PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. liepos 15 d.
Byla T‑384/02
Fernando Valenzuela Marzo
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Atlyginimas – Įsikūrimo išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 9 straipsnio 3 dalis – Vienerių metų terminas“
Visas tekstas prancūzų kalba II‑0000
Dalykas: Ieškinys, pareikštas dėl prašymo panaikinti 2001 m. lapkričio 16 d. ir 2002 m. vasario 13 d. Komisijos sprendimus, atmetančius ieškovo prašymą išmokėti antrą įsikūrimo pašalpos dalį, kadangi ieškovo šeima jo darbo vietoje įsikūrė jau praėjus Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytam vienerių metų terminui nuo jo darbo pradžios, ir dėl prašymo priteisti iš Komisijos išmokėti ieškovui antrą įsikūrimo pašalpos dalį su 8 % metinėmis palūkanomis.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena iš šalių padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Tik patvirtinantis aktas – Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 str. 1 d.)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sprendimas atmesti skundą – Besąlygiškas atmetimas – Patvirtinantis aktas – Nepriimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 str. 1 d.)
3. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo pašalpa – Skyrimo sąlygos –Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas – Pareigūno šeimos gyvenamosios vietos pakeitimas – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Pareigūno pareiga įrodyti, kad įsikūrimas buvo realus
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 str. 1 ir 4 d. ir 9 str. 3 d.)
4. Pareigūnai – Ieškinys –Skundžiamo akto teisėtumo įvertinimas, atsižvelgiant į akto priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 str.)
5. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo pašalpa – Skyrimo sąlygos – Šeimą išlaikantys pareigūnai – Pareigūno šeimos įsikūrimas jo darbo vietoje –Vienerių metų laikotarpis, prasidėjęs pasibaigus bandomajam laikotarpiui –Termino pratęsimas pareigūnams, atleistiems nuo bandomojo laikotarpio – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 str. 1 ir 4 d. ir 9 str. 3 d.)
1. Sprendimas, kuris tik patvirtina ankstesnį sprendimą, Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies prasme nėra asmens nenaudai priimtas aktas, jeigu lyginant jį su ankstesniu aktu jame nėra nė vieno naujo elemento ir iki jo priėmimo asmens, kuriam skirtas šis aktas, situacija nebuvo nagrinėjama iš naujo.
(žr. 32 punktą)
Nuoroda: 2003 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją, T‑321/01, Rink. VT p. II‑3225, 23 punktas.
2. Bet koks besąlyginis sprendimas atmesti skundą, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra aiškus, ar numanomas, tik patvirtina ieškovo skundžiamą aktą arba neveikimą ir atskirai negali būti skundžiamas. Taip yra išskyrus tą atvejį, kai tokiu sprendimu patenkinamas visas suinteresuotojo asmens pateiktas skundas ar jo dalis. Tuomet tam tikrais atvejais toks sprendimas gali būti skundžiamas.
(žr. 36 punktą)
Nuoroda: 1988 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Progoulis prieš Komisiją, 371/87, Rink. p. 3081, 17 punktas; 1997 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo H prieš Komisiją, T‑196/95, Rink. VT p. I‑A‑133 ir II‑403, 40 punktas.
3. Nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje yra suinteresuotojo asmens nuolatinis arba įprastas interesų centras, siekiant, kad jis būtų pastovus, atsižvelgiant į tai, kad nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą svarbu įvertinti visus jos sudedamuosius elementus. Gyvenamosios vietos apibrėžimas nepriklauso vien tik nuo laiko kiekybinės trukmės, kiek asmuo pragyvena vienoje ar kitoje šalyje, tačiau ji reiškia, kad be pragyvenimo tam tikroje vietoje fakto reikia atsižvelgti ir į ketinimą suteikti šiam faktui tęstinumą, kylantį iš įprastinio gyvenimo ir socialinių santykių raidos.
Darytina išvada, kad įsikūrimo arba nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo nustatymas yra fakto klausimas, kuris gali būti įrodomas bet kokiu tinkamu būdu. Pareigūnas, siekiantis gauti įsikūrimo pašalpą, atitinkančią dviejų mėnesių bazinį atlyginimą, privalo pateikti nenuginčijamus įrodymus arba neabejotinus ir neprieštaringus šeimos nuolatinės gyvenamosios vietos perkėlimo į savo darbo vietą tais metais, kai jis buvo paskirtas eiti nuolatines pareigas, patvirtinimus.
Atsižvelgiant į tai, kad nuostatas, kuriomis remiantis suteikiama teisė į pinigines išmokas, reikia aiškinti siaurinamai, administracija pareigūno šeimos įsikūrimo įrodymus gali vertinti griežtai ir atsisakyti skirti įsikūrimo pašalpą, jeigu rimtai abejoja šio įsikūrimo per Tarnybos nuostatuose nustatytą terminą tikrumu.
(žr. 81–83 ir 104 punktus)
Nuoroda: 1994 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, C‑452/93 P, Rink. p. I‑4295, 22 punktas; 2001 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Miranda prieš Komisiją, T‑37/99, Rink. VT p. I‑A‑87 ir II‑413, 32 punktas; 2003 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lebedef ir kt. prieš Komisiją, T‑221/02, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑1037, 38 punktas.
4. Skundžiamo akto teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į akto priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Jeigu Pirmosios instancijos teismas skundžiamus aktus vertintų atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, kurių tuo metu nebuvo, jis pakeistų nagrinėjamą aktą priėmusią instituciją. Tačiau Pirmosios instancijos teismas šios institucijos pakeisti negali.
(žr. 98 punktą)
Nuoroda: 1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktas; 2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo IECC prieš Komisiją, C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 87 punktas; 1991 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Von Hoessle prieš Audito rūmus, T‑19/90, Rink. p. II‑615, 30 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T‑177/94 ir T‑377/94, Rink. p. II‑2041, 119 punktas.
5. Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad teisę gauti įsikūrimo pašalpą turi nuolatines pareigas einantis pareigūnas ir kad pagal šio straipsnio 4 dalyje pateiktą nuorodą į šio priedo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą ji yra mokama per vienerius metus nuo jo bandomojo laikotarpio pabaigos. Iš šių nuostatų teksto matyti, kad šio termino negalima pratęsti bandomojo laikotarpio terminu, kurio pareigūnas atlikti neprivalėjo.
Iš tikrųjų tiek pareigūnams, privalantiems atlikti bandomąjį laikotarpį, tiek nuo šios pareigos atleistiems pareigūnams antroji įsikūrimo pašalpos dalis skiriama, jeigu šie pareigūnai išlaiko šeimą ir ji mokama su sąlyga, kad šeimos gyvenamoji vieta pakeičiama tais metais, kuriais jis buvo paskirtas eiti nuolatines pareigas.
Pareigūnų, kurie atleisti nuo pareigos atlikti bandomąjį laikotarpį, situacija faktine ir teisine prasme objektyviai skiriasi nuo pareigūnų, atliekančių bandomąjį laikotarpį, situacijos, nes pastarųjų situacija, kol bus paskirti eiti nuolatines pareigas, yra trumpalaikė. Vienų ir kitų pareigūnų situacija tampa vienoda tik pasibaigus bandomajam laikotarpiui, kai baigiasi pareigūnų, turinčių atlikti bandomąjį laikotarpį, trumpalaikė situacija. Vienodo požiūrio principas reikalauja, kad ir vienų, ir kitų pareigūnų atžvilgiu Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytas vienerių metų terminas būtų pradėtas skaičiuoti nuo jų paskyrimo eiti nuolatines pareigas dienos.
(žr. 119, 120 ir 122 punktus)