Byla T‑34/02 DEP

Le Levant 015 EURL ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Procesas – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas“

Nutarties santrauka

1.      Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Sąvoka – Trečiosios šalies apmokėtos išlaidos – Įtraukimas – Sąlygos

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnis)

2.      Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Sąvoka – Prieš ieškinio pateikimą šalių patirtos išlaidos – Neįtraukimas

(Bendrojo Teismo procedūros reglamentas 90 ir 91 straipsnis)

3.      Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b dalis)

4.      Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b dalis)

1.      Iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio matyti, kad atlygintinos išlaidos apsiriboja pirmiausia tomis, kurios patiriamos dėl proceso Bendrajame Teisme, ir, antra, tomis, kurios buvo būtinos tam tikslui.

Be to, žodžių junginys „išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys“ reiškia išlaidas, atsiradusias dėl proceso, kuriame dalyvavo šalys. Vadinasi, šis žodžių junginys apima ne vien šalių realiai patirtas išlaidas. Atlygintinomis laikomos ir dėl proceso Bendrajame Teisme patirtos, ir šiuo tikslu būtinos išlaidos, net jeigu jas apmokėjo su ginču susiję tretieji asmenys. Tam, kad būtų nuspręsta kitaip, šalis, iš kurios priteista apmokėti bylinėjimosi išlaidas, turi teisiškai įrodyti, kad trečiosios šalies interesai skiriasi nuo pagrindinės bylos šalies interesų.

(žr. 25–27 punktus)

2.      Net jei prieš teisminį ginčo nagrinėjimo etapą atliekamas didelis teisinis darbas, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnį „procesu“ laikomas tik procesas Bendrajame Teisme, neįskaitant ankstesnių stadijų. Tai matyti visų pirma iš šio reglamento 90 straipsnio, kuriame nurodomas „procesas Bendrajame Teisme“.

Vadinasi, reikia atmesti prašymą tiek, kiek juo siekiama, kad būtų atlygintos išlaidos, susijusios su ikiteisminiu ginčo nagrinėjimo etapu, ir visų pirma su advokatų pagalba susirašinėjant su Komisija, arba tiek, kiek juo siekiama susigrąžinti iš Komisijos išlaidas, susijusias su laikotarpiu, per kurį nebuvo priimtas joks procesinis dokumentas. Iš tikrųjų per šį laikotarpį patirtos išlaidos negali būti tiesiogiai susijusios su advokatų pagalba Bendrajame Teisme ir todėl negali būti laikomos būtinomis proceso tikslams pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnį. Be kita ko, reikia atmesti prašymą dėl išlaidų, susijusių su pasirengimu pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme, susigrąžinimu iš Komisijos.

(žr. 31–33, 35 punktus)

3.      Sąjungos teismas nėra įgaliotas nustatyti honoraro, kurį šalys moka savo advokatams, dydžio, bet gali nustatyti išlaidų, kurias turi padengti kita šalis, sumą. Kai sprendžiama dėl išlaidų nustatymo, Bendrasis Teismas neprivalo atsižvelgti į nacionalinį fiksuotą advokatų atlyginimo tarifą ar į susitarimą tarp suinteresuotosios šalies ir jos atstovų arba patarėjų.

Kadangi nėra išlaidų dydį nustatančių Sąjungos teisės normų, Bendrasis Teismas turi laisvai vertinti bylos faktus, atsižvelgdamas į jos dalyką ir pobūdį, svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu, taip pat bylos sunkumus, atstovų ir patarėjų su procesu susijusio darbo apimtį ir šalių ekonominį suinteresuotumą byloje.

(žr. 37–38 punktus)

4.      Dėl darbo, kurį reikėjo atlikti dėl teismo proceso, apimties pažymėtina, kad Sąjungos teismas privalo atsižvelgti į teismo procesui objektyviai būtiną darbą.

Tačiau jei vienos šalies advokatai jai jau atstovavo iki pradedant bylą, reikia atsižvelgti į tai, kad advokatai jau žinojo reikšmingas ginčo aplinkybes, o tai palengvino jų darbą ir sutrumpino pasirengti teismo procesui būtiną laiką. Tai taikytina ir tada, kai ieškovų yra daug, nes tokiu atveju visi atliktini veiksmai yra formalūs ir standartiniai ir neturi įtakos bylos teisiniam turiniui.

Be to, nors bylos šalys gali gynybą pavesti keliems patarėjams siekdamos pasinaudoti labiau patyrusių advokatų paslaugomis, labiausiai reikia atsižvelgti į bendrą valandų skaičių, kuris gali atrodyti objektyviai būtinas teismo procesui, neatsižvelgiant į paslaugas galėjusių teikti advokatų skaičių.

(žr. 42–44, 46 punktus)

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija)

NUTARTIS

2010 m. gruodžio 21 d.(*)

„Procedūra – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas“

Byloje T‑34/02 DEP

Le Levant 015 EURL, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija),

Le Levant 271 EURL, įsteigta Paryžiuje,

A, įsteigtas Paryžiuje,

B, gyvenantis Versalyje (Prancūzija), ir 255 kiti ieškovai, kurių pavardės nurodytos priede,

atstovaujami advokatės P. Kirch,

ieškovai,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą B. Stromsky,

atsakovę,

dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas 2006 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismui (pirmoji išplėstinė kolegija) priėmus Sprendimą Le Levant 001 ir kt. prieš Komisiją (T‑34/02, Rink. p. II‑267),

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai O. Czúcz ir I. Labucka (pranešėja),

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

 Aplinkybės, procedūra ir šalių reikalavimai

1        1996 m. gruodžio 9 d. A įsteigė kruizinio laivo Le Levant kooperatyvą, kurį sudarė 740 dalys. 1997 m. fiziniai asmenys įsteigė ribotos atsakomybės vienam asmeniui priklausančias įmones (EURL), kurioms A, pateikęs viešą siūlymą, pardavė dalis.

2        Investuotojų suinteresuotumas dalyvauti šioje operacijoje susijęs su jiems suteikta galimybe iš jų apmokestinamų pajamų išskaityti investicijų sumą ir išlaidas, susijusias su laivo pirkimu (mokestiniai interesai), valdymu (amortizacija) ir galimais eksploatavimo nuostoliais.

3        2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisija priėmė Sprendimą 2001/882/EB dėl valstybės pagalbos, kurią Prancūzija suteikė kaip pagalbą plėtrai Alstom Leroux Naval pastatytam kruiziniam laivui Le Levant , skirtam eksploatuoti Saint‑Pierre‑et‑Miquelon (toliau – ginčijamas sprendimas). Šis sprendimas buvo paskelbtas 2001 m. gruodžio 12 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL L 327, p. 37).

4        Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad ginčijamą pagalbą išnagrinėjo pagal 1990 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 90/684/EEB dėl pagalbos laivų statybai (OL L 380, p. 27) 4 straipsnio 7 dalies nuostatas, „kadangi kalbama apie pagalbą laivų statybai, 1996 m. suteiktą kaip pagalbą plėtrai pagal 1992 m. patvirtintą pagalbos schemą (1986 m. liepos 11 d. Prancūzijos įstatymas Nr. 86–824 dėl pataisytojo Finansų įstatymo 1986 m., JORF, 1986 m. liepos 12 d., p. 8688, vadinamasis Loi Pons)“ (16 konstatuojamoji dalis).

5        Taip pat ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad per šį tyrimą ji konstatavo, jog šioje operacijoje nebuvo tikrojo „plėtros“ požymio, kaip jis suprantamas pagal 1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą Vokietija prieš Komisiją (C‑400/92, Rink. p. I‑4701), atsižvelgiant į Saint‑Pierre‑et‑Miquelon (Prancūzija) nustatytą nepakankamą ekonominį ir socialinį poveikį (20, 22–33 konstatuojamosios dalys).

6        Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija galiausiai pripažino kruiziniam laivui Le Levant suteiktą pagalbą plėtrai nesuderinama su bendrąja rinka.

7        2002 m. vasario 20 d. EURL Le Levant 001 ir kiti EURL bei fiziniai asmenys pateikė Pirmosios instancijos teismui ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

8        Komisijos prašymu pagrindinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, kuriuo bus baigta nagrinėti byla Prancūzija prieš Komisiją C‑394/01. Šis sprendimas buvo priimtas 2002 m. spalio 3 dieną. 2005 m. rugsėjo 27 d. įvykus posėdžiui ginčijamas sprendimas buvo panaikintas 2006 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Le Levant 001 prieš Komisiją (T‑34/02, Rink. p. II‑267). Šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė Komisijai padengti savo ir ieškovų pagrindinėje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

9        Po, viena vertus, Komisijos ir A bei, kita vertus, Komisijos ir ieškovų tarybos susirašinėjimo 2007 m. lapkričio 29 d. laišku Komisija ieškovų tarybai pranešė, kad atsisako sumokėti reikalaujamus 509 561,71 euro išlaidų ir honorarų, patirtų siekiant apginti jų interesus pagrindinėje byloje, nes visas bylinėjimosi išlaidas sumokėjęs A nebuvo pagrindinės bylos šalis.

10      2008 m. liepos 31 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu ieškovai prašė pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį nustatyti bylinėjimosi išlaidas. Jie prašo Pirmosios instancijos teismo pagal šią nuostatą nustatyti, kad turi būti sumokėta 509 561,71 euro suma ir palūkanos.

11      Komisija pateikė savo pastabas dėl šio prašymo, kurias Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2008 m. lapkričio 11 d. Ji Pirmosios instancijos teismo prašo šį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo atmesti kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su A, ir nustatyti, kad visa bylinėjimosi išlaidų suma, kuri turi būti sumokėta ieškovams pagrindinėje byloje, yra lygi 0 eurų.

 Dėl teisės

 Šalių argumentai

12      Ieškovai mano, kad Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo, motyvuojamą tuo, kad A nebuvo pagrindinės bylos šalis ir todėl negali reikalauti, kad būtų padengtos bylinėjimosi išlaidos, reikia atmesti.

13      Ieškovai taip pat nurodo, kad 509 561,71 euro suma ir palūkanos, kurias jie reikalauja sumokėti, apima laikotarpį nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d., t. y. datos, kai joms buvo pateiktas ginčijamas sprendimas ir jos pradėjo ruoštis pateikti ieškinį dėl panaikinimo, iki 2005 m. rugsėjo 27 d., t. y. datos, kai įvyko paskutinis Pirmosios instancijos teismo posėdis. Į šią sumą įtrauktos išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, ir pridėtinės vertės mokestis, kuris negali būti susigrąžintas.

14      Ieškovai pažymi, kad, „atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, į sumą buvo įskaičiuotos tik tos išlaidos ir honorarai, kurie buvo sumokėti M kontorai, kuri buvo ieškovų įgaliota pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme, neatsižvelgiant į jokius kitus, įskaitant ir AO kontoros advokato C.‑N., patarimus“.

15      Visų pirma Komisija mano, kad A pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo yra nepriimtinas. Bylinėjimosi išlaidų klausimas yra papildomas, palyginti su pagrindine byla, o iš Procedūros reglamento 91 straipsnio b punkto išplaukia, kad vien šalys pagrindinėje byloje gali reikalauti padengti bylinėjimosi išlaidas, o šalių reikalaujamos padengti išlaidos gali būti apmokėtos tik pagrindinėje byloje dalyvavusioms šalims.

16      Dėl A argumento, kad jis buvo ieškovas pagrindinėje byloje kaip vienintelis EURL Le Levant 132 savininkas, Komisija pažymi, kad EURL yra „specialios formos“ ribotos atsakomybės bendrovė, įsteigta vadovaujantis 1985 m. liepos 11 d. Įstatymu Nr. 85‑694, kurios tikslas – apriboti vienam asmeniui tenkančią riziką. Be to, EURL teisės požiūriu yra autonominis juridinis asmuo.

17      Komisija pastebi, kad nors pagrindinėje byloje ieškovai buvo 259 fiziniai asmenys, jie veikė savo vardu. Ji teigia, kad ieškovo statusas jiems buvo suteiktas ne todėl, kad jie buvo vieninteliai kruizinio laivo Le Levant, kuris taip pat buvo ieškovas, dalis įsigijusių EURL savininkai, o dėl kiekvieno iš šių asmenų išreikštos valios. Tačiau kol iškilo klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, A nebuvo išreiškęs valios savo vardu įgyti ieškovo statusą šioje byloje. Juridinių asmenų autonomijos principas neleidžia ieškovo pagrindinėje byloje statuso taikyti A vien todėl, kad jis yra vienintelis EURL Le Levant 132 savininkas.

18      Dėl ieškovų argumento, kad A buvo vienintelis ginčijamo sprendimo panaikinimu „suinteresuotų asmenų bendrijos“ narys, galėjęs vadovauti procesui, Komisija atsako, kad nors grupinis ieškinys ir to paties gynėjo pasirinkimas jiems labai palengvino užduotį, visas ieškovų nurodytas problemas A galėjo išspręsti pats. Iš tiesų A tik subūrė privačius investuotojus, išsaugodamas jų anonimiškumą. Jis taip pat jiems perdavė su aptariama operacija susijusią reikalingą informaciją ir investuotojams gintis reikalingas lėšas.

19      Be to, Komisija nurodo: kadangi EURL, įgiję kruizinio laivo Le Levant dalių, turėjo juridinių asmenų statusus, jie galėjo būti ieškovai ir atsakovai teisme, o tai jie, be kita ko, ir padarė. Taip pat jų savininkai fiziniai asmenys irgi galėjo pareikšti ieškinius dėl ginčijamo sprendimo, ir tai kai kurie iš jų padarė.

20      Komisija teigia, kad A iš pat pradžių puikiai žinojo apie šios operacijos riziką, kylančią dėl taisyklių, taikomų valstybės pagalbai, tačiau, nepaisant to, vis tiek kreipėsi į „privačius investuotojus“, siūlydamas tapti laivo bendrasavininkiais. Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis A turėjo specialių, skirtingų nuo ieškovų investuotojų interesų, susijusių su įsipareigojimais šiems „privatiems investuotojams“ (pirmiausia įsipareigojimas pasibaigus aptariamai operacijai nustatyta kaina išpirkti kruizinio laivo Le Levant dalių įsigijusias EURL).

21      Taip pat Komisija teigia, kad A, siekiantis panaudoti kaip argumentą aptariamos operacijos struktūrą, pats parengė šios operacijos teisinę ir finansinę schemas ir pasirinko su savo dalyvavimu pagrindinėje byloje susijusią taktiką.

22      Galiausiai, Komisijos nuomone, ieškovai pagrindinėje byloje nenurodė jokių bylinėjimosi išlaidų, kurių neapmokėjo A. Iš pagrindinės bylos dokumentų matyti, kad visos Komisijai ir, kiek tai susiję su šiuo prašymu, Bendrajam Teismui pateiktos honorarų sąskaitos adresuotos A. Jis padengė visas išlaidas ir honorarus, ir ieškovai pagrindinėje byloje neliko jam skolingi už gynybą. Jie visiškai nėra įsiskolinę už šias išlaidas ir honorarus. Todėl ieškovai pagrindinėje byloje negali reikalauti jų atlyginti iš Komisijos.

23      Papildomai Komisija pastebi, kad 509 561,71 eurų suma akivaizdžiai viršija tai, ko pagrįstai būtų galima tikėtis už ieškovų pagrindinėje byloje gynybą, atsižvelgiant, kaip tai įtvirtinta ir Bendrojo Teismo praktikoje, į bylos dalyką ir pobūdį, svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu, taip pat bylos sunkumus. Be kita ko, į šią sumą įtrauktos išlaidos, kurios nėra atlygintinos pagal Procedūros reglamento 91 straipsnį.

 Bendrojo Teismo vertinimas

24      Pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atlygintinų išlaidų kyla ginčas, Bendrasis Teismas, gavęs suinteresuotosiosios šalies prašymą ir išklausęs kitą šalį, priima nutartį, kuri yra neskundžiama.

 Dėl priimtinumo

25      Pagal Procedūros reglamento 91 straipsnį atlygintinomis išlaidomis laikomos „būtinosios išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys, pirmiausia kelionės bei gyvenimo išlaidos ir atstovų, patarėjų arba advokatų atlyginimas“. Iš šios nuostatos išplaukia, kad atlygintinos išlaidos apsiriboja pirmiausia tomis, kurios patiriamos dėl proceso Bendrajame Teisme, ir, antra, tomis, kurios buvo būtinos tam tikslui (žr. 2004 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Airtours prieš Komisiją, T‑342/99 DEP, Rink. p. II‑1785, 13 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

26      Be to, jau buvo nuspręsta, kad „išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys“ reiškia išlaidas, atsiradusias dėl proceso, kuriame dalyvavo šalys. Vadinasi, šis žodžių junginys apima ne vien šalių realiai patirtas išlaidas. Atlygintinomis laikomos ir dėl proceso Bendrajame Teisme patirtos, ir šiuo tikslu būtinos išlaidos, net jeigu jas apmokėjo su ginču susiję tretieji asmenys, kaip antai A nagrinėjamu atveju (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Fries Guggenheim prieš Cedefop, T‑373/04 DEP, nepaskelbtos Rinkinyje, 24 punktą).

27      Vadinasi, nagrinėjamu atveju Komisija teisiškai neįrodė, kad A siekiami interesai šiuo atžvilgiu skyrėsi nuo pagrindinės bylos šalimis esančių fizinių ir juridinių asmenų interesų ir todėl kad ši situacija galėjo skirtis nuo tos, dėl kurios buvo priimta minėta nutartis byloje Fries Guggenheim prieš Cedefop.

28      Todėl reikia atmesti Komisijos argumentus, susijusius su prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas priimtinumu, nes ieškinį pateikė ieškovai, kurie taip pat buvo pagrindinės bylos šalys.

29      Tačiau reikia pripažinti, jog A pateikti argumentai, kad įrodytų, jog yra pagrindinės bylos šalis, turi būti atmesti. Viena vertus, buvimas vieninteliu EURL, pagrindinės bylos šalies, savininku turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šiam juridiniam asmeniui taikomos įmonių teisės ypatybes. Dėl šios EURL autonomijos teisės požiūriu negalima vienintelio savininko prilyginti juridiniam asmeniui, kuris nagrinėjamu atveju pareiškė pagrindinį ieškinį. Kita vertus, aplinkybė, kad, A nuomone, jis buvo vienintelis iš panaikinti ginčijamą sprendimą „suinteresuotų asmenų bendrijos“, kuri galėjo „suburti privačius investuotojus, kad šis sprendimas būtų panaikintas“, neatima iš šio juridinio asmens galimybės savo vardu dalyvauti pagrindiniame procese ir yra praktiškas ieškinio pareiškimo teisme finansavimo būdas, nedarantis jokios įtakos pagrindinės bylos šalies statusui.

 Dėl esmės

30      Primintina, kad gali būti atlygintinos vien dėl proceso patirtos ir šiuo tikslu būtinos išlaidos (žr. šios nutarties 25 punktą).

31      Be to, pagal teismo praktiką, net jei prieš teisminį ginčo nagrinėjimo etapą atliekamas didelis teisinis darbas, primintina, kad pagal Procedūros reglamento 91 straipsnį „procesu“ laikomas tik procesas Bendrajame Teisme, neįskaitant ankstesnių stadijų. Tai matyti visų pirma iš šio reglamento 90 straipsnio, kuriame nurodomas „procesas Bendrajame Teisme“ (2002 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Groupe Origny prieš Komisiją, T‑38/95 DEP, Rink. p. II‑217, 29 punktas).

32      Vadinasi, reikia atmesti ieškovų prašymą tiek, kiek juo siekiama, kad būtų atlygintos išlaidos, susijusios su ikiteisminiu ginčo nagrinėjimo etapu, ir visų pirma susijusios su advokatų pagalba, susirašinėjant su Komisija.

33      Taip pat reikia atmesti ieškovų prašymą tiek, kiek juo siekiama susigrąžinti iš Komisijos išlaidas, susijusias su laikotarpiu, per kurį nebuvo priimtas joks procesinis dokumentas. Iš tikrųjų per šį laikotarpį patirtos išlaidos negali būti tiesiogiai susijusios su advokatų pagalba Pirmosios instancijos teisme ir todėl negali būti laikomos būtinomis proceso tikslams pagal Procedūros reglamento 91 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Elder prieš Komisiją, T‑78/99 DEP, Rink. p. II‑3717, 17 punktą ir minėtos Nutarties Groupe Origny prieš Komisiją 31 punktą).

34      Šiuo klausimu konstatuotina, kad, viena vertus, nuo 2002 m. balandžio 30 d., kada buvo priimta penktosios kolegijos pirmininko nutartis sustabdyti pagrindinę bylą, kol bus priimtas galutinis Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–394/01, iki 2002 m. spalio 3 d., kada Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C‑394/01, ir, kita vertus, po posėdžio pagrindinėje byloje, kuris įvyko 2005 m. rugsėjo 27 d., nebuvo priimtas joks procesinis dokumentas. Vis dėlto į atlygintinas išlaidas reiktų įtraukti išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra Pirmosios instancijos teisme, vykusia nuo 2002 m. birželio 23 d. iki birželio 13 d., nors pagrindinė byla tuo metu buvo sustabdyta.

35      Be kita ko, reikia atmesti ieškovų prašymą tiek, kiek jis susijęs su išlaidų, susijusių su pasirengimu pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme, susigrąžinimu iš Komisijos.

36      Taip pat reikia atmesti ieškovų prašymą tiek, kiek jis susijęs su išlaidomis, nurodytomis ieškinio 8 priede pateikiamame išraše iš sąskaitos, kurios nesusijusios su jokiu procesiniu dokumentu pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų jos negali būti laikomos būtinomis dėl pagrindinio proceso.

37      Galiausiai, kalbant apie kitas išlaidas, kurias ieškovai prašo atlyginti, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teismai nėra įgalioti nustatyti honoraro, kurį šalys moka savo advokatams, dydžio, bet gali nustatyti išlaidų, kurias turi padengti kita šalis, sumą. Kai sprendžiama dėl išlaidų nustatymo, Pirmosios instancijos teismas neprivalo atsižvelgti į nacionalinį fiksuotą advokatų atlyginimo tarifą ar į susitarimą tarp suinteresuotosios šalies ir jos atstovų arba patarėjų (žr. minėtos Nutarties Airtours prieš Komisiją 17 punktą ir joje nurodytą teismų praktiką).

38      Taip pat pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kadangi nėra išlaidų dydį nustatančių Sąjungos teisės normų, Bendrasis Teismas turi laisvai įvertinti bylos faktus, atsižvelgdamas į jos dalyką ir pobūdį, svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu, taip pat bylos sunkumus, atstovų ir patarėjų su procesu susijusio darbo apimtį ir šalių ekonominį suinteresuotumą byloje (žr. minėtos Nutarties Airtours prieš Komisiją 18 punktą ir joje nurodytą teismų praktiką).

39      Šiuo atveju būtent pagal šiuos kriterijus reikia nustatyti atlygintinas išlaidas. Todėl reikia atsižvelgti į toliau nurodomą vertinimą.

 Dėl bylos dalyko ir pobūdžio, svarbos Sąjungos teisės atžvilgiu bei bylos sunkumo

40      Pažymėtina, kad pagrindinėje byloje buvo nagrinėjamas ieškinys dėl Komisijos priimto sprendimo, susijusio su valstybės pagalba, panaikinimo. Joje nekilo jokių naujų teisės klausimų, o tie, kurie kilo, nebuvo sudėtingi nei teisės, nei faktų požiūriu, o tai būtų pagrindę išsamų teisės aktų nagrinėjimą arba ypatingą analizę. Todėl, atsižvelgiant į šiuos kriterijus, reikia pripažinti, jog nėra pagrįsta, kad dėl pagrindinės bylos ieškovų atstovai atliko didelį darbą.

 Dėl šalių ekonominio suinteresuotumo byloje

41      Pripažintina, kad nors šalys, nagrinėjamu atveju pasinaudojusios mokesčių lengvatomis, turėjo tam tikrą ekonominį suinteresuotumą byloje, šis ekonominis suinteresuotumas negali būti laikomas ypač dideliu. Iš tikrųjų ši 11,9 milijonų eurų pagalba buvo paskirstyta daugeliui investuotojų, o tai gerokai sumažina atitinkamą ieškovų ekonominį suinteresuotumą. Vadinasi, šalių ekonominis suinteresuotumas byloje nebuvo didelis.

 Dėl atlikto darbo apimties

42      Dėl darbo, kurį reikėjo atlikti teismo proceso tikslais, apimties pažymėtina, kad Sąjungos teismas privalo atsižvelgti į teismo procesui objektyviai būtiną darbą (minėtos Nutarties Airtours prieš Komisiją 30 punktas ir nurodyta teismų praktika).

43      Tačiau kadangi vienos šalies advokatai jai jau atstovavo iki pradedant bylą, reikia atsižvelgti į tai, kad šie advokatai jau žinojo atitinkamas ginčo aplinkybes, o tai palengvino jų darbą ir sutrumpino teismo procesui pasirengti būtiną laiką (2006 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties IPK‑München prieš Komisiją, T‑331/94 DEP, Rink. p. II‑51, 59 punktas).

44      Ši išvada iš esmės nekinta ir dėl didelio ieškovų skaičiaus, nes tokiu atveju visi atliktini veiksmai yra formalūs ir standartiniai ir neturi įtakos bylos teisiniam turiniui.

45      Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad A, kuris iš pat pradžių dalyvavo aptariamoje operacijoje, galėjo pateikti pagrindinėje byloje dalyvavusiems advokatams visą svarbią informaciją, savo paslaugas jie galėjo atlikti ypač efektyviai ir greitai. Ši išvada bent iš dalies galėjo palengvinti ir paspartinti jų darbą, reikalingą pateikti pastabas, susijusias su prieštaravimu dėl priimtinumo (2003 m. kovo 6 d. Nutarties Nan Ya Plastics ir Far Eastern Textiles prieš Tarybą, T‑226/00 DEP ir T‑227/00 DEP Rink. p. II‑685, 42 punktas ir minėtos Nutarties Airtours prieš Komisiją 29 punktas).

46      Be to, reikia priminti, kad nors nagrinėjamu atveju buvo pagrįsta ieškovų pagrindinėje byloje gynybą pavesti keliems patarėjams siekiant pasinaudoti labiau patyrusių advokatų paslaugomis, daugiausia reikia atsižvelgti į bendrą valandų skaičių, kuris gali atrodyti objektyviai būtinas teismo procesui, neatsižvelgiant į galėjusių teikti paslaugas advokatų skaičių (1998 m. spalio 30 d. Nutarties Kaysersberg prieš Komisiją, T‑290/94 DEP, Rink. p. II‑4105, 20 punktas).

47      Tačiau iš prie šio prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas pridėto išrašo iš sąskaitos matyti, kad bendras valandų skaičius, kurias prašoma atlyginti skaičiuojant pagal 240 eurų bendrą svertinį vidurkį už valandą, yra lygus apytiksliai 1 889 valandoms.

48      Nors šios darbo valandos atrodo tinkamai pagrįstos apskaitos požiūriu, vis dėlto Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į šios nutarties 25 punkte nurodytą kriterijų, būtent šių darbo valandų objektyvią būtinybę.

49      Pirma, kaip buvo nurodyta šios nutarties 34 punkte, iš atlygintinų išlaidų reikia išbraukti tas, kurios nesusijusios su procesu Pirmosios instancijos teisme, t. y. honorarus už laikotarpį nuo 2002 m. birželio 13 d. iki spalio 4 d. Taip pat reikia išbraukti honorarus už laikotarpį nuo 2003 m. kovo 20 d. iki 2004 m. spalio 22 d., kurie, kaip matyti iš bylos dokumentų, nesusiję nė su viena proceso Pirmosios instancijos teisme stadija.

50      Antra, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš darbo valandų išklotinės, tam tikros užduotys nėra tiesiogiai susijusios su pagrindinio ieškinio Pirmosios instancijos teismui rengimu, visų pirma kiek jos susijusios su valandomis, per kurias buvo dirbama rengiant ieškinį nacionaliniam teismui (žr. šios nutarties 35 punktą).

51      Trečia, darbo rengiant raštus pasiskirstymas tarp kelių advokatų reiškia, kad tam tikros pastangos neišvengiamai dubliuojasi (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties CDA Datenträger Albrechts prieš Komisiją, T‑324/00 DEP, nepaskelbtos Rinkinyje, 91 punktą), todėl Bendrasis Teismas nepripažįsta visų prašomų darbo valandų.

52      Be kita ko, kaip matyti iš honorarų sąskaitų, pagrindinėje byloje buvo parengti keturi ieškinio projektai bei dublikai. Vis dėlto honorarai, susiję su keliais vėliau parengtais projektais negali būti laikomi būtinais procesui Bendrajame Teisme griežtąja prasme ir todėl būtų nepagrįsta už juos atlyginti.

53      Taip pat, pirma, 1 000 valandų viršijantis ieškinio dėl panaikinimo ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones rengimo laikas ir, antra, 450 valandų viršijantis dubliko rengimo laikas yra daug ilgesnis nei tas, kurį būtų galima laikyti reikalingu šiems tikslams.

54      Ketvirta, Bendrasis Teismas mano, kad valandinis atlyginimas už asocijuotojo advokato K paslaugas, būtent 380–400 eurų, smarkiai viršija atlyginimą, kurį būtų galima laikyti tinkamu ypač patyrusio specialisto, gebančio labai efektyviai ir sparčiai dirbti, paslaugoms atlyginti (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Verizon Business Global prieš Komisiją, T‑310/00 DEP, nepaskelbtos Rinkinyje, 44 punktą). Be to, jei įtraukiamas tokio dydžio atlyginimas, atitinkamai būtina griežtai įvertinti bendrą šiam teismo procesui būtino darbo valandų skaičių (žr. 2008 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Infront WM prieš Komisiją, T‑33/01 DEP, nepaskelbtos Rinkinyje, 31 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

55      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia nustatyti, kad bendras ieškovų pagrindinėje byloje advokatų darbo, objektyviai būtino jiems atstovauti teisme, valandų skaičius yra 600 valandų.

56      Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, 509 561,71 eurų suma, kurios reikalaujama šiame prašyme nustatyti bylinėjimosi išlaidas, negali būti pripažinta objektyviai būtina procesui pagrindinėje byloje.

57      Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti 144 000 eurų honorarų sumą, kuri turi būti atlyginta kaip išlaidos, reikalingos ieškovams pagrindiniam procesui.

58      Be to, reikia nustatyti 2 000 eurų įvairių išlaidų procesui Pirmosios instancijos teisme, kaip antai kelionės arba kopijavimo išlaidos.

59      Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, tinkama ieškovams pagrindinėje byloje atlygintinų išlaidų, kurios turi būti sumokėtos A už jo patirtas išlaidas ieškovų gynybai byloje T‑34/02, sumą nustatyti 146 000 eurų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nutaria:

Bendros bylinėjimosi išlaidos, kurias Europos Komisija turi padengti ieškovams, dalyvavusiems pagrindinės bylos procese, yra 146 000 eurų.

Priimta 2010 m. gruodžio 21 d. Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.