1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga
(EB 226 straipsnis)
2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Nustatymas per ikiteisminę procedūrą
(EB 226 straipsnis)
3. Laisvas asmenų judėjimas – Leidžiančios nukrypti nuostatos – Viešosios tvarkos sumetimai
(EB 39 straipsnis, Tarybos direktyvos 64/221 3 straipsnis ir Tarybos direktyvos 73/148 10 straipsnis)
1. Vykstant procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija turi nustatyti nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą ir pateikti Teisingumo Teismui įrodymų, jam būtinų patikrinti, ar egzistuoja šis įsipareigojimų neįvykdymas, negalėdama remtis kokia nors prielaida.
Būtent dėl su nacionalinės nuostatos įgyvendinimu susijusio kaltinimo pažymėtina, kad valstybės įsipareigojimų neįvykdymui įrodyti būtina pateikti konkrečių įrodymų, palyginti su tais, į kuriuos paprastai atsižvelgiama nagrinėjant tik su nacionalinės nuostatos turiniu susijusį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Tokiomis aplinkybėmis įsipareigojimų neįvykdymas gali būti įrodytas tik pateikus pakankamai dokumentais ir faktais pagrįstą praktikos, kuria kaltinama nacionalinė administracija ir (arba) nacionaliniai teismai ir kurie priskirtini atitinkamai valstybei narei, įrodymą.
2. Be to, kad valstybės elgesys, t. y. Bendrijos teisės reikalavimams prieštaraujanti administracinė praktika, būtų įsipareigojimų neįvykdymas EB 226 straipsnio prasme, reikia, kad ši administracinė praktika būtų pakankamai nusistovėjusi ir paplitusi.
(žr. 48–50 punktus)
3. Valstybei narei adresuotas Komisijos oficialusis pranešimas, vėliau jos pagal EB 226 straipsnį priimta pagrįsta nuomonė apibrėžia ginčo dalyką, todėl jis nebegali būti išplėstas. Taigi Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tais pačiais kaltinimais kaip ir oficialusis pranešimas, kuriuo pradedama ikiteisminė procedūra.
4. Tačiau negali būti reikalaujama, kad kiekvienu atveju oficialiame pranešime nurodyti kaltinimai, pagrįstos nuomonės rezoliucinė dalis ir ieškinio reikalavimai visiškai sutaptų, jei ginčo dalykas nebuvo išplėstas arba pakeistas.
(žr. 59–61 punktus)
5. Nacionalinės valdžios institucijos nuoroda į viešosios tvarkos sąvoką, kaip leidimą nukrypti nuo pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo, bet kuriuo atveju reiškia, kad, be įstatymo pažeidimu sukelto socialinio sutrikdymo, egzistuoja reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui.
Šiuo atžvilgiu valstybė narė, nustatanti, kad kiek tai susiję su Bendrijos piliečiais, turinčiais neribotos trukmės leidimą apsigyventi šalyje, tik „rimti“ viešosios tvarkos sumetimai gali pateisinti išsiuntimą iš šalies, nevykdo įsipareigojimų pagal EB 39 straipsnį, Direktyvos 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimo ir apsigyvenimo specialiųjų priemonių, pagrįstų viešąja tvarka, visuomenės saugumu ar visuomenės sveikata, derinimo 3 straipsnį ir Direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų, atsižvelgiant į įsisteigimą ir paslaugų teikimą, panaikinimo 10 straipsnį. Tokie nacionalinės teisės aktai iš tiesų sukelia abejonių dėl tinkamo atsižvelgimo į Bendrijos teisės reikalavimus, susijusius su Bendrijos piliečiais, turinčiais ribotos trukmės leidimą apsigyventi šalyje.
(žr. 34, 70, 72, 126 punktus ir rezoliucinę dalį)