TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

1996 m. balandžio 30 d.(*)

„EB sutarties 30 straipsnio ir Direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką, išaiškinimas – Prekybą signalizacijos sistemomis ir tinklais reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai – Išankstinis administracinis leidimas“

Byloje C‑194/94

dėl Tribunal de Commerce de Liège (Belgija) pagal EB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

CIA Security International SA

ir

Signalson SA,

Securitel SPRL

dėl EB sutarties 30 straipsnio ir 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 109, p. 8), su pakeitimais, padarytais 1988 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 88/182/EEB (OL L 81, p. 75), išaiškinimo

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. N. Kakouris, D. A. O. Edward ir J.‑P. Puissochet, teisėjai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann (pranešėjas), J. L. Murray, H. Ragnemalm ir L. Sevón,

generalinis advokatas M. B. Elmer,

posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        CIA Security International SA, atstovaujamos Lježo advokatūros advokato C. van Rutten,

–        Signalson SA, atstovaujamos Lježo advokatūros advokato V.‑V. Dehin,

–        Securitel SPRL, atstovaujamos Lježo advokatūros advokato J.‑L. Brandenberg,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos administracijos vadovo J. Devadder,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės ekonomikos ministerijos Ministerialrat E. Röder,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais A. Bos,

–        Jungtinės Karalystės, atstovaujamos Treasury Solicitor’s Department darbuotojo S. Braviner ir barrister E. Sharpston,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos vyriausiojo patarėjo teisės klausimais R. Wainwright ir į Teisės tarnybą deleguoto nacionalinio pareigūno J.‑F. Pasquier,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1995 m. liepos 5 d. posėdyje CIA Security International SA, atstovaujamos C. van Rutten, Signalson SA, atstovaujamos V.‑V. Dehin, Belgijos vyriausybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos patarėjo pavaduotojos D. Jacob, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais pavaduotojo J. S. van den Oosterkamp, Jungtinės Karalystės, atstovaujamos S. Braviner ir E. Sharpston, ir Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Wainwright bei J.‑F. Pasquier, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 1995 m. spalio 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1994 m. birželio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1994 m. liepos 4 d., Tribunal de Commerce de Liège pateikė Teisingumo Teismui šešis prejudicinius klausimus pagal EB sutarties 177 straipsnį dėl šios sutarties 30 straipsnio ir 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 109, p. 8, toliau – Direktyva 83/189), su pakeitimais, padarytais 1988 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 88/182/EEB (OL L 81, p. 75), išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylas tarp CIA Security International SA (toliau – CIA Security) ir bendrovių Signalson bei Securitel. Šios trys bendrovės yra apsaugos įmonės 1990 m. balandžio 10 d. Belgijos įstatymo dėl priežiūros įmonių, apsaugos įmonių ir vidaus priežiūros tarnybų (toliau – Apsaugos įmonių įstatymas) prasme.

3        Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalį „apsaugos įmonė šio įstatymo prasme yra bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, vykdantis signalizacijos sistemų ir tinklų nuolatinio ar vienkartinio projektavimo, įrengimo ir priežiūros paslaugų teikimo tretiesiems asmenims veiklą“.

4        Pagal Apsaugos įmonių įstatymo 1 straipsnio 4 dalį „šiame straipsnyje numatytos signalizacijos sistemos ir tinklai yra skirti nusikaltimams asmeniui ar turtui išvengti arba juos užfiksuoti“.

5        Šio įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad „apsaugos įmonė gali vykdyti veiklą tik iš anksto gavusi Vidaus reikalų ministerijos leidimą. Leidimas suteikiamas, tik jei įmonė įvykdė šio įstatymo nuostatas ir Karaliaus nustatytas su finansiniais ištekliais bei technikos įranga susijusias sąlygas <…>“.

6        Apsaugos įmonių įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad „1 straipsnio 4 dalyje numatytos signalizacijos sistemos ir tinklai bei jų komponentai gali būti parduodami ar kitu būdu pateikiami vartotojams, tik juos iš anksto patvirtinus pagal procedūrą, kurią turi nustatyti Karalius <...>“.

7        Ši procedūra buvo patvirtinta 1991 m. gegužės 14 d. Karaliaus dekretu, nustatančiu 1990 m. balandžio 10 d. įstatyme dėl priežiūros įmonių, apsaugos įmonių ir vidaus priežiūros tarnybų numatyto signalizacijos sistemų ir tinklų patvirtinimo procedūrą.

8        Šio dekreto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „joks gamintojas, importuotojas, didmenininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo negali Belgijoje pardavinėti ar bet kokiu kitu būdu pateikti vartotojams naujos įrangos, jei ji nėra patvirtinta šiuo tikslu įsteigtos komisijos, toliau – įrangos komisija“.

9        Iš 1991 m. gegužės 14 d. dekreto 4–7 straipsnių matyti, kad prieš galimą patvirtinimą įranga turi būti patikrinama ir išbandoma.

10      5 straipsnyje nurodyta, kad patikrinimas tai: įrangos identifikavimas, elektros grandinių patikrinimas vadovaujantis gamintojo pateiktais dokumentais ir minimalių reikalaujamų funkcijų patikrinimas. 1991 m. gegužės 14 d. dekreto 6 straipsnyje numatyti įrangos bandymai susiję su jos funkciniu pakankamumu, mechaniniais aspektais, mechaninio ir (arba) elektroninio veikimo patikimumu, nejautra apgaulingiems signalams ir apsauga nuo apgavystės ar mėginimų neutralizuoti įrangą. Dėl to atliekami šio dekreto 3 ir 4 prieduose reikalaujami įrangos testai.

11      1991 m. gegužės 14 d. dekreto 8 straipsnyje nustatyta, kad „Jei pateikdamas būtinus dokumentus pareiškėjas įrodo, kad laikantis EEB standartų kitos EEB valstybės narės akredituotoje laboratorijoje buvo atlikti 7 straipsnyje nurodytiems bandymams lygiaverčiai jo įrangos bandymai ir kad ji buvo patvirtinta ne daugiau kaip treji metai iki dabartinės paraiškos pateikimo dienos, 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija atlieka tik tuos įrangos bandymus, kurie dar nebuvo atlikti kitoje EEB valstybėje narėje“.

12      Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Komisijai nebuvo pranešta apie 1991 m. gegužės 14 d. dekretą pagal Direktyvoje 83/189 numatytą informacijos apie techninius reglamentus teikimo tvarką ir kad po to, kai Komisija priėmė argumentuotą nuomonę pagal EEB sutarties 169 straipsnį, 1993 m. vasario mėn. Belgijos vyriausybė pranešė apie naują Karaliaus dekreto dėl signalizacijos sistemų ir tinklų patvirtinimo procedūros projektą. Šis projektas, priimtas 1994 m. kovo 31 d., iš esmės yra identiškas panaikinamam 1991 m. gegužės 14 d. dekretui, tačiau reikia pabrėžti, kad 1991 m. gegužės 14 d. dekreto 8 straipsnis buvo iš dalies pakeistas atsižvelgiant į Komisijos pateiktus pasiūlymus.

13      Šios trys pagrindinėje byloje dalyvaujančios bendrovės yra konkurentės, ir jų veikla yra signalizacijos sistemų ir tinklų gamyba ir pardavimas.

14      1994 m. sausio 21 d. CIA Security pareiškė ieškinius Tribunal de Commerce de Liège siekdama, kad Signalson ir Securitel būtų nurodyta nutraukti 1994 m. sausio mėn. pradėtus nesąžiningus veiksmus. Savo reikalavimus ji grindė 1991 m. liepos 14 d. Belgijos prekybinės veiklos įstatymo 93 ir 95 straipsniais, kuriais draudžiami nesąžiningi prekybos veiksmai. Iš tikrųjų CIA Security kaltina Signalson ir Securitel ją apšmeižus teigiant, be kita ko, kad jos pardavinėjama įsilaužimo signalizacijos sistema Andromède neatitinka Belgijos teisės aktų apsaugos sistemų srityje numatytų reikalavimų.

15      Signalson ir Securitel pateikė priešpriešinius reikalavimus, kuriais iš esmės siekiama, jog CIA Security būtų uždrausta vykdyti veiklą motyvuojant tuo, kad ji neturi apsaugos įmonės licencijos ir prekiauja nepatvirtinta signalizacijos sistema.

16      Negalutiniame sprendime Tribunal de Commerce de Liège nusprendė, kad nors pagrindiniais ieškiniais ir priešieškiniais siekiama apriboti Prekybinės veiklos įstatymu draudžiamus nesąžiningus veiksmus, šie veiksmai turi būti įvertinti vadovaujantis Apsaugos įmonių įstatymo ir 1991 m. gegužės 14 d. dekreto nuostatomis.

17      Po to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad, pirma, jei CIA Security pažeidė Apsaugos įmonių įstatymą ir 1991 m. gegužės 14 d. dekretą, jos ieškiniai gali būti pripažinti nepriimtinais dėl teisės kreiptis į teismą neturėjimo ir nepakankamo suinteresuotumo pareikšti ieškinį ir, antra, jei Apsaugos įmonių įstatymas ir 1991 m. gegužės 14 d. dekretas neatitinka Bendrijos teisės, Signalson ir Securitel neturi teisės jais grįsti savo priešieškinių dėl šių teisės aktų pažeidimų nutraukimo.

18      Abejodamas dėl nagrinėjamų Belgijos teisės aktų atitikties Sutarties 30 straipsniui ir nustatęs, kad prieš priimant apie juos nebuvo pranešta Komisijai pagal Direktyvą 83/189, Tribunal de Commerce de Liège nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar 1990 m. balandžio 10 d. Įstatymas dėl priežiūros įmonių, apsaugos įmonių ir vidinių priežiūros tarnybų, tiksliau – jo 4 ir 12 straipsniai, yra EEB sutarties 30 straipsniu draudžiamas kiekybinis importo apribojimas arba lygiaverčio poveikio priemonė?

2.      Ar 1991 m. gegužės 14 d. Karaliaus dekretas, nustatantis 1990 m. balandžio 10 d. Įstatyme numatyto signalizacijos sistemų ir tinklų patvirtinimo procedūrą, ypač jo 2 ir 8 straipsniai, atitinka Sutarties 30 straipsnį, draudžiantį kiekybinius importo apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones?

3.      Ar minėtas 1990 m. balandžio 10 d. Įstatymas, ypač jo 4 ir 12 straipsniai, nustato techninius reglamentus, apie kuriuos turėjo būti iš anksto pranešta Komisijai pagal Direktyvos 83/189/EEB 8 straipsnį?

4.      Ar 1991 m. gegužės 14 d. Karaliaus dekretas, ypač jo 2 ir 8 straipsniai, nustato techninius reglamentus, apie kuriuos turėjo būti iš anksto pranešta Komisijai pagal Direktyvos 83/189/EEB 8 straipsnį?

5.      Ar Tarybos direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką, ypač jos 8 ir 9 straipsnių, nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, kad privatūs asmenys galėtų jomis remtis nacionaliniuose teismuose?

6.      Ar Bendrijos teisė ir jos nustatyta privačių asmenų apsauga iš nacionalinio teismo reikalauja atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį priėmusioji valstybė narė Komisijai nepranešė pagal Tarybos direktyvos 83/189/EEB 8 straipsnį?“

 Preliminarios pastabos

19      Pirmiausia reikia pabrėžti, kad, Belgijos vyriausybės, Signalson ir Securitel nuomone, bet kuris klausimas dėl 1991 m. gegužės 14 d. dekreto atitikties Bendrijos teisei yra nesusijęs su byla, nes nagrinėdamas tokio pobūdžio bylą nacionalinis teismas privalo taikyti sprendimo priėmimo metu galiojantį teisės aktą, o po ieškinio pateikimo 1991 m. gegužės 14 d. dekretas buvo pakeistas 1994 m. kovo 31 d. Karaliaus dekretu, kuris, taip pat ir Komisijos nuomone, atitinka Bendrijos teisę.

20      Šis argumentas nepriimtinas. Iš tiesų iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vertinti nacionalinių nuostatų apimtį bei jų taikymo būdą turi nacionalinis teismas (ypač žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Ayuntamiento de Ceuta, C‑45/94 Rink. p. I‑4385, 26 punktą). Kadangi nacionalinio teismo padėtis yra geriausia, kad atsižvelgdamas į bylų specifiką įvertintų prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimo priėmimui, prejudiciniai klausimai negali būti laikomi netekusiais prasmės vien dėl to, kad 1991 m. gegužės 14 d. dekretas buvo pakeistas 1994 m. kovo 31 d. Karaliaus dekretu.

21      Taigi pirmiausia reikia atsakyti į trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus.

 Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimo

22      Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar tokios nuostatos kaip Apsaugos įmonių įstatymo 4 ir 12 straipsniai ir 1991 m. gegužės 14 d. dekretas yra techniniai reglamentai, apie kuriuos prieš priimant turėjo būti pranešta Komisijai pagal Direktyvos 83/189 8 straipsnį.

23      Sąvoka „techninis reglamentas“ apibrėžta Direktyvos 83/189 1 straipsnio 5 punkte kaip „techninės specifikacijos, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure ir de facto parduodant ar naudojant valstybėje narėje arba didžiojoje jos dalyje, išskyrus tas, kurias nustatė vietos valdžios institucijos“. Pagal to paties straipsnio 1 punktą „techninė specifikacija“ – tai „dokumente pateikti reikalavimai tokioms gaminio charakteristikoms kaip kokybės lygiai, darbiniai parametrai, sauga ar matmenys, taip pat reikalavimai parduodamo gaminio terminijai, simboliams, bandymams ir bandymų metodams, pakavimui, žymėjimui ar ženklinimui etiketėmis <...>“.

24      Pirmiausia reikia patikrinti, ar tokia nuostata kaip Apsaugos įmonių įstatymo 4 straipsnis yra techninis reglamentas Direktyvos 83/189 prasme.

25      Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai, nes techniniai reglamentai Direktyvos 83/189 prasme yra gaminių charakteristikas apibrėžiančios specifikacijos, o 4 straipsnis numato tik apsaugos įmonių steigimo sąlygas.

26      Dėl 1991 m. gegužės 14 d. dekreto nuostatų reikia priminti, kad jame išdėstytos išsamios taisyklės, visų pirma apibrėžiančios kokybės ir gero veikimo testų sąlygas, kurios turi būti įvykdytos tam, kad signalizacijos sistema arba tinklas galėtų būti patvirtinta ir parduodama Belgijoje. Taigi šios nuostatos yra techniniai reglamentai Direktyvos 83/189 prasme.

27      Dėl Apsaugos įmonių įstatymo 12 straipsnio reikia priminti, kad jis numato, jog nagrinėjami gaminiai gali būti parduoti tik tuo atveju, jei iš anksto buvo patvirtinti pagal procedūrą, kurią turi nustatyti Karalius ir kuri buvo nustatyta 1991 m. gegužės 14 d. dekretu.

28      Komisijos ir CIA Security teigimu, įstatymo 12 straipsnis yra techninis reglamentas Direktyvos 83/189 prasme, o Signalson ir Jungtinės Karalystės bei Belgijos vyriausybės savo rašytinėse pastabose tvirtina, kad šis straipsnis tėra metmenys, kuriuose nepateikiama jokių techninių reglamentų Direktyvos 83/189 prasme.

29      Šiuo atžvilgiu svarbu konstatuoti, kad nuostata kvalifikuojama kaip techninis reglamentas Direktyvos 83/189 prasme, jei ji turi teisinę galią. Jeigu pagal nacionalinę teisę nuostata tėra pagrindas, kuriuo remiantis priimami atitinkamiems asmenims privalomas taisykles nustatantys administraciniai teisės aktai, pati savaime neturinti jokios teisinės galios privatiems asmenims, tokia nuostata nėra techninis reglamentas direktyvos prasme (žr. 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑317/92, Rink. p. I‑2039, 26 punktą). Šiame kontekste reikia priminti, kad pagal Direktyvos 83/189 8 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą valstybės narės, pateikdamos techninio reglamento projektą, turi nurodyti jo priėmimo pagrindą, jei šis yra būtinas projekto poveikiui įvertinti.

30      Kita vertus, nuostata turi būti kvalifikuojama kaip techninis reglamentas Direktyvos 83/189 prasme, jei, kaip posėdyje nurodė Belgijos vyriausybė, ji suinteresuotas įmones įpareigoja prašyti iš anksto patvirtinti jų įrangą net ir tuo atveju, jei numatyti administraciniai teisės aktai nebuvo priimti.

31      Todėl į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad tokia nuostata kaip Apsaugos įmonių įstatymo 4 straipsnis nėra techninis reglamentas Direktyvos 83/189 prasme, o tokios nuostatos, kokios numatytos 1991 m. gegužės 14 d. dekrete, yra techniniai reglamentai, ir kad tokios nuostatos, kaip Apsaugos įmonių įstatymo 12 straipsnis, kvalifikavimas priklauso nuo jos teisinės galios pagal nacionalinę teisę.

 Penktasis ir šeštasis klausimai

32      Penktuoju ir šeštuoju klausimais nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 83/189 ir ypač jos 8 ir 9 straipsnių nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, kad privatūs asmenys galėtų jomis remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nebuvo pranešta pagal direktyvą.

33      Direktyvos 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai trumpą pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto. Jei reikia, valstybės narės, perduodamos informaciją, tuo pačiu metu pateikia tiesiogiai ir iš esmės susijusių pagrindinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų tekstą, jei jo prireiktų šio techninio reglamento poveikiui įvertinti.

Komisija nedelsdama praneša kitoms valstybėms narėms apie projektą; ji taip pat gali jį perduoti 5 straipsnyje nurodytam komitetui, ir, jei reikia, atsakingam už šią sritį komitetui, kad sužinotų jų nuomonę.

2. Komisija ir valstybės narės gali pateikti pastabas techninio reglamento projektą atsiuntusiai valstybei narei, kuri kiek galima atsižvelgia į tokias pastabas toliau rengdama techninį reglamentą.“

34      Pagal direktyvos 9 straipsnį:

„1. Nepažeisdamos 2 dalies ir 2a dalies nuostatų, valstybės narės šešiems mėnesiams atideda techninio reglamento priėmimą nuo tos dienos, kai Komisija gauna 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, jeigu Komisija ar kita valstybė narė per tris mėnesius nuo šios datos pateikia išsamiai išdėstytą nuomonę, kad numatyta priemonė turi būti pakeista siekiant pašalinti arba apriboti jos lemiamas galimas laisvo prekių judėjimo kliūtis. Atitinkama valstybė narė praneša Komisijai apie veiksmus, kurių ji siūlo imtis dėl tokių išsamiai išdėstytų nuomonių. Komisija pateikia pastabas dėl šios nuomonės.

2. Pirmojoje dalyje nurodytas laikotarpis yra dvylika mėnesių, jeigu Komisija per tris mėnesius nuo 8 straipsnio 1 dalyje minėto pranešimo gavimo paskelbia savo ketinimą pasiūlyti arba priimti direktyvą šiuo klausimu.

2a. Jeigu Komisija nustato, kad 8 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimas patenka į Tarybai pateikto pasiūlymo dėl direktyvos arba reglamento reglamentuojamą sritį, ji apie tai praneša suinteresuotai valstybei narei per tris mėnesius nuo tokio pranešimo gavimo.

Valstybės narės susilaiko nuo techninių reglamentų priėmimo pasiūlymo dėl direktyvos arba reglamento, kurį Komisija pateikė Tarybai anksčiau už 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, reglamentuojamose srityse 12 mėnesių nuo pasiūlymo pateikimo dienos.

Šio straipsnio 1, 2 ir 2a dalyse nurodyti terminai nėra kumuliatyvūs.

3. 1, 2 ir 2a dalys netaikomos tais atvejais, kai dėl skubių priežasčių, susijusių su visuomenės sveikatos apsauga ar sauga, gyvūnų apsauga ar augalų išsaugojimu, valstybė narė per labai trumpą laiką privalo parengti techninius reglamentus, kad juos nedelsdama priimtų ir taikytų be jokių galimų konsultacijų. 8 straipsnyje nurodytame pranešime valstybė narė pateikia priežastis, pagrindžiančias priemonių skubą. Komisija imasi atitinkamų veiksmų, jeigu nurodyta tvarka yra taikoma piktnaudžiaujant.“

35      Direktyvos 83/189 10 straipsnyje numatyta, kad „8 ir 9 straipsniai netaikomi, jei valstybės narės vykdo savo įsipareigojimus pagal Bendrijos direktyvas ir reglamentus; tai taip pat taikoma įsipareigojimams pagal tarptautinius susitarimus, dėl kurių Bendrijoje priimtos vieningos techninės specifikacijos“.

36      Reikia priminti, kad viename iš 1986 m. pranešimų (86/C 245/05, OL C 245, 1986, p. 4) Komisija apibrėžė savo poziciją dėl aspekto, kurį dviem paskutiniais klausimais nurodė Tribunal de Commerce de Liège. Šiame pranešime ji konstatavo, pirma, kad direktyva suteikia svarbų vaidmenį jai ir valstybėms narėms, suteikdama joms galimybę užkirsti kelią naujoms techninėms prekybos kliūtims atsirasti, ir, antra, kad direktyva nustatyti įpareigojimai valstybėms narėms yra aiškūs ir nedviprasmiški, nes:

–        valstybės narės privalo pranešti apie visus su direktyva susijusius techninių reglamentų projektus

–        privalo automatiškai atidėti techninių reglamentų projektų priėmimą trim mėnesiams, išskyrus ypatingus atvejus, išvardytus 9 straipsnio 3 dalyje,

–        privalo atidėti techninių reglamentų projektų priėmimą papildomai trim – devyniem mėnesiams, atsižvelgiant į tai, ar buvo pareikšta prieštaravimų, ar ketinama priimti Bendrijos teisės aktą.

Galiausiai Komisija pareiškė, kad jei valstybės narės nesilaikytų įpareigojimų pagal šią direktyvą, tai rimtai pakenktų vidaus rinkos sukūrimui ir keltų neigiamo poveikio prekybai pavojų.

37      Iš pranešimo matyti, kad iš šių argumentų Komisija daro išvadą, jog „jei valstybė narė priima techninį reglamentą, kuriam taikoma Direktyva 83/189, nepranešusi Komisijai apie jo projektą ir nesilaikydama status quo įpareigojimo, tokiu būdu priimtas reglamentas negali tapti vykdytinas prieš trečiuosius asmenis šios valstybės narės teisės aktų leidybos sistemoje. Todėl Komisija mano, kad bylos šalys turi teisę iš nacionalinių teismų tikėtis, kad šie atsisakys taikyti techninius reglamentus, apie kuriuos nepranešta, kaip to reikalauja Bendrijos teisės aktai“.

38      Šioje byloje Komisija palaikė šį Direktyvos 83/189 aiškinimą, kuriam pritaria ir CIA Security.

39      Vokietijos, Nyderlandų bei Jungtinės Karalystės vyriausybės prieštarauja tokiam aiškinimui ir mano priešingai, kad techniniais reglamentais Direktyvos 83/189 prasme gali būti remiamasi prieš privačius trečiuosius asmenims, net jei jie buvo priimti nesilaikant šioje direktyvoje įtvirtintų įpareigojimų. Argumentai, kuriais grindžiamas toks aiškinimas, bus nagrinėjami vėliau.

40      Pirmiausia reikia pabrėžti, kad prevencinės kontrolės priemonėmis Direktyva 83/189 siekia apsaugoti laisvą prekių judėjimą, kuris yra vienas iš Bendrijos pagrindų. Ši kontrolė yra naudinga, nes direktyva reglamentuojami techniniai reglamentai gali sudaryti prekybai prekėmis tarp valstybių narių kliūtį, o tokios kliūtys gali būti leidžiamos, tik jei jos būtinos bendrųjų interesų įgyvendinimo tikslo privalomiesiems reikalavimams patenkinti. Direktyvos nustatyta kontrolė yra veiksminga, jei turi būti pranešta apie visus techninių reglamentų, kuriems ji taikoma, projektus ir jei šių reglamentų, išskyrus tuos, kurių skuba pateisina išimties taikymą, priėmimas arba įsigaliojimas turi būti sustabdytas 9 straipsnyje nurodytais laikotarpiais.

41      Taigi, pranešimas ir sustabdymo laikotarpis suteikia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms galimybę išnagrinėti, pirma, ar nagrinėjamas projektas sukuria EB sutarčiai prieštaraujančias prekybos kliūtis arba kliūtis, kurių reikia išvengti priimant bendras ar suderintas priemones, ir, antra, pasiūlyti numatytų nacionalinės teisės aktų pakeitimus. Ši procedūra, be kita ko, leidžia Komisijai pasiūlyti arba priimti su numatoma priemone susijusias sritis reglamentuojančius Bendrijos standartus.

42      Po to reikia konstatuoti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, jomis galima remtis ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės nuostatą (žr. 1982 m. sausio 19 d. Sprendimą Becker, 8/81, Rink. p. 53, ir 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Francovich ir kiti, C‑ 6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357).

43      Pasak Jungtinės Karalystės vyriausybės, Direktyvos 83/189 nuostatos netenkina šių kriterijų pirmiausiai dėl to, kad pranešimo tvarką sudaro daugybė neaiškių elementų.

44      Šis požiūris nepriimtinas. Iš tiesų Direktyvos 83/189 8 ir 9 straipsniai nustato aiškią valstybių narių pareigą pranešti Komisijai apie techninių reglamentų projektus prieš juos priimant. Kadangi šie straipsniai turinio požiūriu yra besąlygiški ir pakankamai aiškūs, privatūs asmenys jais gali remtis nacionaliniuose teismuose.

45      Lieka išnagrinėti teisines pasekmes, atsirandančias valstybėms narėms pažeidus įpareigojimą pranešti, o tiksliau kalbant, – ar Direktyvą 83/189 reikia aiškinti taip, kad dėl pareigos pranešti pažeidimo, kuris yra procedūrinis atitinkamų techninių reglamentų priėmimo trūkumas, atsiranda toks šių reglamentų netaikymas, kad jais negalima remtis prieš privačius asmenis.

46      Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės šiuo atžvilgiu mano, kad Direktyva 83/189 reglamentuoja tik santykius tarp valstybių narių bei Komisijos ir nustato tik procedūrinius įpareigojimus, kurių valstybės narės privalo laikytis priimdamos techninius reglamentus, tačiau neturi poveikio jų kompetencijai priimti atitinkamus reglamentus pasibaigus sustabdymo laikotarpiui, ir galiausiai nenumato jokios konkrečios nuostatos apie galimas minėtų procedūrinių įpareigojimų neįvykdymo pasekmes.

47      Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia pabrėžti, kad nė viena iš nurodytų aplinkybių neprieštarauja tam, kad dėl ėDirektyvos 83/189 pažeidimo atsiranda nagrinėjamų techninių reglamentų netaikymas.

48      Tokia iš Direktyvos 83/189 išplaukiančių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmė yra nesusijusi su šiuo atžvilgiu aiškios nuostatos buvimu. Kaip nurodyta pirmiau, neginčijama, kad šios direktyvos tikslas yra prevencinės kontrolės priemonėmis apsaugoti laisvą prekių judėjimą ir kad įpareigojimas pranešti yra pagrindinė šios Bendrijos kontrolės įgyvendinimo priemonė. Ši kontrolė būtų dar veiksmingesnė, jei direktyva būtų aiškinama taip, kad įpareigojimo pranešti pažeidimas yra esminis procedūrinis trūkumas, dėl kurio atsiranda atitinkamų techninių reglamentų netaikymas privatiems asmenims.

49      Reikia pabrėžti, kad toks direktyvos aiškinimas atitinka 1989 m. liepos 13 d. sprendimą Enichem Base ir kt. (380/87, Rink. p. 2491, 19–24 punktai). Šiame sprendime, kuriame Teisingumo Teismas, aptardamas valstybių narių įpareigojimą pateikti Komisijai nacionalinės teisės aktų projektus, patenkančius į vieno iš 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39) straipsnių taikymo sritį, konstatavo, kad nei nagrinėjamos nuostatos formuluotė, nei tikslai neleidžia teigti, jog valstybių narių įsipareigojimo pranešti neįvykdymas savaime sukėlė nevykdant šio įpareigojimo priimtų teisės aktų neteisėtumą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nagrinėjama nuostata įtvirtino tik įpareigojimą iš anksto pranešti, kuris numatomų teisės aktų įsigaliojimo nepadarė priklausomo nuo Komisijos pritarimo arba neprieštaravimo ir neįtvirtino nagrinėjamų projektų Bendrijos kontrolės. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjama nuostata buvo susijusi su santykiais tarp valstybių narių ir Komisijos, tačiau, kita vertus, privatiems asmenims ji nesuteikė jokių teisių, kurios galėtų būti pažeidžiamos valstybei narei neįvykdžius įsipareigojimo iš anksto pranešti Komisijai apie savo teisės aktų projektus.

50      Tačiau šioje byloje direktyvos tikslas yra ne paprasčiausiai informuoti Komisiją, bet, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 41 punkte, bendresnis siekis panaikinti arba pašalinti prekybos kliūtis, informuoti kitas valstybes apie vienos iš valstybių numatomus techninius reglamentus, suteikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms laiko sureaguoti ir pasiūlyti pakeitimus, leidžiančius sumažinti iš numatytos priemonės išplaukiančius laisvo prekių judėjimo apribojimus, bei suteikti Komisijai laiko pateikti pasiūlymą dėl suderinimo direktyvos. Be to, Direktyvos 83/189 8 ir 9 straipsnių formuluotė yra aiški, nes jie nacionaliniams reglamentams numato Bendrijos kontrolės procedūrą, o jų įsigaliojimo datą daro priklausomą nuo Komisijos pritarimo arba neprieštaravimo.

51      Galiausiai reikia išnagrinėti, ar, kaip pastebėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė, egzistuoja Direktyvai 83/189 specifinių priežasčių, draudžiančių ją aiškinti taip, kad pažeidžiant direktyvą priimti techniniai reglamentai netaikomi tretiesiems asmenims.

52      Būtent šiuo klausimu jau buvo pabrėžta, kad negalėjimas remtis tokiomis nuostatomis prieš trečiuosius asmenis sukurtų teisėkūros spragą nagrinėjamoje nacionalinėje teisės sistemoje ir galėtų lemti rimtus sunkumus, ypač jei tai susiję su apsaugos srities teisės aktais.

53      Šis argumentas nepriimtinas. Iš tiesų valstybė narė gali pasinaudoti Direktyvos 83/189 9 straipsnio 3 dalyje numatyta skubos tvarka, jei dėl šioje nuostatoje nurodytų priežasčių ji mano privalanti parengti techninius reglamentus per labai trumpą laiką, kad juos nedelsdama priimtų ir taikytų be jokių galimų konsultacijų.

54      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, jog Direktyva 83/189 turi būti aiškinama taip, kad įpareigojimo pranešti pažeidimas sukelia tokį atitinkamų techninių reglamentų netaikymą, kad jais negalima remtis prieš privačius asmenis.

55      Todėl į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 83/189 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad privatūs asmenys gali jais remtis nacionaliniame teisme, kuris privalo atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nebuvo pranešta pagal direktyvą.

 Dėl pirmųjų dviejų klausimų

56      Pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 30 straipsnis draudžia tokias nacionalines nuostatas kaip Apsaugos įmonių įstatymo 4 bei 12 straipsniai ir 1991 m. gegužės 14 d. dekretas.

57      Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus, nebereikia atsakyti į pirmus du prejudicinius klausimus, kiek jie susiję su Apsaugos įmonių įstatymo 12 straipsniu ir 1991 m. gegužės 14 d. dekretu, nes jais negalima remtis prieš trečiuosius asmenis. Taigi reikia atsakyti tik į tą pirmojo prejudicinio klausimo dalį, kuria klausiama, ar tokia nuostata kaip Apsaugos įmonių įstatymo 4 straipsnis, pagal kurią apsaugos įmonė gali vykdyti veiklą tik iš anksto gavusi Vidaus reikalų ministerijos leidimą, atitinka Sutarties 30 straipsnį.

58      Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad jei tokia nuostata numato apsaugos įmonės steigimo ir veiklos vykdymo sąlygą, ji nepatenka į Sutarties 30 straipsnio, susijusio su laisvu prekių judėjimu tarp valstybių narių, taikymo sritį. Be to, reikia konstatuoti, jog bylos medžiagoje nėra jokios nuorodos į tai, kad tokia nuostata riboja laisvą prekių judėjimą arba kitaip prieštarauja Bendrijos teisei.

59      Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 30 straipsnis nedraudžia tokios nacionalinės nuostatos kaip Apsaugos įmonių įstatymo 4 straipsnis.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

60      Belgijos, Vokietijos ir Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1994 m. birželio 20 d. sprendimu pateikė Tribunal de Commerce de Liège, nusprendžia:

1.      Tokia nuostata kaip 1990 m. balandžio 10 d. Belgijos įstatymo dėl priežiūros įmonių, apsaugos įmonių ir vidaus priežiūros tarnybų 4 straipsnis nėra techninis reglamentas 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką, su pakeitimais, padarytais 1988 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 88/182/EEB, prasme, o tokios nuostatos, kokios numatytos 1991 m. gegužės 14 d. Karaliaus dekrete, nustatančiame 1990 m. balandžio 10 d. Įstatyme numatytos signalizacijos sistemų ir tinklų patvirtinimo procedūrą, yra techniniai reglamentai, ir kad tokios nuostatos, kaip minėto 1990 m. balandžio 10 d. Įstatymo 12 straipsnis, kvalifikavimas priklauso nuo jos teisinės galios pagal nacionalinę teisę.

2.      Direktyvos 83/189 su pakeitimais, padarytais Direktyva 88/182, 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad privatūs asmenys gali jais remtis nacionaliniame teisme, kuris privalo atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nebuvo pranešta pagal direktyvą.

3.      EB sutarties 30 straipsnis nedraudžia tokios nacionalinės nuostatos,kaip minėto 1990 m. balandžio 10 d. Įstatymo 4 straipsnis.

Paskelbta 1996 m. balandžio 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.