PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) NUTARTIS

2007 m. liepos 3 d. ( *1 )

Byloje T-212/02

Commune de Champagne (Šveicarija),

Défense de l’appellation Champagne ASBL, įsteigta Šampanėje (Šveicarija),

Cave des viticulteurs de Bonvillars, įsteigta Bonvillars (Šveicarija), ir kiti šios nutarties priede išvardyti ieškovai, atstovaujami advokatų D. Waelbroeck ir A. Vroninks,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą iš pradžių J. Carbery, vėliau – F. Florindo Gijón ir F. Ruggeri Laderchi,

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą iš pradžių J. Forman ir D. Maidani, vėliau – M. Forman ir F. Dintilhac,

atsakoves,

palaikomas

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir A. Colomb,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimo 2002/309/EB, Euratomas dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, p. 1) 1 straipsnį, kiek šiuo sprendimu patvirtinta Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl prekybos žemės ūkio produktais 7 priedo II antraštinės dalies 5 straipsnio 8 dalis, ir atlyginti minėtu susitarimu ieškovams tariamai padarytą žalą,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai J. Azizi ir E. Cremona,

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

Teisinis pagrindas

Remiantis iš dalies pakeistu 1987 m. kovo 16 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 823/87, nustatančiu specialiąsias nuostatas, susijusias su „konkrečiuose regionuose pagamintais rūšiniais vynais“ (OL L 84, p. 59), bei pagal šio reglamento 1 straipsnio 3 dalį paskelbtu rūšinių vynų, pagamintų konkrečiuose regionuose, sąrašu (OL C 46, 1999, p. 113), Prancūzijos Šampanės regione pagamintam putojančiam vynui Bendrijoje suteiktas saugomas pavadinimas „rūšinis vynas, pagamintas konkrečiame regione“ (toliau – rūšinis vynas pkr).

Pagal 1989 m. liepos 24 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2392/89, nustatančio bendrąsias vynų ir vynuogių misų aprašymo ir pateikimo taisykles, 29 straipsnio 2 dalį:

„Importuotam vynui apibūdinti geografinės vietovės pavadinimas, aprašant stalo vyną ar rūšinį vyną pkr, ar konkrečiame regione Bendrijoje pagamintą vyną, negali būti vartojamas nei gamintojo valstybės, kurioje yra ši vietovė ar šis regionas, kalba, nei kita kalba.“ (Neoficialus vertimas)

Pagal minėto reglamento 29 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą:

„Gali būti nuspręsta nukrypti nuo 2 dalies tuo atveju, kai Bendrijoje pagaminto vyno geografinis pavadinimas ir trečiojoje valstybėje pagaminto vyno geografinės vietovės pavadinimai sutampa, jei trečiojoje valstybėje šis pavadinimas vynui apibūdinti vartojamas remiantis sena ir nusistovėjusia vartosena ir su sąlyga, kad jo vartojimą reglamentuoja šios valstybės teisės aktai.“

Remiantis 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (OL OL 179, p. 1) 81 ir 82 straipsniais, Reglamentai Nr. 823/87 ir Nr. 2392/89 buvo panaikinti nuo 2000 m. rugpjūčio 1 dienos. Pagal 2000 m. liepos 24 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1608/2000, nustatantį pereinamojo laikotarpio priemones, kol bus nustatytos Reglamento Nr. 1493/1999 galutinės įgyvendinimo priemonės, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. balandžio 24 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 699/2002 (OL L 109, p. 20), nukrypstant nuo Reglamento Nr. 1493/1999 tam tikrų nuostatų, Reglamento Nr. 823/87 tam tikrų nuostatų ir viso Reglamento Nr. 2392/89 nuostatų, taikymas vis dėlto buvo pratęstas iki 2002 m. gegužės 31 d., kol bus užbaigtos ir priimtos Reglamento Nr. 1493/1999 įgyvendinimo priemonės.

2002 m. balandžio 29 d. buvo priimtas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 753/2002, nustatantis tam tikras Tarybos reglamento (EB) Nr. 1493/1999 nuostatų dėl kai kurių vyno sektoriaus produktų aprašymo, pavadinimo, pateikimo ir apsaugos taikymo taisykles (OL L 118, p. 1). Šis reglamentas, iš dalies pakeistas 2002 m. lapkričio 25 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2086/2002 (OL L 321, p. 8), taikomas nuo 2003 m. rugpjūčio 1 dienos.

Reglamento Nr. 753/2002 48 straipsnis panaikina Reglamentą Nr. 1608/2000, tačiau iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 753/2002 47 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, nukrypstant nuo Reglamento Nr. 1493/1999 tam tikrų nuostatų, Reglamento Nr. 823/87 tam tikros nuostatos bei visas Reglamentas Nr. 2392/89 ir toliau taikomi iki 2003 m. liepos 31 dienos.

Pagal Reglamento Nr. 1493/1999 52 straipsnį:

1. „Jei valstybė narė naudoja konkretaus regiono pavadinimą rūšiniam vynui pkr pavadinti arba prireikus vynui, skirtam perdirbti į tokį rūšinį vyną pkr, pavadinti, tas pavadinimas negali būti naudojamas pavadinti vyno sektoriaus produktus, kurie nėra pagaminti tame regione, ir (arba) produktus, pavadintus tuo pavadinimu ne pagal atitinkamas Bendrijos ar nacionalines taisykles. Tai taip pat taikoma tais atvejais, kai valstybė narė vartoja mažo administracinio teritorinio vieneto, jo dalies ar mažos vietovės pavadinimą tik rūšiniam vynui pkr pavadinti arba prireikus vynui, skirtam perdirbti į tokį rūšinį vyną pkr, pavadinti.

Nepažeisdamos Bendrijos nuostatų dėl konkrečių rūšinio vyno pkr rūšių, valstybės narės gali tam tikromis nustatytomis gamybos sąlygomis leisti, kad kartu su konkretaus regiono pavadinimu vyno pavadinime būtų pateikiama informacija apie gamybos metodą ar jo rūšį, arba nurodomas vynuogių veislės pavadinimas ar tokio pavadinimo sinonimas.“

8	Prancūzijos Šampanės regiono vynų pavadinimas „šampanas“ nurodytas rūšinių vynų pkr sąraše, paskelbtame remiantis Reglamento Nr. 1493/1999 54 straipsnio 5 dalimi (OL C 41, 2006, p. 1, naujausia redakcija).

Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 1 dalis nustato:

„Ženklinant vynus, įskaitant vyną iš pernokusių vynuogių ar rauginamą vynuogių misą, skirtus tiesiogiai žmonėms vartoti, importuotus iš trečiosios šalies, kuri yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, jų etiketėse gali būti geografinės teritorijos pavadinimas, minimas Reglamento (EB) Nr. 1493/1999 VII priedo A dalies 2 punkto d papunktyje, jeigu jis reikalingas nustatyti, kad vyno kilmės šalis – trečiosios šalies teritorija ar jos regionas, ar vietovė, tais atvejais, jei produkto kokybė, reputacija ar kita savybė iš esmės priskiriamos tai geografinei kilmei.“

Pagal tos pačios nuostatos 3 dalį:

„Geografinės nuorodos, minimos 1 ir 2 dalyse, neturi kelti painiavos, palyginti su geografinėmis nuorodomis, kurios vartojamos identifikuoti rūšiniams vynams pkr, stalo vynams ar kitiems importuotiems vynams, įtrauktiems į sąrašus, sudarytus pagal susitarimus tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių..

Tačiau kai kurios pirmoje pastraipoje minimos trečiosios šalies geografinės nuorodos, kurios yra homoniminės geografinės nuorodos rūšiniams vynams pkr, stalo vynams ar importuotiems vynams, gali būti vartojamos atsižvelgiant į praktines sąlygas, pagal kurias jos būtų skiriamos viena nuo kitos, norint užtikrinti lygiateisį gamintojų traktavimą ir siekiant, kad vartotojai nebūtų klaidinami.

<…>

Šios nuorodos, terminai ir praktinės sąlygos nustatytos VI priede.“

Pagal Reglamento Nr. 753/2002, iš dalies pakeisto 2004 m. vasario 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 316/2004 (OL L 55, p. 16), 36 straipsnio 5 dalį:

„Trečiosios šalies geografinė nuoroda, minima 1 ir 2 dalyse, gali būti vartojama importuoto vyno ženklinimui net ir tuo atveju, jei tik 85 % šio vyno yra pagaminta iš vynuogių, išaugintų toje srityje, kurios vardu jis pavadintas.“

12	Šveicarijos Šampanės komunoje esančio Vaud kantono vynų pavadinimas „šampanas“ neįtrauktas į VI priedą „36 straipsnio 3 dalyje minimų homoniminių geografinių nuorodų sąrašas ir praktinės jų vartojimo sąlygos“.

Faktinės bylos aplinkybės

13	Šveicarijos Šampanės komunos Vaud kantonas yra Bonvillars vyno auginimo regione. Šampanės komunos teritorijoje iš grynų chasselas vynuogių veislės gaminamas baltas neputojantis vynas, kuris parduodamas pavadinimu „šampanas“.

14	1999 m. birželio 21 d. Europos Bendrija ir Šveicarijos Konfederacija pasirašė Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl prekybos žemės ūkio produktais (OL L 114, 2002, p. 32, toliau – Susitarimas).

Susitarimo 7 priedo 5 straipsnis numato:

„1. Remdamosi šiuo priedu Šalys imasi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta pavadinimų, minimų 6 straipsnyje ir vartojamų apibūdinant ir pateikiant tų Šalių kilmės vyno sektoriaus produktus, kurie apibrėžti 2 straipsnyje, abipusė apsauga. Tam tikslui kiekviena Šalis priima atitinkamas teisines priemones, kad būtų užtikrinta veiksminga geografinių nuorodų bei tradicinių terminų apsauga ir išvengta jų vartojimo apibūdinant vyno sektoriaus produktus, kurių neapima atitinkamos nuorodos ir apibūdinimai.

2. Šalių saugomi pavadinimai yra skirti išimtinai atitinkamos Šalies kilmės produktams, kuriems jie taikomi ir gali būti vartojami tik laikantis sąlygų, nustatytų tos šalies teisės aktuose.

<…>

4. Homonimiškų geografinių nuorodų atveju:

a)	jei dvi nuorodos, saugomos pagal šį priedą, yra homonimai, apsauga suteikiama abiem; vartotojai neturi būti klaidinami dėl faktinės vyno sektoriaus produktų kilmės;

<…>

5. Homonimiškų tradicinių terminų atveju:

a)	jei dvi nuorodos, saugomos pagal šį priedą, yra homonimai, apsauga suteikiama abiem; vartotojai neturi būti klaidinami dėl faktinės vyno sektoriaus produktų kilmės;

<…>

8. 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta išskirtinė apsauga yra taikoma pavadinimui „šampanas“, kuris įrašytas 2 priedėlyje esančiame Bendrijos sąraše. Tačiau pereinamuoju dvejų metų laikotarpiu nuo šio priedo įsigaliojimo datos tokia išskirtinė apsauga nedraus vartoti žodį „šampanas“ apibūdinant ir pateikiant tam tikrus vynus, kilusius iš Šveicarijos Vaud kantono, jei šie vynai nėra parduodami Bendrijos teritorijoje ir vartotojas nėra klaidinamas dėl tikrosios vyno kilmės.“

Susitarimo 7 priedo 6 straipsnis nustato:

„Turi būti saugomi šie pavadinimai:

susiję su Bendrijos kilmės vyno sektoriaus produktais:

—	nuorodos į valstybę narę, kuri yra produkto kilmės šalis,

—	konkretūs Bendrijos terminai, nurodyti 2 priedėlyje,

—	geografinės nuorodos ir tradiciniai terminai, nurodyti 2 priedėlyje,

susiję su Šveicarijos kilmės vyno sektoriaus produktais:

—	žodžiai „Suisse“, „Schweiz“, „Svizzera“, „Svizra“ ir kiti, nurodantys tą šalį,

—	konkretūs Šveicarijos terminai, nurodyti 2 priedėlyje,

—	geografinės nuorodos ir tradiciniai terminai, nurodyti 2 priedėlyje.“

17	Šveicarijos Konfederacijos ratifikavimo dokumentas deponuotas 2000 m. spalio 16 d., po to, kai 1999 m. spalio 8 d. minėtą susitarimą patvirtino Šveicarijos Konfederacijos Federalinė Asamblėja bei 2000 m. gegužės 21 d. jis buvo patvirtintas vykusiame referendume.

2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo, dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), Susitarimas buvo patvirtintas Europos Bendrijų vardu.

19	Pagal Susitarimo 17 straipsnio 1 dalį jis įsigaliojo 2002 m. birželio 1 dieną.

Procesas

20	Ieškovai pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. liepos 1 dieną.

21	Atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2002 m. spalio 16 d. ir 30 d., Taryba ir Komisija, remdamosi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo.

22	2002 m. spalio 25 d. Prancūzijos Respublika pateikė prašymą įstoti į šią bylą Tarybos ir Komisijos pusėje. Šis prašymas buvo patenkintas Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininko 2002 m. lapkričio 18 d. Nutartimi.

23	2003 m. sausio 20 d. Prancūzijos Respublika pateikė savo paaiškinimus tik dėl priimtinumo.

24	2003 m. vasario 3 d. ieškovai pateikė savo pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, o 2003 m. kovo 24 d. – pastabas dėl prašymo įstoti į bylą. Taryba ir Komisija atsisakė pateikti pastabas dėl prašymo įstoti į bylą.

2003 m. birželio 17 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas nusprendė prieštaravimą dėl priimtinumo nagrinėti nagrinėjant bylą iš esmės ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė šalių raštu atsakyti į tam tikrus su jų prašymais susijusius klausimus. Tai buvo padaryta per nustatytą terminą.

Šalių reikalavimai

Ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	pripažinti šį ieškinį priimtinu,

—	panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek Taryba juo patvirtino Susitarimo 7 priedo II antraštinės dalies 5 straipsnio 8 dalį,

—

panaikinti šį sprendimą reikalinga dalimi tiek, kiek Taryba ir Komisija juo patvirtino kitas Susitarimo nuostatas bei Europos Bendrijos ir jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl oro transporto, Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl prekių ir keleivių vežimo geležinkeliais ir keliais, Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl abipusio atitikties įvertinimo pripažinimo, Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl vyriausybės vykdomų viešųjų pirkimų tam tikrų apsektų bei Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimą,

—	pripažinti Bendrijos, atstovaujamos Tarybos ir Komisijos, deliktinę atsakomybę ir priteisti iš jų atlyginti ieškovams visą žalą, patirtą dėl Susitarimo 7 priedo II antraštinės dalies 5 straipsnio 8 dalies,

—

įpareigoti šalis per pagrįstą laiką pateikti tikslias nuostolių sumas, dėl kurių šalys susitars, o jų nepateikus – įpareigoti šalis atsiųsti papildomus reikalavimus, kuriuose nurodytos tikslios sumos arba, jų nepateikus, priteisti iš Tarybos ieškovams vyno gamintojams 1108108 CHF, paliekant galimybę šią sumą patikslinti nagrinėjant bylą,

—	priteisti iš Tarybos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

—	nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

—	priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

—	nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

—	priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

Prancūzijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

—	nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

—	priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 113 straipsnį teismas, priimdamas sprendimą remdamasis 114 straipsnio 3 ir 4 dalimis, savo iniciatyva bet kuriuo metu, išklausęs šalis, gali nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą; pagal nusistovėjusią teismų praktiką toks draudimas priskiriamas prie EB sutarties 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytų ieškinio priimtinumo sąlygų (1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C-313/90, Rink. p. I-1125, 23 punktas; 1999 m. kovo 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Biscuiterie-confiserie LOR ir Confiserie du Tech prieš Komisiją, T-114/96, Rink. p. II-913, 24 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Area Cova ir kt. prieš Tarybą, T-194/95, Rink. p. II-2271, 22 punktas).

Be to, pagal Procedūros reglamento 111 straipsnį, jeigu ieškinys akivaizdžiai nepriklauso Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai arba jeigu ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas, Pirmosios instancijos teismas gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų priimti nagrinėjamoje byloje sprendimą dėl šio ieškinio.

Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju yra pakankamai informacijos iš rašytiniame procese šalių pateiktų dokumentų ir paaiškinimų. Kadangi bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos sprendimui priimti, Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, nusprendė, kad žodinė proceso dalis nebūtina.

1. Dėl reikalavimų, susijusių su panaikinimu

Dėl priimtinumo

Dėl Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 8 dalies, kaip asmens nenaudai priimto akto

— Šalių argumentai

Taryba ir Komisija tvirtina, kad Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 8 dalis (toliau – šampano išlyga) ieškovams nedaro neigiamo poveikio. Iš tikrųjų tai, kad negalima aprašant ir pateikiant tam tikrus ieškovų gaminamus vynus vartoti pavadinimo „šampanas“, išplaukia tik iš kartu skaitomų susitarimo 5 straipsnio 1–3 dalių, 6 straipsnio bei iš 7 priedo 2 priedėlio. Šampano išlyga siekiama tik tam tikriems Vaud kantono vynams nustatyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį žodį„šampanas“ leidžiama vartoti su sąlyga, kad šiais vynais nebus prekiaujama Bendrijos teritorijoje ir vartotojas nebus klaidinamas dėl tikrosios vyno kilmės.

34	Komisija prašo, kad tiek, kiek ieškovų prašymas susijęs su ginčijamo sprendimo panaikinimu, nes juo patvirtinta šampano išlyga, atmesti šiuos reikalavimus dėl panaikinimo kaip nepriimtinus.

Ieškovai teigia, kad, nors ir tiesa, jog bendrąja prasme išskirtinė vyno sektoriaus produktų pavadinimų apsauga išplaukia iš Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1–3 dalių, šampano išlyga pavadinimui „šampanas“ numato griežtesnės apsaugos sistemą. Iš tiesų, nors kitiems vyno sektoriaus produktams homonimijos išimtis taikoma esant Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytoms sąlygoms, šampano išimtimi pasibaigus pereinamajam laikotarpiui siekiama visiškai uždrausti prekybą produktais su pavadinimu „šampanas“ ir išvengti galimo homonimijos išimties, kuri galėtų būti taikoma Šampanės komunoje pagamintiems vynams, taikymo.

Kadangi dėl šampano išlygos ieškovai negali taikyti homonimijos išimties Šampanės komunoje pagamintiems vynams, panaikinus ginčijamas nuostatas, pagal EB 233 straipsnį Bendrijos institucijos privalėtų imtis būtinų priemonių Pirmosios instancijos teismo sprendimui vykdyti, taigi pradėti naujas derybas su Šveicarijos Konfederacija pagal Pirmosios instancijos teismo nustatytus reikalavimus. Todėl ieškovai mano, kad šampano išlyga tiesiogiai susijusi su jų padėtimi.

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Reikia pažymėti, kad aiškus šio ieškinio dalykas – ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, kiek juo patvirtinta šampano išlyga, panaikinimas. Ir tik nepatenkinus pagrindinio reikalavimo bei darant prielaidą, kad minėtu sprendimu patvirtinti septyni sektoriniai susitarimai sudaro nedalomą visumą, šiuo ieškiniu taip pat siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą, nes juo patvirtintas šis bei kiti šeši sektoriniai susitarimai.

Iš to aišku, kad, bent jau formaliai, remiantis ieškovų reikalavimais, šampano išlygą ieškovai nurodo kaip žalos jiems padariusią nuostatą dėl to, kad ginčijamu sprendimu, kurį jie prašo panaikinti, patvirtinta minėta išlyga, ir nurodo, kad pagrindinis reikalavimas – panaikinti jį iš dalies arba, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, – panaikinti visą minėtą sprendimą. Iš tiesų ieškovai nurodo, kad panaikinimo apimties klausimas priklauso tik nuo ginčijamu sprendimu patvirtintų septynių susitarimų neatsiejamumo, o tai nesusiję su nuostatos, kuri, ieškovų nuomone, jiems daro žalą, identifikavimu.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas, tik kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu (1995 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją, T-480/93 ir T-483/93, Rink. p. II-2305, 59 punktas; 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gencor prieš Komisiją, T-102/96, Rink. p. II-753, 40 punktas; 2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nuove Industrie Molisane prieš Komisiją, T-212/00, Rink. p. II-347). Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats dokumento panaikinimas turės teisinių pasekmių (žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T-310/00, Rink. p. II-3253, 44 punktą ir nurodytą teismų praktiką) arba, kitaip tariant, kai dėl ieškinio baigties jis gali būti naudingas jį pareiškusiai šaliai (2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02, Rink. p. II-4119, 34 punktas).

40	Todėl reikia išsiaiškinti, ar šampano išlyga daro žalos ieškovų teisėms, kad būtų galima nustatyti, ar jie suinteresuoti ginčijamo akto panaikinimu, kiek juo patvirtinta minėta išlyga, o šis panaikinimas yra jų ieškinio dalykas.

41	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 2 dalį Šalių saugomi pavadinimai vartojami atitinkamos Šalies kilmės produktams, kuriems jie skirti. Pagal minėtą priedą saugomi pavadinimai išvardyti 6 straipsnyje.

Pagal Susitarimo 7 priedo 6 straipsnio a punktą nurodyti tokie su Bendrijos kilmės vyno sektoriaus produktais susiję saugomi pavadinimai:

—	nuorodos į valstybę narę, kuri yra produkto kilmės šalis,

—	konkretūs Bendrijos terminai, nurodyti 2 priedėlyje,

—	tradicinės geografinės nuorodos, nurodytos 2 priedėlyje.

Pagal minėto priedo 6 straipsnio b punktą nurodyti tokie su Šveicarijos kilmės vyno sektoriaus produktais susiję saugomi pavadinimai:

—	žodžiai „Suisse“, „Schweiz“, „Svizzera“, „Svizra“ ir kiti, nurodantys tą šalį,

—	konkretūs Šveicarijos terminai, nurodyti 2 priedėlyje,

—	geografinės nuorodos ir tradiciniai terminai, nurodyti 2 priedėlyje.

44	Saugoma Prancūzijos kilmės vietos nuoroda „šampanas“ minėtame 2 priedėlyje nurodyta kaip geografinė nuoroda Susitarimo 7 priedo 6 straipsnio a punkto trečios įtraukos prasme.

Tačiau pavadinimas „šampanas“ tarp 2 priedėlyje minimų Šveicarijos kilmės vyno sektoriaus produktų saugomų pavadinimų nenurodytas nei kaip Šveicarijos geografinė nuoroda, nei kaip Šveicarijos tradicinis terminas, be to, minėtame priedėlyje nenurodyti jokie Susitarimo 7 priedo 6 straipsnio b punkto antroje įtraukoje minimi konkretūs terminai. Be to, pavadinimas „šampanas“ nenurodo Šveicarijos kaip valstybės, taigi jis neturi būti laikomas saugomu Šveicarijos pavadinimu Susitarimo 7 priedo prasme.

Reikia priminti, kad Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta: „Jei dvi nuorodos, saugomos pagal šį priedą, yra homonimai, apsauga suteikiama abiem, vartotojai neturi būti klaidinami dėl faktinės vyno sektoriaus produktų kilmės“. Be to, šio priedo 5 straipsnio 5 dalies a punkte numatyta: „Jei dvi nuorodos, saugomos pagal šį priedą, yra homonimai, apsauga suteikiama abiem, vartotojai neturi būti klaidinami dėl faktinės vyno sektoriaus produktų kilmės“.

47	Taigi Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos homonimijos išimtys, kuriomis, ieškovų nuomone, jie negali remtis dėl šampano išlygos, gali būti taikomos tik esant dviem homonimiškoms nuorodoms ar terminams, saugomoms pagal Susitarimo 7 priedą.

48	Jau minėta, pavadinimas „šampanas“ nėra pagal Susitarimo 7 priedą saugomas Šveicarijos pavadinimas.

49	Tai, kad ieškovai negali remtis viena iš Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų homonimijos išimčių, išplaukia iš pačios šių nuostatų išdėstymo bei tos aplinkybės, kad pavadinimas „šampanas“ nėra saugomas Šveicarijos pavadinimas Susitarimo 7 priedo prasme.

50	Taigi ieškovai klaidingai tvirtina, kad dėl šampano išlygos jie neturi galimybės remtis viena iš Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų homonimijos išimčių.

Iš tiesų reikia priminti, kad pagal minėtą išlygą:

„1, 2 ir 3 dalyse nustatyta išskirtinė apsauga yra taikoma pavadinimui „šampanas“, kuris įrašytas 2 priedėlyje esančiame Bendrijos sąraše. Tačiau pereinamuoju dvejų metų laikotarpiu nuo šio priedo įsigaliojimo datos tokia išskirtinė apsauga nedraus vartoti žodį „šampanas“ apibūdinant ir pateikiant tam tikrus vynus, kilusius iš Šveicarijos Vaud kantono, jei šie vynai nėra parduodami Bendrijos teritorijoje ir vartotojas nėra klaidinamas dėl tikrosios vyno kilmės.“

Todėl vienintelis šampano išlygos tikslas – pereinamuoju dvejų metų laikotarpiu leisti prekiauti ne Bendrijos teritorijoje tam tikrais iš Šveicarijos Vaud kantono kilusiais vynais su pavadinimu „šampanas“. Taigi šampano išlyga yra išskirtinės apsaugos nuostata, kuri pagal Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1–3 dalis taikoma tam tikriems iš Šveicarijos Vaud kantono kilusiems vynams su pavadinimu „šampanas“, nes pavadinimas „šampanas“ įrašytas minėto priedo 2 priedėlyje esančiame Bendrijos sąraše, beje, tai išreikšta ir minėtos išlygos pirmuoju sakiniu bei antrojo sakinio pradžioje esančiu žodžiu „tačiau“.

Esant tokioms aplinkybėms, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas, kiek juo patvirtinta šampano išlyga, ne tik ieškovams nebūtų naudingas, bet netgi žalingas, nes būtų panaikintas ir jų naudai nustatytas pereinamasis laikotarpis. Todėl ieškovai visiškai nesuinteresuoti pareikšti ieškinį dėl šampano išlygos, ir šiuo pagrindu jų ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad, nepaisant griežtos reikalavimų formuluotės, iš ieškovų nurodytų pagrindų aišku, kad iš esmės pastarieji ginčija susitarime numatytą draudimą prekiauti iš Šampanės Vaud kantono kilusiais vynais su pavadinimu „šampanas“ pasibaigus šampano išlygoje numatytam dvejų metų pereinamajam laikotarpiui.

Taigi nors iš tikrųjų, kaip minėta, šampano išlyga nėra šio draudimo teisinis pagrindas, tačiau pagal Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1–6 dalis ir to paties priedo 2 priedėlį Šveicarijos Konfederacija iš tiesų privalo užtikrinti išskirtinę Bendrijos pavadinimo „šampanas“ apsaugą ir draudžia iš Šampanės Vaud komunos kilusiems vynams taikyti bet kokią homonimijos išimtį. Be to, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė aiškiai pabrėžiama šampano išlygos pirmajame sakinyje, kuriame nurodyta, kad „šio straipsnio 1–3 dalyse nustatyta išskirtinė apsauga taikoma pavadinimui „šampanas“, kuris įrašytas šio priedo 2 priedėlyje esančiame Bendrijos sąraše“, taigi ji yra aiški sistemos, kuri taikoma į vienintelį Bendrijos kilmės vyno sektoriaus produktų saugomų pavadinimų sąrašą įrašytam pavadinimui „šampanas“, formuluotė.

Iš to išplaukia, kad iš tikrųjų ieškinys laikytinas pareikštu dėl Bendrijos pavadinimo „šampanas“ išskirtinės apsaugos sistemos, nustatytos Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1–6 dalyse ir 2 priedėlyje, ir tai aiškiai įrodo jame esanti šampano išlyga ir ypač jos pirmasis sakinys. Be to, reikia konstatuoti, kad, nepaisant teisėtų prieštaravimų, susijusių su šampano išlygą nustatančio akto žalingu pobūdžiu, iš bylos medžiagos matyti, kad būtent taip Taryba ir Komisija suprato ieškinį, nes žodinėje proceso dalyje dėl ieškovų netikslumo nebuvo nagrinėjamas žalos padariusio akto nustatymo klausimas.

Esant tokioms aplinkybėms, Pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinės ieškinio dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo, kiek juo patvirtinta Bendrijos pavadinimo „šampanas“ išskirtinės apsaugos sistema, nustatyta Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1–6 dalyse ir 2 priedėlyje (toliau – ginčijamos Susitarimo nuostatos), priimtinumo klausimą.

58	Šiuo požiūriu reikia atskirti, pirma, ginčijamų Susitarimo nuostatų poveikį ieškovams Šveicarijos teritorijoje ir, antra, Bendrijos teritorijoje.

Dėl ginčijamo sprendimo poveikio ieškovams Šveicarijos teritorijoje

— Šalių argumentai

59	Taryba tvirtina, kad Šveicarijos Konfederacija nėra Bendrijos narė ir todėl joje pagal EB 299 straipsnio 1 dalį netaikomas joks Bendrijos sprendimas ar aktas. Taigi ginčijamas sprendimas neturi būti inkorporuotas į Šveicarijos teisinę sistemą, nes joje šis sprendimas neturi jokio poveikio.

Taryba primena, kad pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienoje sudarytos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija) 26 straipsnį kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti, o pagal minėtos konvencijos 29 straipsnį, jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Todėl, kalbant apie 1999 m. birželio 21 d. Šveicarijos Konfederacijos ir Europos Bendrijos pasirašytus septynis susitarimus, kiekviena šalis privalo laikytis minėtų sutarčių ir jas vykdyti, o už jų taikymą Šveicarijos teritorijoje atsakingos tik Šveicarijos valdžios institucijos.

Šiuo požiūriu Taryba pažymi, kad Susitarimo 16 straipsnyje nurodyta, jog Susitarimas taikomas Europos Bendrijos steigimo sutartyje nurodytose teritorijose ir Šveicarijos teritorijoje ir kad minėto susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1 dalyje patikslinta, jog „<…> kiekviena šalis priima atitinkamas teisines priemones, kad būtų užtikrinta veiksminga geografinių nuorodų bei tradicinių terminų apsauga ir išvengta jų vartojimo apibūdinant vyno sektoriaus produktus, kurių neapima atitinkamos nuorodos ar apibūdinimai“.

Todėl Taryba daro išvadą, kad minėtas susitarimas Šveicarijos teritorijoje tampa taikytinu tik remiantis Šveicarijos sprendimu, kuriuo pagal Šveicarijos konstitucines nuostatas ratifikuotas susitarimas, ir pagal šios šalies teisinėje sistemoje nustatytas sąlygas bei tvarką. Tik Šveicarijos valdžios institucijos yra kompetentingos ir atsakingos už atitinkamų teisinių priemonių priėmimą, kurios reikalingos tam, kad Šveicarijos teritorijoje galiotų susitarimo 7 priedo 5 straipsnyje nustatytos teisės ir pareigos, kurios galbūt turi būti taikomos ieškovų padėčiai. Taryba pabrėžia, kad, nors Šveicarijos Konfederacijoje, kaip ir Bendrijoje, galioja monistinė tarptautinių sutarčių inkorporavimo sistema, vis dėlto ši valstybė turi savarankiškas normas, pagal kurias nustato, kokios apimties teises ji suteikia privatiems asmenims pagal Susitarimą, kurios šalis ji yra, o nacionaliniai teismai gali priimti sprendimus dėl Bendrijos sudarytų susitarimų nuostatų tiesioginio taikymo, kurie skiriasi nuo Bendrijos teismų priimtų sprendimų. Kaip tokios neatitikties pavyzdį Taryba nurodo 1979 m. sausio 25 d.Tribunal fédéral suisse (Šveicarijos federalinio teismo) sprendimą Bosshard Partners Intertrading prieš Sunlight AG.

Galiausiai ieškovų nurodyta teismų praktika, susijusi su klausimu, ar Bendrijos sudaryto su trečiosiomis šalimis susitarimo nuostata taikoma tiesiogiai, šioje byloje nėra svarbi, nes ginčijamas sprendimas ieškovų padėčiai netaikomas. Be to, Taryba pažymi, kad tuo atveju, jei Pirmosios instancijos teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, remiantis Vienos konvencijos 46 straipsniu, Susitarimas ir toliau galiotų, o Šveicarijos valdžios institucijos ir toliau privalėtų jo laikytis, ir kad priemonės, kurias Šveicarijos valdžios institucijos priėmė pagal Susitarimą, toliau galiotų.

64	Komisija pažymi, kad ginčijamo sprendimo tikslas – Bendrijos vardu ratifikuoti septynis susitarimus, pasirašytus su Šveicarijos Konfederacija 1999 m. birželio 21 d., kad jie būtų taikytini Bendrijos teritorijoje.

Šiuo požiūriu remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika pagal Sutarties nuostatas Tarybos ir (arba) Komisijos sudarytas susitarimas, kiek jis susijęs su Bendrija, yra vienos šių Bendrijos institucijų priimtas aktas ir tokio susitarimo nuostatos nuo jo įsigaliojimo dienos yra sudėtinė Bendrijos teisinės sistemos dalis (1974 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Haegeman, 181/73, Rink. p. 449, 4 ir 5 punktai ir 1987 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Demirel, 12/86, Rink. p. 3719, 7 punktas).

Taigi iš esmės institucijų aktų taikymo sritis yra tokia pati, kaip ir steigimo sutarties, kuria jie grindžiami. Pagal Sutarties 299 straipsnio 1 dalį Bendrijos institucijos priimtas aktas netaikytinas trečiosios valstybės teritorijoje ir negali daryti poveikio šios valstybės teritorijoje pagal pastarosios teisės aktus įgytoms ir įgyvendinamoms teisėms.

Todėl ginčijamos Susitarimo nuostatos gali būti taikomos, ir taikomos ieškovams tik remiantis Šveicarijos valdžios institucijų priimtu ratifikavimo aktu, kuriuo jos oficialiai išreiškia savo sutikimą įsipareigoti laikytis Susitarimo ir imtis savo teritorijoje jo taikymui būtinų priemonių pagal Susitarimo 14 ir 16 straipsnius.

Komisija iš to daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas, t. y. Bendrijos vardu priimtas ratifikavimo aktas, nėra taikytinas Šveicarijos teritorijoje ir jo tikslas nėra, – o todėl toks negali būti ir poveikis, – reglamentuoti ieškovų veiklą Šveicarijoje, taigi jiems negali nustatyti jokių draudimų. Todėl galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas neturėtų jokios reikšmės jų padėčiai Šveicarijos teritorijoje, kurioje ją ir toliau reglamentuotų tik Šveicarijos valdžios institucijų sprendimai, taigi ieškovai nėra suinteresuoti pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

Prancūzijos Respublika, į bylą įstojusi šalis, tvirtina, kad ginčijamas sprendimas – sprendimas, kuriuo Bendrijos vardu buvo sudaryti septyni 1999 m. birželio 21 d. pasirašyti susitarimai. Ginčijamo sprendimo tikslas – kad minėtus susitarimus būtų galima taikyti Bendrijos teritorijoje. Tačiau iš EB 299 straipsnio pirmosios pastraipos aišku, kad Bendrijos institucijos priimtas aktas taikytinas tik Bendrijos valstybių narių, o ne trečiosios valstybės teritorijoje. Taigi šis aktas nėra taikytinas Šveicarijos teritorijoje ir ginčijamas sprendimas nedaro poveikio ieškovų teisėms. Iš tikrųjų tam, kad šie susitarimai būtų taikytini Šveicarijos teritorijoje, šios valstybės valdžios institucijos prieš tai turi juos ratifikuoti.

Be to, dėl geografinių nuorodų Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „kiekviena šalis priima atitinkamas teisines priemones, kad būtų užtikrinta veiksminga geografinių nuorodų bei tradicinių terminų apsauga ir išvengta jų vartojimo apibūdinant vyno sektoriaus produktus, kurių neapima atitinkamos nuorodos ar apibūdinimai“. Taigi Šveicarijoje ieškovų teisėms ir pareigoms gali turėti poveikį tik Šveicarijos valdžios institucijų sprendimas.

Ieškovai teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką dėl kiekvieno Tarybos akto dėl tarptautinio susitarimo sudarymo savaime galima pareikšti ieškinį EB 230 straipsnio pagrindu (1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C-327/91, Rink. p. I-3641, 16 punktas ir 1998 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vokietija prieš Tarybą, C-122/95, Rink. p. I-973, 41 ir 42 punktai; 1995 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo nuomonė 3/94 (Rink. p. I-4577, 22 punktas), priimta pagal EB sutarties 228 straipsnį).

Ieškovai mano, kad Tarybos ir Komisijos argumentai grindžiami klaidinga prielaida, jog Bendrijos aktas dėl savo pobūdžio nesukelia pasekmių ne Bendrijos teritorijoje. Iš tikrųjų Bendrijos aktas dėl susitarimo su trečiąja valstybe sudarymo daro poveikį paties minėto susitarimo egzistavimui tarptautiniu lygmeniu. Šiuo atveju Susitarimas tapo privalomas tik po to, kai 2000 m. spalio 16 d. Šveicarijos Federalinė Taryba priėmė sprendimą dėl ratifikavimo ir kai 2002 m. balandžio 4 d. Taryba priėmė sprendimą dėl minėto susitarimo patvirtinimo. Taigi būtų netikslu tvirtinti, kad ieškovams daromas poveikis tik ginčijamų Susitarimo nuostatų ratifikavimu iš Šveicarijos Konfederacijos pusės, nes jei ginčijamas sprendimas nebūtų priimtas, iš ieškovų nebūtų buvusi atimta teisė prekiauti jų gaminamu vynu su pavadinimu „šampanas“.

Šiuo požiūriu ieškovai pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas priimtas po to, kai Šveicarijos Konfederacija ratifikavo Susitarimą. Kol nebuvo priimtas šis sprendimas, Šveicarijos Konfederacijai nekilo iš Susitarimo ginčijamų nuostatų įsipareigojimų, kurie atsirado tik priėmus minėtą sprendimą, kuris buvo prielaida Susitarimui įsigalioti. Taigi ieškovams nustatytas draudimas toliau naudoti komunos nuorodą „šampanas“ kyla tiesiogiai iš ginčijamo sprendimo.

Ta aplinkybė, kad akto neteisėtumą lėmė dviejų veiksnių sąsaja, t. y. Bendrijos sprendimas dėl ratifikavimo ir Šveicarijos Konfederacijos sprendimas dėl ratifikavimo, nereiškia, kad kuris nors iš šių dviejų aktų negali būti ginčijamas pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, o taip įvyktų, jei būtų laikomasi Tarybos pozicijos.

Beje, Teisingumo Teismas pripažino, kad ieškiniai dėl aktų, kuriais patvirtintos tarptautinės sutartys, panaikinimo yra priimtini, nedarydamas skirtumo tarp jų atsižvelgiant į jų sukeliamas išorės ar vidaus pasekmes (šios nutarties 71 punkte minėtas sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, 71 punkte minėtas sprendimas Vokietija prieš Tarybą;2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-29/99, Rink. p. I-11221 ir 2002 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-281/01, Rink. p. I-12049).

76	Be to, jei būtų pritarta Tarybos teiginiui, Bendrijos institucijos laisvai galėtų pažeisti Bendrijos teisės normas, be kita ko, ir pagrindines teises, tada, kai veiktų remdamosi išorės kompetencija, ir nagrinėjamas aktas turėtų poveikį tik trečiosios valstybės teritorijoje.

Dėl Tarybos pateikto EB 299 straipsnio aiškinimo ieškovai teigia, kad Taryba nepaiso, jog Bendrijos teisės sistemos taikymo sritis teritorijos atžvilgiu apima ne tik visų valstybių narių teritorijas, o galioja ir bet kurioje vietoje, kur valstybė narė veikia Bendrijos kompetencijai priskirtoje srityje. Taigi Bendrija turi įgaliojimus paskirti sankcijas karteliams arba uždrausti ne Bendrijos koncentracijas (1988 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ahlström Osakeythiö ir kt. prieš Komisiją, 85/95, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–129/85, Rink. p. 5193, ir 1998 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Javico, C-306/96, Rink. p. I-1983; šios nutarties 39 punkte minėtas sprendimas Gencor prieš Komisiją).

Taigi šiuo atveju iš šampano išlygos teksto aiškiai matyti, kad ja siekiama poveikio ir Bendrijos, ir Šveicarijos teritorijose. Iš tikrųjų ji pastarosios valstybės teritorijoje draudžia vartoti pavadinimą „šampanas“, tačiau pagal Šveicarijos teisę šis pavadinimas skirtas Šampanės Vaud komunos vyno gamintojams. Šiuo klausimu ieškovai tvirtina, kad 1974 m. gegužės 14 d. Berne pasirašyta Prancūzijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos sutartis dėl kilmės nuorodų, kilmės vietos pavadinimų ir kitų geografinių pavadinimų apsaugos (toliau – Prancūzijos ir Šveicarijos sutartis) leidžia remiantis minėtos sutarties 2 straipsnio 3 dalyje numatyta homonimijos išimtimi vartoti minėtą pavadinimą Šampanės Vaud kantono kilmės vynams žymėti. Be to, šios aplinkybės neginčijo šampano gamintojai.

Beje, Vienos konvencijos 46 straipsnis, kurį Taryba nurodo grįsdama savo argumentus, numato tik tai, jog valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartį. Taigi ši prielaida niekaip nesusijusi su situacija šioje byloje, kurioje būtų pažeista pagrindinė teisė. Bet kuriuo atveju minėtos konvencijos 46 straipsnis numato atvejį, kai toks pažeidimas buvo akivaizdus, o taip yra šioje byloje, nes ginčijamos Susitarimo nuostatos yra akivaizdus ir sunkus ieškovų nuosavybės teisės ir teisės laisvai užsiimti ekonomine veikla pažeidimas. Be to, panaikinus ginčijamą sprendimą, nebegaliotų ginčijamos Susitarimo nuostatos ir, remiantis Vienos konvencijos 60 ir paskesniais straipsniais, Susitarimo šalys nebeprivalėtų jo taikyti.

Galiausiai, dėl Tarybos argumentų, susijusių su ginčijamų Susitarimo nuostatų tiesioginio poveikio ieškovams nebuvimu, ieškovai primena, kad pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką ieškovas yra tiesiogiai susijęs, jei priimtas Bendrijos aktas nedelsiant jam daro poveikį be jokio vėlesnio valstybės valdžios institucijos ar Bendrijos institucijos diskrecinio įsikišimo. Tačiau jei priimamas įgyvendinimo aktas, jis nenutraukia tiesioginio ryšio tarp Bendrijos akto ir ieškovo (1971 m. gegužės 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas International Fruit Company ir kt. prieš Komisiją, 41/70–44/70, Rink. p. 411).

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog sąlyga, susijusi su tiesioginiu poveikiu, reikalauja, kad ginčijama Bendrijos priemonė darytų tiesioginį poveikį privataus asmens teisiniam statusui ir nepaliktų jokios diskrecijos šios priemonės adresatams, kurie įpareigoti ją įgyvendinti, t. y. jos vykdymas yra savaiminio pobūdžio ir remiantis tik Bendrijos teisės aktu netaikomos jokios kitos tarpinės normos (1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dreyfus prieš Komisiją, C-386/96 P, Rink. p. I-2309, 43 punktas).

82	Taigi ieškovai daro prielaidą, kad, jei priemonė valstybėms narėms realiai suteikia didelę veiksmų laisvę užtikrinant šios priemonės perkėlimą į savo vidaus teisę, tai poveikį šalių padėčiai gali turėti tik priimtos įgyvendinimo nuostatos.

Tačiau taip nėra nagrinėjamu atveju, nes aiški, tiksli ir nedviprasmiškai išdėstyta šampano išlyga nesuteikia jokios diskrecijos priimant reikalingas priemones, kad būtų užtikrintas veiksmingas ginčijamų Susitarimo nuostatų įgyvendinimas ir taikymas. Beje, Taryba ir Komisija pačios tvirtina, kad Šveicarijos Konfederacija privalo imtis visų bendrojo pobūdžio ir konkrečių priemonių, siekdama laikytis Susitarimo, nes priešingu atveju kiltų tarptautinė atsakomybė.

Be to, Bendrijos teisės pažeidimas kiltų ne dėl galimų Šveicarijos veiksmų, o dėl ginčijamų Susitarimo nuostatų, kurios pastarąją įpareigoja imtis būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas tinkamas Susitarimo vykdymas, o tokia analogiška situacija nagrinėta 2002 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Vokietiją (C-476/98, Rink. p. I-9855).

Taigi ieškovai mano, kad ginčijamas sprendimas jiems sukelia teisinių pasekmių ir kad Pirmosios instancijos teismas kompetentingas nagrinėti ieškinį, o tai, kad jis susijęs su tarptautine sutartimi, šiuo atžvilgiu nereikšminga, nes Teisingumo Teismas pabrėžė, jog Bendrijai priskirtų įgaliojimų įgyvendinimui tarptautiniuose santykiuose negalima netaikyti EB 230 straipsnyje numatytos Teisingumo Teismo kontrolės (pirmesniame 71 punkte minėtas sprendimas Prancūzija prieš Komisiją ir pirmesniame 71 punkte minėtas sprendimas Vokietija prieš Komisiją).

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Visų pirma reikia priminti, jog tam, kad pagal EB sutarties 230 straipsnio pirmąją pastraipą ieškinys būtų priimtinas, ginčijamas institucijos aktas turi sukelti privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovo interesams aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį (1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 62 punktas; 1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Assicurazioni Generali et Unicredito prieš Komisiją, T-87/96, Rink. p. II-203, 37 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Tarybą (vadinamąjį AETR), 22/70, Rink. p. 263 ir šios nutarties 71 punkte minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 14 punktą).

Nors Bendrijos ir trečiosios valstybės ar tarptautinės organizacijos sudarytas susitarimas yra bendrą šių subjektų valią išreiškiantis dokumentas, jis neturi būti laikomas institucijų aktu ir todėl dėl jo negali būti pareikštas ieškinys remiantis EB 230 straipsniu, pagal nusistovėjusią teismų praktiką aktas, kuriuo įgaliota Bendrijos institucija sudarė minėtą susitarimą, yra institucijų aktas minėto straipsnio prasme ir todėl dėl jo gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 71 punkte minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 17 punktą; 71 punkte minėtos Nuomonės 3/94 22 punktą ir 71 punkte minėto sprendimo Vokietija prieš Tarybą 42 punktą).

88	Iš to išplaukia, kad ieškovų ieškinio dalykas gali būti tik ginčijamo sprendimo panaikinimas ir kad ieškinys priimtinas, tik jei minėtas sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovų interesams aiškiai pakeisdamos jų teisinę padėtį.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybių suverenios lygybės principas reiškia, kad iš esmės kiekviena valstybė teisės aktus priima savo teritorijoje ir atitinkamai vienašališkai valstybė gali nustatyti privalomas taisykles tik savo teritorijoje. Taip pat ir kalbant apie Bendriją, reikia pabrėžti, kad pagal EB 229 straipsnį ir pagal specialią tvarką, galiojančią šioje nuostatoje išvardytoms teritorijoms, EB sutartis taikoma tik valstybių narių teritorijoje.

Tai reiškia, kad pagal Sutartį priimtas institucijų aktas, kaip vienašališkas Bendrijos aktas, negali sukurti teisių ir pareigų už taip apibrėžtos teritorijos ribų. Todėl ginčijamo sprendimo taikymo sritis yra tik minėta teritorija ir jis Šveicarijos teritorijoje negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, tik susitarimas, dėl kurio negali būti pareikštas ieškinys, Šveicarijos teritorijoje sukelia teisinių pasekmių pagal šios valstybės teisinėje sistemoje nustatytą tvarką, o ratifikavus susitarimą – pagal jam taikomą procedūrą.

Taigi, reikia pažymėti, kad Bendrijos vardu Tarybos ir Komisijos priimtas ginčijamas sprendimas ieškovų teisinės padėties Šveicarijos teritorijoje nekeičia, nes jų padėtį reglamentuoja tik minėtos valstybės vykdant savo suverenius įgaliojimus priimtos nuostatos. Iš tiesų tariamai žalingas poveikis, kurį ieškovams Šveicarijos teritorijoje sukelia Susitarimas, gali kilti tik dėl vienintelės aplinkybės, kad savarankiškai nusprendusi ratifikuoti minėtą susitarimą Šveicarijos Konfederacija nusprendė įsipareigoti laikytis Susitarimo ir pagal jo 14 straipsnį imtis atitinkamų priemonių, kad užtikrintų iš Susitarimo, taigi ir iš ginčijamų Susitarimo nuostatų kylančių įsipareigojimų vykdymą.

Beje, tai atitinka ir Susitarimo 16 straipsnį, kuris numato, kad minėtas susitarimas taikomas Europos Bendrijos steigimo sutartyje nurodytose teritorijose ir toje Sutartyje nustatytomis sąlygomis bei Šveicarijos teritorijoje, skaitomą kartu su Susitarimo 17 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, pagal kurį minėtą susitarimą šalys ratifikuoja ar patvirtina pagal atitinkamą savo tvarką.

Vien tai, kad remiantis Susitarimo 17 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje numatytu oficialiu įsigaliojimo reikalavimu, pagal kurį Susitarimas įsigalioja po antrojo mėnesio, einančio po paskutinio pranešimo apie septynių sektorinių susitarimų ratifikavimo ar patvirtinimo dokumentų deponavimo, pirmą dieną, ginčijamas sprendimas buvo Susitarimo įsigaliojimo prielaida, niekaip nesusijęs su pirmiau minėtu bendruoju principu, kad iš esmės savo teritorijoje tik pati valstybė turi įgaliojimus vienašališkai nustatyti privalomas taisykles. Iš tikrųjų, nors ir galima teigti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas lemtų Susitarimo nutraukimą remiantis Susitarimo 17 straipsniu, tačiau reikia konstatuoti, kad, pirma, tokios pačios pasekmės kiltų ir panaikinus Šveicarijos Konfederacijos sprendimą dėl Susitarimo ratifikavimo ir, antra, ypač tai, kad ši galimybė būtų tik paprasčiausia Susitarimo įsigaliojimo procedūrinių ir materialinių reikalavimų pasekmė, tai akivaizdžiai neleidžia daryti išvados, jog ginčijamo sprendimo taikymo sritis apima Šveicarijos teritoriją.

Galiausiai, nors buvo nuspręsta, kad Bendrijos institucijoms priskirtų įgaliojimų įgyvendinimas tarptautiniuose santykiuose negali išvengti EB 230 straipsnyje numatytos Teisingumo Teismo vykdomos kontrolės (šios nutarties 71 punkte minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 16 punktas), vis dėlto šiuo atveju reikia pabrėžti, kad, jei ieškinys būtų laikomas priimtinu dėl to, kad susijęs su Susitarimo ginčijamų nuostatų poveikiu Šveicarijos teritorijoje, tai reikštų, kad Bendrijos teismai Bendrijos teisės požiūriu turėtų vertinti trečiajai valstybei suteiktų teisių ar jos vykdomų įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinio susitarimo, kurį ji pati laisvai ir suvereniai sudarė kaip tarptautinių santykių subjektas, teisėtumą. Tokia kontrolė akivaizdžiai nepatenka į EB sutartyje apibrėžtų Pirmosios instancijos teismo įgaliojimų sritį.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad ginčijamas sprendimas nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių, galinčių pakeisti ieškovų teisinę padėtį Šveicarijos teritorijoje, ir todėl nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį. Remiantis šiais motyvais, ieškovų argumentai, kuriais jie siekia įrodyti, jog jie tiesiogiai susiję su šiuo sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, turi būti atmesti kaip nesusiję, nes šiuo klausimu iš anksto nustatytas reikalavimas, jog ginčijamas sprendimas jiems sukeltų privalomų teisinių pasekmių.

96	Taigi šis ieškinys, tiek, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą dėl jo poveikio Šveicarijos teritorijoje, turi būti atmestas.

Dėl ginčijamo sprendimo poveikio ieškovams Bendrijos teritorijoje

— Šalių argumentai

97	Taryba teigia, kad Prancūzijos Šampanės regiono kilmės vynui Bendrijoje taikoma išskirtinė apsauga kaip rūšiniam vynui prk, o ginčijamos Susitarimo nuostatos to niekaip nekeičia.

Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus, Taryba atsiliepime į ieškinį pridūrė, kad pagal Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnį, nustatantį reikalavimus, pagal kuriuos geografinės nuorodos pavadinimas gali būti nurodytas į Bendriją importuojamo vyno etiketėje, nustatyta, kad geografinė nuoroda neturi kelti painiavos, palyginti su geografinėmis nuorodomis, kurios vartojamos identifikuoti rūšiniams vynams pkr, stalo vynams ar kitiems importuotiems vynams, įtrauktiems į sąrašus, sudarytus pagal Bendrijos ir trečiųjų valstybių susitarimus.

Šiuo atveju Taryba mano, kad Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje numatyta homonimijos išimtis neturi būti taikoma Šampanės Vaud komunos kilmės vynams, nes kiltų akivaizdi rizika, kad ši homonimija suklaidins vartotojus. Be to, kadangi Prancūzijos saugoma kilmės vietos nuoroda turi išskirtinį statusą ir reputacijos, dalytis šiuo pavadinimu būtų ypač neteisinga ir tai prieštarautų minėtos nuostatos reikalavimams.

100

Be to, Taryba pažymi, kad pagal minėtą 36 straipsnio 3 dalį jokiai trečiosios valstybės geografinei nuorodai nesuteiktas leidimas ją naudoti Bendrijos teritorijoje. Reglamento Nr. 753/2002 VI priede pateiktas geografinių nuorodų ir tradicinių terminų, kuriems taikoma homonimijos išimtis, sąrašas iš tikrųjų yra tuščias. Taigi Šveicarijos geografinei nuorodai „šampanas“ netaikoma jokia šiame Reglamente numatyta homonimijos išimtis ir ieškovai neturi leidimo prekiauti Šampanės komunoje pagamintais vynais su pavadinimu „šampanas“.

101

Todėl Taryba teigia, kad iki ir po sutarties pasirašymo Bendrijoje saugomo kilmės vietos pavadinimo „šampanas“ apsaugą bei vartojimo taisykles reglamentuoja Reglamentai Nr. 1493/1999 ir Nr. 753/2002. Be to, nors šiuose reglamentuose ir būtų numatyta galimybė ieškovams Šampanės komunoje Vaud kantone pagamintiems vynams vartoti pavadinimą „šampanas“, šios galimybės nepakeičia Susitarimas, kuris nenustato, kokias apsaugos taisykles kiekviena šalis savo geografinėms nuorodoms turi nustatyti savo teritorijoje. Todėl ginčijamas sprendimas nenustato jokių naujų nuostatų dėl iš Šveicarijos importuotų vynų su pavadinimu „šampanas“ prekybos Bendrijos teritorijoje, taigi minėtas sprendimas su ieškovais nėra tiesiogiai susijęs.

102

Šios išvados nepaneigia ir Prancūzijos ir Šveicarijos sutartis, pagal kurią pripažįstamas tik vienas pavadinimas „šampanas“, t. y. juo žymimi Prancūzijos Šampanės regione pagaminti putojantys vynai. Iš tiesų minėtos sutarties 2 straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatyta nuo pirmojoje pastraipoje numatytų įsipareigojimų leidžianti nukrypti nuostata, kurioje nurodyta:

„Jei vienas iš pavadinimų, saugomų pagal pirmąją pastraipą, sutampa su regiono ar vietos pavadinimu, kuris nėra Prancūzijos Respublikos teritorijoje, pirmoji pastraipa nedraudžia vartoti minėtą pavadinimą šiame regione ar šioje vietoje pagamintiems produktams ar prekėms žymėti. Tačiau papildomi reikalavimai gali būti nustatyti protokolu.“

103

Taigi ši nuostata Šveicarijos Konfederacijai leidžia nukrypti nuo reikalavimo, numatyto minėtos sutarties pirmojoje pastraipoje, pagal kurią pavadinimas „šampanas“ taikomas „Prancūzijos produktams ar prekėms Šveicarijos Konfederacijos teritorijoje“. Vis dėlto šia nuostata nesiekiama apibrėžti, kokią apsaugą reikia suteikti pavadinimui „šampanas“ Prancūzijos teritorijoje, ir todėl ji neturi poveikio vyno produktų sektoriaus sritį reglamentuojantiems Bendrijos teisės aktams, kuriuose šis saugomas kilmės vietos pavadinimas Bendrijos teritorijoje priskirtas tam tikriems Prancūzijos Šampanės regiono vynams.

104	Be to, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus, Taryba teigė, kad ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, jog pavadinimas „šampanas“, kaip saugomas kilmės vietos pavadinimas, yra saugomas pagal Šveicarijos teisę.

105

Iš tiesų 1998 m. gruodžio 7 d. Šveicarijos Federalinės Tarybos nutarime dėl vyno sektoriaus produktų ir vyno importo nustatytos trys pavadinimų rūšys: kilmės vietos pavadinimas (pranc. appellation d‘origine), saugomas kilmės vietos pavadinimas (pranc. appelation d‘origine contrôlée) ir kilmės nuoroda (pranc. indication de provenance). Pagal minėtą teisės aktą kilmės vietos pavadinimu žymimi vynai turi būti pagaminti iš atitinkamoje geografinėje vietovėje užaugintų vynuogių, kuriose yra natūralus mažiausias cukraus kiekis. O saugoma kilmės vietos nuoroda žymimiems vynams, be jau minėtu kilmės vietos pavadinimu žymimiems vynams nustatyto cukraus kiekio reikalavimo, „keliami papildomi kantone nustatyti reikalavimai“, kurie turi apimti mažiausiai „gamybos sričių žymėjimą <…>, vynuogių veisles <…>, auginimo metodus <…>, natūralų cukraus kiekį <…>, didžiausią derlių iš vieno paviršiaus ploto vieneto <…>, gamybos metodus (ir) juslinių savybių tyrimą ir vertinimą“.

106

Taryba pažymi, kad pagal 1985 m. birželio 19 d. Taisykles dėl Vaud kantono vynų kilmės vietos pavadinimų (toliau – taisyklės dėl Vaud kantono vynų kilmės vietos pavadinimų) 16 straipsnį „iš tam tikros komunos teritorijoje užaugintų vynuogių pagamintas vynas gali būti žymimas šios komunos pavadinimu“. Tačiau ši teisė prieštarauja vėliau nei minėtas reglamentas priimtam 1998 m. gruodžio 7 d. Šveicarijos Federalinės Tarybos nutarimui dėl vyno produktų sektoriaus ir vyno importo, pagal kurį saugomas kilmės vietos pavadinimas suteikiamas vynams, kurie atitinka griežtesnius kokybės reikalavimus nei paprastas komunos vynų pavadinimams keliamas reikalavimas, pagal kurį 51 % vynuogių, iš kurių pagamintas vynas, turi būti išaugintos nagrinėjamos komunos teritorijoje.

107

Taryba pažymi, kad pagal 1995 m. birželio 28 d. Taisyklių dėl Vaud kantono vynų saugomų kilmės vietos pavadinimų 3 straipsnį Vaud kantono saugomi kilmės vietos vynų pavadinimai suteikiami tik saugomo kilmės vietos pavadinimo vynams ir šis saugomas kilmės vietos pavadinimas reiškia tradicinius geografinius ar ne geografinius vynų pavadinimus, kurie priskiriami 1 rūšiai 1993 m. kovo 26 d. Taisyklių dėl Vaud kantono vynų kokybės 1–4 straipsnių nuostatų prasme.

108

Šiuo požiūriu Taryba tvirtina, kad pagal 1993 m. kovo 26 d. Reglamento dėl Vaud kantono vynų kokybės 1 straipsnį gamybos regiono, gamybos vietos ar smulkesnio gamybos vietos vieneto (komunos, vynuogyno, pilies, vienuolyno, valdos, kadastrinės nuorodos ar vietovės pavadinimo) kilmės pavadinimu gali būti ženklinami tik tie vynai, kurie pagaminti iš derliaus, kuriame yra tam tikras natūralus mažiausias cukraus kiekis, nustatytas kiekvienai vynuogių rūšiai ir pavadinimui. Taigi Taryba pabrėžia, kad nors pavadinimas „Bonvillars“ yra įtrauktas į pavadinimų sąrašą, tačiau pavadinimo „šampanas“ minėtame sąraše nėra.

109

Todėl Taryba teigia, kad pavadinimas „šampanas“ nėra nei saugomas kilmės vietos pavadinimas, nei kilmės pavadinimas, o paprasta geografinė nuoroda, kuri visiškai nesusijusi su kokybe ar reputacija. Iš tikrųjų pagal Šveicarijos teisę šiam pavadinimui keliamas vienas tik geografinis reikalavimas, t. y. kad ne mažiau kaip 51 % vynuogių, iš kurių pagamintas vynas, būtų išaugintos Šampanės komunoje.

110

Tokį aiškinimą patvirtina 1993 m. liepos 16 d. Vaud kantono taisyklės dėl gamybos ribojimo ir oficialios derliaus kontrolės. Taryba pažymi, kad pagal minėtų taisyklių 1 straipsnį kantono vynuogininkystės registre nurodyti kiekvieno savininko vynuogyno sklypai, o pagal minėto reglamento 3 straipsnį kiekvienas savininkas turi nurodyti pavadinimą pagal taisyklių dėl Vaud kantono vynų kilmės vietos pavadinimų. Taigi ieškovų pateikti duomenys iš kantono vynuogininkystės registro aiškiai įrodo, kad visiems ieškovams suteiktas pavadinimas „Bonvillars“.

111	Komisija savo ruožtu teigia, kad Bendrijos teritorijoje pavadinimas „šampanas“ jau daug metų priskiriamas Prancūzijos Šampanės regione pagamintiems vynams, ir to ginčijamos Susitarimo nuostatos niekaip nekeičia.

112

Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus Komisija tvirtina, kad Reglamento Nr. 2392/89 29 straipsnio 3 dalies paskutinėje pastraipoje numatyta homonimijos išimtis, galiojusi iki 2003 rugpjūčio 1 d., gali būti suteikiama Komisijos sprendimu pateikus prašymą dėl leidimo nukrypti pagal minėto straipsnio 2 dalį. O toks prašymas dėl Šveicarijos Šampanės komunoje pagamintų vynų nebuvo pateiktas.

113

Be to, Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje numatyta homonimijos išimtis, galiojanti nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d., taikoma tik su sąlyga, kad atitinkama geografinė nuoroda būtų pripažinta ir saugoma trečiojoje valstybėje ir remiantis 1994 m. balandžio 15 d. Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (OL L 336, p. 214, toliau – TRIPS sutartis) 24 straipsnio 9 dalimi, kurioje nustatyta, kad „pagal šią Sutartį neturi būti įsipareigojimo ginti geografines nuorodas, kurios neturi ar neteko apsaugos savo kilmės šalyje arba kurios toje šalyje daugiau nebevartojamos“.

114

Kadangi Šveicarijos Konfederacijoje pavadinimas „šampanas“ Vaud kantone nėra saugomas pavadinimas pagal Susitarimą, negali būti taikoma Reglamente Nr. 753/2002 numatyta homonimijos išimtis. Be to, minėto reglamento VI priedas, kuriame pateiktas trečiųjų šalių homoniminių nuorodų sąrašas ir praktinės jų vartojimo sąlygos, nėra panaudotas ir iki šios dienos nebuvo pateikta nė vieno prašymo dėl homonimijos.

115

Be to, Komisija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą dėl Šampanės komunos kilmės saugomo komunos vietos pavadinimo egzistavimo, nurodė, kad iš taisyklių dėl Vaud komunos kilmės vynų pavadinimų matyti, jog pavadinimas „šampanas“ yra tik paprastas vietą, iš kurios kilęs vynas, nurodantis pavadinimas, kuris nėra pramoninės ir komercinės nuosavybės teisės objektas, nes pagal galiojančią Šveicarijos teisę nėra pripažintos ir identifikuotos šios komunos teritorijoje pagamintiems vynams būdingos savybės.

116

Galiausiai Komisija pažymi, kad patys ieškovai pripažįsta Bendrijos teritorijoje niekada neprekiavę savo gaminamu vynu su pavadinimu „šampanas“, tačiau į Bendriją jie eksportuoja apie tūkstantį butelių per metus su pavadinimu „arquebuse“, o tai įrodo, kad jiems niekada nebuvo taikoma Bendrijos teisės aktuose numatyta homonimijos išimtis.

117	Iš to, kas pasakyta, Komisija daro išvadą, kad ginčijamas aktas ieškovų teisinės padėties Bendrijos teritorijoje nekeičia, todėl pastarieji nėra suinteresuoti pareikšti ieškinį dėl minėto akto.

118	Prancūzijos Respublika, į bylą įstojusi šalis, tvirtina, kad Prancūzijos Šampanės vynas Bendrijoje yra saugomas kaip rūšinis vynas pkr ir todėl šiuo pagrindu turi išskirtinį pavadinimą „šampanas“. Taigi ginčijamas aktas nėra tiesiogiai susijęs su ieškovų teisine padėtimi, o ieškinys nepriimtinas.

119

Be to, Prancūzijos Respublika mano, kad pagal galiojančią Šveicarijos teisę komunos terminas vartojamas nurodant vyno kilmės vietą pačios jo gamybos vietos viduje, t. y. vieninteliame teritoriniame darinyje, ir toks terminas negali būti prilygintas kilmės vietos pavadinimui. Iš tikrųjų kilmės vietos pavadinimas reikalauja, kad būtų įvykdytos tam tikros su produkto charakteristika susijusios sąlygos, kurios egzistuoja pavadinimo „Bonvillars“ atveju, bet ne Šampanės komunos atveju. Šiuo požiūriu Prancūzijos Respublika pažymi, kad priešingu atveju ši komuna būtų minima kaip konkretus terminas taisyklėse dėl Vaud kantono kilmės vietos vynų pavadinimų, bet taip nėra. Taigi Prancūzijos Respublika mano, kad saugomo kilmės vietos pavadinimo „šampanas“ apsauga pagal Šveicarijos teisę yra neįrodyta.

120

Ieškovai prieštarauja Tarybos, Komisijos ir Prancūzijos Respublikos teiginiui, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos nekeičia ieškovų teisinės padėties Bendrijos teritorijoje. Šiuo klausimu jie tvirtina, kad, nors pavadinimas „šampanas“ yra saugomas kilmės vietos pavadinimas Bendrijos teisės prasme, ši aplinkybė nekliudė Bendrijoje prekiauti jų gaminamu Vaud kantono vynu. Remdamiesi Šampanės gamintojų atstovo laiškais ieškovai teigia, jog gamintojai, beje, ir neprieštaravo, kad būtų prekiaujama Šampanės Vaud komunos teritorijoje pagamintais vynais su pavadinimu „šampanas“.

121	Atsakydami į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą ieškovai patikslino, jog patikrinus paaiškėjo, kad ieškinyje minėtas Šampanės komunoje pagamintas vynas į Belgiją buvo eksportuojamas (apie 1000 butelių per metus) ne pavadinimu „šampanas“, o pavadinimu „arquebuse“.

122

Vis dėlto ieškovai pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 2392/89 26 straipsnio 1 dalį ir 29 straipsnį homonimijos atveju trečiojoje valstybėje pagaminto vyno pavadinimas gali būti vartojamas, jei trečiojoje valstybėje šis pavadinimas vynui apibūdinti vartojamas remiantis sena ir nusistovėjusia vartosena, bei su sąlyga, kad jo vartojimą reglamentuoja šios šalies teisės aktai; šiuo atveju akivaizdu, kad taip ir yra. Tai, kad šio reglamento 29 straipsnio 3 dalis numato, jog, siekiant pasinaudoti homonimijos išimtimi, turi būti priimtas sprendimas dėl leidimo nukrypti, šiuo atveju nesvarbu, nes Prancūzijos ir Šveicarijos sutarties 2 straipsnio 3 pastraipa tokią homonimijos išimtį suteikia ipso jure. Iš tiesų iš šios nuostatos matyti, kad jei vienas iš pavadinimų, saugomų pagal pirmąją pastraipą, sutampa su regiono ar vietos pavadinimu, kuris nėra Prancūzijos Respublikos teritorijoje, ši apsauga nedraudžia šiame regione ar šioje vietoje pagamintiems produktams ar prekėms apibūdinti vartoti minėtą pavadinimą. Beje, tą patvirtina ir 2003 m. gruodžio 22 d. Vaud kantono Valstybės Tarybos nuomonė.

123

Dėl Reglamento Nr. 753/2002, ieškovai pabrėžia, kad minėto reglamento 36 straipsnis taip pat numato, kad kai kurios homoniminės nuorodos, kurios yra homoniminės geografinės nuorodos rūšiniams vynams pkr žymėti, gali būti vartojamos atsižvelgiant į praktines sąlygas, pagal kurias jos būtų skiriamos viena nuo kitos, siekiant užtikrinti lygiateisį atitinkamų gamintojų vertinimą ir neklaidinti vartotojų. Taigi neginčytina, kad ieškovų gaminamų vynų pavadinimas „šampanas“ yra geografinė nuoroda TRIPS 22 straipsnio prasme, į kurį nukreipia Susitarimo 7 priedo 3 straipsnis. Beje, tai, kad ieškovai vartoja šį pavadinimą, atitinka ir Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnyje numatytus reikalavimus, todėl šiam pavadinimui galioja homonimijos išimtis. Ir šiuo požiūriu nesvarbu, kad minėto reglamento VI priede neminimas joks pavadinimas, nes, aiškinant kitaip, šio reglamento 36 straipsnis netektų prasmės ir taip Bendrija pažeistų savo įsipareigojimus, kylančius iš TRIPS 23 straipsnio 3 dalies. Bet kuriuo atveju Reglamentas Nr. 753/2002 įsigaliojo tik nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. įsigaliojus Susitarimui. Kadangi pagal minėtą reglamentą Šampanės komunos vynams homonimijos išimtis nenustatyta, negalima reikalauti, kad Šveicarijos Konfederacija pagal Reglamentą Nr. 753/2002 pateiktų prašymą taikyti minėtą išimtį.

124

Kalbėdami apie pavadinimo „šampanas“ apsaugą pagal galiojančią Šveicarijos teisę, ieškovai tvirtina, kad remiantis 1995 m. birželio 28 d. Taisyklių dėl Vaud kantono vynų saugomų kilmės vietos pavadinimų 16 straipsniu vynas, pagamintas iš komunos teritorijoje užaugintų vynuogių, gali būti žymimas šios komunos pavadinimu.

125

Šiuo klausimu ieškovai tvirtina, kad Vaud kantone yra šeši vynuogių auginimo regionai. Jų geografinius plotus nustato minėtų taisyklių 2 straipsnis, kuriame nurodyta, kad Bonvillars regionas apima visas Grandston rajono vynuogių auginimo komunas bei Yverdon rajono Montagny ir Valuyres-sous-Montagny komunas. Šiuos šešis regionus sudaro 26 gamybos vietos, apimančios 148 vynuogių auginimo komunas. Pagal šių taisyklių 13–15 straipsnius, trys iš šių regionų laikomi viena atskira gamybos vieta. Kalbant apie šiuos tris regionus, sudarančius vieną gamybos vietą, kuriai priklauso ir Bonvillars regionas, negalima abejoti tuo, kad vienai ar kitai gamybos vietai priklauso jų teritorijoje esančios komunos, nes vynuogių auginimo regionas ir gamybos vieta sutampa. Tai paaiškina, kodėl 1995 m. birželio 28 d. Taisyklėse dėl Vaud kantono vynų saugomų kilmės vietos pavadinimų šios komunos specialiai neminimos. Pagal minėto reglamento 16 straipsnį šių komunų vyno gamintojai vis dėlto turi teisę vartoti pastarųjų komunų pavadinimus savo gaminiams žymėti.

126

Ieškovai pabrėžia, kad Vaud kantono Valstybės Taryba dviem 2003 m. gruodžio 22 d. ir sausio 8 d. pateiktomis nuomonėmis patvirtino, kad pagal Šveicarijos teisę pavadinimas „šampanas“ yra saugomas komunos kilmės vietos pavadinimas. Šiuo klausimu ieškovai mano, kad bet kuriuo atveju Tarybos teiginys, jog Šveicarijos pavadinimas „šampanas“ nėra saugomas kilmės vietos pavadinimas, o tik paprastas kilmės vietos pavadinimas, yra nesvarbus. Iš tikrųjų minėtas pavadinimas ieškovams suteikia specifinę teisę, todėl, taikant Reglamentuose Nr. 2392/1989 ir Nr. 753/2002 numatytą homonimijos išimtį, nesvarbu ir nereikia aiškintis, ar pagal Šveicarijos teisę minėtam pavadinimui suteikiamas aukštesnė, žemesnė ar to paties lygio svarba, kaip ir Prancūzijos pavadinimui „šampanas“.

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

127

Iš esmės Taryba ir Komisija, palaikomos Prancūzijos Respublikos, tvirtina, kad pagal Bendrijos teisę Prancūzijos Šampanės regione pagamintiems vynams suteikta apsauga ieškovams draudžia prekiauti vynu su pavadinimu „šampanas“ Bendrijos teritorijoje. Todėl ginčijamos Susitarimo nuostatos minėtoje teritorijoje ieškovų teisinės padėties nekeičia.

128

Šiuo klausimu reikia priminti, jog, remiantis pirmesniame 86 punkte nurodyta teismų praktika, pagal EB 230 straipsnį pareikštas ieškinys yra priimtinas tik tuo atveju, jei ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeisdamas jo teisinę padėtį.

129

Taigi svarbu nustatyti, ar, kaip tvirtina Taryba, Komisija ir Prancūzijos Respublika, iki Susitarimo ginčijamų nuostatų įsigaliojimo pagal galiojančią Bendrijos teisę ieškovams buvo kliudoma prekiauti Bendrijoje jų gaminamu vynu su pavadinimu „šampanas“ ir ar ginčijamos Susitarimo nuostatos aiškiai nepakeitė jų teisinės padėties.

130	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip minėta pirmesniuose 4–6 punktuose, ieškinio pareiškimo dieną, t. y. 2002 m. liepos 10 d., galiojo ir ieškovų padėčiai buvo taikomas Reglamentas Nr. 2392/89.

131

Remiantis minėto reglamento 29 straipsnio 2 dalimi Bendrijoje importuotam vynui apibūdinti geografinės vietovės pavadinimas aprašant stalo vyną ar rūšinį vyną pkr, ar konkrečiame regione pagamintą vyną negali būti vartojamas nei gamintojo valstybės, kurioje yra ši vietovė ar šis regionas, kalba, nei kita kalba.

132	Taigi, kaip nurodyta šios nutarties 1 punkte, ieškinio pareiškimo metu Prancūzijos Šampanės regione pagamintam vynui su saugomu kilmės pavadinimu „šampanas“ Bendrijoje buvo suteiktas pavadinimas „rūšinis vynas, pagamintas konkrečiame regione“ (rūšinis vynas pkr), beje, ieškovai to ir neginčija.

133	Iš to matyti, kad pagal Reglamento Nr. 2392/89 29 straipsnio 2 dalį ieškinio pareiškimo metu pavadinimas „šampanas“ iš esmės negalėjo būti vartojamas jokiam importuotam vynui apibūdinti, be kita ko, ir Šampanės Vaud komunoje pagamintam vynui.

134

Be to, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 2392/89 29 straipsnio 3 dalį gali būti nuspręsta nukrypti nuo šio straipsnio 2 dalies tuo atveju, kai Bendrijoje pagaminto vyno geografinis pavadinimas ir trečiojoje valstybėje pagaminto vyno geografinės vietovės pavadinimai sutampa, jei trečiojoje valstybėje šis pavadinimas vynui apibūdinti vartojamas remiantis senais ir nusistovėjusiais papročiais ir su sąlyga, kad jo vartojimą reglamentuoja šios valstybės teisės aktai.

135

Taigi šioje nuostatoje numatyta hominimijos išimtis taikoma ne ipso jure, o priėmus specialų sprendimą dėl leidžiančios nukrypti nuostatos. Šiuo atžvilgiu, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, Komisija nurodė, pirma, kad toks sprendimas turėjo būti priimtas tik prieš tai dėl to pateikus prašymą ir, antra, jog prašymas dėl leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su Šampanės Vaud komunoje gaminamais vynais, nebuvo pateiktas.

136

Be to, reikia konstatuoti, kad, nors iš pradžių ieškovai tvirtino, jog pagal galiojančią Bendrijos teisę jiems nebuvo kliudoma Bendrijoje prekiauti vynais su pavadinimu „šampanas“, tačiau jie vėliau neginčijo, kad Reglamente Nr. 2392/89 numatyta homonimijos išimtis reikalauja priimti sprendimą dėl leidimo nukrypti, ir neteigė, kad šiuo klausimu buvo priimtas koks nors sprendimas, ir netgi netvirtino, kad buvo pateiktas prašymas, susijęs su Šampanės Vaud komunos teritorijoje gaminamais vynais, dėl leidimo nukrypti.

137

Dar daugiau, nors iš pradžių ieškovai teigė, kad Belgijoje jie kasmet parduoda apie tūkstantį butelių su pavadinimu „šampanas“, atsakydami į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, jie patikslino, jog iš tikrųjų patikrinus buvo nustatyta, kad šie buteliai buvo parduoti su pavadinimu „arquebuse“. Be to, ieškovai nepateikė kitų įrodymų apie jų produktų eksportą į Bendriją nei pavadinimu „šampanas“, nei kitu pavadinimu.

138

Be to, iš to, kas pasakyta matyti, jog ieškovų argumentai supainioti ir netgi prieštaringi, taigi reikia konstatuoti, kad ieškovai negalėjo paneigti Komisijos teiginio, jog ieškinio pareiškimo dieną dėl Šampanės Vaud komunos teritorijoje pagaminto vyno nebuvo priimtas joks sprendimas dėl leidimo nukrypti, susijęs su Reglamento Nr. 2392/89 29 straipsnio 2 dalyje numatytu draudimu, ir kad todėl ieškovams teisiniu požiūriu buvo draudžiama prekiauti gaminiais su pavadinimu „šampanas“. Beje, remiantis pačių ieškovų atliktu patikrinimu, priešingai tam, ką jie iš pradžių tvirtino, aišku, kad iš tikrųjų vynu su pavadinimu „šampanas“ Bendrijoje jie neprekiavo.

139

Iš to išplaukia, kad remiantis tuo, kas pasakyta pirmesniuose 41–49 punktuose, ginčijamos Susitarimo nuostatos Bendrijos teritorijoje užtikrina išskirtinę teisę į pavadinimą „šampanas“ tam tikriems Prancūzijos Šampanės regione pagamintiems vynams ir todėl draudžia minėtoje teritorijoje prekiauti atitinkamais Šampanės komunos Vaud kantono teritorijoje pagamintais vynais su tokiu pačiu pavadinimu, ir reikia konstatuoti, jog tokia ieškovų teisinė padėtis jau buvo tada, kai įsigaliojo Susitarimas, t. y. 2002 m birželio 1 d., bei tada, kai jie pareiškė ieškinį, t. y. 2002 m. liepos 10 dieną.

140

Dėl Reglamento Nr. 753/2002, nors ir nėra reikalo nustatyti, ar atsižvelgiant į tai, kad minėtas reglamentas taikomas tik nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d., t. y. po to, kai ieškinys buvo pareikštas, minėtas reglamentas įsigaliojo 2002 m. gegužės 11 d., t. y. prieš tai, kai minėtas ieškinys buvo pareikštas, ieškovai savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį galėjo pagrįsti su šio reglamento taikymu susijusia savo teisine padėtimi, reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju pagal minėtą reglamentą ieškovai nebeturėjo teisės Bendrijoje prekiauti Šampanės Vaud komunos teritorijoje savo gaminamu vynu su pavadinimu „šampanas“.

141

Iš tikrųjų reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 1 dalį „ženklinant vynus, <…>, importuotus iš trečiosios šalies, kuri yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, jų etiketėse gali būti geografinės teritorijos pavadinimas, <…>, jeigu jis reikalingas nustatyti, kad vyno kilmės šalis – trečiosios šalies teritorija ar jos regionas, ar vietovė, tais atvejais, jei produkto kokybė, reputacija ar kita savybė iš esmės priskiriamos tai geografinei kilmei“.

142

Pagal Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalį „geografinės nuorodos, minimos 1 ir 2 dalyse, neturi kelti painiavos, palyginti su geografinėmis nuorodomis, kurios vartojamos rūšiniams vynams pkr identifikuoti <…>“.Tačiau ši nuostata numato tokią homonimijos išimtį:

„<…> kai kurios pirmojoje pastraipoje minimos trečiosios šalies geografinės nuorodos, kurios yra homoniminės geografinės nuorodos rūšiniams vynams pkr, <…> gali būti vartojamos atsižvelgiant į praktines sąlygas, pagal kurias jos būtų skiriamos viena nuo kitos, norint užtikrinti lygiateisį gamintojų vertinimą ir siekiant, kad vartotojai nebūtų klaidinami.

<…>

Šios nuorodos, terminai ir praktinės sąlygos nustatytos VI priede.“

143

Taigi minėta homonimijos išimtis negali būti taikoma ipso jure, bet ji taikoma su sąlyga, kad trečiųjų šalių geografinės nuorodos, kurios yra homoniminės geografinėms nuorodoms rūšiniams vynams pkr žymėti, įtrauktos į Reglamento Nr. 753/2002 VI priedą ir gali būti vartojamos tik atsižvelgiant į praktines sąlygas, pagal kurias jos būtų atskiriamos viena nuo kitos.

144	Kaip pabrėžia Taryba ir Komisija, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 723/2002 VI priedas iki šiol yra tuščias ir pavadinimas „šampanas“ jame nenurodytas kaip trečiosios valstybės geografinė nuoroda, kuriai gali būti taikoma homonimijos išimtis.

145	Iš to išplaukia, kad bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 723/2002 nuostatos taip pat ieškovams draudžia prekiauti jų gaminamu vynu su pavadinimu „šampanas“.

146

Be to, reikia pažymėti, kad pagal minėto reglamento, pakeisto Reglamentu Nr. 316/2004, taikomo nuo 2004 m. vasario 1 d., 36 straipsnio 5 dalį trečiosios valstybės geografinė nuoroda „gali būti vartojama importuoto vyno ženklinimui net ir tuo atveju, jei tik 85 % šio vyno yra pagaminta iš vynuogių, išaugintų toje srityje, kurios vardu jis pavadintas“. Be to, iš Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 1 dalies teksto ir išdėstymo implicitiškai išplaukia, kad, prieš pakeičiant šį reglamentą Reglamentu Nr. 316/2004, netgi ir tuo atveju, jei tik 85 % vyno pagaminta iš vynuogių, išaugintų toje srityje, kurios vardu jis pavadintas, leidžiama vartoti minėtos srities pavadinimą, tai anksčiau importuoto vyno ženklinimui geografinė nuoroda galėjo būti vartojama tik tuo atveju, jei vynas 100 % pagamintas iš vynuogių, išaugintų toje geografinėje srityje, kurios vardu jis pavadintas.

147

Taigi, nors atsakydami į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą ieškovai tvirtino, kad pagal taisyklių dėl Vaud kantono vynų kilmės vietos pavadinimų 16 straipsnį pavadinimas „šampanas“ šios komunos teritorijoje pagamintiems vynams buvo pripažintas ir saugomas, vis dėlto reikia konstatuoti, kad, perskaičius visą šią nuostatą, iš jos antrosios pastraipos paaiškėjo, jog „taip pat komunos pavadinimu gali būti žymimi vynai, pagaminti iš vynuogių, kurių didžioji dalis (ne mažiau kaip 51 %) užauginta šioje komunoje, o likusi dalis – gamybos vietoje, kuriai priklauso minėta komuna“.

148

Todėl netgi nesant reikalo aiškintis tikslaus pavadinimo „šampanas“ pobūdžio ir kvalifikavimo, reikia konstatuoti, kad pagal Šveicarijos teisę šis pavadinimas pripažintas vynams, pagamintiems iš vynuogių, kurių didžioji dalis užauginta Šampanės Vaud komunos teritorijoje, todėl šis pavadinimas neatitinka iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 5 dalyje implicitiškai nustatyto reikalavimo, pagal kurį tik tuo atveju, jei 85 % vyno yra pagaminta iš vynuogių, išaugintų toje srityje, kurios vardu jis pavadintas, t. y. šiuo atveju – Šampanės Vaud komunos teritorijoje, – vynu gali būti prekiaujama su šios gamybos srities geografine nuoroda. A fortiori šis pavadinimas taip pat negali būti laikomas žyminčiu vynus, kurių 100 % pagaminti iš vynuogių, užaugintų gamybos vietoje, kurios vardu jie pavadinti.

149

Taigi, priešingai tam, ką iš pradžių tvirtino ieškovai, vynams, kuriuos pagal Šveicarijos teisę buvo galima žymėti pavadinimu „šampanas“, ne tik nebuvo taikoma Reglamento Nr. 2392/89 29 straipsnio 3 dalyje arba Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalyje numatyta homonimijos išimtis, bet, dar daugiau, galimybė ateityje taikyti šiems vynams antrojoje iš minėtų nuostatų numatytos homonimijos išimtį, net jei būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, atrodo neįmanoma dėl to, kad reikalavimo, susijusio su Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 5 dalyje numatyta vynuogių kilme, požiūriu Šveicarijos teisėje nustatyti reikalavimai keliamo komunos pavadinimui „šampanas“ yra nepakankami.

150

Be to, negalima tvirtinti, kad galimą ieškovų teisinės padėties pasikeitimą lemtų tai, kad, pavyzdžiui, pakeitus Vaud komunos pavadinimo „šampanas“ suteikimo sąlygas, ieškinys taptų priimtinas, be to, ieškovai to ir nesiekia. Iš tikrųjų reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį neturi būti vertinamas atsižvelgiant į būsimą ar tariamą įvykį (žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cityflyer Express prieš Komisiją, T-16/96, Rink. p. II-757, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

151	Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ginčijamas sprendimas aiškiai nekeičia ieškovų teisinės padėties Bendrijos teritorijoje, todėl pastarieji dėl minėto sprendimo nėra suinteresuoti pareikšti ieškinį.

152	Joks kitas ieškovų argumentas nepaneigia šios išvados.

153

Ieškovai tik tvirtina, kad, pirma, nesvarbu, jog Reglamento Nr. 753/2002 VI priede nenurodytas joks pavadinimas, ir tam, kad geografinei nuorodai būtų taikoma homonimijos išimtis, pakanka, kad ji atitinka 36 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje keliamus reikalavimus. Aiškinant kitaip, minėto reglamento 36 straipsnis visiškai netektų prasmės ir būtų pažeisti Bendrijos įsipareigojimai, kylantys iš TRIPS 23 straipsnio 3 dalies.

154	Šie argumentai akivaizdžiai neturi jokio teisinio pagrindo.

155

Iš tikrųjų, viena vertus, pirma, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatyta, kad remiantis joje išvardytais reikalavimais „tam tikroms geografinėms nuorodoms“ gali būti taikoma homonimijos išimtis ir, antra, kad 36 straipsnio 3 dalies paskutinėje pastraipoje aiškiai numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkančios geografinės nuorodos, kurioms taikoma homonimijos išimtis, „nustatytos VI priede“. Iš to išplaukia, kad geografinės nuorodos, kuriai taikoma homonimijos išimtis, įrašymas į minėtą VI priedą nėra paprasčiausiai informacinio ar fakultatyvaus pobūdžio, bet tai yra privalomas reikalavimas, kuris reikalauja, kad iš anksto būtų ištirtas geografinės nuorodos atitiktis Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje nustatytiems reikalavimams bei praktinėms sąlygoms, pagal kurias geografinės nuorodos būtų atskiriamos viena nuo kitos. Priešingai nei teigia ieškovai, tik toks aiškinimas atitinka minėto reglamento 36 straipsnio 3 dalies išdėstymą ir tekstą, o ypač dėl to, kad 36 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa, kuri yra 36 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos nustatyto principo, pagal kurį trečiųjų šalių geografinės nuorodos neturi kelti painiavos, palyginti su geografinėmis nuorodomis, kurios vartojamos rūšiniams vynams pkr identifikuoti, išimtis ir turi būti aiškinama siaurai.

156

Kita vertus, kalbant apie tariamą šio aiškinimo nesuderinamumą su TRIPS sutarties 23 straipsnio 3 dalimi, reikia pažymėti, kad, priešingai, ieškinyje ieškovai iš esmės pabrėžė, jog, skirtingai nei ginčijamos Susitarimo nuostatos, Reglamentas Nr. 753/2002 griežtai nedraudžia tam tikriems importuotiems vynams žymėti vartoti geografinių nuorodų, kurios yra homonimiškos geografinėms nuorodoms, vartojamoms rūšiniams vynams pkr identifikuoti, ir todėl tai yra proporcinga priemonė.

157

Taigi, jei ieškovų pastabose dėl Tarybos ir Komisijos prieštaravimo dėl priimtinumo nurodytas argumentas, susijęs su TRIPS sutartimi, turi būti nagrinėjamas kaip prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 723/2002 teisėtumo, šis argumentas turi būti laikomas vykstant procesui pateiktu nauju pagrindu ir turi būti atmestas remiantis Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi.

158

Bet kuriuo atveju ieškovai neįrodo ir netgi nepaaiškina, kuo minėtas Reglamento Nr. 723/2002 aiškinimas prieštarauja TRIPS sutarties 23 straipsnio 3 daliai. Beje, objektyvi ir išsami TRIPS sutarties analizė parodo, kad, priešingai, Reglamentas Nr. 723/2002 atitinka minėtos sutarties nuostatas, susijusias su geografinių nuorodų apsauga. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad, pirma, šios sutarties 22 straipsnio 1 dalis geografines nuorodas apibrėžia kaip nuorodas, iš kurių galima nustatyti, ar prekė kilusi iš valstybės, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narės, teritorijos, ar iš šios teritorijos vietovės, kai tos prekės kokybė, reputacija ar kiti ypatumai iš esmės priskirtini jos geografinės kilmės vietai. Beje, Sutarties 23 straipsnio 3 dalis numato, kad jei vynų geografinės nuorodos homoniminės, apsauga turi būti teikiama kiekvienai nuorodai, kaip nurodyta TRIPS 22 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad geografinėms nuorodoms suteikta apsauga turi būti nukreipta prieš geografinę nuorodą, kuri, nors paraidžiui teisingai nurodo teritoriją, rajoną ar vietovę, iš kurios kilusios prekės, neteisingai leidžia visuomenei manyti, kad tos prekės kilusios iš kitos teritorijos.

159

Priešingai nei, kaip atrodo, teigia ieškovai, TRIPS neįpareigoja PPO narių bendrąja prasme absoliučiai užtikrinti visų homoniminių geografinių nuorodų apsaugą, tačiau numato, kad apsauga netaikoma geografinėms nuorodoms, kurios klaidingai leidžia manyti, kad gaminys kilęs iš kitos valstybės narės. Be to, pagal TRIPS 23 straipsnio 3 dalį kiekviena valstybė narė nustato praktines sąlygas, pagal kurias viena nuo kitos atskiriamos saugomos homoniminės nuorodos, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti teisingą režimą atitinkamiems gamintojams ir siekį neklaidinti vartotojų.

160

Taigi reikia pažymėti, kad lygiai tokią pačią sistemą nustato ir Reglamentas Nr. 753/2002. Iš tikrųjų, viena vertus, šio reglamento 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, ženklinant vynus, importuotus iš trečiosios šalies, kuri yra PPO narė, jų etiketėse gali būti geografinės teritorijos pavadinimas, jeigu jis reikalingas nustatyti, kad vyno kilmės šalis – trečiosios šalies teritorija ar jos regionas, ar vietovė, tais atvejais, jei produkto kokybė, reputacija ar kita savybė iš esmės priskiriamos tai geografinei kilmei ir šis reikalavimas beveik pažodžiui pakartoja TRIPS sutarties 22 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą geografinės nuorodos sąvoką. Kita vertus, panašiai kaip ir TRIPS 22 straipsnio 4 dalis, Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad trečiųjų šalių, kurios yra PPO narės, geografinės nuorodos neturi kelti painiavos, palyginti su geografinėmis nuorodomis, kurios vartojamos rūšiniams vynams pkr identifikuoti.

161

Dėl Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos, pagal kurią draudimo principui taikoma išimtis, t. y. draudimui vartoti trečiųjų šalių geografines nuorodas, keliančias painiavą, palyginti su geografinėmis nuorodomis, kurios vartojamos rūšiniams vynams pkr identifikuoti, tačiau leidžiama kai kurias trečiosios šalies geografines nuorodas, kurios yra pastarųjų homonimai, vartoti atsižvelgiant į praktines sąlygas, pagal kurias jos būtų skiriamos viena nuo kitos, norint užtikrinti lygiateisį gamintojų vertinimą ir siekiant neklaidinti vartotojų, reikia pažymėti, kad šiai nuostatai identiška nuostata yra TRIPS sutarties 23 straipsnio 3 dalies antrajame sakinyje.

162

Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau pasakyta, dėl Reglamento Nr. 753/2002 36 straipsnio 3 dalies paskutinės pastraipos reikalavimo, pagal kurį trečiųjų šalių geografinės nuorodos, kurioms taikoma homonimijos išimtis, ir praktinės sąlygos, pagal kurias jos skiriamos nuo geografinių nuorodų, vartojamų rūšiniams vynams pkr identifikuoti, turi būti nurodytos minėto reglamento priede, šis reikalavimas jokiu būdu negali būti laikomas nesuderinamu su TRIPS nuostatomis. Iš tikrųjų TRIPS sutartis ne tik nenumato, jog homonimijos išimtis bet kuriai atitinkančiai reikalavimus geografinei nuorodai taikoma ipso jure, be jokio valdžios institucijos įsikišimo, bet joje, be to, dar aiškiai nurodyta, kad „kiekviena valstybė nustato praktines sąlygas, pagal kurias viena nuo kitos bus atskiriamos homoniminės nuorodos“, ir taip minėtoms valstybėms narėms suteikia tam tikrą diskreciją nustatant homonimijos išimties taikymo tvarką.

163

Antra, ieškovai mano, kad ta aplinkybė, jog Reglamento Nr. 2392/89 29 straipsnio 3 dalis numato, kad, norint tam tikroms geografinėms nuorodoms taikyti homonimijos išimtį, turi būti priimtas sprendimas dėl leidimo nukrypti, yra nesvarbi, nes Prancūzijos ir Šveicarijos sutartyje tam tikriems Šampanės Vaud komunoje pagamintiems vynams žymėti aiškiai leidžiama vartoti pavadinimą „šampanas“. Iš tikrųjų pagal minėtos sutarties 2 straipsnio trečiąją pastraipą numatyta homonimijos išimtis taikoma ipso jure ir šiuo klausimu nereikia priimti jokio sprendimo. Beje, tai patvirtina ir 2003 m. gruodžio 22 d. Vaud kantono Valstybės Tarybos nuomonė.

164

Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad netgi ir tuo atveju, jei Prancūzijos ir Šveicarijos sutartis turėtų būti aiškinama taip, kaip ją aiškina ieškovai, pastarųjų argumentas ieškinio priimtinumą pagrįstų, tik jei su geografinių nuorodų homonimijos išimtimi susijusios minėtos Sutarties nuostatos būtų taikomos neatsižvelgiant į tai, kad priimtas Reglamentas Nr. 2392/89, o po to – Reglamentas Nr. 753/2002.

165	Taigi svarbu priminti, kad pagal EB sutarties 307 straipsnio pirmąją pastraipą šios Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir įsipareigojimų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki EB sutarties įsigaliojimo, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

166

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šios nuostatos tikslas – remiantis tarptautinės teisės principais patikslinti, kad Sutarties galiojimas neturi poveikio atitinkamos valstybės narės įsipareigojimui paisyti trečiosios valstybės teisių, kylančių iš anksčiau sudarytų susitarimų, ir atitinkamų įsipareigojimų vykdymui. Todėl tam, kad būtų nustatyta, ar dėl anksčiau sudaryto susitarimo Bendrijos norma neturi poveikio, svarbu išsiaiškinti, ar minėtas susitarimas atitinkamai valstybei narei nustato įsipareigojimus, kurių vykdymo dar gali reikalauti susitarimo šalys trečiosios valstybės (1998 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas T. Port, C-364/95 ir C-365/95, Rink. p. I-1023, 60 punktas; 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Banatrading prieš Tarybą, T-3/99, Rink. p. II-2123, 70 punktas).

167

Jei Bendrijos teisės norma neturi poveikio dėl tarptautinio susitarimo, tai tik patvirtina, kad susitarimas sudarytas iki EB sutarties įsigaliojimo ir atitinkama trečioji valstybė pagal jį įgyja teises ir gali reikalauti, jog atitinkama valstybė narė jų paisytų (šios nutarties 166 punkte minėto sprendimo T. Port 61 punktas ir šios nutarties 166 punkte minėto sprendimo Banatrading prieš Tarybą 71 punktas).

168

Šiuo atveju Prancūzijos ir Šveicarijos sutartis, kuria remiasi ieškovai, sudaryta 1974 metais, t. y. įsigaliojus EB sutarčiai. Todėl ieškovai negali naudingai remtis Prancūzijos ir Šveicarijos sutarties nuostatomis kaip kliūtimi taikyti Reglamentą Nr. 2392/89 ir Reglamentą Nr. 753/2002. Todėl argumentas turi būti atmestas kaip neturintis reikšmės.

169

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad pagal Prancūzijos ir Šveicarijos sutarties 2 straipsnio pirmąją pastraipą „šios sutarties A priede nurodyti pavadinimai, jei 2–4 pastraipose nenurodyta kitaip, Šveicarijos Konfederacijos teritorijoje numatyti tik Prancūzijos produktams ar prekėms ir minėtoje teritorijoje gali būti vartojami tik pagal Prancūzijos Respublikos teisės aktuose numatytus reikalavimus“.

170

Minėtos sutarties 3 straipsnio pirmojoje pastraipoje savo ruožtu numatyta, kad „šios sutarties B priede nurodyti pavadinimai, jei 2–4 pastraipose nenurodyta kitaip, Prancūzijos Respublikos teritorijoje numatyti tik Šveicarijos produktams ar prekėms ir minėtoje teritorijoje gali būti vartojami tik pagal Šveicarijos Konfederacijos teisės aktuose numatytus reikalavimus“.

171	Taigi Prancūzijos saugomas kilmės pavadinimas „šampanas“ nurodytas A priede, o B priede minėtas pavadinimas nenurodytas kaip Vaud komunos kilmės pavadinimas.

172	Todėl, remiantis šiomis nuostatomis, viena vertus, pavadinimas „šampanas“ Šveicarijos teritorijoje numatytas tik Prancūzijos produktams, atsižvelgiant į 2 straipsnio antrąją ir ketvirtąją pastraipas, o, kita vertus, Vaud komunos kilmės pavadinimas „šampanas“ nėra saugomas Prancūzijos teritorijoje.

173

Iš to išplaukia, kad, nors Šampanės Vaud komunoje pagamintiems vynams galėtų būti taikoma Prancūzijos ir Šveicarijos sutarties 2 straipsnio trečioji pastraipa, pagal kurią „jei vienas iš pavadinimų, saugomų pagal pirmąją pastraipą, sutampa su regiono ar vietos pavadinimu, kuris nėra Prancūzijos Respublikos teritorijoje, pirmoji pastraipa nedraudžia vartoti minėto pavadinimo šiame regione ar šioje vietoje pagamintiems produktams ar prekėms žymėti“, vis dėlto ši aplinkybė būtų paprasčiausiai išskirtinės apsaugos, kuri Prancūzijos saugomam kilmės vietos pavadinimui „šampanas“ taikoma Šveicarijos teritorijoje pagal minėtos sutarties 2 straipsnio pirmąją pastraipą ir A priedą, išimtis. Tačiau tokia homonimijos išimtis nesuteiktų teisės Prancūzijos teritorijoje prekiauti Šampanės Vaud komunoje pagamintais vynais su pavadinimu „šampanas“, nes tokia teisė būtų įgyta tik įrašius pavadinimą į minėtą B priedą.

174

Beje, iš Vaud kantono institucijų ir išorinių santykių departamento viršininko ir Šampanės komunos savivaldybės laiškų, kuriuos pateikė patys ieškovai, iš ypač iš 1998 m. rugsėjo 8 d. C. R. laiško matyti, kad derybose dėl sutarties Prancūzijos ir Šveicarijos sutartį taip aiškino ne tik Prancūzijos Respublika, bet ir Šveicarijos Konfederacija, kuri aiškinosi, dėl kokių priežasčių Vaud komunos pavadinimas „šampanas“ neįtrauktas į Prancūzijos ir Šveicarijos sutarties sąrašus ir protokolą.

175	Iš to išplaukia, kad ieškovų teiginys, jog Prancūzijos ir Šveicarijos sutartis jiems suteikė teisę Prancūzijos Respublikoje prekiauti Šampanės komunoje pagamintais vynais su pavadinimu „šampanas“, yra nepagrįstas.

176

Be to, svarbu pažymėti, kad, kaip minėta, Pirmosios instancijos teismui paprašius įrodymų, pagrindžiančių teiginį, jog ieškovai eksportavo apie 1000 butelių per metus su pavadinimu „šampanas“, pastarieji ne tik nepateikė įrodymų, pavyzdžiui, sąskaitų, patvirtinančių, kad Prancūzijos Respublikoje jie pardavė produkciją su šiuo pavadinimu, bet tvirtino, kad daugiausia buvo eksportuojama į Belgiją su pavadinimu „arquebuse“.

177

Kalbant apie ieškovų pateiktą advokatų kontoros laišką, kuris buvo siųstas į Cave des viticulteurs de Bonvillars, be to, kad jame nėra tinkamos ieškovų teisinės padėties analizės, bet kuriuo atveju šis laiškas negali būti aiškinamas kaip įrodantis, jog Šampanės gamintojai neprieštaravo, kad ieškovai prekiautų savo pagamintu vynu su pavadinimu „šampanas“. Iš tikrųjų iš laiško matyti tik tai, kad griežtai nusiteikęs Šampanės vyno profesinis komitetas (Comité interprofessionnel du vin de Champagne), įspėdamas Cave Bonvillars apie teisminius veiksmus, nurodė, kad jis nesiekia kliudyti „gaminti Šampanės komunos kilmės produktus, o paprasčiausiai nori išvengti nereikalingų nesusipratimų, ypač ateityje“ ir siūlė pradėti pokalbį, „siekiant išsiaiškinti padėtį ateityje“. Kadangi ieškovai nieko nepatikslino ir, nepaisant pastariesiems Pirmosios instancijos teismo raštu pateikto su tuo susijusio klausimo, ypač dėl minėto pokalbio turinio ir rezultatų, iš to negalima daryti išvados, kad Šampanės vyno profesinis komitetas neprieštaravo tam, kad Prancūzijos teritorijoje būtų vartojamas pavadinimas „šampanas“ ieškovų eksportuojamam vynui žymėti.

178	Iš pateiktų argumentų darytina išvada, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos aiškiai nekeičia ieškovų teisinės padėties, todėl pastarųjų reikalavimai dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo turi būti atmesti kaip nepriimtini.

179	Papildomai reikia konstatuoti, kad ieškovai nėra tiesiogiai susiję su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

180

Iš tiesų reikia priminti, kad ginčijamomis Susitarimo nuostatomis, kurios patvirtintos skundžiamu sprendimu, siekiama pagal Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 2 dalį saugomą pavadinimą „šampanas“ suteikti tik Bendrijos kilmės produktams pagal Bendrijos teisės aktuose numatytus reikalavimus. Be to, remiantis tuo, kas nurodyta pirmesniuose 41–49 punktuose, atsižvelgiant į tai, kad pavadinimas „šampanas“ neminimas kaip saugomas Šveicarijos pavadinimas Susitarimo prasme ir neįtrauktas į pastarojo 2 priedėlį, Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta homonimijos išimtis nėra skirta Prancūzijos pavadinimui „šampanas“, kuris nurodytas kartu su kitais Bendrijos saugomais pavadinimais kaip Prancūzijos kilmės rūšinis vynas pkr Susitarimo prasme.

181

Iš to išplaukia, kad ginčijamomis Susitarimo nuostatomis siekiama visiškai uždrausti vartoti pavadinimą „šampanas“ ne Bendrijos kilmės vynams, konkrečiau — ne Prancūzijos kilmės, kurie neatitinka pavadinimui rūšinis vynas pkr„šampanas“ Bendrijos teisės aktuose numatytų reikalavimų. Todėl ginčijamos Susitarimo nuostatos taip pat susijusios su visais asmenimis, kurie gamina ar prekiauja arba ateityje gamins ar prekiaus vyno sektoriaus produktais, kuriems negali būti suteiktas pavadinimas rūšinis vynas pkr„šampanas“, be kita ko, dėl tos priežasties, kad jie nėra kilę iš Prancūzijos Šampanės regiono, o tokiems asmenims priskirtini visi iš Šveicarijos kilę vyno sektoriaus produktų gamintojai. Taigi ginčijamos susitarimo nuostatos yra visuotinio taikymo aktas, jis taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisinių pasekmių konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Arla Foods ir kt. prieš Komisiją, T-397/02, Rink. p. II-5365, 52 ir 53 punktus bei nurodytą teismų praktiką).

182

Vis dėlto neatmestina, kad nuostata, kuri savo esme ir apimtimi yra norminio pobūdžio, galėtų būti susijusi su konkrečiu fiziniu arba juridiniu asmeniu. Taip yra tuomet, kai nagrinėjamas aktas jam taikomas dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš kitų asmenų ir todėl jį individualizuoja taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimasPlaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 ir 1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Codorníu prieš Tarybą, C-309/89, Rink. p. I-1853, 19 ir 20 punktai; 2004 m. liepos 6 Pirmosios instancijos teismo nutarties Alpenhain-Camembert-Werk ir kt. prieš Komisiją, T-370/02, Rink. p. II-2097, 56 punktas).

183

Šiuo klausimu ieškovai tvirtina, kad jie yra tokioje faktinėje padėtyje, pirma, dėl to, kad šampano išlyga į Susitarimą buvo įtraukta siekiant reglamentuoti konkretaus gamintojų rato padėtį, kuriuos buvo galima identifikuoti ir kurie buvo identifikuoti priimant Susitarimą, ir, antra, kad pagal Šveicarijos teisę jie vieninteliai turi specifinę teisę į kilmės pavadinimą „šampanas“.

184	Vis dėlto šie argumentai neleidžia teigti, kad ieškovai tiesiogiai susiję su ginčijamomis Susitarimo nuostatomis.

185

Iš tikrųjų, kaip minėta, viena vertus, minėtomis nuostatomis siekiama reglamentuoti ne tik konkrečią Šampanės Vaud komunos vyno gamintojų padėtį, jomis siekiama išskirtinį pavadinimo „šampanas“ vartojimą visuotinai užtikrinti Prancūzijos kilmės vynams, kuriems šis pavadinimas suteiktas pagal Bendrijos teisę. Tik Susitarimo 7 priedo 5 straipsnio 8 dalyje minima ypatinga „tam tikrų Šveicarijos Vaud kantono kilmės vynų“ padėtis ir joje nustatyta pereinamojo laikotarpio leidžianti nukrypti nuostata, suteikianti teisę aprašant ir pateikiant vynus vartoti pavadinimą „šampanas“ pagal joje numatytus reikalavimus. Taigi tik ta aplinkybė, kad ši nuostata „tam tikriems Vaud kantono kilmės vynams“ numato palankesnę pereinamojo laikotarpio sistemą, savaime nepaneigia išvados, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos, kurios užtikrina pavadinimo „šampanas“ išskirtinumą, yra visuotinio taikymo aktas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su ieškovais.

186

Kita vertus, dėl teisės vartoti Šveicarijos pavadinimą „šampanas“ ieškovai taip pat neįgyja tiesioginio suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamų Susitarimo nuostatų ir tam netgi nėra reikalo aiškintis tikslaus minėto pavadinimo pobūdžio ir kvalifikavimo. Iš tiesų, priešingai nei prekės ženklas, į kurį ieškovai turėjo išimtinę teisę byloje, kurioje priimtas šios nutarties 182 punkte minėtas sprendimas Codorníu prieš Tarybą, šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad ieškovai vaizdinį prekės ženklą „Gran Cremant de Codorníu“ Ispanijoje įregistravo 1924 m. ir šį prekės ženklą tradiciškai naudojo tiek prieš registraciją, tiek ir po jos, o ieškovų teisė vartoti pavadinimą „šampanas“ nustatyta pagal Šveicarijos teisę, pagal kurią visoms įmonėms, kurių produktai atitinka geografinius ir kokybinius reikalavimus, suteikia teisę jais prekiauti su pavadinimu „šampanas“, tačiau nesuteikia tokios teisės toms įmonėms, kurių produktai neatitinka šių tapačių visoms įmonėms taikomų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją, T-109/97, Rink. p. II-3533, 50 punktą ir 2005 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Confédération générale des producteurs de lait de brebis et des industriels de Roquefort prieš Komisiją, T-381/02, Rink. p. II-5337, 51 punktą).

187

Kaip ir ginčijamos Susitarimo nuostatos, galiojanti Šveicarijos teisė taikoma ne vien tik ieškovams, o turi teisinį poveikį neapibrėžtam skaičiui dabartinių ir būsimų tiek Šveicarijos, tiek ir trečiųjų valstybių gamintojų, kurie Šveicarijos teritorijoje pageidauja prekiauti produktais su pavadinimu „šampanas“.

188

Taigi vien tai, kad iki šios dienos ieškovai turi teisę komunos pavadinimą „šampanas“ vartoti tam tikriems jų gaminamiems vynams žymėti, neleidžia daryti išvados, kad jie tiesiogiai susiję su ginčijamomis susitarimo nuostatomis, nes ši aplinkybė atsiranda dėl to, kad visuotinio taikymo aktas taikomas objektyviai apibrėžtai situacijai, t. y. kilmės pavadinimą reglamentuojantis teisės aktas sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai nustatytoms asmenų kategorijoms, t. y. visoms įmonėms, kurios gamina objektyviai nustatytus reikalavimus atitinkantį produktą (šiuo klausimu žr. pirmesniame 186 punkte minėtos nutarties Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją 51 punktą).

189

Beje, šią išvadą patvirtina ir pačių ieškovų pateikta 2003 m. sausio 8 d. Vaud kantono Valstybės Tarybos nuomonė, pagal kurią „visi vynuogių augintojai ar vynuogių auginimo asociacijos, gaminantys vynus iš vynuogių, kurios užaugintos Šampanės komunos sklypuose, turi teisę į šį pavadinimą. Būtent šiuo pagrindu Cave des viticulteurs de Bonvillars vynams, kuriais prekiauja ir kurie pagaminti minėtoje komunoje, žymėti, be kitų, vartoja ir pavadinimą šampanas“. Joks kitas Vaud kantono vynuogių augintojas neturi teisės vartoti šį pavadinimą, išskyrus jei jis yra Šampanės komunos teritorijoje esančio vynuogyno savininkas ar nuomininkas arba jei prekiauja vynu, kuris pagamintas iš šioje komunoje užauginto vynuogių derliaus.

190

Galiausiai šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, akto visuotinis taikymas, o todėl ir norminis pobūdis negali būti paneigiami tuo pagrindu, kad egzistuoja galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems jis atitinkamu metu taikomas, skaičių ar net juos identifikuoti, nes toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame, siekiant juo numatytų tikslų, apibrėžtas objektyvias teisines ir faktines aplinkybes (žr. 2001 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sadam Zuccherifici ir kt. prieš Tarybą, C-41/99 P, Rink. p. I-4239, 29 punktą ir nurodytą teismų praktiką; taip pat šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo nutarties Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją, C-447/98 P, Rink. p. I-9097, 64 punktą).

191	Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ieškovai negali būti laikomi tiesiogiai susijusiais su ginčijamomis Susitarimo nuostatomis, ir todėl jų ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

192

Ieškovų teise į veiksmingą teisminę gynybą grindžiamas argumentas šios išvados nekeičia, nes Teisingumo Teismas yra aiškiai nusprendęs, kad, nors EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytas tiesioginio suinteresuotumo reikalavimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą, atsižvelgiant į tam tikras ieškovą apibūdinančias aplinkybes, vis dėlto toks aiškinimas negali panaikinti nagrinėjamo reikalavimo, kuris aiškiai numatytas Sutartyje, neperžengdamas Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos ribų (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 44 punktas).

2. Dėl reikalavimų, susijusių su žalos atlyginimu

Šalių argumentai

193	Ieškovai teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia teisę į nuosavybę, teisę laisvai užsiimti profesine veikla bei proporcingumo principą, todėl kyla deliktinė Bendrijos atsakomybė.

194

Šis pažeidimas jiems padarė žalos, kuri atsirado, viena vertus, dėl išlaidų, kurias jie patyrė, kad galėtų patekti į vyno rinką vartodami kitą, o ne „šampano“ pavadinimą, ir, kita vertus, dėl numatomo pajamų sumažėjimo, kurį lems tai, kad kaina už vieną jų gaminamo vyno butelį sumažės 4 CHF (Šveicarijos frankas), jeigu dabar per metus parduodamų 150000 butelių su pavadinimu „šampanas“ neteks teisės į šį pavadinimą. Tačiau ieškovai pasilieka galimybę Pirmosios instancijos teismui pateikti konkretesnius duomenis skaičiais tada, kai ginčijamas sprendimas sukels poveikį jų atžvilgiu.

195

Priežastinis ryšys tarp veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, ir patirtos žalos atsirado dėl to, kad Prancūzijos Respublika paragino Tarybą ir Komisiją derėtis dėl ginčijamų Susitarimo nuostatų. Taigi be šios valstybės narės spaudimo Šveicarijos Konfederacija niekada nebūtų pritarusi minėtoms nuostatoms, o tai ji buvo priversta padaryti tam, kad būtų pasirašyti septyni dvišaliai susitarimai.

196

Kadangi Šveicarijos valdžios institucijos privalo priimti ginčijamų Susitarimo nuostatų įgyvendinimui reikalingas priemones, padaryta žala priskirtina Bendrijos veiksmams, tai taip pat buvo nuspręsta ir 2002 m. sausio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Biret international prieš Tarybą (T-174/00, Rink. p. II-17, 33 ir 34 punktai).

197

Šiuo atžvilgiu nesvarbu, kad atsižvelgiant į Šveicarijos Konfederacijos, kaip Susitarimo šalies, statusą pastaroji taip pat yra atsakinga už žalą, jei įvykdyti visi reikalavimai, susiję su ieškovams padarytos žalos atlyginimu (1959 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Feram prieš Haute Autorité, 23/59, Rink. p. 501).

198

Taryba ir Komisija mano, kad šiuo atveju neįvykdytas nė vienas reikalavimas, kad kiltų Bendrijos atsakomybė. Visų pirma Taryba ir Komisija teigia, kad ginčijamas sprendimas ieškovų padėčiai neturi teisinio poveikio, priežastinio ryšio tarp tariamai patirtos žalos ir nurodyto ginčijamo sprendimo neteisėtumo nėra. Iš tiesų, viena vertus, ginčijamas sprendimas Bendrijos teritorijoje ieškovams nenustato jokių naujų įsipareigojimų ir, kita vertus, galima žala, kurią ieškovai patyrė Šveicarijos teritorijoje, kilo dėl Šveicarijos valdžios institucijų veiksmų arba dėl to, kad minėtos institucijos paskelbė Susitarimą taikytinu Šveicarijos teritorijoje, arba dėl to, kad jos patvirtino teisės aktus, įgyvendinančius įsipareigojimus, kuriems jos pritarė pagal Susitarimą, o pastarasis minėtoms institucijoms suteikia teisę pasirinkti šiuo klausimu procedūrą.

199

Komisija priduria, jog galimas Prancūzijos Respublikos spaudimas, kad būtų nustatyta šampano išlyga, nesvarbus. Derybose priimti tik parengiamieji dokumentai negali padaryti žalos, nes tik norminis aktas, kuriuo jos užbaigiamos, gali suteikti teisę į žalos atlyginimą. Kadangi Šveicarijos Konfederacija Susitarimą ratifikavo kaip suvereni valstybė, ieškovai, manydami, kad minėtas susitarimas pažeidžia jų teises, turėtų kreiptis į Šveicarijos valdžios institucijas.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

200

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką deliktinė Bendrijos atsakomybė pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą kyla tuo atveju, kai tenkinamos visos sąlygos, t. y. institucijų veiksmų neteisėtumas, reali žala ir priežastinis ryšys tarp nurodytų veiksmų ir atsiradusios žalos (1982 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 punktas; 1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo International Procurement Services prieš Komisiją, T-175/94, Rink. p. II-729, 44 punktas; 1996 m. spalio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Efisol prieš Komisiją, T-336/94, Rink. p. II-1343, 30 punktas ir 1997 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oleifici Italiani prieš Komisiją, T-267/94, Rink. p. II-1239, 20 punktas). Jei bent viena iš šių sąlygų netenkinama, visas ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas ir nereikia nagrinėti likusių minėtos atsakomybės sąlygų (1994 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo KYDEP prieš Tarybą ir Komisiją, C-146/91, Rink. p. I-4199, 19 punktas ir 2002 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Förde-Reederei prieš Tarybą ir Komisiją, T-170/00, Rink. p. II-515, 37 punktas).

201

Šiuo atveju visų pirma reikia išnagrinėti reikalavimus dėl žalos atlyginimo trečiosios sąlygos, susijusios su priežastinio ryšio tarp nurodytų veiksmų ir patirtos žalos egzistavimo, požiūriu. Kalbant apie šią sąlygą, teismų praktikoje nustatyta, kad patirta žala turi būti tiesioginė nurodytų veiksmų pasekmė (šiuo klausimu žr. 1979 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dumortier frères ir kt. prieš Tarybą, 64/76 ir 113/76, 167/78 ir 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink. p. 3091, 21 punktą; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Blackspur ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T-168/94, Rink. p. II-2627, 49 punktą ir 1998 m. spalio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TEAM prieš Komisiją, T-13/96, Rink. p. II-4073, 74 punktą).

202

Ieškovai nurodo, kad žala, kurią sudaro išlaidos, kurias jie patirs, kad įeitų į vyno rinką vartodami kitą, o ne „šampano pavadinimą“, ir pajamų sumažėjimas, kurį lems numatomas jų produkcijos kainos sumažėjimas, kai pastaroji neteks teisės į šį pavadinimą, yra tiesioginė Tarybos ir Komisijos priimto ginčijamo sprendimo, kuriuo patvirtintos ginčijamos Susitarimo nuostatos, pasekmė.

203	Toliau, kaip buvo nurodyta dėl reikalavimų dėl panaikinimo, analogiškai reikia išnagrinėti ieškovų padėtį Bendrijos ir Šveicarijos teritorijoje.

204

Iš šios nutarties 130–139 punktų aišku, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos neturėjo poveikio ieškovų padėčiai Bendrijos teritorijoje, nes tuo metu, kai Susitarimas įsigaliojo, prekiauti gaminiais su pavadinimu „šampanas“ ieškovams jau buvo draudžiama pagal Reglamentą Nr. 2392/89. Remiantis tuo, kas nurodyta pirmesniuose 140–150 punktuose, šį draudimą nustato ir Reglamentas Nr. 753/2002, pradėtas taikyti nuo 2003 m. rugpjūčio 1 dienos.

205

Iš to matyti, kad Bendrijos teritorijoje ginčijamas sprendimas nelėmė žalos, kurią ieškovai teigia patyrę, nes ši žala, kaip nurodė ieškovai, jau buvo atsiradusi dėl taikytinų Bendrijos teisės aktų. Beje, šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad prekiaudami savo gaminiais su pavadinimu „arquebuse“ Belgijoje ieškovai jau buvo patekę į Bendrijos rinką vartodami kitokį pavadinimą dar prieš Susitarimui įsigaliojant.

206

Iš šios nutarties pirmesnio 91 punkto matyti, kad tariamai žalingas susitarimo poveikis ieškovams kilo dėl vienintelės aplinkybės, kad pasinaudojusi suverenia teise ratifikuoti minėtą susitarimą Šveicarijos Konfederacija priėmė sprendimą įsipareigoti laikytis Susitarimo ir pagal minėto susitarimo 14 straipsnį imtis reikalingų priemonių, kad užtikrintų iš Susitarimo, taigi ir iš Susitarimo ginčijamų nuostatų kylančių įsipareigojimų vykdymą.

207

Iš to aišku, kad galima žala, kurią Šveicarijos teritorijoje ieškovai galėjo patirti dėl Šveicarijos valdžios institucijų priimtų priemonių vykdant Susitarimą, negali būti laikoma atsiradusia dėl Bendrijos veiksmų, todėl Pirmosios instancijos teismo kompetencijai nepriklauso nagrinėti ieškinio dėl minėtos žalos atlyginimo.

208

Kadangi Šveicarijos Konfederacija pasirašė ir ratifikavo Susitarimą, ji pagal tarptautinę teisę įsipareigojo užtikrinti jo laikymąsi ir šiuo klausimu neturi diskrecijos teisės, taigi ši pareiga yra Šveicarijos Konfederacijos suverenaus pasirinkimo derybose, kurios baigėsi Susitarimo sudarymu ir, dar daugiau, jos išorinių santykių, pasekmė.

209

Ieškovų argumentas, kad galiausiai Šveicarijos Konfederacija neturėjo kito pasirinkimo kaip tik priimti ginčijamas susitarimo nuostatas, nes priešingu atveju nebūtų sudaryti septyni sektoriniai susitarimai, neleidžia teigti, kad nurodyta žala padaryta Bendrijos veiksmais. Iš tiesų netgi jei darytume prielaidą, kad šis argumentas grindžiamas nustatytais faktais, reikia pažymėti, kad Šveicarijos Konfederacija minėtoms nuostatoms pritarė abipusėmis nuolaidomis ir privalumais grindžiamose derybose, po kurių ši valstybė galėjo laisvai ir suvereniai nuspręsti atsisakyti saugoti komunos pavadinimą „šampanas“ atsižvelgiant į jos bendrą suinteresuotumą sudaryti minėtą susitarimą ir septynis sektorinius susitarimus.

210

Be to, šią aplinkybę patvirtina 1999 m. kovo 24 d. Užsienio reikalų federalinio departamento vedėjo laiškas Vynuogių augintojų asociacijai, kuriame pabrėžiama:

„Remiantis Jūsų aiškinimu, žemės ūkis „turi patirti nuostolių dėl blogų susitarimų“, sudarytų su Europos Sąjunga, kitų mūsų ekonomikos sektorių naudai. Federalinė Taryba tokiai nuomonei nepritaria. Iš 1999 m. vasario 26 d. parafuotų susitarimų išsamios analizės aišku, kad pats žemės ūkio sektoriuje sudarytas susitarimas yra naudingas ir Šveicarijos žemės ūkiui suteiks geras eksporto galimybes į Europos Sąjungos rinką, kurią sudaro daugiau kaip 370 mln. vartotojų.“

211

Šiuo atžvilgiu klausimas, ar Bendrijos poziciją derybose dėl ginčijamų Susitarimo nuostatų lėmė Prancūzijos Respublikos noras apsaugoti Prancūzijos saugomą kilmės pavadinimą „šampanas“, visai nesvarbus. Iš tiesų teisiniu požiūriu visai nereikia aiškintis, kokios pozicijos derybose dėl Susitarimo galėjo laikytis Prancūzijos Respublika, nes Susitarimo šalys yra tik Bendrija ir Šveicarijos Konfederacija.

212

Galiausiai reikia pastebėti, kad atsižvelgiant į tai, jog Šveicarijos teritorijoje tariamai patirta žala atsirado dėl minėtos valstybės valdžios institucijų veiksmų, sprendimą dėl galimos teisės į minėtų valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimą turi priimti kompetentingas Šveicarijos teismas.

213

Taigi net nereikia nagrinėti Tarybos ir Komisijos prieštaravimų dėl priimtinumo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Boehringer, C-23/00 P, Rink. p. I-1873, 52 punktą ir 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-233/02, Rink. p. I-2759, 26 punktą), šie reikalavimai dėl žalos atlyginimo, kiek jie susiję su tariamai patirta žala Bendrijos teritorijoje, turi būti atmesti, nes akivaizdžiai neturi teisinio pagrindo, bei dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos, kiek minėti reikalavimai susiję su tariamai patirta žala Šveicarijos teritorijoje.

214	Taigi nesant reikalo nagrinėti penktąjį ieškovų reikalavimą, reikia atmesti visą ieškinį.

3. Dėl naujų pagrindų pateikimo vykstant procesui

215	2007 m. kovo 7 d. laišku ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašė leisti pateikti naujus pagrindus remdamiesi Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi.

216

Ieškovai nurodo 2005 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą 2006/232/EB dėl Europos Bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl prekybos vynu sudarymo (OL L 87, 2006, p. 1) iš kurio matyti, kad šioje valstybėje „semi-génériques“ laikomi pavadinimai (t. y. gaminiui žymėti vartojamas geografinis pavadinimas, kai gaminys nėra kilęs iš nurodytos vietos) ir toliau gali būti nurodomi etiketėse aprašant gaminius, jei šie pavadinimai oficialiai patvirtinti. Taigi ieškovai tvirtina, kad tam tikri Jungtinių Amerikos Valstijų vyno gamintojai tam tikromis sąlygomis šios šalies teritorijoje galės vartoti pavadinimą „šampanas“. Ši aplinkybė įrodo ginčijamo sprendimo neproporcingą ir diskriminuojamąjį pobūdį.

217

Šiuo požiūriu pakanka konstatuoti, kad ieškovų argumentai susiję tik su ieškinio esme, bet jie, kaip jau minėta, nekeičia nei ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo klausimo, nei iš dalies Pirmosios instancijos teismo kompetencijos priimti sprendimą dėl ieškinio, susijusio su Šveicarijos teritorijoje tariamai patirtos žalos atlyginimu, nebuvimo klausimo. Be kita ko, dėl argumentų, kuriais siekiama įrodyti galimą Komisijos klaidą, dėl kurios ieškovai teigia patyrę žalos Bendrijos teritorijoje, šie argumentai nekeičia tos aplinkybės, kad, kaip pirmiau nustatyta, Bendrijos teritorijoje nėra priežastinio ryšio tarp minėtos žalos ir nurodytos klaidos.

218	Netgi nesant reikalo nustatyti, ar šiuo atveju įvykdytos Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalyje numatytos priimtinumo sąlygos, bet kuriuo atveju Sprendimu 2006/232 grindžiami ieškovų argumentai turi būti atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

219

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti savo bei Tarybos ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal šių pateiktus reikalavimus.

220	Prancūzijos Respublika pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nutaria:

1.	Atmesti reikalavimus dėl panaikinimo kaip nepriimtinus.

2.	Atmesti reikalavimus dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstus.

3.	Ieškovai padengia savo bei Tarybos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

4.	Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Priimta 2007 m. liepos 3 dieną Liuksemburge.

Kancleris

E. Coulon

Pirmininkas

M. Jaeger

PRIEDAS

Jacqueline Gonin Péroset-Grandson, gyvenanti Šampanėje (Šveicarija),

De Rahm ir Cie SA, įsisteigusios Lozanoje (Šveicarija),

Françoise Grin, gyvenanti Šampanėje,

Janine Payot, gyvenanti Šampanėje,

Rose-Marie Richard, gyvenanti Morges (Šveicarija),

Yolande Richardet, gyvenanti Les Tuileries-de-Grandson (Šveicarija),

Antoinette Schopfer, gyvenanti Yverdon-les-Bains (Šveicarija),

Huguette Verraires-Banderet, gyvenanti Renens (Šveicarija),

Dominique Dagon, gyvenanti Onnens (Šveicarija),

Susy Dagon, gyvenanti Šampanėje,

Élisabeth Giroud, gyvenanti Šampanėje,

Huguette Giroud, gyvenanti Šampanėje,

Serge Gonin Péroset-Grandson, gyvenantis Šampanėje,

Gilbert Guilloud, gyvenantis Šampanėje,

Claude Loup, gyvenantis Šampanėje,

Charles Madörin, gyvenantis Šampanėje,

Claude Madörin, gyvenantis Jongny (Šveicarija),

Rudolf Moser-Perrin, gyvenantis Payerne (Šveicarija),

Marc Perdrix, gyvenantis Šampanėje,

René Perdrix, gyvenantis Giez (Šveicarija),

Éric Schopfer, gyvenantis Šampanėje,

Denis Tharin, gyvenantis Šampanėje,

José Tharin, gyvenantis Šampanėje,

Maxime Tharin, gyvenantis Šampanėje,

Albert Banderet, gyvenantis Šampanėje,

Gilbert Banderet, gyvenantis Šampanėje,

Jean-Pierre Banderet, gyvenantis Yverdon-les-Bains,

Emmanuel Borgeaud, gyvenantis Šampanėje,

Paul André Cornu, gyvenantis Šampanėje,

Ronald Dagon, gyvenantis Šampanėje,

Jean-Michel Duvoisin, gyvenantis Bonvillars (Šveicarija),

Daniel Forestier, gyvenantis Bonvillars,

Michel Forestier, gyvenantis Šampanėje,

Edgar Giroud, gyvenantis Torgon (Šveicarija),

Edmond Giroud, gyvenantis Šampanėje,

Georges Giroud, gyvenantis Šampanėje,

Cofigo SA, įsisteigusi Morges,

Jean Vogel, gyvenantis Grandvaux (Šveicarija),

Yverdon komuna (Šveicarija).

( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.