Byla C‑400/99

Italijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Priemonės, susijusios su jūrų transporto įmonėmis – Viešųjų paslaugų teikimo sutartys – Pagalbos nebuvimas, esama pagalba arba nauja pagalba – 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pradėjimas – Pareiga sustabdyti“

Sprendimo santrauka

1.        Ieškinys dėl panaikinimo — Dalykas — Prašymas panaikinti sprendimą pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, kuriuo siekiama ginčyti pareigą sustabdyti nagrinėjamas priemones iki šios procedūros užbaigimo — Sprendimo, kuriuo užbaigiama procedūra, priėmimas ir procedūros užbaigimas — Ieškinys, kurio dalykas išlieka

2.        Institucijų aktai — Motyvavimas — Pareiga — Taikymo sritis — Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį

(EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 253 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 659/1999)

3.        Valstybių suteikta pagalba — Komisijos atliekamas tyrimas — Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį – Įpareigojimas pirmiausia su suinteresuota valstybe nare aptarti pagalbos priemonę bei išnagrinėti padėtį atsižvelgiant į šios valstybės nurodytas aplinkybes — Šios valstybės narės sąžiningo bendradarbiavimo pareiga

(EB 10 straipsnis ir EB 88 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 10 ir 13 straipsniai)

4.        Ieškinys dėl panaikinimo — Pagrindai — Įgaliojimų viršijimas — Sąvoka

(EB 230 straipsnis)

5.        Valstybių suteikta pagalba — Komisijos atliekamas tyrimas — Problemos, kylančios vertinant pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, arba abejonės dėl pagalbos pobūdžio — Komisijos pareiga pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį

(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys)

6.        Valstybių suteikta pagalba — Komisijos atliekamas tyrimas — Procedūra, kurios vykdymą nulėmė tai, kad nagrinėjamos priemonės buvo iš anksto pripažintos esama pagalba arba nauja pagalba — Komisijos diskrecijos neturėjimas — Valstybės narės sąžiningo bendradarbiavimo pareiga, reikalaujanti pagalbą pripažinti esama

(EB 10 straipsnis ir EB 88 straipsnis)

7.        Valstybių suteikta pagalba — Komisijos patvirtinta bendra pagalbos teikimo tvarka — Atskira valstybės pagalba, apie kurią buvo pranešta kaip tenkinančią patvirtinimo reikalavimus — Komisijos atliekamas tyrimas — Vertinimas, atliktas ypač atsižvelgiant į sprendimą patvirtinti ir tik papildomai atsižvelgiant į Sutartį

(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnis)

8.        Valstybių suteikta pagalba — Esama pagalba ir nauja pagalba — Mokėjimai jūrų transporto įmonėms, kurios pagal viešųjų paslaugų sutartis užtikrina nuolatinį paslaugų teikimą saloms — Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalis — Naujos pagalbos teikimo tvarkos taikymas tik tiems mokėjimams, kurie nėra būtini siekiant išsaugoti sutarčių stabilumą

(EB 88 straipsnio 1 ir 3 dalys; Tarybos reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalis)

1.        Ieškinys, pareikštas dėl Komisijos sprendimo pradėti valstybės pagalbos tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, kuriuo iš esmės siekiama, kad būtų nustatyta, jog nereikia nagrinėjamų priemonių įgyvendinimo sustabdyti iki procedūros užbaigimo, neprarado savo dalyko, kai po jo pareiškimo buvo priimtas sprendimas baigti šią procedūrą, kuri tuo tarpu pasibaigė.

(žr. 15–18 punktus)

2.        EB 253 straipsnyje numatytos pareigos nurodyti asmenų teises pažeisti galinčio sprendimo motyvus tikslas – leisti Teisingumo Teismui vykdyti sprendimo teisėtumo teisminę priežiūrą bei suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar su trūkumais, dėl kurių jis galėtų užginčyti jo teisėtumą.

Kalbant apie sprendimą pradėti valstybės pagalbos tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl tariamos valstybės pagalbos, aplinkybė, kad jame nesiremiama Reglamentu Nr. 659/1999, nustatančiu išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, arba tam tikromis jo nuostatomis, sudaro motyvavimo trūkumą tik tuomet, jei Komisija taikė tiesiogiai iš Sutarties neišplaukiančias reglamento nuostatas.

(žr. 22–23 punktus)

3.        Atsižvelgiant į sprendimo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį teisines pasekmes, kai nurodytos priemonės parengiamojoje stadijoje pripažįstamos nauja pagalba, nors suinteresuota valstybė narė gali ir nesutikti su tokiu vertinimu, Komisija turi su suinteresuota valstybe nare pirmiausia aptarti atitinkamas priemones, kad ši valstybė prireikus turėtų galimybę Komisijai nurodyti, jog, jos nuomone, aptariamos priemonės nėra pagalba arba yra esama pagalba. Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, 10 ir 13 straipsniai šį reikalavimą atitinka ir neatleidžia Komisijos nuo pareigos kartu su valstybe nare aptarti priemonę prieš pradedant šios valstybės atžvilgiu procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

Jei pagalbos pobūdis ginčijamas, Komisija, remdamasi valstybės šiame etape pateikta informacija, turi pakankamai nuodugniai išnagrinėti šį klausimą, net jeigu tyrimo rezultatai nėra galutiniai. Pagal EB 10 straipsnyje įtvirtintą valstybių narių ir institucijų sąžiningo bendradarbiavimo principą ir siekiant pernelyg neuždelsti procedūros, pati valstybė narė, mananti, kad nagrinėjamos priemonės nėra pagalba, turi kuo anksčiau pateikti Komisijai tokią nuomonę pagrindžiančią informaciją, kai tik Komisija dėl jų į ją kreipiasi. Jeigu ši informacija leidžia išsklaidyti abejones, jog nagrinėjamos priemonės neturi pagalbos požymių, Komisija negali pradėti procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Tačiau, jeigu remiantis šia informacija negalima pašalinti abejonių dėl valstybės pagalbos požymių buvimo ir jeigu lieka abejonių dėl jų suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija turi pradėti šią procedūrą.

(žr. 29–30 ir 48 punktus)

4.        Įgaliojimų viršijimo sąvoka apima situaciją, kai valdžios institucija naudojo savo įgaliojimus siekdama ne to tikslo, kuriam jai tie įgaliojimai buvo suteikti. Sprendimas yra priimtas viršijant įgaliojimus, tik jeigu objektyvūs, svarbūs ir nuoseklūs požymiai rodo, jog jis buvo priimtas siekiant tokio tikslo.

(žr. 38 punktą)

5.        Kai Komisija nagrinėja pagalbos priemones pagal EB 87 straipsnį, siekdama nustatyti, ar jos suderinamos su bendrąja rinka, ji privalo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, jeigu po išankstinio tyrimo etapo negali pašalinti visų sunkumų, dėl kurių ji negali daryti išvados dėl šių priemonių suderinamumo su bendrąja rinka. Paprastai tokie pat principai turi būti taikomi, kai Komisija dar abejoja dėl paties nagrinėjamos priemonės priskyrimo pagalbai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

(žr. 47 punktą)

6.        Pareiga tam tikromis aplinkybėmis pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį nenurodo, kokia tvarka reikia priimti šį sprendimą, t. y. pagal esamos pagalbos nuolatinės kontrolės procedūrą, remiantis EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, ar pagal naujos pagalbos kontrolės procedūrą, remiantis to paties straipsnio 3 ir 2 dalių nuostatomis.

Atsižvelgiant į teisines šio procedūros pasirinkimo pasekmes, kai nagrinėjamos jau įgyvendinamos priemonės, Komisija savo nuožiūra negali kaip pagrindinės rinktis antrosios procedūros, jeigu suinteresuota valstybė narė teigia, kad turi būti taikoma pirmoji. Tokiu atveju Komisija turi išsamiai ištirti klausimą, remdamasi valstybės narės tame etape jai pateikta informacija, net jeigu toks tyrimas baigiamas išankstiniu nagrinėjamų priemonių kvalifikavimu.

Kilus klausimui, ar yra pagalbos požymių, pagal EB 10 straipsnyje įtvirtintą valstybių narių ir institucijų sąžiningo bendradarbiavimo principą ir siekdama pernelyg neuždelsti procedūros pati valstybė narė, mananti, kad ji teikia esamą pagalbą, turėtų kuo anksčiau pateikti Komisijai tokią nuomonę pagrindžiančią informaciją, kai tik Komisija į ją kreipiasi dėl nagrinėjamos priemonės. Jeigu atliekant pirminį vertinimą ši informacija leidžia manyti, jog nagrinėjamos priemonės tikėtinai iš tikrųjų yra esama pagalba, Komisija turi jas vertinti vykdydama procedūrą pagal EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tačiau, jeigu valstybės narės pateikta informacija neleidžia daryti tokios pirminės išvados arba jeigu valstybė narė šiuo klausimu nepateikė jokios informacijos, Komisija turi vertinti šias priemones pagal šio straipsnio 3 ir 2 dalis.

(žr. 53–55 punktus)

7.      Jeigu Komisija iš naujo nagrinėtų jos pačios anksčiau patvirtintos pagalbos schemos taikymo priemones kaip naują valstybės pagalbą, tai prieštarautų teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principams. Todėl, kai suinteresuota valstybė narė teigia, jog priemonės yra teikiamos pagal anksčiau patvirtintą schemą, Komisija negali iš karto pradėti procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl šių priemonių ir laikyti jas nauja pagalba, dėl ko jos turėtų būti sustabdytos, bet pirma turi nustatyti, ar šios priemonės patenka į aptariamą schemą ir, jeigu taip, ar jos atitinka pagalbos schemos patvirtinimo sprendime nustatytas sąlygas. Tik tyrimo išvadai esant neigiamai, Komisija gali pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir laikyti tas priemones nauja pagalba. Tačiau, jei išvada teigiama, Komisija turi vertinti šias priemones kaip esamą pagalbą pagal procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

(žr. 57 punktą)

8.      Viešųjų paslaugų teikimo sutartyse, kurioms skirtas Reglamento Nr. 3577/92, taikančio laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas), 4 straipsnis, yra finansinės nuostatos, būtinos užtikrinti jose numatytų įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas įgyvendinimą, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tokios sutartys gali galioti iki atitinkamos sutarties galiojimo termino pabaigos ir ši nuostata netaikoma tik tam tikriems tokių sutarčių aspektams, todėl jose esančioms finansinėms nuostatoms, būtinoms užtikrinti įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas įgyvendinimą, taikoma 4 straipsnio 3 dalis.

Tačiau, jei galima pagalba viršija tai, kas būtina užtikrinti nagrinėjamose sutartyse numatytus įsipareigojimus teikti viešąsias paslaugas, ji nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį būtent dėl to, kad ši pagalba nėra būtina užtikrinti šių viešųjų paslaugų teikimo sutarčių stabilumą bei galiojimą ir todėl, remiantis šia nuostata, ji negali būti laikoma esama pagalba.

(žr. 64–65 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2005 m. gegužės 10 d.(1)

„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Priemonės, susijusios su jūrų transporto įmonėmis – Viešųjų paslaugų teikimo sutartys – Pagalbos nebuvimas, esama pagalba arba nauja pagalba – 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pradėjimas – Pareiga sustabdyti“

Byloje C‑400/99

dėl 1999 m. spalio 18 d. pagal EB 230 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo,

Italijos Respublika, atstovaujama U. Leanza ir I. Braguglia, padedant avvocato dello Stato P. G. Ferri ir avvocato dello Stato M. Fiorilli, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą E. De Persio bei D. Triantafyllou ir V. Di Bucci, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans ir A. Rosas, teisėjai J.‑P. Puissochet (pranešėjas), R. Schintgen, N. Colneric, S. von Bahr ir N. Cunha Rodrigues,

generalinė advokatė C. Stix‑Hackl,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išklausęs 2004 m. birželio 10 d. posėdyje pateiktą generalinės advokatės išvadą,

priima šį

Sprendimą

1        Italijos Respublika savo ieškinyje prašo panaikinti Europos Bendrijų Komisijos sprendimą (apie jį buvo pranešta 1999 m. rugpjūčio 6 d. raštu SG(99) D/6463) pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, susijusią su valstybės pagalba C‑64/99 (ex NN 68/99) – Italija – suteikta Gruppo Tirrenia di Navigazione įmonėms (OL C 306, p. 2, toliau – ginčijamas sprendimas), tiek, kiek šis sprendimas yra susijęs su nagrinėjamos valstybės pagalbos sustabdymu.

 Faktai ir procesas

2        Gavusios skundus, kad Italijos valdžios institucijos be leidimo suteikė valstybės pagalbą vidaus transporto keltais paslaugoms, kurias teikia Gruppo Tirrenia di Navigazione įmonės (toliau – Tirrenia įmonių grupė), 1999 m. kovo 12 d. Komisijos tarnybos raštu pateikė Italijos valdžios institucijoms su tuo susijusius klausimus.

3        Šis prašymas pateikti informaciją yra konkrečiai susijęs su Tirrenia įmonių grupės įmonėms tenkančiais viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais ir su sąlygomis, pagal kurias nustatomos dėl šių įpareigojimų atsirandančios papildomos išlaidos bei jų atlyginimas.

4        Pasikeitusi įvairiais raštais su Italijos valdžios institucijomis, Komisija nusprendė, kad yra rimtų abejonių dėl šių priemonių, galbūt laikytinų valstybės pagalba Tirrenia įmonių grupės įmonėms, atitikties Bendrajai rinkai. Dėl šios tariamos valstybės pagalbos ginčijamu sprendimu buvo pradėta procedūra pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Šioje procedūroje Komisija vertino nagrinėjamas priemones kaip naują pagalbą arba kaip esamos pagalbos EB 88 straipsnio 3 dalies prasme (toliau – nauja pagalba) pakeitimus, o ne kaip esamą pagalbą EB 88 straipsnio 1 dalies prasme (toliau – esama pagalba). Vėliau apie šį sprendimą ji pranešė Italijos valdžios institucijoms.

5        Sprendimo dalyje „Išvados“ Komisija visų pirma nurodė, kad ji pasilieka teisę prašyti Italijos valdžios institucijų sustabdyti bet kokios pagalbos, viršijančios bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo grynąsias papildomas išlaidas, mokėjimą. Vėliau ji paragino Italijos valdžios institucijas per dešimt darbo dienų patvirtinti šio mokėjimo sustabdymą ir nurodė, kad jei šias išlaidas viršijanti pagalba nebus sustabdyta ir jei sustabdyto mokėjimo suma nebus pagrįsta, ji Italijos valdžios institucijoms galės uždrausti imtis tam tikrų veiksmų. Komisija teigė, kad būtina sustabdyti mokėjimą siekiant apriboti konkurencijos iškraipymų poveikį, tačiau tai neapima pačių paslaugų teikimo sustabdymo – jos ir toliau gali būti teikiamos Bendrijos teisę atitinkančiais būdais. Ypač ji atkreipė Italijos valdžios institucijų dėmesį į EB 88 straipsnio 3 dalies sustabdomąjį poveikį bei į 1995 m. vasario 22 d. valstybės narėms išsiųstą raštą, kuriame ji nurodė, kad iš gavėjo gali būti išieškota visa neteisėtai suteikta pagalba.

6        1999 m. spalio 18 d. Italijos Respublika pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo „tiek, kiek juo nusprendžiama sustabdyti neteisėta pripažintą pagalbą“.

7        1999 m. spalio 19 d. Tirrenia di Navigazione SpA, Adriatica di Navigazione SpA, Caremar SpA, Toremar SpA, Siremar SpA ir Saremar SpA – Tirrenia įmonių grupės įmonės – Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, įregistruotą numeriu T‑246/99, dėl viso ginčijamo sprendimo panaikinimo.

8        Atskiru dokumentu, kuris Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 1999 m. lapkričio 25 d., Komisija, remdamasi EB 91 straipsnio 1 dalimi, prašo Teisingumo Teismo, nenagrinėjant klausimo iš esmės, pripažinti, kad nebėra reikalo priimti sprendimo arba patenkinti prieštaravimo dėl nepriimtinumo.

9        2001 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismas tarpiniu sprendimu (C‑400/99, Rink. p. I‑7303, toliau – tarpinis sprendimas) atmetė šį prašymą ir bylą nagrinėjo iš esmės. Šiame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, jog ieškinys yra priimtinas, nes Komisija nagrinėjamas priemones pripažino neteisėtai teikiama nauja pagalba, nors Italijos vyriausybė teigė, kad tam tikros priemonės buvo susijusios su teisėtai teikiama esama pagalba, o kitos neturi pagalbos požymių – tai reiškia, jog šios priemonės, priešingai, nei buvo nuspręsta ginčijamame sprendime, neturėjo būti sustabdytos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas nutarė, kad šis sprendimas sukėlė savarankiškų teisinių padarinių, todėl iš esmės jis yra aktas, dėl kurio galima paduoti ieškinį. Išsamesnę analizę, kuria remdamasis Teisingumo Teismas padarė šią išvadą, galima rasti tarpiniame sprendime.

10      2003 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismas antrosios (išplėstinės) kolegijos nutartimi pagal Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečią dalį sustabdė savo nagrinėjamos bylos T‑246/99 procesą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą šioje byloje.

11      Tuo metu Komisija, vadovaudamasi 1991 m. su Italijos valstybe sudarytoje konvencijoje dėl viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų nustatyta tvarka, nutraukė ginčijamu sprendimu pradėtą procedūrą dėl vienai iš Tirrenia įmonių grupės įmonių, t. y. jūros transporto bendrovei Tirrenia di Navigazione SpA, suteiktų priemonių (2001 m. birželio 21 d. Sprendimas dėl valstybės pagalbos, kurią Italija išmokėjo jūros transporto bendrovei Tirrenia di Navigazione (OL L 318, p. 9, toliau – 2001 m. birželio 21 d. Sprendimas). Komisija įvertino tų lėšų išmokėjimą kaip kompensaciją už viešųjų paslaugų teikimą nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., suderinamą su Bendrąja rinka, ir leido teikti tokio paties tipo pagalbą nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., laikantis tam tikrų sąlygų. Tačiau šiame sprendime Komisija ir toliau šias priemones laikė nauja pagalba, o tai Italijos Respublika ginčija šiame ieškinyje.

12      Antruoju sprendimu, priimtu pasibaigus šios bylos rašytinei proceso daliai, Komisija nutraukė ginčijamu sprendimu pradėtą procedūrą dėl kitų Tirrenia įmonių grupės įmonių (2004 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimas 2005/163/EB dėl valstybės pagalbos, kurią Italija suteikė jūros transporto bendrovėms Adriatica, Caremar, Siremar, Saremar ir Toremar (Gruppo Tirrenia) (OL L 53, 2005, p. 29). Komisija didelę dalį pagalbos, suteiktos šioms įmonėms kaip kompensacijos už viešųjų paslaugų teikimą nuo 1992 m. sausio 1 d., pripažino suderinama su Bendrąja rinka ir nustatė tam tikras pagalbos išmokėjimo nuo 2004 m. sąlygas. Tačiau ji pripažino Adriatica bendrovei suteiktą pagalbą, skirtą nuo 1992 m. sausio mėn. iki 1994 m. liepos mėn. išlaikyti jūros ryšio liniją, prieštaraujančia Bendrajai rinkai ir panaikino Caremar bendrovei nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. teiksimą pagalbą, skirtą užtikrinti spartų keleivinį jūros transporto ryšį. Šiame antrajame procedūros nutraukimo sprendime, kaip ir ginčijamame sprendime, Komisija pagalbą visoms nurodytoms priemonėms laikė nauja.

 Šalių reikalavimai

13      Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti 1999 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos raštą „tiek, kiek jame nurodyta sustabdyti neteisėta pripažintą pagalbą“,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

14      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad išnyko ieškinio dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su pagalba Tirrenia di Navigazione, dalykas,

–        dėl likusių reikalavimų ieškinį atmesti,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl reikalavimų, susijusių su tuo, jog nebėra reikalo priimti sprendimą

15      Savo triplike Komisija teigia, kad išnyko ieškinio dalies, susijusios su Tirrenia di Navigazione SpA suteikta pagalba, dalykas. Kadangi 2001 m. birželio 21 d. Sprendimas nebuvo ginčijamas prieš pasibaigiant ieškinio senaties terminui, galutinai nuspręsta, kad šios įmonės naudai priimtos priemonės, nors ir suderinamos su Bendrąja rinka, yra neteisėta pagalba, t. y. nauja pagalba, vykdoma be išankstinio leidimo, kurio reikalaujama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį. Jos atžvilgiu ginčijamas sprendimas prarado bet kokį savarankišką teisinį poveikį, todėl Italijos vyriausybė nebėra suinteresuota jį panaikinti.

16      Komisijos argumentas atmestinas.

17      Tiesa, kad 2001 m. birželio 21 d. Sprendimu iš dalies užbaigdama ginčijamu sprendimu pradėtą procedūrą Komisija patvirtino savo išankstinį vertinimą, jog Tirrenia di Navigazione SpA grupei išmokėtos subsidijos, padengiančios viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, yra EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyta nauja pagalba – šis sprendimas, kuris nebuvo ginčijamas prieš pasibaigiant ieškinio senaties terminui, yra galutinis. Tačiau dėl ginčijamo sprendimo pareikštas ieškinys iš esmės yra paduotas siekiant, kad būtų pripažinta, jog priemonės, kurias Komisija šiuo sprendimu prašė sustabdyti, neturėjo būti sustabdytos iki sprendimo ar sprendimų, užbaigiančių ginčijamu sprendimu pradėtą procedūrą, priėmimo. Taigi šis klausimas nėra susijęs su procedūros galutinio sprendimo dalyku, išplaukiančiu iš EB 88 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1, toliau – Reglamentas dėl valstybės pagalbos), 7 straipsnio 2–5 dalių bei 14 dalies.

18      Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad ieškinio dalykas neišnyko.

 Dėl esmės

19      Italijos vyriausybė iš esmės pateikia keturis ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus. Visų pirma ji teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Antra, Komisija, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, nesuteikė Italijos valdžios institucijoms galimybės pateikti pastabas. Trečia, ji viršijo savo įgaliojimus. Galiausiai ginčijamas sprendimas dėl įvairių priežasčių pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 88 straipsnio 1 bei 3 dalis.

 Dėl motyvavimo

 Šalių argumentai

20      Italijos vyriausybė priekaištauja Komisijai, jog ši ginčijamame sprendime nesirėmė Reglamentu dėl valstybės pagalbos, kuris jau buvo įsigaliojęs.

21      Komisija atsikerta, kad sprendimo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį – kaip ir ginčijamo sprendimo atveju – teisinis pagrindas yra tiesiogiai nurodytas Sutartyje ir todėl nereikia remtis Reglamentu dėl valstybės pagalbos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

22      EB 253 straipsnis visų pirma nustato, kad Komisijos priimtuose aktuose nurodomos juos priimti paskatinusios priežastys. Pareigos nurodyti sprendimo, galinčio pažeisti asmenų teises, motyvus tikslas – leisti Teisingumo Teismui vykdyti sprendimo teisėtumo teisminę priežiūrą bei suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba ar jis yra su trūkumais, ir užginčyti jo teisėtumą (žr. visų pirma 1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktą).

23      Šioje byloje tai, kad ginčijamame sprendime nėra nurodytas Reglamentas dėl valstybės pagalbos arba tam tikros jo nuostatos, gali būti motyvavimo trūkumas tik tuo atveju, jeigu Komisija būtų taikiusi tiesiogiai iš Sutarties neišplaukiančias šio reglamento nuostatas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad šis reglamentas daugiausia susistemina prieš jį priimant Bendrijos teismų atliktą su valstybės pagalba susijusių Sutarties procedūrinių nuostatų aiškinimą.

24      Šiuo atveju ginčijamas sprendimas neįgyvendina jokios procedūros, susijusios su valstybės pagalbos kontrole, nuostatos, kuri neišplaukia tiesiogiai iš Sutarties. Šiuo sprendimu Komisija pagal EB 88 straipsnio 2 dalį paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti savo pastabas dėl jame nurodytų priemonių bei šiame prašyme laikinai pripažino šias priemones nauja pagalba ir nurodė jas sustabdyti sprendime apibrėžta dalimi (žr. 1992 m. birželio 30 d. Sprendimų Ispanija prieš Komisiją, C‑312/90, Rink. p. I‑4117, 17 punktą ir Italija prieš Komisiją, C‑47/91, Rink. p. I‑4145, 18 punktą bei tarpinio sprendimo 56 punktą). Jokia šio sprendimo procedūra ar jo teisinis poveikis nėra pagrįsti naujoviška Reglamento dėl valstybės pagalbos nuostata.

25      Taigi ieškinio pagrindas, susijęs su ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumu, yra atmestinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, jog nebuvo sudaryta galimybė pateikti pastabas

 Šalių argumentai

26      Italijos vyriausybė teigia, kad Komisija, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo sustabdyti tam tikri mokėjimai, turėjo sudaryti galimybę pateikti pastabas. Ji mano, kad tokie Komisijos veiksmai yra sunkus pažeidimas, ypač kalbant apie ginčijamame sprendime nurodytas dviejų rūšių priemones, būtent Tirrenia įmonių grupės 1999–2002 m. pramoninį projektą lydinčiąsias priemones ir mokestines priemones, susijusias su apsirūpinimu degalais bei tepimo alyva, apie kurias prieš priimant ginčijamą sprendimą Italijos valdžios institucijoms nebuvo užsiminta.

27      Komisija pažymi, kad šis sprendimas neįpareigoja sustabdyti tokių priemonių. Reglamento dėl valstybės pagalbos 11 straipsnio 1 dalies nuostata, įpareigojanti prieš nurodant sustabdyti sulaukti suinteresuotos valstybės narės pastabų, – ja ieškinyje remiasi Italijos vyriausybė, – Komisijos nuomone, negalėjo būti taikoma. Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime buvo tik pasiūlyta pateikti pastabas dėl galimo vėlesnio privalomo nurodymo sustabdyti.

28      Komisija priduria, kad naujos pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri buvo pradėta teikti (Reglamento dėl valstybės pagalbos III skyriuje nurodytos „neteisėtos“ valstybės pagalbos), atveju, prieš priimant sprendimą pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, nėra privaloma susirašinėti su suinteresuota valstybe. Iš tikrųjų reglamento 10 straipsnio 2 dalis aiškiai leidžia Komisijai iš anksto prašyti valstybės pateikti informaciją, tačiau jos tai daryti neįpareigoja. Pagal šio reglamento 13 straipsnio 1 dalį leidžiama pradėti aptariamą procedūrą nenustatant jokio išankstinio įpareigojimo.

 Teisingumo Teismo vertinimas

29      Atsižvelgiant į sprendimo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį teisines pasekmes, kai nurodytos priemonės laikinai pripažįstamos nauja pagalba, nors suinteresuota valstybė narė gali ir nesutikti su tokiu vertinimu (žr. tarpinio sprendimo 59 ir 60 punktus), Komisija turi su suinteresuota valstybe nare pirmiausia išnagrinėti atitinkamas priemones, kad ši valstybė prireikus galėtų Komisijai nurodyti, jog, jos nuomone, aptariamos priemonės nėra pagalba arba yra esama pagalba.

30      Komisijos nurodyti Reglamento dėl valstybės pagalbos 10 ir 13 straipsniai šį reikalavimą atitinka. 10 straipsnio, kuris taikomas, kai Komisija turi informacijos apie tariamai neteisėtą pagalbą, neatsižvelgiant į jos šaltinį, 2 dalyje naudojamas žodis „prireikus“, kuriuo pradedamas sakinys „(prireikus Komisija) prašo suinteresuotos valstybės narės jai pateikti informacijos“, rodo, jog gali būti ir kitaip, jei Komisija kartu su valstybe nare pakankamai išsamiai išnagrinėja atitinkamą priemonę, pavyzdžiui, kai pati valstybė narė informuoja Komisiją apie šią priemonę. Tai nereiškia, kad Komisija gali nenagrinėti atitinkamos priemonės kartu su valstybė nare prieš pradėdama šios valstybės atžvilgiu procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Be to, 13 straipsnis, kuriame nurodyta, kad galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą pradėti šią procedūrą, neatleidžia Komisijos nuo pareigos atitinkamą priemonę išnagrinėti kartu su suinteresuota valstybe nare dar prieš priimant tokį sprendimą.

31      Šioje byloje Komisija, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, kuriuo bent iš dalies ši tvarka buvo sustabdyta, kartu su Italijos valdžios institucijomis neišnagrinėjo lengvatinės mokestinės tvarkos, kuri buvo taikoma Tirrenia įmonių grupei jai aprūpinant savo laivus degalais ir tepimo alyva. Jeigu Komisija tai būtų padariusi, Italijos valdžios institucijos, siekdamos įrodyti, kad ši tvarka neturi būti sustabdyta kaip neteisėta pagalba, būtų iš karto pateikusios visą informaciją. Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2001 m. birželio 21 d. Sprendime dėl dalinio procedūros, susijusios su Tirrenia di Navigazione, užbaigimo Komisija nurodė, jog priėmus 1996 m. kovo 2 d. Sprendimą, t. y. prieš priimant ginčijamą sprendimą, Italijos valdžios institucijos išplėtė šios tvarkos taikymą visiems uoste remontui pastatytiems laivams.

32      Tačiau dėl 1999–2002 m. Tirrenia įmonių grupės pramoninio plano iš bylos medžiagos aišku, kad savo 1999 m. kovo 12 d. rašte išdėstytame prašyme pateikti informacijos Komisija kalbėjo apie daugiamečių ekonominių planų, kuriuos Tirrenia įmonių grupės turi pateikti Italijos valdžios institucijoms, įgyvendinimo tvarką. Todėl, jei buvo rengiamas naujas planas arba ankstesnį planą papildančios priemonės, kuriuos tame laiške nurodytų priemonių išankstinio tyrimo etape pristatė grupė, Italijos valdžios institucijos galėjo tikėtis, kad šis naujas planas arba šie papildymai bus įtraukti į būsimą sprendimą pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Jos pačios galėjo apie tai informuoti Komisiją, prireikus nurodydamos argumentus, kad nebūtų įtrauktos į sprendimą dėl tariamai naujos pagalbos.

33      Kalbant apie Tirrenia įmonių grupei išmokėtas subsidijas už viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, iš bylos medžiagos aišku, kad šias priemones nagrinėjo tiek Komisijos tarnybos, tiek Italijos valdžios institucijos 1999 m. kovo 12 d. Komisijos prašyme pateikti informacijos, Italijos valdžios institucijų pateiktame atsakyme bei dvišaliame susitikime, ir tai vyko prieš priimant ginčijamą sprendimą. Šiuo atžvilgiu Italijos vyriausybė negali teigti, kad ji neturėjo galimybės pateikti svarbios informacijos dar prieš priimant ginčijamą sprendimą.

34      Ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes juo sustabdomas mokestinės tvarkos, taikomos Tirrenia įmonių grupei aprūpinant savo laivus degalais ir tepimo alyva, įgyvendinimas.

35      Šiame etape tolimesnė sprendimo analizė yra susijusi tik su Tirrenia įmonių grupės įmonėms išmokėtomis subsidijomis pagal viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, dėl kurių Italijos vyriausybė teigia, kad jei šios subsidijos turi pagalbos požymių, jos bet kuriuo atveju yra esama pagalba, ir su Tirrenia įmonių grupės 1999–2002 m. pramoniniu planu.

 Dėl įgaliojimų viršijimo

 Šalių argumentai

36      Italijos vyriausybė mano, kad ginčijamame sprendime, kuriuo nagrinėjamos priemonės pripažįstamos neteisėta pagalba ir nurodoma ją sustabdyti, nepateikiami pagrįsti tokio vertinimo motyvai. Vienintelis sustabdymo motyvas yra susijęs su žala, kuri galėtų atsirasti Tirrenia konkurentams įgyvendinant nagrinėjamas priemones, tačiau jis neįrodo, kad tai yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir nauja pagalba. Taigi Komisija priėmė sprendimą sustabdyti tik dėl atsargumo tam atvejui, jeigu aptariamos priemonės iš tikrųjų būtų neteisėta nauja pagalba, tačiau šis sprendimas niekaip nėra pagrįstas išsamiu tyrimu, leidžiančiu daryti tokią išvadą.

37      Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad ginčijamame sprendime nėra privalomo nurodymo sustabdyti, dėl ko būtų reikėję įrodyti neteisėtos pagalbos egzistavimą. Ji tik išreiškė abejones dėl pagalbos buvimo, jos neteisėto pobūdžio ir suderinamumo su Bendrijos rinka. Samprotavimai dėl galimos žalos, kuri galėtų atsirasti Tirrenia konkurentams įgyvendinant nagrinėjamas priemones, yra susiję tik su galimu vėlesniu sustabdymu, dėl kurio Italijos valdžios institucijoms buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

38      Įgaliojimų viršijimo sąvoka apima situaciją, kai valdžios institucija naudojo savo įgaliojimus siekdama ne to tikslo, kuriam jai tie įgaliojimai buvo suteikti (žr. visų pirma 1982 m. vasario 4 d. Sprendimo Buyl ir kt. prieš Komisiją, 817/79, Rink. p. 245, 28 punktą). Sprendimas yra priimtas viršijant įgaliojimus, tik jeigu objektyvūs, svarbūs ir nuoseklūs požymiai rodo, jog jis buvo priimtas siekiant tokio tikslo (žr. visų pirma 1966 m. gegužės 5 d. Sprendimą Guttmann, 18/65 ir 35/65, Rink. p. 149, 170).

39      Šios bylos atveju taip nėra. Kaip Teisingumo Teismas tarpiniame sprendime jau buvo nusprendęs, priemonių, kurias Komisija sprendimu pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pripažįsta nauja pagalba, sustabdymas tiesiogiai išplaukia iš tokio vertinimo bei EB 88 straipsnio 3 dalies nuostatos paskutinio sakinio. Taigi įgaliojimų viršijimas gali būti nustatytas tik tuomet, jei būtų įrodyta, kad Komisija nauja pagalba pripažino priemones, dėl kurių ji negalėjo turėti jokių abejonių, kad tai yra esama pagalba, kuriai taikoma EB 88 straipsnio 1 dalis, arba net priemones, kurioms netaikomi EB 87 ir 88 straipsniai, t. y. jeigu būtų įrodyta, jog Komisija sąmoningai norėjo labai greitai uždrausti taikyti priemones, dėl kurių ji negalėjo turėti jokių abejonių, jog jos bent iki procedūros pabaigos dar gali būti teisiškai įgyvendinamos.

40      Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, atsižvelgiant į Komisijos tuo metu turimą informaciją, neatrodė neabejotina, kad Tirrenia įmonių grupei išmokėtos subsidijos, viršijančios bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo grynąsias papildomas išlaidas, kurių išmokėjimą sustabdė šis sprendimas, yra esama pagalba nurodytąja prasme arba priemonės, neturinčios pagalbos požymių.

41      Taigi ieškinio pagrindas, susijęs su įgaliojimų viršijimu, nėra pagrįstas.

 Dėl EB 87 straipsnio 1 dalies ir 88 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimo

 Šalių argumentai

42      Italijos vyriausybė pažymi, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodo, jog šiame etape neįmanoma priimti sprendimo dėl pagalbos požymių buvimo. Esant tokiam netikrumo laipsniui negalima pradėti procedūros dėl nagrinėjamų priemonių sustabdymo. Šiuo klausimu Italijos vyriausybė remiasi 1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimu Italija prieš Komisiją (C‑47/91, Rink. p. I‑4635), kuriame, spręsdamas klausimą dėl atskiros pagalbos suderinamumo su sprendimu, patvirtinančiu pagalbos schemą, jis nusprendė:

„33      <…> (kadangi EB 88 straipsnio 3 dalis) suteikia Komisijai įgaliojimus nurodyti sustabdyti tik naujos pagalbos teikimą, nepakanka to, jog ji vien tik turi abejonių dėl atskiros pagalbos suderinamumo su sprendimu, patvirtinančiu pagalbos schemą.

34      Jeigu Komisija turi abejonių dėl atskiros pagalbos suderinamumo su sprendimu, patvirtinančiu pagalbos schemą, ji turi kreiptis į atitinkamą valstybė narę, kad ši per jos nustatytą terminą pateiktų visus dokumentus, informaciją ir duomenis, būtinus priimti sprendimą dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su sprendimu, patvirtinančiu pagalbos schemą.“

43      Be to, Italijos vyriausybės nuomone, Komisija ginčijamame sprendime sutiko, kad pagalba yra būtina siekiant padengti papildomas viešųjų paslaugų teikimo išlaidas, kurios buvo patirtos pagal galiojančias viešųjų paslaugų teikimo sutartis prieš įsigaliojant 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 3577/92, taikančiam laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (OL L 364, p. 7), ir yra leidžiama pagal šio reglamento 4 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Esamos viešųjų paslaugų teikimo sutartys gali galioti iki atitinkamos sutarties galiojimo termino pabaigos“ (Pataisytas vertimas).

44      Šiuo požiūriu Italijos vyriausybė nurodo, kad viskas, kas buvo išmokėta Tirrenia įmonių grupės įmonėms už jų atliekamas viešųjų paslaugų teikimo užduotis, yra numatyta Transporto ministerijos su šiomis įmonėmis sudarytose viešųjų paslaugų teikimo sutartyse ir kad 1991 m. Komisija gavo pranešimą apie šias sutartis ir su tuo susijusi tam tikra informacija jai buvo perduota 1991–1997 m. laikotarpiu. Savo dublike ji pažymi, kad galima pagalba taip buvo įgyvendinama prieš Reglamentu Nr. 3577/92 įtvirtintą liberalizavimą, nes esminiai viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimų elementai ir su jais susijusios kompensacijos buvo nustatyti net prieš Romos sutartį, ir kad bet kuriuo atveju Komisija, gavusi pranešimą apie šias sutartis, tiesiogiai arba netiesiogiai davė leidimą teikti šią pagalbą. Taigi, jei Tirrenia įmonių grupės įmonių naudai įvykdyti mokėjimai ir turėjo būti pripažįstami pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, jie bet kuriuo atveju buvo esama pagalba.

45      Italijos vyriausybės nuomone, Komisija, siekdama išsiaiškinti, ar tai buvo esama, ar nauja pagalba, neatsižvelgė į 1991–1997 m. laikotarpiu jai perduotą informaciją. Komisija iš karto nepagrįstai pasirinko antrąją prielaidą.

46      Komisija teigia, kad priimant sprendimą pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį yra normalu pareikšti abejones dėl to, ar nagrinėjamos priemonės turi pagalbos požymių. Komisija pažymi, kad ginčijamame sprendime ji vis dėlto nepareiškė jokių abejonių dėl nagrinėjamų priemonių naujumo, nes Italijos valdžios institucijos, susirašinėdamos prieš šio sprendimo priėmimą, visiškai nepaminėjo, jog tai buvo esama pagalba. Taigi šios aplinkybės nėra panašios į bylos aplinkybes, susiklosčiusias priimant nurodytą sprendimą Italija prieš Komisiją.

 Teisingumo Teismo vertinimas

47      Kai Komisija nagrinėja pagalbos priemones pagal EB 87 straipsnį, siekdama nustatyti, ar jos suderinamos su bendrąja rinka, ji privalo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, jeigu po išankstinio tyrimo etapo negalima pašalinti visų sunkumų, dėl kurių ji negali daryti išvados dėl šių priemonių suderinamumo su bendrąja rinka (1984 m. kovo 20 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, 84/82, Rink. p. 1451, 13 punktas). Paprastai tokie pat principai turi būti taikomi, kai Komisija dar abejoja dėl paties nagrinėjamos priemonės priskyrimo pagalbai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi negalima priekaištauti Komisijai, kad ji pradėjo procedūrą, net jeigu ji šiuo tikslu savo priimtame sprendime ir pareiškia abejonių dėl to, ar joje nagrinėjamos priemonės laikytinos pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

48      Tačiau atsižvelgiant į procedūros, kurioje priemonės laikomos nauja pagalba, pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pradėjimo teisines pasekmes, kai suinteresuota valstybė narė teigia, jog šios priemonės nėra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, Komisija, remdamasi valstybės šiame etape pateikta informacija, turi pakankamai nuodugniai išnagrinėti šį klausimą, net jeigu tyrimo rezultatai nėra galutiniai. Pagal EB 10 straipsnyje įtvirtintą valstybių narių ir institucijų sąžiningo bendradarbiavimo principą, be to, kad nebūtų pernelyg uždelsta procedūra, pati valstybė narė, mananti, kad nagrinėjamos priemonės nėra pagalba, turi kuo anksčiau pateikti Komisijai tokią nuomonę pagrindžiančią informaciją, kai tik Komisija dėl jų į ją kreipiasi. Jeigu ši informacija leidžia išsklaidyti abejones, jog nagrinėjamos priemonės neturi pagalbos požymių, Komisija negali pradėti procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Tačiau, jeigu remiantis šia informacija negalima pašalinti abejonių dėl pagalbos požymių buvimo ir jeigu lieka abejonių dėl jų suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija turi pradėti šią procedūrą.

49      Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakydamos į pirmą Komisijos prašymą pateikti informaciją Italijos valdžios institucijos teigė, jog subsidijos, susijusios su viešųjų paslaugų teikimo sutartimis, 1991 m. sudarytomis su Tirrenia įmonių grupės įmonėmis, nėra valstybės pagalba. Tačiau, kadangi šiame etape nėra galimybės patikrinti subsidijų atitikties papildomoms išlaidoms, susijusioms su viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimu, Komisija pagrįstai turi teisę abejoti, ar šios subsidijos turi pagalbos požymių. Be to, Komisija siekė sustabdyti tik subsidijų, viršijančių bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo grynąsias papildomas išlaidas, mokėjimą. Taip pat šioje byloje Italijos vyriausybė nurodė, kad ji nemanė esant būtina pareikšti nuomonės dėl EB 87 straipsnio taikymo jos ryšiams su Tirrenia įmonių grupe, nes Tirrenia įmonių grupė yra viešųjų paslaugų teikimo sutarčių šalis. Kalbant apie Tirrenia įmonių grupės 1999–2002 m. pramoninį planą, reikia pažymėti, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė Komisijai prieš jai priimant ginčijamą sprendimą su juo susijusios informacijos, galinčios prireikus įrodyti, jog jame numatytos priemonės nėra valstybės pagalba. Tokiomis aplinkybėmis ši vyriausybė negali priekaištauti Komisijai, kuri, turėdama abejonių, ar išnagrinėtos priemonės turi pagalbos požymių, pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

50      Prieštaravimas, kad Komisija nagrinėjamas priemones nepagrįstai pripažino nauja pagalba, nors turėjo informacijos, leidžiančios jas laikyti esama pagalba, yra susijęs tik su Tirrenia įmonių grupės įmonių finansavimu pagal 1991 m. sudarytas viešųjų paslaugų teikimo sutartis. Šiame sprendimo etape toliau nebeanalizuojamas 1999–2002 m. pramoninis planas. Todėl Komisijos pateiktas gynybos argumentas, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė šios informacijos prieš pradedant procedūrą, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, iš dalies turi būti atmestas.

51      Iš tikrųjų iš bylos medžiagos išplaukia, kad po Italijos valdžios institucijų atsakymo į pirmą Komisijos prašymą pateikti informaciją jos teigė, jog su Tirrenia įmonių grupės įmonėmis sudarytoms viešųjų paslaugų teikimo sutartims taikoma Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalis, ir tai iš esmės patvirtino, kad pagal šias sutartis teikiama pagalba buvo teisėta ir todėl ji buvo ne nauja, o esama pagalba. Tačiau vien šiame atsakyme pateiktos nuorodos į 1991–1997 m. susirašinėjimą su Komisija, nenustačius jokio per šį susirašinėjimą pateiktos informacijos ir galimo nagrinėjamų priemonių pripažinimo esama pagalba tarpusavio ryšio, nepakanka, kad Italijos vyriausybė galėtų priekaištauti Komisijai, jog ši, prieš pradėdama procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir vertindama, ar priemonės yra naujos, ar esamos, neatsižvelgė į šią informaciją

52      Taigi Italijos vyriausybės nurodytas ieškinio pagrindas toliau nagrinėjamas tiek, kiek jis paremtas tuo, kad Komisija, nuspręsdama nagrinėjamas priemones laikyti nauja, o ne esama pagalba, neatsižvelgė į Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalies nuostatas.

53      Pareiga tam tikromis aplinkybėmis pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį nenurodo, kokia tvarka reikia priimti šį sprendimą, t. y., ar pagal esamos pagalbos nuolatinės kontrolės procedūrą, remiantis EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, ar pagal naujos pagalbos kontrolės procedūrą, remiantis to paties straipsnio 3 ir 2 dalių nuostatomis.

54      Atsižvelgiant į teisines šio procedūros pasirinkimo pasekmes, kai nagrinėjamos jau įgyvendinamos priemonės, Komisija savo nuožiūra negali kaip pagrindinės rinktis antrosios procedūros, jeigu suinteresuota valstybė narė teigia, kad turi būti taikoma pirmoji. Tokiu atveju Komisija turi išsamiai ištirti klausimą, remdamasi valstybės narės tame etape jai pateikta informacija, net jeigu toks tyrimas baigiamas išankstiniu nagrinėjamų priemonių kvalifikavimu.

55      Kilus klausimui, ar yra pagalbos požymių, pagal EB 10 straipsnyje įtvirtintą valstybių narių ir institucijų sąžiningo bendradarbiavimo principą ir siekdama pernelyg neuždelsti procedūros pati valstybė narė, mananti, kad ji teikia esamą pagalbą, turėtų kuo anksčiau pateikti Komisijai tokią nuomonę pagrindžiančią informaciją, kai tik Komisija į ją kreipiasi dėl nagrinėjamos priemonės. Jeigu atliekant pirminį vertinimą ši informacija leidžia manyti, jog nagrinėjamos priemonės tikėtinai iš tikrųjų yra esama pagalba, Komisija turi jas vertinti vykdydama procedūrą pagal EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tačiau, jeigu valstybės narės pateikta informacija neleidžia daryti tokios pirminės išvados arba jeigu valstybė narė šiuo klausimu nepateikia jokios informacijos, Komisija turi vertinti šias priemones pagal šio straipsnio 3 ir 2 dalis.

56      Šį atvejį reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į tokius principus.

57      Situacija nėra visiškai panaši į situaciją byloje, kurioje buvo priimtas nurodytas sprendimas Italija prieš Komisiją – juo remiasi Italijos vyriausybė. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nutarė, kad jeigu Komisija iš naujo nagrinėtų jos pačios anksčiau patvirtintos pagalbos schemos taikymo priemones kaip naują valstybės pagalbą, tai prieštarautų teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principams. Todėl, kai suinteresuota valstybė narė teigia, kad priemonės yra teikiamos pagal anksčiau patvirtintą schemą, Komisija negali iš karto pradėti procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl šių priemonių ir laikyti jas nauja pagalba, dėl ko jos turėtų būti sustabdytos, bet pirma turi nustatyti, ar šios priemonės patenka į aptariamą schemą ir, jeigu taip, ar jos atitinka pagalbos schemos patvirtinimo sprendime nustatytas sąlygas. Tik tyrimo išvadai esant neigiamai, Komisija gali pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir laikyti tas priemones nauja pagalba. Tačiau, jei išvada teigiama, Komisija turi vertinti šias priemones kaip esamą pagalbą ir pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalis.

58      Tačiau šioje byloje galimas nagrinėjamų priemonių pripažinimas esama pagalba neišplaukia iš sprendimo, kurį šalys sutinka pripažinti kaip patvirtinantį pagalbos schemą. Iš tikrųjų Italijos vyriausybė teigia, kad Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalis patvirtina viešųjų paslaugų teikimo sutartyse numatytas pagalbos schemas, kurios ten yra minimos, tačiau Komisija teigia priešingai. Taigi negalima tvirtinti, kad Komisija privalėjo nedelsdama išnagrinėti šių priemonių atitiktį šiam Tarybos reglamentui, nes ji nemano, jog jis atstoja pagalbos schemą patvirtinantį sprendimą.

59      Šiuo atveju pirmasis klausimas, į kurį reikėjo atsakyti pasirenkant procedūrą ir nusprendžiant, kokia pagalba – esama ar nauja – laikyti nagrinėjamas priemones, kaip tik ir buvo tai, ar Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalis, kurioje kalbama apie viešųjų paslaugų teikimo sutartis, apima visos viešųjų paslaugų teikimo sutartyse numatytos pagalbos patvirtinimą.

60      Komisija nagrinėjo šį klausimą. Ginčijamame sprendime sakoma: „4 straipsnio 3 dalis leidžia esamas viešųjų paslaugų teikimo sutartis palikti galioti iki jų galiojimo termino pabaigos. Šios „ilgo galiojimo taisyklės“ turi būti aiškinamos siaurai, nes jos sudaro išimtį iš bendros taisyklės, pagal kurią turi būti sudaryta galimybė (viešųjų paslaugų teikimo) sutartis sudaryti visiems suinteresuotiems Europos Sąjungos ūkio subjektams. Todėl ši taisyklė gali būti taikoma tik tai pagalbai, kuri būtina užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą. Pagalbą, kuri netenkina ar gali netenkinti šios sąlygos, Komisija turi nagrinėti pagal įprastą procedūrą, remdamasi valstybės pagalbos nuostatomis“. Iš šios ištraukos aišku, kad Komisija nauja pagalba pripažino tik lėšas, viršijančias su viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimais susijusias išlaidas. Tačiau ši analizė visiškai atitinka ginčijame sprendime pateikto siūlymo sustabdyti tik tą pagalbą, kuri viršija bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo grynąsias papildomas išlaidas, o ne visą pagalbą pagal su Tirrenia įmonių grupe sudarytas viešųjų paslaugų teikimo sutartis.

61      Taigi Italijos vyriausybė negali priekaištauti Komisijai, kad ši ginčijame sprendime, kuris numato priemonių sustabdymą, iš karto šias priemones pripažino nauja pagalba EB 88 straipsnio 3 dalies prasme, iš anksto neišnagrinėjusi Italijos valdžios institucijų pateiktos ir jų poziciją patvirtinančios informacijos, jog šios priemonės turi būti laikomos esama pagalba.

62      Iš esmės būtina išnagrinėti klausimą, ar, priešingai, nei teigia Komisija, pagal Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalį nagrinėjamų priemonių atžvilgiu Komisija turėjo laikytis esamos pagalbos kvalifikavimo iki pat tos procedūros stadijos, kurioje reikia pasirinkti, ar pagalbą laikyti esama, ar nauja.

63      Komisija nesutinka su tuo, kad Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalis leidžia teikti pagalbą ir pripažįsta ją esama vien tik dėl to, kad ji buvo numatyta viešųjų paslaugų teikimo sutartyje, sudarytoje iki šio reglamento įsigaliojimo. Šis EB sutarties 84 straipsnio pagrindu priimtas reglamentas (po pakeitimo – EB 80 straipsnis) yra dėl laisvės teikti paslaugas jūros transporto srityje ir tik aktas, kurio teisinis pagrindas yra EB sutarties 94 straipsnis (po pakeitimo – EB 89 straipsnis), galėjo leisti teikti valstybės pagalbą. Šio reglamento 4 straipsnio vienintelis tikslas – leisti išlaikyti tam tikrus laisvo paslaugų judėjimo apribojimus atsižvelgiant į būtinybę išsaugoti tam tikras bendros svarbos jūrų transporto paslaugas. Komisija pažymi, kad bet kuriuo atveju tam tikrų Tirrenia įmonių grupės įmonių aptarnaujamos tarptautinės linijos nepatenka į Reglamento Nr. 3577/92, kuris yra susijęs tik su jūros kabotažu, taikymo sritį.

64      Komisijos argumentai tik iš dalies yra teisingi. Šioje byloje nagrinėjamu klausimu Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio, susijusio su viešųjų paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su laivybos bendrovėmis, kurios teikia reguliarias paslaugas į salas arba iš salų, arba tarp salų, 3 dalyje nustatyta, kad 1993 m. sausio 1 d. galiojančios viešųjų paslaugų teikimo sutartys gali galioti iki jų termino pabaigos. Šio tipo sutartys paprastai apima finansines nuostatas, kurios yra būtinos užtikrinti jose įtvirtintų viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimų įgyvendinimą. Kadangi Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalyje kalbama apie nagrinėjamų sutarčių tolimesnį galiojimą ir ji nėra taikoma tik tam tikriems tokių sutarčių aspektams, jose esančioms finansinėms nuostatoms, kurios yra būtinos užtikrinti viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimų įgyvendinimą, taikoma šio straipsnio 3 dalis. Taigi Komisija klysta teigdama, kad ši nuostata leidžia palikti galioti tik galimas iš tokių sutarčių išplaukiančias išimtines arba specialias teises. Be to, ginčijamame sprendime Komisijos pozicija nebuvo tokia griežta, nes ji jame pripažino, kad finansuojant tik viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimų papildomas išlaidas, minėtų sutarčių finansavimo tvarka patenka į Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

65      Tačiau, priešingai, nei iš esmės teigia Italijos vyriausybė, jei galima pagalba viršija tai, kas būtina nagrinėjamose sutartyse numatytiems viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimams užtikrinti, ji nepatenka į Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalies taikymo sritį kaip tik dėl to, kad ši pagalba nėra būtina šių viešųjų paslaugų teikimo sutarčių stabilumui bei egzistavimui užtikrinti. Todėl, remiantis šia nuostata, ji negali būti laikoma esama pagalba.

66      Šioje byloje Italijos vyriausybės ieškinys pareikštas tik dėl priemonių, kurias Komisija ginčijamame sprendime nurodė sustabdyti, t. y. sustabdyti „bet kokios pagalbos, viršijančios bendros ekonominės svarbos paslaugų, teikiamų pagal Italijos valdžios institucijų atsižvelgiant į bendrą ekonominį interesą nustatytus (viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus), grynąsias papildomas išlaidas, mokėjimą“. Čia kalbama apie bet kokią pagalbą, kuri nėra būtina šiems įpareigojimams užtikrinti ir kuri todėl negali būti laikoma esama pagalba pagal Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 3 dalį. Todėl Komisija, priešingai, nei tvirtina Italijos vyriausybė, galėjo teisiškai šią pagalbą laikyti nauja pagalba.

67      Taigi ieškinio pagrindas, susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies ir 88 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimu, yra nepagrįstas.

68      Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes juo iki pranešimo Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą nutraukti procedūrą suinteresuotos įmonės atžvilgiu sustabdomas mokestinės tvarkos, taikomos aprūpinant Tirrenia įmonių grupės įmonių laivus degalais ir tepimo alyva, taikymas, o ieškinys dėl kitų reikalavimų – atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

69      Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Šiuo atveju kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Panaikinti Komisijos sprendimą, apie kurį Italijos valdžios institucijoms buvo pranešta 1999 m. rugpjūčio 6 d. raštu SG (99) D/6463, pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl valstybės pagalbos C‑64/99 (ex NN 68/99) sustabdymo, nes juo iki pranešimo Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą nutraukti procedūrą suinteresuotos įmonės atžvilgiu (2001 m. birželio 21 d. Komisijos sprendimas K(2001) 1684 arba 2004 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimas K(2004) 470 galutinis) sustabdomas mokestinės tvarkos, taikomos aprūpinant Tirreniaįmonių grupės įmonių laivus degalais ir tepimo alyva, taikymas.

2.      Dėl kitų reikalavimų ieškinys atmetamas.

3.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

1 Proceso kalba: italų.