TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1993 m. lapkričio 24 d.(*)

„Laisvas prekių judėjimas – Draudimas perparduoti nuostolingai“

Sujungtose bylose C‑267/91 ir C‑268/91

dėl tribunal de grande instance de Strasbourg (Prancūzija) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl su konkurencija ir judėjimo laisve Bendrijoje susijusių EEB sutarties nuostatų išaiškinimo šio teismo nagrinėjamose baudžiamosiose bylose prieš

Bernard Keck

ir

Daniel Mithouard,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeda, M. Díez de Velasco ir D. A. O. Edward, teisėjai C. N. Kakouris, R. Joliet, F. A. Schockweiler, G. C. Rodríguez Iglesias, F. Grévisse, M. Zuleeg, P. J. G. Kapteyn ir J. L. Murray,

generalinis advokatas W. Van Gerven,

posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, vyriausioji administratorė,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, pateiktomis:

–        D. Mithouard, atstovaujamo Strasbūro advokato M. Meyer,

–        B. Keck, atstovaujamo Strasbūro advokato J.‑P. Wachsmann,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės tarnybos direktoriaus pavaduotojo P. Pouzoulet ir tos pačios ministerijos teisės tarnybos užsienio reikalų sekretorės H. Duchêne,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Valstybinės teisės tarybos teisės patarėjo pavaduotojo F. P. Georgakopoulos,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos teisės patarėjo R. Wainwright ir nacionalinės pareigūnės, deleguotos į Komisijos teisės tarnybą, V. Melgar, padedamų į Paryžiaus advokatų sąrašą įrašyto advokato H. Lehman,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1993 m. kovo 9 d. teismo posėdyje D. Mithouard, atstovaujamo Strasbūro advokatų Meyer ir Huet, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos žodines pastabas,

susipažinęs su 1993 m. balandžio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Dviem 1991 m. birželio 27 d. Sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 1991 m. spalio 16 d., tribunal de grande instance de Strasbourg pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus dėl su konkurencija ir laisvu judėjimu Bendrijoje susijusių šios sutarties taisyklių išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, pradėtas prieš B. Keck ir D. Mithouard, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes pažeidė 1963 m. liepos 2 d. Prancūzijos įstatymo Nr. 63-628, iš dalies pakeisto 1986 m. gruodžio 1 d. Nutarimo Nr. 86-1243 32 straipsniu, 1 straipsnio nuostatas, perparduodami nepakeistus gaminius mažesne nei jų faktinė pirkimo kaina.

3        B. Keck ir D. Mithouard gindamiesi tvirtino, kad bendras draudimas perparduoti nuostolingai, kuris nustatytas minėtose nuostatose, yra nesuderinamas su Sutarties 30 straipsnio nuostatomis bei laisvo asmenų, paslaugų bei kapitalo judėjimo ir laisvos konkurencijos Bendrijoje principais.

4        Manydamas, kad jam būtinas kai kurių Bendrijos teisės nuostatų išaiškinimas, tribunal de grande instance de Strasbourg sustabdė abiejų bylų nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 1986 m. gruodžio 1 d. Nutarimo Nr. 86-1243 32 straipsnyje įtvirtintas perpardavimo nuostolingai Prancūzijoje draudimas yra suderinamas su laisvo asmenų, paslaugų bei kapitalo judėjimo, įsisteigimo laisvės, laisvos konkurencijos bendrojoje rinkoje bei nediskriminavimo dėl pilietybės principais, įtvirtintais 1957 m. kovo 25 d. EEB steigimo sutartyje, ypač jos 3 ir 7 straipsniuose, nes Prancūzijos teisės aktai gali iškreipti konkurenciją:

a)     pirma, dėl to, kad baudžiama tik už perpardavimą nuostolingai ir šis draudimas nėra taikomas gamintojui, kuriam rinkoje leidžiama laisvai parduoti gaminį, kurį jis gamina, perdirba arba pagerina, nors ir labai nežymiai, už mažesnę nei savikaina kainą;

b)     antra, dėl to, kad jie iškreipia konkurencinę kainą, ypač pasienio zonose tarp įvairių ūkio subjektų dėl jų pilietybės arba įsisteigimo vietos?“

5        Išsamesnį pagrindinių bylų faktinių aplinkybių išdėstymą, informaciją apie proceso eigą ir Teisingumo Teismui pateiktas rašytines pastabas galima rasti teismo posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

6        Visų pirma reikia pastebėti, kad Sutarties nuostatos dėl laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo Bendrijoje neturi nieko bendra su bendru draudimu perparduoti nuostolingai, kuris yra susijęs su prekių prekyba, ir todėl jos nėra susijusios su pagrindinės bylos dalyku.

7        Toliau, kalbant apie Sutarties 7 straipsnyje nustatytą nediskriminavimo principą, iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima spręsti, kad nacionalinis teismas abejoja dėl draudimo perparduoti nuostolingai atitikties šiai nuostatai, nes įmonės, kurioms ji taikoma, gali atsidurti nepalankioje padėtyje, palyginti su jų konkurentėmis, veikiančiomis valstybėse narėse, kuriose perparduoti nuostolingai yra leidžiama.

8        Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad faktas, jog įmonėms, prekiaujančioms skirtingose valstybėse narėse, taikomi skirtingi teisės aktai, kurių vieni draudžia, o kiti leidžia perparduoti nuostolingai, nėra diskriminacija Sutarties 7 straipsnio prasme, nes pagrindinėje byloje aptariami nacionalinės teisės aktai taikomi bet kokiai prekybos veiklai, vykdomai nacionalinėje teritorijoje, nesvarbu, kokia yra ją vykdančių asmenų pilietybė (žr. 1988 m. liepos 14 d. Sprendimą Lambert, 308/86, Rink. p. 4369).

9        Galiausiai iš prejudicinio klausimo matyti, kad prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikęs teismas prašo paaiškinti galimą aptariamų teisės aktų antikonkurencinį poveikį, remdamasis Sutarties 3 straipsnyje išdėstytais Bendrijos pagrindais, tačiau nenurodydamas specialių Sutarties taisyklių, kurios juos įgyvendina konkurencijos srityje.

10      Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pateiktus argumentus bei Teisingumo Teisme vykusius ginčus ir siekiant naudingai atsakyti į klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia išnagrinėti draudimą perparduoti nuostolingai atsižvelgiant į laisvą prekių judėjimą.

11      Pagal Sutarties 30 straipsnį valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė yra bet kokia priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai sudaryti kliūtis Bendrijos vidaus prekybai.

12      Reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktais, kuriais paprastai draudžiama perparduoti nuostolingai, nesiekiama reglamentuoti prekybos prekėmis tarp valstybių narių.

13      Tiesa, tokie teisės aktai gali apriboti pardavimų apimtį, vadinasi, ir gaminių iš kitų valstybių narių pardavimų apimtį, nes jie atima iš ūkio subjektų galimybę naudotis vienu iš pardavimo skatinimo būdų. Tačiau iškyla klausimas, ar to pakanka, kad aptariamus teisės aktus būtų galima laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone.

14      Atsižvelgdamas į tai, kad ūkio subjektai vis dažniau remiasi Sutarties 30 straipsniu ginčydami bet kokius teisės aktus, kurie riboja jų prekybos laisvę, net jeigu netaikomi gaminiams iš kitų valstybių narių, Teisingumo Teismas mano, kad būtina iš naujo išnagrinėti ir patikslinti savo praktiką šioje srityje.

15      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad remiantis teismo praktika Cassis de Dijon byloje (1979 m. vasario 20 d. Sprendimas Rewe-Zentral, 120/78, Rink. p. 649), 30 straipsnio draudžiamas lygiaverčio poveikio priemones sudaro kliūtys laisvam prekių judėjimui, kylančios, nesant suderintų teisės aktų, dėl kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių dėl sąlygų, kurias turi atitikti šios prekės (pavyzdžiui, dėl jų pavadinimo, formos, dydžio, svorio, sudėties, pristatymo, ženklinimo, pakuotės), netgi jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, nebent jų taikymą galima pateisinti bendruoju interesu, kuris yra svarbesnis už laisvo prekių judėjimo reikalavimus.

16      Tačiau reikia pabrėžti, kad, priešingai nei buvo nuspręsta iki šiol, nacionalinių nuostatų, ribojančių ar draudžiančių kai kuriuos prekybos būdus, taikymas gaminiams iš kitų valstybių narių nesudaro kliūčių Bendrijos vidaus prekybai tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai teismo praktikos Dassonville byloje (1974 m. liepos 11 d. Sprendimas, 8/74, Rink. p. 837) prasme, jeigu šios nuostatos taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, vykdantiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje, ir jos teisiškai ir faktiškai vienodai veikia prekybą nacionaliniais gaminiais ir gaminiais iš kitų valstybių narių.

17      Jei šios sąlygos yra įvykdytos, tokių teisės aktų taikymas gaminiams iš kitos valstybės narės, atitinkantiems šios valstybės priimtas taisykles, nesudaro kliūčių jiems patekti į rinką ar to patekimo neapsunkina labiau nei nacionaliniams gaminiams. Todėl šie teisės aktai nepatenka į Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį.

18      Taigi nacionaliniam teismui reikia atsakyti taip: EEB sutarties 30 straipsnis turi būti aiškinamas kaip netaikytinas valstybės narės teisės aktams, nustatantiems bendrą draudimą perparduoti nuostolingai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

19      Prancūzijos bei Graikijos vyriausybių ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamose bylose, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam dviem 1991 m. birželio 27 d. Sprendimais pateikė tribunal de grande instance de Strasbourg, konstatuoja:

EEB sutarties 30 straipsnis turi būti aiškinamas kaip netaikytinas valstybės narės teisės aktams, nustatantiems bendrą draudimą perparduoti nuostolingai.

Murray

Paskelbta 1993 m. lapkričio 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.