudojami laikantis įprastinių ar protingai numatomų naudojimo reikalavimų, atsižvelgiant būtent į gaminio apibūdinimą, jo ženklinimą, visus nurodymus dėl jo naudojimo bei šalinimo sąlygų ir į kitus gamintojo arba jo įgalioto atstovo, arba kito už šių gaminių pateikimą į Bendrijos rinką atsakingo asmens nurodymus ar informaciją.

2       Kosmetikos direktyvos 4 straipsnio 1 dalis numato:

„Nepažeisdamos pagal 2 straipsnį nustatytų bendrųjų įsipareigojimų, valstybės narės draudžia pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurių sudėtyje yra:

<...>

b)      III priedo pirmojoje dalyje išvardytų medžiagų, viršijant nustatytas normas ir nesilaikant reikalavimų;

<...>“

3       Kosmetikos direktyvos 8 straipsnis numato:

„1. Laikantis 10 straipsnyje nustatytos tvarkos, nustatomi:

–       kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti būtini analizės metodai,

–       kosmetikos gaminių mikrobiologinio ir cheminio grynumo kriterijai bei metodai, kurie taikomi tikrinant, kaip laikomasi šių kriterijų.

2. Bendroji kosmetikos priemonėse naudojamų ingredientų nomenklatūra ir pasikonsultavus su Kosmetologijos moksliniu komitetu padaryti pakeitimai, būtini priedams suderinti su technikos pažanga, atitinkamai priimami laikantis tos pačios tvarkos.“

4       Kosmetikos direktyvos 9 straipsnis nurodo:

„1. Įkuriamas Direktyvų dėl techninių kliūčių panaikinimo prekybos kosmetikos gaminiais srityje derinimo su technikos pažanga komitetas (toliau – Komitetas). Jį sudaro valstybių narių atstovai, jam pirmininkauja Komisijos atstovas.

2. Komitetas priima savo darbo tvarkos taisykles.“

5       Kosmetikos direktyvos 10 straipsnis numato:

„1. Tais atvejais, kai reikia laikytis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, klausimus komitetui svarstyti perduoda jo pirmininkas savo iniciatyva arba valstybės narės atstovo prašymu.

2. Komisijos atstovas pateikia komitetui priemonių, kurių turi būti imtasi, projektą. Komitetas savo nuomonę dėl projekto pareiškia per tokį laiką, kurį nustato pirmininkas atsižvelgdamas į klausimo skubumą. <...>

3. a) Komisija patvirtina numatytas priemones, jeigu jos atitinka Komiteto nuomonę.

b) Kai numatytos priemonės neatitinka Komiteto nuomonės arba nuomonė nepareiškiama, Komisija nedelsdama pateikia Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma. 

c) Jeigu Taryba per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jai buvo pateiktas pasiūlymas, nepriima jokio sprendimo, pasiūlytas priemones patvirtina Komisija.“

6       Kosmetikos direktyvos 13 straipsnis nurodo:

„Nurodomos tikslios priežastys visų individualių priemonių, ribojančių ar draudžiančių prekiauti kosmetikos gaminiais, kurių buvo imtasi laikantis šios direktyvos. Apie tai pranešama suinteresuotajai šaliai, kartu nurodant teisės gynimo priemones, kuriomis ji gali pasinaudoti pagal valstybėse narėse galiojančius įstatymus, ir naudojimosi tokiomis teisės gynimo priemonėmis terminus.“

7       Taikydama Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį ir pasitarusi su Kosmetikos gaminių ir vartotojams skirtų ne maisto produktų moksliniu komitetu (toliau – SCCNFP) 2002 m. balandžio 15 d. Komisija priėmė Dvidešimt šeštąją direktyvą 2002/34/EB, derinančią su technikos pažanga Tarybos direktyvos 76/768 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo II, III ir VII priedus (OL L 102, p. 19, toliau – ginčijama direktyva).

8       Ginčijamos direktyvos 1 straipsnis nurodo, kad Kosmetikos direktyva iš dalies keičiama pagal ginčijamos direktyvos priedą. Šis priedas būtent numato, kad į Kosmetikos direktyvos III priedą įtraukiama nuoroda Nr. 66 ir poliakrilamidų atžvilgiu nustatomas didžiausias akrilamido likutis – 0,1 mg/kg nenuplaunamuose kūno priežiūros gaminiuose ir 0,5 mg/kg kituose kosmetikos gaminiuose.

 Faktinės bylos aplinkybės

9       Ieškovė yra viena didžiausių tokių akrilamido ir akrilamidinių polimerų, kaip antai poliakrilamidai, kuriais ji prekiauja visame pasaulyje, gamintojų. Remdamasi savo patyrimu ir įgytomis žiniomis polimerų analizės technikos srityje, ji sukūrė visą spektrą FLOCARE prekės ženklu žymimų poliakrilamidų – polimerų, specialiai skirtų naudoti kosmetikoje ir kūno priežiūros gaminiuose.

10     Poliakrilamidai kosmetikos gaminiuose naudojami todėl, kad dėl jiems būdingų savybių jų poveikis gali būti įvairus – kaip minkštiklių ir ploną sluoksnį sudarančių medžiagų, kaip šalinančių polimerų, tirštikių, emulsiklių ir dispersantų, skirtų makiažo gaminiams.

11     Ieškovė yra Poliakrilamidų gamintojų grupės (toliau – PPG), kurią sudaro septyni Bendrijos poliakrilamidų gamintojai, narė. Du iš šių gamintojų, taip pat ir ieškovė, gamina ir akrilamidą. Nustatyta, kad 99,9 % akrilamido Bendrijoje naudojama poliakrilamidų gamybai.

12     SCCNFP poliakrilamidų naudojimo kosmetikos gaminiuose klausimą įtraukė į 1997 m. lapkričio 14 d. susitikimo darbotvarkę. 1998 m. viduryje Europos kosmetikos, asmens higienos priemonių ir parfumerijos gamintojų asociacija (toliau – Colipa), pramonės asociacija, jungianti kosmetikos gaminių gamintojus (tačiau jai nepriklauso tokie žaliavų gamintojai, kaip ieškovė), gavo pirmo SCCNFP išvadų projekto apie riziką susirgti vėžiu dėl poliakrilamidų naudojimo kosmetikos gaminiuose kopiją. Nei PPG, nei ieškovė tiesiogiai negavo šio dokumento kopijos. SCCNFP išvadose, inter alia, teigiama, kad visą gyvenimą naudojant kosmetiką, kurios sudėtyje yra poliakrilamidų, kyla nepriimtinai didelė papildoma rizika susirgti vėžiu dėl susikaupiančios akrilamido koncentracijos. Colipa išsiuntė išvadų projektą PPG.

13     1998 m. rugsėjo 3 d. Colipa išsiuntė SCCNFP bendrą šios pramonės šakos atsakymą, kurio dalį parengė PPG. Šiame atsakyme nurodoma, kad SCCNFP išvados turėtų būti peržiūrėtos, atsižvelgiant į naujus duomenis ir naujausią rizikos įvertinimo metodiką. Tada prasidėjo ilgas SCCNFP, Colipa ir PPG susirašinėjimas. Colipa ir PPG dalyvavo susitikimuose su SCCNFP ir prieš priimant ginčijamą 2002 m. balandžio 15 d. direktyvą pateikė šiai institucijai kelis su poliakrilamidų naudojimu kosmetikos gaminiuose susijusios rizikos įvertinimus.

 Procesas ir šalių reikalavimai

14     Ieškovė pareiškė ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. liepos 12 d.

15     2002 m. rugpjūčio 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo. 2002 m. spalio 10 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo.

16     Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija), taikydamas proceso organizavimo priemones, 2002 m. lapkričio 28 d. paprašė ieškovės atsakyti į klausimus, ir ypač patikslinti savo nuomonę dėl teiginio, kad priėmus ginčijamą direktyvą tam tikri jos turimi patentai de facto tapo beverčiai, bei pateikti Pirmosios instancijos teismui visų nagrinėjamų patentų kopijas. Ji tai padarė per nustatytą terminą.

17     Ieškinyje ir pastabose, susijusiose su prieštaravimu dėl priimtinumo, ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       pripažinti ieškinį priimtiną ir pagrįstą arba, nepatenkinus šio prašymo, prijungti prieštaravimą dėl priimtinumo prie bylos nagrinėjimo iš esmės,

–       iš dalies panaikinti ginčijamą direktyvą,

–       priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

18     Prieštaravime dėl priimtinumo Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Šalių argumentai

19     Ieškovė tvirtina, kad pateiktas ieškinys priimtinas pagal EB 230 straipsnį, nes ginčijama direktyva yra su ja tiesiogiai ir konkrečiai susijęs privalomas teisės aktas, kuriuo siekiama sukurti baigtines teisines pasekmes. Ji prašo Pirmosios instancijos teismą pirmiausia nagrinėti bylą iš esmės ir tada priimti sprendimą dėl priimtinumo, arba bet kokį sprendimą priimti tik po to, kai bus priimtas sprendimas pagrindiniame procese. Ji teigia, kad ši byla susijusi su labai sudėtinga teisinio reglamentavimo sritimi ir kad jos teisinė padėtis negali būti įvertinta atskirai nuo esmės. Ji tvirtina, kad konkrečiai byla susijusi su 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo (OL P 196, p. 1) ir Kosmetikos direktyvos tarpusavio santykiu.

20     Ieškovė šį teiginį grindžia penkiais argumentais.

21     Pirma, ji teigia, kad nors ginčijama direktyva suformuluota bendromis sąvokomis, ji susijusi tik su septyniais Bendrijos poliakrilamidų gamintojais, PPG nariais. Tiek faktiškai, tiek teisiškai šios bendrovės dėl faktinių aplinkybių, jas išskiriančių iš visų kitų subjektų, sudaro uždarą ūkio subjektų grupę. Kosmetikos direktyva pati jas įvardija kaip suinteresuotąsias šalis (žr. 5a straipsnį). Ieškovė pabrėžia, kad poliakrilamidų yra Bendrijos rinkoje ir kosmetikos gaminiuose tik dėl nuolatinių bendrovių, PPG narių, pastangų. Ji nurodo, kad jei PPG nebūtų investavusi į poliakrilamidų tobulinimą ir nebūtų pateikusi duomenų Komisijai, šiuo ingredientu nebūtų prekiaujama kosmetikos sektoriuje ir ginčijama direktyva greičiausiai niekada nebūtų priimta.

22     Ieškovė mano, kad trečiosios bendrovės negali greitai patekti į rinką dėl būtinų techninių ir komercinių žinių apie poliakrilamidų gamybą. Ji priduria, kad ginčijamoje direktyvoje nustatant griežtesnius akrilamido likučio koncentracijos kosmetikos gaminiuose reikalavimus sukurta papildoma norminė kliūtis galimiems naujiems gamintojams.

23     Ieškovė nurodo, kad nustačius šias naujas koncentracijos normas techniškai neįmanoma gaminti kietų poliakrilamidų miltelių, kurie atitiktų naujas akrilamido likučio normas, nes dabartinė technologija neleidžia pašalinti viso kietuose poliakrilamiduose esančio akrilamido likučio. Todėl kosmetikoje naudojamų kietų poliakrilamidų rinka de jure būtų uždaryta.

24     Be to, ieškovė teigia, kad ginčijami apribojimai konkrečiai taikomi jos gaminiams. Ieškovė tvirtina, kad jos gaminiai yra ginčijamų apribojimų priežastis ir objektas, dėl kurių institucijos ėmėsi veiksmų šioje srityje. Todėl tarp ginčijamos direktyvos ir ieškovės padėties egzistuoja priežastinis ryšys. Ieškovė yra vienintelė įmonė, gaminanti kietus poliakrilamidus ir parduodanti jų miltelius kosmetikos reikmėms. Kiti ūkio subjektai gamina skystas emulsijas, kurioms naujos akrilamido likučio koncentracijos normos netaikomos. Taigi ginčijama direktyva ieškovei daro ypatingą poveikį todėl, kad ji yra vienintelė įmonė, gaminanti kietų poliakrilamidų miltelius kosmetikos pramonei, ir todėl, kad jos gaminiai yra specifinio pobūdžio.

25     Antra, ieškovė tvirtina, kad ginčijama direktyva su ja konkrečiai susijusi, nes neigiamai veikia specifines ieškovės anksčiau turėtas teises, o tai ją išskiria iš kitų ūkio subjektų.

26     Šiuo aspektu ji nurodo, kad dėl ginčijamos direktyvos nuo 2004 m. ji neteks patentinės apsaugos Prancūzijoje, kadangi ši valstybė narė negalės rinktis – turės taikyti ginčijamoje direktyvoje numatytas poliakrilamido normas, dėl kurių ieškovės patentas de facto taps bevertis. Ji nurodo, kad jos išimtinė teisė prekiauti savo išrastais gaminiais yra tapati ieškovės teisei, atsiradusiai dėl jos įregistruoto prekių ženklo, byloje, kurioje 1994 m. gegužės 18 d. priimtas Teisingumo Teismo sprendimas Codorniu prieš Tarybą (C‑309/89, Rink. p. I‑1853).

27     Ieškovė patikslina, kad ji gamina kosmetikos pramonei skirtus kietų poliakrilamidų gaminius, taikydama specialų gamybos procesą, kuris yra ilgų tyrimų ir tobulinimo bei didelių finansinių investicijų rezultatas. Jos patentas apima kosmetikai naudojamą technologinį procesą, skirtą gaminti kietus tirštinančius polimerus, kurie keičia tokių kosmetikos gaminių, kaip antai šampūnai ir kremai, klampumą ir struktūrą, pašalindami tirpiklius (mineralinius aliejus) ir paviršiaus aktyviųjų medžiagų skilimo produktus (nonilfenolius ir kitus etoksilatus), kurių įprastas technologijas naudojantys ieškovės konkurentai negali pašalinti iš savo gaminamų emulsijų.

28     Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus (žr. šios nutarties 16 punktą), ieškovė pabrėžė, kad šiuo atveju ji remiasi dviem patento paraiškomis Nr. 00 02664 (2805461) ir Nr. 01 00963 (2819719), pateiktomis atitinkamai 2000 m. vasario 28 d. ir 2001 m. sausio 19 d. Šie patentai apima tiek kosmetikos gamybos procesus, tiek ingredientus.

29     Ieškovė tvirtina, kad ji pateikia savo klientams ir galutiniams vartotojams gaminius, kuriems būdingos dvi svarbios savybės, t. y. kietas būvis ir mažesnis akrilamido monomero likutis. Šios savybės būdingos tik ieškovės gaminiams ir suteikia jai didelį pranašumą jos konkurentų atžvilgiu. Tačiau ginčijama direktyva neleidžia jai naudoti patentuotų kosmetikai taikomų gamybos procesų, nes jos patentuota technologija neatitinka ginčijama direktyva nustatytų naujų akrilamido likučio koncentracijos kosmetikos gaminiuose normų.

30     Ieškovė ginčija Komisijos tvirtinimą, kad jos patentas apima gaminių naudojimą farmacijos bei veterinarijos pramonės sektoriuose. Ji teigia, kad įprasta, siekiant numatyti galimas rinkas, pateikiamoje paraiškoje nurodyti kuo daugiau paskirčių, kurias patentas turėtų apimti, net jei realiai gaminiai dar negali būti parduodami toms paskirtims. Šiuo atveju ieškovės patentas gali būti naudojamas tik kosmetikos srityje. Be to, jis negalėjo kartu apimti kosmetikos ir farmacijos sričių dėl reglamentavimo kliūčių.

31     Ieškovė priduria, kad jos teisių apsauga yra pagrindinis teisės principas, kurio turi būti laikomasi visais atvejais, kai iškyla pavojus asmens teisėms ir laisvėms. Šis principas kyla iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnių.

32     Trečia, ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė pagal Kosmetikos direktyvos 13 straipsnį jai suteiktas procesines teises. Anot ieškovės, šis straipsnis numato, kad „kiekvienai suinteresuotajai šaliai“ pranešama apie visas priemones, ribojančias prekybą kosmetikos gaminiais, kurių buvo imtasi laikantis šios direktyvos, bei teisės gynimo priemones. Ji nurodo, kad minėtame straipsnyje nedaromas joks skirtumas tarp Komisijos priemonių, kuriomis ribojamas cheminių medžiagų naudojimas kosmetikos gaminiuose, ir valstybių narių priemonių, kuriomis užtikrinama, kad jų teritorijoje galutiniam vartotojui pateikiamos kosmetikos priemonės atitinktų šiuos apribojimus. Ji mano, kad dėl šios priežasties Komisija privalėjo jai pranešti apie poliakrilamidų naudojimo kosmetikos produktuose apribojimus.

33     Šiuo aspektu ieškovė ginčija Komisijos pateiktą Kosmetikos direktyvos aiškinimą. Ji tvirtina, kad šios direktyvos reglamentuojamoje srityje Komisija neturi įprastai jai suteikiamos plačios diskrecijos, nes privalo tartis su pramonės ekspertais bei kompetentingais moksliniais komitetais ir gali patvirtinti tik tas įgyvendinimo priemones, kurioms pritaria ad hoc komitetas. Ieškovės nuomone, tai akivaizdi Kosmetikos direktyvos 10 ir 13 straipsniuose numatytų procedūrų pasekmė. Šiais straipsniais atitinkamoms įmonėms numatyta speciali apsauga jas išskiria EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

34     Dėl Komisijos nuorodos į 1998 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (T‑199/96, Rink. p. II‑2805, 58 punktas) ieškovė pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino rungtyniškumo principu pagrįstos procedūros buvimą. Ji nurodo, jog Pirmosios instancijos teismas skiria „administracines“ ir „teisės aktų leidybos“ procedūras, lemiančias Bendrijos priemonės priėmimą, ir jog jis pritaria, kad tiesiogiai administracinės procedūros rezultatu suinteresuoti ir (arba) faktiškai administracinėje procedūroje, lėmusioje Bendrijos priemonės priėmimą, dalyvavę asmenys turi procesinių teisių šios priemonės atžvilgiu. Šiuo atveju ieškovė teigia, kad ginčijama direktyva suteikia jai specialių teisių, nes ji dalyvavo administracinėje procedūroje priimant šią direktyvą, pateikdama mokslinius duomenis ir pastabas. Tačiau Komisija įvertino ieškovės gaminį neatsižvelgdama į jos pateiktus duomenis vykdant administracinę procedūrą, lėmusią Komisijos pasiūlymo priėmimą. Taip elgdamasi Komisija priėmė ginčijamą direktyvą nepaisydama procedūros ir pažeisdama Bendrijos teisę poliakrilamidų srityje.

35     Ieškovė teigia, jog bet kuriuo atveju, net jei Pirmosios instancijos teismas pritaria Komisijos teiginiui, kad Kosmetikos direktyvos 13 straipsnis ieškovei nesuteikia jokių procesinių teisių, nes ginčijama direktyva priimta pagal tos pačios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį, šis straipsnis taip pat nustato administracinę procedūrą, kurioje ji turi pagrindines gynybos teises. Ieškovė pažymi, kad minėta nuostata numato, jog pakeitimai, būtini suderinti šios direktyvos priedus su technikos pažanga, priimami pasitarus su SCCNFP.

36     Ketvirta, ieškovė, remdamasi 1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimu Extramet Industrie prieš Tarybą (C‑358/89, Rink. p. I‑2501), teigia, jog ginčijamos direktyvos poveikis jos padėčiai yra toks, kad ši direktyva dėl tam tikrų ieškovei būdingų savybių išskiria ją iš visų kitų ūkio subjektų, netgi iš PPG. Šiuo aspektu ji nurodo esanti viena iš nedaugelio PPG bendrovių, gaminančių tiek akrilamidą, tiek poliakrilamidus. Ginčijamos direktyvos poveikis jos padėčiai yra toks, kokį patirtų direktyvos adresatas, nes priėmus šią priemonę visam jos akrilamido gamybos verslui iškilo pavojus. Bėgant metams ieškovė sukūrė „rinkos nišą“, naudodama savitus aukštos technologijos poliakrilamidų gamybos procesus. Taigi jos padėtis yra ypatinga ir skiriasi nuo jos konkurentų, veikiančių įprastoje tirštikių rinkoje. Todėl ginčijama direktyva daro ypatingą ekonominį poveikį ieškovės padėčiai, nes ji bus priversta nutraukti savo veiklą kosmetikos srityje ir neteks savo finansinių investicijų bei pramoninės nuosavybės teisių.

37     Be to, ieškovė tvirtina, kad ji neturi jokios teisės apskųsti kitai teisminei, administracinei ar vyriausybinei institucijai Bendrijoje. Ji priduria, kad valstybių narių priimtos ginčijamą direktyvą įgyvendinančios priemonės nebus tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusios.

38     Penkta, ieškovė atkreipia dėmesį į paskutines Bendrijos teismų praktikos tendencijas, susijusias su EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos taikymu, kurios matyti iš 2002 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jégo-Quéré prieš Komisiją (T‑177/01, Rink. p. II‑2365) ir generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje, kurioje priimtas 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, I‑6681).

39     Komisija ginčija ieškovės pateiktus argumentus dėl šio ieškinio priimtinumo. Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėjęs bylos iš esmės, ir kad, priešingai nei mano ieškovė, nėra jokio ryšio tarp klausimų, susijusių su pagal Direktyvą 67/548 pateiktais moksliniais duomenimis, ir ieškovės padėties pagal Kosmetikos direktyvą.

40     Pirma, Komisija teigia, kad ieškovė nepriklauso uždarai akrilamido gamintojų grupei. Ji pastebi, kad ieškovė nepateikia priežasčių, dėl kurių kiti gamintojai, išskyrus Bendrijoje esančius septynis poliakrilamidų gamintojus, yra išstumti iš šios rinkos ir negali konkuruoti su minėtais gamintojais.

41     Jos nuomone, Kosmetikos direktyvos 5a straipsniu nesiekiama apriboti kosmetikos ingredientų gamintojų grupės. Ši nuostata įpareigoja Komisiją sudaryti ne kosmetikos ingredientų gamintojus, bet ingredientus nurodantį sąrašą.

42     Antra, Komisija tvirtina, kad patentų paraiškos nedaro ieškovės ypatingos ir dėl jų ieškovės padėtis netampa panaši arba tapati ieškovės padėčiai byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą.

43     Anot Komisijos, ieškovė nepaaiškina, kaip dėl direktyvos patentai tampa negaliojantys arba jų teikiama apsauga – neveiksminga. Ji pažymi, kad ginčijama direktyva nustato didžiausią akrilamido likučio kiekį gatavuose kosmetikos gaminiuose, kad akrilamido naudojimas neuždraustas ir kad ieškovė nenurodė realaus akrilamido likučio kiekio jos patentuotuose gaminiuose prieš priimant ginčijamą direktyvą. Išnagrinėjus patentų paraiškas nerasta jokių duomenų apie akrilamido likučio kiekius jais saugomuose gaminiuose. Taigi ieškovė neįrodė, kad naujų normų taikymas gataviems kosmetikos gaminiams iš tiesų daro įtaką patentų paraiškose nurodytiems cheminiams junginiams.

44     Komisija remiasi 2000 m. vasario 28 d. ir 2001 m. sausio 19 d. patento paraiškomis Nr. 00 02664 (2805461) ir Nr. 01 00963 (2819719). Ji pažymi, kad antra paraiška apima ne tik kosmetikos, bet ir farmacijos bei veterinarijos gaminius ir ploviklius, kurie visiškai nesusiję su ginčijama direktyva. Ji taip pat nurodo, kad pirma paraiška apima „vieną arba kelis“ nejonizuotus monomerus, įskaitant akrilamidą. Ji priduria, kad šie gaminiai nurodyti tokiu būdu, kuris leidžia suprasti, kad jie gali būti pakeisti vienas kitu. Šiuo atveju 2000 m. vasario 28 d. paraiška nepraranda nei savo galios, nei veiksmingumo, net jei akrilamidai būtų visiškai uždrausti.

45     Dėl ieškovės padėties byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą, Komisija pažymi, kad šioje byloje ginčijama nuostata žodį „crémant“ leido naudoti tik Prancūzijoje ir Liuksemburge specifinėmis sąlygomis pagamintiems putojantiems vynams žymėti. Codorniu, Ispanijos gamintojas, grafinį prekių ženklą „Gran Crémant de Codorniu“ įregistravo Ispanijoje 1924 m. ir tradiciškai šį ženklą naudojo ir prieš, ir po registracijos. Ginčijama nuostata, suteikdama teisę žodį „crémant“ naudoti tik Prancūzijos ir Liuksemburgo gamintojams, neleido Codorniu naudoti savo prekių ženklo. Komisijos nuomone, kitaip nei tvirtina ieškovė (žr. šio sprendimo 26–28 punktus), patento paraiškos nesuteikia jai „išimtinės teisės prekiauti poliakrilamidais kaip kosmetikos gaminių ingredientais“ – ji turi tik teisę neleisti kitiems gamintojams parduoti panašių cheminių preparatų.

46     Trečia, Komisija mano, kad ginčijamos direktyvos priėmimas nepažeidė ieškovės procesinių teisių. Ji pažymi, kad ši direktyva priimta ne Kosmetikos direktyvos 13 straipsnio, o šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies pagrindu. Individualios įmonės ar įmonių asociacijos visiškai nedalyvauja vykdant Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą; ši procedūra pradedama ne jų iniciatyva ir ją vykdant su jomis nesitariama.

47     Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (59 punktas) aiškiai nustatė, jog Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta norminių teisės aktų priėmimo procedūra. Norminio teisės akto priėmimas nereikalauja užtikrinti teisių į gynybą, jei nėra tai aiškiai nurodančių nuostatų, o Kosmetikos direktyvoje tokių nuostatų nėra.

48     Ketvirta, Komisija mano, kad ieškovė nepaaiškino, kaip buvimas „vienu iš nedaugelio“ akrilamido ir poliakrilamidų gamintojų padaro jos padėtį kitokią, nei kitų gamintojų. Ji pažymi, jog aplinkybės, kad ginčijama direktyva daro įtaką ieškovės veiklai akrilamido gamybos srityje, nepakanka, kad jai būtų pripažinta teisė kreiptis į teismą dėl jos panaikinimo.

49     Dėl ieškovės argumento, nurodyto šio sprendimo 37 punkte, Komisija pastebi, kad ieškovės tvirtinimas, jog ginčijama direktyva daro konkretų, besąlygišką ir nekintamą poveikį, nesuteikdama valstybėms narėms diskrecijos ją įgyvendinant, ir jos tvirtinimas, kad nacionalinė direktyvos įgyvendinimo priemonė nebus su ja tiesiogiai susijusi, tarpusavyje sunkiai dera. Ji pažymi, kad jei ginčijama direktyva yra tiesiogiai susijusi su ieškove, tai ir ją įgyvendinančios nacionalinės priemonės su ja bus susijusios, nes jos atspindi direktyvą.

50     Penkta, Komisija tvirtina, kad su priimtinumu susijusios paskutinės naujovės, patvirtintos minėtame Pirmosios instancijos teismo sprendime Jégo-Quéré prieš Komisiją ir minėtoje generalinio advokato F. G. Jacobs išvadoje byloje, kurioje priimtas sprendimas Unión Pequeños Agricultores prieš Tarybą, ieškovei neturi jokios reikšmės. Ji priduria, kad pastarajame sprendime Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino įprastą Bendrijos teismų praktiką priimtinumo srityje. Šiaip ar taip, šiuo atveju ieškovė prašo panaikinti ne reglamentą, kaip minėtose dviejose bylose, o direktyvą. Tačiau direktyvą, kitaip nei reglamentą, turi įgyvendinti valstybės narės, kurioms ji skirta.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

51     Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, jei šalis prašo, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėjęs bylos iš esmės. Pagal šio straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia kitaip, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) mano, kad šiuo atveju byloje yra pakankamai duomenų ir nėra reikalo pradėti žodinės proceso dalies. Be to, jis mano, kad nereikia prijungti prieštaravimo dėl priimtinumo prie bylos nagrinėjimo iš esmės.

52     Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pateikti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.

53     Šiuo atveju vertinama, ar priimtinas juridinio asmens pagal šią nuostatą pareikštas ieškinys dėl tam tikrų direktyvos, kurią Komisija priėmė remdamasi Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, nuostatų panaikinimo.

54     Nors EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa aiškiai nenurodo, kad privačių asmenų pateikti ieškiniai dėl direktyvos panaikinimo priimtini, vis dėlto iš Bendrijos teismų praktikos matyti, kad vienintelės aplinkybės, jog ginčijamas teisės aktas yra direktyva, neužtenka pripažinti ieškinį nepriimtinu (1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UEAPME prieš Tarybą, T‑135/96, Rink. p. II‑2335, 63 punktas; 2002 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑223/01, Rink. p. II‑3259, 28 punktas). Be to, Bendrijos institucijos negali vien teisės akto formos pasirinkimu panaikinti teisinę apsaugą, kurią privatiems asmenims garantuoja ši Sutarties nuostata (2002 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Association contre l’heure d’été prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑84/01, Rink. p. II‑99, 23 punktas ir minėtos nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir Tarybą 28 punktas).

55     Reikia pridurti, kad tam tikromis aplinkybėmis net bendrai suinteresuotiems ūkio subjektams taikomas norminis teisės aktas gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kai kuriais iš jų (1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 11–32 punktai ir 2000 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Salamander ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑172/98, T‑175/98–T‑177/98, Rink. p. II‑2487, 30 punktas).

56     Šiuo aspektu primintina, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme teisės aktas gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, kuriam jis nėra skirtas, tik jei šis aktas daro jam poveikį dėl tam tikrų tik jam būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš visų kitų asmenų ir taip jį konkretizuoja analogiškai asmeniui, kuriam šis aktas skirtas (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; minėto sprendimo UEAPME prieš Tarybą 69 punktas ir minėtos nutarties Association contre l’heure d’été prieš Parlamentą ir Tarybą 24 punktas).

57     Šią fizinio arba juridinio asmens pateikto ieškinio priimtinumo sąlygą Teisingumo Teismas neseniai pakartojo minėtame sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (36 punktas) ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendime Komisija prieš Jégo-Quéré (C‑263/02 P, Rink. p. I‑0000, 45 punktas).

58     Ieškovė pirmiausia nurodo, kad ginčijama direktyva su ja konkrečiai susijusi, nes ji priklauso uždarai ūkio subjektų, kuriems taikoma direktyva, grupei.

59     Šiuo aspektu pažymėtina, kad galimybė daugiau ar mažiau apytiksliai apibrėžti asmenų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę visiškai nereiškia, kad ji laikytina konkrečiai susijusia su šiais subjektais, nebent būtų nustatyta, kad tokį šio akto taikymą lemia joje nurodytos objektyvios teisinės ar faktinės aplinkybės (1993 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Abertal ir kt. prieš Komisiją, C‑213/91, Rink. p. I‑3177, 17 punktas ir 1996 m. vasario 15 d. Sprendimo Buralux ir kt. prieš Tarybą, C‑209/94 P, Rink. p. I‑615, 24 punktas).

60     Be to, iš nusistovėjusios Bendrijos teismų praktikos aišku, kad tik aplinkybės, jog asmuo yra ūkio subjektas, veikiantis su priemone susijusioje srityje, neužtenka, kad šis ūkio subjektas būtų laikomas konkrečiai apibrėžtu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (šiuo aspektu žr. minėto sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją 14 punktą; 1993 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo nutarties Chiquita Banana ir kt. prieš Tarybą, C‑276/93, Rink. p. I‑3345, 12 punktą ir 1995 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Asocarne prieš Tarybą, C‑10/95 P, Rink. p. I‑4149, 42 punktą). Ši Bendrijos teismų praktika aiškinama papildomu veiksniu, t. y. priežastiniu ryšiu tarp atitinkamo ūkio subjekto ir institucijos įsikišimo, rodančiu, kad priimdama ginčijamą priemonę institucija apibrėžė kiekvienam ūkio subjektui skirtą tvarką (šiuo aspektu žr. 1971 m. gegužės 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo International Fruit Company ir kt. prieš Komisiją, 41/70–44/70, Rink. p. 411, 20 punktą ir 1990 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Weddel prieš Komisiją, C‑354/87, Rink. p. I‑3847, 22 punktą). Tačiau nagrinėjamas atvejis šios sąlygos neatitinka.

61     Ginčijama direktyva iš dalies pakeičia Kosmetikos direktyvą, būtent įrašydama poliakrilamidus į medžiagų, kurių kiekis kosmetikos gaminiuose neturi viršyti nustatytos normos ir kurie turi atitikti Kosmetikos direktyvos III priede numatytas sąlygas, sąrašą ir nustatydama didžiausią leistiną akrilamido likučio poliakrilamiduose kiekį: 0,1 mg/kg nenuplaunamuose kūno priežiūros gaminiuose ir 0,5 mg/kg kituose kosmetikos gaminiuose. Taigi ginčijama direktyva taikoma objektyviai apibrėžtomis aplinkybėmis ir turi teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai apibrėžtų asmenų grupėms, t. y. visiems kosmetikos gamintojams.

62     Akivaizdu, kad nagrinėjamos nuostatos susijusios su ieškove tik dėl to, kad ji objektyviai yra ūkio subjektas, veikiantis poliakrilamidų gamybos sektoriuje, ir taip pat kaip su visais kitais tokioje pačioje padėtyje esančiais ūkio subjektais. Be to, iš šios nutarties 59 ir 60 punktuose minėtos Bendrijos teismų praktikos aišku, kad šios vienos savybės neužtenka nustatyti, jog nagrinėjamos nuostatos konkrečiai ir tiesiogiai susijusios su ieškove. Šiuo aspektu nesvarbu, kad Bendrijoje yra tik septyni poliakrilamidų gamintojai ir kad, anot ieškovės, tik ji gamina kietus poliakrilamidus ir parduoda jų miltelius, skirtus kosmetikai.

63     Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia ieškovė, priėmus ginčijamą direktyvą poliakrilamidų gamintojų grupė nebuvo apribota, nes jokia šios direktyvos nuostata nepanaikina galimybės, kad iki jos priėmimo poliakrilamidų negaminusios įmonės nuspręs užsiimti šia veikla priėmus direktyvą.

64     Antra, ieškovė teigia, kad ginčijama direktyva su ja konkrečiai susijusi, nes daro žalą jos patentinėms teisėms ir tai ją išskiria iš kitų ūkio subjektų. Ji teigia, kad dėl ginčijamos direktyvos ji neteks teisių pagal minėtas dvi patento paraiškas ir atsidurs panašioje padėtyje kaip ieškovė minėtoje byloje, kurioje priimtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą.

65     Net jei šio argumento nagrinėjimo tikslais būtų pripažinta, kad ieškovės turimi patentai jai suteikia išimtines teises, Pirmosios instancijos teismas mano, jog ieškovės padėtis iš esmės kitokia nei ieškovės minėtoje byloje, kurioje priimtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą.

66     Primintina, kad ši byla susijusi su Ispanijos bendrove Codorniu, kuri gamino ir pardavinėjo putojančius vynus ir buvo Ispanijos grafinio prekių ženklo „Gran Crémant de Codorniu“, kuriuo nuo 1924 m. žymėjo vieną iš savo putojančių vynų, savininkė. Ji naudojo šį prekių ženklą ir prieš registraciją, ir po jos. Teisingumo Teismas savo sprendime konstatavo, kad ginčijama nuostata, suteikdama teisę žodį „crémant“ naudoti tik Prancūzijos ir Liuksemburgo gamintojams, trukdė Codorniu naudoti savo grafinį prekių ženklą.

67     Šiuo atveju ieškovė neturi išimtinės teisės gaminti Kosmetikos direktyvos 1 straipsnyje apibrėžtą kosmetikos gaminį. Iš ieškovės argumentų aišku, kad ji gamina kietus poliamidus ir tiekia juos kosmetikos gamintojams kaip kosmetikos žaliavą arba ingredientą.

68     Pirmosios instancijos teismas mano, kad, kitaip nei ginčijama nuostata byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą, ginčijama direktyva netrukdo ieškovei naudotis savo išimtinėmis teisėmis ir jų neatima. Ginčijama direktyva ribojamas poliakrilamidų naudojimas kosmetikoje. Net jeigu tiesa, kad ieškovės patentuotus gamybos būdus ir sudėtines dalis, tuo atveju, jei jie neatitiktų ginčijamos direktyvos reikalavimų, galėtų būti sunkiau ar visai neįmanoma parduoti esamiems ieškovės klientams, ši aplinkybė tėra netiesioginis ginčijamos direktyvos poveikis.

69     Iš tiesų ginčijama direktyva ieškovei daro poveikį ne kaip išimtinių teisių savininkei, o tik kaip kosmetikos gamyboje naudojamų žaliavų ir ingredientų gamintojai, taip pat kaip ir bet kuriam kitam šias žaliavas arba ingredientus gaminančiam ūkio subjektui. Taip pat pastebėtina, kad patento savininko išimtinės teisės užtikrina išradėjo monopolį naudoti savo gaminį arba gamybos būdą ir suteikia jam galimybę gauti atlyginimą už savo kūrybinį darbą, tačiau neužtikrina šio atlyginimo bet kuriomis aplinkybėmis (žr. analogiškai 1996 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Merck ir Beecham, C‑267/95 ir C‑268/95, Rink. p. I‑6285, 31 punktą).

70     Be to, Komisija teisingai tvirtina, kad ieškovės išimtinės teisės yra vis dar galiojančios ir ji šiomis teisėmis gali naudotis ne tik kosmetikos, bet ir farmacijos bei veterinarijos ir ploviklių srityje. Net jei ieškovė šiuo metu negamina tokių gaminių, ši galimybė išlieka ateityje.

71     Taigi pažymėtina, jog ši galimybė akivaizdžiai parodo, kad ieškovės šioje byloje padėtis skiriasi nuo ieškovės minėtoje byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą, padėties, kai dėl ginčijamos nuostatos ieškovė nedelsiant ir galutinai neteko teisės naudoti savo prekių ženklą prekyboje.

72     Trečia, ieškovė tvirtina, kad priėmus ginčijamą direktyvą buvo pažeistos jos kaip „suinteresuotosios šalies“ procesinės teisės pagal Kosmetikos direktyvos 13 straipsnį ir kad ši direktyva su ja konkrečiai susijusi, nes išskiria ją iš kitų ūkio subjektų.

73     Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis argumentas klaidingas. Iš ginčijamos direktyvos įžanginės dalies antros nuorodos aišku, kad ji priimta Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies, o ne šios direktyvos 13 straipsnio pagrindu. Kosmetikos direktyvos 13 straipsnis susijęs su ribojančiais ar draudžiančiais prekiauti kosmetikos gaminiais individualaus taikymo aktais, priimtais pagal šią direktyvą. Ši nuostata įpareigoja nurodyti tikslias tokių aktų priėmimo priežastis ir apie tai pranešti „suinteresuotajai šaliai“, kartu nurodant teisės gynimo priemones, kuriomis ji gali pasinaudoti pagal valstybėse narėse galiojančius įstatymus, ir terminą, per kurį gali jomis pasinaudoti.

74     Ginčijama direktyva yra ne individualaus taikymo aktas, ribojantis ar draudžiantis prekiauti kosmetikos gaminiais, o bendro taikymo aktas, kurį Komisija priėmė, remdamasi Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, tam, kad šios direktyvos III priedas būtų suderintas su technikos pažanga. Pagal Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį ieškovė neturi jokių procesinių teisių. Taigi jokios procesinės teisės negalėjo būti pažeistos priimant ginčijamą direktyvą.

75     Be to, Kosmetikos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga pasitarti su SCCNFP negali pakeisti nagrinėjamo norminio teisės akto priėmimo procedūros į administracinę procedūrą, kaip tvirtina ieškovė, ir šiuo aspektu nesukuria jai teisės būti išklausytai vykdant šią procedūrą, kuri galėtų išskirti ją iš kitų trečiųjų šalių.

76     Ketvirta, ieškovė, pagal analogiją remdamasi minėtu sprendimu Extramet Industrie prieš Tarybą, tvirtina, jog ginčijamos direktyvos poveikis jos padėčiai yra toks, kad ši direktyva dėl tam tikrų ieškovei būdingų savybių išskiria ją iš visų kitų ūkio subjektų. Šiuo aspektu ji nurodo esanti viena iš nedaugelio PPG bendrovių, gaminančių tiek akrilamidą, tiek poliakrilamidus, ir teigia, kad ginčijama direktyva jai daro ypatingą ekonominį poveikį, nes ji bus priversta nutraukti savo veiklą kosmetikos srityje ir neteks savo finansinių investicijų bei pramoninės nuosavybės teisių.

77     Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis argumentas nepriimtinas. Iš minėto sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą aišku, kad teisinė nuostata negali būti laikoma konkrečiai susijusi su įmone tik dėl to, kad ši nuostata daro įtaką jos ekonominei veiklai. Minėtoje byloje nagrinėjamų specifinių aplinkybių šiuo atveju nėra ir ieškovė neįrodė, kad jos padėtis yra panaši į bendrovės Extramet Industrie padėtį metalinio kalcio rinkoje. Šiame sprendime (17 punktas) Teisingumo Teismas nustatė, kad ūkio subjektas laikomas konkrečiai susijusiu, jei yra gaminio, dėl kurio priimta nagrinėjama antidempingo priemonė, didžiausias importuotojas ir galutinis vartotojas ir jei įrodo, kad jo verslas labai priklauso nuo šio importo, o ginčijamas reglamentas daro jo verslui didelį poveikį, atsižvelgiant į mažą nagrinėjamo gaminio gamintojų skaičių bei jo patiriamus sunkumus gauti reikiamų išteklių iš vienintelio Bendrijos gamintojo, jo pagrindinio konkurento apdorotam produktui. Teisingumo Teismas nustatė, kad šių aplinkybių visuma sudarė išskirtinę bendrovės Extramet Industrie padėtį, kuri ją išskyrė iš visų kitų ūkio subjektų nagrinėjamos priemonės atžvilgiu. Tačiau šių aplinkybių nėra šiuo atveju.

78     Penkta, dėl ieškovės argumento, pagrįsto paskutinėmis EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos taikymo Bendrijos teismų praktikos tendencijomis, aiškiomis iš minėto sprendimo Jégo-Quéré prieš Komisiją ir generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, konstatuotina, kad Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (36 punktas) ir Jégo‑Quéré prieš Komisiją (37, 38 ir 45 punktai) patvirtino savo šioje srityje nusistovėjusią praktiką.

79     Taigi konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijama direktyva konkrečiai su ja susijusi.

80     Iš to darytina išvada, kad ieškinys nepriimtinas, todėl atmestinas neišnagrinėjus, ar ginčijama direktyva tiesiogiai susijusi su ieškove.

 Dėl išlaidų

81     Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.

2.      Priteisti iš ieškovės apmokėti savo ir atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Priimta 2004 m. rugsėjo 6 d. Liuksemburge.

* Proceso kalba: anglų.