TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1974 m. liepos 11 d.(*)

Byloje 8/74

dėl Briuselio tribunal de première instance pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 30–33, 36 ir 85 straipsnių išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje

Procureur du Roi

prieš

Benoît ir Gustave Dassonville

ir civilinėje byloje tarp

SA Ets Fourcroy

SA Breuval ir Cie

ir

Benoît ir Gustave Dassonville,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai A. M. Donner ir M. Sørensen, teisėjai R. Monaco, J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore, H. Kutscher, C. Ó Dálaigh, A. J. Mackenzie Stuart (pranešėjas),

generalinis advokatas A. Trabucci,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1974 m. sausio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1974 m. vasario 8 d., Briuselio tribunal de première instance pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas du klausimus dėl EEB sutarties 30, 31, 32, 33, 36 ir 85 straipsnių išaiškinimo, susijusius su reikalavimu pateikti oficialų eksportuotojo valstybės vyriausybės išduotą dokumentą produktams, turintiems kilmės vietos nuorodą.

2        Pirmuoju klausimu klausiama, ar nacionalinės teisės akto nuostata, draudžianti importuoti prekę, turinčią kilmės vietos nuorodą, jeigu prie šios prekės nėra pridėtas oficialus eksportuojančios valstybės išduotas dokumentas, patvirtinantis jos teisę į šią nuorodą, pagal Sutarties 30 straipsnį gali būti laikoma priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniam apribojimui.

3        Šis klausimas buvo iškeltas Belgijoje pradėtoje baudžiamojoje byloje prieš prekybininkus, kurie teisėtai įsigijo Prancūzijoje laisvai parduodamo Scotch whisky partiją ir importavo ją į Belgiją neturėdami Britanijos muitinės išduoto kilmės vietos sertifikato, taip pažeisdami nacionalinės teisės aktus.

4        Iš bylos medžiagos ir teisminių ginčų darytina išvada, kad prekybininkui, norinčiam importuoti į Belgiją Scotch whisky, kuris laisvai parduodamas Prancūzijoje, tokį sertifikatą gauti labai sunku, skirtingai nei importuotojui, įvežančiam prekes tiesiogiai iš valstybės gamintojos.

5        Bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams.

6        Nesant nustatytų Bendrijos taisyklių, užtikrinančių vartotojams produkto kilmės vietos nuorodos autentiškumą, jeigu valstybė narė imasi priemonių užkirsti kelią nesąžiningiems veiksmams šioje srityje, tai tik su sąlyga, kad šios priemonės būtų pagrįstos; ir kad reikalaujamos įrodymo priemonės nesudarytų kliūčių valstybių narių tarpusavio prekybos ir būtų prieinamos visiems jų nacionaliniams subjektams.

7        Net nenagrinėjant, ar tokios priemonės susijusios su 36 straipsniu, ar ne, jos bet kuriuo atveju pagal šio straipsnio antrajame sakinyje išreikštą principą neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.

8        Toks gali būti atvejis, kai valstybė narė reikalauja formalumų pateisinti produkto kilmės vietą, kuriuos be didelių sunkumų praktiškai galėtų įvykdyti tik tiesioginiai importuotojai.

9        Todėl vienos valstybės narės reikalavimas pateikti autentiškumo sertifikatą, kurį sunkiau gauti autentiško produkto, teisėtai laisvai parduodamo kitoje valstybėje narėje, importuotojams, negu to paties produkto importuotojams, įvežantiems produktą tiesiogiai iš jo kilmės šalies, yra priemonė, savo poveikiu lygiavertė kiekybiniam apribojimui ir nesuderinama su Sutartimi.

10      Antruoju klausimu klausiama, ar susitarimas, kuriuo ribojama konkurencija ir paveikiama valstybių narių tarpusavio prekyba, kai jis taikomas kartu su nacionalinės teisės aktu dėl kilmės vietos sertifikato, yra negaliojantis, nes sutartis leidžia pasinaudoti šiais teisės aktais tik išimtiniam importuotojui, kad būtų sutrukdyta lygiagrečiam importui, arba nedraudžia jam to daryti.

11      85 straipsnis draudžia išimtinių teisių sutartį, jeigu ji teisiškai arba faktiškai trukdo kitiems nei išimtinis importuotojas asmenims importuoti aptariamus produktus iš kitų valstybių narių į saugomą teritoriją.

12      Konkrečiau kalbant, išimtinių teisių sutartis gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, ir jos padarinys gali būti kliūtys konkurencijai, jei išimtinių teisių turėtojas gali trukdyti lygiagrečiam importui iš kitų valstybių narių į koncesijos apimamą teritoriją dėl bendro sutarties ir nacionalinių įstatymų pasekmių poveikio, kai išimtinai reikalaujama tam tikros autentiškumo įrodymo priemonės.

13      Norint nuspręsti, ar tai yra toks atvejis, reikia atsižvelgti ne tik į iš susitarimo sąlygų kylančias teises bei pareigas, bet ir į ekonominį bei teisinį sutarties kontekstą, o būtent į galimas panašias sutartis, to paties gamintojo sudarytas su išimtinių teisių turėtojais, įsisteigusiais kitose valstybėse narėse.

14      Šiuo klausimu dėl vienoje valstybėje narėje palaikomų gerokai aukštesnių kainų negu kitoje valstybėje narėje gali prireikti išnagrinėti, ar išimtinių teisių sutartis nėra naudojama, siekiant sutrukdyti importuotojams įsigyti aptariamo produkto autentiškumo įrodymo priemonių, kurių reikalauja tokios rūšies, kaip nurodyta klausime, nacionalinės teisės aktai.

15      Bet kuriuo atveju vien to fakto, kad susitarimas apsiriboja leidimu naudotis tokiais nacionalinės teisės aktais arba tam neprieštarauja, nepakanka, jis taptų savaime negaliojantis.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

16      Belgijos ir Jungtinės Karalystės Vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

17      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Briuselio tribunal de première instance nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1974 m. sausio 11 d. sprendimu pateikė Briuselio tribunal de première instance, nusprendžia:

1.      Vienos valstybės narės reikalavimas pateikti autentiškumo sertifikatą, kurį sunkiau gauti autentiško produkto, teisėtai laisvai parduodamo kitoje valstybėje narėje, importuotojams, negu to paties produkto importuotojams, įvežantiems produktą tiesiogiai iš jo kilmės šalies, yra priemonė, savo poveikiu lygiavertė kiekybiniam apribojimui ir nesuderinama su Sutartimi.

2.      Vien to fakto, kad susitarimas apsiriboja leidimu naudotis tokiais nacionalinės teisės aktais arba tam neprieštarauja, nepakanka, jog jis taptų savaime negaliojantis.

Kancleris Pirmininkas

* Proceso kalba: prancūzų.