GENERALINIO ADVOKATO
ANTONIO TIZZANO IŠVADA,
pateikta 2004 m. liepos 8 d.(1)
Byla C‑189/02 P
Dansk Rørindustri A/S
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
Byla C‑202/02 P
Isoplus Fernwärmetechnick Vertriebsgesellschaft GmbH ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
Byla C‑205/02 P
Ke-Kelit Kunststoffwerk GmbH
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
Byla C‑206/02 P
LR AF 1998 A/S
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
Byla C‑207/02 P
Brugg Rohrsysteme GmbH
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
Byla C‑208/02 P
LR AF 1998 (Deutschland) GmbH
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
Byla C‑213/02 P
ABB Asea Brown Boveri Ltd
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – Kartelių draudimas – Šiluminiai vamzdžiai – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Teisėtumas – Vienodas požiūris – Proporcingumas – Galiojimo atgaline data draudimas – Teisėti lūkesčiai“
Turinys
I – Teisinis pagrindas
A – EB 81 straipsnis ir Reglamentas Nr. 17
B – Bendrosios baudų nustatymo gairės
C – Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo su įmonėmis
II – Faktinės aplinkybės ir procedūra
A – Faktinės ginčo aplinkybės
B – Ginčijamas sprendimas
C – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiami sprendimai
D – Procesas Teisingumo Teisme
III – Teisinis vertinimas
A – Apeliacinių skundų pagrindai, susiję su baudų nustatymo metodu ir jų dydžiu
1. Prieštaravimas dėl gairių neteisėtumo
a) Dėl apeliacinių skundų pagrindo priimtinumo
b) Dėl šio apeliacinių skundų pagrindo pagrįstumo
c) Dėl kelių specifinių apeliacinių skundų pagrindo aspektų
2. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu
3. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su teisėtų lūkesčių ir galiojimo atgal draudimo principų pažeidimu
a) Dėl teisėtų lūkesčių nepaisymo
b) Dėl negaliojimo atgal principo pažeidimo
4. Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su teisių į gynybą pažeidimu
5. Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu dėl baudos dydžio nustatymo
B – Apeliacinių skundų pagrindai, susiję su atskirų apeliančių situacija
1. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su neteisėtu EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu dėl konkrečios įmonės dalyvavimo kartelyje
2. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su neatsižvelgimu į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes
3. Dėl apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su procedūrinių taisyklių pažeidimu
IV – Išlaidos
V – Išvada
1. Nagrinėjamos bylos susijusios su įmonių Dansk Rørindustri A/S, Isoplus Fernwärmetechnik Vertriebsgesellschaft mbH ir kt. (toliau – Isoplus grupė), Ke-Kelit Kunststoffwerk GmbH, LR AF 1998 A/S, Brugg Rohrsysteme GmbH, LR AF 1998 GmbH ir ABB Asea Brown Boveri Ltd pateiktais apeliaciniais skundais dėl 2002 m. kovo 20 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimų Isopulus prieš Komisiją (T‑9/99), Brugg Rohrsysteme prieš Komisiją (T‑15/99), Lögstör Rör prieš Komisiją (T‑16/99), Ke-Kelit prieš Komisiją (T‑17/99), Dansk Rørindustri prieš Komisiją (T‑21/99), LR AF 1998 prieš Komisiją (T‑23/99) ir ABB prieš Komisiją (T‑31/99) (toliau – skundžiami sprendimai((2))), kurie iš esmės patvirtino 1998 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimą Nr. 1999/60/EB ,,procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį“ (toliau – ginčijamas sprendimas)(3).
I – Teisinis pagrindas
A – EB 81 straipsnis ir Reglamentas Nr. 17
2. Pagal EB 81 straipsnį draudžiami ,,visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“.
3. Už tokius veiksmus Komisija gali skirti įmonėms baudas.
4. Tarybos reglamento Nr. 17 (toliau – Reglamentas Nr. 17(4)) 15 straipsnio 2 dalis nustato:
,,Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:
a) jos pažeidžia Sutarties 85 straipsnio 1 dalį arba 86 straipsnį;
b) <…>
Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“
B – Bendrosios baudų nustatymo gairės
5. Siekdama užtikrinti šios srities sprendimų skaidrumą ir nešališkumą, 1998 m. Komisija patvirtino ,,Baudų nustatymo metodo gaires, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi“ (toliau – gairės)(5).
6. Vadovaujantis gairėse nustatytu metodu, baudos dydis iš esmės nustatomas keliais etapais.
7. Pirmiausia Komisija, ,,remdamasi pažeidimo sunkumu ir trukme“, apskaičiuoja pagrindinę baudą (gairių 1 punktas). Dėl pirmojo kriterijaus pažeidimai pagal jų pobūdį, įtaką rinkai ir atitinkamos geografinės rinkos dydį skirstomi į ,,lengvus, sunkius ir labai sunkius pažeidimus“(6). Trukmės požiūriu pažeidimai skirstomi į trumpos trukmės pažeidimus (trunkantys trumpiau nei vienerius metus), vidutinės trukmės pažeidimus (trunkantys nuo vienerių iki penkerių metų) ir ilgos trukmės pažeidimus (trunkantys ilgiau nei penkerius metus).
8. Nustačiusi pagrindinį baudos dydį, Komisija įvertina, ar jo nereikia padidinti dėl sunkinančių aplinkybių(7) arba sumažinti dėl lengvinančių aplinkybių(8).
9. Gairių 5 punkto a papunktis nustato:
,,Reikia pažymėti, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.“
10. Pagal gairių 5 punkto b papunktį Komisija, neperžengdama 10 % ribos, gali taip apskaičiuotą sumą dar koreguoti, tačiau turėtų būti ,,atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, į tokius objektyvius veiksnius: į specifinį ekonominį kontekstą, bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą <...>, specifinius atitinkamų įmonių požymius bei jų pajėgumą sumokėti baudas, atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“.
C – Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo su įmonėmis
11. Siekdama skatinti įmonių ir Komisijos bendradarbiavimą, 1996 metais pastaroji priėmė ,,Pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais“ (toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo)(9).
12. Pranešimas apibrėžia ,,sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija per kartelio tyrimą, baudos, skirtinos nebendradarbiaujant, gali būti neskiriamos arba sumažinamos“ (3 punktas).
13. Pranešime numatyta, kad įmonės, norinčios pasinaudoti minėtais teisiniais privalumais, turi per įgaliotą įmonės atstovą ,,susisiekti su Europos Komisijos Konkurencijos generaliniu direktoratu“.
14. Tokiu atveju nustatydama baudą Komisija atsižvelgia į tai, kaip aktyviai įmonė bendradarbiavo.
15. Praktikoje atsižvelgiant į tai, kada įmonė pradėjo bendradarbiauti ir kokią konkrečią naudą suteikė Komisijai, gali būti: a) neskiriama arba skiriama ypač nedidelė bauda(10); b) skiriama gerokai mažesnė bauda(11); arba c) reikšmingai mažesnė bauda(12).
16. Tačiau Komisija pažymi, kad ,,įmonės bendradarbiavimas su Komisija yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos Komisija atsižvelgia nustatydama baudą“, ir kad pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatų taikymas ,,neturi įtakos Komisijos galimybei sumažinti baudą dėl kitų priežasčių“.
II – Faktinės aplinkybės ir procedūra
A – Faktinės ginčo aplinkybės
17. Skundžiamuose sprendimuose(13) nurodomos tokios faktinės ginčo aplinkybės:
,,1. (Ieškovės yra šilumos tiekimo sektoriuje veikiančios įmonės).
2. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemose centrinėje vietoje sušildomas šildymo sistemos vanduo požeminiu vamzdynu tiekiamas šildomiems pastatams. Kadangi šildymo sistemos vandens (arba vandens garų) temperatūra labai aukšta, vamzdžiai turi būti gerai izoliuoti, kad šilumos tiekimas būtų ekonomiškas ir saugus. Naudojamus izoliuotus vamzdžius paprastai sudaro plieninis vamzdis, apgaubtas plastikiniu vamzdžiu, o tarp jų esantis tarpas užpildytas izoliaciniu putplasčio sluoksniu.
3. Šiluminiai vamzdžiai yra svarbios valstybių narių tarpusavio prekybos objektas. Didžiausios Europos Sąjungos vidaus rinkos yra Vokietija, kurios bendras suvartojimas Bendrijoje sudaro 40 %, ir Danija, suvartojanti 20 %. Danija, kurios gamybos pajėgumai Europos Sąjungoje sudaro 50 %, yra svarbiausia šiluminių vamzdžių gamintoja, tiekianti juos visoms valstybėms narėms, kuriose naudojamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.
4. 1995 m. sausio 18 d. skundu Švedijos įmonė Powerpipe AB pranešė Komisijai, kad kiti šiluminių vamzdžių gamintojai ir tiekėjai sudarė kartelį, taip tarpusavyje pasidalydami Europos rinką ir, siekdami pakenkti ieškovės verslui, neleisti jai išeiti už Švedijos rinkos ribų ar ją visiškai išstumti iš verslo, ėmėsi tarpusavyje suderintų veiksmų.“
B – Ginčijamas sprendimas
18. Powerpipe AB skundo pagrindu Komisija pradėjo oficialų tyrimą dėl galimo EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies (dabar EB 81 straipsnio 1 dalis) pažeidimo. Užbaigusi tyrimą ji priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo:
– nustatė, kad Dansk Rørindustri A/S, Henss/Isoplus grupė, Pan-Isovit GmbH, Ke-Kelit Kunststoffwerk GmbH, LR AF 1998 A/S, Brugg Rohrsysteme GmbH, LR AF 1998 GmbH, ABB Asea Brown Boveri Ltd, Sigma Tecnologie di Rivestimento Srl ir Tarco Energi A/S pažeidė EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį, ,,dalyvaudamos sudarant tarpusavyje susijusius susitarimus ir imdamosi suderintų veiksmų izoliuotų vamzdžių sektoriuje, kuriuos 1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais inicijavo keturi Danijos gamintojai, vėliau išplėtė į kitas nacionalines rinkas bei įtraukė Pan-Isovit ir Henss/Isoplus, ir 1994 m. pabaigoje sudarydamos platų kartelį, apimantį visą bendrąją rinką“ (1 straipsnis),
– nurodė minėtoms įmonėms sustabdyti šią neteisėtą veiklą ir „izoliuotų vamzdžių sektoriuje nesudaryti jokių susitarimų bei nesiimti suderintų veiksmų, kurių tikslas ar paskirtis yra tokia pati kaip pažeidimo, įskaitant ir keitimąsi komercine informacija, kuri leistų joms stebėti, kaip laikomasi implicitinių ar tiesioginių susitarimų dėl rinkos pasidalijimo, kainų nustatymo ar paklausos manipuliavimo Bendrijoje“ (2 straipsnis),
– ir skyrė šioms įmonėms tokias pinigines baudas:
a) ABB Asea Brown Boveri Ltd – 70 000 000 eurų;
b) Brugg Rohrsysteme GmbH – 925 000 eurų;
c) Dansk Rørindustri A/S – 1 475 000 eurų;
d) Henss/Isoplus grupei – 4 950 000 eurų, kurios solidarūs skolininkai yra:
– HFB Holding für Fernwärmetechnik Beteiligungsgesellschaft mbH & CO. KG,
– HFB Holding für Fernwärmetechnik Beteiligungsgesellschaft mbH Verwaltungsgesellschaft,
– Isoplus Fernwärmtechnick Vertriebsgesellschaft mbH (anksčiau – Dipl.-Kfm Walter Henss GmbH), Rosenheim;
– Isoplus Fernwärmetechnik GmbH, Sondershausen,
– Isoplus Fernwärmetechnik Gesellschaft MbH - Stille Gesellschaft,
– Isoplus Fernwärmetechnik Ges. mbH, Hohenberg;
e) Ke-Kelit Kunstsoffwerk GmbH – 360 000 eurų;
f) Oy KWH Tech AB – 700 000 eurų;
g) Løgstør Rør A/S – 8 900 000 eurų;
h) Pan-Isovit GmbH – 1 500 000 eurų;
i) Sigma Tecnologie di rivestimento Srl – 400 000 eurų;
j) Tarco Energi A/S – 3 000 000 eurų.
19. Savo sprendimo motyvuojamoje dalyje Komisija konstatavo kelis nuo 1990 metų trunkančius, EB 81 straipsnį pažeidžiančius apeliančių susitarimus ir suderintus veiksmus, kurie iš pradžių buvo orientuoti tik į Danijos (toliau – Danijos kartelis), o vėliau apėmė visą Europos (toliau – Europos kartelis) šiluminių vamzdžių rinką ir kuriais iš esmės buvo siekiama: a) įvedus kvotų sistemą pasidalyti Europos rinką tarp atskirų gamintojų; b) išstumti iš rinkos vienintelę kartelio nare nesančią tiesioginę konkurentę (Powerpipe AB); c) fiksuoti gaminių kainas; d) iš anksto paskirti tam tikrus projektus konkretiems gamintojams; ir e) manipuliuoti viešojo pirkimo konkurso procedūromis (sprendimo 28–127 punktai).
20. Be to, Komisija pabrėžė, kad Danijos ir Europos karteliai kilo iš vieno susitarimo, kuriuo, nors jis buvo sudarytas Danijoje, nuo pat pradžių siekta ilgalaikio tikslo išplėsti jo dalyvių rinkos kontrolę į visą Europos rinką. Tokie konkurenciją pažeidžiantys veiksmai labai pakenkė valstybių narių tarpusavio prekybai.
21. Svarbesniu šioje byloje nagrinėtinu klausimu dėl įmonėms skirtų baudų apskaičiavimo Komisija teigė, kad minėtų įmonių veiksmai Europos šiluminių vamzdžių rinkoje yra kraštutinis ypač sunkaus EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo atvejis ir todėl 20 mln. eurų pradinė bauda kiekvienai įmonei yra pateisinama (skundžiamo sprendimo 165 punktas).
22. Nustačiusi pagrindinę baudą vien pagal padaryto pažeidimo sunkumą, Komisija toliau vertino konkrečią jo reikšmę, t. y. tikrą atskirų įmonių neteisėtų veiksmų poveikį konkurencijai, siekdama: a) pakoreguoti baudos dydį atsižvelgiant į faktinį pažeidimą padariusio subjekto pajėgumą padaryti pastebimą žalą konkurencijai; ir b) užtikrinti pakankamą atgrasantį baudos poveikį.
23. Taigi Komisija suskirstė įmones į keturias pagrindines kategorijas pagal santykinį jų svorį atitinkamoje Bendrijos rinkoje. Atskiroms kategorijoms buvo skirtos skirtingos pagrindinės baudos: pirmajai grupei, kuriai priklauso ABB, – 20 mln. eurų pagrindinė bauda, antrajai grupei, kuriai priklauso Lögstör, – 10 mln. eurų bauda, trečiajai grupei, kuriai priklauso Tarco, Starpipe, Henss/Isoplus ir Pan-Isovit, – 5 mln. eurų bauda, ketvirtajai grupei, kuriai priklauso Brugg, KWH, Ke-Kelit ir Sigma, – 1 mln. eurų bauda.
24. Paskui Komisija nustatė baudą kiekvienai įmonei, atsižvelgdama į: a) dalyvavimo kartelyje trukmę; ir b) galimas lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jei taip apskaičiuota bauda viršijo 10 % bendros įmonės apyvartos, Komisija ją sumažino, kad nebūtų viršyta maksimali riba (skundžiamo sprendimo 167 punktas).
25. Galiausiai Komisija pritaikė pranešime dėl bendradarbiavimo numatytas nuolaidas (skundžiamo sprendimo 166 punktas).
C – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiami sprendimai
26. Nuo 1999 m. sausio 18 d. iki sausio 25 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotais ieškiniais įmonės Brugg Rohrsysteme, LögstörRör, Ke-Kelit Kunstoffwerk, Dansk Rørindustri, LR AF 1998, Sigma Tecnologie di Rivestimento, ABB Asea Brown Boveri, HFB Holding KG, HFB Holding GmbH, Isoplus Rosenheim, Isoplus Hohenberg ir Isoplus GmbH paprašė panaikinti skundžiamą sprendimą arba bent sumažinti Komisijos joms paskirtas baudas.
27. Kiekviena ieškovė pareiškė prieštaravimus dėl konkrečios savo situacijos. Be to, visos jos pareiškė daugelį su baudų apskaičiavimo procedūra susijusių skundų dėl a) gairių neteisėtumo; b) proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo; c) negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimo; d) ieškovių teisės į gynybą pažeidimo; ir e) ginčijamo sprendimo pagrindimo.
28. Šioje išvadoje, apibendrindamas Pirmosios instancijos teismo argumentus dėl šių skundų, pirmiausia turiu pasakyti, kad, Pirmosios instancijos teismo nuomone, baudas ieškovėms Komisija akivaizdžiai skyrė pagal gairėse numatytą bendrąjį baudų nustatymo metodą.
29. a) Toliau reikia pažymėti, kad iš pradžių Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškinio pagrindą dėl gairių neteisėtumo, kurį kelios ieškovės pateikė pagal EB 241 straipsnį.
30. Šių ieškovių nuomone, gairėse Komisija nustatė tokius aukštus atspirties taškus baudoms apskaičiuoti, kad ji nebegalėjo pasinaudoti Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje jai suteikta diskrecija koreguoti baudas atsižvelgiant į visus svarbius veiksnius, įskaitant lengvinančias aplinkybes.
31. Nors šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad metodas, kuriuo Komisija vadovavosi apskaičiuodama baudas, nebuvo pagrįstas tik įmonių apyvarta, vis dėlto jis nustatė, kad Komisija nenukrypo nuo pripažinto minėto 15 straipsnio aiškinimo. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo: ,,<...> Komisija, nustatydama baudos dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, neprivalo baudos apskaičiuoti pagal sumas, paremtas konkrečios įmonės apyvarta, arba tuo atveju, kai skiriama bauda kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas vadovaujantis daugybe kriterijų, kuriems, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jų sąryšis ir baudų atgrasinantis poveikis, kurių privalomas arba baigtinis sąrašas neegzistuoja, bet į kuriuos kiekvienu atveju būtina atsižvelgti <...> Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija turi teisę apskaičiuoti baudą pagal pažeidimo sunkumo laipsnį, neatsižvelgdama į įvairius konkrečios įmonės apyvartos rodiklius“(14).
32. Toliau Pirmosios instancijos teismas teigė: ,,Priešingai nei teigia ieškovė (-s), gairės neperžengia Reglamente Nr. 17 numatytų ribų <...> Remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad Komisija gali paskirti ne didesnę kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos baudą, įmonei skirta bauda yra sumažintina, jei ji viršija 10 % įmonės apyvartos, neatsižvelgiant į tarpines sumas, kurios turėtų atspindėti pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę. Tad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis nedraudžia Komisijai apskaičiuojant baudą gauti tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, jei galutinė įmonei paskirta bauda neviršija šios viršutinės ribos. Tą numato ir gairės, kuriose sakoma: „Reikia pažymėti, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“ (5 punkto a papunktis). Todėl tuo atveju, kai Komisija, apskaičiuodama baudą, gauna tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, Komisija negali būti kaltinama tuo, kad tam tikri apskaičiuojant baudą jos taikyti veiksniai neturi įtakos galutiniam baudos dydžiui, nes tai yra Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos pasekmė“(15).
33. b) Toliau Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skirdama baudas Komisija nepažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principų.
34. Šiuo klausimu jis pažymėjo: ,,Komisija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą dėl atspirties taškų parinkimo kiekvienai šių kategorijų, paaiškino, kad šios sumos atspindėjo kiekvienos įmonės svarbą centralizuoto šildymo sektoriuje, atsižvelgiant į jų dydį ir svorį ABB atžvilgiu ir kartelyje. Komisija atsižvelgė ne tik į įmonių apyvartą nagrinėjamoje rinkoje, bet ir santykinę reikšmę, kurią kartelio nariai <…> teikė vieni kitiems. Šiame kontekste, atsižvelgiant į visus konkrečiam atspirties taškui nustatyti taikytus svarbius veiksnius, laikytina, kad (ieškovėms) ir ABB parinktų atspirties taškų skirtumas yra objektyviai pagrįstas. Kadangi Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinis konkrečioms įmonėms jos apskaičiuotų baudų dydis atspindėtų įmonių apyvartos skirtumus, (ieškovės) negali kaltinti Komisijos tuo, kad (joms) parinktas atspirties taškas lėmė tokį apskaičiuotos baudos dydį, kuris, palyginti su bendra jos apyvarta, buvo didesnis nei ABB atveju“(16).
35. c) Pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškinio pagrindą, susijusį su negaliojimo atgal principo pažeidimu, kurį ieškovės motyvavo tuo, kad gairės buvo taikytos veiksmams, kuriuos įmonės atliko dar prieš joms įsigaliojant.
36. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šis principas yra vienas bendrųjų principų, kurių laikymąsi turi užtikrinti Bendrijos teismai, ir kad jis suponuoja, jog ,,dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei skirtos sankcijos atitiktų sankcijas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu“(17).
37. Tačiau, kaip toliau pažymi Pirmosios instancijos teismas, gairių taikymas apskaičiuojant baudą nėra negaliojimo atgal principo pažeidimas, jeigu gairės neperžengia Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje nustatytų teisinių sankcijų ribų.
38. Šis straipsnis įpareigoja Komisiją, apskaičiuojant baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą dydį, atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Tačiau taip nustatyta bauda negali viršyti 10 % pažeidime dalyvavusios įmonės praėjusių verslo metų metinės apyvartos.
39. Be to, šios gairės taip pat įpareigoja Komisiją pagrindinį sankcijos dydį nustatyti pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę. Dar jos nurodo, kad taip apskaičiuota suma negali viršyti 10 % įmonės bendros apyvartos. ,,Iš to išplaukia, – teigia Pirmosios instancijos teismas, – kad baudų dydžiai apskaičiuojami pagal gairėse aprašytą metodą vadovaujantis abiem Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nurodytais pažeidimo sunkumo laipsnio ir trukmės kriterijais, atsižvelgiant į ten nustatytą viršutinę ribą, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės apyvartą“ (18).
40. Galimai pažeisto teisėtų lūkesčių principo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo: ,,Komisija, skirdama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, vykdo savo įgaliojimus neperžengdama Reglamentu Nr. 17 jai suteiktos diskrecijos ribų. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ūkio subjektai negali tikėtis, kad susiklosčiusi situacija, kuri Bendrijos institucijoms naudojantis savo diskrecija gali būti keičiama, nepasikeis <…> Komisija netgi turi teisę pakelti baudų lygį Reglamento Nr. 17 nustatytose ribose, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti <…> Iš to išplaukia, kad į administracinį procesą, kuriame gali būti skiriama bauda, įtrauktos įmonės negali tikėtis, kad Komisija neviršys iki tol taikyto baudų lygio“(19).
41. d) Dėl ieškovių tvirtinamo teisės į gynybą pažeidimo Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija ,,(pranešime) apie kaltinimus <…> nurodo priežastis, dėl kurių, jos manymu, šiuo konkrečiu atveju buvo padarytas sunkus pažeidimas, ir sunkinančias aplinkybes: konkursų manipuliavimas, agresyvus kartelio įgyvendinimas, siekiant užtikrinti, kad visi kartelio dalyviai vykdytų susitarimus ir pašalinti vienintelį susitarimuose nedalyvaujantį svarbų konkurentą, bei pažeidimo tęsimas atlikus patikrinimus. Komisija tuo pat metu teigė, kad apskaičiuodama baudos dydį kiekvienai įmonei ji, be kita ko, atsižvelgs į įmonės vaidmenį atliekant konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, visus esminius jos dalyvavimo kartelyje trukmės skirtumus, svarbą centralizuoto šildymo srityje, jos apyvartą šiame sektoriuje, prireikus – į bendrą apyvartą, kad įvertintų konkrečios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą bei užtikrintų reikalingą atgrasinantį poveikį, ir galiausiai – į visas lengvinančias aplinkybes <…> Taip Komisija <…> išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, į kurias ji atsižvelgs apskaičiuodama (ieškovėms) skirtinos baudos dydį, tad tinkamai buvo paisoma ieškovės teisės būti išklausytai. Kadangi Komisija išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi apskaičiuodama baudos dydį, ji neprivalo paaiškinti, kaip tai darydama ji atsižvelgs į kiekvieną iš šių aplinkybių. Duomenys apie ketinamos skirti baudos dydį, kol įmonėms nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nuomonės dėl joms inkriminuojamų kaltinimų, būtų netinkamas kišimasis į Komisijos sprendimą <…> Komisija taip pat nebuvo įpareigota per administracinę procedūrą pranešti suinteresuotosioms įmonėms apie tai, kad baudas ji ketina apskaičiuoti pagal naują metodą“(20).
42. e) Galiausiai Pirmosios instancijos teismas atmetė kelių ieškovių kaltinimą, kad skundžiamame sprendime Komisija tinkamai nepagrindė naudoto baudų nustatymo metodo.
43. Daugelio ieškovių nuomone, Komisija nepaaiškino, kodėl baudos nustatomos remiantis absoliučiais dydžiais išreikštomis pagrindinėmis sumomis, kurios nėra susijusios su įmonių apyvarta ir viršija teisiškai leistiną baudos ribą.
44. Atmesdamas šį kaltinimą, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamame sprendime ,,pateikiama išsami ir dalykinė informacija apie kriterijus, taikytus vertinant (ieškovių) padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę“(21), ir kad todėl ,,Komisija negali būti kaltinama tuo, jog tiksliau nepagrindė pagrindinio (ieškovių) baudos dydžio ir (joms) skirtos galutinės baudos dydžio <...>“((22)).
45. Remdamasis šia analize ir išnagrinėjęs konkrečią atskirų ieškovių padėtį, skundžiamuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas: a) iš esmės patvirtino pažeidimo įvertinimą ginčijamame Komisijos sprendime; b) panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su HFB Holding KG ir HFB Holding GmbH(23); c) sumažino baudą Sigma Tecnologie di rivestimento(24) ir ABB Asea Brown(25): ir d) patvirtino ginčijamą sprendimą visais kitais klausimais.
D – Procesas Teisingumo Teisme
46. Nuo 2002 m. gegužės 21 d. iki birželio 7 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotais apeliaciniais skundais įmonės Dansk Rørindustri A/S, Isoplus Fernwärmetechnick Vertriebsgesellschaft mbH, Ke-Kelit Kunstoffwerk GmbH, LR AF 1998 A/S, Brugg Rohrsysteme GmbH, LR AF 1998 GmbH ir ABB Asea Boveri Ltd (toliau visos kartu vadinamos apeliantėmis) visų pirma prašo panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimus ir užbaigti procedūrą arba, jei šis prašymas nebūtų patenkintas, – panaikinti sprendimus ir grąžinti bylas Pirmosios instancijos teismui arba, jei ir antras prašymas nebūtų patenkintas, – bent sumažinti apeliantėms skirtas baudas ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.
47. Komisija prašo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių šio proceso bylinėjimosi išlaidas.
III – Teisinis vertinimas
48. Šio teisinio vertinimo pradžioje bus nagrinėjami visų ar kelių apeliančių pateikti bendro pobūdžio apeliacinių skundų pagrindai, susiję su Komisijos naudotu baudų apskaičiavimo metodu (A), paskui – specifiniai apeliacinių skundų pagrindai, susiję su konkrečia atskirų apeliančių padėtimi (B).
A – Apeliacinių skundų pagrindai, susiję su baudų nustatymo metodu ir jų dydžiu
49. Šiuos apeliacinių skundų pagrindus nagrinėsiu pasirinkta eilės tvarka.
1. Prieštaravimas dėl gairių neteisėtumo
50. Kaip jau buvo pažymėta, visos apeliantės įvairiais aspektais pareiškė prieštaravimus dėl Pirmosios instancijos teismo išvados, kad Komisijos naudotas baudų apskaičiavimo metodas nepažeidė proporcingumo ir (arba) vienodo požiūrio principų ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies.
51. Kai kurių apeliančių nuomone, Pirmosios instancijos teismas visų pirma padarė neteisingą išvadą, kad taikydama gaires Komisija neperžengė teisinių Reglamento Nr. 17 15 straipsnio ribų, kaip jis aiškinamas nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, ir todėl neviršijo savo diskrecijos.
52. Jų manymu, gairės iš esmės keičia galiojančią teisę, nors Taryba nebuvo įgaliojusi Komisijos priimti naujų taisyklių.
53. Todėl apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, atmesdamas ieškinio pagrindą dėl to, kad gairės buvo neteisėtai panaudotos apskaičiuojant baudas.
a) Dėl apeliacinių skundų pagrindo priimtinumo
54. Prieš nagrinėjant tokio apeliacinių skundų pagrindo pagrįstumą, kyla klausimas, ar toks formaliai neprivalomas teisės aktas kaip gairės gali būti skundžiamas dėl savo neteisėtumo EB 241 straipsnio prasme.
55. Žinoma, ši nuostata tik suteikia galimybę netiesiogiai ginčyti tokio teisės akto teisėtumą „teismo procese, kuriame ginčijamas Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimtas reglamentas arba Tarybos, Komisijos ar ECB priimtas reglamentas“.
56. Tačiau sprendimu Simmenthal prieš Komisiją(26) Teisingumo Teismas išplėtė galimų apskundimų sritį, įtraukdamas visus ,,tokius Bendrijos institucijų teisinius veiksmus, kurie, nors ir neturi reglamento formos, turi tokį patį poveikį kaip reglamentas“, t. y. bendro pobūdžio teisės aktus, kurių fizinis ar juridinis asmuo negali apskųsti pagal EB 230 straipsnį dėl šitokio jų pobūdžio.
57. Tačiau Teisingumo Teismas paaiškino, kad tarp skundžiamo veiksmo ir teisės akto, kurio teisėtumas ginčijamas netiesiogiai, turi būti glaudus ryšys. Šis teisės aktas turi būti „tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas faktinėms aplinkybėms, dėl kurių pateikiamas ieškinys“(27), bei turi egzistuoti ,,tiesioginis teisinis ryšys“ tarp skundžiamos individualiosios priemonės ir bendrojo teisės akto(28).
58. Mano nuomone, gairės atitinka šias sąlygas.
59. Nekyla abejonių, kad jų taikymo sritis yra bendra, nes jos taikytinos objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendram ir abstrakčiai apibrėžtam asmenų ratui(29). Nors gairės nėra formaliai privalomos, jose įtvirtinti principai ir taisyklės, kurių įsipareigojo laikytis Komisija apskaičiuodama baudas pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį. Be to, Teisingumo Teismo yra nustatęs, kad tokiais atvejais Komisija negali savo nuožiūra nukrypti nuo taisyklių, kurias pati nusistatė(30). Todėl, tokios normos, kuriomis siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos Bendrijos institucija ketina taikyti naudodamasi savo diskrecija, gali turėti teisinį poveikį.
60. Taip pat negalima teigti, kad gairės turi reikšmės tik institucijos viduje ir todėl negali turėti teisinio poveikio už jos ribų.
61. Iš gairių aišku, kad Komisija privalėjo laikytis tam tikrų procedūros etapų apskaičiuodama baudas ir visų pirma atsižvelgti į tam tikras lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes įmonių atžvilgiu; ši pareiga turi atitikti įmonių teisę reikalauti, kad Komisija visada ir tiksliai laikytųsi gairėse numatytos procedūros.
62. Tokia išvada visiškai atitinka Bendrijos teismų praktiką, kuri sako, kad tokie vidaus veiksmai, kurie yra reikšmingi tik pačiai Bendrijos institucijai, negali turėti išorinio teisinio poveikio. Tačiau ši taisyklė netaikytina, pavyzdžiui, tokiems Komisijos dokumentams – ,,Elgesio kodeksas“(31) ar ,,Vidaus reglamentas“(32), kuriuose Komisijos tarnybų ar pareigūnų pareigas tiksliai atitinka valstybių narių ar ūkio subjektų teisės.
63. Be to, kaip teisingai konstatavo Pirmosios instancijos teismas, nėra abejonių, kad baudų dydį Komisija nustatė tiksliai laikydamasi gairėse numatyto skaičiavimo metodo. Taigi, nors formaliai gairės nėra skundžiamų sprendimų teisinis pagrindas (jų pagrindu reikėtų laikyti Reglamento Nr. 17 3 ir 15 straipsnius), tarp sprendimų ir netiesiogiai skundžiamo bendrojo pobūdžio teisės akto yra glaudus ryšys.
64. Todėl apeliacinių skundų pagrindas dėl gairių neteisėtumo yra priimtinas.
b) Dėl šio apeliacinių skundų pagrindo pagrįstumo
65. Nagrinėjant šio apeliacinių skundų pagrindo pagrįstumą reikėtų dar kartą pabrėžti, kad, kelių apeliančių nuomone, gairių įvestas naujas baudų apskaičiavimo metodas neleidžia tiksliai ,,individualizuoti“ sankcijos atsižvelgiant į visus reikšmingus veiksnius ir aplinkybes, nes jis grindžiamas bendromis sumomis, kurios nustatomos neatsižvelgiant į įmonių apyvartą, be to, leidžia Komisijai apskaičiuojant sankciją viršyti leidžiamą 10 % ribą. Visų pirma šis metodas nesuteikia Komisijai galimybės tinkamai atsižvelgti į įmonių dydį ir atskirų įmonių vaidmenį kartelyje.
66. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad nei pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, nei pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Komisija, nustatydama baudų dydį, neprivalo vadovautis kokiu nors konkrečiu metodu. Kaip buvo pažymėta, Reglamento Nr. 17 15 straipsnis numato tik viršutinę baudos ribą ir tam tikrus pažeidimo vertinimo kriterijus.
67. Taigi reikia nustatyti, ar gairės, kuriomis siekiama apibrėžti didelę Komisijos diskreciją skiriant sankcijas, neperžengia šių ribų.
68. Šiuo klausimu pritariu Pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad ir priėmus gaires baudos apskaičiuojamos vadovaujantis tik dviem Reglamente Nr. 17 nustatytais kriterijais, t. y. pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę, paskui galutinei sumai dar pritaikoma šioje nuostatoje įtvirtinta 10 % bendros apyvartos riba (gairių 5 punkto a papunktis).
69. Dėl pirmojo aspekto aš taip pat pritariu Pirmosios instancijos teismui, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Komisija turi ypač didelę diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti taikant anksčiau minėtus kriterijus. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, ,,pažeidimo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į įvairius kriterijus, kuriems, be kita ko, priskirtini specifinės bylos aplinkybės, jos kontekstas ir atgrasantis baudų poveikis, nesant privalomo baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti kiekvienu atveju, sąrašo“(33). Tarp daugybės pažeidimo vertinimo kriterijų gali būti tokie veiksniai: prekių, kurios buvo pažeidimo objektas, kiekis ir vertė, įmonės dydis ir ekonominė galia, įtaka, kurią įmonė gali daryti rinkoje, taip pat – atskirų įmonių elgesys, kiekvienos įmonės vaidmuo darant pažeidimą, nauda, kurią įmonės gavo iš antikonkurencinės veiklos, ekonominis ir teisinis pažeidimo kontekstas ir kita(34).
70. Teisingumo Teismas savo svarbiame Sprendime Musique diffusion française, kurį dažnai cituoja ir apeliantės, ir Komisija, atsižvelgimo į įmonės apyvartą klausimu išaiškino, kad ,,nustatant baudą leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą <…> ir į prekių, esančių pažeidimo objektu, apyvartos dalį“, tačiau ,,nė vienam iš šių dydžių negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu“(35).
71. Apyvarta iš tiesų yra naudingas ir reikšmingas įmonės ekonominės galios (bendra apyvarta) ir jos elgesio poveikio konkurencijai (apyvarta atitinkamoje rinkoje) rodiklis, tačiau, atsižvelgiant į platų vertinimo kriterijų, kuriuos gali pasitelkti Komisija, pasirinkimą, ji vis dėlto yra „tik“ vienas iš daugelio veiksnių.
72. Kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas ir Komisija, gairės bet kuriuo atveju nepanaikina galimybės, kad apskaičiuojant baudos dydį bus atsižvelgta ir į bendrą apyvartą, ir (arba) apyvartą atitinkamoje rinkoje. Gairėse būtent nustatoma, kad pažeidimų, kuriuose dalyvavo keletas įmonių, atveju ,,<...> tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės“ (1 punkto A dalies šeštoji pastraipa).
73. Taigi, nors gairės nenumato, kad apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį ar kitais baudos skyrimo etapais visuomet reikia atsižvelgti į įmonių apyvartą(36), šis kriterijus anaiptol nėra atmetamas a priori. Tai išplaukia ir iš nagrinėjamais ieškiniais ginčijamo Komisijos sprendimo, kuriame apeliantės pagal dydį buvo suskirstytos į keturias kategorijas, o joms paskaičiuotos pagrindinės sumos taip pat labai skyrėsi.
74. Todėl neteisinga teigti, o tai daro apeliantės, kad baudų apskaičiavimas, vadovaujantis gairėse nustatytu metodu, tėra iš anksto apibrėžtas vien aritmetinis procesas. Be to, kas jau buvo išdėstyta apie įmonių apyvartą, o visų pirma apie galimybę padidinti sankciją atsižvelgiant į pažeidėjo dydį, reikėtų pabrėžti, kad gairės, nurodančios įvertinti daugelį sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių bei „(atkreipti dėmesį) į tokius objektyvius veiksnius: į specifinį ekonominį kontekstą, bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą <...>, specifinius atitinkamų įmonių požymius“ (5 punkto b papunktis), aiškiai numato, kad bauda, kaip reikalauja nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, būtų skirta įvertinus ne vien specifines konkretaus atvejo aplinkybes, bet ir pažeidimo kontekstą(37).
75. Taigi gairės palieka daug laisvės, o tai leidžia Komisijai naudotis savo diskrecija nepažeidžiant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio nuostatų ir vadovaujantis šių nuostatų aiškinimu Teisingumo Teismo praktikoje.
76. Dėl leistinos 10 % ribos peržengimo atliekant tarpinius skaičiavimus ir tariamas neteisėtas to pasekmes negaliu konstatuoti, kad tokia galimybė tiesiogiai ar netiesiogiai išplaukia iš gairių teksto. Iš tiesų jose tik paminima Reglamente Nr. 17 nustatyta riba ir 5 punkto a papunktyje aiškiai pasakoma, kad „galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos <...>“(38). Taigi galima teigti, kad gairės nei papildo, nei susiaurina Reglamento Nr. 17 nuostatos dėl leistinos ribos peržengimo.
77. Todėl šiuo požiūriu nematau pagrindo nukrypti nuo Pirmosios instancijos teismo vertinimo dėl gairių teisėtumo, nors negalima teigti, kad tuo aptarimas užbaigiamas, kaip paaiškės nagrinėjant kaltinimus dėl proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo.
c) Dėl kelių specifinių apeliacinių skundų pagrindo aspektų
78. Vis dėlto pirmiau reikia išnagrinėti du Isoplus grupės kaltinimus, susijusius su specialiomis gairių nuostatomis.
79. i) Pirmiausia apeliantės tvirtina, kad gairės, numatydamos galimybę „padidinti baudą, siekiant viršyti dėl pažeidimo neteisėtai gautas pajamas, jeigu jų dydį įmanoma objektyviai apskaičiuoti“ (2 punkto penkta įtrauka), įveda naujas sunkinančias aplinkybes, taip pažeisdamos Reglamento Nr. 17 15 straipsnį. Apeliančių nuomone, dėl šios nuostatos į tą pačią aplinkybę gali būti atsižvelgta du kartus, nes pagal gairėse numatytą metodą į pajamas, gautas dėl konkurencijos pažeidimo, atsižvelgiama jau nustatant pažeidimo sunkumą.
80. Šiuo klausimu aš visiškai pritariu Pirmosios instancijos teismo išvadoms(39). Kaip matyti iš jo cituotos Teisingumo Teismo praktikos, nauda, kurią įmonės gauna iš konkurencijos teisės pažeidimų, priskiriama veiksniams, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti ne tik vertindama pažeidimo sunkumą, bet ir turėdama omenyje tai, kad sankcija turi būti pakankamai atgrasančio pobūdžio, visų pirma tuomet, kai, kaip yra šioje byloje, nagrinėjami veiksmai laikytini itin žalingais bendrosios rinkos funkcionavimui. Be to, vienas iš pagrindinių sankcijų sistemos tikslų – užkirsti kelią tam, kad pažeidėjai gautų iš savo pažeidimo naudos.
81. Taigi, mano nuomone, nei Reglamento Nr. 17 tekstas, nei Bendrijos teismų praktika neprieštarauja tam, kad Komisija, įgyvendindama savo didelę diskreciją, kurią pripažino ir Teisingumo Teismas, gali manyti esant tikslinga padidinti pagrindinę baudą, kad būtų labiau atsižvelgta į vykdant antikonkurencinę veiklą gautą naudą (jeigu apskaičiuojant pagrindinę sumą į šią naudą nebuvo pakankamai atsižvelgta), jeigu, kaip teisingai pažymėta gairėse, neteisėtai gautų pajamų sumas ,,įmanoma objektyviai apskaičiuoti“(40).
82. ii) Antra, minėtos apeliantės tvirtina, kad gairės yra neteisėtos, nes 2 punkto antra įtrauka verčia įmones, norinčias išvengti didesnės baudos, bendradarbiauti su Komisija, taip pat liudyti savo nenaudai.
83. Apeliančių nuomone, tai prieštarauja jų gynybos teisėms, o visų pirma teisei neliudyti prieš save, kurią konkurencijos teisės srityje Teisingumo Teismas pripažino savo garsiuoju sprendimu Orkem(41).
84. Pagal gairių 2 punkto antrą įtrauką Komisija gali padidinti pagrindinį baudos dydį esant sunkinančioms aplinkybėms, pavyzdžiui, ,,(atsisakymo) bendradarbiauti arba (bandymų) trukdyti Komisijai atlikti tyrimą“ atveju.
85. Be to, Reglamentas Nr. 17 suteikia Komisijai didelius įgaliojimus atlikti tyrimą dėl Sutarties nuostatų konkurencijos srityje pažeidimų. Pagal šio reglamento 11 straipsnį Komisija gali nurodyti įmonei pateikti visą informaciją apie jai žinomus faktus bei perduoti turimus dokumentus, galinčius patvirtinti šios ar kitos įmonės antikonkurencinį elgesį.
86. Sprendime Orkem Teisingumo Teismas iš tiesų konstatavo, kad negalima šių tyrimo ir vertinimo įgaliojimų aiškinti pažeidžiant įmonių teisę į gynybą. Visų pirma ,,Komisija negali nurodyti įmonei pateikti atsakymus, kuriais ji privalo pripažinti pažeidimą, kurį turi įrodyti Komisija“(42).
87. Tačiau to negalima pasakyti apie gairių 2 punktą. Mano nuomone, tikroji jo prasmė visiškai atitinka ir Reglamento Nr. 17 nuostatas, ir sprendimo Orkem esmę bei taikymo sritį.
88. Gairės anaiptol neįpareigoja įmonių liudyti prieš save ar pateikti įrodymus savo nenaudai; jos tik nustato, kad ,,(atsisakius) bendradarbiauti“ su Komisija ar bandant trukdyti tyrimui bauda didinama.
89. Tokios pat nuomonės laikosi ir Teisingumo Teismas sprendime Metsä-Serla Sales Oy prieš Komisiją(43), kurį teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas, pagal kurį ,,įmonė, ginčijanti Komisijos poziciją ir bendradarbiaujanti tik tiek, kiek reikalauja Reglamentas Nr. 17, dėl šios priežasties neturi bijoti didesnės baudos“(44).
90. Taigi šie kaltinimai taip pat atmestini.
2. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu
91. Be to, daugelis apeliančių anksčiau minėtame bendrame kaltinime dėl gairių kaltina Pirmosios instancijos teismą savo sprendime nekonstatavus proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo.
92. Jos prieštarauja šiuo atveju Komisijos pasirinkto baudų apskaičiavimo metodo automatizmui, dėl kurio nebuvo galima tinkamai atsižvelgti į individualius veiksnius bei atskirų įmonių padėties aplinkybes, nulėmusias jų padėtį kartelyje.
93. Jos tvirtina, kad šis bendromis sumomis grindžiamas metodas neleido tinkamai atsižvelgti į įmonių apyvartą, o pirmiausia į jų apyvartą atitinkamoje rinkoje, nors ir nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, ir Komisijos sprendimų priėmimo praktikoje šiam veiksniui įvertinti teikiama ypatinga reikšmė užtikrinant proporcingumo principo laikymąsi.
94. Pagal minėtą praktiką pagrindinis baudos dydis turi būti nustatomas remiantis kiekvienos įmonės apyvarta, kad būtų atspindėtas jos dydis ir ekonominė galia, o kartu ir galima šios įmonės įtaka rinkai. Taigi šiuo atveju kalbama apie baudą, apskaičiuojamą ,,individualizuojant“ ją kiekvienai įmonei ir ,,nustatant proporciją“ kitų pažeidėjų atžvilgiu.
95. Apeliančių nuomone, vadovaujantis Komisijos metodu neįmanoma tinkamai ,,individualizuoti“ baudos. Jos teigia, kad Komisijai skaičiavimo metu pasiekus ar peržengus 10 % apyvartos ribą bet koks jos koregavimas (pagal pažeidimo trukmę, lengvinančias aplinkybes ir t. t.) virš šios leistinos ribos buvo tik teorinis, ir galiausiai šis koregavimas neturėjo jokios įtakos galutiniam baudos dydžiui, kurį reikėjo sumažinti iki leistinos ribos. Tai prieštarauja nusistovėjusiai Teisingumo Teismo praktikai (ypač sprendimui Musique diffusion française(45)), pagal kurią baudos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į visus svarbius veiksnius.
96. Be to, kai kurios apeliantės tvirtina, kad Komisija, nepaisydama įmonių apyvartos, atspirties tašku pasirinko bendras sumas, kurios kartais jau skaičiavimo pradžioje viršijo 10 % apyvartos ribą, ir taip smulkių ir vidutinių įmonių atveju nusižengė vienodo požiūrio principui, nes skyrė joms pernelyg dideles baudas, atsižvelgiant į jų santykinę ekonominę galią. Jų nuomone, iš tikrųjų joms skirtos baudos sąlygiškai daug griežtesnės nei ABB, kuri yra didesnė ir vadovavo karteliui, skirta bauda, o tai reiškia, kad konstatuotina nepateisinama skirtinga traktuotė.
97. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad baudos tinkamumo, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, vertinimui taikoma teisminė kontrolė; tokį patikrinimo įgaliojimą Pirmosios instancijos teismui suteikia ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnis. Taigi tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas patikrinti, kaip Komisija kiekvienu konkrečiu atveju įvertino neteisėto elgesio sunkumą ir trukmę(46).
98. Teisingumo Teismas apeliacinio proceso metu gali tik patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas teisės požiūriu teisingai atsižvelgė į visus veiksnius, turinčius reikšmės pažeidimo įvertinimui, ir ar jis nepadarė teisės klaidų nagrinėdamas ieškovių iškeltus klausimus(47).
99. Konkrečiai kalbant apie tariamą baudos neproporcingumą ir diskriminacinį pobūdį, svarbu pabrėžti, kad dėl teisingumo priežasčių Teisingumo Teismas negali pakeisti Pirmosios instancijos teismo, naudojantis savo kompetencija, atlikto vertinimo dėl įmonei už Bendrijos teisės pažeidimą paskirtos baudos dydžio(48) savuoju.
100. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismo kontrolė turi apsiriboti tuo, ar Pirmosios instancijos teismas nepadarė akivaizdžios klaidos, patvirtindamas Komisijos nustatant baudas pasirinktus kriterijus ir nagrinėdamas arba pakoreguodamas šių kriterijų taikymą, ir ar jis paisė proporcingumo bei vienodo požiūrio principų skirdamas baudas(49).
101. Todėl šiuos kaltinimus nagrinėsiu atsižvelgdamas į nurodytas Teisingumo Teismo teisminės kontrolės ribas.
102. Pirmiausia pažymėtina, kad yra neginčytina, jog už konkurencijos teisės pažeidimą skiriamos baudos dydį Komisija privalo nustatyti paisydama proporcingumo principo.
103. Galima sakyti, kad nagrinėjamoje byloje šis principas taikytinas ,,absoliučiai“ ir jį išreiškia leistina 10 % bendros apyvartos riba, nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje. Būtent ši aukščiausia riba ir turi užtikrinti, kad baudžiamoms įmonėms nebūtų skiriamos neproporcingos pagal jų dydį baudos(50).
104. Atsižvelgiant į tai, kai kurių apeliančių kaltinimas, kad taikydama 10 % ribą Komisija nepaisė jų apyvartos atitinkamoje rinkoje, man atrodo nepagrįstas. Sutinku su Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką darytina prielaida, jog ši riba taikoma įmonės bendrai apyvartai, nes tik ši apyvarta gali suteikti maždaug teisingos informacijos apie atitinkamos įmonės reikšmę ir įtaką; todėl, laikydamasi šios leistinos ribos, Komisija naudojasi didele diskrecija spręsdama, kiek reikia atsižvelgti į bendrą apyvartą ir (arba) apyvartą atitinkamoje rinkoje.
105. Taigi, jeigu galutinis baudos dydis neviršija 10 % bendros apeliančių apyvartos paskutiniais verslo metais prieš pažeidimą, bauda negali būti laikoma neproporcinga vien dėl to, kad ji viršija apyvartą atitinkamoje rinkoje.
106. Kita vertus, priešingai nei teigia kai kurios apeliantės, negalima tvirtinti, kad baudos yra diskriminuojančios vien todėl, kad kai kurioms įmonėms baudos dydis buvo sumažintas, jog būtų išlaikyta 10 % riba, o kitų įmonių atveju, kurioms apskaičiuojant baudas minėta riba nė karto nebuvo viršyta, taip neatsitiko. Kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas(51), toks sumažinimas tiesiogiai ir neišvengiamai išplaukia iš Reglamente Nr. 17 nustatytos leistinos baudų dydžio ribos. Tokiomis aplinkybėmis vien tai, kad bauda nebuvo sumažinta dėl šios priežasties, nereiškia, kad visais kitais aspektais teisėtai nustatyta bauda laikytina diskriminuojančia(52).
107. Tačiau minėtas automatizmas vis dėlto gali turėti įtakos proporcingumui, jeigu šį principą suprastume ne absoliučiai, o ,,santykinai“, kaip priemonę užtikrinti, kad sankcija būtų ,,individualizuojama“ ir kiekvienu atveju atitiktų pažeidimo sunkumą bei kitas subjektyvias ir objektyvias aplinkybes. Šiuo požiūriu proporcingas ir nediskriminuojantis baudos pobūdis išplaukia ne vien iš aritmetinio santykio su bendra pastarųjų verslo metų apyvarta, o iš visų anksčiau (69 punkte) nurodytų veiksnių visumos.
108. Šiam ,,santykiniam“ proporcingumo įvertinimo aspektui tenka ypatinga reikšmė kolektyvinių pažeidimų atveju, nes kai pažeidimą padaro kelios įmonės, proporcingumo reikalavimas suponuoja, kad skiriant baudas būtų nustatytas ,,santykinis kiekvienos atskiros įmonės dalyvavimo sunkumas“(53).
109. To paties reikalauja ir vienodo požiūrio principas, kuris, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidžiamas, jei panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, nebent kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas(54). Todėl šioje byloje visoms įmonėms, esančios vienodoje padėtyje, turi būti skiriama vienoda bauda, o už skirtingus veiksmus negali būti baudžiama taip pat.
110. Toliau nagrinėsiu atskirus klausimus ir įvertinsiu Pirmosios instancijos teismo analizę.
111. Skundžiamuose sprendimuose buvo konstatuota, kad Komisijos naudoti baudų nustatymo kriterijai pagrįsti nuodugniu ir išsamiu pažeidimo sunkumo ir trukmės(55) bei suinteresuotųjų įmonių padėties, jų vaidmens ir veiksmų įvertinimu, kad nustatydama pagrindinį baudos dydį Komisija tinkamai atsižvelgė į skirtingą įmonių ekonominę galią, ,,suskirstydama įmones į keturias grupes pagal santykinę jų reikšmę atitinkamoje Bendrijos rinkoje“ (sprendimo 166 punktas) ir kiekvienai grupei numatydama skirtingą pagrindinį baudos dydį; be to, išskirdama šias grupes Komisija atsižvelgė ,,ne tik į įmonių apyvartą nagrinėjamoje rinkoje, bet ir santykinę reikšmę, kurią kartelio nariai, kaip matyti iš <...> kartelio sutartų kvotų ir <...> 1995 m. planuojamų bei pasiektų rodiklių, teikė vieni kitiems“(56), todėl įmonių suskirstymas į keturias grupes ir atitinkamų pagrindinių baudos dydžių nustatymas buvo objektyviai pagrįsti ir glaudžiai tarpusavyje susiję(57).
112. Taigi, Pirmosios instancijos teismo nuomone, Komisija tinkamai pritaikė gaires, kurios numato, kad tais atvejais, kai pažeidime dalyvauja daug skirtingo dydžio įmonių, pagrindiniai baudos dydžiai gali būti koreguojami, ,,siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai“ (gairių 1 punkto A dalies šešta ir septinta pastraipos).
113. Tai reiškia, kad Komisijos nustatytos ir Pirmosios instancijos teismo patvirtintos baudos buvo skirtos nuodugniai ir išsamiai išanalizavus pažeidimo sunkumą ir trukmę bei atskirų suinteresuotųjų įmonių padėtį, jų vaidmenį ir veiksmus.
114. Bet net jeigu buvo laikytasi šių baudų skyrimo kriterijų, tai dar neleidžia daryti išvados, kad išspręsti visi klausimai dėl proporcingumo ir vienodo požiūrio principų paisymo.
115. Kaip pripažįsta ir pati Komisija, nemažai skaičiavimo veiksmų skundžiamame sprendime buvo atliekama viršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalią 10 % ribą. Komisija viršijo šią ribą skaičiuodama baudas visoms apeliantėms, išskyrus Ke-Kelit Kunstoffwerk, Brugg Rohrsysteme ir ABB Asea Brown Broveri. Trimis atvejais (Isoplus grupės, LR AF 1998 (Deutschland) ir Dansk Rørindustri) Komisija pagrindė skaičiavimus pagrindine suma, viršijančia 10 % ribą. Tik skaičiavimo proceso pabaigoje, prieš pritaikydama pranešimą dėl bendradarbiavimo, ji sumažino taip gautą tarpinę sumą, kad nepažeistų 10 % apyvartos apribojimo.
116. Kitaip tariant, 15 straipsnyje nustatyta 10 % riba pačioje skaičiavimo pradžioje nebuvo taikoma kaip neįveikiamas barjeras, o tik kaip galutinė riba, „atimant“ baudos dalį, viršijusią minėtą maksimalią ribą.
117. Kai kurių apeliančių tvirtinimu, toks skaičiavimo metodas pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir nagrinėjamose bylose lėmė proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą, nes baudų dydis labai neadekvačiai ir netobulai atspindi atskirų atvejų specifiką bei konkrečių įmonių vaidmenį kartelyje.
118. Jų nuomone, kai atlikdama skaičiavimus Komisija peržengė 10 % ribą, baudos koregavimas (atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, lengvinančias aplinkybes ir t. t.) virš šios ribos konkrečiai neatsispindėjo galutinėse baudose, ir tai aiškiai matyti iš apeliančių pateiktos apibendrinančios lentelės, kurioje nurodyti skaičiai, naudoti apskaičiuojant atitinkamas sumas.
119. Nors šis argumentas nėra visiškai nepagrįstas, manau, kad jo nepakanka patenkinti apeliaciniam skundui dėl šios priežasties.
120. Komisijos skaičiavimo metodas neprieštarauja nei Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies tekstui, nei jos esmei. Ši nuostata, kaip pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, nedraudžia Komisijai apskaičiuojant baudą gauti tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, jei galutinė įmonei paskirta bauda neviršija šios viršutinės ribos(58).
121. Šiuo požiūriu man atrodo svarbu pabrėžti, kad 15 straipsnio 2 dalis baudos dydžius apibrėžia dviem nuosekliais būdais:
– pirma, pagal šią nuostatą Komisija gali skirti baudas ,,nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų“, t. y. čia nustatomos mažiausia ir didžiausia sankcijos riba,
– antra, pagal šią nuostatą Komisija gali viršyti minėtą ,,didžiausią ribą“, jeigu galutinis baudos dydis neviršija ,,10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos“.
122. Iš to, mano manymu, galima daryti dvi svarbias išvadas.
123. Kaip matyti iš šios nuostatos pirmosios dalies, bendra suma, grindžiama baudos skaičiavimo sistema, neprasilenkia su Reglamento Nr. 17 logika.
124. Be to, antroji dalis tais atvejais, kai Komisija ketina peržengti pirmojoje dalyje numatytas baudų dydžio ribas, numato tik „viršutinę ribą“ ir todėl Komisija turi teisę laisvai rinktis baudos skaičiavimo alternatyvas.
125. Tokioje sistemoje neįmanoma išvengti pritaikymo ir niveliavimo, kuriuos skundžia apeliantės, nes viršutinė riba pagal savo apibrėžimą yra absoliuti riba, automatiškai galiojanti pasiekus tam tikrą sumą ir taikoma neatsižvelgiant į kitus vertinimo veiksnius. Iš tikrųjų, kaip pažymėjo Komisija, apeliantėms, kurioms buvo pritaikyta viršutinė riba, buvo skirta mažesnė bauda nei ta, kuri būtų buvusi skiriama netaikant šio apribojimo ir atsižvelgiant į visas pažeidimo aplinkybes, ypač į jo sunkumą ir trukmę.
126. Tačiau noriu dar kartą pabrėžti, kad visa tai išplaukia iš Reglamente Nr. 17 nustatytos sistemos. Tai, ką apeliantės laiko neproporcingais ir (arba) diskriminaciniais Komisijos skaičiavimų rezultatais, iš tikrųjų tėra neišvengiama 10 % viršutinės ribos taikymo pasekmė.
127. Taigi šiuo požiūriu Komisijos negalima kaltinti, jeigu konstatuota, kad tokiose situacijose, kurios nagrinėjamos, ji: a) teisingai įvertino pažeidimo sunkumą, trukmę bei kitas pažeidimo aplinkybes; ir b) skirdama galutines baudas neviršijo kiekvienos įmonės 10 % bendros apyvartos.
128. Todėl darau išvadą, kad nagrinėjami apeliacinių skundų pagrindai nėra pagrįsti pagal galiojančios teisės normas.
129. Tačiau vis dėlto turėčiau pažymėti, kad, kaip rodo anksčiau pateikta analizė, Komisijos skaičiavimo metodas kelia tam tikrą pavojų sistemos teisingumo požiūriu.
130. Manau, kad tai, jog dalis skaičiavimo veiksmų iš esmės yra formalūs ir abstraktūs ir todėl konkrečiai neatsispindi galutiniame baudos dydyje, veikiausiai jie ne visai atitinka ,,baudų“ individualizavimo ir koregavimo reikalavimą, o tai yra kertiniai bet kokios sankcijų sistemos – ir baudžiamosios, ir administracinės – principai. Be to, nereikia pamiršti, kad dėl tos pačios priežasties gali būti sunku visiškai įgyvendinti gairių siekiamą tikslą didinti skaidrumą.
131. Aprašytos situacijos anaiptol nėra išimtis, o gali susiklostyti ir dažniau. Priėmus gaires 1998 metais, prasidėjo naujas Komisijos politikos baudų už konkurencijos teisės pažeidimus srityje, kuri neabejotinai tapo griežtesnė dėl priežasčių, kurias analizuoti nėra mano kompetencija, etapas, ir visų pirma sunkių pažeidimų atvejais pakėlė baudų lygį. Be to, toks sugriežtinimas pirmiausia gali turėti pasekmių mažosioms ir vidutinėms įmonėms, nes skaičiavimo metodas grindžiamas bendromis sumomis(59).
132. Taigi apskritai susiklosto nauja sudėtingesnė situacija, palyginti su ta, kai pagal Komisijos metodą atliekant skaičiavimus iš esmės nebūdavo peržengiama 10 % bendros apyvartos riba, ir todėl, nustatant baudos dydį, būdavo lengviau tinkamai atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes.
133. Dėl to kyla klausimas, ar atsižvelgiant į minėtas naujosios sankcijų politikos tendencijas nereikėtų šiek tiek jos pakoreguoti, siekiant užtikrinti, kad rezultatai atitiktų bendruosius tinkamumo ir teisingumo principus.
3. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su teisėtų lūkesčių ir galiojimo atgal draudimo principų pažeidimu
a) Dėl teisėtų lūkesčių nepaisymo
134. Daugelis apeliančių teigia, kad ginčijamame sprendime jų atžvilgiu buvo taikytos gairės, nors pažeidimas prasidėjo dar prieš joms įsigaliojant. Tai reiškia, kad buvo pažeistas jų pagrįstas pasitikėjimas, jog bus taikomas ankstesnėje praktikoje naudotas baudų apskaičiavimo metodas, kuris grįstas įmonės apyvartos atitinkamoje rinkoje kriterijumi.
135. Jų nuomone, jeigu Komisija ketino nukrypti nuo šios praktikos, ji privalėjo bent jau pranešti apie tai įmonėms bei pagrįsti, kodėl šie pakeitimai reikalingi.
136. Apeliantės tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje teisėtų lūkesčių buvo nepaisoma ypač šiurkščiai, nes jos buvo pasirengusios bendradarbiauti su Komisija ir šiam sprendimui turėjo įtakos privalumai, kurių atitinkamos įmonės tikėjosi dėl to, jog minėtas pranešimas dėl bendradarbiavimo buvo taikomas ir ankstesnėje baudų nustatymo praktikoje.
137. Užbėgdamas už akių, norėčiau pasakyti, kad labai abejoju dėl ryšio tarp pranešimo dėl bendradarbiavimo ir šioje byloje Komisijos skirtų baudų dydžio, apie kurį kalba apeliantės.
138. Remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyriaus 3 punktu, Komisija „supranta, kad <...> pranešimas įmonėms, norinčioms pranešti apie kartelį, sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais jos remsis“. Tačiau, mano nuomone, akivaizdu, kad galimi iš pranešimo kylantys teisėti apeliančių lūkesčiai galėjo būti siejami tik su baudos sumažinimo dėl bendradarbiavimo sąlygomis, o ne su baudos, kuri būtų skiriama nebendradarbiaujant, dydžiu(60) arba su baudos apskaičiavimo metodu.
139. Kaip Komisija teisingai pažymėjo teismo posėdyje, pranešime dėl bendradarbiavimo visai nekalbama apie baudų, kurios būtų skiriamos nebendradarbiaujant, dydį. Pranešime nekalbama ir apie tai, kaip Komisija turi nustatyti baudas įmonėms, pažeidusioms EB 81 straipsnį.
140. Kitaip tariant, pranešimo A skyriaus 5 punktas aiškiai nustato, kad įmonės bendradarbiavimas su Komisija yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudą.
141. Tokią nuomonę geriausiai patvirtina pranešimo A skyriaus 3 punktas, pagal kurį pranešimu siekiama apibrėžti ,,sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija per kartelio tyrimą, baudos, skirtinos nebendradarbiaujant, gali būti neskiriamos arba sumažinamos“.
142. Todėl šiuo atveju kyla klausimas, ar taikydama gairėse numatytą naują baudų skaičiavimo metodą Komisija nepaisė teisėtų apeliančių lūkesčių.
143. Apeliantės teisingai pabrėžia, kad ilgą laiką taikoma Bendrijos institucijos praktika iš esmės gali sukelti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kuriuos gina Bendrijos teisė.
144. Šiuo klausimu jos remiasi 1987 metų byla Ferriere San Carlo(61), kurioje Teisingumo Teismas turėjo išspręsti Komisijos sprendimo, kuriuo ji apkaltino įmonę Ferriere San Carlo viršijus ankstesniu Komisijos sprendimu patvirtintas gelžbetonio tiekimo į Bendrijos rinką kvotas, teisėtumo klausimą, ir kurioje Teisingumo Teismas patenkino ieškinį, motyvuodamas tuo, kad Komisijos veiksmai prieštarauja jos praktikai ankstesniais dvejais metais, kai buvo leidžiamos didesnės nei nustatytos tiekimo apimtys.
145. Remdamosi šiuo precedentu apeliantės tvirtina, kad ir jų atveju turėjo būti ginamas teisėtas pasitikėjimas, jog Komisija tęs baudų apskaičiavimo praktiką. Jos teigia, kad, be to, Komisija niekada nebuvo pranešusi suinteresuotosioms įmonėms apie savo ketinimą taikyti naują gairėse nustatytą baudų apskaičiavimo metodą ir taip nukrypti nuo ankstesnės praktikos.
146. Tačiau šiuo atveju apeliantės neatkreipia dėmesio į tai, kad Teisingumo Teismas yra taip pat išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių principu galima remtis tik tuomet, kai „apdairus ir nuovokus ūkio subjektas“ negalėjo numatyti administracinės praktikos pokyčio(62).
147. Taigi reikia išnagrinėti, ar ,,apdairus ir nuovokus ūkio subjektas“ galėjo numatyti, kad baudų apskaičiavimo metodas bus pakeistas, o tai ir įvyko Komisijai priėmus gaires.
148. Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą susijęs su anksčiau išdėstytais argumentais apie gairių teisėtumą.
149. Tuo remiantis, Komisijos negalima kaltinti nepaisius apeliančių teisėtų lūkesčių vien todėl, kad ji pasirinko griežtesnį kursą skirdama baudas arba įvedė naują baudų apskaičiavimo metodą, jeigu šiais veiksmais ji neperžengė Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų.
150. ,,Apdairus ir nuovokus ūkio subjektas“ galėjo protingai numatyti, kad bendras baudų lygis bus pakeltas arba kad Komisija, pasinaudodama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio jai suteikta diskrecija, gali pasirinkti kitą baudų apskaičiavimo būdą, neprieštaraujantį antrinei Bendrijos teisei.
151. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, ,,nors teisėtų lūkesčių principas yra vienas pagrindinių Bendrijos principų, ūkio subjektai <...> vis dėlto negali tikėtis, kad susiklosčiusi situacija, kurią gali pakeisti Bendrijos institucijos pasinaudodamos savo diskrecija, išliks tokia pati“(63).
152. Be to, nagrinėjamoje srityje Teisingumo Teismas pripažino Komisijos teisę naudojantis savo diskrecija pakelti bendrąjį už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus skiriamų baudų lygį, nurodydamas, kad ,,aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai, neperžengiant Reglamento Nr. 17 nustatytų ribose, padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas veikiau reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių“(64).
153. Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad pranešime apie kaltinimus Komisija neprivalo informuoti apie savo ketinimą keisti politiką dėl bendro baudų lygio, jeigu tai ,,buvo padaryta dėl bendrų konkurencijos politikos aspektų, tiesiogiai nesusijusių su šio konkretaus atvejo ypatumais“(65).
154. Norėčiau pridurti, kad Komisija vis dėlto atkreipė ūkio subjektų dėmesį į tai, jog gali būti keliamas baudų lygis ir sustiprinamas atgrasantis sankcijų poveikis(66). Taigi suinteresuotieji ūkio subjektai žinojo apie atitinkamus Komisijos ketinimus.
155. Šie argumentai rodo, kad apeliančių teisėtų lūkesčių nebuvo nepaisoma.
b) Dėl negaliojimo atgal principo pažeidimo
156. Kaip minėjau, apeliantės taip pat pareiškė, kad buvo pažeistas bausmės netaikymo atgaline data principas.
157. Šiuo klausimu jos pritaria Pirmosios instancijos teismo nuomonei skundžiamuose sprendimuose, kad už konkurencijos taisyklių pažeidimą įmonėms skirtos sankcijos turi atitikti sankcijas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu.
158. Apeliantės mano, kad Komisija pažeidė šį principą, nes nesilaikė iki tol taikytos baudų nustatymo praktikos, todėl buvo nustatyta gerokai didesnė galutinė bauda.
159. Šiuo klausimu pastebėtina, kad pažeidimų padarymo metu galiojusią sankcijų sistemą suformavo ne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, kaip teigia apeliantės, o Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis. Tik šioje nuostatoje yra įtvirtinti kriterijai ir parametrai, kuriais Komisija privalo vadovautis apskaičiuodama baudas.
160. Manau, jog iš to visiškai aišku, kad jei būtų galima kalbėti apie negaliojimo atgal principo pažeidimą, turėtų būti konstatuota, jog skiriant baudas apeliantėms nesilaikyta 15 straipsnyje nustatytos sistemos (ir baudos neatitinka šios sistemos).
161. Tačiau taip nėra.
162. Kaip jau buvo nurodyta, Komisijos gairės atitinka 15 straipsnyje nustatytą sistemą ir nuo jos nenukrypsta.
163. Todėl ir taikant gairėse nustatytą metodą baudos apskaičiuojamos vadovaujantis dviem 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, t. y. pažeidimo sunkumu ir trukme, bei neperžengiant 10 % kiekvieno pažeidėjo apyvartos ribos.
164. Vien tai, kad buvo pakeltas baudų lygis, taip pat nereiškia, jog buvo pažeistas negaliojimo atgal principas. Šiuo klausimu primintini anksčiau išdėstyti argumentai, kad šioje srityje Komisija naudojasi diskrecija, leidžiančia jai padidinti ir sugriežtinti baudų lygį dėl konkurencijos politikos priežasčių, jeigu ji neperžengs bendrų teisės nuostatų, galiojusių pažeidimo, už kurį buvo skirta sankcija, padarymo metu, nustatytų ribų.
165. Todėl Komisijos negalima kaltinti pažeidus negaliojimo atgal principą, nes ji, nors ir taikė gairėse nustatytą skaičiavimo metodą, neperžengė Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje nustatytų ribų.
4. Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su teisių į gynybą pažeidimu
166. Visos apeliantės, išskyrus ABB, tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog siekdama paisyti įmonių teisės būti išklausytoms Komisija neprivalėjo per administracinę procedūrą pranešti joms apie savo ketinimą apskaičiuoti baudas pagal naują gairių metodą. Jų nuomone, ši klaida ypač šiurkšti dėl to, kad gairės iš esmės pakeitė iki tol galiojusią teisę ir gerokai pakėlė baudų lygį. Be to, pranešime apie kaltinimus Komisija nepateikė jokios informacijos, kuri būtų leidusi joms numatyti, kad bus vykdoma nauja baudų apskaičiavimo politika. Todėl per administracinę procedūrą jos negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl gairių taikymo.
167. Atsakydama į šį kaltinimą Komisija iš esmės pareiškė, kad ji tikrai nėra įpareigota įmonėms, kurių atžvilgiu vykdomas tyrimas dėl galimo konkurencijos taisyklių pažeidimo, pateikti išsamią informaciją apie ketinamą taikyti baudos nustatymo metodą ar galimą jos dydį.
168. Aš taip pat manau, kad Komisija nepažeidė apeliančių teisių į gynybą, tarp jų ir teisės būti išklausytoms baudų skyrimo klausimu.
169. Šiuo atžvilgiu pakanka priminti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagrįstai nurodytą Pirmosios instancijos teismo, pagal kurią Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad ji spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikės skirti baudas, ir nurodo baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo(67).
170. Be to, kaip skundžiamuose sprendimuose(68) teigia Pirmosios instancijos teismas, pranešime apie kaltinimus Komisija nurodė faktines ir teisines aplinkybes, į kurias turės atsižvelgti skirdama baudą, t. y. į tai, kad buvo padarytas ypač sunkus pažeidimas, į kiekvienai įmonei priskirtiną pažeidimo trukmę, į sunkinančias aplinkybes sudarančius veiksnius bei į kitus baudos nustatymo aspektus, pavyzdžiui, atskirų įmonių vaidmuo kartelyje, jų ekonominė galia atitinkamoje rinkoje ir t. t.
171. Šitaip Komisija tinkamai atsižvelgė į įmonių teisę būti išklausytoms baudos skyrimo ir atskirų jos apskaičiavimo aspektų klausimais. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šios teisės užtikrinimas nėra susijęs su kitomis Komisijos pareigomis: visų pirma ji neprivalo paaiškinti, kaip apskaičiuodama baudos dydį atsižvelgs į kiekvieną iš šių aplinkybių arba kokio dydžio bauda turi būti skirta(69).
172. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką pranešime dėl kaltinimų Komisija neprivalėjo informuoti apie ketinimą keisti savo politiką dėl bendro baudų lygio(70).
173. Remdamasis išdėstytais motyvais, siūlau Teisingumo Teismui atmesti šį apeliacinių skundų pagrindą.
5. Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu dėl baudos dydžio nustatymo
174. Dalis apeliančių (t. y. Ke-Kelit, LR AF 1998 ir LR AF GmbH) kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisijos sprendimas baudų dydžio apskaičiavimo klausimu yra pakankamai pagrįstas, ir todėl ji nepažeidė EB 253 straipsnio. Tačiau, šių apeliančių nuomone, Komisija privalėjo pagrįsti savo apsisprendimą nukrypti nuo ankstesnės praktikos, pagal kurią bauda buvo skaičiuojama remiantis įmonės apyvarta atitinkamoje rinkoje, bei tariamą gairių taikymą atgaline data.
175. Užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad šį apeliacinių skundų pagrindą laikau nepagrįstu, neatsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus dėl kaltinimų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsauga ir negaliojimu atgal.
176. Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Komisija įvykdo savo pareigą motyvuoti baudos apskaičiavimo būdą nurodydama kriterijus, kuriais remdamasi ji įvertina pažeidimo sunkumą ir trukmę(71). Tai nustato ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis, pagal kurią turi būti ,,atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę“. Taigi sprendimas pažeidžia pareigą motyvuoti tik tuomet, jeigu atitinkami kriterijai jame nenurodomi.
177. Kalbant apie sprendimus, kuriais skiriamos baudos kelioms įmonėms, reikia pasakyti, kad skundžiamuose sprendimuose(72) Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog tokiais atvejais, įvertinant pareigos motyvuoti apimtį, reikia atsižvelgti į tai, kad pažeidimo sunkumo laipsnis turi būti nustatomas vadovaujantis daugybe kriterijų, prie kurių visų pirma – t. y. ne tik – priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jos kontekstas ir atgrasinantis baudos poveikis(73).
178. Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas buvo teisus konstatuodamas, kad Komisija šiuos reikalavimus įvykdė. Kiekvienos apeliantės atveju jis nurodė, kad Komisijos sprendime pateikiama išsami ir dalykinė informacija apie kriterijus, taikytus vertinant pažeidimo sunkumą ir trukmę(74).
179. Be to, Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė: „Net jeigu būtų daroma prielaida, kad sprendime baudos lygis buvo gerokai padidintas, palyginti su ankstesniais sprendimais, Komisija visiškai aiškiai išsakė savo motyvus, paskatinusius ją skirti <…> tokio dydžio baudą“(75), taip pat paminėdama ypatingą pažeidimo sunkumą, jo trukmę, sunkinančių ir (arba) lengvinančių aplinkybių buvimą, įmonių dydį, atskirų įmonių vaidmenį kartelyje bei pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą.
180. Taigi Komisijos sprendime nurodomi visi kriterijai, kuriais ji vadovavosi nustatydama baudos dydį.
181. Todėl apeliacinių skundų pagrindas dėl nepakankamo Komisijos sprendimo pagrindimo atmestinas.
B – Apeliacinių skundų pagrindai, susiję su atskirų apeliančių situacija
182. Be to, apeliantės pareiškė daug kitų kaltinimų, susijusių su specifine atskirų įmonių padėtimi. Toliau išnagrinėsiu šiuos kaltinimus, tačiau praleisiu tuos, kurie, mano manymu, yra nelabai svarbūs ir kurių atveju Pirmosios instancijos teismo sprendimas man atrodo visiškai įtikinamas.
1. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su neteisėtu EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu dėl konkrečios įmonės dalyvavimo kartelyje
183. i) Isoplus grupė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią įmonę galima apkaltinti padarius pažeidimą ir tuomet, jei ji, nors praktiškai neįgyvendino antikonkurencinio pobūdžio susitikimų pasiektų susitarimų, tačiau aiškiai neatsiribojo nuo jų turinio.
184. Šios apeliantės visų pirma nesutinka su Pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, konstatuojant EB 81 straipsnio pažeidimą, „nėra svarbu, ar įmonė sudaro susitarimus su kitomis, dominuojančią padėtį rinkoje užimančiomis ar bent jau ekonomiškai galingesnėmis įmonėmis“ (atitinkamo sprendimo 224 punktas). Apeliantės tvirtina, kad būtent tokiomis aplinkybėmis būtina atsižvelgti į mažesnę kai kurių dalyvių ekonominę galią, nes joms yra sunku viešai atsiriboti nuo sprendimų, priimtų susitikimuose, kuriuose dalyvauja ekonomiškai galingos įmonės, galinčios daryti didelį spaudimą savo konkurentėms. Tokioje situacijoje ekonomiškai „silpnesnės“ įmonės neturėtų būti traukiamos atsakomybėn už EB 81 straipsnio pažeidimus, jei jos neįgyvendina sprendimų, priimtų per antikonkurencinio pobūdžio susitikimus, tačiau apie juos nepranešė.
185. Iš karto pasakysiu, kad pritariu Pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurios, nepaisant apeliančių prieštaravimų, visiškai atsako į kaltinimus, apeliančių pareikštus dar pirmosios instancijos proceso metu.
186. Jeigu vadovautumėmės apeliančių siūlomu aiškinimu, reikėtų skirtingai taikyti EB 81 straipsnį, atsižvelgiant į įmonių dydį ir (arba) ekonominę padėtį. Tačiau toks „dvigubų standartų“ taikymas prieštarautų Bendrijos konkurencijos teisės principams, kaip jie aiškinami nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, pagal kurią EB 81 straipsnio požiūriu nėra svarbu, ar kartelio dalyviai „pagal savo ekonominę padėtį ir funkciją yra vienodame lygyje“(76) ir ar dalyvaudama kartelyje įmonė „atliko mažiau reikšmingą vaidmenį“(77).
187. Be abejo, tai nereiškia, kad Komisija neturi atsižvelgti į kartelio dalyvių ekonominės galios skirtumus ir iš šių skirtumų neturi būti daromos atitinkamos išvados. Tai reiškia vien tai, kad šie kriterijai svarbūs ne konstatuojant individualią atskiro dalyvio atsakomybę, o tik vertinant pažeidimo sunkumą ir kartu nustatant atitinkamą baudos dydį(78).
188. Be to, kaip teisingai pastebėjo Komisija, šie kriterijai gali būti svarbūs nacionaliniam teismui priimant sprendimą dėl atskirų įmonių atsakomybės už pažeidimo padarinius(79).
189. ii) Brugg Rohrsysteme GmbH (toliau – Brugg) tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą apie aktyvų šios apeliantės dalyvavimą boikotuojant Powerpipe, remdamasis jos dalyvavimu 1995 m. kovo 24 d. susitikime, per kurį priimtas sprendimas dėl šio boikoto.
190. Šiuo klausimu apeliantė nurodo, kad ji tėra izoliuotų vamzdžių pardavėja. Todėl nė nebūtų galėjusi boikotuoti Powerpipe, nes tokią galimybę turėjo tik tiesiogiai su Powerpipe konkuruojančios tokių vamzdžių gamintojos.
191. Todėl, apeliantės teigimu, Komisija darė neteisingą prielaidą, kad jos dalyvavimas minėtame susitikime laikytinas sunkinančia aplinkybe, kuri savaime lemia baudos padidinimą 20 %.
192. Aš manau, kad toks požiūris siekia pernelyg toli.
193. Jeigu būtų pritarta tokiai išvadai, tai galiausiai reikštų, kad nuo atsakomybės už EB 81 straipsnio pažeidimą turi būti atleidžiamos visos įmonės, kurios, nors ir pareiškė sutinkančios įgyvendinti antikonkurencinius veiksmus, vėliau neturėjo galimybės įgyvendinti jų praktiškai.
194. Tokiu atveju įmonės atsakomybės laipsnis priklausytų ne nuo jos išreikštos valios pažeisti konkurencijos taisykles, o nuo faktinės galimybės tai padaryti.
195. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką toks požiūris nėra pagrįstas.
196. Norėčiau priminti tik viena, kad sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni Teisingumo Teismas konstatavo, jog EB 81 straipsnį įmonė pažeidžia ne tik tuomet, kai ji „savo veiksmais ketina prisidėti siekiant bendrų su kitais dalyviais tikslų“, bet ir tuomet, kai ji „žino apie planuojamus ar jau vykdomus kitų įmonių veiksmus siekiant šių tikslų arba gali juos protingai numatyti bei yra pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką“(80).
197. Neseniai Teisingumo Teismo praktika šiuo klausimu buvo patikslinta sprendimu Alborg Portland ir kt., kuriame Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo: „Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, kai Komisija įrodo, kad atitinkama įmonė dalyvavo susitikimuose, per kuriuos buvo sudaryti antikonkurencinio pobūdžio susitarimai, ir aiškiai prieš tai nepareiškė nuomonės, tai yra pakankamas minėtos įmonės dalyvavimo kartelyje įrodymas. <...> Šiuo atžvilgiu implicitinis pritarimas neteisėtai iniciatyvai, aiškiai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, lemia, kad sudaromos palankios sąlygos tęsti pažeidimą ir neleidžia jo atskleisti. Toks bendrininkavimas yra pasyvus dalyvavimas pažeidime ir todėl gali pagrįsti įmonės atsakomybę vieningo susitarimo atveju“(81).
198. Kaip teisingai konstatavo Pirmosios instancijos teismas, Brugg privalėjo aiškiai pareikšti, kad ji nepritaria 1995 m. kovo 24 d. vykusiame susitikime sutartam antikonkurenciniam elgesiui, jog kiti dalyviai žinotų, kad ji neketina prisidėti prie jų veiksmų, nuo jų atsiriboja ir nori išvengti bet kokios su tuo susijusios rizikos.
199. Tačiau tai akivaizdžiai neįvyko.
200. Dėl šių motyvų Isoplus grupės ir Brugg kaltinimai dėl neteisėto EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini.
2. Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su neatsižvelgimu į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes
201. i) Isoplus grupės įmonės taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas buvo neteisus paneigdamas jų teisę į baudos sumažinimą, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi.
202. Jos nurodo, kad pagal šią nuostatą Komisija turi sumažinti baudą visada, kai įmonė bendradarbiauja, net jeigu buvo bendradarbiauta tik iš dalies arba ribotai, kaip yra šiuo atveju, jei tai padeda atskleisti pažeidimą. Be to, apeliantės tvirtina, kad atlikdama skaičiavimus Komisija du kartus atsižvelgė į bandymus trukdyti tyrimui, t. y. kaip į sunkinančią aplinkybę, dėl kurios buvo padidinta bauda, ir kaip į pagrindą nesumažinti baudos remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo. Apeliančių nuomone, taip Komisija pažeidė jų teisę į gynybą ir teisingumo principą.
203. Šiuo klausimu aš taip pat manau, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai labiau įtikinami. Norėčiau pridurti tik keletą minčių dėl tariamo „dvigubo“ atsižvelgimo į apeliančių bandymus trukdyti tyrimui.
204. Pirmiausia pažymėtina, kad pagrindines apeliančių teises Komisija būtų pažeidusi tik tuo atveju, jeigu būtų du kartus atsižvelgusi į sunkinančią aplinkybę.
205. Tačiau visai kitaip tuomet, kai, o tai yra nagrinėjamu atveju, sunkinančios aplinkybės buvimas užkerta kelią galimybei atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes. Tokiu atveju įmonės pasirengimas bendradarbiauti turi būti įvertintas bendrame kontekste.
206. Tačiau iš Komisijos sprendimo matyti, kad apeliančių pagalba tyrimui buvo nežymi ir ribota ir kartais net jam trukdė. Tam tikra dalimi jos iš tikrųjų bendradarbiavo su Komisija, pateikdamos papildomų, šiai jau žinomų faktų įrodymų ir iš dalies pripažindamos savo dalyvavimą kartelyje, tačiau jos taip pat sąmoningai trukdė tyrimui pateikdamos neišsamią ir iš dalies neteisingą informaciją, taip apsunkindamos Komisijos tyrimą. Kaip matyti iš pranešimo dėl bendradarbiavimo ir iš Pirmosios instancijos teismo nurodytos Teisingumo Teismo praktikos, tai visiškai neatitinka „kooperatyvaus elgesio“ reikalavimo, kad būtų galima pateisinti baudos sumažinimą.
207. ii) Be to, LR AF 1998 teigia, kad jos atveju Komisija buvo neteisi nepripažindama lengvinančių aplinkybių, o Pirmosios instancijos teismas klaidingai patvirtino šį sprendimą.
208. Visų pirma apeliantė reikalauja sumažinti jai skirtą baudą dėl šių priežasčių: a) ji buvo priklausoma nuo ABB, t. y. nuo pagrindinės ir vienintelės tarptautinės įmonės šiluminės įrangos sektoriuje bei kartelio vadovės; b) ji patyrė ABB ekonominį spaudimą dalyvauti kartelyje ir įgyvendinti bendrai įmonių suplanuotas priemones; c) ABB inkriminuoti konkurencijos taisyklių pažeidimai yra daug rimtesni nei jos pažeidimai.
209. Kitu požiūriu LR AF 1998 taip pat kaltina Komisiją neatsižvelgus į ABB spaudimą kitoms įmonėms, o Pirmosios instancijos teismą – pateisinus Komisijos elgesį tuo, kad „apskaičiuojant ABB skirtinos baudos dydį, jos kitoms įmonėms darytas spaudimas <...> lėmė baudos padidinimą“(82).
210. Apeliantės nuomone, pareiga nustatyti baudos dydį, atsižvelgiant į svarbius individualius veiksnius, negali būti įvykdoma pakoreguojant kitai įmonei skiriamą baudą.
211. Galiausiai apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas buvo neteisus tvirtindamas, jog vidinė šios įmonės Bendrijos konkurencijos teisės laikymosi programa nėra lengvinanti aplinkybė, dėl kurios bauda jai gali būti sumažinta.
212. Manau, kad Pirmosios instancijos teismas buvo teisus paneigdamas LR AF 1998 teisę reikalauti iš Komisijos atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes.
213. Tariamas ABB ekonominis spaudimas apeliantei tokių aplinkybių nepagrindžia.
214. Svarbu pažymėti, kad gairių 3 punktas tokio atvejo aiškiai neįvardija kaip vienos iš lengvinančių aplinkybių(83).
215. Be to, iki šiol Komisija teisingai aiškino minėtą lengvinančią aplinkybę siaurai ir laikėsi nuomonės, kad į ją turi būti atsižvelgiama tik tuomet, kai įmonės dalyvavimas kartelyje yra nežymus, pavyzdžiui, kai ji nėra nė karto dalyvavusi kartelio susitikimuose(84). Priešingu atveju, jeigu ši lengvinanti aplinkybė būtų nustatoma visoms įmonėms, kurios nebuvo kartelio kurstytojos ar iniciatorės, jos taikymo sritis būtų per daug išplėsta.
216. Pirmosios instancijos teismas galėjo visiškai užtikrintai konstatuoti, kad apeliantė ne tik dalyvavo, bet ir buvo aktyvi daugelyje Europos kartelio susitikimų. Šiuo atveju nieko nekeičia tai, kad dalyvauti susitikimuose apeliantę galėjo spausti ABB, nes jai niekas netrukdė remiantis Reglamento Nr. 17 3 straipsniu pranešti apie šį spaudimą nacionalinėms konkurencijos tarnyboms arba tiesiogiai Komisijai.
217. Mano nuomone, mažiau įtikina Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ,,bet kuriuo atveju Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji neatsižvelgė į ieškovei darytą spaudimą, nes, apskaičiuojant ABB skirtinos baudos dydį, jos kitoms įmonėms darytas spaudimas, siekiant paskatinti šias prisijungti prie kartelio, lėmė baudos padidinimą“.
218. Atsižvelgiant į visiškai individualų baudos pobūdį, atsisakymas sumažinti baudą vienam ūkio subjektui negali būti pateisinamas tuo, kad kitam dalyviui buvo skirta atitinkamai didesnė bauda.
219. Tačiau ši Pirmosios instancijos teismo vertinimo klaida neturi įtakos išvadai, kurią Komisija padarė ginčijamame sprendime, t. y. kad nebuvo pagrindo sumažinti baudą LR AF 1998. Komisija laikėsi teisingos nuomonės, kad apsisaugodama apeliantė galėjo pasirinkti veiksmingesnes teisėtas priemones nei dalyvauti kartelyje.
220. Pagaliau nėra svarbu tai, kad apeliantė parengė vidinę Bendrijos konkurencijos teisės laikymosi programą. Šiuo klausimu aš visiškai pritariu Pirmosios instancijos teismo nuomonei, išdėstytai skundžiamo sprendimo 345 punkte ir todėl nematau prasmės toliau gilintis į šį klausimą.
221. Todėl darau išvadą, kad čia išnagrinėti apeliacinių skundų pagrindai taip pat atmestini.
3. Dėl apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su procedūrinių taisyklių pažeidimu
222. Pateikdama pirmąjį savo apeliacinio skundo pagrindą ABB Asea Brown Boveri Ltd (toliau – ABB) teigia, kad Pirmosios instancijos teismas buvo neteisus tvirtindamas, jog negali būti atsižvelgiama į profesoriaus J. Schwarze išvadą, pridėtą prie apeliantės dubliko, nes joje, pažeidžiant Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, pateikiami nauji argumentai, kurie nebuvo išdėstyti ieškinyje.
223. Pagal šią nuostatą ,,proceso metu negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui“.
224. Nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje(85) ,,naujais teisiniais pagrindais“ laikomi tie proceso metu pateikti argumentai, kurie visiškai nėra susiję su anksčiau procese pateiktais teisiniais argumentais.
225. Taigi priimtini yra tie argumentai, kurie, nors ir pateikti proceso metu, yra glaudžiai susiję su ankstesniais teiginiais ir tiesiogiai ar netiesiogiai juos plėtoja.
226. Todėl reikia nustatyti, ar profesoriaus J. Schwarze išvadoje išdėstomus teiginius galima laikyti tolesne argumentų, kuriuos ABB išdėstė Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, plėtote.
227. Profesorius J. Schwarze iš esmės nagrinėja, ar ginčijamas sprendimas nepažeidžia tam tikrų bendrųjų teisės principų, visų pirma teisėtų lūkesčių principo, savarankiško viešosios administracijos kompetencijos nustatymo principo, estoppel principo, sąžiningo administravimo principo ir teisės į gynybą apsaugos principo.
228. Savo ieškinyje ABB aptarė tik kai kuriuos iš šių principų. Visų pirma ieškinio 44 ir paskesniuose punktuose apeliantė teigė, kad atgaline data taikydama gaires Komisija nepaisė jos teisėtų lūkesčių, jog bus tęsiama ankstesnė baudų apskaičiavimo praktika, ir nepaisė apeliantės procesinių garantijų.
229. Be to, pirmoje ieškinio dalyje ji teigia, kad per ikiteisminę procedūrą Komisija pažeidė jos teisę į gynybą ir teisę būti išklausytai.
230. Tačiau apeliantė nepareiškė, kad buvo pažeisti kiti principai, kuriuos savo išvadoje nagrinėja profesorius J. Schwarze, visų pirma savarankiško viešosios administracijos kompetencijos nustatymo, estoppel ir sąžiningo administravimo principai.
231. Taigi didelė dalis išvadoje pateikiamų argumentų neturėtų būti laikomi ,,naujais“.
232. Be to, profesoriaus J. Schwarze argumentų negalima laikyti nepriimtinais vien todėl, kad jie pateikiami teisinėje išvadoje, pridedamoje prie dubliko. Procedūros reglamento 48 straipsnis nedraudžia proceso šaliai, ketinančiai (jei tai leidžiama) pateikti naujus teisinius pagrindus arba išplėtoti anksčiau pateiktus argumentus, pasitelkti teisininko, kuris nėra jos atstovas, išvadą.
233. Taigi manau, kad, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, profesoriaus J. Schwarze išvada yra priimtina tiek, kiek joje nagrinėjami teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir apeliančių teisės į gynybą pažeidimai.
234. Tačiau net tuo atveju, jeigu Pirmosios instancijos teismas būtų pripažinęs šias išvados dalis priimtinomis, jose išdėstyti argumentai nebūtų paneigę Pirmosios instancijos teismo išvados, kurią jis padarė dėl šių principų. Profesoriaus J. Schwarze vertinimai nepakeičia argumentų, kuriais ABB bei kitos apeliantės skundė minėtų principų pažeidimą dar pirmosios instancijos procese, esmės.
235. Kadangi, kaip jau buvo pažymėta, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidų atmesdamas ieškinio pagrindus dėl tariamo minėtų principų pažeidimo, čia nagrinėjamam pagrindui negali būti pritarta.
236. Apibendrinant konstatuotina, kad visi apeliančių pateikti apeliacinių skundų pagrindai yra nepagrįsti, todėl apeliaciniai skundai negali būti patenkinti.
IV – Išlaidos
237. Remiantis išvada, kad apeliaciniai skundai atmestini, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš apeliančių.
V – Išvada
238. Remdamasis išdėstytais motyvais, siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinius skundus,
– priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: italų.
2– Rink. p. II‑1487, II‑1613, II‑1633, II‑1647, II‑1681, II‑1705 ir II‑1881.
3– OL L 24, p. 1.
4– OL Nr. 13, 1962, p. 204.
5– OL C 9, 1998, p. 3.
6– Atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, gairės nustato bendras sumas, kurios, įvertinus pažeidimo trukmę, yra atspirties taškas apskaičiuojant baudą. „Lengvų pažeidimų“ atveju numatoma nuo 1 000 iki 1 milijono eurų bauda, „sunkių pažeidimų atveju“ – nuo 1 milijono iki 20 milijonų eurų bauda, o „labai sunkių pažeidimų“ atveju – daugiau kaip 20 milijonų eurų bauda (1 punkto A dalis).
7– Gairių 2 punktas nustato, kad ,,pagrindinė bauda didinama esant tokioms sunkinančioms aplinkybėms: a) pakartotini to paties pobūdžio tos pačios įmonės (-ių) pažeidimai; b) atsisakymas bendradarbiauti arba bandymai trukdyti Komisijai atlikti tyrimą; c) pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo; d) atsakomosios priemonės kitų įmonių atžvilgiu, siekiant užtikrinti pažeidimų vykdymą; e) poreikis padidinti baudą, siekiant viršyti dėl pažeidimo neteisėtai gautas pajamas, jeigu jų dydį įmanoma objektyviai apskaičiuoti; f) kita“.
8– Gairių 3 punktas nustato, kad ,,pagrindinė bauda mažinama esant tokioms lengvinančioms aplinkybėms: a) išimtinai pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“ elgesys darant pažeidimą; b) neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje; c) pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (visų pirma jai atlikus patikrinimus); d) pagrįstos pažeidėjo abejonės dėl savo neteisėto antikonkurencinio elgesio; e) pažeidimai, padaryti dėl aplaidumo arba neatsargumo; f) aktyvus įmonės bendradarbiavimas tyrimo metu, nepatenkantis į 1996 m. liepos 18 d. Pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo taikymo sritį; g) kita“.
9– OL C 207, p. 4.
10– Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrius nustato: „įmonei, kuri: a) praneša Komisijai apie slaptą kartelį iki pastaroji, priėmusi atitinkamą sprendimą, atlieka patikrinimą kartelyje dalyvaujančiose įmonėse, ir jei dar neturi pakankamai informacijos, kad įrodytų kartelinio susitarimo, apie kurį pranešama, egzistavimą; b) pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą; c) nutraukė savo dalyvavimą neteisėtoje veikloje ne vėliau kaip pranešimo apie kartelį momentu; d) suteikia Komisijai visą naudingą informaciją, visus turimus dokumentus bei įrodymus apie kartelį ir nuolat bei visapusiškai bendradarbiauja per visą tyrimą; e) nevertė kitos įmonės dalyvauti kartelyje ir nekurstė jos atlikti neteisėtų veiksmų bei nebuvo pagrindinė jų vykdytoja, bauda, kuri būtų skirta, jei įmonė nebūtų bendradarbiavusi, sumažinama mažiausiai 75 % arba gali būti visai neskiriama“.
11– Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyrius nustato: „B skyriaus b–e punktų sąlygas įvykdžiusiai įmonei, pranešusiai apie slaptą kartelį po to, kai Komisija, priėmusi atitinkamą sprendimą, atliko patikrinimą kartelyje dalyvavusiose įmonėse, kuris nesuteikė pakankamo pagrindo pradėti tyrimo procedūros priimti sprendimą, bauda sumažinama 50–75 %“.
12– Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrius nustato: „1. Jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C skyrių sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei ji nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 %. 2. Taip visų pirma yra tuomet, kai iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius atskleisti padarytą pažeidimą; gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus“.
13– Dėl iš esmės vienodų skundžiamų sprendimų motyvų, kalbant apie faktines bylos aplinkybes ar kitaip minint skundžiamus sprendimus, turimas omenyje vienas šių sprendimų, t. y. sprendimas LR AF 1998 prieš Komisiją (T‑23/99).
14– Skundžiamo sprendimo 278–281 punktai.
15– Skundžiamo sprendimo 286–290 punktai.
16– Skundžiamo sprendimo 295–298 punktai.
17– Skundžiamo sprendimo 221 punktas.
18– Skundžiamo sprendimo 231 punktas.
19– Skundžiamo sprendimo 241–243 punktai.
20– Skundžiamo sprendimo 202–207 punktai.
21– Skundžiamo sprendimo 383 punktas.
22– Skundžiamo sprendimo 384 punktas.
23– Teismas nustatė, kad įmonės HFB Holding für Fernwärmetechnik Beteilingungsgesellschaft mbH & CO. KG ir HFB Holding für Fernwärmetechnik Beteilingungsgesellschaft mbHVerwaltungsgesellschaft pažeidimo padarymo metu dar neegzistavo.
24– Teismas sumažino Sigma baudą iki 300 000 eurų, nes ši įmonė dirbo tik Italijos, o ne visoje bendrojoje rinkoje.
25– Teismas sumažino ABB Asea BrownBoveri baudą iki 65 000 000 eurų, nes ši įmonė nebeginčijo savo dalyvavimo kartelyje ir bendradarbiavo su Komisija, kai gavusi pranešimą apie kaltinimus pateikė jai įrodymų apie susitarimą.
26 – 1979 m. kovo 6 d. Sprendimas Simmenthal prieš Komisiją (92/78, Rink. p. 777, 40 punktas).
27 – 1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Italija prieš Tarybą ir Komisiją (32/65, Rink. p. 295, 323 punktas).
28 – 1965 m. kovo 31 d. Sprendimas Macchiorlati Dalmas ir Figli prieš Aukštąją įstaigą (21/64, Rink. p. 238) ir 1986 m. birželio 10 d. Sprendimas Usinor prieš Komisiją (sujungtos bylos 81/85 ir 119/85, Rink. p. 1777, 13 punktas).
29 – 1975 m. kovo 18 d. Sprendimas Acton ir kt. prieš Komisiją (44/74, 46/74 ir 49/74, Rink. p. 383, 7 punktas) ir 1989 m. vasario 14 d. Sprendimas Lefebvre Frère et Soeur prieš Komisiją (C‑206/87, Rink. p. 275, 13 punktas).
30 – 1974 m. sausio 30 d. Sprendimas Louwage prieš Komisiją (148/73, Rink. p. 81, 12 punktas).
31 – 1991 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, (C‑303/90, Rink. p. I‑5315).
32 – 1990 m. spalio 9 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C‑366/88, Rink. p. I‑3571).
33 – 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Ferriere Nord prieš Komisiją (C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, p. 33). Išskirta mano.
34 – Visų pirma žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimą Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją (nuo 100/80 iki 103/80, Rink. p. 1825) ir 1983 lapkričio 9 d. Sprendimą Michelin prieš Komisiją (322/81, Rink. p. 3461).
35 – Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 121 punktas.
36 – Pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad „didelės įmonės paprastai turi teisinių ir ekonominių žinių ir infrastruktūrų, kurios padeda joms lengviau atpažinti pažeidimus savo veikloje ir suvokti iš to kylančias konkurencijos teisėje nusakomas pasekmes“ (1 punkto A dalies 5 pastraipa), ar į „bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą“ arba „aptariamų įmonių specifinius bruožus“ (5 punkto b papunktis).
37– Žr., pavyzdžiui, sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 106 punktą.
38– Išskirta mano.
39– Žr. skundžiamo sprendimo 454–458 punktus.
40 – Gairių 2 punkto penkta įtrauka.
41 – 1989 m. spalio 18 d. Sprendimas Orkem prieš Komisiją (374/87, Rink. p. 3283).
42 – Sprendimo Orkem prieš Komisiją, nurodyto 41 išnašoje, 35 punktas.
43 – 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Finnboard prieš Komisiją (C‑298/98 P, Rink. p. I‑10157)
44 – Ten pat, 58 punktas.
45 – Nurodytas 34 išnašoje.
46 – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 128 punktas) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas British Sugar prieš Komisiją (C‑359/01 P, Rink. p. I‑0000, 47 punktas).
47 – Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, nurodyto 33 išnašoje, 31 punktas ir sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, nurodyto 46 išnašoje, 128 punktas.
48 – Sprendimų Baustahlgewebe prieš Komisiją ir British Sugar prieš Komisiją, cituotų 46 išnašoje, 48 punktas.
49 – 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P, C‑219/00 P, Rink. p. I‑0000, 365 punktas).
50 – Žr., pavyzdžiui, sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 199 punktą.
51 – Minėto sprendimo Brugg Rohrsysteme GmbH 155 punktas.
52 – Kitas klausimas, kurį nagrinėsiu vėliau (žr. šios išvados 113 ir paskesnius punktus), susijęs su galimomis pasekmėmis baudų teisėtumui peržengus 10 % ribą, kai Komisija turi mažinti baudas, kad nepažeistų šio apribojimo.
53 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją (C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 110 punktas). Taip pat žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos 40–48, 50, 54–56, 111, 113 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas) ir sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 49 išnašoje, 92 punktas.
54 – 1984 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Sermide (106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas) ir 1990 m. birželio 28 d. Sprendimas Hoche (C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas).
55 – Išskyrus Dansk Rørindustri atvejį, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija padarė vertinimo klaidą apkaltindama ieškovę dalyvavus kartelyje nuo 1994 m. balandžio iki rugpjūčio mėnesio. Nepaisant to, Pirmosios instancijos teismas nepakeitė Komisijos nustatytos baudos.
56 – Minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 296 punktas.
57 – Žr., pavyzdžiui, sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 304 punktą, kuriame Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatydama pagrindinę sumą „antrosios grupės“ įmonėms Komisija „pagal <...> taikytus kiekvienos įmonės svarbos atitinkamoje rinkoje vertinimo kriterijus <…> turėjo teisę parinkti ieškovei mažiausiai dvigubai didesnį atspirties tašką nei trečios kategorijos įmonėms“.
58 – Žr. minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 288 punktą.
59 – Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip tik dėl šios priežasties Nederlandse Mededingingsautoriteit (Nyderlandų konkurencijos tarnyba) priimtos baudų nustatymo gairės aiškiai nukrypsta nuo Komisijos politikos: „With regard to fines for infringements of the Competition Act, the Director-General of NMa is of the opinion that the Guidelines drawn up by the European Commission cannot be taken as the point of departure without adaptation. The European Commission uses categories of infringements, in accordance with the aforementioned Guidelines, to which fixed fines apply. A disadvantage of a system of fixed fines is that small undertakings are affected relatively more harshly than larger undertakings (which often operate internationally). The policy of the Director-General of NMa with regard to fines must be applicable both to (very) large undertakings and to small and medium-sized undertakings, without losing the intended preventive effect, on the one hand, and generating disproportionate results, on the other.“ (Richtsnoeren boetetoemeting – met betrekking tot het opleggen van boetes ingevolge artikel 57 van de Mededingingswet, 2001 m. gruodžio 19 d., 5 punktas)
60 – Pranešimas dėl bendradarbiavimo, A skyriaus 1–3 punktai.
61 – 1987 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Ferriere San Carlo prieš Komisiją (344/85, Rink. p. 4435).
62 – 1997 m. balandžio 15 d. Sprendimas Irish Farmers Association ir kt. (C‑22/04, Rink. p. I‑1809, 25 punktas); taip pat žr. 1987 m. kovo 11 d. Sprendimą Van den Bergh en Jurgens prieš Komisiją (265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas).
63– Žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimą Delacre ir kt. prieš Komisiją (C‑350/88, Rink. p. I‑395, 33 punktas).
64– Sprendimas Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodytas 34 išnašoje, 109 punktas.
65– Ten pat, 22 punktas.
66– Žr. Dvidešimt pirmojo pranešimo dėl konkurencijos politikos 120 punktą.
67– Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 21 punktas. Taip pat žr. sprendimo Michelin prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 19 ir 20 punktus.
68– Žr., pavyzdžiui, sprendimo LR AF 1998 201–203 punktus.
69– Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 21 punktas ir sprendimas Michelin prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 19 punktas.
70– Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 34 išnašoje, 22 punktas.
71– 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Sarriò prieš Komisiją (C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 73 punktas); 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Cascades prieš Komisiją (C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 43 punktas) ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, nuo C‑250/99 P iki C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑375, 463 punktas).
72– Žr., pavyzdžiui, sprendimo LR AF 1998 378 punktą.
73– 1996 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo nutartis SPO ir kt. prieš Komisiją (C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktas).
74– Žr. sprendimų Lögstor Rör GmbH prieš Komisiją 372 punktą; Ke-Kkelit prieš Komisiją 203 punktą ir LR AF 1998 prieš Komisiją 383 punktą.
75– Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 385 punktas. Išskirta mano.
76– 1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (56/64 ir 58/64, Rink. p. 457, ypač p. 517).
77– 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 90 punktas) ir sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, nurodyto 49 išnašoje, 86 punktas.
78– Žr., pavyzdžiui, sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, nurodyto 77 išnašoje, 90 punktą.
79– 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Courage ir Crehan (C‑453/99, Rink. p. I‑6297, 35 punktas).
80– Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, nurodyto 77 išnašoje, 87 punktas.
81– Sprendimo Aalborg Portland ir kt., nurodyto 49 išnašoje, 81 ir paskesni punktai.
82– Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 339 punktas.
83– Pagal gairių 3 punktą lengvinančios aplinkybės, dėl kurių bauda gali būti mažinama, yra: „– išimtinai pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“ elgesys darant pažeidimą; neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje; pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (visų pirma jai atlikus patikrinimus); pagrįstos pažeidėjo abejonės dėl savo neteisėto antikonkurencinio elgesio; pažeidimai, padaryti dėl aplaidumo arba neatsargumo; aktyvus įmonės bendradarbiavimas tyrimo metu, nepatenkantis į 1996 m. liepos 18 d. Pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo taikymo sritį; kita.
84– Žr. 2000 m. birželio 7 d. Komisijos sprendimą Aminorūgštys (OL L 152, p. 24) ir 2001 m. lapkričio 21 d. Komisijos sprendimą Vitaminai (OL L 6, p. 1).
85– 1954 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Italija prieš Aukštąją įstaigą (2/54, Rink. p. 75, 6 punktas); 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Amylum prieš Tarybą (108/81, Rink. p. 3107, 25 punktas); 1997 m. vasario 4 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (C‑71/95, C‑155/95, C‑271/95, Rink. p. I‑687).