GENERALINIO ADVOKATO
PHILIPPE LÉGER IŠVADA
pateikta 2004 m. liepos 13 d.(1)
Byla C‑39/02
Mærsk Olie & Gas A/S
prieš
Firma M. de Haan en W. de Boer
(Højesteret (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Briuselio konvencija – Laivo valdytojo atsakomybės ribojimo fondo sudarymo procedūra – Reikalavimas atlyginti žalą – 21 straipsnis – Lis pendens – Tos pačios šalys – Teismas, kuriame iškelta pirmoji byla – Tas pats pagrindas ir dalykas – Nedalyvavimas – 25 straipsnis – Teismo sprendimo sąvoka – 27 straipsnio 2 punktas – Atsisakymas pripažinti“
1. Pagal 1957 m. spalio 10 d. Briuselyje pasirašytą Tarptautinę konvenciją dėl jūrinių laivų savininkų atsakomybės ribojimo(2) laivo savininkas gali savo atsakomybę dėl tam tikros jūroje padarytos žalos apriboti konvencijoje numatyta suma. Šioje byloje nagrinėjama situacija, kai laivų savininkai iniciavo procedūrą savo atsakomybės apribojimui jų laivo registravimo vietos teisme Nyderlanduose, o laivo padarytą žalą patyręs asmuo ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė Danijos teisme.
2. Šiomis aplinkybėmis Højesteret (Danijos Aukščiausias teismas) Teisingumo Teismui pateikė keletą klausimų, susijusių su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(3) aiškinimu. Nacionalinis teismas klausia, ar su lis pendens susijusios Briuselio konvencijos 21 straipsnio nuostatos yra taikytinos šioje byloje. Jis taip pat klausia, ar prašymo pagrindu Nyderlandų teismo priimta nutartis, kuria leidžiama sudaryti atsakomybės ribojimo fondą, Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme yra teismo sprendimas ir kokia apimtimi ji gali būti pripažinta Danijoje.
I – Teisinis pagrindas
A – 1957 m. konvencija
3. Jūros teisėje atsakomybės ribojimas daugelyje nacionalinės teisės sistemų yra senai pripažintas kaip būtinybė, kadangi navigacijai būdinga rizika gali būti tokia didelė, kad jos negalima pilnai apdrausti(4). Šioje srityje taikomų nacionalinės teisės aktų skirtumai ir tarptautinis jūrų transporto pobūdis lėmė būtinybę valstybėms nustatyti vienodas taisykles, 1924 m. priimant pirmą tarptautinę konvenciją, o vėliau – 1957 m. konvenciją(5).
4. 1957 m. konvencija nustato, kad laivo savininkas gali apriboti savo atsakomybę dėl žalos, kylančios dėl bet kurių konvencijoje išvardytų priežasčių, jei įvykis, dėl kurio atsirado žala, įvyko ne dėl savininko kaltės. Tarp tokių priežasčių nurodoma dėl bet kurio laive esančio ir su jo navigacija susijusio asmens veiksmų, neatsargumo ar kaltės atsiradusi materialinė žala. Pagal 1957 m. konvencijos 1 straipsnio 7 punktą atsakomybės ribojimo taikymas nėra laikomas atsakomybės pripažinimu. Suma, kuria laivo savininkas gali apriboti savo atsakomybę, yra proporcinga laivo talpai. Kiekvienai talpos tonai konvencija nurodo tam tikrą sumą, priklausančią nuo padarytos žalos pobūdžio. Taigi kai žalą sukėlęs įvykis padarė tik materialinės žalos, laivo savininko atsakomybė gali būti ribojama 1 000 aukso frankų vienai laivo talpos tonai(6).
5. Kai taip apskaičiuotos sumos nepakanka apmokėti visus dėl vieno atvejo kilusius reikalavimus, gali būti sukurtas šią ribą atitinkančio dydžio fondas, kuris naudojamas tik mokėjimui pagal reikalavimus, kuriems gali būti taikomas atsakomybės ribojimas. Šis fondas paskirstomas ieškovams proporcingai jų įrodytų reikalavimų sumoms. Su ribojimo fondo sudarymu ir paskirstymu susijusias taisykles ir visas procesines taisykles reglamentuoja valstybės, kurioje fondas sudarytas, nacionalinė teisė(7).
6. 1957 m. konvenciją pakeitė 1976 m. lapkričio 19 d. Londone pasirašyta konvencija dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo(8).
B – Nyderlandų teisė
7. Pagal bylos faktų metu galiojusiais nuostatas Nyderlandų teisė numatė trijų stadijų atsakomybės ribojimo procedūrą. Pirmojoje stadijoje laivo savininkas ar frachtuotojas laivo registracijos vietos teismui pateikia prašymą, nurodydamas sumą, kuria jis prašo apriboti atsakomybę, ir galimų kreditorių vardus bei adresus. Teismas patenkina prašymą, priimdamas laikiną nutartį, kurioje nurodoma suma, kuria apribojama pareiškėjo atsakomybė, ir pastarajam nurodoma sumokėti šią sumą kartu su teismo išlaidomis ar pateikti šių sumų garantiją. Teismas taip pat paskiria už tai atsakingą teisėją bei administratorių. Nutartis kartu su prašymu turi būti registruotu laišku išsiųsta pareiškėjui ir prašyme nurodytiems kreditoriams. Ji taip pat turi būti paskelbta Oficialiajame leidinyje ir kituose periodiniuose leidiniuose. Pareiškėjas ir kreditoriai gali apskųsti nutartį apeliacine tvarka ir prašyti šioje stadijoje prašymą atmesti ar pripažinti nepriimtinu(9). Apeliaciniame procese priimtas sprendimas gali būti apskųstas kasacine tvarka.
8. Antrojoje stadijoje kreditorių prašoma pateikti savo reikalavimus. Jie taip pat gali ginčyti laivo savininko teisę apriboti savo atsakomybę ir sumą, kuria teisėjas laikinai apribojo atsakomybę. Panašiai ir laivo savininkas gali ginčyti reikalavimus. Šie prieštaravimai pateikiami teismui spręsti tiesiogiai arba po nesėkmingo klausimą prižiūrinčio teisėjo mėginimo sutaikyti(10). Ši stadija baigiama, kai administratorius parengia fondo paskirstymo tarp kreditorių, kurių reikalavimai buvo patvirtinti, sąrašą. Jį kreditoriai gali ginčyti teismine tvarka. Jei nebuvo patvirtintas nė vienas reikalavimas, sprendimas laivo savininkui leidžia ateityje ginčyti kiekvieną ieškinį, susijusį su nagrinėjamu įvykiu. Šį sprendimą galima ginčyti teismine tvarka.
9. Trečiojoje stadijoje kreditorių registruotu laišku prašoma priimti kiekvienam jų paskirtą sumą. Savo dalies jie turi reikalauti per vienerius metus. Paskirsčius atsakomybės ribojimo fondą, laivo savininkui ar frachtuotojui netaikoma jokia kita su žalą sukėlusiu įvykiu susijusi atsakomybė.
C – Briuselio konvencija
10. Remiantis Briuselio konvencijos preambulės nuostatomis, jos tikslas yra pagal EB 293 straipsnį Europos Bendrijoje palengvinti teismų sprendimų savitarpio pripažinimui ir vykdymui taikomus formalumus ir stiprinti joje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą. Remiantis jos preambule, šiuo tikslu būtina apibrėžti jos teismų tarptautinę jurisdikciją.
11. Briuselio konvencijos 2 straipsnis nustato bendrą taisyklę, jog valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims byla keliama tos valstybės teismuose. Šios konvencijos 5 straipsnis nustato, kad „dėl dalykų, susijusių su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu“, atsakovui byla gali būti keliama „vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teismuose“.
12. Briuselio konvencijos 6a straipsnis papildomai nustato:
„Jei pagal šią konvenciją Susitariančiosios Valstybės teismas turi jurisdikciją ieškiniams dėl atsakomybės už laivo naudojimą ar jo eksploataciją, tai tas teismas ar kiti pagal tos valstybės įstatymus jį pakeičiantys tam reikalui teismai taip pat turi jurisdikciją ieškiniams dėl tokios atsakomybės apribojimo.“
13. Briuselio konvencija taip pat siekiama išvengti nesuderinamų sprendimų priėmimo. Šiuo tikslu su lis pendens susijęs jos 21 straipsnis nustato:
„Tais atvejais, kai skirtingų Susitariančiųjų Valstybių teismuose keliamos tų pačių šalių bylos, turinčios tą patį ieškinio pagrindą, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuriame byla iškelta pirmiausia, pats sustabdo bylą iki to laiko, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.
Nustačius, kad jurisdikcija priklauso pirmajam teismui, bet kuris teismas, išskyrus pirmąjį teismą, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.“
14. Šios konvencijos 22 straipsnis nustato, kad jei Susitariančių Valstybių teismuose pareiškiami susiję ieškiniai, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, gali sustabdyti ieškinio nagrinėjimą, kol ieškiniai nagrinėjami pirmojoje instancijoje. Vienos iš šalių prašymu bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, taip pat gali tam tikromis sąlygomis atsisakyti jurisdikcijos. Pagal šį straipsnį ieškiniai laikomi susijusiais, jei ryšys tarp jų yra toks glaudus, jog tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, kad būtų išvengta nesuderinamų sprendimų rizikos nagrinėjant juos atskirai.
15. Galiausiai Briuselio konvencijos III antraštinė dalis numato supaprastinto teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo mechanizmą. Konvencijos 25 straipsnis sprendimo sąvoką apibrėžia taip:
„Šioje konvencijoje „teismo sprendimas“ ? tai bet kuris Susitariančiosios Valstybės bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo, neatsižvelgiant į jo pavadinimą, sprendimas; tai gali būti nutartis, įsakymas, nutarimas ar vykdomasis raštas, taip pat teismo pareigūno nutarimas dėl teismo išlaidų.“
16. Briuselio konvencijos 26 straipsnis numato:
„Vienoje iš Susitariančiųjų Valstybių priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose Susitariančiosiose Valstybėse, nereikalaujant jokios specialios procedūros <…>“
17. Konvencijos 27 straipsnis nustato sąlygas, kada sprendimas yra nepripažįstamas. Jis numato:
„Teismo sprendimas nepripažįstamas:
<…>
2) jeigu jis buvo priimtas už akių, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą arba lygiavertis dokumentas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai;
<…>“
II – Faktai ir procesas pagrindinėje byloje
18. 1985 m. gegužės mėn. bendrovė Mærsk Olie and Gas A/S (toliau ? Mærsk) paklojo naftotiekį ir dujotiekį Šiaurės jūroje. 1985 m. birželio mėn. žvejybinis laivas, priklausantis de Haan ir W. de Boer bendrovei, atstovaujamai jos partnerių Martinus de Haan ir Willem de Boer (toliau – laivo savininkai), žvejojo netoliese šių vamzdynų. Mærsk nustatė, kad jie buvo pažeisti. 1985 m. liepos 3 d. laišku Mærsk laivo savininkams pranešė, kad juos laikė atsakingais už šią žalą, kuri buvo įvertinta 1 700 019,00 USD ir 51 961,58 GPB.
19. 1987 m. balandžio 23 d. savo laivo registravimo vietoje laivo savininkai pirmosios instancijos teismui Arrondissementsrechtbank Groningen (Nyderlandai) pateikė prašymą dėl atsakomybės ribojimo. 1987 m. gegužės 27 d. šis teismas priėmė nutartį dėl preliminaraus atsakomybės nustatymo 52 417,40 NLG, įpareigodamas valdytojus sumokėti šią sumą ir 10 000 NLG teismo išlaidoms padengti. 1987 m. birželio 5 d. teleksu valdytojų advokatai apie šį sprendimą pranešė Mærsk.
20. 1987 m. birželio 20 d. Mærsk laivo savininkams Vestre Landsret (Danija) pareiškė ieškinį dėl vamzdynams padarytos žalos atlyginimo kartu su palūkanomis.
21. 1987 m. birželio 24 d. dokumentu Mærsk pateikė apeliaciją dėl 1987 m. gegužės 27 d. Nyderlandų teismo nutarties, patenkinančios laivo savininkų prašymą apriboti jų atsakomybę, nurodydamas, kad šis teismas neturėjo jurisdikcijos. 1988 m. sausio 6 d. Nyderlandų teismas apeliacine tvarka prieš tai nurodytą nutartį patvirtino.
22. 1988 m. vasario 1 d. registruotu laišku šio teismo paskirtas likvidatorius Mærsk advokatui pateikė nutarties detales. 1988 m. balandžio 25 d. laišku likvidatorius Mærsk paprašė pateikti savo reikalavimus. Mærsk to nepadarius ir nesant kitų reikalavimų, laivų savininkų deponuota suma 1988 m. gruodžio mėn. jiems buvo grąžinta.
23. 1998 m. balandžio 27 d. Sprendimu Vestre Landsret priėjo prie išvados, kad, taikydamas Briuselio konvencijos 21 straipsnio antrosios pastraipos nuostatas, jis Nyderlandų teismo naudai turėjo atsisakyti jurisdikcijos. Visų pirma jis laikėsi nuomonės, kad Nyderlandų 1987 m. gegužės 27 d. ir 1988 m. sausio 6 d. Sprendimai turėjo būti laikomi teismo sprendimais Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme, kadangi Mærsk turėjo galimybę gintis šiuose procesuose. Be to, jis manė, kad bylos šalys, pagrindas ir dalykas buvo tie patys ir procese Nyderlanduose, ir jo nagrinėjamame ieškinyje. Šiuo atžvilgiu jis pabrėžė, kad abi bylos pagrįstos tais pačiais faktais ir kad Mærsk procese Nyderlanduose galėjo pateikti tuos pačius argumentus, kuriuos jis pateikė teisme Danijoje. Galiausiai jis priminė, kad reikalavimų pateikimo teismui Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme momentas yra nustatomas pagal tame teisme taikomas nacionalines proceso taisykles. Remiantis šiomis nuostatomis, byla Nyderlanduose buvo iškelta laivo savininkams pateikus prašymą – 1987 m. balandžio 23 d., o procesas Danijoje buvo pradėtas tik 1987 m. birželio 20 d.
24. Mærsk šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Ji tvirtina, pirma, kad Vestre Landsret nagrinėjama byla turi būti laikoma iškelta pirmiausia Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme. Ji teigia, kad ieškinys dėl atsakomybės ribojimo nėra byla šios nuostatos prasme, be to, šiame procese šalies statusą ji įgijo tik 1987 m. birželio 24 d., kai pateikė apeliaciją dėl 1987 m. gegužės 27 d. nutarties. Todėl šios nuostatos prasme šalys negalėjo būti tos pačios, kai ji 1987 m. birželio 20 d. Vestre Landsret pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Galiausiai Mærsk pažymėjo, kad Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinti 1987 m. gegužės 27 d. Nyderlandų nutartį Danijoje nebuvo įvykdytos, kadangi nutartis buvo priimta pažeidžiant esminį bylos nagrinėjimo inter partes principą.
25. Laivo savininkai tvirtino priešingai – kad Vestre Landsret pagal Briuselio konvencijos 21 straipsnį turi atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti Mærsk pareiškimą. Jie teigė, kad ir Nyderlandų teisė, ir Briuselio konvencijos 6a straipsnis Arrondissementsrechtbank Groningen suteikė kompetenciją priimti sprendimus esminiais atsakomybės klausimais, kad Mærsk procese šiame teisme buvo kreditorius ir kad ji pateikė apeliaciją dėl šio teismo nutarties. Laivų savininkai papildomai tvirtino, kad sprendimas, užbaigiantis procesą Arrondissementsrechtbank Groningen, yra teismo sprendimas Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme, ir todėl turėtų būti pripažintas Danijoje. Kadangi šis sprendimas yra galutinis, ieškinys Danijoje turėtų būti pripažintas nepriimtinu.
26. Galiausiai laivų savininkai teigė, kad Mærsk neturi pagrindo tvirtinti, jog jai nebuvo tinkamai pranešta, kadangi ji įstojo į apeliacinį procesą Nyderlanduose ir nepareiškė prieštaravimų šiuo klausimu. Jie teigė, kad tinkamo įteikimo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis įteikimo metu galiojusiomis Nyderlandų taisyklėmis ir kad šių taisyklių buvo laikytasi, kadangi Mærsk buvo iš tikrųjų ir nuolat informuojama apie Nyderlanduose pareikštus ieškinius.
III – Prejudiciniai klausimai
27. Højesteret sustabdė procesą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:
„1) Ar atsakomybės ribojimo fondo sudarymo laivo valdytojo prašymu procedūrai pagal 1957 m. gruodžio 10 d. Briuselio konvenciją taikomas konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo 21 straipsnis, jei ieškinyje aiškiai nurodytas nukentėjusiuoju nuo žalos laikytinas asmuo?
2) Ar sprendimas dėl atsakomybės ribojimo fondo sudarymo pagal 1986 m. galiojusias Nyderlandų procesines taisykles laikytinas teismo sprendimu šios konvencijos 25 straipsnio prasme?
3) Ar 1987 m. gegužės 27 d. pagal tuo metu Nyderlanduose galiojusias procesines normas Nyderlandų teismo, teismine tvarka nepranešus atitinkamam kreditoriui, sudarytas atsakomybės ribojimo fondas gali būti nepripažintas kitoje valstybėje narėje pagal šios konvencijos 27 straipsnio 2 punktą?
4) Jei į trečią klausimą atsakoma teigiamai, ar atitinkamam kreditoriui gali būti neleista pasinaudoti 27 straipsnio 2 punktu dėl to, kad jis nesirėmė tuo, jog jam nebuvo pranešta apie bylą, ir vėliau valstybėje narėje, kurioje sudarytas fondas, pateikė skundą aukštesnės instancijos teismui dėl jurisdikcijos klausimo?“
IV – Vertinimas
A – Dėl pirmo klausimo
28. Pirmu prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas klausia, ar procedūra, numatanti atsakomybės ribojimo fondo sudarymą, patenka į Briuselio konvencijos 21 straipsnio taikymo sritį, kai prašyme nurodytas galintis patirti žalą asmuo.
29. Šiuo klausimu nacionalinis teismas norėtų sužinoti, ar Vestre Landsret buvo teisi, taikydama Briuselio konvencijos 21 straipsnį ir atsisakydama jurisdikcijos Nyderlandų teismo naudai. Nacionalinis teismas taip pat norėtų žinoti, ar laivo savininkų Nyderlandų teisme pradėta atsakomybės ribojimo procedūra ir Mærsk Danijos teisme pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis atitinka šiame straipsnyje numatytas sąlygas. Todėl pirmą prejudicinį klausimą reikia suprasti taip, kad nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar atsakomybės ribojimo fondo sudarymo procedūra, nagrinėjamu atveju pagal Nyderlandų teisę inicijuota laivo savininkų pateikiant prašymą, kuriame nurodomas nukentėjusiuoju laikytinas asmuo, ir šio asmens laivo savininkams pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis yra bylos tarp tų pačių šalių, turinčios tą patį dalyką ir pagrindą Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme.
30. Visų pirma atrodo neginčytina, kad procedūra, numatanti atsakomybės ribojimo fondo sudarymą, kaip numatė faktų atsiradimo metu galiojusi Nyderlandų teisė, patenka į 21 straipsnio taikymo sritį. Nei šis straipsnis, nei jokia kita Briuselio konvencijos nuostata neapibrėžia į jos taikymo sritį patenkančios bylos ar ginčo. Remiantis prancūziškąja versija, jis taikomas teismams pareikštiems demandes. Žodžio demande, prancūzų kalboje turinčio labai bendrą reikšmę, naudojimas leidžia manyti, kad konvencijos autoriai nenorėjo apriboti su lis pendens susijusių nuostatų taikymo tik tam tikrais ieškiniais, o, priešingai, – siekė plačiai apimti visų rūšių procedūras, kurios galėtų būti nagrinėjamos nacionaliniame teisme, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar jų kvalifikavimą pagal vidaus teisę. Šią analizę taip pat patvirtina kitos kalbinės versijos, kuriose šio žodžio reikšmė taip pat yra bendra(11). Antra, kaip žinoma, Briuselio konvencija yra skirta užtikrinti laisvą sprendimų judėjimą tarp Susitariančių Valstybių, be to, kaip ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas(12), šiuo 21 straipsniu, kaip ir kitomis nuostatomis dėl lis pendens bei susijusių bylų, siekiama esant galimybei išvengti nesuderinamų teismo sprendimų dėl tų pačių ginčų skirtingose valstybėse priėmimo. Juo siekiama nuo pat pradžių užkirsti kelią situacijai, kai vienoje Susitariančioje Valstybėje priimtas sprendimas negalėtų būti pripažintas kitoje valstybėje, kadangi jis būtų nesuderinamas su pastarojoje valstybėje tarp tų pačių šalių priimtu sprendimu. Atsižvelgdamas į šį tikslą Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis 21 straipsnis turėtų būti aiškinamas plačiai, kad apimtų visas lis pendens situacijas(13), ir jog šiai situacijai konstatuoti pakanka, kad buvo laikytasi trigubo šalių, pagrindo ir dalyko tapatumo sąlygos, ir nereikia jokių kitokių papildomų sąlygų(14).
31. Todėl iš šio 21 straipsnio formuluotės ir jo tikslo galime daryti išvadą, kad siekiant Briuselio konvenciją padaryti veiksmingą ir esant galimybei išvengti skirtingose valstybėse priimtų nesuderinamų sprendimų tam, kad šis straipsnis būtų taikomas, iš esmės pakanka teismui paduoti prašymą dėl sprendimo, galinčio daryti poveikį ar turėti teisinių pasekmių šiame prašyme nurodytoms trečiosioms šalims, priėmimo. Nyderlandų teisėje numatyta procedūra dėl atsakomybės ribojimo fondo sudarymo tokias sąlygas atitinka. Iš tiesų šios procedūros tikslas yra suteikti galimybę laivo savininkui ar valdytojui teismo sprendimu apriboti jų atsakomybę dėl vienam ar keliems kreditoriams padarytos galimos žalos pagal 1957 m. konvencijos nuostatas apskaičiuojama suma, kad kreditoriai negalėtų to paties žalą sukėlusio įvykio pagrindu reikalauti daugiau, negu šios procedūros metu jiems skirta suma. Taigi tokia procedūra siekiama teismo sprendimo, galinčio turėti teisinių pasekmių vieno ar kelių kreditorių atžvilgiu, priėmimo. Šioje byloje nagrinėjama procedūra, numatanti atsakomybės ribojimo fondo sukūrimą, gali kaip tokia patekti į Briuselio konvencijos 21 straipsnio taikymo sritį(15).
32. Todėl reikia nagrinėti, ar šiuo atveju laivo savininkų prašymu, kuriame nurodomas galimas nukentėjusiuoju laikytinas asmuo, inicijuota procedūra ir nukentėjusiojo šiems laivo savininkams pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo apima tas pačias šalis, tą patį pagrindą ir dalyką.
33. Iš Briuselio konvencijos 21 straipsnio formuluotės aišku, kad šios trys sąlygos yra kumuliatyvios. Todėl nesant vienos jų, tarp dviejų nagrinėjamų bylų nebus lis pendens situacijos. Manau, kad abiejų nagrinėjamų bylų pagrindas ir dalykas nėra tapatūs (apie tai bus kalbama vėliau(16)). Vis dėlto atsižvelgiant į prejudicinio klausimo formuluotę ir Vestre Landsret priimto sprendimo atsisakyti jurisdikcijos motyvus, manytina, kad nacionaliniam teismui būtų naudinga, jei panagrinėtume „šalių tapatumo“ sąvoką, kaip darė visos į bylą įstojusios šalys.
1. Sąvoka „tos pačios šalys“
34. Šioje byloje yra klausiama, ar nagrinėjamu atveju Mærsk atsakomybės ribojimo procedūroje turi būti laikoma šalimi vien tik dėl to, kad šiame prašyme ji buvo paminėta, nors apie ieškinį jai buvo pranešta tik po to, kai Nyderlandų teismas priėmė 1987 m. gegužės 27 d. nutartį. Kaip buvo matyti, remiantis tuo metu galiojusia Nyderlandų teise, pirmojoje procedūros stadijoje šalys pastabų nepateikia, tai daroma tik antrojoje stadijoje, priėmus nutartį dėl prašymo apriboti atsakomybę, kai ši nutartis kartu su pareiškimu įteikiama pastarajame nurodytiems kreditoriams. Todėl reikia nustatyti, ar, kaip tvirtina laivo savininkai bei Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, faktas, kad Mærsk buvo nurodyta prašyme dėl atsakomybės ribojimo, leidžia jai atsakomybės ribojimo procedūroje suteikti šalies statusą nuo pat pirmosios procedūros stadijos, ar, kaip tvirtina Mærsk ir Europos Bendrijų Komisija, ši bendrovė šalies statusą įgijo tik tada, kai jai buvo įteikta nutartis ir prašymas, arba net kai ji šią nutartį apskundė apeliacine tvarka. Kitaip tariant, reikia nustatyti, ar laivo savininkų Nyderlandų teismui pateiktu pareiškimu Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme pradedamas procesas prieš vieną ar daugiau jame numatytų kreditorių. Atsakymas į šį klausimą nagrinėjamoje byloje lems, kuriame iš dviejų teismų – Nyderlandų ar Danijos – iškelta pirmoji byla. Reikia priminti, kad, remiantis Briuselio konvencijos 21 straipsnio nuostatomis, pareiškimas dėl lis pendens gali būti pateiktas tik antrajam bylą iškėlusiam teismui(17).
35. Priešingai Vestre Landsret išvadoms ir Jungtinės Karalystės pozicijai, nemanau, kad klausimas, ar Mærsk gali būti laikoma šalimi atsakomybės ribojimo procedūroje tik dėl to, kad ji buvo nurodyta prašyme dėl atsakomybės ribojimo, turi būti nustatytas remiantis nacionaline teise, vadovaujantis Teisingumo Teismo pozicija prieš tai nurodytame sprendime Zelger(18). Prieš tai nurodytuose sprendimuose Gubisch Maschinenfabrik(19) ir Tatry(20) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Briuselio konvencija siekiamus tikslus, sąvoka „tos pačios šalys“, kaip ir sąvokos „tas pats pagrindas“ ir „tas pats dalykas“, turi būti laikoma nepriklausoma. Aš esu linkęs manyti, kad ši taisyklė turėtų būti taikoma ne tik vertinant tapatumo sąvoką, bet ir nustatant momentą, nuo kurio suinteresuoti asmenys kiekvienoje nagrinėjamoje byloje įgijo šalies statusą. Iš tiesų šie du aspektai man atrodo glaudžiai susiję, kadangi šalių dviejuose procesuose tapatumas priklauso nuo to, ar atitinkami asmenys šiuose procesuose turi būti laikomi šalimis. Todėl, mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų nustatyti kriterijus, kuriais remdamasis nacionalinis teismas turėtų įvertinti šį klausimą.
36. Nustatant šiuos kriterijus, mano nuomone, bylos šalies sąvokos apibrėžti nereikėtų, nes toks apibrėžimas galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos Pagrindinių laisvių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje įtvirtintoms garantijoms, kurios suteikia kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, kiekvienas asmuo turi teisę į vieną iš šių pagrindinių teisių – teisingą procesą, kurią Teisingumo Teismo yra pripažinęs bendruoju Bendrijos teisės principu(21). Teisingumo teismas yra pareiškęs, kad Briuselio konvencijos siekiamo laisvo sprendimų judėjimo tikslo neturi būti siekiama kenkiant pagrindinėms teisėms, kurios yra neatsiejama Bendrijos teisės dalis, šiuo atveju – teisei į gynybą(22). Bendrijos teismų praktiką, išvystytą aiškinant šios konvencijos 27 straipsnį dėl sąlygų, kuriomis valstybė gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitos Susitariančios Valstybės sprendimą, verta taikyti ir konvencijos 21 straipsniui. Iš tiesų teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, nustatymas veikia kiekvienos šalių padėtį, turint omenyje tai, kad teismas, kuriame iškelta antroji byla, privalo atsisakyti jurisdikcijos. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Briuselio konvencijos 2 straipsnyje numatytas principas, kad Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims byla keliama tos valstybės teismuose, yra grindžiamas tuo, kad gintis užsienio valstybės teismuose apskritai yra sunkiau nei kitame gyvenamosios vietos valstybės teisme(23). Didžioji dalis Briuselio konvencijoje išdėstytų tiesioginės jurisdikcijos taisyklių remiasi šia idėja. Todėl galima padaryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo bus laikomas šalimi 21 straipsnio prasme, jei jam buvo suteikta galimybė apsiginti, tai yra, jei jis buvo pakviestas į inter partes teismo procesą. 21 straipsnio tiksluose ir bendroje struktūroje nematau jokių imperatyvių priežasčių atsisakyti šio reikalavimo. Nemanau, kad tarp principo, jog pagal 21 straipsnį procesas prieš šalį laikomas pradėtu, tik jei jis yra inter partes, ir to, kad taikant šiame straipsnyje įtvirtintas automatinio perdavimo taisykles reikia nustatyti tikslų momentą, kada buvo iškelta byla kiekviename teisme (24), yra prieštaravimas(25).
37. Darytina išvada, kad tokioje procedūroje, šiuo atveju 1986 m. Nyderlandų teisėje numatytoje atsakomybės ribojimo procedūroje, po pirmosios vienos šalies stadijos turi eiti nagrinėjimo inter partes stadija, ir tik užbaigus pareiškėjo jo pradiniame prašyme nurodytų asmenų kvietimo dalyvauti procese formalumus šie asmenys gali būti laikomi proceso šalimis.
38. Ši išvada taip pat turi tą privalumą, kad ji yra suderinama su Teisingumo Teismo Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalies atžvilgiu(26) pateiktu sąvokos „pranešimas apie keliamą bylą“ apibrėžimu, susijusiu su mokėjimo įsakymo procedūromis pagal Vokietijos ir Italijos teisę. Kaip ir Nyderlandų atsakomybės ribojimo procedūra, ši procedūra susideda iš stadijos, kai šalys nedalyvauja, po kurios eina inter partes stadija. Abiejose procedūrose kreditorius gali gauti teismo įsakymą skolininkui, išduodamą remiantis prašymu, apie kurį kitai šaliai nepranešta. Po to teismo įsakymas ir pareiškimas yra įteikiami skolininkui, kuris per tam tikrą laiką gali pateikti prieštaravimus. 1981 m. birželio 16 d. Sprendime Klomps(27) ir 1995 m. liepos 13 d. Sprendime Hengst Import(28) Teisingumo Teismas pareiškė, kad sąvoka „pranešimas apie keliamą bylą“ Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalies prasme reiškia dokumentą ar dokumentus, kurie turi būti įteikti atsakovui, kad jis galėtų ginti savo teises, kol bus priimtas vykdytinas teismo sprendimas. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad teismo mokėjimo įsakymas (Zahlungsbefehl) Vokietijos teisėje ir teismo mokėjimo įsakymas (decreto ingiuntivo) kartu su pareiškimu Italijos teisėje yra pranešimas apie bylą 27 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl darytina išvada, kad toks pareiškimas, šiuo atveju laivo savininkų pateiktas Nyderlandų teismui, Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme nepradeda proceso prieš jame nurodytą kreditorių ar nurodytus kreditorius ir kad procesas nebus pradėtas iki tol, kol kreditoriui nebus pranešta apie nutartį, priimtą pasibaigus ex parte stadijai.
39. Toliau panagrinėsime, kokios būtų tokio vertinimo pasekmės šioje byloje. 1987 m. balandžio 23 d. Nyderlandų teismui pateikus prašymą, Mærsk negalėtų būti laikoma atsakomybės ribojimo procedūros šalimi. Kita vertus, 1988 m. vasario 1 d. registruotu laišku(29) jai buvo pranešta apie Nyderlandų teismo 1987 m. gegužės 27 d. priimtą nutartį. Be to, Mærsk šią nutartį 1987 m. birželio 24 d. apskundė apeliacine tvarka. Todėl nuo šios datos arba vėliausiai nuo 1988 m. vasario 1 d. Mærsk galėtų būti laikoma šios procedūros šalimi. Kadangi Mærsk 1987 m. birželio 20 d. Danijos teisme pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, remiantis Danijos procesinėmis taisyklėmis dėl datos, nuo kurios laikoma, kad teisme iš tikrųjų iškelta byla, įmanoma, kad Vestre Landsret būtų pripažintas teismu, kuriame iškelta pirmoji byla.
2. Tas pats ieškinio pagrindas
40. Kaip jau nurodžiau, mano vertinimu, Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme abu nagrinėjami procesai neturi to paties ieškinio pagrindo ir to paties dalyko. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nepaisant tam tikrų skirtingų 21 straipsnio kalbinių versijų skirtumų,(30) ieškinio dalykas ir pagrindas yra dvi skirtingos sąvokos(31). Kaip minėjau, tai yra nepriklausomos sąvokos, kurių turinį Teisingumo Teismas yra apibrėžęs. Jis pažymėjo, kad sąvoka „ieškinio pagrindas“ apima faktus ir teisę, kuria remiamasi ieškiniui pagrįsti(32). Dalykas yra ieškiniu siekiamas tikslas(33). Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dalyko sąvoka neturėtų apsiriboti formaliu nagrinėjamų reikalavimų tapatumu. Todėl Teisingumo Teismas nurodė, kad ieškinys dėl pirkimo sutarties vykdymo ir ieškinys dėl šios sutarties nutraukimo turėjo tą patį dalyką, kadangi šios sutarties privalomumas buvo abiejų ginčų pagrindas, vienu ieškiniu siekiant sutartį įgyvendinti, o kitu – kad ji neturėtų jokio poveikio(34). Teisingumo Teismas šios teismų praktikos taikymą išplėtė atsakomybės klausimams, nuspręsdamas, jog ieškinys, kuriuo siekiama pripažinti, kad ieškovas nėra atsakingas už atsakovų nurodomą žalą, ir pastarųjų ieškinys, kuriuo, priešingai, siekiama pripažinti ieškovą pirmajame procese atsakingu už žalą bei priteisti žalos atlyginimą kartu su palūkanomis, taip pat turi tą patį dalyką(35).
41. Kaip ir Mærsk, Komisija ir nacionalinis teismas(36) manau, kad abu nagrinėjami procesai Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme nereiškia to paties ieškinio. Kai dėl jų pagrindo, abu procesus lėmę faktai iš esmės yra tapatūs(37), tačiau teisės norma, esanti kiekvieno ginčijamo pareiškimo pagrindu, skiriasi, kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas nesutartinę, kaip šiuo atveju, arba sutartinę atsakomybę reglamentuojančia teise, o ieškinys dėl atsakomybės apribojimo yra pagrįstas 1957 m. tarptautine konvencija ir ją į vidaus teisę perkeliančiais nacionalinės teisės aktais.
42. Taip pat ir dėl dalyko: ieškiniu dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis siekiama pripažinti, kad atsakovas yra atsakingas už nurodomą žalą, ir priteisti iš jo žalos atlyginimą. Taigi pagrindinis šio ieškinio dalykas yra atsakovo atsakomybės pripažinimas. Šios atsakomybės buvimas turi būti pripažintas teisiškai. Kita vertus, atsakomybės ribojimo procedūros tikslas yra apriboti laivo savininko ar frachtuotojo, kuriam dėl jo jūrinės veiklos gali būti pareikštas ieškinys, atsakomybę suma, nustatyta taikant 1957 m. konvenciją. Todėl pagrindinis šios procedūros tikslas yra atsakomybės apribojimas. Esminis pareiškėjo tikslas yra galimybė pasinaudoti maksimaliomis 1957 m. konvencijoje numatytomis sumomis. Taigi procedūros tikslas nėra paneigti šią atsakomybę. Ji taip pat nereiškia atsakomybės pripažinimo(38). Todėl šios atsakomybės egzistavimas jokiu būdu nėra pagrindinis šios procedūros klausimas.
43. Šios išvados nekeičia Nyderlandų vyriausybės nurodytos aplinkybės, kad šios procedūros rėmuose reikalavimai turi būti patikrinti ir kad skolininkas gali juos užginčyti. Pirma, dėl reikalavimų patikrinimo, kurį atlieka likvidatorius, man neatrodo, kad tai gali būti laikoma ginču tarp skolininko ir kreditoriaus. Antra, kai dėl fakto, kad antrojoje procedūros stadijoje skolininkas gali ginčyti reikalavimo pagrįstumą ir sumą, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, man jis neatrodo svarbus. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog siekiant įvertinti, ar dviejų skirtingų Susitariančių Valstybių teismuose pareikštų ieškinių dalykas yra tas pats, reikia atsižvelgti tik į atitinkamų ieškovų reikalavimus, nekreipiant dėmesio į atsakovų nurodytus gynybos pagrindus(39). Nei nacionalinio teismo, nei šalių pastabose nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima manyti, kad, įteikiant galimam kreditoriui atsakomybės ribojimo fondą sudaryti leidžiančią nutartį bei prašymą, yra pranešama apie laivo savininko ar frachtuotojo ketinimus ginčyti savo atsakomybę šio kreditoriaus atžvilgiu. Dėl šios priežasties man neatrodo, kad Teisingumo Teismo argumentaciją minėtame sprendime Tatry dėl ieškinių dėl atsakomybės pripažinimo ir atsisakymo ją pripažinti, pagal kurią ieškinys dėl atsisakymo pripažinti atsakomybę netiesiogiai ginčija ir prievolę atlyginti žalą, galima būtų taikyti atsakomybės ribojimo procedūrai.
44. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad tarp atsakomybės ribojimo procedūros, kokia pagal Nyderlandų teisę yra nagrinėjama procedūra, ir ieškinio dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis nėra lis pendens situacijos.
45. Tiesa, neabejotina, kad atsakomybės ribojimo procedūra gali baigtis sprendimu, kuris gali būti kažkuria dalimi nesuderinamas su kitoje Susitariančioje Valstybėje priimtu sprendimu, kadangi šios procedūros tikslas yra neleisti kreditoriui patenkinti jo reikalavimų, viršijančių jam pagal 1957 m. konvenciją nustatytą sumą. Todėl šios procedūros pabaigoje priimtas sprendimas gali būti pripažintas nesuderinamu su galutiniu kitoje Susitariančioje Valstybėje priimtu sprendimu, įpareigojančiu žalą sukėlusio laivo savininką ar frachtuotoją atlyginti žalą, kurios dydis viršija maksimalaus pagal šią konvenciją nustatyto atlyginimo dydį. Vis dėlto šios aplinkybės nepakanka lis pendens situacijai konstatuoti, kadangi yra įvykdytos ne visos Briuselio konvencijos 21 straipsnio sąlygos. Be to, nesuderinamų sprendimų rizikos didžiąja dalimi galima išvengti taikant Briuselio konvencijos 22 straipsnį dėl susijusių ieškinių, pagal kurį, kai skirtingų Susitariančiųjų Valstybių teismuose pareiškiami susiję ieškiniai, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, gali sustabdyti ieškinio nagrinėjimą, kol ieškiniai nagrinėjami pirmojoje instancijoje. Šį požiūrį patvirtina Schlosser ataskaita(40), kurioje pažymėta, kad Briuselio konvencijos 22 straipsnis taikytinas tariamai situacijai, kai vienoje valstybėje buvo pradėta atsakomybės ribojimo procedūra, o kitoje valstybėje buvo pateiktas prašymas pripažinti reikalavimą(41). Tokioje tariamoje situacijoje antras teismas, kuriame buvo iškelta byla dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis, pirmąją bylą iškėlusio teismo naudai galėtų atsisakyti jurisdikcijos, susijusios su atsakomybės ribojimo procedūra. Panašiai ir situacijoje, kokia, kaip atrodo, yra nagrinėjamu atveju(42), pirmiausia buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis, ir atsakomybės ribojimą nagrinėjantis teismas galėtų sustabdyti bylą, kol bus priimtas sprendimas dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis. Taigi sąryšio mechanizmas abiem šiais atvejais atsakomybės ribojimą nagrinėjančiam ir atsakomybės ribojimo fondą nustačiusiam teismui leistų įvertinti ar patikrinti, ar tokio pobūdžio apribojimu galima remtis prieš atitinkamus kreditorius, ir tada paskirstyti fondą. Bet kuriuo atveju, kaip nurodo klausimus pateikęs nacionalinis teismas(43), tokia atsakomybės ribojimo sistema, kaip šiuo atveju numatyta Nyderlandų teisės, neužkerta kelio reikalavimų nustatymui iš anksto kitos Susitariančios Valstybės teisme.
46. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, Teisingumo Teismui siūlau į pirmą prejudicinį klausimą atsakyti taip: atsakomybės ribojimo fondo sudarymo procedūra, nagrinėjamu atveju pagal Nyderlandų teisę inicijuota laivo savininkų pateikiant prašymą, kuriame nurodomas nukentėjusiuoju laikytinas asmuo, ir šio asmens laivo savininkams pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis nėra bylos, turinčios tą patį dalyką ir pagrindą Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme.
B – Dėl antro klausimo
47. Antru prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas norėtų sužinoti, ar pagal 1986 m. galiojusias Nyderlandų proceso normas nutartis dėl atsakomybės ribojimo fondo sukūrimo yra teismo sprendimas Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme. Man atrodo, kad šiuo klausimu nacionalinis teismas siekia sužinoti, ar 1987 m. gegužės 27 d. Arrondissementsrechtbank Groningen priimta nutartis šio straipsnio prasme turėtų būti laikoma sprendimu.
48. Kaip buvo nurodyta, Briuselio konvencijos 25 straipsnis „sprendimo“ sąvoką šios konvencijos prasme apibrėžia kaip „bet kurį Susitariančiosios Valstybės <…> teismo, neatsižvelgiant į jo pavadinimą, sprendimą; tai gali būti nutartis, įsakymas, nutarimas ar vykdomasis raštas“. Šio straipsnio turinys rodo, kad atsakymui į nagrinėjamą klausimą yra svarbūs du kriterijai. Pirma, 25 straipsniu siekiama apimti visus sprendimus, neatsižvelgiant į jų pavadinimą nacionalinėje teisėje, patenkančius į materialinę Briuselio konvencijos taikymo sritį. Be to, remiantis prieš tai nurodyta Schlosser ataskaita(44), jis neapsiriboja sprendimais, visiškai ar iš dalies užbaigiančiais teismo procesą. Jis taip pat apima laikinus teismo draudimus bei sprendimus dėl laikinų ar apsaugos priemonių. Nutartis, kuri kaip ir nagrinėjamoji laikinai nustato sumą, kuria apribojama laivo savininko atsakomybė, patenka į 25 straipsnio taikymo sritį.
49. Antra, sprendimas turi būti priimtas Susitariančios Valstybės narės teismo. Ši sąlyga reiškia, pirma, kad sprendimą priėmęs asmuo veikė nepriklausomai nuo kitų valstybės institucijų. Šiuo pirmuoju klausimu neabejotina ir neginčijama, kad Arrondissementsrechtbank Groningen priėmė nagrinėjamą sprendimą veikdamas kaip teismas. Antra, ši sąlyga reikalauja, kad procedūros, kurioje buvo priimtas sprendimas, metu būtų užtikrinamos teisės į gynybą. Šis reikalavimas yra supaprastinto mechanizmo, skirto vienoje Susitariančioje Valstybėje priimtiems sprendimams pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje, atsvara. Kaip Teisingumo Teismas yra pareiškęs sprendime Denilauler(45), „kaip tik dėl atsakovui pagrindiniame procese suteiktų garantijų (Briuselio) konvencijos III antraštinė dalis yra labai liberali pripažinimo ir vykdymo atžvilgiu“. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad ši konvencija iš esmės yra skirta teismo sprendimams, kurie iki prašymo juos pripažinti ir vykdyti padavimo įvairiomis formomis buvo ar galėjo būti inter partes teisenos objektu(46).
50. Nagrinėjamu atveju klausimas iškyla dėl šio antrojo reikalavimo. Mærsk teigimu, 1987 m. gegužės 27 d. priimta nutartis Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme nėra sprendimas, kadangi ji buvo priimta extra partes procese ir jai iš anksto neįteikus laivo savininko prašymo. Kaip ir kitos į bylą įstojusios šalys esu linkęs manyti, kad tai neatitinka Teisingumo Teismo praktikos. Be to, mano nuomone, iš minėto sprendimo Denilauler motyvų išplaukia, kad svarbiausia, jog nagrinėjamas sprendimas būtų ar galėtų būti inter partes teisenos objektu prieš pateikiant prašymą pripažinti ir vykdyti sprendimą kitoje negu jo priėmimo vietos valstybėje. Tokią išvadą patvirtina Teisingumo Teismo pozicija minėtame sprendime Hengst Import, kuriame jis nagrinėjo Italijos teisės mokėjimo įsakymo procedūrą, pagal kurią kreditorius, padavęs prašymą, kuris prieš tai neįteikiamas skolininkui, gali gauti teismo mokėjimo įsakymą – decreto ingiuntivo(47). Teisingumo Teismas pareiškė, kad toks sprendimas Briuselio konvencijos III antraštinės dalies prasme yra pripažintinas ir vykdytinas sprendimas, kadangi iki prašymo dėl pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje padavimo jo priėmimo valstybėje galėjo vykti posėdis inter partes(48). Iš to išplaukia, kad net jei pradinė tam tikro akto priėmimo procedūra buvo vienašališka, kad aktas būtų laikomas sprendimu Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme ir jam būtų taikomas supaprastintas pripažinimo ir vykdymo mechanizmas, pakanka to, kad, prieš vykdant jį kitoje valstybėje, pirmojoje valstybėje ji galėjo tapti inter partes procedūra.
51. Mano nuomone, ši teismo praktika galėtų būti taikoma 1986 m. galiojusiai Nyderlandų teisės numatytai atsakomybės ribojimo procedūrai. Kaip ir prieš tai apibūdintoje teismo mokėjimo įsakymo procedūroje, nutartis, priimta pabaigus pirmą ex parte stadiją, neįsigalioja iki jos įteikimo skolininkams, o pastarieji gali pateikti prieštaravimus, siekdami šią nutartį priėmusiame teisme užginčyti bet kurį jų interesus galintį pažeisti nutarties aspektą, būtent skolininko teisę, kad jo atsakomybė būtų apribota, ir tokio apribojimo sumą. Be to, priėmus tokią nutartį skolininkai ją gali apskųsti apeliacine tvarka, o apeliacijos rėmuose – ginčyti ją priėmusio teismo jurisdikciją. Tik šias apeliacijas nagrinėjančio teismo sprendimui tapus galutiniu, likvidatorius parengia paskirstymo sąrašą, kuriam įsigaliojus tinkamai informuotų, tačiau savo reikalavimų nepateikusių kreditorių reikalavimai yra anuliuojami ir kuriuo galima remtis prieš kitus paskirstymo pareiškime nurodytus kreditorių ieškinius.
52. Todėl, tik įteikus prašymą apriboti atsakomybę patenkinančią nutartį joje kreditoriais nurodytiems asmenims, pastarieji turi galimybę ginčyti pačią nutartį ir sumą, ir tik po to, kai jie buvo paprašyti pateikti savo reikalavimus, kreditoriai nebegali prieš skolininką pradėti proceso, pagrįsto tuo pačiu žalą sukėlusiu įvykiu. Todėl galima daryti išvadą, kad Nyderlandų teismo nutartis dėl atsakomybės ribojimo gali užkirsti kelią kitiems kreditorių procesams tik po to, kai abiem šalims buvo suteikta galimybė inter partes proceso metu pateikti pastabas dėl bylos esmės.
53. Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į antrą prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip, kad sprendimas dėl atsakomybės fondo sudarymo pagal 1986 m. galiojusias Nyderlandų procesines normas Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme yra teismo sprendimas.
1. Dėl trečio ir ketvirto klausimų
54. Šiuos du klausimus nagrinėsiu kartu. Trečiu prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas norėtų sužinoti, ar 1987 m. gegužės 27 d. pagal tuo metu Nyderlanduose galiojusias procesines normas Nyderlandų teismo, teismine tvarka nepranešus atitinkamam kreditoriui, sudarytas atsakomybės ribojimo fondas gali būti nepripažintas kitoje Susitariančioje Valstybėje pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punktą. Ketvirtu klausimu jis teiraujasi, ar, teigiamai atsakius į trečią klausimą, atitinkamam kreditoriui gali būti neleista pasinaudoti 27 straipsnio 2 punktu dėl to, kad, ginčydamas nutartį dėl atsakomybės fondo sudarymo priėmusio teismo jurisdikciją, jis pateikė skundą aukštesnės instancijos teismui, tačiau nesirėmė tuo, kad jam nebuvo pranešta apie bylą.
55. Šiais klausimais nacionalinis teismas norėtų žinoti, pirma, ar Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pagrindu kitoje Susitariančioje Valstybėje gali būti atsisakyta pripažinti 1987 m. gegužės 27 d. nutartį remiantis tuo, kad ji buvo priimta, prieš tai neįteikus Mærsk laivo savininko prašymo. Antra, jis klausia, ar, teigiamai atsakius į prieš tai pateiktą klausimą, šio 27 straipsnio 2 dalies nuostatos yra netaikytinos dėl to, kad Mærsk pateikė apeliaciją dėl šios nutarties, kurioje ji ginčijo ją priėmusio teismo jurisdikciją, nesiremdama tuo, kad jai nebuvo įteiktas pradinis prašymas.
56. Reikia priminti, kad, remiantis Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismo sprendimas nepripažįstamas, jeigu jis buvo priimtas už akių, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą arba lygiavertis dokumentas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai. Ši nuostata, kuri yra abipusio Susitariančiose Valstybėse narėse priimtų sprendimų pripažinimo principo išimtis, skirta apsaugoti teisę į gynybą. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, jos tikslas yra užtikrinti, kad sprendimas pagal Briuselio konvenciją nebūtų pripažintas ar vykdomas, jei atsakovas neturėjo galimybės gintis bylą iškėlusiame teisme(49). Tai patvirtina ir Briuselio konvencijos 20 straipsnis, kuris atsakovui, turinčiam nuolatinę gyvenamąją vietą vienoje Susitariančiojoje Valstybėje, nepranešus teismui apie savo pasirengimą gintis, įpareigoja patį teismą pareikšti, kad jis neturi jurisdikcijos, jeigu jis jos neįgyja pagal šios konvencijos nuostatas, ir sustabdyti bylą, jeigu jis negauna patvirtinimo, kad atsakovas pranešimą apie jam pareikštą ieškinį galėjo gauti pakankamai iš anksto, kad galėtų pasirengti gynybai.
57. Nagrinėjant ankstesnį klausimą buvo matyti, kad pagal bylos įvykių metu galiojusias Nyderlandų procesines normas priimta prašymą dėl atsakomybės ribojimo tenkinanti nutartis gali būti laikoma sprendimu Briuselio konvencijos 25 straipsnio prasme, kadangi ši nutartis leidžia atsirasti inter partes procedūrai. Nutarties įteikimas atitinkamiems kreditoriams leidžia ją priėmusiame teisme ginčyti skolininko teisę apriboti jo atsakomybę ir sumą, kuria ji apribota. Taip pat remiantis Teisingumo Teismo praktika buvo parodyta, kad Nyderlandų procedūroje dėl atsakomybės ribojimo priimta nutartis kartu su prašymu turi būti laikoma pranešimu apie keliamą bylą 27 straipsnio 2 dalies prasme.
58. Mano nuomone, iš to matyti, kad prašymo dėl atsakomybės ribojimo neįteikimas atitinkamiems kreditoriams nepateisina atsisakymo pripažinti nutartį dėl atsakomybės ribojimo fondo sudarymo, kadangi prieš tai nurodytomis sąlygomis ši nutartis buvo ar galėjo būti inter partes teisenos objektu. Kitaip sakant, Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalis neturėtų būti taikoma, jei ši nutartis atitinkamam kreditoriui buvo įteikta tinkamai ir pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai. Gavęs nutartį kreditorius, kuriam ji yra skirta, galėjo tapti atsakomybės ribojimo procedūros šalimi pirmosios instancijos teisme ir jis turėjo galimybę apsiginti, pateikdamas prieštaravimus, skirtus užginčyti skolininko teisę pasinaudoti atsakomybės ribojimu ir ribojimo sumą.
59. Iš to taip pat būčiau linkęs daryti išvadą, kad apeliacijos dėl šios nutarties, kuria yra ginčijama tik pirmojo teismo jurisdikcija, padavimas aukštesniam teismui neturėtų atleisti nuo pareigos tinkamai pranešti apie šią nutartį. Iš tiesų, man neatrodo, kad pagal 27 straipsnio 2 dalį tokio pobūdžio apeliacija gali būti laikoma atsakovo dalyvavimu sprendimo priėmimo valstybės teismo byloje. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad sąvoka „priėmimas už akių“ Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalies prasme turėtų būti aiškinama atsižvelgiant ne į nacionalinės teisės procesines taisykles, bet joms turi būti suteiktas Bendrijos lygmens apibrėžimas(50). Prieš tai nurodytame sprendime Sonntag Teisingumo Teismas pateikė „dalyvavimo“ sąvokos apibrėžimą. Šioje byloje kilo klausimas, ar baudžiamajame procese, kuriame buvo sprendžiamas ir žalos nukentėjusiajam atlyginimas, gynęsis atsakovas turi būti laikomas dalyvavusiu šioje žalos atlyginimo, dėl kurio jam dalyvaujant vyko teisminiai ginčai, tačiau dėl kurio jis pastabų nepateikė, procedūroje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai atsakovas per posėdį pasisako dėl jam pateiktų kaltinimų ir yra susipažinęs su jam baudžiamajame procese pareikštu civiliniu ieškiniu, iš esmės turi būti laikoma, kad jis dalyvavo visame procese. Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai neatima iš atsakovo galimybės nedalyvauti civiliniame procese. Tačiau Teisingumo Teismas pastebėjo, kad atsakovo pasirinktas advokatas nepareiškė prieštaravimų dėl civilinio ieškinio, net šio reikalavimo žodinio nagrinėjimo metu(51). Todėl Teisingumo Teismas priėjo prie logiškos išvados, jog, kadangi atsakovas gynėsi baudžiamajame procese ir vėliau dalyvavo teisminiuose ginčuose dėl civilinio ieškinio, nepareikšdamas prieštaravimų, jis dalyvavo ir civiliniame procese.
60. Nagrinėjamos pagrindinės bylos aplinkybės yra visiškai kitokios. Kitaip negu atsakovas minėtoje byloje Sonntag, Mærsk nedalyvavo procese dėl laivo savininko teisės pasinaudoti galimybe apriboti jo atsakomybę ir šios atsakomybės apribojimo sumos. Toks procesas negalėjo įvykti, kadangi, kaip matėme, laikoma, jog jis prasideda po nutarties priėmimo, jei suinteresuotas asmuo pateikia dėl to apeliaciją. Todėl vien tai, kad Mærsk žinojo apie 1987 m. gegužės 27 d. nutartį, kadangi ją apskundė apeliacine tvarka, man neatrodo prilygintina dalyvavimui posėdyje, per kurį Mærsk ar jos atstovas susipažintų su šiais dalykais, tačiau nepareikštų prieštaravimo. Aš nenorėčiau abejoti principu, jog po ex parte proceso priimta nutartis dėl prašymo gali būti laikoma teismo sprendimu, kadangi po jos priėmimo ji gali būti inter partes proceso dalyku. Ši teisinė konstrukcija, leidžianti atsižvelgti į teismo įsakymo procedūras keliose valstybėse narėse, atitinka bendrą interesą, ypač sprendžiant ginčus, kuriuose dalyvauja daug šalių. Vis dėlto ši teisinė konstrukcija turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kreditorių ir gynybos teisių. Todėl esu linkęs manyti, kad apeliacija, pareikšta dėl ex parte priimtos nutarties, kuri prieš tai nebuvo įteikta pagal proceso taisykles, nesumažina nutarties įteikimo prasmės, kadangi apeliacija yra susijusi tik su nutartį priėmusio teismo jurisdikcija, todėl ją nagrinėjant kiti atsakovo interesus pažeidžiantys nutarties aspektai nebus inter partes teisminių ginčų dalyku. Taigi galima padaryti išvadą, kad Mærsk pateiktas apeliacinis skundas dėl 1987 m. gegužės 27 d. nutarties dėl teismo, kuriame buvo iškelta byla, jurisdikcijos, nesuteikia pagrindo manyti, kad ji dalyvavo atsakomybės ribojimo procedūroje, ir todėl Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalis yra netaikytina. Todėl ši apeliacija neturėtų atleisti nuo pareigos Mærsk tinkamai įteikti pranešimą apie keliamą bylą, t. y. 1987 m. gegužės 27 d. nutartį.
61. Šiuo atžvilgiu iš nacionalinio teismo pateiktų faktų matyti, kad 1988 m. vasario 1 d. Mærsk advokatui adresuotu registruotu laišku l’Arrondissementsrechtbank Groningen paskirtas likvidatorius „pateikė detales“ apie 1987 m. gegužės 27 d. nutartį. Kompetentingas valstybės narės, kurioje siekiama pripažinti šią nutartį, teismas turi nustatyti, ar šis registruotas laiškas gali būti laikomas šios nutarties tinkamu įteikimu. Šiuo atžvilgiu reikia prisiminti, kad šį klausimą turi spręsti valstybės, kurioje siekiama pripažinti sprendimą, teismas, atsižvelgdamas į sprendimo priėmimo valstybės teisę ir tarp abiejų valstybių sudarytas sutartis(52). Taigi į šį klausimą turi būti atsakyta, remiantis Nyderlandų atsakomybės ribojimo normomis. Be to, kaip nurodo Nyderlandų vyriausybė, Hagos konvencijos(53), kurios šalys tuo metu buvo Nyderlandų Karalystė ir Danijos Karalystė, 10 straipsnis numato galimybę teisminius dokumentus užsienyje esantiems asmenims siųsti tiesiogiai paštu. Valstybės, kurioje siekiama pripažinti sprendimą, teismas taip pat turi nuspręsti, ar buvo įteikta pakankamai iš anksto, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai. Taip pat negalima pamiršti, kad svarstydamas šį klausimą teismas gali atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei į šalių elgesį(54).
62. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir į faktą, kad 1988 m. balandžio 25 d. procese Nyderlanduose Mærsk buvo paprašyta pateikti savo reikalavimus, man atrodo įmanoma, kad sprendimas dėl Nyderlandų atsakomybės ribojimo procedūros ne tik užkerta kelią Mærsk ieškiniams Nyderlanduose, tačiau taip pat turėtų būti pripažintas Danijoje ir neleidžia pastarosios valstybės narės teritorijoje vykdyti sprendimo, kuris įpareigotų laivo savininkus dėl nagrinėjamo žalą sukėlusio įvykio atlyginti žalą Mærsk kartu su palūkanomis.
63. Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, manau, kad pagal galiojusią Nyderlandų procedūrą priimtas sprendimas dėl atsakomybės ribojimo fondo sudarymo, apie prašymą dėl atsakomybės ribojimo nepranešus atitinkamam kreditoriui, negali būti nepripažintas kitoje Susitariančioje Valstybėje pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punktą, kadangi šis sprendimas kreditoriui buvo įteiktas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai, ir ypač užginčyti skolininko teisę apriboti savo atsakomybę bei jos dydį. Faktas, kad kreditorius aukštesnės instancijos teisme užginčijo teismo, kuris priėmė sprendimą, leidžiantį sudaryti atsakomybės ribojimo fondą, jurisdikciją, nepareikšdamas prieštaravimo, kad ankstesnis prašymas dėl atsakomybės ribojimo jam nebuvo įteiktas pakankamai iš anksto, nepanaikina pareigos jį tinkamai ir laiku informuoti apie šią nutartį.
V – Išvada
64. Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, Teisingumo Teismui į Højesterets pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip:
„1. Atsakomybės ribojimo fondo sudarymo procedūra, pavyzdžiui, šiuo atveju pagal Nyderlandų teisę inicijuota laivo savininkų pateikiant prašymą, kuriame nurodomas nukentėjusiuoju laikytinas asmuo, ir šio asmens laivo savininkams pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo kartu su palūkanomis nėra bylos, turinčios tą patį ieškinio dalyką ir pagrindą 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 21 straipsnio prasme.
2. Sprendimas dėl atsakomybės ribojimo fondo sudarymo pagal 1986 m. galiojusias Nyderlandų proceso normas yra teismo sprendimas šios konvencijos 25 straipsnio prasme.
3. Pagal galiojusią Nyderlandų procedūrą priimtas sprendimas dėl atsakomybės ribojimo fondo sudarymo, apie prašymą dėl atsakomybės ribojimo nepranešus atitinkamam kreditoriui, negali būti nepripažintas kitoje Susitariančioje Valstybėje pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punktą, kadangi šis sprendimas kreditoriui buvo įteiktas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai, ir ypač užginčyti skolininko teisę apriboti savo atsakomybę bei jos dydį. Faktas, kad kreditorius aukštesnės instancijos teisme užginčijo teismo, kuris priėmė sprendimą, leidžiantį sudaryti atsakomybės ribojimo fondą, jurisdikciją, nepareikšdamas prieštaravimo, kad ankstesnis prašymas dėl atsakomybės ribojimo jam nebuvo įteiktas pakankamai iš anksto, nepanaikina pareigos jį tinkamai ir laiku informuoti apie šią nutartį.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – International Transport Treaties, suppl. 1–10, 1986 m. sausis, p. 81, toliau – 1957 m. konvencija.
3 – OL L 299, 1972, p. 32, iš dalies pakeista 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, ir pakeistas tekstas, p. 77; toliau – Briuselio konvencija).
4 – J. Georges, „La limitation de la responsabilité des propriétaires de bateaux“, Sauveplane Rome éditions Unidroit, 1959, p. 62.
5 – 1957 m. konvenciją Nyderlandų Karalystė ratifikavo 1965 m. gruodžio 10 d. ir šioje valstybėje ji įsigaliojo 1968 m. gegužės 31 d. Nyderlandų Karalystė konvenciją denonsavo 1989 m. spalio 1 d. Danijos Karalystė taip pat buvo šios konvencijos šalis nuo 1965 m. kovo 1 d. iki 1984 m. balandžio 1 d. Todėl ši konvencija bylos faktų atsiradimo metu, tai yra 1985 m. birželio mėn., Danijos Karalystės iš esmės nesaistė. Vis dėlto į šį faktą nacionalinis teismas neatsižvelgia ir jo nemini. Todėl šioje išvadoje į tai neatsižvelgsiu.
6 – 3 straipsnis.
7 – 4 straipsnis.
8 – International Transport Treaties, suppl. 1–10, 1986 m. sausis, p. 255. Ši konvencija Danijoje įsigaliojo tik 1986 m. gruodžio 1 d., o Nyderlanduose – 1990 m. rugsėjo 1 d. Konvencija išplėtė teisę pasinaudoti apribojimu kitiems asmenims. Ji numatė, kad teisė apriboti atsakomybę gali būti panaikinta tik dėl atsakingos šalies sąmoningo veikimo ar neveikimo, bei padidino tam tikriems atvejams taikomą atsakomybės dydį.
9 – Nyderlandų vyriausybės pastabų 32 punktas.
10 – Ten pat, 40 ir 41 punktai.
11 – Aš ypač remiuosi Klagen vokiškoje versijoje, vorderingen olandiškoje versijoje, domande itališkoje versijoje, proceedings angliškoje versijoje, demandas ispaniškoje versijoje, acções portugališkoje versijoje ir krav daniškoje versijoje.
12 – 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimas GubischMaschinenfabrik (144/86, Rink. p. 4861, 8 punktas); 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas OverseasUnion Insurance ir kt. (C‑351/89, Rink. p. I‑3317, 16 punktas); 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Tatry (C‑406/92, Rink. p. I‑5439, 32 punktas) ir 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Gasser (C‑116/02, Rink. p. I‑0000, 41 punktas).
13 – Minėto sprendimas OverseasUnion Insurance ir kt. (16 punktas).
14 – Minėti sprendimai GubischMaschinenfabrik (14 punktas) bei OverseasUnion Insurance ir kt. (15?18 punktai).
15 – Neaišku, ar tokia procedūra galėtų egzistuoti 1976 m. lapkričio 19 d. Londone pasirašytos konvencijos rėmuose, kadangi, remiantis jos 10?12 straipsniais, atsakomybės ribojimu galima remtis ne kaip apsaugine priemone, kaip buvo galima pagal 1957 m. konvenciją, bet ginantis nuo ieškinio dėl žalos atlyginimo. Atsakomybės ribojimo fondas gali būti deponuotas ieškinį dėl žalos atlyginimo nagrinėjančiame teisme ar kitoje kompetentingoje valstybės, kurioje ieškinys buvo pareikštas, institucijoje.
16 – 40?46 punktai.
17 – 1984 m. birželio 7 d. Sprendimas Zelger (129/83, Rink. p. 2397, 14 punktas).
18 – Šiame sprendime Teisingumo Teismas pareiškė, kad teismas, „kuriame iškelta pirmoji byla“ Briuselio konvencijos 21 straipsnio prasme, yra tas, kuriame pirmiausia buvo įvykdytos sąlygos, galutinai leidžiančios pripažinti lis pendens; šios sąlygos turi būti vertinamos pagal kiekvieno atitinkamo teismo nacionalinę teisę (16 punktas). Aš manau, kad šis atsakymas skirtas situacijai, kai dviejuose teismuose vyksta inter partes procedūros. Toje byloje reikėjo nustatyti, į ką reikia atsižvelgti – prašymo padavimo teismui momentą, ar šio dokumento įteikimo atsakovui momentą.
19 – 11 punktas.
20 – 30 punktas.
21 – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 20 ir 21 punktai) bei 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją (C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1, 17 punktas).
22 – 1985 m. birželio 11 d. Sprendimas Debaecker ir Plouvier (49/84, Rink. p. 1779, 10 punktas) ir 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach (C‑7/98, Rink. p. I‑1935, 43 punktas).
23 – Žr. Jenard pranešimą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos, vadinamą „Jenard pranešimu“ (OL C 59, 1979, p. 1, 10).
24 – 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Gantner Electronic (C‑111/01, Rink. I‑4207, 30 punktas).
25 – Reikia pažymėti, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1), nuo 2002 m. kovo 1 d. pakeitusio Briuselio konvenciją, 30 straipsnis numato, kad, taikant lis pendens ir su jomis susijusiais taisykles, laikoma, kad byla teisme iškeliama tuomet: „1) kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, jog ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui, arba 2) jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui“. Vadinasi, šios dvi hipotezės nurodo inter partes procedūrą.
26 – Pagal šią nuostatą vienoje Susitariančioje Valstybėje priimtas teismo sprendimas nepripažįstamas kitoje Susitariančioje Valstybėje, jeigu jis buvo priimtas už akių, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą arba lygiavertis dokumentas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai.
27 – 166/80, Rink. p. 1593, 9 punktas.
28 – C‑474/93, Rink. p. I‑2113, 19 punktas.
29 – Nacionalinis teismas pažymi, kad „1988 m. vasario 1 d. Mærsk advokatui adresuotu registruotu laišku likvidatorius <…> pateikė detales (dėl 1987 m. gegužės 27 d. nutarties)“ (versijos prancūzų kalba 14 p.).
30 – Versija anglų kalba mini tik the same course of action, o vokiškoje versijoje nėra skirtumo tarp sąvokų „dalykas“ ir „pagrindas“.
31 – Minėtas sprendimas GubischMaschinenfabrik (14 punktas).
32 – Minėtas sprendimas Tatry (39 punktas).
33 – Ten pat, 41 punktas.
34 – Minėtas sprendimas GubischMaschinenfabrik (16 punktas).
35 – Minėtas sprendimas Tatry (42 punktas).
36 – Sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.5 punktas.
37 – Šiuo atveju tai yra žala, kurią 1985 m. birželio mėn. žvejodamas Šiaurės jūroje bendrovės Mærsk nutiestiems vamzdynams padarė savininko žvejybinis laivas.
38 – Primintina, kad 1957 m. konvencijos 1 straipsnio 7 punktas numato, jog „atsakomybės ribojimo taikymas nėra laikomas atsakomybės pripažinimu“.
39 – Minėtas sprendimas Gantner.
40 – Schlosser pranešimas dėl konvencijos dėl Danijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ir Protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti 1968 m. konvenciją (OL C 59, 1979, p. 71).
41 – 129 punktas.
42 – Argumentas, kad bylos iškėlimo teisme priemonė yra ne prašymas pradėti atsakomybės ribojimo procedūrą, o 1987 m. gegužės 27 d. nutartis, man atrodo esąs visiškai taikytinas ir Briuselio konvencijos 22 straipsnio kontekste.
43 – Sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.5 punktas.
44 – 184 punktas.
45 – 1980 m. gegužės 21 d. Sprendimas Denilauler prieš Snc Couchet Frères (125/79, Rink. p. 1553, 13 punktas).
46 – Ten pat.
47 – Pagal Italijos teisę šis aktas kartu su prašymu turi būti įteiktas skolininkui, kuris turi tam tikrą terminą pateikti apeliacinį skundą. Jei skolininkas pateikia apeliacinį skundą, po to vyksta civilinis inter partes procesas. Nepateikus apeliacinio skundo, teisėjas priima sprendimą, kad šis įsakymas kreditoriui paprašius yra vykdytinas.
48 – Minėtas sprendimas Hengst Import (14 punktas).
49 – Minėtas sprendimas Klomps (9 punktas); 1992 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Minalmet (C‑123/91, Rink. p. 5561, 18 punktas) ir 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimas Sonntag (C‑172/91, Rink. p. I‑1963, 38 punktas).
50 – Minėti sprendimai Klomps (12 ir 13 punktai), Minalmet (19?22 punktai) ir Sonntag (39?44 punktai).
51 – 41 ir 42 punktai.
52 – Minėtas sprendimas Klomps (15 punktas).
53 – 1965 m. lapkričio 15 d. Konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje.
54 – Minėti sprendimai Klomps (20 punktas) bei Debaecker ir Plouvier (20, 22, 27 ir 31?33) punktai.