GENERALINĖS ADVOKATĖS CHRISTINE STIX‑HACKL IŠVADA,

pateikta 2004 m. birželio 8 d.(1)

Byla C‑444/02

Fixtures Marketing Ltd

prieš

Organismos prognostikon agonon podosfairou (OPAP)

(Monomeles Protodikeio Athinon (Graikija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 96/9/EB – Duomenų bazės – Teisinė apsauga – Sui generis teisė –Teisėtas naudotojas – Duombazės duomenų gavimas, tikrinimas ir pateikiamas – Pakankamai didelė ir nedidelė duombazės dalys – Perkėlimas ir panaudojimas – Normalus naudojimas – Nepagrįsta žala, padaryta teisėtiems duombazės sudarytojo interesams – Pakankamai didelis duombazės pakeitimas – Sportas – Lažybos“

I –    Įžanginės pastabos

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas vienoje iš keturių susijusių bylų(2) dėl 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos(3) (toliau – direktyva) išaiškinimo. Šios, kaip ir kitų bylų, dalykas yra vadinamoji sui generis teisė ir jos apimtis sporto lažybų srityje.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

2.        Direktyvos 1 straipsnis nustato jos taikymo sritį. Jame nurodoma:

„1. Ši direktyva taikoma bet kokių formų duomenų bazių teisinei apsaugai.

2. Šioje direktyvoje terminas ,,duomenų bazė“ reiškia pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos rinkinius.“ (Pataisytas vertimas)

3.        III skyriaus 7–11 straipsniai reglamentuoja sui generis teisę. 7 straipsnis, reglamentuojantis apsaugos objektą, nustato:

„1. Valstybės narės numato duombazės, pasižyminčios pakankamai didelėmis jos duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo kokybinėmis ir (arba) kiekybinėmis investicijomis, sudarytojui teisę neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visą tokių duomenų bazę arba pakankamai didelę jos dalį, kokybiškai ir (arba) kiekybiškai ją įvertinus.

2. Šiame skyriuje:

a)      ,,perkėlimas“ – tai nuolatinis arba laikinas visų bazės duomenų arba pakankamai didelės jos dalies transformavimas į kitą lygmenį bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia forma;

b)      ,,panaudojimas“ – tai bazės duomenų arba pakankamai didelės jų dalies pateikimas visuomenei platinant kopijas, nuomojant, operatyviosios (on-line) sistemos pagrindu arba kitais informacijos perdavimo būdais. Pačiam teisės savininkui arba su jo leidimu kartą pardavus duombazės kopiją Bendrijoje, prarandama teisė kontroliuoti kopijos perpardavimą Bendrijos teritorijoje.

Viešas skolinimas nelaikomas nei perkėlimu, nei panaudojimu.

3. Pirmoje šio straipsnio dalyje minima teisė gali būti perduota, perleista arba suteikta pagal licenciją.

<...>

5. Pasikartojantis bei sistemingas duomenų bazės nedidelių dalių perkėlimas ir (arba) panaudojimas, reikalaujantis veiksmų, kurie nebūdingi normaliam duomenų bazių naudojimui arba kurie nepagrįstai pažeidžia teisėtus jų sudarytojų interesus, nėra leidžiamas.“ (Pataisytas vertimas)

4.        8 straipsnio, reglamentuojančio teisėtų naudotojų teises ir pareigas, 1 dalis nustato:

„1.      Bet kuriuo būdu viešai platinamos duomenų bazės sudarytojas negali sutrukdyti jos teisėtiems naudotojams perkelti ir (arba) viešai platinti nedideles kokybiškai ir kiekybiškai įvertintas dalis bet kokiu tikslu. Jeigu teisėtas naudotojas yra įgaliotas perkelti ir (arba) viešinti tik tam tikrą duomenų bazės dalį, ši straipsnio dalis galioja tik tai daliai.“

5.        9 straipsnis numato, kad valstybės narės gali nustatyti sui generis teisės išimtis.

6.        10 straipsnio, reglamentuojančio apsaugos terminą, 3 dalis nustato:

„Bet kokie pakankamai dideli duomenų bazės pakeitimai, įvertinti kokybiškai ir kiekybiškai, įskaitant pakeitimus, atsiradusius dažnai pildant, trinant ir taisant medžiagą, dėl kurių duomenų bazę būtų galima laikyti pakankamai didele nauja investicija, įvertinta kokybiškai ir kiekybiškai, suteikia teisę duomenų bazei, atsiradusiai dėl tokios investicijos, nustatyti tik jai vienai skirtą apsaugos terminą.“

B –    Nacionalinė teisė

7.        Direktyva į Graikijos teisę buvo perkelta Įstatymu Nr.  2819/00. Pagal šio įstatymo motyvų 7 straipsnio B dalį „duomenų bazių apsaugos būtinybė atsiranda todėl, kad kuriant duombazę reikalingos didelės žmogiškų, techninių ir finansinių šaltinių investicijos, o jas nukopijuoti arba prie jų prieiti galima padarius žymiai mažiau išlaidų nei tos, kurių reikia savarankiškam sukūrimui“. Motyvų E dalyje duombazės sudarytojui, be intelektualinės nuosavybės teisės, suteikta duomenų bazių sui generis teisė, siekiant užkirsti kelią neteisėtam pakankamai didelės duombazės duomenų perkėlimui ir (arba) panaudojimui.

III – Bylos aplinkybės ir pagrindinė byla

A –    Bendroji dalis

8.        Aukščiausios lygos profesionalių futbolo rungtynių organizatorės yra The Football Association Premier League Limited ir The Football League Limited Anglijoje bei The Scottish Football League Škotijoje. Premier League ir Football League (su I, II bei III divizionais) kartu apima keturias lygas. Prieš kiekvieną rungtynių sezoną sudaromi per sezoną atitinkamose lygose rengiamų rungtynių tvarkaraščiai. Duomenys kaupiami elektroniniu būdu ir yra individualiai prieinami. Rungtynių tvarkaraščiai, be kita ko, pateikiami spausdintose brošiūrose, pirma, chronologiškai ir, antra, kiekvienai atitinkamoje lygoje žaidžiančiai komandai. Komandų poros nurodomos forma X prieš Y (pvz., Southampton prieš Arsenal). Kiekvieną sezoną rengiama maždaug 2 000 rungtynių per keturiasdešimt vieną savaitę.

9.        Anglijos arba Škotijos futbolo rungtynių organizatoriai įgaliojo Škotijos bendrovę Football Fixtures Limited sureguliuoti naudojimąsi rungtynių tvarkaraščiais suteikiant licencijas. Football Fixtures Limited savo ruožtu su eksploatavimu ir naudojimu susijusias teisės ne Didžiojoje Britanijoje perleido Fixtures Marketing Limited (toliau – Fixtures).

B –    Ypatingoji dalis

10.      Fixtures pateikė keletą ieškinių bendrovei Organismos Prognostikon Agonon Podosfairou AE (toliau – OPAP). Ji priekaištauja, kad OPAP neteisėtai ir be Anglijos ir Škotijos bendrovių, kurios sukūrė, nustatė ir naudojo Anglijoje bei Škotijoje suplanuotų futbolo pirmenybių tvarkaraščius, sutikimo pakartotinai perkėlė ir savo interneto tinklalapiuose Pame Stoichima, Podosfairo Kathe Mera, Chryso Podosfairo ir Propo, kuriuos ji platina ir pateikia Graikijos visuomenei, pateikė daug žaidžiančių futbolo komandų porų, o tai pažeidė Fixtures atstovaujamų bendrovių sui generis teisę. Todėl jos prašo skubos tvarka nustatyti apsaugos priemones ir, konkrečiai kalbant, OPAP, grasinant pinigine bauda už kiekvieną pažeidimą ateityje, uždrausti pažeisti Fixtures teisę į šiuos Anglijoje ir Škotijoje suplanuotų futbolo pirmenybių tvarkaraščius, sprendimo publikavimo Atėnų dienos spaudoje išlaidas paskiriant atsakovei.

IV – Prejudiciniai klausimai

11.      Monomeles Protodikeio Athinon prašo Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų

1.      Ką reiškia „duomenų bazė“ ir kokia yra Direktyvos 96/9/EB, ypač jos 7 straipsnio, susijusio su sui generis teise, taikymo sritis?

2.      Ar ir kokiomis sąlygomis, atsižvelgiant į direktyvos taikymo srities apibrėžimą, futbolo pirmenybių tvarkaraščiai yra saugomi kaip duomenų bazės, kurių sudarytojas gali pasiremti apsauga pagal sui generis teisę?

3.      Kaip konkrečiai galima pažeisti teisę į duomenų bazę, ir ar ši teisė saugoma keičiant duombazės duomenis?

V –    Dėl priimtinumo

12.      Suomijos vyriausybės nuomone, prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų prejudicinių klausimų priimtinumo kriterijų. Be to, trūksta informacijos apie nacionalinę teisę. Taip pat vietoj specialaus direktyvos 7 straipsnio nurodomas 3 straipsnis. Toliau pateikiama informacija apie bylos faktines aplinkybes yra susijusi tik su Fixtures argumentų santrauka. Vadinasi, trūksta OPAP faktų aprašymo. Nepatikslinamas ir santykis tarp teisinių nuostatų bei faktinių bylos aplinkybių. Trūksta tiek informacijos, kad Suomijos vyriausybė negali pateikti išsamios pozicijos.

13.      Komisija konkrečiai pateikia nuorodą į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija neleidžia direktyvos nuostatų taikyti konkrečioms bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau dėl priimtinumo Komisija neabejoja.

14.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik nacionaliniai teismai, į kuriuos buvo kreiptasi dėl bylos nagrinėjimo ir kuriems tenka atsakomybė nuspręsti, koks turi būti priimamas sprendimas, atsižvelgdami į kiekvienos bylos aplinkybes, gali nuspręsti dėl prejudicinio sprendimo būtinumo, kad galėtų priimti savo sprendimą, taip pat dėl Teisingumo Teismui pateikiamų prejudicinių klausimų tinkamumo. Todėl tais atvejais, kai yra pateikiami klausimai dėl Bendrijos teisės aiškinimo, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą(4).

15.      Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą tuo atveju, kai akivaizdžiai matyti, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos aiškinimas arba galiojimo vertinimas nėra niekaip susiję su pagrindinės bylos dalyku ar tikrove, arba kai problema yra hipotetinė; arba tada, kai Teisingumo Teismas neturi reikalingos faktinės ir teisinės medžiagos, kad galėtų tinkamai atsakyti į pateiktus klausimus(5).

16.      Šioje byloje nėra akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai atitinka šį atvejį. Pirma, negalima manyti, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nėra susijęs su tikrove ar pagrindinės bylos dalyku, nes sprendimas pagrindinėje byloje, be kita ko, priklauso nuo direktyvos 1 straipsnio sąvokos „duomenų bazė“ reikšmės. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – net jei ir glaustai – pateikė Teisingumo Teismui visą informaciją, kuri pastarajam reikalinga naudingai atsakant į jam pateiktus klausimus.

17.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinybė pateikti nacionaliniam teismui naudingą Bendrijos teisės išaiškinimą reikalauja, kad šis teismas nurodytų faktines ir teisines aplinkybes, esančias pateiktuose klausimuose, arba bent faktinius duomenis, kuriais juose remiamasi(6). Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio teisėjo pareiga yra taikyti teisę konkrečioms bylos faktinėms aplinkybėms, faktinės ir teisinės medžiagos pakanka tam, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į prejudicinius klausimus. Prašyme pateikti prejudicinį sprendimą netgi yra informacijos, kurios nėra prašyme pateikti prejudicinį sprendimą susijusioje byloje C‑46/02, dėl kurio Suomijos vyriausybė nepateikė pastabų, būtent apie Fixtures ir Football Fixtures Limited santykį. Apie OPAP veiklą informacijos pakanka.

18.      Šių Komisijos prieštaravimų atžvilgiu primintina, kad sprendimuose dėl prejudicinio sprendimo pateikta informacija turi suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų išsaugota, atsižvelgdamas į tai, kad remiantis šia nuostata suinteresuotosioms šalims pateikiami tik sprendimai dėl prejudicinio sprendimo(7).

19.      Iš daugybės pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį pateiktų pastabų – įskaitant ir Suomijos vyriausybės – išplaukia, kad nutartyje dėl prejudicinio sprendimo pateikta informacija leidžia valstybėms narėms ir, beje, taip pat Komisijai naudingai pasisakyti dėl Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų.

20.      Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi pateikti minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Bendrijos teisės nuostatų pasirinkimo pagrindų bei nurodyti ryšį tarp šių nuostatų ir byloje taikomų nacionalinių teisės normų(8).

21.      Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pakanka, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos bylos faktinės aplinkybės atrodo galimos tam, kad pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms būtų taikomos normos, kurias prašoma išaiškinti. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas gali pateikti nacionaliniam teismui nuorodas į Bendrijos teisės išaiškinimą, kurios yra naudingos priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Šiuo atveju Teisingumo Teismas gali atsižvelgti į Bendrijos teisės normas, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesirėmė rengdamas savo klausimus(9).

22.      Atsižvelgiant į pateiktus samprotavimus, Monomeles Protodikeio Athinon pateikti klausimai yra iš esmės priimtini.

23.      Kai kuriuose punktuose prejudiciniai klausimai susiję ne su Bendrijos teisės, t. y. direktyvos, išaiškinimu, bet su direktyvos taikymu konkrečioms bylos aplinkybėms. Šiuo aspektu Komisija vadovaujasi tuo, kad priimant prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį tai yra ne Teisingumo Teismo, o nacionalinio teisėjo pareiga, ir kad šioje byloje Teisingumo Teismas turi apsiriboti tik Bendrijos teisės išaiškinimu.

24.      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką procese pagal EB 234 straipsnį, kuris susijęs su aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, faktinių aplinkybių vertinimas patenka į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetenciją(10).

25.      Vadinasi, Teisingumo Teismas neturi įgaliojimų nagrinėti pagrindinės bylos faktinių aplinkybių arba taikyti savo išaiškintų Bendrijos teisės nuostatų nacionalinėms priemonėms ar realioms sąlygoms, nes tai priklauso išimtinai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai. Todėl nagrinėjant atskirus įvykius, susijusius byloje su nagrinėjama duomenų baze, reikia vertinti faktus, o tai yra nacionalinio teisėjo pareiga(11). Likusioje dalyje Teisingumo Teismas turi kompetenciją priimti sprendimą dėl prejudicinių klausimų.

VI – Dėl pagrįstumo: vertinimas

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė prejudicinius klausimus dėl kelių direktyvos nuostatų, iš esmės dėl tam tikrų sąvokų, išaiškinimo. Aspektai, dėl kurių kreipiamasi, priklauso skirtingoms sritims, todėl atitinkamai išdėstomi. Vieni teisiniai klausimai susijęs su direktyvos taikymo sritimi, kiti – su sui generis teisės užtikrinimo sąlygomis ir jos turiniu.

A –    Materiali taikymo sritis: sąvoka „duomenų bazė“ (pirmas ir antras prejudiciniai klausimai)

27.      Keletas byloje dalyvaujančių šalių savo rašytinėse pastabose sąvokos „duomenų bazė“ pagal direktyvos 1 straipsnio 2 dalį atžvilgiu rėmėsi kriterijais, kurie turi reikšmės tik nustatant sui generis teisės objektą.

28.      Sąvokos „duomenų bazė“ išaiškinimas direktyvos 1 straipsnio 2 dalies prasme yra susijęs su viena pagrindinių direktyvos taikymo sąlygų, vadinasi, apskritai su jos taikymo sritimi. Nuo to reikėtų atskirti sui generis materialią taikymo sritį bei direktyvos 7 straipsnyje reglamentuojamą „apsaugos objektą“. Nors ši nuostata susijusi su teisine sąvoka „duomenų bazė“, ji nustato papildomas sąlygas sui generis teisės apsaugos objektui. Tai reiškia, kad ne visos duomenų bazės direktyvos 1 straipsnio 2 dalies prasme yra apsaugos objektai direktyvos 7 straipsnio prasme.

29.      Šis skirtumas yra ir direktyvos konstatuojamosiose dalyse. Šitaip 17 konstatuojamoji dalis yra susijusi su duomenų bazės sąvoka, o 19 konstatuojamoji dalis – su sui generis teisės apsaugos objektu. Tačiau jose pateikti pavyzdžiai parinkti nevykusiai, siekiant iliustruoti skirtingas reikšmes, todėl tam tikro meno kūrinio, pvz., muzikinio, įrašas yra net ne duomenų bazė, o muzikinių įrašų rinkinys nėra apsaugos objektas. Tačiau tai matyti vien iš aplinkybės, kad tokiu atveju net neegzistuoja duomenų bazė.

30.      Siekiant apsaugoti objektą 7 straipsnyje nustatyta sui generis teise, jis turi atitikti „duomenų bazės“ požymius, net jei šios sąlygos ir nepakanka.

31.      Pirmasis sąvokos „duomenų bazė“ aiškinimo atspirties taškas yra tarptautinės teisės normos, turinčios orientavimo funkciją. Joms pirmiausia priklauso Susitarimo dėl intelektualinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS susitarimas) 10 straipsnio 2 dalis(12), nors šioje nuostatoje pateikti ne visi direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai. Toliau joms priklauso peržiūrėtos Berno konvencijos 2 straipsnio 5 dalis. Tačiau už aiškinamą direktyvą vėlyvesnės tarptautinės teisės normos negali būti tinkamos apimties. Tai taikoma Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutarties, kuri buvo priimta tik 1996 metais, 5 straipsniui. Iš direktyvos atsiradimo istorijos, ypač Komisijos dokumentų, matyti, kad direktyva visų pirma buvo paremta peržiūrėta Berno konvencija.

32.      Tačiau sąvokos „duomenų bazė“ aiškinimas, atsižvelgiant į nurodytas tarptautinės teisės normas, toliau yra netikslingas, nes direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje – net jei ir ne labai tiksliai – pateikiama teisinė sąvoka, apimanti keletą sąlygų. Toliau turėtų būti išsamiau paaiškinama jų reikšmė. Todėl, žinoma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nors Teisingumo Teismas privalo pateikti nacionaliniam teisėjui pagrindiniam ginčui išspręsti naudingus paaiškinimus, vis dėlto nacionalinio teisėjo pareiga lieka konkrečiu atveju pritaikyti Teisingumo Teismo išaiškintas nuostatas arba atitinkamus nacionalinės teisės aktus, kuriais į vidaus nacionalinę teisę buvo perkelta Bendrijos teisė.

33.      Jau vien direktyvos 1 straipsnio formuluotė, kurioje pateikiamos įvairios normos dėl duomenų bazių, remia platų aiškinimą. Todėl direktyva, remiantis jos 1 straipsnio 1 dalimi, taikoma „bet kokių formų duomenų bazėms“. Toliau platų sąvokos „duomenų bazė“ aiškinimą patvirtina tai, kad 1 straipsnio 3 dalyje, nors ir kompiuterinėms programoms, nustatoma išimtis.

34.      Platų aiškinimą gali taip pat paremti ir Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas, kuris išryškėjo teisės akto priėmimo procedūroje(13).

35.      Tačiau sąvokai „duomenų bazė“ nustatyti svarbiausia yra 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų trijų sąlygų išpildymas.

36.      Pirma, turi egzistuoti „pavienių darbų, duomenų ar kitokios medžiagos rinkinys“ (paryškinta mano). Todėl toliau nesigilinama į tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas duomenų ir medžiagos klausimas. Kadangi konkrečiai kalbama arba apie duomenis, kuriuos sudaro bylos aplinkybes nusakantys ženklai, t. y. elementarius potencialiai informacinio turinio pranešimus(14), arba atpažįstamų vienetų medžiagas.

37.      Dėl to, direktyvoje trūkstant tikslumo, žinoma, nereikia, kad būtų kalbama apie daug duomenų ar medžiagos. Atitinkamo Parlamento reikalavimo neparėmė nei Taryba, nei Komisija. Kiekybiniai reikalavimai nustatyti tik normoje dėl apsaugos teisės, t. y. direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje reikalaujama „pakankamai didelės investicijos“.

38.      Pagrindinėje byloje reikia patikrinti, ar įvykdyta sąlyga, kad duomenys arba medžiaga būtų pavieniai.

39.      Šis kriterijus suprantamas taip, kad duomenys arba medžiaga neturi būti tarpusavyje susiję arba gali būti atskiriami bent neprarandant jų informacinio turinio(15), dėl ko, pvz., ši direktyva netaikoma filmo garsams ir vaizdui. Galimas aiškinimas, orientuotas ne tik į medžiagų nepriklausomumą vienai nuo kitos, bet ir į duomenų bei medžiagų nepriklausomumą rinkinyje(16).

40.      Antra, direktyva apima tik tokius rinkinius, kurie yra sistemingai arba metodiškai sutvarkyti. 21 konstatuojamoje dalyje paaiškinta, jog nebūtina, kad saugoma būtų fizine prasme. Ši sąlyga skirta tam, kad būtų apimamos ne nesutvarkytos duomenų aibės, o susisteminti rinkiniai(17), t. y. duomenys, sutvarkyti pagal tam tikrus kriterijus(18). Todėl pakanka, jei nustatoma duomenų struktūra ir tvarkoma tik taikant atitinkamas paieškos programas(19), tai pat iš esmės rūšiuojant, jei galima, taikant indeksaciją. Apimamos ne tik statiškos, bet ir dinamiškos duomenų bazės(20).

41.      Trečia, direktyvos 1 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad duomenys būtų „individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinami“. Todėl sąvoka „duomenų bazė“ direktyvos 1 straipsnio 2 dalies prasme neapima vien duomenų saugojimo.

42.      Todėl 1 straipsnio 2 dalies sąvoką „duomenų bazė“ reikia aiškinti plačiai. Tačiau iš direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje apsaugos objektui nustatytų sąlygų kyla apribojimų

43.      Keletas vyriausybių laikosi nuomonės, kad duombazės duomenų, susijusių su sporto varžybomis, pats pasirinkimas arba išdėstymas nėra intelektinė paslauga. Dėl to reikia priminti, kad kūrybiškumas nėra duomenų bazės direktyvos 1 straipsnio prasme požymis. Tai, kad kūrybiškumas yra požymis, kelia abejonių vien paties sui generis teisės objekto atžvilgiu. Tačiau tai, kad pati duomenų bazė yra intelektinis kūrinys, yra esminė sąlyga tam, kad duomenų bazei būtų taikoma direktyvos II skyriuje (3 ir kt. straipsniai) nustatyta autorių teisė. Direktyvos 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad sui generis teisė taikoma neatsižvelgiant į duomenų bazės arba jos duomenų tinkamumą būti apsaugotai autorių teise.

44.      Sui generis teisės objektas yra kitoks negu autorių teisės. Naujai nustatytos apsaugos teisės tikslas, skirtingai nuo autorių teisės, saugančios kūrybos panaudojimą, yra investicijų apsauga(21). Taip atsiranda skirtumas ir tarp teisės turėtojo. Konkrečiai kalbant, sui generis teisė saugo duomenų bazės sudarytoją, o autorių teisė – kaip jau sako pats pavadinimas – taikoma autoriui.

45.      Keletas vyriausybių savo rašytinėse pastabose pateikė nuorodą į tai, kad byloje nagrinėjama duomenų bazė nėra sistemingai arba metodiškai sutvarkyta, nes komandų poros sudaromos burtų keliu. Dėl to reikia priminti, kad duomenų bazė yra paremta ne tik burtų keliu gautais duomenimis, bet ir papildomais įrašais, kaip antai susitikimų vieta ir laikas.

B –    Apsaugos objektas: sąlygos (pirmas ir antras prejudiciniai klausimai)

46.      Sąlyga tam, kad duomenų bazei būtų taikoma sui generis teisė pagal direktyvos 7 straipsnį, yra šioje nuostatoje nustatytų faktinių požymių buvimas. Ši byla susijusi su kelių šių kriterijų išaiškinimu.

47.      Šiuo atveju nurodytina teisinė diskusija klausimu, ar ši sui generis teisė turi būti skiriama paslaugos, vadinasi, iš esmės duomenų bazės sudarytojo veiklos ar dėl jos atsirandančių rezultatų apsaugai. Dėl to konstatuotina, kad direktyva saugo duomenų bazes arba jų duomenis, bet ne juose esančią informaciją. Taigi kalbama apie duomenų bazės sudarytojo apsaugą, dėl kurios netiesiogiai taip pat saugomos padarytos išlaidos, t. y. investicijos(22).

48.      Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos sąlygos papildo nustatytąsias 1 straipsnio 2 dalyje. Todėl apsaugos objekto sąvoka yra siauresnė negu sąvoka „duomenų bazė“ pagal 1 straipsnį.

49.      Nauja direktyvoje nustatyta sui generis teisė yra kilusi iš Šiaurės šalių teisių katalogo ir Nyderlandų geschriftenbescherming. Tačiau šis pagrindas negali leisti doktrinoje ir teismų praktikoje susiformavusio suvokimo iš šių pirminių nuostatų perkelti į direktyvą. Priešingai, direktyva turi nustatyti nacionalinės teisės aiškinimo apimtį, o tai taikoma ir toms valstybėms narėms, kuriose dar prieš įsigaliojant direktyvai galiojo panašios nuostatos. Šiose valstybėse narėse taip pat iškilo būtinybė suderinti nacionalines taisykles su direktyvos nurodymais.

1.      „Pakankamai didelė investicija“

50.      Pagrindinę sąvoką nustatant sui generis teisės objektą sudaro direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas žodžių junginys „pakankamai didelė investicija“. Ši faktinė sąlyga patikslinama tuo, kad tas didumas turi egzistuoti „kokybiškai ir (arba) kiekybiškai įvertinus“. Šių abiejų alternatyvų teisinės sąvokos direktyvoje, žinoma, nenumatytos. Literatūroje reikalaujama atitinkamo Teisingumo Teismo aiškinimo. Šis reikalavimas labai pateisinamas, nes taip užtikrinamas autonomiškas ir vienodas Bendrijos teisės aiškinimas. Tačiau negali likti nepastebėta, kad aiškinimo kriterijų taikymas galiausiai priklauso nacionaliniams teismams, o čia slypi nevienodo taikymo rizika.

51.      Kaip visų pirma išplaukia iš direktyvos 7 straipsnio 1 dalies struktūros, sąvoka „pakankamai didelė investicija“ suprantama sąlygiškai. Remiantis Bendrąja pozicija, kurioje buvo pateikta galutinė šios nuostatos versija, apsauga turi būti suteikiama duombazės duomenų gavimo ir tvarkymo investicijoms(23).

52.      Taigi investicijos gali būti susijusios su tam tikromis duomenų bazės sudarymo veiklomis. Todėl 7 straipsnis apima visas šias veikas: duombazės duomenų gavimą, tikrinimą ir pateikimą. Kadangi faktiniai požymiai sudaro kito prejudicinio klausimo dalyką, į jų reikšmę dabar nesigilinama.

53.      Kokios investicijų rūšys gali būti apimamos, matyti iš 40 konstatuojamosios dalies, kurios paskutinis sakinys nustato: „šias investicijas gali sudaryti finansų ir (arba) laiko, pastangų ir energijos sąnaudos“. 7 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie didelių žmogiškų, techninių ir finansinių šaltinių investavimą.

54.      Toliau sąlygiškai suprantama ir sąvoka „pakankamai didelė“, pirma, remiantis išlaidomis ir investicijų amortizacija(24), ir, antra, atsižvelgiant į duomenų bazes apimtį, rūšį ir duomenis bei sritį, kuriai ji priklauso(25).

55.      Vadinasi, apsauga suteikiama ne tik didelės vertės investicijoms absoliučiu požiūriu(26). Vis dėlto kriterijus „pakankamai didelė“ neturi būti suprantamas tik sąlygiškai. Direktyva investicijų, kurioms suteikiama apsauga, atžvilgiu kaip de minimis taisyklę nustato absoliučią žemutinę ribą(27). Tai išplaukia iš 19 konstatuojamosios dalies, pagal kurią investicija turi būti „pakankamai didelė“(28). Tačiau ši nustatyta riba turi būti žema. Tai pirmiausia aišku ir 55 konstatuojamosios dalies(29), kurioje trūksta išsamesnio dydžio patikslinimo. Antra, tai patvirtina aplinkybė, kad direktyva turi suderinti skirtingas sistemas. Trečia, pernelyg aukšta žemutinė riba susilpnintų direktyvos tikslą, būtent skatinti investicijas.

56.      Daugelis dalyvaujančių byloje asmenų savo rašytinėse pastabose rėmėsi vadinamąja „Spin‑off teorija“, pagal kurią apsaugos teisė netaikoma šalutiniams produktams. Galima siekti tik tokių pajamų, kurios skirtos investicijų amortizacijai. Šie proceso dalyviai nurodė tai, kad nagrinėjama duomenų bazė buvo reikalinga organizuojant sporto varžybas, t. y. ji buvo sudaryta dėl šio tikslo. Investicijos yra skirtos rungtynėms organizuoti, o ne išimtinai duomenų bazei sudaryti. Bet kuriuo atveju turi būti investuojama, taip pat ir todėl, kad egzistuoja šio organizavimo pareiga. Taigi, kalbant apie duomenų bazę, turimas omenyje tik šalutinis produktas kitoje rinkoje.

57.      Todėl šioje byloje reikia išsiaiškinti, ar ir kaip vadinamoji „Spin‑off teorija“ gali turėti reikšmės direktyvos, ypač sui generis teisės, aiškinimui. Atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus samprotavimus dėl duomenų bazių, kurios yra tik šalutiniai produktai, apsaugos, reikia pašalinti „Spin‑off teorijos“ mitą. Šią teoriją galima aiškinti, neatsižvelgiant į kilmę nacionaliniu lygmeniu, remiantis iš direktyvos 10‑12 konstatuojamųjų dalių išplaukiančiu tikslu, būtent skatinti investicijas gerinant jų apsaugą. Tačiau ji taip pat remiasi idėjomis, kad investicijos turi būti amortizuojamos įplaukomis iš pagrindinės veiklos. Todėl „Spin‑off teorija“ taip pat susijusi ir su tuo, kad direktyva suteikia apsaugą tik tokioms investicijoms, kurios, be kita ko, reikalingos duombazės duomenims gauti(30). Visi šie argumentai yra vertingi ir į juos atsižvelgiama aiškinant direktyvą. Tačiau dėl to negali būti neatsižvelgiama į bet kurį Spin‑off rezultatą, remiantis vien teorija. Tai, kas lemia direktyvos aiškinimą, yra jos pačios nuostatos.

58.      Sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą teisinę problemą, reikia vadovautis klausimu, ar apsaugos duomenų bazei suteikimas priklauso nuo sudarytojo ketinimo, ar nuo duomenų bazės paskirties, kai jie skiriasi. Atsižvelgiant į tai, galima apsiriboti nuoroda, kad nei direktyvos 1, nei 7 straipsnyje nesiremiama duomenų bazės paskirtimi. Jeigu Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs nustatyti tokią sąlygą, jis būtų tai ir padaręs. Iš tikrųjų ne tik 1, bet ir 7 straipsnis patvirtina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtinai norėjo nustatyti sąlygų rinkinį. Tuo remiantis, duomenų bazės paskirtis nėra kriterijus, svarstant, ar jai reikia suteikti apsaugą. Priešingai, lemiamos yra 7 straipsnyje nustatytos sąlygos. To negali pakeisti daugelio byloje dalyvaujančių asmenų nurodyta 42 konstatuojamoji dalis. Pirma, ji susijusi su sui generis teisės apimtimi ir, antra, ja siekiama užtikrinti, kad nebūtų daroma žala investicijoms.

59.      Tačiau taip pat ir kitose direktyvos konstatuojamosiose dalyse, kuriose remiamasi investicijomis bei pabrėžiama jų reikšmė, šiuo atveju – 12, 19 ir 40 konstatuojamosios dalys, nepateikiama jokia nuoroda į tai, kad duomenų bazės apsauga priklauso nuo jos paskirties.

60.      Be to, praktikoje gali būti sudarytojų, kurie viena duomenų baze siekia kelių tikslų. Tokiu atveju gali būti, kad padarytos investicijos yra skirtos ne vieninteliam tikslui arba neatskiriamos. Esant tokiam sutapimui, duomenų bazės paskirties kriterijus nepateiktų vienareikšmio sprendimo. Investicijoms apsauga būtų suteikiama arba neatsižvelgiant į kitus tikslus, arba joms būtų suteikiama visiška apsauga dėl kitų tikslų. Todėl paskirties kriterijus pasirodo esantis arba nepraktiškas, arba nesuderinamas su direktyvos tikslu. Iš tikrųjų apsaugos nesuteikimas duomenų bazėms, skirtoms keliems tikslams, prieštarautų investicijų skatinimo tikslui. Dėl to investicijoms į daugiafunkcines duomenų bazes būtų padaroma sunki žala.

61.      Duomenų bazė pagrindinėje byloje yra pavyzdys to, kad ji gali būti sudaroma ir turint rungtynių tvarkaraščių rengimo tikslą. Kadangi kiekvienąkart kiek galima beveik identiškos duomenų bazės sukūrimas kiekvienam tikslui prieštarautų principiniams ekonominiams svarstymams ir jam nebūtų taikoma direktyva.

62.      Vertinimas, ar pagrindinėje byloje egzistuoja pakankamai didelė investicija, yra susijęs su anksčiau nurodytų kriterijų taikymu konkrečioms bylos aplinkybėms. Atsižvelgiant į kompetencijų paskirstymą prejudicinio sprendimo procedūroje pagal EB 234 straipsnį, tai priskiriama nacionalinio teisėjo kompetencijai. Vertinant investicijas į duomenų bazę būtinai reikia atkreipti dėmesį į aplinkybės, į kurias atsižvelgiama nustatant rungtynių tvarkaraščius, t. y. rungtynių patrauklumą žiūrovams, lažybų tarpininkų interesus, klubų atliekamą rinkų pasidalijimą, kitus vietinius renginius planuojamu laiku, tinkamą rungtynių geografinį paskirstymą bei problemų, susijusių su viešąja tvarka, išvengimą. Galiausiai vertinant reikia atsižvelgti į rungtynių skaičių. Pareigą įrodyti, kokios investicijos padarytos, turi tas, kuris tvirtina, kad reikia suteikti sui generis teisę.

2.      „Gavimas“ pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį

63.      Šioje byloje ginčijama, ar egzistuoja „gavimas“ direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme. Ši nuostata saugo tik duomenų bazės duomenų „gavimo“, „tikrinimo“ ir „pateikimo“ investicijas.

64.      Remiamasi sui generis teisės apsauga, būtent duomenų bazės sudarytojo apsauga. Todėl sudarymą galima laikyti gavimui, tikrinimui ir pateikimui giminiška sąvoka(31).

65.      Pagrindinė byla susijusi su daug diskutuojama teisine problema, būtent – ar ir prireikus kokiomis sąlygomis, direktyva saugo ne tik egzistuojančius, bet ir duomenų bazės sudarytojo sukurtus naujus duomenis. Jeigu gavimas būtų susijęs tik su egzistuojančiais duomenimis, investicijų apsauga taip pat apimtų tik tokių duomenų gavimą. Taigi remiantis šiuo gavimo supratimu, pagrindinėje byloje duomenų bazės apsauga priklauso nuo to, ar gaunami egzistuojantys duomenys.

66.      Tačiau remiantis giminiška sudarymo sąvoka, t. y. duomenų bazės aprūpinimu duomenimis,(32) gali būti apimami ir egzistuojantys, ir naujai sukurti duomenys(33).

67.      Tai paaiškinti gali 7 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „gavimas“ palyginimas su direktyvos 39 konstatuojamojoje dalyje nurodytomis veiklomis. Tačiau iš pat pradžių reikia nurodyti, kad skiriasi kalbinės versijos.

68.      Iš 7 straipsnio 1 dalyje vokiečių kalba vartojamos sąvokos „gavimas“ matyti, kad tai susiję tik su egzistuojančiais duomenimis, nes gauti galima tik kažką jau egzistuojančio. Tokiu požiūriu gavimas (Be schaffung) kaip tik yra sukūrimo (Er schaffung) priešingybė. Toks pats rezultatas gaunamas aiškinant versijų portugalų, prancūzų, ispanų ir anglų kalbomis tekstus, nes visose jose pateikiama nuoroda į lotynišką obtenere, t. y. gauti. Versijų suomių ir danų kalbomis išaiškinimas taip pat panašus. Todėl kai kurios proceso šalys, pasirinkusios platų versijų vokiečių ir anglų kalbomis išaiškinimą, padarė klaidą.

69.      Papildomos nuorodos teisingam „gavimo“ pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį išaiškinimui gali būti pateikiamos direktyvos 39 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra konstatuojamoji dalis sui generis teisės apsaugos objektui. Ši konstatuojamoji dalis nurodo, kad saugomos tik dviejų veiklos rūšių investicijos, būtent duomenų „gavimo“ ir „surinkimo“. Tačiau šiuo atveju problemų kyla tarp skirtingų kalbinių versijų. Daugelyje versijų pirmajai nurodytai veiklai vartojama tokia pati sąvoka kaip 7 straipsnio 1 dalyje. Kitų vartojama sąvoka ne visada apibūdina tą pačią veiklą, bet ji iš esmės susijusi su duomenų bazės duomenų ieškojimu bei surinkimu.

70.      Kalbinės versijos, kuriomis 39 konstatuojamojoje dalyje vartojamos dvi nuo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies sąvokų besiskiriančios sąvokos, aiškintinos taip, kad abi nurodomos veiklos laikomos gavimo atmainomis direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau dėl to kyla klausimas, kodėl 39 konstatuojamojoje dalyje išsamiau aprašomas tik gavimas, o ne tikrinimas arba pateikimas. Abi pastarosios sąvokos pateikiamos tik 40 konstatuojamojoje dalyje.

71.      Kalbinės versijos, kuriomis 39 konstatuojamojoje dalyje vartojama tokia pati sąvoka kaip direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje, aiškintinos priešingai – taip, kad 39 konstatuojamosios dalies sąvoka „gavimas“ turi būti suprantama siauriau, o direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka – plačiau, t. y., kaip taip pat apimanti ir kitą 39 konstatuojamojoje dalyje nurodytą veiklą.

72.      Todėl visas kalbines versijas galima aiškinti taip, kad „gavimas“ direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme iš tikrųjų neapima vien tik duomenų gavimo, t. y. duomenų generavimą (34), vadinasi, ne pasirengimo stadiją (35). Tačiau kai duomenų kūrimas sutampa su jų surinkimu bei tikrinimu, taikoma direktyvos apsauga.

73.      Šiuo atveju primintina, kad negali būti vadovaujamasi vadinamąja „Spin‑off teorija“. Todėl tikslas gaunant duomenų bazės duomenis taip pat gali neturėti jokios reikšmės(36). Tačiau tai reiškia, kad apsauga galima ir tuomet, kai gavimas pirmiausia susijęs su kita veikla negu susijusios duombazės sukūrimas. Direktyva saugo duomenų gavimą ir tuomet, kai ši veikla atliekama ne duomenų bazės atžvilgiu(37). Tai taip pat patvirtina, kad išorinė duomenų bazė, atsiradusi iš vidinės, patenka į apsaugos sritį.

74.      Remiantis aukščiau išdėstytu sąvokos „gavimas“ išaiškinimu, nacionalinio teisėjo pareiga yra apsvarstyti veiklos rūšis, susijusias su BHB duomenų baze. Šiuo klausimu jis pirmiausia turi kvalifikuoti duomenis ir procesą nuo jų gavimo iki įtraukimo į nagrinėjamą duomenų bazę. Reikia apsvarstyti, kaip vertinti rungtynių tvarkaraščių nustatymą, t. y. iš esmės komandų pavadinimų rinkimą ir komandų porų susiejimą su atskirų rungtynių vieta ir laiku. Tai, kad ši byla susijusi su egzistuojančiais duomenimis, patvirtina, jog rungtynių tvarkaraštis rodo susitarimą tarp daugelio dalyvių, ypač policijos, futbolo klubų ir gerbėjų klubų. Taip pat ir dėl to, kad duomenys, kaip teigė kai kurie dalyviai, buvo sukurti turint kitą nei duomenų bazės sudarymas tikslą, galima daryti išvadą, jog kalbama apie egzistuojančius duomenis.

75.      Tačiau net jei šios veiklos kvalifikuojamos kaip naujų duomenų sukūrimas, vis dėlto egzistuoja „gavimas“ direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme. Tai būtų tuo atveju, kai duomenys kuriami kartu juos tvarkant, ir todėl tai neatskiriama.

3.      „Tikrinimas“ pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį

76.      Duomenų bazės naudojimas rengiant rungtynes ir jas ekonomiškai panaudojant reikalauja nuolatinio nagrinėjamos duombazės patikrinimo. Iš aktų matyti, kad duomenų bazės tikslumas turi būti nuolat tikrinamas. Jei dėl tokios kontrolės reikia daryti pakeitimus, jie atitinkamai ir padaromi.

77.      Tai, kad keliuose šiuose pakeitimuose nenumatomas duombazės duomenų tikrinimas, neturi reikšmės. Dėl to, kad egzistuoja objektas, kuriam taikoma sui generis teisė, tereikia, kad pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį būtų kvalifikuojamos kai kurios padarytos veiklos ir kad pakankamai didelės investicijos būtų susijusios bent su 7 straipsnio apimama veiklų dalimi.

4.      „Pateikimas“ direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme

78.      Sui generis teisės objektą, be duombazės duomenų „gavimo“ ir „patikrinimo“, sudaro ir jų „pateikimas“. Tam priklauso ne tik duomenų bazės pristatymas vartotojams, t. y. išorinė schema, kaip antai turinio struktūrizavimas. Geriau sutvarkyti duomenis paprastai padeda indeksavimo sistema ir aiškinamasis žodynas. Kaip matyti iš 20 konstatuojamosios dalies, direktyvoje nustatyta apsauga taip pat gali būti taikoma ir medžiagoms, kurios būtinos naudojantis duomenų baze(38).

C –    Apsaugos teisės turinys

79.      Pirmiausia primintina, kad įtvirtinant sui generis teisę buvo ketinta, tiksliau pasakius, ne atlikti teisės derinimą, o sąmoningai sukurti naują teisę(39). Tai viršija iki šiol egzistavusias platinimo ir kopijavimo teises. Į tai turėtų būti atsižvelgiama ir aiškinant draudžiamus veiksmus. Tad įvertinus 7 straipsnio 2 dalies teisinėms sąvokoms suteikiama ypatinga reikšmė.

80.      Iš pirmo žvilgsnio direktyvos 7 straipsnyje nustatytos dvi draudžiančių taisyklių grupės arba teisių turėtojo, t. y. duomenų bazės sudarytojo, požiūriu – dvi skirtingos teisių kategorijos. 1 dalis nustato teisę neleisti neteisėtai perkelti pakankamai didelės duomenų bazės dalies, o 5 dalis draudžia tam tikrus veiksmus nedidelės duomenų bazės dalies atžvilgiu. Remiantis santykiu tarp didelės ir nedidelės dalies, 5 dalį vis dėlto galima suprasti kaip 1 dalies išimtį(40). 5 dalis turi tik neleisti apeiti 1 dalyje nustatytą draudimą(41), todėl gali būti kvalifikuojama kaip apsauginė išlyga(42).

81.      Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama duomenų bazės sudarytojo teisė neleisti atlikti tam tikrų veiksmų. Iš čia taip pat išplaukia, kad šie veiksmai yra draudžiami. Todėl neleidžiami ir uždrausti veiksmai yra, pirma, perkėlimas, antra, panaudojimas. Teisinės sąvokos „perkėlimas“ ir „panaudojimas“ pateikiamos direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje.

82.      7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, žinoma, negalioja be apribojimų, o nustato sąlygą, kad draudžiamas veiksmas būtų susijęs su visa duomenų baze arba pakankamai didele jos dalimi.

83.      Remiantis 7 straipsnio 1 ir 5 dalių taikymą lemiančiu kriterijumi „pakankamai didelė“ arba „nedidelė dalis“, toliau turi būti nagrinėjami abu faktiniai požymiai. Po to bus nagrinėjami draudžiami veiksmai pagal 1 ir 5 dalis.

1.      Pakankamai didelė ir nedidelė duomenų bazės dalys (pirmas ir antras prejudiciniai klausimai)

a)      Bendrosios pastabos

84.      Pagrindinėje byloje buvo teigiama, kad direktyvos 7 straipsnio 1 dalis draudžia tik tokius veiksmus, dėl kurių duomenys būtų taip pat sistemingai arba metodiškai sutvarkyti ir individualiai prieinami kaip ir pirminėje duomenų bazėje.

85.      Šis argumentas suprantamas kaip sąlyga taikyti sui generis teisę. Ar tokia sąlyga iš tikrųjų egzistuoja, nustatytina remiantis nuostatomis dėl apsaugos teisės objekto, ypač 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta 7 straipsnio 1 dalimi draudžiamų veiksmų teisinėmis sąvokomis.

86.      Nei direktyvos 7 straipsnio 1 dalis, nei 7 straipsnio 5 dalis aiškiai nereglamentuoja aukščiau nurodytos sąlygos arba pateikia tik nuorodą į ją. Dėl to, kad 1 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodytas „sistemingas arba metodiškas sutvarkymas“, o 7 straipsnyje jo visiškai nėra, priešingai, galima daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas šio kriterijaus nenorėjo padaryti 7 straipsnio taikymo sąlyga.

87.      Tačiau ir direktyvos tikslas prieštarauja šiam papildomam kriterijui.

88.      7 straipsnyje reglamentuojama apsauga būtent būtų susieta su šiuo papildomu kriterijumi, nes šioje nuostatoje įtvirtintas draudimas gali būti apeinamas paprastai pakeičiant duomenų bazės dalis.

89.      Tai, kad direktyva vis dėlto nori uždrausti duombazės duomenų pertvarkymą, rodo 38 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodomas šis pavojus ir autorių teisių apsaugos nepakankamumas.

90.      Direktyva skirta kaip tik naujai apsaugos teisei sukurti, o šito 46 konstatuojamoji dalis, susijusi su kitu aspektu, irgi nenurodo.

91.      Net 45 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią autorių teisių galiojimas neprivalo būti išplečiamas paprastiems faktams ar duomenims, nekalbama apie papildomą kriterijų. Tačiau tai nereiškia, kad apsauga suteikiama patiems duomenims arba net atskiriems duomenims. Apsaugos objektas yra ir lieka duomenų bazė.

92.      Vadinasi, rezultatas yra toks, kad toks pats sistemingas arba metodiškas pateikimas kaip ir pirminėje duomenų bazėje nėra su duomenimis atliktų veiksmų teisėtumo vertinimo kriterijus. Todėl iš esmės nėra teisinga teigti, kad direktyva nesaugo duomenų, kurie panašiai arba kitaip išdėstomi struktūriškai.

b)      Sąvoka „pakankamai didelė duomenų bazės dalis“ pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį

93.      Šiuo prejudiciniu klausimu prašoma išaiškinti sąvoką „pakankamai didelė duomenų bazės dalis“ pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį. Skirtingai nuo kitų pagrindinių sąvokų, ši sąvoka direktyvoje nėra apibrėžiama. Jos atsisakyta teisės kūrimo procese, tiksliau Tarybos bendrojoje pozicijoje.

94.      Direktyvos 7 straipsnio 1 dalis numato dvi alternatyvas. Kaip jau išplaukia iš teksto, dydis gali turėti du pagrindus: kiekybinį ir kokybinį. Ši Bendrijos teisės aktų leidėjo parinkta struktūra turi būti aiškinama taip, kad dalis gali būti pakankamai didelė, įvertinus ją ne kiekybiškai, bet kokybiškai. Todėl reikia atmesti teiginį, kad draudžiami veiksmai turi būti nuolat susiję su kiekybiškai minimalia duomenų bazės dalimi.

95.      Kiekybinė alternatyva suprantama taip, kad nagrinėjamas su draudžiamu veiksmu susijusios dalies kiekis. Šiuo atveju kyla klausimas, ar siūlomas santykinis, ar absoliutus nagrinėjimo būdas. Tai reiškia, kad reikia arba palyginti aptariamą dalį su visais duomenų bazės duomenimis(43), arba vertinti pačią aptariamą dalį.

96.      Šiuo klausimu pastebėtina, kad dėl santykinio nagrinėjimo didelių duombazių sudarytojai atsiduria mažiau palankioje padėtyje(44), nes kuo didesnė yra visuma, tuo aptariama dalis visuomet yra mažiau reikšmingesnė. Tačiau tokiu atveju papildomai atliktas kokybinis nagrinėjimas gali būti kompensacija, kai sąlygiškai maža susijusi dalis vis dėlto gali būti laikoma kokybiškai pakankamai didele. Taip pat galima būtų susieti abu kiekybinio nagrinėjimo būdus. Atsižvelgiant į tai, ir sąlygiškai maža dalis dėl savo absoliutaus dydžio galėtų būti kvalifikuojama kaip pakankamai didelė.

97.      Toliau kyla klausimas, ar kiekybinį nagrinėjimą galima susieti su kokybiniu. Tačiau į tai atsižvelgiama tik tokiais atvejais, kai kokybinis nagrinėjimas apskritai yra įmanomas. Tokiu atveju leidžiama susijusias dalis nagrinėti abiem metodais.

98.      Nagrinėjant kokybiškai kiekvienu atveju svarbi yra techninė arba ekonominė vertė(45). Todėl gali būti nagrinėjama nedidelės apimties, bet vertinga dalis. Kaip sportinių sąrašų vertės pavyzdys, pateikiamas jų pilnumas ir tikslumas.

99.      Susijusios dalies ekonominė vertė vertinama taikant paklausos rinkoje nebuvimo taisyklę(46), nes aptariama dalis perkeliama ar panaudojama ne rinkos sąlygomis, bet kitu būdu. Tačiau aptariama dalis, būtent ekonominė vertė, gali būti nagrinėjama ir veikiančiojo asmens atžvilgiu, nagrinėjant tai, kokią naudą jis gavo dėl perkėlimo ar panaudojimo.

100. Remiantis direktyvos 7 straipsniu siekiamu investicijų apsaugos tikslu, pakankamo dydžio nagrinėjimas visuomet apima duomenų bazės sudarytojo padarytas investicijas (47). Kaip išplaukia iš 42 konstatuojamosios dalies, perkėlimo ir panaudojimo draudimu siekiama užkirsti kelią atsirasti žalai investicijoms(48).

101. Taigi susijusios duomenų bazės dalies nagrinėjimo pagrindas taip pat gali būti investicijos, ypač gavimo išlaidos(49).

102. Kalbant apie dydžio ribą, direktyvoje taip pat nėra tokios teisinės sąvokos. Remiantis vienoda nuomone literatūroje, Bendrijos teisės aktų leidėjas atribojimą sąmoningai perleido teismų praktikai(50).

103. Žinoma, dydis negali priklausyti nuo to, ar padaryta didelė žala(51). Atitinkamos nuorodos konstatuojamojoje dalyje, būtent 42 konstatuojamosios dalies pabaigoje, nepakaktų nustatyti aukštą apsaugos ribą. Be to, kyla klausimas, ar „didelė žala“ apskritai gali būti dydžio apibrėžimo kriterijus, nes 42 konstatuojamoji dalis gali būti suprantama taip, kad „didelę žalą“ galima laikyti papildoma sąlyga tuo atveju, kai kalbama apie pakankamai didelę dalį, t. y., kai dydis jau nustatytas. Netgi 8 konstatuojamojoje dalyje nurodytas draudžiamų veiksmų poveikis, būtent „rimtos ekonominės ir techninės pasekmės“, negali pateisinti pernelyg griežto vertinimo žalos padarymo atžvilgiu. Abi konstatuojamosios dalys labiau skirtos akcentuoti duomenų bazių apsaugos ekonominį reikalingumą.

104. Kalbant apie nagrinėjamos duomenų bazės vertinimą neginčytina, kad veiksmai vyko kas savaitę. Todėl kyla klausimas, ar vertinamos sąlygiškai aptariamos dalys gali būti lyginamos su visa duomenų baze, ar su atitinkamos savaitės visa duomenų baze. Galiausiai būtų galima sudėti visas per rungtynių sezoną kas savaitę naudojamas dalis ir gautą sumą palyginti su visa duomenų baze.

105. Taigi tik to paties laiko požiūriu atliktas palyginimas, susijęs ir su aptariama dalimi, ir su visa duomenų baze, atitinka į sui generis teisę orientuotą aiškinimą. Toks palyginimas gali būti atliekamas arba savaitės, arba rungtynių sezono atžvilgiu. Kai yra susijusios daugiau kaip pusė rungtynių, susijusią dalį galima apibūdinti kaip pakankamai didelę. Net ir mažesnės kaip pusės dalies visų rungtynių atžvilgiu gali pakakti, jeigu ji kai kuriose rungtynių kategorijose, pavyzdžiui, Premier League, yra didesnė.

106. Vertinant absoliučiai, kiekvienąkart nagrinėjamos dalys tol sudedamos, kol viršijama susijusių dalių didumo riba. Taip nustatoma, nuo kurio momento galima kalbėti apie tai, jog nagrinėjamos pakankamai didelės dalys.

2.      Su pakankamai didele duomenų bazės dalimi susiję draudimai (antras prejudicinis klausimas ir trečio prejudicinio klausimo pirma dalis)

107. Iš direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos duomenų bazės sudarytojo teisės neleisti atlikti tam tikrų veiksmų atsiranda šių veiksmų, konkrečiai kalbant, perkėlimo ir panaudojimo draudimas. Todėl daugelyje konstatuojamųjų dalių(52) šie veiksmai apibūdinami kaip „neteisėti“.

108. Toliau kalbama apie sąvokų „perkėlimas“ ir „panaudojimas“ aiškinimą. Tam reikia išaiškinti direktyvos 7 straipsnio 2 dalies atitinkamas teisines sąvokas. Tad reikia taip pat prisiminti direktyvos tikslą sukurti naują apsaugos teisę. Aiškinant abi sąvokas į tai bus atsižvelgiama kaip į gairę.

109. Abiem draudžiamiems veiksmams būdinga tai, kad jie nepriklauso nuo duombazės duomenų vartotojo tikslo ir ketinimo. Todėl taip pat nėra lemiama, ar vartojimas yra visiškai komercinis. Reikšmingesni lieka tik abiejose teisinėse sąvokose pateikti faktiniai požymiai.

110. Abiem draudžiamiems veiksmams būdinga taip pat ir tai, kad, skirtingai nuo 7 straipsnio 5 dalies, apimami ne tik pakartotiniai ir sisteminiai veiksmai. Kadangi 1 dalyje draudžiami veiksmai turi būti susijęs su pakankamai didelėmis duomenų bazės dalimis, Bendrijos teisės aktų leidėjas šiems veiksmams kelia didesnius reikalavimus negu 5 dalyje, kuri taikoma nedidelėms dalims.

111. Dėl to atkreiptinas dėmesys į direktyvos struktūrinę klaidą(53). Kadangi 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisinė sąvoka taip pat orientuota į visą duomenų bazę arba pakankamai didelę dalį, ji be reikalo padvigubina jau 1 dalyje nustatytą sąlygą. 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisinė sąvoka kartu su 7 straipsnio 5 dalimi netgi sukelia prieštaravimą, nes 5 dalis draudžia perkelti ir panaudoti nedideles dalis. Jei perkėlimas ir panaudojimas būtų aiškinami remiantis 7 straipsnio 2 dalies teisinėmis sąvokomis, būtų gaunamas ypatingas rezultatas, kad 7 straipsnio 5 dalis tam tikrus veiksmus nedidelių dalių atžvilgiu uždraudžia tik tuomet, kai šie veiksmai susiję su visa duomenų baze arba pakankamai didelėmis jos dalimis.

112. Keletas bylos šalių pateikė nuorodą į konkurencijos aspektą. Šis aspektas yra antraplanis, nes galutinėje direktyvos redakcijoje nėra Komisijos iš pradžių planuotos pateikti nuostatos apie privalomų licencijų suteikimą.

113. Duomenų bazės sudarytojo plačios apsaugos priešininkai baiminasi, kad egzistuojant tokiai apsaugai kils monopolių susidarymo, ypač iki šiol laisvai prieinamų duomenų srityje, pavojus: taip dominuojančią padėtį rinkoje turintis duomenų bazės sudarytojas galėtų ja piktnaudžiauti. Dėl to primintina, kad direktyva leidžia taikyti pirminės ir antrinės teisės konkurencijos normas. Antikonkurenciniam duomenų bazės sudarytojo elgesiui taikomos šios taisyklės. Tai išplaukia ne tik iš 47 konstatuojamosios dalies, bet ir iš direktyvos 16 straipsnio 3 dalies, pagal kurią Komisija patikrina, ar sui generis teisės taikymas sudarė sąlygas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ar darė kitokį neigiamą poveikį.

114. Šiuo atveju taip pat iškyla teisėto laisvai prieinamų duomenų tvarkymo klausimas. Dėl to kaip tik į bylą įstojusios vyriausybės laikosi nuomonės, kad direktyva neturėtų saugoti viešų duomenų.

115. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pabrėžti, kad apsauga taikoma tik duomenų bazei, bet ne duomenims. Su pavojumi, kad apsauga išsiplečia ir duomenų bazės informacijos atžvilgiu, gali būti kovojama tuo, pirma, kad direktyva, kaip čia siūloma, dėl to būtų aiškinama siaurai. Antra, egzistuoja pareiga prireikus nustatyti nacionalines ir Bendrijos konkurencijos teisės priemones.

116. Duomenų, sudarančių vartotojui nežinomą duomenų bazę, apsaugos atžvilgiu nurodytina, kad direktyva draudžia tik tam tikrus veiksmus, būtent perkėlimą ir panaudojimą.

117. Kai direktyvoje nustatytas perkėlimo draudimas suponuoja, kad būtų žinoma apie duomenų bazės egzistavimą, taip nėra panaudojimo atveju. Taigi prie šios problemos turėtų būti grįžtama kalbant apie panaudojimą.

a)      Sąvoka „perkėlimas“ pagal direktyvos 7 straipsnį

118. Sąvoka „perkėlimas“ direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme aiškintina remiantis 7 straipsnio 2 dalies a punkte pateikta teisine sąvoka.

119. Pirmas elementas yra visų bazės duomenų transformavimas į kitą lygmenį, kuris gali būti nuolatinis arba laikinas. Žodžių junginys „bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia forma“ leidžia daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas sąvokai „perkėlimas“ suteikė plačią reikšmę.

120. Todėl apimamas ne tik transformavimas į tokį patį(54), bet ir kitą lygmenį (55). Tik dėl to išspausdinimas patenka į sąvoką „perkėlimas“.

121. Be to, savaime suprantama, sąvoka „perkėlimas“ neturi būti suprantama taip, kad išimtos dalys tuomet jau nebegali būti duomenų bazėje, kad būtų taikomas draudimas. Tačiau „perkėlimas“ taip pat aiškintinas ne taip plačiai, kad apimtų ir netiesioginį transformavimą. Priešingai, reikalaujama tiesioginio perkėlimo į kitą lygmenį. Skirtingai nuo „panaudojimo“, tai, žinoma, nepriklauso nuo kokio nors viešumo. Pakanka taip pat ir privataus transformavimo.

122. Kalbant apie antrą elementą, būtent nagrinėjamą duomenų bazės objektą („visą duomenų bazę arba pakankamai didelę jos dalį“), galima nurodyti išvadą, padarytą dėl dydžio.

123. Nacionalinio teisėjo uždavinys yra pritaikyti aukščiau nurodytus kriterijus prie konkrečių pagrindinės bylos faktinių aplinkybių.

b)      Sąvoka „panaudojimas“ pagal direktyvos 7 straipsnį

124. Iš direktyvos 7 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos teisinės sąvokos išplaukia, kad panaudojimas susijęs su pateikimu visuomenei.

125. Tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjas, sąmoningai vartodamas sąvoką „panaudojimas“ („Weiterverwendung“) vietoj sąvokos „pritaikymas“ („Weiterverwertung“), norėjo aiškiai parodyti, kad taip turi būti užtikrinta apsauga nuo nekomercinio vartojimo veiksmų.

126. Teisinėje sąvokoje pateiktos tokios „panaudojimo“ priemonės, kaip antai „kopijų platinimas“, „nuoma“ ir „pateikimas operatyviosios (on-line) sistemos pagrindu“, suprantamos tik kaip pavyzdinis išvardijimas, kaip tai išplaukia iš papildymo „kitais informacijos perdavimo būdais“.

127. Iškilus abejonei, sąvoka „pateikimas“ turi būti aiškinama plačiai(56), ir tai suponuoja papildymas „kiekviena forma“ 7 straipsnio 2 dalies b punkte. Tačiau vien idėjos (57) arba informacijos paieška remiantis duomenų baze(58) nėra apimamos.

128. Keletas bylos šalių teigė, kad duomenys turi būti žinomi viešai. Ar taip yra šiuo atveju, priklauso nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, o tai yra nacionalinio teisėjo pareiga.

129. Tačiau net jeigu nacionalinis teisėjas prieitų prie išvados, kad kalbama apie viešai žinomus duomenis, tai nepašalina galimybės, kad duomenų bazės dalys, kuriose yra visuomenei žinomų duomenų, vis tiek naudojasi apsauga.

130. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies b punkte kaip tik yra norma dėl apsaugos teisės išnaudojimo. Tai gali atsitikti tik esant tam tikroms sąlygoms. Viena iš sąlygų yra „duomenų bazės kopijos pardavimas pirmą kartą“. Iš to galima daryti išvadą, kad išnaudojimas galimas tik esant tokioms materialinėms sąlygoms. Jei panaudojama kitu būdu nei kopijuojant, išnaudojimas neįvyksta. Pateikimo operatyviosios (on-line) sistemos pagrindu tai aiškiai nustatyta 43 konstatuojamojoje dalyje. Taigi sui generis teisė taikoma ne tik pirmajam „pateikimui visuomenei“.

131. Kadangi direktyva neorientuojama į po pirmo „pateikimo visuomenei“ atliktų sandorių skaičių, šis skaičius neturi jokios reikšmės. Todėl, kai kalbama apie pakankamai didelę duomenų bazės dalį, ji saugoma ir tuomet, kai gaunama iš nepriklausomo šaltinio, spausdintos informacijos ar interneto, bet ne iš pačios duomenų bazės. Skirtingai nuo perkėlimo, „panaudojimas“ kaip tik apima netiesioginius duombazės duomenų gavimo būdus. Todėl faktinis požymis „panaudojimas“ yra plačiai aiškintinas(59).

132. Nacionalinio teisėjo uždavinys yra pritaikyti anksčiau nurodytus kriterijus prie konkrečių pagrindinės bylos faktinių aplinkybių.

3.      Draudimai, susiję su nedidele duomenų bazės dalimi (antras prejudicinis klausimas ir trečio prejudicinio klausimo pirma dalis)

133. Direktyvos 7 straipsnio 5 dalis nustato, kaip jau nurodyta, draudimą perkelti ir (arba) panaudoti nedideles duomenų bazės dalis. Todėl ši nuostata skiriasi nuo 7 straipsnio 1 dalies tuo, pirma, kad draudžiamas ne kiekvienas perkėlimas ir (arba) panaudojimas, bet tik kvalifikuotas. Sąlyga yra „pakartotiniai ir sisteminiai“ veiksmai. Antra, draudimas pagal 5 dalį skiriasi nuo draudimo pagal 1 dalį objekto atžvilgiu. Šis draudimas jau taikomas nedidelėms dalims. Trečia, siekiant išlyginti šiuos, palyginti su 1 dalimi, mažesnius reikalavimus nagrinėjamai daliai, 5 dalyje numatyta, kad draudžiami veiksmai turi tam tikrą poveikį. Dėl to 5 dalis numato dvi alternatyvas: arba draudžiamas veiksmas nebūdingas normaliam duomenų bazės panaudojimui, arba padaroma nepagrįsta žala duomenų bazės sudarytojo interesams.

134. Atsižvelgiant į santykį tarp veiksmo ir pasekmių, nuostata turi būti suprantama taip, kad nereikia, jog kiekvienas atskiras veiksmas turėtų vieną iš dviejų poveikių, bet kad bendras veiksmų rezultatas turėtų abi draudžiamas pasekmes(60). Direktyvos 7 straipsnio 5 dalies, kaip ir 1 dalies, tikslas yra amortizacijos interesų apsauga.

135. Žinoma, 7 straipsnio išaiškinimas apskritai sukelia problemą tiek, kiek galutinės direktyvos redakcijos versija vokiečių kalba skirtingai nuo Bendrosios pozicijos yra silpnai suformuluota. Pagal ją pakanka to, kad veiksme „slypi“ viena iš nurodytų pasekmių, ir daugiau niekas jai „neprilygsta“. Kitos kalbinės versijos suformuluotos tiesiogiai ir iš esmės orientuojamos į tai, kad perkėlimas ir (arba) panaudojimas nebūdingas normaliam panaudojimui ar daro nepagrįstą žalą interesams, arba į nebūdingus ar žalą darančius veiksmus.

136. Šiuo atžvilgiu turi būti nagrinėjamos giminiškos tarptautinės teisės normos. Abi direktyvos 7 straipsnio 5 dalyje numatytos pasekmės nukopijuotos iš peržiūrėtos Berno konvencijos 9 straipsnio 2 dalies, kaip ir du pirmieji čia nustatytos trijų pakopų sistemos elementai. Tačiau tai reiškia, kad abi nuostatos taip pat ir aiškintinos vienodai.

137. Pirma, peržiūrėtos Berno konvencijos 9 straipsnio tikslas yra kitoks. Taip ši nuostata susitariančioms šalims suteikia teisę trijų pakopų sąlygomis nukrypti nuo griežtos apsaugos normos. Tokia konstrukcija, t. y. išimtys valstybėms narėms, numatytos direktyvos 9 straipsnyje.

138. Antra, peržiūrėtos Berno konvencijos 9 straipsnis skiriasi tuo, kad jame „prieštaravimas normaliam panaudojimui“ ir „nepagrįsta žala“ formuluojamos ne kaip alternatyvos, o nustatomos kaip dvi iš trijų kumuliacinių faktinių sąlygų(61).

139. Kitos tarptautinės teisės normos, kurios yra panašios į direktyvos 7 straipsnio 5 dalį, nustatytos Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 13 straipsnyje ir keliuose Konvencijos dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įsteigimo straipsniuose. Tačiau į pastarąsias, kurios buvo priimtos tik po direktyvos priėmimo, nekreipiama dėmesio.

140. Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 13 straipsniui išaiškinti taikomos panašios kaip Peržiūrėtai Berno konvencijai sąlygos, nes 13 straipsnis, kaip ir Peržiūrėtos Berno konvencijos 9 straipsnis, reglamentuoja valstybių narių išimtinių teisių apribojimus bei išimtis. Tačiau, skirtingai nuo Peržiūrėtos Berno konvencijos 9 straipsnio, abi pasekmės, būtent „prieštaravimas normaliam panaudojimui“ ir „nepagrįsta žala“, kaip ir direktyvoje, nustatytos kaip alternatyvos.

141. Šie svarstymai rodo, kad aukščiau nurodytų tarptautinės teisės normų išaiškinimas negali būti perkeliamas direktyvos 7 straipsnio 5 daliai.

142. Direktyva draudžiami perkėlimo ir panaudojimo veiksmai, kaip ir joje nustatytos tokių veiksmų pasekmės, yra bendri, kad tai negalėtų priklausyti nuo veiksmų tikslo. Direktyvos 7 straipsnio 5 dalis trūkstant į tikslą orientuotos normos negali būti taip aiškinama. Jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs atsižvelgti į tikslą, jis būtų galėjęs direktyvos 7 straipsnį suformuluoti taip pat, kaip ir direktyvos 9 straipsnio 2 dalies b punktą.

a)      Sąvoka „pakartotinis ir sistemingas perkėlimas ir (arba) panaudojimas“

143. Faktinė sąlyga „pakartotinis ir sistemingas perkėlimas“ turi užkirsti kelią apsaugos teisės išplėtimui nuosekliems veiksmams, atitinkamai susijusiems tik su nedidele dalimi(62).

144. Tačiau neaišku, ar direktyvos 7 straipsnio 5 dalis dėl to numato dvi alternatyvias arba dvi kumuliacines faktines sąlygas. Išaiškinimas pirmiausia turėtų būti orientuojamas į nuostatos tekstą. Žinoma, šitaip negalima pasiekti vienareikšmio rezultato. Taip kai kuriose kalbinėse versijose požymiai sujungiami su „ir“(63), o kai kuriose su „arba“(64). Tačiau dauguma kalbinių versijų, kaip ir direktyvos tikslas, pateikia nuorodą į tai, kad abu požymiai suprantami kaip kumuliaciniai(65). Taigi pakartotinis, bet ne sistemingas duomenų bazės nedidelės dalies perkėlimas neapimamas.

145. Pakartotinis ir sistemingas veiksmas egzistuoja tuomet, kai jis atliekamas reguliariai, kas savaitę ar kas mėnesį. Jei laikotarpis yra trumpesnis, ir susijusi dalis atitinkamai mažesnė, veiksmas turi būti atliekamas dažniau tam, kad apskritai susijusi dalis atitiktų vieną iš dviejų direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

b)      Sąvoka „normalus panaudojimas“ pagal direktyvos 7 straipsnio 5 dalį

146. Sąvoka „normalus panaudojimas“ pagal direktyvos 7 straipsnio 5 dalį aiškintina atsižvelgiant į šios apsauginės išlygos tikslą. Tai ypač išplaukia iš direktyvos preambulės. 42 konstatuojamojoje dalyje, kaip tam tikrų veiksmų uždraudimo pagrindas, nurodomas investicijų žalos vengimas. 48 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodomas direktyvoje įtvirtintos apsaugos tikslas: „užtikrinti atlyginimą duomenų bazės sudarytojui“.

147. Tai rodo, kad sąvoka „normalus panaudojimas“ aiškintina plačiai. „Nebūdingi <...> naudojimui“ turi būti suprantami ne tik technine prasme, kad būtų apimamas būtent poveikis techniniam susijusios duomenų bazės tinkamumui naudoti. Priešingai, 7 straipsnio 5 dalyje atsižvelgiama į visiškai ekonominį poveikį duomenų bazės sudarytojui. Čia kalbama apie normaliomis sąlygomis atliekamo ekonominio naudojimo apsaugą(66).

148. Taip direktyvos 7 straipsnio 5 dalis susijusi ne tik su naudojimo veiksmais, kuriais sukuriamas konkurencinis produktas; o tai nebūdinga duomenų bazės naudojimui, kai ja naudojasi sudarytojas(67).

149. Todėl konkrečiais atvejais 7 straipsnio 5 dalis taip pat gali apimti naudojimą potencialiose, t. y. duomenų bazės sudarytojo iki šiol nenaudotose, rinkose. Dėl to, pvz., pakanka, kai perkėlėjas arba naudotojas sutaupo, nemokėdamas duomenų bazės sudarytojui licencinių mokesčių. Tokių veiksmų leidimas būtent paskatintų tai, kad ir kiti asmenys duombazės duomenis perkeltų ar naudotų nemokėdami licencinių mokesčių(68). Taip atsirastų galimybė nemokamai naudotis duomenų baze, turinti rimtą poveikį licencijų vertei. To pasekmė būtų mažesnės pajamos.

150. Nuostata taip pat neapsiriboja tokiu atveju, kai duomenų bazės sudarytojas gali naudotis jos duomenimis tokiu pačiu būdu kaip perkėlėjas arba naudotojas. Tiek pat nereikšminga yra tai, kad duomenų bazės sudarytojas, remdamasis teisės akte nustatytu draudimu, jos duomenų negalėtų naudoti kaip perkėlėjas arba naudotojas.

151. Galiausiai „nebūdingi <...> naudojimui“ neaiškintina taip siaurai, kad būtų draudžiama visiškai užkirsti kelią naudojimui. Iš visų kitų kalbinių versijų, išskyrus vokiečių kalba, išplaukia, kad draudimas taikomas esant ginčams dėl naudojimo, t. y. jau esant vien mažesnes apimties neigiamam poveikiui. Tokiame lygmenyje yra riba, nuo kurios manoma, kad duomenų bazės sudarytojui padaryta žala dėl draudimo.

152. Kai kurios bylos šalys pabrėžė, kad nacionalinis teisėjas privalo išnagrinėti konkrečius veiksmus ir jų poveikį byloje nagrinėjamai duomenų bazei, remdamasis aukščiau nurodytais kriterijais.

c)      Sąvoka „nepagrįsta žala“ pagal direktyvos 7 straipsnio 5 dalį

153. Siekiant išaiškinti sąvoką „nepagrįsta žala“ pagal direktyvos 7 straipsnio 5 dalį pirmiausia reikia priminti, kad dar kalbant apie Peržiūrėtą Berno konvenciją buvo diskutuojama, ar tokia neapibrėžta sąvoka gali būti apskritai vartojama. Be to, sąvokos „nepagrįsta žala“ išaiškinimą lemia „normalaus panaudojimo“ skirtumai.

154. Apsaugos srities atžvilgiu ginčijama nuostata alternatyvai „nepagrįsta žala“ nustato tiek mažesnius reikalavimus negu alternatyvai „normalus panaudojimas“, kiek pirmąja saugomi „teisėti interesai“. Todėl apsauga peržengia teisinių pozicijų ribas, taip pat apima interesus, kuriems priskiriami „teisėti“, t. y. pagrįsti, ir ne tik teisiniai interesai.

155. Siekiant tai subalansuoti, 7 straipsnio 5 dalyje nurodytai alternatyvai nustatomi griežtesni reikalavimai neteisėtų veiksmų pasekmių atžvilgiu. Reikalaujama ne kokios nors kitokios, o „nepagrįstos žalos“. Žinoma, vertinimas „nepagrįsta“ negali būti aiškinamas per griežtai. Kitu atveju Bendrijos teisės aktų leidėjas ir šioje vietoje būtų orientavęsis į žalą arba net didelę žalą duomenų bazės sudarytojui.

156. Atsižvelgiant į kitas kalbines versijas, išskyrus vokiečių kalba, tai aiškinama taip, kad veiksmai tam tikra dalimi pažeidžia interesus. Direktyva šioje, kaip ir kitose vietose, orientuojama į duomenų bazės sudarytojo interesus. Tai, kad jo teisių apsauga susijusi su kitų ekonominiais interesais, pagrindinėje byloje parodoma pernelyg aiškiai. Tačiau nereiškia, kad aiškinant direktyvos 7 straipsnio 5 dalį tai gali padaryti didelę įtaką sui generis apsaugos teisės poveikiui kitų asmenų interesams arba dėl galimo poveikio mokestinėms pajamoms – susijusios valstybės narės „žalai“. Direktyva privalo užkirsti kelią duomenų bazės sudarytojo žalai. Šis tikslas, skirtingai kitų pasekmių atveju, taip pat aiškiai įtvirtintas direktyvoje.

157. Interesų pagal direktyvos 7 straipsnio 5 dalį branduolį sudaro duomenų bazės sudarytojo investicijos ir jų amortizacija. Todėl ir čia duombazės duomenų ekonominė vertė turėtų būti nagrinėjimo išeities taškas. Dėmesio centre yra pasekmės duomenų bazės sudarytojo faktinėms bei lauktoms pajamoms(69).

158. Kalbant apie apsaugos apimtį galima remtis alternatyva „normalus panaudojimas“. Jeigu ši alternatyva aiškintina taip siaurai, kad ji taip pat neapima potencialių rinkų apsaugos, t. y. naujo duombazės duomenų panaudojimo(70), kišimasis į potencialias rinkas mažiausiai gali būti kvalifikuojamas kaip teisėtų interesų apsauga. Ar ši žala yra nepagrįsta, priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių. Tai, ar perkėlėjas, ar naudotojas yra duomenų bazės sudarytojo konkurentas, šiuo atveju, aišku, negali būti lemiama.

159. Atsižvelgiant į tai, primintina, kad nacionalinio teisėjo pareiga yra ištirti ir patikrinti konkrečius veiksmus, ar jie laikomi „nepagrįsta žala“ byloje nagrinėjamos duomenų bazės sudarytojo teisėtiems interesams.

D –    Duombazės duomenų keitimas ir apsaugos terminas (trečio prejudicinio klausimo antra dalis)

160. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar dėl duomenų bazės duomenų žymaus pakeitimo, dėl kurio naujai sukurtai duomenų bazei taikomas savarankiškas apsaugos terminas, ši duomenų bazė turi būti laikoma nauja ir skirtinga duomenų baze pagal 7 straipsnio 5 dalį.

161. Remiantis direktyvos 10 straipsnio 3 dalimi, duomenų bazės pakeitimai, esant tam tikroms sąlygoms, suteikia teisę nustatyti tik jai vienai skirtą apsaugos terminą. Toliau nagrinėjamos sąlygos, būtent „pakankamai didelio duomenų bazės pakeitimo“ kriterijus, ir iš to kylančios pasekmės. Šioje byloje turi būti nagrinėjama „pakartotinio ir sistemingo perkėlimo ir (arba) panaudojimo“ pagal direktyvos 7 straipsnio 5 dalį problema.

162. Šis prejudicinis klausimas iš esmės susijęs su pratęstu apsaugos terminu. Dėl to reikia išsiaiškinti, ar padarius pakankamai didelį pakeitimą atsiranda kita duomenų bazė. Jeigu prieinama prie išvados, kad greta senos, toliau egzistuojančios duomenų bazės, atsiranda nauja, reikia nuspręsti, su kuria duomenų baze yra susiję draudžiami veiksmai.

163. Atsižvelgiant į skirtingus argumentus, taip pat kyla klausimas, ar direktyvos 10 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip galinti reglamentuoti tik apsaugos terminą, bet ne apsaugos objektą.

164. Iš direktyvos 10 straipsnio 3 dalies formuluotės, pagal kurią pakankamai didelis pakeitimas, esant tam tikroms sąlygoms, suteikia teisę „duomenų bazei, atsiradusiai dėl tokios investicijos, nustatyti tik jai vienai skirtą apsaugos terminą“, galima daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas rėmėsi tuo, jog dėl tokio pakeitimo atsiranda atskira duomenų bazė. Šį rezultatą patvirtina kitos kalbinės versijos.

165. Tačiau taip pat negalima pateikti sisteminio išaiškinimo. Nors 10 straipsnio pavadinimas yra „Apsaugos terminas“, vis dėlto tai nereiškia, kad šiame straipsnyje pateikiamos normos būtent dėl laikotarpio, o ne dėl susijusio objekto.

166. Apie naujos duomenų bazės prielaidą pakankamai didelio pakeitimo atveju, esant tam tikroms sąlygoms, galiausiai kalbama Bendrijos Pasaulinėje intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) atstovaujamoje nuomonėje(71).

167. Yra labai aišku, kad 10 straipsnio 3 dalyje numatytas naujo apsaugos termino nustatymas gali būti susijęs tik su tam tikru objektu. Iš šios nuostatos priėmimo aplinkybių išplaukia, kad turi būti saugomas dėl naujos investicijos atsiradęs rezultatas(72). Apsaugos objekto apribojimas nauju rezultatu taip pat atitinka naujo apsaugos termino reglamentavimo tikslą(73).

168. Šioje vietoje reikia priminti, kad byloje nagrinėjama duomenų bazė yra vadinamoji dinamiška duomenų bazė, t. y. duombazė, kuri nuolat atnaujinama. Dėl to atkreiptinas dėmesys, kad ne tik panaikinimai ir papildymai, bet ir patikrinimai pagal 55 konstatuojamąją dalį laikomi pakeitimais direktyvos 10 straipsnio 3 dalies prasme.

169. Tipiška dinamiška duomenų bazė reiškia tai, kad visuomet yra tik viena duomenų bazė, kuri kiekvienąkart yra aktualiausia. Pirmesnės versijos „išnyksta“. Tačiau dėl to kyla klausimas, su kuo susijęs naujas apsaugos terminas, t. y., ar saugomas objektas yra kaip tik naujasis.

170. Šiuo atveju turi būti remiamasi pakeitimų tikslais, būtent duomenų bazės atnaujinimu. Tai reiškia, kad visa duomenų bazė yra naujos investicijos objektas. Todėl aktualiausia versija, t .y. visa duomenų bazė, yra apsaugos objektas(74).

171. Šį išaiškinimą patvirtina ir direktyvos atsiradimo istorija. Nors pirminio pasiūlymo(75) 9 straipsnis numatė duomenų bazės apsaugos termino pratęsimą, Komisija šio pasiūlymo motyvuose aiškiai nurodo naujo duomenų bazės „leidimo“ atvejį(76). Tuomet atitinkamas nuolat atnaujinamos duomenų bazės paaiškinimas buvo pateiktas pakeistame pasiūlyme(77). 12 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintoje teisinėje sąvokoje buvo aiškiai nustatytas dinamiškai duomenų bazei tipiškas vienas po kito einančių mažų pakeitimų susikaupimo atvejis.

172. Taigi taip traktuojant direktyvos 10 straipsnio 3 dalis numato „rolling“ sui generis teisę.

173. Galiausiai čia pasiūlytas sprendimas dinamiškoms duomenų bazėms taip pat atitinka principą, pagal kurį visada saugomas tik rezultatas, t. y. nauja, o nebe sena duomenų bazė. Skirtumas nuo statiškos duombazės yra būtent toks, kad dinamiškoje duombazėje seni duomenys nustoja galioti, nes jie nuolat pakeičiami naujais.

174. Kadangi dinamiškų duomenų bazių atveju visai duomenų bazei, o ne pakeitimams taikomas naujas apsaugos terminas, neatsižvelgiant į jau nurodytą naujos investicijos ateityje tikslą ir objektą, galima remtis tuo, kad tinkamas yra tik vieningas duombazės vertinimas.

175. Be to, vieningą vertinimą patvirtina investicijų apsaugos ir jų skatinimo tikslas. Šie tikslai dinamiškų duomenų bazių atveju gali būti pasiekiami tik apimant atnaujinimą(78). Priešingu atveju investicijos į dinamiškas duomenų bazes atsidurtų nepalankioje padėtyje.

176. Nacionalinio teismo uždavinys lieka konkrečių duomenų bazės pakeitimų išnagrinėjimas pagrindinėje byloje. Atlikdamas šį patikrinimą, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad ir nedideli pakeitimai, esant tam tikram jų kiekiui, gali būti kvalifikuojami kaip pakankamai dideli. Kaip išplaukia iš direktyvos 54 konstatuojamosios dalies, sąlygų pagal 10 straipsnio 3 dalį egzistavimo įrodinėjimo našta tenka naujos duomenų bazės sudarytojui.

177. Nacionalinis teismas taip pat turi išnagrinėti, nuo kurio momento peržengiama dydžio riba. Dėl to reikia patikrinti, ar nauja investicija yra pakankamai didelė. Nagrinėjant dydžio klausimą, reikėtų remtis direktyvos 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais. Todėl reikia atsižvelgti į atitinkamas sąlygas investicijų atžvilgiu. Tai taikoma nekreipiant dėmesio į aplinkybę, kad direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje aiškiai kalbama apie „naują investiciją“, o 7 straipsnis susijęs su pradinėmis investicijomis(79).

VII – Išvada

178. Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus siūloma atsakyti taip:

1.      1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 1 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „duomenų bazė“ reikia aiškinti taip, kad ji gali apimti ir futbolo pirmenybių tvarkaraščius.

2.      Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ir futbolo pirmenybių tvarkaraščių duomenų bazei gali būti suteikiama apsauga, jei šios bazės duomenims gauti, tikrinti arba pateikti reikalinga pakankamai didelė investicija, kokybiškai arba kiekybiškai ją įvertinus. Tokios duomenų bazės sudarytojui suteikiama teisė neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazę arba pakankamai didelę jos dalį, kokybiškai arba kiekybiškai ją įvertinus.

3.      Direktyvos 7 straipsnio 5 dalis draudžia pasikartojantį ir sistemingą duomenų bazės nedidelių dalių perkėlimą ir (arba) panaudojimą, reikalaujantį veiksmų, kurie nebūdingi normaliam duomenų bazės naudojimui arba kurie nepagrįstai pažeidžia teisėtus duomenų bazės sudarytojo interesus. Direktyvos 7 straipsnį kartu su 10 straipsnio 3 dalimi reikia aiškinti taip, kad draudžiamas duombazės perkėlimas ir (arba) panaudojimas, kurios duomenų atžvilgiu, kokybiškai arba kiekybiškai įvertinus, buvo atliktas pakankamai didelis pakeitimas, dėl ko ji yra pakankamai didelės investicijos, kokybiškai arba kiekybiškai ją įvertinus, rezultatas.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2  – Dar nagrinėjamos bylos C‑46/02, C‑203/02 ir C‑338/02, kuriose aš šiandien taip pat pateikiu išvadas.

3  – OL L 77, p. 20.

4  – 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimas Korhonen Oy (C‑18/01, Rink. p. I‑5321, 19 punktas); 2002 m. sausio 22 d. Sprendimas Canal Satélite (C‑390/99, Rink. p. I‑607, 18 punktas) ir 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 punktas).

5  – 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Agrargenossenschaft Alkersleben (C‑207/0, Rink. p. I‑4353, 46 punktas) ir sprendimo PreussenElektra (nurodytas 4 išnašoje) 39 punktas.

6  – 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Altair Chimica SpA prieš ENEL Distribuzione SpA (C‑207/01, Rink. p. I‑8875, 24 punktas) ir 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Brentjens’ (C‑115//97–C‑117/97, Rink. p. I‑6025, 38 punktas).

7  – Žr. minėto sprendimo Altair Chimica SpA prieš ENEL Distribuzione 25 punktą; 1998 m. balandžio 30 d. Nutartį Testa ir Modesti (C‑128/97, Rink. p. I‑2181, 6 punktas) ir 1999 m. gegužės 11 d. Nutartį Anssens (C‑325/98, Rink. p.  I‑2969, 8 punktas).

8  – 2003 m. sausio 21 d. Sprendimas Bacardi-Martini SAS ir Cellier des Dauphins (C‑318/00, Rink. p. I‑905, 44 punktas) ir 2000 m. birželio 28 d. Nutartis Laguillaumie (C‑116/00, Rink. p. I‑4979, 16 punktas).

9  – 2003 m. sausio 16 d. Sprendimas Libor Ciprair Vlastimil Kvasnicka (C‑439/01, Rink. p. I‑745, 22 punktas) ir 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Strawson ir Gagg & Sons (C‑304/00, Rink. p. I‑10737, 57 ir 58 punktai).

10  – 1979 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Denkavit (36/79, Rink. p. 3439, 12 punktas); 1999 m. spalio 5 d. Sprendimas Lirussi ir Bizzaro (C‑175/98 ir C‑177/98, Rink. p. I‑6881, 37 punktas); 2000 m. birželio 22 d. Sprendimas Fornasarir kt. (C‑318/98, Rink. p. I‑4785, 31 punktas) ir 2003 m. spalio 16 d. Sprendimas Traunfellner (C‑421/01, Rink. p. I‑11941, 21 ir kt. punktai).

11  – Žr. 2003 m. gruodžio 4 d. Sprendimą EVN (C‑448/01, Rink. p. I‑0000, 59 punktas).

12  – OL L 336, 1994, p. 214.

13  – J.‑L. Gaster, „Der Rechtsschutz von Datenbanken“, 1999, 58 punktas ir t. t.

14  – J. Krähn, „Der Rechtsschutz von elektronischen Datenbanken, unter besonderer Berücksichtigung des sui-generis-Rechts“, 2001, p. 7.

15  – M. Leistner, „The Legal Protection of Telephone Directories Relating to the New Database Maker’s Right“, International Review of Industrial Property and Copyright Law 2000, p. 950 (956).

16  – S. Chalton, „The Copyright and Rights in Databases Regulations 1997: Some Outstanding Issues on Implementation of the Database Directive“, E.I.P.R. 1998, p. 178 (179).

17  – M. Leistner, „Der Rechtsschutz von Datenbanken im deutschen und europäischen Recht“, 2000, p. 53 ir t. t.

18  – S. von Lewinski, Michel M. Walter (Red.), „Europäisches Urheberrecht“, 2001, 20 punktas dėl Duomenų bazių direktyvos 1 straipsnio.

19  – H. M. H. Speyart, „De databank-richtlijn en haar gevolgen voor Nederland“, Informatierecht – AMI 1996, p. 151 (155).

20  – V. Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 6 pastraipa dėl 1 straipsnio.

21  – S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 6 pastraipa dėl 1 straipsnio.

22  – M. Grützmacher, „Urheber-, Leistungs- und Sui-generis-Schutz von Datenbanken“, 1999, p. 329; G. Koumantos, „Les bases de données dans la directive communautaire“, Revue internationale du droit d’auteur 1997, p. 79 (117). Priešingai, kai kurie investicijas laiko apsaugos objektu (pvz., žr. S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 3 punktą dėl 7 straipsnio ir M. Grützmacher, p. 329 14 išnašoje nurodytą literatūrą.

23  – 1995 m. liepos 10 d. Tarybos bendroji pozicija (EB) Nr. 20/95, 14 punktas.

24  – S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 9 pastraipa dėl 7 straipsnio.

25  – G. Koumantos (nurodytas 22 išnašoje), p. 119.

26  – S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 11 pastraipa dėl 7 straipsnio.

27  – J. Krähn (nurodytas 14 išnašoje), p. 138 ir t. t.; M. Leistner (nurodytas 15 išnašoje), p. 958.

28  – G. W. G. Karnell, „The European Sui Generis Protection of Data Bases“, Journal of the Copyright Society of the U.S.A., 2002, p. 994.

29  – J. van Manen, „Substantial investments“, Allied and in friendship: for Teartse Schaper, 2002, p. 123 (125).

30  – Išsamiau žr. P. Bernt Hugenholtz, „De spin‑off theorie uitgesponnen“, Tidschrift voor auteurs-, media & informatierecht 2002, p. 161 ir t. t.

31  – G. Guglielmetti, „La tutela delle banche dati con diritto sui generis nella direttiva 96/9/CE“, Contratto e impresa. Europa, 1997, p. 177 (184).

32  – A. E. Calame, „Der rechtliche Schutz von Datenbanken unter besonderer Berücksichtigung des Rechts der Europäischen Gemeinschaften“, 2002, p. 115, pastaba Nr. 554.

33  – M. Grützmacher (nurodytas 22 išnašoje), p. 330 ir t. t.; M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 152.

34  – M. Leistner (nurodytas 12 išnašoje), p. 152.

35  – G. Guglielmetti (nurodytas 25 išnašoje), p. 184; G. W. G. Karnell (nurodytas 22 išnašoje), p. 993.

36  – Dėl šių nuomonių žr. P. Bernt Hugenholtz (nurodytas 30 išnašoje), p. 161 (pastaba Nr. 19, p. 164).

37  – S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 5 pastraipa dėl 7 straipsnio.

38  – A. E. Calame (nurodytas 32 išnašoje), p. 116.

39  – Bendroji pozicija (EB) Nr. 20/95 (nurodyta 23 išnašoje), 14 punktas.

40  – J.-L. Gaster (nurodytas 13 išnašoje), 492 pastraipa.

41  – O. Hornung, „Die EU-Datenbank-Richtlinie und ihre Umsetzung in das deutsche Recht“, 1998, p. 116 ir t. t.; M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 180; S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 16 pastraipa dėl 7 straipsnio.

42  – Bendroji pozicija (EB) Nr. 20/95 (nurodyta 23 išnašoje), 14 punktas.

43  – Šiuo klausimu žr. S. von Lewinski (nurodytas 13 išnašoje), 15 pastraipą dėl 7 straipsnio.

44  – M. Grützmacher (nurodytas 16 išnašoje), p. 340.

45  – J.‑L. Gaster (nurodytas 13 išnašoje), 495 pastraipa; M. Grützmacher (nurodytas 22 išnašoje), p. 340; S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 15 pastraipa dėl 7 straipsnio.

46  – J. Krähn (nurodytas 9 išnašoje), p. 162.

47  – Žr. G. Guglielmetti (nurodytas 25 išnašoje), p. 186; J. Krähn (nurodytas 9 išnašoje), p. 161; M. Leistner (nurodytas 12 išnašoje), p. 172.

48  – Remiantis viena iš nuomonių, tam pakanka abstraktaus žalos padarymo, žr. M. Leistner (nurodytas 12 išnašoje), p. 173; žr. H. M. H. Speyart (nurodytas 14 išnašoje), p. 171 (174).

49  – C. Doutrelepont, „Le nouveau droit exclusif du producteur de bases de données consacré par la directive européenne 96/6/CE du 11 Mars 1996: un droit sur l’information?“, Mélanges en hommage à Michel Waelbroeck, 1999, p. 903 (913).

50  – C. Doutrelepont (nurodyta 49 išnašoje), p. 913; J.‑L. Gaster (nurodytas 13 išnašoje), 496 pastraipa; M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 171; S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 15 pastraipa dėl 7 straipsnio.

51  – Bet žr. G. W. G. Karnell (nurodytas 9 išnašoje), p. 1000; J. Krähn (nurodytas 21 išnašoje), p. 163.

52  – Žr. 41, 42, 45 ir 46 konstatuojamąsias dalis.

53  – Žr. G. Koumantos (nurodytas 22 išnašoje), p. 121.

54  – S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 19 pastraipa dėl 7 straipsnio.

55  – J.‑L. Gaster (nurodytas 13 išnašoje), 512 pastraipa.

56  – S. von Lewinski (nurodytas 13 išnašoje), 27 pastraipa dėl 7 straipsnio.

57  – S. von Lewinski (nurodytas 13 išnašoje), 31 pastraipa dėl 7 straipsnio.

58  – M. Grützmacher (nurodytas 16 išnašoje), p. 336.

59  – S. von  Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 38 pastraipa dėl 7 straipsnio.

60  – M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 181; S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 18 pastraipa dėl 7 straipsnio, pastaba Nr. 225.

61  – S. Ricketson, „The Berne Convention for the Protection of Literary and Artistic Works: 1886–1986“, 1987, p. 482.

62  – J.‑L. Gaster (nurodytas 13 išnašoje), 558 pastraipa.

63  – Daugiausia romanų kalbų grupės, vokiečių, anglų ir graikų kalbų versijos.

64  – Ispanų, švedų ir suomių kalbų versijos.

65  – M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 181; S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 17 pastraipa dėl 7 straipsnio.

66  – Tai taip pat suderinama su PPO komiteto Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 13 straipsnio išaiškinimu (WT/DS160/R, 2000 7 27, 6.183).

67  – M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 181.

68  – Žr. WT/DS160/R, 2000 7 27, 6.186.

69  – Žr. WT/DS160/R, 2000 7 27, 6.229.

70  – M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 182.

71  – Standing Committee on Copyright and Related Rights (1998 m. gegužės 19 d.), SCCR/1/INF/2.

72  – Bendroji pozicija (EB) Nr. 20/95 (nurodyta 23 išnašoje), 14 punktas.

73  – S. von Lewinski (nurodytas 18 išnašoje), 5 pastraipa dėl 10 straipsnio.

74  – S. Chalton, „The Effect of the E.C. Database Directive on United Kingdom Copyright Law in Relation to Databases: A Comparison of Features“, E.I.P.R. 1997, p. 278 arba 284; O. Hornung (nurodytas 41 išnašoje), p. 173 ir t. t.; M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje) p. 209; St. Beutler, „The Protection of multimedia products under international law“, UFITA 1997, p. 5 (24); G. Guglielmetti (nurodytas 31 išnašoje), p. 192; H. M. H. Speyart (nurodytas 19 išnašoje), p. 171 (173).

75  – KOM (92)24 (galutinis).

76  – Pasiūlymo KOM (92)24 motyvai, 9.2 punktas.

77  – KOM (93)464 (galutinis).

78  – M. Grützmacher (nurodytas 22 išnašoje), p. 390 ir t. t.

79  – Šiuo klausimu išsamiai žr. M. Leistner (nurodytas 17 išnašoje), p. 207 ir t. t.