1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių
(EB 230 straipsnio 4 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, 20 ir 25 straipsniai)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybei priskiriamas pranašumų suteikimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies b punktas)
3. Valstybių teikiama pagalba – Skundų nagrinėjimas
(EB 253 straipsnis; Tarybos direktyva 92/81)
4. Transportas – Oro transportas – Direktyva 92/81
(Tarybos direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies b punktas)
1. Tik tos priemonės, kurios sukuria privalomų teisinių pasekmių ir gali daryti poveikį ieškovo interesams, konkrečiai pakeisdamos jo teisinę padėtį, yra aktai, dėl kurių gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo EB 230 straipsnio prasme. Vadinasi, ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl institucijų priimtų nuostatų – nesvarbu, koks jų teisinis pobūdis ar forma, – kuriomis siekiama sukelti teisinių pasekmių.
Toks yra skundą pateikusiai įmonei skirto Komisijos laiško atvejis, kai Komisija, gavusi informacijos apie įtariamą neteisėtą pagalbą ir privalėjusi šią informaciją iš karto patikrinti pagal Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 dalį, ne tik, naudodamasi šio reglamento 20 straipsnyje numatyta galimybe, informuoja skundo pateikėją apie savo išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo bylai įvertinti, bet ir pateikia aiškią bei pagrįstą galutinę nuomonę, nurodydama, jog nagrinėjama priemonė nėra pagalba, nes iš tiesų Komisija gali tai padaryti tik priimdama sprendimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalį. Todėl Komisija neturi teisės atsisakyti jam taikyti Bendrijos teismo kontrolę, pareikšdama, jog tokio sprendimo nepriėmė, bandydama jį panaikinti arba nuspręsdama šio sprendimo neskirti susijusiai valstybei narei ir taip pažeisdama Reglamento Nr. 659/1999 25 straipsnį.
Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės priežastis, dėl kurios Komisija padarė išvadą, kad valstybės pagalbos nėra, ir aplinkybė, kad pirminiam patikrinimui neprireikė nuodugnios ir išsamios skundo objektą sudarančios informacijos analizės.
Taip pat nesvarbu, kad ginčijamas laiškas nėra Komisijos narių kolegijos priimtas galutinis sprendimas dėl skundo, nes toks sprendimas gali būti priimtas, tik jei tai pasiūlo kompetentingas Komisijos narys.
Galiausiai nelabai svarbu, kad Komisijos laiškas nebuvo paskelbtas; iš tiesų aktas neturi būti paskelbtas, kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl jo panaikinimo.
(žr. 35, 41, 43, 49, 51–52, 58–59 punktus)
2. EB 87 straipsnio 1 dalis nurodo valstybių narių sprendimus, kuriais pastarosios, siekdamos savo ekonominių arba socialinių tikslų, vienašaliu ir nepriklausomu sprendimu suteikia įmonėms arba kitiems teisės subjektams lėšų arba pranašumų, skirtų sudaryti sąlygas ekonominiams ir socialiniams tikslams pasiekti. Todėl, kad teikiami pranašumai galėtų būti priskirti prie pagalbos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, juos, inter alia , turi suteikti valstybė.
Taip nėra nacionalinės teisės aktu, kuriuo tik įgyvendinamas Direktyvos 92/81 dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo 8 straipsnio 1 dalies b punktas, numatyto atleidimo nuo mokesčio atveju, nes pastaroji nuostata įtvirtina aiškią ir tikslią valstybių narių pareigą netaikyti suderinto akcizo komerciniais tikslais naudojamų orlaivių degalams. Perkeldamos atleidimą nuo mokesčio į nacionalinę teisę valstybės narės privalo tik įvykdyti Bendrijos nuostatas, atsižvelgdamos į įsipareigojimus pagal Sutartį. Todėl nagrinėjama nacionalinė nuostata nepriskiriama valstybei narei, iš tiesų ji kyla iš Bendrijos teisės aktų leidėjo teisės akto. Šiuo atžvilgiu nelabai svarbu, kad atleidimas nuo mokesčio suteiktas iš valstybinių išteklių, nes, nustatant, ar pagalba priskirtina valstybei, neturi reikšmės klausimas, ar pagalba teikiama iš valstybinių lėšų. Iš tiesų tai yra atskirų ir bendrai taikomų sąlygų klausimas. Tam tikros esminės EB 87 straipsnio taikymo sąlygos neįvykdytos, todėl nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį.
(žr. 99–104 punktus)
3. EB 253 straipsnio reikalaujamas motyvų nurodymas turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų, kuo pagrįstas priimtas teisės aktas, o kompetentingas teismas galėtų atlikti teisminę kontrolę. Reikalavimą nurodyti motyvus reikia įvertinti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems jis skirtas, arba kitų asmenų, su kuriais aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, interesą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad nurodant motyvus būtų išnagrinėtos visos reikšmingos teisinės ir faktinės aplinkybės, nes į klausimą, ar akto priėmimo motyvai nurodyti pagal EB 253 straipsnio reikalavimus, reikia atsakyti atsižvelgiant ne tik į teisės akto turinį, bet ir į jo kontekstą bei nagrinėjamą dalyką reglamentuojančių teisės normų visumą.
Komisijos sprendimas atmesti skundą dėl to, kad skundžiamu atleidimu nuo mokesčio įgyvendinta Direktyva 92/81 dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo ir nesiekta teikti pagalbos, atitinka šį reikalavimą, nes pateikti motyvai, nors ir išdėstyti glaustai, buvo pakankamai aiškūs ir suprantami.
(žr. 119–120 punktus)
4. Vienodo požiūrio principas draudžia panašias aplinkybes vertinti skirtingai, vieniems ūkio subjektams sukuriant nepalankesnę padėtį negu kitiems, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas.
Aviacinio benzino atleidimas nuo mokesčio, pagrįstas Direktyvos 92/81 dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir šią nuostatą perkeliančia į vidinę teisę norma, nepažeidžia vienodo požiūrio principo, nes oro transporto įmonių padėtis akivaizdžiai skiriasi nuo geležinkelio įmonių padėties. Dėl savo veikimo charakteristikų, sąnaudų struktūros ir joms taikomų teisės normų oro transporto ir geležinkelio paslaugos labai skiriasi ir nėra panašios vienodo požiūrio principo prasme. Be to, bet kuriuo atveju šis požiūrio skirtumas yra objektyviai pagrįstas, atsižvelgiant į didelę Tarybos diskreciją objektyviai pagrįsti galimą skirtingą požiūrį. Iš tiesų, atsižvelgiant į aviacinio benzino atleidimo nuo akcizo mokesčio tarptautinę praktiką pagal 1944 m. gruodžio 7 d. Čikagos tarptautinės civilinės aviacijos konvenciją ir pagal valstybių sudarytus dvišalius susitarimus, konkurencija tarp Bendrijos oro transporto bendrovių ir trečiųjų šalių bendrovių būtų iškraipyta, jei Bendrijos teisės aktų leidėjas vienašališkai nustatytų aviacinio benzino akcizus.
(žr. 137–139 punktus)