TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija)

SPRENDIMAS

2003 m. spalio 2 d.(*)

„Europos Sąjungos pilietybė – Pavardės perdavimas – Valstybių narių piliečių vaikai – Dviguba pilietybė“

Byloje C‑148/02

dėl Conseil d'État (Belgija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Carlos Garcia Avello

ir

Belgijos valstybės

dėl EB 17 ir 18 straipsnių išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas) ir A. Rosas,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorė M.‑F. Contet, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        C. Garcia Avello, atstovaujamo advokato P. Kileste,

–        Belgijos valstybės, atstovaujamos A. Snoecx, padedamos advokato J. Bourtembourg,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Bering Liisberg,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. L. Iglesias Buhigues, C. O'Reilly ir D. Martin,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2003 m. kovo 11 d. posėdyje C. Garcia Avello, atstovaujamo P. Kileste, Belgijos valstybės, atstovaujamos advokato C. Molitor, Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos N. A. J. Bel, ir Komisijos, atstovaujamos J. L. Iglesias Buhigues, C. O'Reilly ir D. Martin, žodines pastabas,

susipažinęs su 2003 m. gegužės 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. gruodžio 21 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2002 m. balandžio 24 d., Conseil d’État (Valstybės taryba), remdamasi EB 234 straipsniu, pateikė prejudicinį klausimą dėl EB 17 ir 18 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis klausimas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp C. Garcia Avello, teisėto jo vaikų atstovo, ir Belgijos valstybės dėl prašymo pakeisti vaikų pavardę.

 Teisinis pagrindas

 A ─ Bendrijos teisės aktai

3        Pagal EB 12 straipsnio 1 dalį:

„Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

4        EB 17 straipsnyje nustatyta:

„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

2. Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“

5        EB 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

 B ─ Nacionaliniai teisės aktai ir praktika

 Belgijos tarptautinė privatinė teisė

6        Belgijos civilinio kodekso 3 straipsnio trečiojoje pastraipoje įtvirtinta:

„Teisės aktai dėl asmenų civilinės būklės ir civilinio teisnumo taikomi belgams, įskaitant gyvenančius užsienyje.“

7        Belgijos teismai remiasi šia nuostata taikydami taisyklę, pagal kurią asmenų civilinė būklė ir civilinis teisnumas reglamentuojamas jų pilietybės valstybės teisės aktais.

8        Belgijos valstybės teigimu, kai Belgijos pilietis kartu yra kitos ar kitų valstybių pilietis, taikydamos paprotinę normą, kodifikuotą 1930 m. balandžio 12 d. Hagos konvencijos dėl tam tikrų klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija (Recueil des traités de la Société des Nations, 179 t., p. 89, toliau – Hagos konvencija), 3 straipsniu, pagal kurį „dvi ar daugiau pilietybių turintį asmenį kiekviena valstybė narė, kurios pilietybę jis turi, gali laikyti savo piliečiu“, Belgijos valdžios institucijos pirmenybę teikia Belgijos pilietybei.

 Belgijos civilinis kodeksas

9        Pagal Civilinio kodekso VII antraštinės dalies „Dėl kilmės“ V skyriaus „Kilmės pripažinimo pasekmės“ 335 straipsnį:

„1.      Vaikui, kurio kilmė nustatyta tik iš tėvo arba kartu iš tėvo ir motinos, suteikiama tėvo pavardė, išskyrus, jei šis vedęs ir pripažįsta kitos moters nei jo sutuoktinė pagimdytą vaiką.

<...>“

10      1987 m. gegužės 15 d. Įstatymo dėl vardų ir pavardžių II skyriaus „Vardų ir pavardės keitimas“ 2 straipsnyje nurodyta:

„Kiekvienas asmuo, dėl bet kurios priežasties norintis keisti vardą ar pavardę, teisingumo ministrui pateikia motyvuotą prašymą.

Prašymas pateikiamas asmeniškai ar per teisėtą atstovą.“

11      To paties skyriaus 3 straipsnyje nustatyta:

„Teisingumo ministras gali leisti pakeisti vardą, kai naujas vardas nėra klaidinantis ir negali pakenkti pareiškėjui ar tretiesiems asmenims.

Karalius gali leisti pakeisti pavardę išimties tvarka, jei mano, kad prašymas pagrįstas rimtais motyvais ir nauja pavardė nėra klaidinanti ir negali pakenkti pareiškėjui ar tretiesiems asmenims.“

 Administracinė pavardžių keitimo praktika

12      Belgijos valstybė nurodo, kad siekiant sumažinti su dvigubos pilietybės turėjimu susijusius nepatogumus, tokiose situacijose, kaip antai nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, Belgijos valdžios institucijos keičiant pavardę siūlo suteikti vaikams tik pirmą tėvo pavardės dalį. Išimties tvarka, pirmiausia, kai yra mažai ryšį su Belgija pagrindžiančių veiksnių, užsienio valstybės įstatymą atitinkanti pavardė gali būti suteikta, pavyzdžiui, kai šeima gyveno užsienio valstybėje, kurioje vaikas buvo įregistruotas dviguba pavarde, kad nebūtų kliūčių jam integruotis. Neseniai administracija priėmė lankstesnį sprendimą, remiantis kuriuo, kai Ispanijoje gimęs pirmas vaikas pagal tos valstybės teisę turi dvigubą pavardę, siekiant, kad šeimos pavardė būtų vienoda, antram vaikui, turinčiam Belgijos ir Ispanijos pilietybes, dviguba tėvo pavardė suteikiama pagal Civilinio kodekso 335 straipsnio 1 dalį.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      Ispanijos pilietis C. Garcia Avello ir Belgijos pilietė I. Weber 1986 m. susituokė Belgijoje ir čia gyvena. Jų santuokoje atitinkamai 1988 m. ir 1992 m. gimę vaikai Esmeralda ir Diego turi dvigubą Ispanijos ir Belgijos pilietybę.

14      Pagal Belgijos teisę Belgijos civilinės metrikacijos tarnybos tarnautojas vaikų gimimo liudijimuose kaip jų pavardę įrašė tėvo pavardę „Garcia Avello“.

15      1995 m. lapkričio 7 d. teisingumo ministrui pateiktame motyvuotame prašyme C. Garcia Avello ir jo sutuoktinė, kaip teisėti dviejų vaikų atstovai, paprašė pakeisti vaikų pavardę, t. y. suteiktą tėvo pavardę, į „Garcia Weber“, nurodydami, kad pagal Ispanijos teisėje įtvirtintą praktiką sutuoktinių vaikų pavardę sudaro pirmosios tėvo ir motinos pavardės, pirmiausia rašant tėvo pavardę.

16      Iš bylos medžiagos matyti, kad suinteresuotieji asmenys konsuliniame Ispanijos ambasados skyriuje Belgijoje buvo įregistruoti pavarde „Garcia Weber“.

17      1997 m. liepos 30 d. laiške Belgijos valdžios institucijos pasiūlė ieškovui pagrindinėje byloje pakeisti vaikų pavardę į „Garcia“ vietoj prašomos pavardės. Šį pasiūlymą ieškovas pagrindinėje byloje ir jo sutuoktinė atmetė 1997 m. rugpjūčio 18 d. laišku.

18      1997 m. gruodžio 1 d. laiške teisingumo ministras informavo C. Garcia Avello, jog jo prašymas atmestas, nurodydamas, kad „vyriausybė mano, jog nėra pakankamų pagrindų siūlyti Jo Didenybei Karaliui suteikti jums leidimą pakeisti dabartinę pavardę į „Garcia Weber“. Prašymas suteikti vaikui dvigubą pavardę, prie tėvo pavardės prijungus motinos pavardę, paprastai atmetamas, nes Belgijoje vaikams suteikiama tėvo pavardė“.

19      1998 m. sausio 29 d. ieškovas pagrindinėje byloje, kaip jo vaikų Esmeraldos ir Diego teisėtas atstovas, pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo Valstybės tarybai, kuri atsižvelgusi į šalių argumentus ir netaikiusi EB 43 straipsnio kaip nesusijusio su byla, nes įsisteigimo laisvė akivaizdžiai netaikoma ieškinyje nurodytiems nepilnamečiams vaikams, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Bendrijos teisės principai Europos pilietybės ir laisvo asmenų judėjimo srityje, įtvirtinti 1957 m. kovo 25 d. Europos bendrijos steigimo sutarties 17 ir 18 straipsniuose, aiškintini kaip užkertantys kelią Belgijos administracinės valdžios institucijai, nagrinėjančiai prašymą pakeisti Belgijoje gyvenančių ir dvigubą Belgijos bei Ispanijos pilietybę turinčių nepilnamečių vaikų pavardę, motyvuotą tuo, kad šie vaikai turi turėti pavardę, kuri jiems būtų suteikta pagal Ispanijos teisę ir tradicijas, nesant kitų specialių aplinkybių, atsisakyti pakeisti pavardę tuo pagrindu, kad tokie prašymai „paprastai atmetami, nes Belgijoje vaikams suteikiama tėvo pavardė“, ypač kai paprastai bendra institucijos pozicija pagrįsta nuomone, jog kitos pavardės suteikimas Belgijos socialinio gyvenimo srityje gali iškelti atitinkamo vaiko kilmės klausimų, ir siekiant sumažinti su dviguba pilietybe susijusius nepatogumus tokioje padėtyje esantiems pareiškėjams siūloma palikti tik pirmą tėvo pavardę ir vien išimtinais atvejais, kai yra mažai ryšį su Belgija grindžiančių veiksnių, arba siekiant, kad vaikų pavardė būtų vienoda, gali būti priimtas palankus sprendimas?“

 Dėl prejudicinio klausimo

20      Pirmiausia reikia nustatyti, ar, priešingai nei teigia Belgijos valstybė bei Danijos ir Nyderlandų vyriausybės, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka į Bendrijos teisės, būtent į Sutarties nuostatų dėl Sąjungos pilietybės, taikymo sritį.

21      EB 17 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, yra suteikiamas Sąjungos piliečio statusas (be kita ko, žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’Hoop, C‑224/98, Rink. p. I‑6191, 27 punktą). Kadangi C. Garcia Avello vaikai turi dviejų valstybių narių pilietybes, jie naudojasi šiuo statusu.

22      Kaip nusprendė Teisingumo Teismas keliuose sprendimuose (be kita ko, žr. 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 82 punktą), Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas.

23      Šis statusas leidžia piliečiams, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, EB sutarties taikymo ratione materiae srityje būti vienodai teisiškai vertinamiems, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (be kita ko, žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, Rink. p. I‑6193, 31 punktą ir minėto sprendimo D’Hoop 28 punktą).

24      Į Bendrijos teisės taikymo ratione materiae sritį patenkančioms situacijoms, be kita ko, priskirtinos susijusios su Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimu, pirmiausia su laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai numatyta EB 18 straipsnyje (1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C‑274/96, Rink. p. I‑7637, 15 ir 16 punktai bei minėtų sprendimų Grzelczyk 33 punktas ir D’Hoop 29 punktas).

25      Nors pagal galiojančią Bendrijos teisę asmens pavardę reguliuojančios normos patenka į valstybių narių kompetenciją, vis dėlto vykdydamos šią kompetenciją jos turi laikytis Bendrijos teisės (pagal analogiją žr. 1997 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Dafeki, C‑336/94, Rink. p. I‑6761, 16–20 punktus) ir būtent Sutarties nuostatų dėl kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (be kita ko, žr. 2000 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Elsen, C‑135/99, Rink. p. I‑10409, 33 punktą).

26      Tačiau EB 17 straipsniu nustatyta Sąjungos pilietybe nesiekiama išplėsti Sutarties taikymo ratione materiae srities valstybės vidaus situacijoms, kurios neturi jokio ryšio su Bendrijos teise (1997 m. birželio 5 d. Sprendimo Uecker ir Jacquet, C‑64/96 ir C‑65/96, Rink. p. I‑3171, 23 punktas).

27      Vis dėlto asmenys, esantys tokioje situacijoje kaip C. Garcia Avello vaikai, vienos valstybės narės piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos valstybės narės teritorijoje, turi ryšį su Bendrijos teise.

28      Šios išvados negalima nuginčyti aplinkybe, kad suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje yra taip pat valstybės narės, kurioje jie nuo gimimo gyvena, piliečiai, ir, šios valstybės valdžios institucijų nuomone, dėl to tik šią pilietybę minėta valstybė pripažįsta. Iš tikrųjų neleistina, jog viena valstybė narė apribotų kitos valstybės narės pilietybės suteikimo pasekmes, reikalaudama papildomų sąlygų tam, kad ši pilietybė būtų pripažįstama tada, kai pageidaujama pasinaudoti Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Micheletti ir kt., C‑369/90, Rink. p. I‑4239, 10 punktą). Be to, Hagos konvencijos 3 straipsnyje, kuriuo remiasi Belgijos Karalystė, pripažindama tik pilietybę tos valstybės, kurioje asmuo gyvena, kai jis turi kelias pilietybes, o viena iš jų yra Belgijos pilietybė, įtvirtinta ne Susitariančiųjų Šalių pareiga, o tik teisė šiai pilietybei teikti pirmenybę prieš bet kurią kitą pilietybę.

29      Tokiomis aplinkybėmis ieškovo pagrindinėje byloje vaikai gali naudotis EB 12 straipsnyje numatyta nediskriminavimo dėl pilietybės teise, kiek tai susiję su jų šeimos pavardę reguliuojančiomis normomis.

30      Toliau reikia išnagrinėti, ar esant tokiai situacijai, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal EB 12 ir 17 straipsnius Belgijos administracinės valdžios institucijai draudžiama atmesti prašymą pakeisti pavardę.

31      Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią teismo praktiką nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai (be kita ko, žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo National Farmers’ Union ir kt., C‑354/95, Rink. p. I‑4559, 61 punktą). Toks vertinimas gali būti pateisinamas, tik jeigu jis pagrįstas nuo suinteresuotųjų asmenų pilietybės nepriklausančiais objektyviais ir teisėtai siekiamam tikslui proporcingais pagrindais (be kita ko, žr. minėto sprendimo D’Hoop 36 punktą).

32      Šiuo atveju nustatyta, kad asmenys, be Belgijos pilietybės, turintys kitos valstybės narės pilietybę, paprastai vertinami taip pat kaip asmenys, turintys tik Belgijos pilietybę, nes Belgijoje asmenys, turintys šios valstybės pilietybę, išskirtinai laikomi belgais. Ispanijos piliečiams, kartu turintiems Belgijos pilietybę, taip pat kaip pastarosios valstybės piliečiams, paprastai nesuteikiama teisė pakeisti pavardę, motyvuojant tuo, kad Belgijoje vaikams suteikiama tėvo pavardė.

33      Belgijos administracinėje praktikoje, kurioje, kaip matyti iš šio sprendimo 12 punkto ir prejudicinio klausimo, leidžiama nukrypti nuo minėtos taisyklės, tokia išimtimi atsisakoma laikyti atvejį, kai asmenys, esantys tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, nori pašalinti šeimos narių pavardžių skirtumus, atsiradusius dėl dviejų valstybių narių teisės aktų taikymo.

34      Taigi reikia patikrinti, ar abiejų kategorijų asmenys yra panašioje situacijoje, ar, atvirkščiai, skirtingoje situacijoje, kuriai esant nediskriminavimo principas reikštų, kad Belgijos piliečiai, kurie, kaip ir C. Garcia Avello vaikai, turi ir kitos valstybės narės pilietybę, galėtų reikalauti būti vertinami kitaip nei tik Belgijos pilietybę turintys asmenys, nebent šis vertinimas būtų objektyviai pagrįstas.

35      Priešingai nei tik Belgijos pilietybę turintys asmenys, asmenys, esantys kartu Ispanijos piliečiais, turi skirtingas šeimos pavardes, atsižvelgiant į abi atitinkamas teisės sistemas. Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, reikia pažymėti, kad suinteresuotiesiems vaikams nebuvo leista turėti šeimos pavardę pagal valstybės narės, kurioje buvo nustatyta jų tėvo pavardė, teisės aktus.

36      Kaip savo išvados 56 punkte nurodė generalinis advokatas, aišku, kad tokia situacija, kai šeimos narių pavardės skirtingos, gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, surašytų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais. Administracinės valdžios institucijų siūlomas sprendimas, pagal kurį vaikams leidžiama turėti tik pirmą tėvo pavardę, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 33 punkte, nepašalina šeimos narių skirtingų pavardžių situacijos, kurios išvengti siekia suinteresuotieji asmenys.

37      Tokiomis aplinkybėmis Belgijos piliečiai, kurių šeimos narių pavardės skiriasi dėl skirtingų įstatymų, jiems taikomų atsižvelgiant į pilietybę, gali remtis sunkumais, kuriuos sukelia jų situacija, atskiriančiais juos nuo asmenų, turinčių tik Belgijos pilietybę ir vieną šeimos pavardę.

38      Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 33 punkte, Belgijos administracinės valdžios institucijos atsisako pripažinti Belgijos piliečių, esančių tokioje situacijoje, kaip antai ieškovo pagrindinėje byloje vaikai, prašymus pakeisti pavardę, kad būtų išvengta šeimos pavardės skirtumų, pagrįstais „rimtomis priežastimis“ minėto 1987 m. gegužės 15 d. Įstatymo 3 straipsnio antrosios pastraipos prasme vien todėl, kad pagal Belgijos įstatymus šioje šalyje vaikams, kurie turi Belgijos pilietybę, suteikiama tėvo pavardė.

39      Reikia išnagrinėti, ar ginčijamą praktiką galima pagrįsti Belgijos valstybės ir Danijos bei Nyderlandų vyriausybių pateiktais papildomais argumentais.

40      Belgijos valstybė teigia, kad nekintamos šeimos pavardės principas yra esminis socialinės tvarkos principas, kuris visuomet buvo pagrindinis šios tvarkos elementas, ir karalius gali leisti pakeisti pavardę tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių pagrindinėje byloje nėra. Kaip ir Belgijos valstybė, Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad tikimybė, jog bus pažeistos ieškovo pagrindinėje byloje vaikų teisės, yra nedidelė dėl to, kad bet kurioje valstybėje narėje, išskyrus Belgiją, jie visada gali remtis Ispanijos pilietybe ir pagal Ispanijos teisę suteikta pavarde. Taikant ginčijamą praktiką galima išvengti suinteresuotųjų asmenų tapatybės ar kilmės nustatymo klaidos. Danijos vyriausybės nuomone, kadangi pagal šią praktiką Belgijos piliečiams, kartu turintiems kitos valstybės narės pilietybę, ir asmenims, turintiems tik Belgijos pilietybę, taikomos tos pačios taisyklės, ji skatina pirmųjų integraciją Belgijoje ir kartu nediskriminavimo principu siekiamo tikslo įgyvendinimą.

41      Nė vienu iš nurodytų argumentų negalima tinkamai pagrįsti ginčijamos praktikos.

42      Kalbant, pirma, apie nekintamos šeimos pavardės principą, kaip apie priemonę, kuria siekiama išvengti asmenų tapatybės ar kilmės nustatymo klaidos, reikia nurodyti, kad nors neginčijama, jog šis principas palengvina asmenų tapatybės ir kilmės pripažinimą, tai nebūtinai reiškia, kad jis negali būti suderinamas su praktika, pagal kurią valstybės narės piliečių vaikams, turintiems kartu kitos valstybės narės pilietybę, būtų leidžiama turėti pavardę, kurią sudaro kiti elementai nei numatytieji pirmos valstybės narės teisėje, ir kuri, beje, įrašyta į antros valstybės narės oficialų registrą. Be to, akivaizdu, kad būtent dėl migracijos srautų Sąjungoje apimties vienoje valstybėje narėje kartu taikomos skirtingos nacionalinės pavardžių suteikimo sistemos, todėl kilmė vienos valstybės narės socialiniame gyvenime nebūtinai turi būti vertinama remiantis tik šios valstybės narės piliečiams taikoma sistema. Dar daugiau, abiejų tėvų pavardžių elementų perdavimą leidžianti tvarka ne tik nesukelia pavojaus klaidingai nustatyti vaikų giminystės ryšį, bet, priešingai, gali palengvinti šio ryšio su abiem tėvais pripažinimą.

43      Antra, dėl ginčijama praktika siekiamo integracijos tikslo pakanka priminti, jog atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės taiko įvairias pavardės suteikimo sistemas jose gyvenantiems asmenims, tokia praktika, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, nebūtina skatinant kitų valstybių narių piliečius integruotis Belgijoje ir negali tai palengvinti.

44      Neproporcingą Belgijos valdžios institucijų prašymų, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, atmetimą, kaip matyti iš šio sprendimo 12 punkto ir prejudicinio klausimo, dar labiau patvirtina aplinkybė, kad pagal ginčijamą praktiką buvo ir yra leidžiama netaikyti Belgijos sistemos šeimos pavardės perdavimo srityje panašiais į ieškovo pagrindinėje byloje vaikų situaciją atvejais.

45      Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad EB 12 ir 17 straipsniai aiškintini kaip užkertantys kelią valstybės narės administracinės valdžios institucijai tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atmesti prašymą pakeisti šioje valstybėje narėje gyvenančių ir dvigubą šios bei kitos valstybės narės pilietybę turinčių nepilnamečių vaikų pavardę, kai šiuo prašymu siekiama, kad vaikų pavardė būtų ta, kurią jie turėtų pagal kitos valstybės narės teisę ir tradicijas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

46      Danijos bei Nyderlandų vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

Atsakydamas į 2001 m. gruodžio 21 d. Sprendimu Valstybės tarybos pateiktą klausimą, nusprendžia:

–        EB 12 ir 17 straipsniai aiškintini kaip užkertantys kelią valstybės narės administracinės valdžios institucijai tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atmesti prašymą pakeisti šioje valstybėje narėje gyvenančių ir dvigubą šios bei kitos valstybės narės pilietybę turinčių nepilnamečių vaikų pavardę, kai šiuo prašymu siekiama, kad vaikų pavardė būtų ta, kurią jie turėtų pagal kitos valstybės narės teisę ir tradicijas.

Paskelbta 2003 m. spalio 2 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.