TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1991 m. vasario 21 d.(*)

„Nacionalinių teismų kompetencija sustabdyti Bendrijos reglamentu grindžiamo nacionalinio teisės akto vykdymą, nagrinėjant bylas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – Specialaus padengimo mokesčio galiojimas cukraus sektoriuje“

Sujungtose bylose C‑143/88 ir C‑92/89,

dėl Finanzgericht Hamburg (Vokietijos Federacinė Respublika) ir Finanzgericht Düsseldorf (Vokietijos Federacinė Respublika) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų nagrinėjamose bylose tarp:

Zuckerfabrik Süderdithmarschen AG

ir

Hauptzollamt Itzehoe

bei tarp

Zuckerfabrik Soest GmbH

ir

Hauptzollamt Paderborn

dėl EEB sutarties 189 straipsnio išaiškinimo (byla C‑143/88) ir 1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1914/87, kuriuo 1986–1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis (OL L 183, p. 5) (bylos C‑143/88 ir C‑92/89), galiojimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, G. C. Rodríguez Iglesias ir M. Díez de Velasco, teisėjai seras Gordon Slynn, C. N. Kakouris, R. Joliet, F. A. Schockweiler, F. Grévisse ir M. Zuleeg,

generalinis advokatas C. O. Lenz,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, atstovaujamų Kelno advokatų D. Ehle, Schiller ir asocijuotų partnerių,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinių ginčų skyriaus vedėjo profesoriaus L. Ferrari Bravo, padedamo avvocato dello Stato I. M. Braguglia,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Treasory Solicitor J. A. Gensmantel,

–        Europos Bendrijų Tarybos, atstovaujamos jos Teisės tarnybos nario A. Bräutigam,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos jos patarėjų teisės klausimais D. Booß ir G. zur Hausen,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1990 m. kovo 20 d. posėdyje Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, atstovaujamų Kelno advokatų D. Ehle ir J. Sedemund, Italijos vyriausybės, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Bellamy, ir Tarybos bei Komisijos pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 1990 m. lapkričio 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1988 m. kovo 31 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1988 m. gegužės 20 d., Finanzgericht Hamburg pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas du klausimus: pirma, dėl nacionalinių teismų kompetencijos sustabdyti Bendrijos reglamentu grindžiamo nacionalinio teisės akto vykdymą, nagrinėjant bylas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir, antra, dėl 1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1914/87, kuriuo 1986‑1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis (OL L 183, p. 5) (bylos C‑143/88 ir C‑92/89), galiojimo.

2        Šie klausimai iškilo nagrinėjant bylą tarp cukrų gaminančios bendrovės Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Hauptzollamt Itzehoe (Itzehoe vyriausioji muitinės valdyba). 1987 m. spalio 19 d. Sprendimu Hauptzollamt Itzehoe pareikalavo, kad Zuckerfabrik Süderdithmarschen sumokėtų 1 982 942,66 Vokietijos markių (DEM) sumą kaip specialų padengimo mokestį už 1986–1987 cukraus prekybos metus.

3        Šio mokesčio, nustatyto minėtu Reglamentu Nr. 1914/87, priimtu pagal Sutarties 43 straipsnį, tikslas – visiškai padengti nuostolius, kuriuos Bendrija patyrė cukraus sektoriuje per prekybos metus, prasidėjusius 1986 m. liepos 1 d. ir pasibaigusius 1987 m. birželio 30 dieną. Šie nuostoliai buvo patirti dėl itin didelių eksporto grąžinamųjų išmokų, kurias Bendrija buvo priversta mokėti minėtais prekybos metais tam, kad užtikrintų Bendrijoje pagaminto cukraus pertekliaus realizavimą trečiosiose šalyse.

4        Zuckerfabrik Süderdithmarschen apskundė Hauptzollamt Itzehoe sprendimą, tačiau jos skundas buvo atmestas. Tuomet Zuckerfabrik pateikė prašymą Finanzgericht Hamburg dėl šio sprendimo vykdymo sustabdymo. Ji tam pačiam teismui taip pat pateikė ieškinį dėl sprendimo panaikinimo. Pagrįsdama šiuos du pareiškimus, Zuckerfabrik nurodė, kad Reglamentas Nr. 1914/87, kuriuo buvo grindžiamas Hauptzollamt sprendimas, yra negaliojantis.

5        Finanzgericht Hamburg patenkino prašymą dėl Hauptzollamt Itzehoe sprendimo vykdymo sustabdymo ir pateikė Teisingumo Teismui tokius klausimus:

         „1.   a)     Ar EEB sutarties 189 straipsnio antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad visuotinis reglamentų taikymas valstybėse narėse neužkerta kelio nacionalinių teismų teisei taikant laikinąsias apsaugos priemones sustabdyti reglamentu grindžiamo administracinio akto galiojimą, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje?

                  b)     Jeigu atsakymas į pirmojo klausimo a punktą būtų teigiamas, kokiomis sąlygomis nacionaliniai teismai gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones? Ar Bendrijos teisėje tokiu atveju yra numatytos tam tikros sąlygos, ir, jei taip, kokios jos? Ar minėtos laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į nacionalinę teisę?

         2.     Ar 1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamentas Nr. 1914/87, kuriuo 1986‑1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis, yra galiojantis? Konkrečiai kalbant, ar minėtas reglamentas yra negaliojantis dėl to, kad jis pažeidžia principą, pagal kurį mokesčius nustatantys reglamentai neturi grįžtamosios galios?“

6        Kita nutartimi Finanzgericht Hamburg taip pat nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą iš esmės, kol Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą dėl jam pateiktų dviejų klausimų.

7        Be to, 1988 m. spalio 19 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1989 m. kovo 20 d., Finanzgericht Düsseldorf pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė penkis klausimus, taip pat susijusius su minėto Tarybos reglamento Nr. 1914/87 galiojimu.

8        Šie penki klausimai iškilo nagrinėjant bylą tarp cukrų gaminančios bendrovės Zuckerfabrik Soest GmbH ir Hauptzollamt Paderborn (Paderborn vyriausioji muitinės valdyba). 1987 m. spalio 20 d. Sprendimu Hauptzollamt Paderborn pareikalavo, kad Zuckerfabrik Soest GmbH sumokėtų 1 675 013,71 Vokietijos markių (DEM) kaip minėtą padengimo mokestį.

9        Zuckerfabrik Soest apskundė šį sprendimą, tačiau jos skundas buvo atmestas. Tuomet Zuckerfabrik Soest kreipėsi į Finanzgericht Düsseldorf su prašymu sustabdyti Hauptzollamt Paderborn priimto sprendimo vykdymą. Ji tam pačiam teismui taip pat pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo. Pagrįsdama savo prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą ir ieškinį dėl panaikinimo, Zuckerfabrik Soest, kaip ir Zuckerfabrik Süderdithmarschen kitoje byloje, teigė, kad reglamentas, kuriuo buvo nustatytas specialus padengimo mokestis ir kuriuo Hauptzollamt Paderborn grindė savo sprendimą, yra negaliojantis.

10      1988 m. vasario 10 d. Nutartimi Finanzgericht Düsseldorf, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, patenkino prašymą dėl Hauptzollamt Paderborn priimto sprendimo vykdymo sustabdymo, iškilus rimtų abejonių dėl reglamento, kuriuo nustatomas specialus padengimo mokestis, galiojimo.

11      1988 m. spalio 19 d. Nutartimi minėtas Finanzgericht sustabdė bylos nagrinėjimą iš esmės ir kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

         „1.   Ar Reglamentas Nr. 1914/87, kuriuo 1986‑1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis (OL L 183, 1987 7 3, p. 5), yra negaliojantis dėl to, kad specialus padengimo mokestis yra finansavimo mokestis, kuris gali būti nustatomas tik pagal EEB sutarties 201 straipsnį?

Subsidiariai

         2.     Ar specialaus padengimo mokesčio nustatymas cukraus sektoriuje 1986‑1987 prekybos metams Tarybos reglamente Nr. 1914/87 neprieštarauja Reglamento Nr. 1785/81 28 straipsnyje nustatytam finansavimo iš savo lėšų ribojimui bei Bendrijos teisėkūros sistemos saugumo principui?

Subsidiariai

         3.     Ar specialaus padengimo mokesčio nustatymas cukraus sektoriuje 1986‑1987 prekybos metams neprieštarauja draudimui kelti ekonomikos sektoriui riziką, kuri rinkos organizavimo kontekste reiškia nebūdingą riziką, ir nepagrįstų finansinių prievolių uždraudimo principui?

Subsidiariai

         4.     Ar Tarybos reglamento Nr. 1914/87, kuriuo 1986‑1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis, 1 straipsnis nepažeidžia diskriminacijos draudimo (40 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa), nustatydamas B cukrui daug didesnį mokestį negu A cukrui ?

Subsidiariai

         5.     Ar Tarybos reglamentas Nr. 1914/87, kuriuo 1986/1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis, minėtomis sąlygomis nepažeidžia Bendrijos teisėje galiojančių nuosavybės teisės ir teisės laisvai vykdyti ekonominę veiklą, kai tokia veikla gali būti toliau finansuojamas ne iš gauto pelno, bet tik iš rezervų, ir dėl to atitinkamų įmonių veiklai kyla grėsmė?“

12      Išsamesnį abiejų pagrindinių bylų faktų išdėstymą, susijusias Bendrijos teisės nuostatas, informaciją apie bylų eigą, taip pat Teisingumo Teismui pateiktas rašytines pastabas galima rasti posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

13      Atsižvelgiant į tai, kad abiejų šių bylų dalykai yra panašūs ir jos abi susijusios, kaip buvo patvirtinta per žodinę procedūros dalį, siekiant priimti galutinį sprendimą pagal Procedūros reglamento 43 straipsnį yra tikslinga jas sujungti.

 Dėl Bendrijos reglamentu grindžiamo nacionalinio teisės akto vykdymo sustabdymo

 Dėl esmės

14      Pirmiausia Finanzgericht Hamburg iš esmės siekia išsiaiškinti, ar EEB sutarties 189 straipsnio antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad nacionaliniai teismai neturi įgaliojimų sustabdyti Bendrijos reglamentu grindžiamo nacionalinio administracinio teisės akto vykdymą.

15      Pagrįsdamas įgaliojimus priimti tokį sprendimą sustabdyti vykdymą, Finanzgericht Hamburg teigia, kad tokia priemonė tik atideda nacionalinio sprendimo įgyvendinimą ir nekelia klausimo dėl Bendrijos reglamento galiojimo. Tačiau norėdamas paaiškinti savo klausimo priežastį, minėtas teismas, siekdamas pagrįsti teiginį, jog nacionaliniai teismai neturi tokios kompetencijos, nurodo, kad leidimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galintis sukelti rimtų pasekmių, gali kliudyti visiškam reglamentų veiksmingumui visose valstybėse narėse, taip pažeisdamas Sutarties 189 straipsnį.

16      Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Sutarties 189 straipsnio antrosios pastraipos reikalavimai negali trukdyti teisinei apsaugai, kurią Bendrijos teisė suteikia asmenims. Tais atvejais, kai nacionalinės institucijos administracine tvarka turi įgyvendinti Bendrijos reglamentus, Bendrijos teisės užtikrinama teisinė apsauga apima asmenų teisę papildomai ginčyti šių reglamentų teisėtumą nacionaliniuose teismuose ir skatinti šiuos teismus kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

17      Ši teisė būtų pažeista, jeigu ieškovas, laukdamas, kol Teisingumo Teismas, vienintelis turintis kompetenciją paskelbti, kad Bendrijos reglamentas yra neteisėtas (žr. 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto Frost 20 punktą, byla 314/85, Rink., 1987, p. 4189), priims sprendimą, neturėtų galimybės įvykdęs tam tikras sąlygas prašyti, kad būtų priimtas sprendimas dėl vykdymo sustabdymo, kuriuo remiantis ginčijamo reglamento pasekmės jo atžvilgiu tam tikrą laiką neturėtų teisinės galios.

18      Be to, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo minėtame 1987 m. spalio 22 d. Sprendime Foto-Frost (16 punktas), prašymai dėl prejudicinio sprendimo, kuriais siekiama išsiaiškinti, ar tam tikras teisės aktas yra teisėtas, kaip ir ieškiniai dėl panaikinimo, yra Bendrijos institucijų aktų teisėtumo kontrolės priemonė. Tačiau ieškinių dėl panaikinimo atveju EEB sutarties 185 straipsnis suteikia ieškovui galimybę prašyti sustabdyti ginčijamo akto vykdymą, o Teisingumo Teismui – įgaliojimą priimti sprendimą dėl tokio vykdymo sustabdymo. Todėl laikinosios apsaugos sistemos darna reikalauja, kad nacionaliniai teismai taip pat galėtų priimti sprendimą dėl Bendrijos reglamentu, kurio teisėtumas yra ginčijamas, grindžiamo nacionalinio administracinio akto vykdymo sustabdymo.

19      Be to, 1990 m. birželio 19 d. Sprendime Factortame (C‑213/89, Rink., 1990, p. I‑2433), priimtame byloje dėl nacionalinio teisės akto suderinamumo su Bendrijos teise, Teisingumo Teismas, remdamasis 177 straipsnio veiksmingumu, nusprendė, kad nacionalinis teismas, kreipęsis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikęs su išaiškinimu susijusius klausimus tam, kad galėtų išspręsti šią suderinamumo problemą, privalėjo turėti galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti ginčijamo nacionalinio teisės akto taikymą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, remdamasis pagal 177 straipsnį pateiktu išaiškinimu.

20      Laikinoji apsauga, kurią Bendrijos teisė užtikrina asmenims nacionaliniuose teismuose, privalo likti tokia pati, nepaisant to, ar šie asmenys ginčija nacionalinių teisės aktų suderinamumą su Bendrijos teise, ar Bendrijos antrinės teisės aktų galiojimą, nes ginčas abiem atvejais yra grindžiamas pačia Bendrijos teise.

21      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Sutarties 189 straipsnis turi būti aiškinamas taip: jis neatima iš nacionalinių teismų teisės sustabdyti Bendrijos reglamento pagrindu priimto nacionalinio administracinio akto vykdymą.

 Dėl sustabdymo sąlygų

22      Finanzgericht Hamburg toliau klausia, kokiomis sąlygomis nacionaliniai teismai gali priimti sprendimą dėl Bendrijos reglamentu grindžiamo nacionalinio administracinio akto vykdymo sustabdymo, atsižvelgiant į abejones, kurios jiems gali kilti dėl tokio reglamento galiojimo.

23      Pirmiausia reikia pažymėti, kad sustabdyti ginčijamo akto vykdymą galima tik tuomet, jeigu faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis remiasi ieškovai, įtikina nacionalinį teismą, kad yra rimtų abejonių dėl Bendrijos reglamento, kurio pagrindu priimtas ginčijamas administracinis aktas, galiojimo. Tik galimybė prieiti prie išvados dėl negaliojimo, ir tai gali padaryti tik Teisingumo Teismas, gali pateisinti sustabdančių priemonių taikymą.

24      Toliau reikia pažymėti, kad vykdymo sustabdymas turi turėti laikiną pobūdį. Nacionalinis teismas, į kuri kreipiamasi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, gali sustabdyti vykdymą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl galiojimo. Taigi, jeigu toks klausimas dar nebuvo pateiktas Teisingumo Teismui, nacionalinis teismas pats turi jį pateikti ir išdėstyti priežastis, dėl kurių, nacionalinio teismo manymu, reglamentas turi būti laikomas negaliojančiu.

25      Kalbant apie kitas administracinių aktų vykdymo sustabdymo sąlygas, reikia pažymėti, kad procedūros taisykles reglamentuoja nacionalinė teisė, ir atskirose valstybėse sustabdymo sąlygos reglamentuojamos nevienodai, o tai gali trukdyti vienodai taikyti Bendrijos teisę.

26      Tačiau šis vienodas taikymas yra pagrindinis Bendrijos teisinės sistemos reikalavimas; pagal jį Bendrijos reglamentu grindžiamo nacionalinio administracinio akto vykdymui sustabdyti, nors šį klausimą (konkrečiai kalbant – prašymo pateikimo ir nagrinėjimo klausimus) reguliuoja nacionalinė proceso teisė, visose valstybėse narėse turi būti taikomos vienodos sąlygos, bent jau sąlygos, susijusios su leidimo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones suteikimu.

27      Kadangi nacionalinių teismų teisė taikyti minėtą vykdymo sustabdymą atitinka Teisingumo Teismui 185 straipsniu priskirtą kompetenciją pagal 173 straipsnį pateiktų ieškinių atveju, nacionaliniai teismai gali taikyti tokias priemones tik tomis sąlygomis, kurios yra nustatytos taikant laikinąsias apsaugos priemones Teisingumo Teisme.

28      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčijamo akto vykdymą sustabdančias priemones galima taikyti tik skubiais atvejais, kitaip tariant, jeigu jų reikia imtis ir suteikti joms teisinę galią dar iki sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo, siekiant, kad taikyti tokias priemones prašanti šalis nepatirtų didelės ir nepataisomos žalos.

29      Kalbant apie skubą, reikia pažymėti, kad būtina, jog ieškovo nurodyta žala galėtų atsirasti dar iki Teisingumo Teismo sprendimo dėl ginčijamo Bendrijos akto galiojimo priėmimo. Kalbant apie žalos pobūdį, kaip Teisingumo Teismas jau yra keletą kartų pareiškęs savo nuomonę, išskirtinai piniginė žala iš esmės negali būti laikoma nepataisoma. Tačiau būtent prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarstantis nacionalinis teismas privalo išnagrinėti kiekvienai bylai būdingas aplinkybes. Todėl jis privalo įvertinti įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, ar tikėtina, kad dėl neatidėliotino teisės akto, kurio vykdymą prašoma sustabdyti, taikymo ieškovas patirs nepataisomą žalą, kurios nebūtų įmanoma atlyginti Bendrijos aktą paskelbus negaliojančiu.

30      Be to, reikia papildyti, kad nacionalinis teismas, kuriam pagal jo kompetenciją patikėta taikyti Bendrijos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visapusišką Bendrijos teisės veikimą, o iškilus abejonių dėl Bendrijos reglamentų galiojimo, atsižvelgti į Bendrijos interesą, būtent, – kad tokie reglamentai nebūtų atmetami kaip netaikytini, nesant atitinkamų garantijų.

31      Kad įvykdytų šį įsipareigojimą, nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas taikyti vykdymo sustabdymą, pirmiausia privalo patikrinti, ar aptariamas Bendrijos teisės aktas prarastų veiksmingumą, jeigu nebūtų nedelsiant pritaikytas.

32      Jeigu dėl tokio vykdymo sustabdymo Bendrija gali susidurti su finansine rizika, nacionalinis teismas taip pat turi turėti galimybę pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atitinkamas garantijas, pavyzdžiui, sumokėtų piniginį užstatą ar pateiktų kitokią užtikrinimo priemonę.

33      Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, atsakymas į pirmojo klausimo, kurį Teisingumo Teismui pateikė Finanzgericht Hamburg, antrąją dalį turi būti toks: sprendimą dėl nacionalinio akto, priimto įgyvendinant Bendrijos reglamentą, vykdymo sustabdymo nacionalinis teismas gali priimti tik:

–        jeigu šiam teismui kyla rimtų abejonių dėl Bendrijos akto galiojimo, ir tuo atveju, jeigu klausimas dėl ginčijamo teisės akto galiojimo dar nėra perduotas Teisingumo Teismui, minėtas teismas pats kreipiasi į Teisingumo Teismą su tokiu klausimu,

–        jeigu tai yra skubus atvejis ir ieškovas gali patirti didelę ir nepataisomą žalą,

–        jeigu nacionalinis teismas tinkamai atsižvelgia į Bendrijos interesus.

 Dėl galiojimo

34      Finanzgericht Hamburg suabejojo minėto Reglamento Nr. 1914/87 galiojimu dėl tos priežasties, kad jis prieštarauja grįžtamosios galios neturėjimo principui, taigi neatitinka ir teisinio saugumo principo.

35      Finanzgericht Düsseldorf savo ruožtu išreiškė abejones dėl minėto Bendrijos reglamento galiojimo, pateikdamas Teisingumo Teismui penkis klausimus, atskleidžiančius keletą prieštaravimo, susijusio su tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimu nustatant specialų padengimo mokestį, motyvų, taip pat su šio reglamento suderinamumu su pamatiniu 1981 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1785/81 dėl bendro rinkos organizavimo cukraus sektoriuje, taip pat su principo, pagal kurį ekonomikos šaka neturi būti apsunkinama jai nebūdinga rizika ir nepagrįstais finansiniais mokesčiais, pažeidimu ir su nuosavybės teisės bei laisvės vykdyti ekonominę veiklą pažeidimu.

36      Kadangi šiose dviejose bylose Teisingumo Teismui pateikti klausimai tėra skirtingi požiūriai, kuriais remiantis tas pats teisės aktas gali būti ginčijamas, juos galima nagrinėti kartu.

 Dėl EEB sutarties 201 straipsnyje įtvirtintos procedūros pažeidimo

37      Finanzgericht Düsseldorf iš esmės mano, kad norint nustatyti mokestį pagal EEB sutarties 43 straipsnį bendro žemės ūkio rinkų organizavimo kontekste, jis turi būti skirtas minėtai rinkai reguliuoti. Tačiau tokia priemonė gali būti taikoma tik dabar arba ateityje. Anot Finanzgericht Düsseldorf, padengimo mokesčio atveju taip nėra, nes jo tikslas – padengti praėjusiais prekybos metais patirtus nuostolius. Be to, šį mokestį privalo mokėti tik cukraus gamintojai, o rinkai reguliuoti skirta priemonė pirmiausia turėtų būti taikoma cukrinių runkelių augintojams. Taigi, pasak Finanzgericht Düsseldorf, ginčijamas mokestis – tai finansavimo mokestis, kuris galėjo būti teisėtai nustatytas tik pagal Sutarties 201 straipsnį.

38      Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad 1985 m. gegužės 7 d. Tarybos sprendimo 85/257/EEB dėl Bendrijų nuosavų lėšų sistemos (OL L 128, p. 15), galiojusio ginčijamo reglamento priėmimo metu, 2 straipsnyje skiriamos „įmokos ir kiti mokesčiai, nustatyti bendro cukraus rinkų organizavimo kontekste“, kurie pagal sutarčių nuostatas jau sudaro nuosavas lėšas, ir „pajamos, gaunamos iš kitų bendrosios politikos kontekste nustatytų mokesčių“, vadovaujantis Sutarčių nuostatomis. Šios pajamos tampa nuosavomis lėšomis tik užbaigus EEB sutarties 201 straipsnyje bei atitinkamose kitų steigimo Sutarčių nuostatose numatytas procedūras.

39      Atsižvelgiant į neišvengiamą cukraus gamybos apimties ir Bendrijos cukraus rinkos didėjimą, minėto 1985 m. gegužės 7 d. Sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos a punktu negalėjo būti ketinama apriboti sprendimo taikymo tik tiems mokesčiams, kurie jau buvo nustatyti sprendimo priėmimo metu, konkrečiai kalbant, minėtu Tarybos reglamentu Nr. 1785/81 (toliau – pamatinis reglamentas) nustatytiems mokesčiams. Kadangi specialus padengimo mokestis papildo kitus mokesčius, kurie jau buvo nustatyti 1985 m. gegužės 7 d. Sprendimo priėmimo metu, pagal šį sprendimą minėtas mokestis turi būti priskirtas „įmokoms ir kitiems mokesčiams, nustatytiems bendro cukraus rinkos organizavimo kontekste“.

40      Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Amylum (108/81, Rink., 1982, p. 3107) dėl 1970 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimo dėl valstybių narių piniginių įmokų pakeitimo Bendrijų nuosavomis lėšomis (OL L 94, p. 19), 1985 m. gegužės 7 d. Sprendimo, kaip biudžeto teisės priemonės, tikslas yra apibrėžti į Bendrijų biudžetą patenkančias nuosavas lėšas, o ne įvardyti Bendrijos institucijas, turinčias teisę nustatyti muitus, mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitas įplaukų formas.

41      Galima daryti išvadą, kad siekiant imtis tokios priemonės, šiuo atveju Reglamentu Nr. 1914/87 nustatyto specialaus padengimo mokesčio, net jei ta priemonė yra finansavimo mokestis, nebuvo būtina remtis 201 straipsnyje įtvirtinta procedūra.

42      Klausimas, ar EEB sutarties 43 straipsnis gali būti teisinis pagrindas mokesčiui, skirtam apmokestinti praeities laikotarpių ūkinę veiklą, nustatyti, yra tapatus klausimui, ar mokestis gali būti nustatytas atgaline data remiantis 43 straipsniu. Šis prieštaravimas sutampa su prieštaravimu, susijusiu su grįžtamosios galios neturėjimo principo pažeidimu, kuris bus nagrinėjamas toliau.

 Dėl Reglamento Nr. 1914/87 suderinamumo su pamatiniu reglamentu

43      Finanzgericht Düsseldorf, vadovaudamasis 1979 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimu NTN Toyo Bearing Company (113/77, Rink., 1979, p. 1185), teigia, kad Tarybai pamatinio reglamento 28 straipsniu nustačius didžiausią leistiną mokesčių, kurių gali būti reikalaujama iš cukraus gamintojų, tarifą, ji jau nebeturėjo teisės kitu reglamentu, tiesiogiai grindžiamu Sutarties 43 straipsniu, nustatyti tą didžiausią leistiną tarifą viršijantį mokestį.

44      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pamatinis reglamentas ir ginčijamas Reglamentas Nr. 1914/87 buvo priimti pagal Sutarties 43 straipsnį. Taigi Reglamentas Nr. 1914/87 negali būti laikomas pamatinį reglamentą įgyvendinančiu reglamentu, skirtingai nuo reglamento, kritikuoto byloje, kurioje buvo priimtas 1987 m. birželio 16 d. Sprendimas Romkes (46/86, Rink., 1987, p. 2671).

45      Taryba gali iš dalies pakeisti, papildyti ar panaikinti EEB sutarties 43 straipsnio pagrindu priimtą pamatinį reglamentą su sąlyga, kad tą reglamentą iš dalies keičiančios, papildančios ar panaikinančios nuostatos priimamos pagal tą pačią procedūrą, nesant reikalo šių nuostatų įtraukti į pamatinį reglamentą.

46      Nagrinėjamoje byloje situacija skiriasi nuo tų aplinkybių, kuriomis buvo priimtas jau minėtas 1979 m. kovo 29 d. Sprendimas NTN Toyo Bearing Company. Minėtu atveju Taryba priėmė bendro pobūdžio reglamentą, kad galėtų įgyvendinti vieną iš Sutarties 113 straipsnyje įtvirtintų tikslų, o įgyvendinimo reglamente, skirtame konkrečiam atvejui spręsti, nukrypo nuo taip apibrėžtų taisyklių.

47      Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad pamatinis reglamentas nedraudė Tarybai priimti Reglamento Nr. 1914/87, nes jis buvo priimtas nepažeidžiant Sutarties 43 straipsnyje nustatytos procedūros.

 Dėl grįžtamosios galios neturėjimo principo pažeidimo

48      Finanzgericht Hamburg, kaip ir Finanzgericht Düsseldorf, mano, kad Reglamentas Nr. 1914/87 prieštarauja grįžtamosios galios neturėjimo principui, nes jis buvo priimtas 1987 m. liepos 2 d., t. y. pasibaigus 1986‑1987 prekybos metams (pasibaigusiems 1987 m. birželio 30 d.), per kuriuos jame buvo numatyta padengti patirtus nuostolius. Taigi minėtas reglamentas susieja mokesčio mokėjimą su praeityje įvykusiais įvykiais, būtent su minėtais prekybos metais vykdyta cukraus gamyba. Be to, anot nacionalinių teismų, nebuvo paisoma teisėtų cukraus gamintojų lūkesčių, nes jie turėjo teisę tikėtis, kad pamatiniu reglamentu nustatyti mokesčiai nebus didinami, o jeigu ir būtų padidinti, šie mokesčiai būtų visiškai perkelti cukrinių runkelių augintojams.

49      Savo 1979 m. sausio 25 d. Sprendimuose Racke (98/78, Rink., 1979, p. 69), Decker (99/78, Rink., 1979, p. 101) ir 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Amylum (108/81) Teisingumo Teismas jau nustatė, kad nors, kaip bendra taisyklė, teisinės padėties apibrėžtumo principas neleidžia laiko atžvilgiu taikyti Bendrijos teisės akto nuo datos, ankstesnės nei jo paskelbimo data, išimtiniais atvejais, jeigu to reikia siekiamam tikslui ir jeigu yra tinkamai paisoma suinteresuotųjų asmenų teisėtų lūkesčių, gali būti kitaip.

50      Kalbant apie pirmą iš šių dviejų sąlygų, reikia priminti keletą fakto ir teisės aspektų. Dėl cukraus gamybos ir suvartojimo santykio Bendrijoje atsirandantis cukraus perteklius turi būti realizuojamas trečiųjų šalių rinkose. Kursų ar kainų pasaulinėje rinkoje ir Bendrijos kainų skirtumą padengia eksporto grąžinamosios išmokos. Pamatiniame reglamente buvo nustatyta, kad patys gamintojai apmokėtų visas dėl to patiriamas finansines išlaidas.

51      Siekiant kiek įmanoma priartėti prie ekonominės tikrovės ir taip stabilizuoti rinką, o tai yra vienas iš Sutarties 39 straipsnio tikslų, pamatinio reglamento 28 straipsnyje buvo nustatyta, kad paprastai šie mokesčiai mokami kiekvienų prekybos metų pabaigoje ir atitinkamai apskaičiuojami remiantis numatomais einamųjų prekybos metų nuostoliais, patiriamais dėl eksporto įsipareigojimų.

52      Tačiau tam tikrų išimtinių įvykių, pavyzdžiui, kaip yra šiuo atveju, staigaus dolerio kurso kritimo ar pasaulinių cukraus kainų kritimo, įvykusių būtent aptariamais prekybos metais, įtakos nebuvo galima pakankamai tiksliai numatyti mokesčių nustatymo metu. Tokiu atveju yra teisėta gamintojų mokėtinus mokesčius nustatyti tik tiksliai įvertinus visas minėtų įvykių pasekmes ir, jei reikia, tai padaryti pasibaigus tiems prekybos metams, per kuriuos tokie įvykiai įvyko.

53      Jeigu Taryba, tiksliai įvertinusi visus per 1986‑1987 prekybos metus patirtus nuostolius, nesiimtų jokių priemonių, kad padidintų gamintojų jau mokamus mokesčius, jos siekiamas tikslas – cukraus rinkos stabilizavimas bendro intereso vardan, pasinaudojant eksporto grąžinamosiomis išmokomis, galėtų būti pasiektas tik uždedant papildomą finansinę naštą Bendrijos biudžetui, o juk bendro cukraus rinkos organizavimo principas yra tas, kad ją visiškai finansuoja gamintojai.

54      Taigi Taryba turėjo teisę manyti, kad siekiamam bendram tikslui – Bendrijos cukraus rinkos stabilizavimui, yra būtina, jog ginčijamas reglamentas būtų taikomas 1986‑1987 prekybos metams. Todėl pirmoji Bendrijos teisės akto taikymo iki jo paskelbimo dienos sąlyga gali būti laikoma įvykdyta.

55      Tam, kad būtų galima nustatyti, ar buvo įvykdyta antroji iš pirmiau minėtų dviejų sąlygų, reikia išsiaiškinti, ar Tarybos veiksmai pažeidė teisėtus suinteresuotųjų asmenų lūkesčius dėl pamatinio reglamento nustatytos didžiausios leistinos mokesčių sumos, minėtiems lūkesčiams nepasiteisinus po Reglamento Nr. 1914/87 paskelbimo 1987 m. liepos 2 dieną.

56      Tačiau pagrindinių bylų ieškovai neturi teisės remtis jokiu teisėtu lūkesčiu, kuris galėtų būti apsaugomas.

57      Pirmiausia pamatinio reglamento vienuoliktojoje konstatuojamojoje dalyje cukraus gamintojams buvo pranešta, kad jie privalės visiškai padengti dėl gamybos ir vartojimo skirtumų Bendrijoje susidariusio pertekliaus realizavimo išlaidas.

58      Antra, 1986 m. rugsėjo 9 d. Komisija paskelbė balansą Nr. VI PC 2 ‑ 408, kuriame aiškiai parodoma 1986‑1987 prekybos metų deficito tikimybė.

59      Trečia, iš pasiūlymo, kuris 1987 m. balandžio 3 d., t. y., prieš baigiantis prekybos metams, buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje (OL C 89, p. 18), gamintojai sužinojo, kad Komisija pateikė Tarybai siūlymą priimti reglamentą, nustatysiantį specialų padengimo mokestį cukraus sektoriuje 1986‑1987 prekybos metams, ir šis pasiūlymas vėliau buvo įtrauktas į ginčijamą Reglamentą Nr. 1914/87.

60      Todėl su prieštaravimo motyvu, susijusiu su grįžtamosios galios neturėjimo principo nesilaikymu, negalima sutikti.

 Dėl draudimo kelti riziką, nebūdingą ekonomikos sektoriui taikytinam rinkos organizavimui, ar nustatyti nepagrįstus finansinius mokesčius minėtam sektoriui

61      Finanzgericht Düsseldorf mano, kad rinkos sutrikimai, su kuriais galima susidoroti imantis priemonių bendro rinkos organizavimo kontekste, gali būti priskiriami tos rinkos vidaus priežastims. Organizuojant kitas rinkas, pasaulinio kainų kritimo ir dolerio nuvertėjimo nulemtą riziką finansuoja išskirtinai EŽŪOGF. Tai įrodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai šią riziką laiko tokia, kurios prekybininkai negali kontroliuoti, todėl negali būti verčiami ją kompensuoti.

62      Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš tikrųjų tokio pobūdžio riziką dažniausiai kompensuoja EŽŪOGF. Tačiau Sutartyje, kurios 40 straipsnio 4 dalimi leidžiama įkurti tokį fondą, vis dėlto nereikalaujant, kad jis dalyvautų imantis kiekvienos rinkos organizavimo priemonės, tai nenustatyta. Kaip paaiškino Taryba atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, priežastis, dėl kurios cukraus sektoriui vieninteliam taikomas finansavimo iš nuosavų lėšų principas, yra ta, kad kituose žemės ūkio sektoriuose gamintojai turi mažesnes kainų garantijas, todėl jiems nėra užkraunama finansavimo našta.

63      Toliau reikia pažymėti, kad dėl eksporto grąžinamųjų išmokų Bendrijos cukraus gamintojai savo produkcijos dalį gali eksportuoti į pasaulinę rinką. Riziką, su kuria susiduria gamintojai, reikia vertinti atsižvelgiant į minėtą pasaulinę rinką. Taigi tikėtina, kad tokie veiksniai, kaip antai cukraus gamybos perteklius ar Europos valstybių valiutų ir dolerio santykio svyravimai, gali paveikti pasiūlą ar paklausą ir atitinkamai turėti įtakos šio produkto kainai. Su šiais veiksniais susijusi rizika negali būti laikoma nebūdinga aptariamai rinkai.

64      Be to, bet kuriuo atveju dėl specialaus padengimo mokesčio cukraus gamintojams nėra nustatoma nepagrįsta finansinė našta. Visų pirma šis mokestis atsveria pranašumus, kuriuos cukraus gamintojams suteikia galimybė gauti eksporto grąžinamąsias išmokas, kad šie galėtų realizuoti gaminamos produkcijos kiekį, viršijantį tai, kas suvartojama Bendrijoje. Antra, pagal Reglamento Nr. 1914/87 1 straipsnio 3 dalį cukraus gamintojai gali reikalauti, kad Bendrijoje auginamų cukrinių runkelių ar cukranendrių pardavėjai jiems kompensuotų didesnę aptariamo mokesčio dalį.

65      Dėl šių priežasčių su nacionalinio teismo pateiktu prieštaravimo motyvu negalima sutikti.

 Dėl diskriminacijos

66      Finanzgericht Düsseldorf mano, kad tai, jog specialus padengimo mokestis labiau paveikia B cukraus gamintojus, nei A cukraus gamintojus, nors abiem atvejais tai yra tas pats produktas, lemia diskriminaciją, kurią draudžia Sutarties 40 straipsnio 3 dalis.

67      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pamatinis reglamentas kiekvieniems cukraus prekybos metams ir kiekvienam gamybos regionui nustato A bazinį kiekį ir B bazinį kiekį. Valstybės narės A kvotų forma paskirsto įmonėms skirtą A bazinį kiekį, o B kvotų forma – B bazinį kiekį. Visų A kvotų, skirtų konkrečiais prekybos metais, suma apytikriai atitinka Bendrijos gyventojų suvartojamą cukraus kiekį per tuos prekybos metus. Neviršijant A ir B kvotų (A cukrus ir B cukrus) pagamintas cukrus gali būti laisvai parduodamas Bendrijoje; kainas ir realizavimą užtikrina intervencinės rinkos reguliavimo priemonės. Cukrus taip pat gali būti eksportuojamas į trečiąsias šalis, prireikus taikant eksporto grąžinamąsias išmokas. Galiausiai visas A ir B kvotas viršijantis įmonės pagamintas cukrus (C cukrus) gali būti parduodamas tik trečiosiose šalyse, negaunant už tai eksporto grąžinamųjų išmokų.

68      Ši sistema rodo, kad visos įmonės, kurių cukraus gamyba viršija joms nustatytą A kvotą, t. y. viršija joms nustatytą cukraus, skirto vartojimui Bendrijoje, gamybos dalį, gamina perteklinį kiekį, kuriam realizuoti yra vienintelis įprastas būdas – eksportas į trečiąsias šalis.

69      Taigi, kaip jau buvo minėta, specialaus padengimo mokesčio tikslas yra padengimo išskirtinius nuostolius, patirtus mokant dideles eksporto grąžinamąsias išmokas, skirtas skatinti Bendrijos gamybos pertekliaus realizavimą trečiųjų šalių rinkose.

70      Ši priežastis pateisina proporcingai didesnių mokesčių taikymą cukrui, pagamintam viršijant A kvotą.

71      Todėl argumentas, grindžiamas tariamu Sutarties 40 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos pažeidimu, turi būti atmestas.

 Dėl nuosavybės teisės ir laisvės vykdyti ekonominę veiklą pažeidimo

72      Finanzgericht Düsseldorf mano, kad jeigu įmonė neturi galimybės iš įprasto pelno, gauto konkrečiais prekybos metais, mokėti vieną po kito tais metais mokėtinus mokesčius ir yra priversta juos mokėti iš savo rezervų, sudarančių jos esmę, yra pažeidžiamos pagrindinės teisės – nuosavybės teisė ir laisvė vykdyti ekonominę veiklą.

73      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė (būtent žr. 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder byloje 265/87 15 punktą, Rink., 1989, p. 2237), jog nuosavybės teisė ir laisvė vykdyti ekonominę veiklą gali būti ribojamos, konkrečiai kalbant, bendro rinkos organizavimo kontekste, su sąlyga, kad šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos puoselėjamo bendro intereso tikslus ir nelemia neproporcingo bei netoleruotino įsikišimo, pažeidžiančio pačią tokių užtikrinamų teisių esmę.

74      Kaip teisingai pabrėžė Jungtinės Karalystės vyriausybė, pareiga mokėti mokestį negali būti laikoma nuosavybės teisę ribojančia priemone.

75      Taigi reikia konstatuoti, kad specialus padengimo mokestis niekaip nepažeidžia cukraus gamintojų nuosavybės teisės.

76      Kalbant apie laisvę vykdyti ūkinę veiklą, pirmiau jau buvo minėta, kad specialus padengimo mokestis – tai atsakas į bendro intereso vardan puoselėjamus tikslus, nes dėl jo ekonominio sektoriaus patirti nuostoliai neperkeliami Bendrijai. Šis įsikišimas negali būti laikomas neproporcingu. Kaip įtvirtinta Reglamento Nr. 1914/87 ketvirtojoje konstatuojamojoje dalyje, mokestis, kurį galima iš dalies perkelti cukrinių runkelių augintojams, buvo nustatytas siekiant esminio tikslo „nekelti klausimo dėl gamybos kvotų režimo anksčiau nustatyto laiko“. Kaip teisingai pabrėžė Komisija, kvotų sumažinimas, kuris būtų ilgam sumažinęs Bendrijos cukraus perdirbimo pramonės dalį pasaulio rinkoje, būtų daug rimčiau pažeidęs cukraus gamintojų ir cukrinių runkelių augintojų interesus.

77      Dėl šios priežasties argumentas dėl laisvės vykdyti ūkinę veiklą pažeidimo negali būti priimtas.

78      Iš pirmiau išdėstytų motyvų galima daryti išvadą, kad atsakymas Finanzgericht Hamburg ir Finanzgericht Düsseldorf turi būti toks: išnagrinėjus pateiktus klausimus, nebuvo atskleista jokių veiksnių, kurie dėl savo pobūdžio turėtų įtakos 1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamento Nr. 1914/87, kuriuo 1986‑1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis, galiojimui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

79      Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių, taip pat Europos Bendrijų Tarybos ir Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas,

atsakydamas į 1988 m. kovo 31 d. Finanzgericht Hamburg nutartimi ir 1988 m. spalio 19 d. Finanzgericht Düsseldorf nutartimi jam pateiktus klausimus nusprendžia:

1.      Sutarties 189 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis neatima iš nacionalinių teismų teisės sustabdyti Bendrijos reglamento pagrindu priimto nacionalinio administracinio akto vykdymo.

2.      Nacionalinis teismas gali priimti sprendimą dėl nacionalinio akto, priimto įgyvendinant Bendrijos teisės aktą, vykdymo sustabdymo tik tuomet, jeigu šiam teismui kyla rimtų abejonių dėl Bendrijos akto galiojimo, ir tuo atveju, jeigu klausimas dėl ginčijamo teisės akto galiojimo dar nėra perduotas Teisingumo Teismui, minėtas teismas pats kreipiasi į Teisingumo Teismą su tokiu klausimu, jeigu tai yra skubus atvejis, ir ieškovas gali patirti didelę bei nepataisomą žalą, ir jeigu nacionalinis teismas tinkamai atsižvelgia į Bendrijos interesus.

3.      Išnagrinėjus pateiktus klausimus, nebuvo atskleista jokių veiksnių, kurie dėl savo pobūdžio turėtų įtakos 1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamento Nr. 1914/87, kuriuo 1986‑1987 prekybos metams cukraus sektoriuje nustatomas specialus padengimo mokestis, galiojimui.

Paskelbta 1991 m. vasario 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.