KOMISIJOS PRANEŠIMAS

dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų aiškinamųjų gairių

(2023/C 222/01)

1.   ĮVADAS

Komisijos komunikate dėl Darnaus ir išmanaus judumo strategijos (1) nurodyta, kad reikia imtis ryžtingų veiksmų, kad didesniame skaičiuje veiklos sričių būtų pereinama prie darnesnių transporto rūšių. Viešojo transporto paslaugos yra labai svarbios siekiant Europos žaliojo kurso tikslų užtikrinti darnų, pažangų ir įtraukų judumą. Siekiant šių tikslų labai svarbu, kad būtų galima naudotis efektyviai išteklius naudojančiomis ir aplinką tausojančiomis viešojo transporto paslaugomis. Sausumos transporto sektoriuje šios paslaugos reguliuojamos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančiu Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (2) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, arba Reglamentas).

Pagal Protokolą Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų teikiant, pavedant teikti ir organizuojant visuotinės ekonominės svarbos paslaugas nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį ir naudojasi didele veiksmų laisve. Keleivinio transporto viešąsias paslaugas, kurios yra visuotinės ekonominės svarbos, ne visada galima teikti komerciniais pagrindais ir joms gali prireikti viešosios finansinės paramos. Būtent valstybės narės turi nustatyti savo piliečių judumo ir paramos, jei ji būtų reikalinga, poreikius.

Be to, finansinė parama turėtų būti teikiama tokiomis sąlygomis, kuriomis užtikrinamas neiškraipytas vidaus rinkos veikimas. Šios sąlygos išdėstytos Reglamente (EB) Nr. 1370/2007.

Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 įsigaliojo 2009 m. gruodžio 3 d. Atsižvelgiant į Ketvirtąjį geležinkelių dokumentų rinkinį (3), jis buvo iš dalies pakeistas 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/2338 (4).

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytos sąlygos, kuriomis gali būti organizuojamos ir finansuojamos geležinkelių ir kitų bėginių transporto rūšių bei kelių transporto viešosios paslaugos – jis visų pirma taikomas autobusų, tramvajų, metro ir geležinkelių transportui. Jis taip pat gali būti taikomas vidaus vandenų ir nacionalinių jūrų vandenų transportui, jeigu taip nusprendžia valstybės narės.

Minėtos sąlygos yra susijusios su, inter alia, viešųjų paslaugų įsipareigojimų apibrėžtimi, viešųjų paslaugų sutarčių taikymo sritimi, tokių sutarčių sudarymo (skyrimo) tvarka ir viešojo transporto operatoriams mokamos kompensacijos nustatymu. Jei laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų, tokia kompensacija laikoma suderinama su vidaus rinka ir jai netaikomas reikalavimas apie ją iš anksto pranešti Komisijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV arba Sutartis) 108 straipsnio 3 dalį.

2014 m. Komisija priėmė Komunikatą dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 aiškinamųjų gairių (5) (toliau – 2014 m. aiškinamosios gairės). Tomis gairėmis, kurios grindžiamos, be kita ko, valstybių narių geriausios patirties pavyzdžiais, buvo siekiama informuoti suinteresuotuosius subjektus apie tai, kaip Komisija supranta tam tikras Reglamento nuostatas.

Laikui bėgant teisės aktų sistema buvo plėtojama toliau: 2016 m. Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 buvo iš esmės pakeistas, visų pirma siekiant viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo konkurso tvarka principą taikyti ir geležinkelių sektoriuje. Šiuo pakeitimu taip pat nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuriuo iki 2023 m. gruodžio 24 d. galima toliau besąlygiškai tiesiogiai sudaryti keleivinio geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis, kad sektorius galėtų pasirengti rinkos atvėrimui.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Sąjungos teismai) taip pat išaiškino tam tikras Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatas ir taisykles, taikomas visuotinės ekonominės svarbos (Reglamente – bendrus ekonominius interesus tenkinančioms) paslaugoms. Šių taisyklių taikymui didelės įtakos turi tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. pagal Ketvirtąjį geležinkelių dokumentų rinkinį geležinkelio įmonėms suteikiama teisė naudotis geležinkelių infrastruktūra ir taip sudaromos sąlygos pagal Sąjungos teisę plėtoti komercines paslaugas.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, būtina peržiūrėti 2014 m. aiškinamąsias gaires, visų pirma siekiant padėti kompetentingoms institucijoms pasirengti pirmiau nurodyto pereinamojo laikotarpio pabaigai 2023 m. gruodžio 24 d. Šios peržiūrėtos gairės taip pat turėtų padėti sklandžiai įgyvendinti naujas iniciatyvas, pavyzdžiui, suteikti galimybę organizuoti ir remti tokias tarptautines viešąsias paslaugas kaip tarpvalstybinis keleivinis geležinkelių transportas, nes tai patraukli galimybė keliauti dideliais atstumais.

Prieš priimdama šį pranešimą Komisija konsultavosi su valstybėmis narėmis ir suinteresuotosioms šalims atstovaujančiais suinteresuotaisiais subjektais, pavyzdžiui, Europos viešojo transporto sektoriaus asociacijomis, įskaitant transporto sektoriaus darbuotojus ir keleivių organizacijas.

Šiuo Komisijos pranešimu, kuris apima tik tam tikras Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatas, naujos taisyklės nenustatomos. Jame valstybėms narėms pateikiami paaiškinimai ir gairės, kaip Komisija aiškina Reglamento nuostatas, visų pirma atsižvelgdama į atitinkamą Sąjungos teismų praktiką. Sąjungos teisės aiškinimas galiausiai yra Sąjungos teismų prerogatyva.

2.   KAIP KOMISIJA SUPRANTA REGLAMENTĄ (EB) Nr. 1370/2007

2.1.   Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo sritis

Šiame skyriuje pateikiami aiškinamieji nurodymai dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir tam tikrų direktyvų sąryšio. Tos direktyvos yra 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (6) (toliau – Direktyva 2014/24/ES), 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (7) (toliau – Direktyva 2014/25/ES), ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (8) (toliau – Direktyva 2014/23/ES). Šiame skyriuje taip pat paaiškinama, kaip Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 turi būti taikomas vidaus vandenų ir nacionalinių jūrų vandenų srityse. Jame taip pat pateikiamos tarptautinių viešojo transporto paslaugų, viešųjų paslaugų įsipareigojimų, susijusių su krovinių vežimo ir daugiarūšio transporto paslaugomis, taip pat specialių viešojo transporto rūšių gairės.

2.1.1.    5 straipsnio 1 dalis ir 1 straipsnio 3 dalis. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir viešųjų pirkimų bei koncesijų direktyvų sąryšis

Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 reglamentuojamos viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta jo 2 straipsnio i punkte, viešojo keleivinio geležinkelių ir kitų bėginių transporto rūšių bei kelių transporto srityje. Vis dėlto viešųjų paslaugų sutartims, atsižvelgiant į jų ypatumus, taip pat gali būti taikomos Viešųjų pirkimų direktyvos (Direktyva 2014/24/ES ir Direktyva 2014/25/ES) (9). Keleivinio transporto viešųjų paslaugų koncesijoms, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, Direktyva 2014/23/ES netaikoma (10).

Nustatant, kuri teisinė priemonė taikoma sudarant sutartį, svarbu atskirti paslaugų sutartis ir paslaugų koncesijas.

Direktyvos 2014/25/ES 2 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktuose paslaugų pirkimo sutartys apibrėžiamos kaip atlygintinos sutartys, kurios raštu sudaromos tarp vieno ar daugiau perkančiųjų subjektų, vykdančių šios direktyvos 8–14 straipsniuose nurodytą veiklą, ir vieno ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų, kurių objektas yra paslaugų teikimas. Kai šias sutartis sudaro perkančiosios organizacijos, apibrėžtos Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurios nevykdo Direktyvos 2014/25/ES 8–14 straipsniuose nurodytos veiklos, tos sutartys laikomos viešojo paslaugų pirkimo sutartimis pagal Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktus.

Direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių skyrimo 5 straipsnio 1 dalies b punkte paslaugų koncesija apibrėžiama kaip „raštu sudaryta piniginės naudos sutartis, kurios pagrindu viena ar daugiau perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų paveda teikti ir valdyti paslaugas (išskyrus a punkte nurodytų darbų vykdymą) vienam arba daugiau ekonominės veiklos vykdytojų, kai atlygį pagal ją sudaro tik teisė eksploatuoti paslaugas, kurios yra sutarties dalykas, arba ta teisė kartu su mokėjimu“.

5 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad „[s]uteikiant darbų arba paslaugų koncesiją koncesininkui perduodama veiklos rizika, susijusi su tų darbų arba paslaugų naudojimu, apimanti paklausos ar pasiūlos riziką arba abiejų šių rūšių riziką. Laikoma, kad koncesininkas prisiima veiklos riziką, kai įprastomis veiklos sąlygomis nesuteikiama garantijų, kad bus atgautos vykdant darbus ar teikiant paslaugas, kurie yra koncesijos dalykas, įdėtos investicijos ar patirtos išlaidos. Koncesininkui perduota rizikos dalis turi apimti realią atvirumo rinkos pokyčiams riziką, kaip antai, kad bet koks nuostolis, kurį gali patirti koncesininkas, nebūtų tik nominalus ar nedidelis.“

Šis viešųjų paslaugų sutarčių ir paslaugų koncesijų skirtumas yra svarbus, nes pagal Direktyvos 2014/23/ES 10 straipsnio 3 dalį ši direktyva netaikoma keleivinio transporto viešųjų paslaugų koncesijoms, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007. Todėl šių keleivinio transporto viešųjų paslaugų koncesijų sudarymas, neatsižvelgiant į transporto rūšį, reglamentuojamas tik Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007.

Kalbant apie paslaugų sutartis, vis dėlto svarbi transporto rūšis. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešųjų paslaugų sutartys dėl transporto autobusais ar tramvajais paslaugų sudaromos pagal Direktyvą 2004/17/EB (panaikintą ir pakeistą Direktyva 2014/25/ES) ir Direktyvą 2004/18/EB (panaikintą ir pakeistą Direktyva 2014/24/ES), jeigu tokios sutartys nėra paslaugų koncesijos. Taigi viešųjų paslaugų sutartys dėl autobusų ir tramvajų paslaugų sudaromos (skiriamos) tik pagal Viešųjų pirkimų direktyvas (Direktyvas 2014/24/ES ir 2014/25/ES).

Viešųjų paslaugų sutartys dėl keleivinio geležinkelių ir metro transporto viešųjų paslaugų, įskaitant paslaugų koncesijas, priešingai, sudaromos tik pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007. Joms pagal Direktyvos 2014/24/ES 27 konstatuojamąją dalį ir 10 straipsnio i punktą, Direktyvos 2014/25/ES 35 konstatuojamąją dalį ir 21 straipsnio g punktą ir Direktyvos 2014/23/ES 10 straipsnio 3 dalį šios direktyvos netaikomos. Daugiarūšio transporto sutarčių sudarymui taikomos taisyklės aptariamos 2.1.5 skyriuje.

Kalbant apie darbų koncesijas, Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[š]is reglamentas netaikomas viešosioms darbų koncesijoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2004/17/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte ar Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 3 dalyje“. Įsigaliojus Direktyvai 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo, keleivinio geležinkelių ir kitų bėginių transporto rūšių bei kelių transporto viešųjų paslaugų darbų koncesijoms taikoma tik ši direktyva. Sąvoka „darbų koncesija“ dabar apibrėžta Direktyvos 2014/23/ES 5 straipsnio 1 dalies a punkte.

Lentelė

Sutarčių sudarymui taikomo teisinio pagrindo santrauka pagal sutartinio įsipareigojimo tipą ir transporto rūšį

Transporto rūšis	Viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2014/24/ES ir 2014/25/ES	Paslaugų koncesijos, kaip apibrėžta Direktyvoje 2014/23/ES
Autobusai ir tramvajai	Direktyvos 2014/24/ES ir 2014/25/ES	Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007
Geležinkeliai ir metro	Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007	Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007

Reikėtų paaiškinti, kad visos Viešųjų pirkimų direktyvų nuostatos (ne tik susijusios su sutarčių sudarymo procedūromis) ir toliau taikomos autobusų ir tramvajų transporto viešųjų paslaugų sutartims. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie jų nuostatas dėl sutarčių nuostatų keitimo jų galiojimo laikotarpiu (žr. 2.5.5 skyrių).

2.1.2.    1 straipsnio 2 dalis. Valstybių narių sprendimai Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 taikyti vidaus vandenų ir nacionalinių jūrų vandenų transporto paslaugoms

1 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad valstybės narės gali taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 keleivinio vidaus vandenų ir – nepažeidžiant 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3577/92, taikančio laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (11) – nacionalinių jūrų vandenų transporto viešosioms paslaugoms.

Kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas, valstybės narės sprendimą taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 viešajam keleiviniam vidaus vandenų ar nacionalinių jūrų vandenų transportui turėtų priimti skaidriai, šiuo tikslu patvirtindamos teisiškai privalomą teisės aktą. Taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 keleivinio vidaus vandenų arba nacionalinių jūrų vandenų transporto paslaugoms gali būti ypač naudinga, kai šios paslaugos yra įtrauktos į platesnio masto viešojo keleivinio transporto tinklą.

Nepriėmus sprendimo Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 taikyti keleivinio vidaus vandenų transporto paslaugoms, viešasis šių paslaugų finansavimas tiesiogiai reglamentuojamas SESV 93 straipsnio nuostatomis. Savo komunikate dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3577/92 aiškinimo (12) Komisija pateikė Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo jūrų kabotažo paslaugoms gaires.

2.1.3.    1 straipsnio 2 dalis. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymas tarptautinėms transporto viešosioms paslaugoms

1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 taip pat taikomas teikiant tarptautines keleivinio transporto viešąsias paslaugas ir kad valstybių narių, kurių teritorijoje teikiamos paslaugos, kompetentingoms institucijoms susitarus, viešųjų paslaugų įsipareigojimai gali būti susiję su tarpvalstybinio lygmens paslaugomis, įskaitant paslaugas, kuriomis tenkinami vietos ir regioninio transporto poreikiai.

Nors 1 straipsnio 2 dalyje konkrečiai kalbama apie vietos ir regioninio transporto poreikius, tarptautinių viešųjų paslaugų sąvoka apima ir tolimojo susisiekimo keleivių vežimo viešąsias paslaugas. Būtina tarptautinių viešųjų paslaugų teikimo sąlyga yra valstybių narių, kurių teritorijoje teikiamos paslaugos, kompetentingų institucijų sutikimas. Tokios kompetentingos institucijos gali laisvai nuspręsti, ar jų jurisdikcijai priskiriamoje teritorijoje siūlomą teikti paslaugą pripažinti viešąja paslauga. 1 straipsnio 2 dalyje numatytas susitarimas (sutikimas) gali būti įvairių formų. Susitarimas, reikalingas tarptautinėms viešosioms paslaugoms teikti, negali būti grindžiamas tik bendrąja nuostata, kuria užtikrinama prieiga prie transporto infrastruktūros, nes ji jau garantuojama 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (13). Jei teikiant tarptautines paslaugas valstybės narės teritorija kertama tik tranzitu (t. y. neįlaipinant ar neišlaipinant keleivių), tranzito valstybės narės sutikimas nebūtinas, nes galima manyti, kad jos teritorijoje paslaugos neteikiamos.

Vis dėlto kompetentingos institucijos turi didelę veiksmų laisvę, susijusią su susitarimo turiniu. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali būti palaikomas įvairiais būdais, pavyzdžiui, sudarant dalyvaujančių institucijų konsorciumą, grindžiamą jų tarpusavio sutartiniais įsipareigojimais (kaip antai Europos teritorinio bendradarbiavimo grupė arba Europos ekonominių interesų grupė).

Jei visos kompetentingos institucijos, kurių teritorijose teikiamos tarptautinės transporto viešosios paslaugos, sutinka, niekas nedraudžia tik vienai ar kelioms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms nustatyti su visa paslauga susijusių viešųjų paslaugų įsipareigojimų ar skirti atitinkamos kompensacijos.

Jei kompetentinga institucija nesutinka su siūloma tarptautine viešąja paslauga, pastaroji tos valstybės narės jurisdikcijai priskiriamoje teritorijoje negali būti teikiama kaip viešoji paslauga. Tokiais atvejais Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 nedraudžiama teikti mišrių paslaugų, kai dalis tarpvalstybinių paslaugų teikiama komerciniu pagrindu, o kita dalis – kaip viešosios paslaugos. Vis dėlto valstybės narės turi užtikrinti, kad teikiant tokias paslaugas nebūtų iškraipoma konkurencija ir kad visų pirma nebūtų kompensuojamų ir komercinių kelionės dalių kryžminio subsidijavimo atvejų. Pavyzdžiui, jos, atsižvelgdamos į neskelbtinų komercinių duomenų apsaugos reikalavimus, gali prašyti operatorių pateikti išsamią ir skaidrią informaciją apie kiekvieno kelionės etapo išlaidas ir pajamas, iš kurios būtų matyti, kad komercinei ir kompensuojamai kelionės dalims netaikomas kryžminis subsidijavimas. Jos taip pat gali reikalauti, kad kompensaciją gaunantis operatorius komercinį partnerį pasirinktų remdamasis ne nuo seno palaikomais ryšiais, o sąžiningos ir skaidrios atrankos procedūros rezultatais.

2.1.4.    Su krovinių vežimo paslaugomis susiję viešųjų paslaugų įsipareigojimai

Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 krovinių vežimo paslaugoms netaikomas. Krovinių vežimo paslaugos gali būti laikomos visuotinės ekonominės svarbos (bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis) tik tuomet, kai atitinkama valstybė narė nustato, kad yra tikras tokių paslaugų poreikis, kuris rinkoje nepatenkinamas arba patenkinamas nepakankamai (žr. 2.2.3 skyrių). Jei valstybės narės nori krovinių vežimo geležinkeliais paslaugoms taikyti paramos priemones, kurios neatitinka Sprendime Altmark (14) nustatytų sąlygų ir yra laikomos valstybės pagalba, jos turi pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį apie tas priemones pranešti Komisijai.

2.1.5.    1 straipsnio 2 dalis. Su daugiarūšiu transportu susiję viešųjų paslaugų įsipareigojimai

Pagal Reglamento 1 straipsnio 2 dalį Reglamentas taikomas keleivinio geležinkelių ir kitų bėginių transporto rūšių bei kelių transporto viešosioms paslaugoms. Jei taip nusprendžia valstybės narės, jis taip pat gali būti taikomas keleivinio vidaus vandenų ir nacionalinių jūrų vandenų transporto viešosioms paslaugoms (žr. 2.1.2 skyrių). Todėl kompetentingos institucijos gali nuspręsti sudarydamos viešųjų paslaugų sutartis įtraukti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, apimančius vieną ar daugiau Reglamente nurodytų transportą rūšių. Kalbant apie sutarčių, susijusių su kelių rūšių transportu, trukmę, 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ji negali viršyti 15 metų, jeigu sutartys dėl vežimo geležinkeliais ar kitomis bėginėmis transporto rūšimis sudaro daugiau kaip 50 proc. atitinkamų paslaugų vertės. Sudarant paslaugų sutartis, apimančias tiek autobusų arba tramvajų, tiek metro arba geležinkelių transporto viešąsias paslaugas, ir toliau taikomi viešųjų pirkimų direktyvų (Direktyvos 2014/24/ES arba Direktyvos 2014/25/ES) ir Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimai.

Pagal 17 konstatuojamąją dalį kompetentingos institucijos gali laisvai nustatyti socialinius ir kokybinius viešųjų paslaugų įsipareigojimų kriterijus, be kita ko, susijusius su aplinkos apsauga. Siekdamos skatinti daugiarūšio viešojo transporto tvarumą aplinkos atžvilgiu, kompetentingos institucijos gali nustatyti su keliomis transporto rūšimis susijusius viešųjų paslaugų įpareigojimus.

2.1.6.    1 straipsnio 2 dalis. Specialios viešojo transporto rūšys

Siekdamos gerinti keleivinio transporto viešųjų paslaugų pasiūlą, visų pirma pirmosios ir (arba) paskutinės keleivių kelionių atkarpos lygmeniu, kompetentingos institucijos gali reguliaraus fiksuotų maršrutų viešojo transporto paslaugų pasiūlą papildyti užsakomosiomis viešojo transporto paslaugomis. Teikiant tokias užsakomąsias paslaugas (paprastai kelių transporto priemonėmis) keleiviams suteikiama galimybė elektroninio ar kitokio ryšio priemonėmis užsisakyti keliones, skirtas keleiviams surinkti ir išlaipinti tarp užsakomųjų paslaugų operatoriaus nustatytų arba tvarkaraštyje numatytų viešojo transporto stotelių. Jei teikiant užsakomąsias viešojo transporto paslaugas už viešųjų paslaugų įsipareigojimų, ypač susijusių su privalomu paslaugų prieinamumu, vykdymą suteikiama išimtinė teisė ir (arba) mokama kompensacija ir užsakomosios viešojo transporto paslaugos atitinka Reglamento 2 straipsnio a punkto reikalavimus, t. y. jos yra nediskriminuojant ir nuolat visuomenei teikiamos bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos, Komisija mano, kad jos taip pat priskiriamos Reglamento 1 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai.

Kai kurios kompetentingos institucijos į savo viešojo transporto paslaugų pasiūlą įtraukia paslaugas, teikiamas naudojant lynines transporto priemones (pvz., lyninio transporto priemones, funikulierius). Komisija mano, kad tokios paslaugos priskiriamos Reglamento 1 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai, jeigu jos teikiamos naudojant transporto priemones, kurios nuolat liečiasi su keliu arba bėgiais.

2.2.   Viešųjų paslaugų įsipareigojimų apibrėžtis ir viešųjų paslaugų sutarčių bendrosios taisyklės ir (arba) turinys

Šiame skyriuje pateikiami aiškinamieji nurodymai dėl pagrindinių bendrųjų taisyklių ypatumų ir dėl to, kaip kompetentingos institucijos apibrėžia viešųjų paslaugų įsipareigojimų ir išimtinių teisių pobūdį ir apimtį pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007. Be to, jame aptariamos sąlygos, kuriomis gali būti pratęsta viešųjų paslaugų sutarčių trukmė, taip pat sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims, be kita ko, vidaus operatorių atveju, sąlygos.

2.2.1.    2 straipsnio i punktas. Esminiai viešųjų paslaugų sutarties požymiai

Siekiant atsižvelgti į skirtingą teisinę tvarką ir tradicijas valstybėse narėse, Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatyta labai plati viešųjų paslaugų sutarties apibrėžtis, apimanti įvairių rūšių teisiškai privalomus dokumentus, kurie pagal nacionalinę teisę ne visada laikomi sutartimis.

Pagal 2 straipsnio i punktą viešųjų paslaugų sutartis yra „vienas ar keli teisiškai privalomi dokumentai, kuriais patvirtinamas kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus susitarimas dėl viešojo keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, valdymo ir teikimo patikėjimo tam viešųjų paslaugų operatoriui“. Tokia sutartis taip pat gali būti kompetentingos institucijos sprendimas, kuris yra priimtas atskiro teisės arba norminio akto forma arba kuriame nustatytos sąlygos, kuriomis kompetentinga institucija pati teikia paslaugas arba patiki tokių paslaugų teikimą vidaus operatoriui. Viešųjų paslaugų sutartis taip pat gali būti teisės aktas, kuriuo operatoriui pavedama teikti paslaugas, priimtas kartu su administraciniu aktu, kuriame išdėstyti išsamūs teikiamos paslaugos reikalavimai ir kompensacijos apskaičiavimo metodas. Sąvoka „viešųjų paslaugų sutartis“, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, taip pat apima viešųjų paslaugų koncesijas.

2.2.2.    2 straipsnio l punktas ir 3 straipsnio 2 ir 3 dalys. Bendrosios taisyklės

2 straipsnio l punkte bendrosios taisyklės apibrėžtos kaip priemonės, nediskriminuojant taikomos „visoms tos pačios rūšies keleivinio transporto viešosioms paslaugoms tam tikroje geografinėje teritorijoje, už kurią yra atsakinga kompetentinga institucija“. Todėl bendrosios taisyklės yra priemonės, kurios nediskriminuojant taikomos visiems vienos ar kelių rūšių viešojo transporto paslaugų operatoriams. Priemonė gali būti taikoma tik toje geografinėje teritorijoje, už kurią yra atsakinga kompetentinga institucija, tačiau nebūtinai visoje geografinėje teritorijoje.

Kompetentinga institucija gali nuspręsti taikyti bendrąsias taisykles tam, kad nustatytų socialinius arba kokybės standartus, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 17 konstatuojamojoje dalyje.

Valstybės narės ir (arba) kompetentingos institucijos gali organizuoti viešąjį transportą remdamosi bendrosiomis taisyklėmis, pavyzdžiui, įstatymais, potvarkiais ar reguliavimo priemonėmis. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnio 2 dalis apima tik tas bendrąsias taisykles, kuriomis visiems keleiviams arba tam tikrų kategorijų keleiviams nustatomi didžiausi kompensuojami tarifai. Taikant šias bendrąsias taisykles nėra prievolės sudaryti viešųjų paslaugų sutartį.

3 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 netaikyti bendrosioms taisyklėms dėl finansinių kompensacijų už viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kuriais nustatomi didžiausi moksleivių, studentų, praktiką atliekančių asmenų ir riboto judumo asmenų vežimo tarifai. Jei valstybė narė nusprendžia tai padaryti, nacionalinės institucijos turi įvertinti, ar pagal šias bendrąsias taisykles suteikta kompensacija yra valstybės pagalba. Jei tokia kompensacija yra valstybės pagalba, apie taisykles turi būti pranešta Komisijai pagal SESV 108 straipsnį.

Valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti kitų bendrųjų taisyklių, apimančių viešųjų paslaugų įsipareigojimus. Jei pagal jas numatoma kompensacija, pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnio 1 dalį turi būti sudaryta viešųjų paslaugų sutartis. Sudaryti tokias sutartis turėtų galėti visi operatoriai, įskaitant naujus rinkos dalyvius.

2.2.3.    2 straipsnio e punktas ir 2a straipsnis. Viešųjų paslaugų įsipareigojimų pobūdžio ir apimties ir viešųjų paslaugų sutarčių taikymo srities apibrėžimas

–   Viešųjų paslaugų įsipareigojimų bendrieji principai ir apibrėžtis

SESV 14 straipsnyje ir prie SESV pridėtame protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų nustatyti bendrieji principai, kaip valstybės narės turėtų apibrėžti ir teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Kaip jau minėta, pagal Protokolą Nr. 26 teikiant, pavedant teikti ir organizuojant kuo labiau naudotojų poreikiams pritaikytas visuotinės ekonominės svarbos paslaugas nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį ir turi didelę veiksmų laisvę. Komisija viešųjų paslaugų įsipareigojimų sąlygas gali ginčyti tik akivaizdžios klaidos atveju (15). Vis dėlto valstybės narės teisė apibrėžti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas nėra neribota ir ja negali būti savavališkai naudojamasi vien tam, kad konkrečiam sektoriui būtų sudaromos sąlygos apeiti taikomas konkurencijos taisykles (16).

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatyta teisinė sistema, pagal kurią valstybės narės gali teikti, pavesti teikti ir organizuoti visuotinės ekonominės svarbos (Reglamente – bendrus ekonominius interesus tenkinančias) paslaugas viešojo keleivinio geležinkelių ir kelių transporto srityje. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 1 straipsnyje teigiama, kad jo tikslas yra „nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi Sąjungos teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis“.

Kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio e punkte, viešųjų paslaugų įsipareigojimas yra reikalavimas užtikrinti bendrus interesus tenkinančių keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio operatorius, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu pat mastu arba tokiomis pat sąlygomis negaudamas atlygio (17).

Viešųjų paslaugų įsipareigojimais paprastai operatoriui nustatomi reikalavimai dėl, pavyzdžiui, paslaugų teikimo dažnumo, paslaugų kokybės, tarifinių įsipareigojimų ir paslaugų teikimo, konkrečiai, mažesnėse tarpinėse stotyse ar atvykimo vietose, kurios komerciniu požiūriu gali būti nepatrauklios, taip pat dėl paslaugų teikimo anksti ryte ir vėlai vakare. Gali būti nustatomi ir kiti reikalavimai.

Kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2a straipsnyje, viešųjų paslaugų įsipareigojimų sąlygas pagal 2 straipsnio e punktą nustato kompetentingos institucijos.

–   Suderinamumas su valstybių narių viešojo transporto politikos tikslais

Taikydama Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2a straipsnio 1 dalį kompetentinga institucija turi užtikrinti, kad viešųjų paslaugų įsipareigojimų sąlygos atitiktų politikos tikslus, nustatytus valstybių narių viešojo transporto politikos dokumentuose. Valstybės narės, nustatydamos tokių dokumentų turinį ir formą bei konsultavimosi su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais tvarką, naudojasi didele veiksmų laisve. Tokiuose dokumentuose turėtų būti apibrėžti viešojo transporto politikos tikslai, pavyzdžiui, susiję su teritoriniu susisiekimu, įskaitant tarpvalstybines jungtis, ir darniojo transporto plėtra, taip pat nustatytos priemonės, kaip juos pasiekti įvairių transporto rūšių srityse. Kaip nurodyta Reglamento (ES) 2016/2338 10 konstatuojamojoje dalyje, suinteresuotieji subjektai, su kuriais turi būti konsultuojamasi, gali būti transporto operatoriai, faktiškai arba potencialiai vykdantys veiklą atitinkamoje geografinėje vietovėje, infrastruktūros valdytojai ir keleiviams atstovaujančios organizacijos, darbuotojų organizacijos ir aplinkosaugos organizacijos.

–   Tikro viešųjų paslaugų įsipareigojimų poreikio egzistavimas

Minėtas Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio e punktas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Sąjungos teismų praktiką (18).

Iš šios teismų praktikos matyti, kad, prieš nustatydama viešųjų paslaugų įsipareigojimų sąlygas, kompetentinga institucija turėtų įvertinti, ar esama tikro planuojamų viešojo transporto paslaugų poreikio.

Remiantis šia teismų praktika, siekdamos įvertinti, ar esama tikro tokio poreikio, kompetentingos institucijos turėtų:

1.	įvertinti, ar yra naudotojų paklausa;

2.	įvertinti, ar nenustačius viešųjų paslaugų įsipareigojimų šios paklausos bent iš dalies negalėtų patenkinti rinkos operatoriai, ir

3.	pirmenybę teikti prieigai, kuri, siekiant patenkinti nustatytą poreikį, mažiausiai riboja pagrindines laisves ir mažiausiai kliudo tinkamai veikti vidaus rinkai.

Sąjungos teismų teigimu, „tai, kad valstybė narė neįrodė, jog [viešųjų paslaugų įsipareigojimo apimtis yra būtina ir proporcinga tikram viešosios paslaugos poreikiui], gali reikšti akivaizdžią vertinimo klaidą, į kurią Komisija turi atsižvelgti“ (19).

–   Viešojo transporto paslaugų paklausos ex ante vertinimas

Pagal Protokolo Nr. 26 1 straipsnį valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę teikiant, pavedant teikti ir organizuojant kuo labiau naudotojų poreikius atitinkančias viešąsias paslaugas. Viešojo transporto paslaugos turėtų būti organizuojamos atsižvelgiant į naudotojų interesus.

Vertindamos transporto paklausą, kompetentingos institucijos gali atsižvelgti ne tik į esamą ir būsimą naudotojų paklausą, bet ir į tikėtiną paklausą, kuri pagrįstai gali atsirasti siekiant politikos tikslų, pavyzdžiui, skatinant darnųjį transportą, regioninį susisiekimą, visuomenės sveikatą ar socialinę sanglaudą. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Europos žaliojo kurso tikslus, reikalavimas ex ante įvertinti paklausą nėra nesuderinamas su kompetentingų institucijų galimybe išplėsti viešojo keleivinio geležinkelių ar kelių transporto pasiūlą ir skatinti perėjimą prie kitų transporto rūšių, visų pirma nuo individualių automobilių prie ekologiškesnių paslaugų, be kita ko, tarptautiniu lygmeniu, bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis narėmis. Šis tikslas gali būti įtrauktas, pavyzdžiui, į Reglamento 2a straipsnio 1 dalyje nurodytus viešojo transporto politikos dokumentus.

Viešojo transporto paslaugų paklausos ex ante vertinimas gali būti atliekamas taikant įvairius metodus, pavyzdžiui, naudojant ankstesnius duomenis, atliekant reprezentatyvias naudotojų apklausas arba surengiant viešas konsultacijas su jais, siekiant nustatyti naudotojų su viešosiomis paslaugomis susijusius lūkesčius.

–   Rinkos pasiūlos analizė

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio e punktą negali būti tikro viešosios paslaugos poreikio, jeigu nesant šiuo tikslu valdžios institucijų nustatyto įpareigojimo operatoriai jau gali patenkinti naudotojų paklausą (20).

Rinkos pasiūlos analizę reikia atlikti tik tais atvejais, kai Sąjungos arba nacionalinės teisės aktais yra nustatytos teisės laisvai patekti į tam tikros rūšies viešųjų paslaugų sutartyje numatytų paslaugų rinką.

Atliekant rinkos pasiūlos vertinimą apskritai turėtų būti konsultuojamasi su operatoriais dėl jų intereso teikti atitinkamas paslaugas kaip atviros prieigos paslaugas ir įvertinami tų konsultacijų rezultatai. Su rinkos operatoriais gali būti konsultuojamasi, pavyzdžiui, dėl paslaugų, kurias jie jau teikia arba planuoja teikti atitinkamoje geografinėje vietovėje, pobūdžio, apimties ir teikimo dažnumo arba dėl tarifų, kuriuos jie taiko arba ketina taikyti, dydžio.

Kai rinkos operatorius teikia komercines paslaugas, numato jas pradėti teikti arba paskelbia, kad jos bus pradėtos teikti per gana trumpą laiką (pavyzdžiui, geležinkelių sektoriuje, kai operatorius informuoja reguliavimo instituciją ir infrastruktūros valdytoją apie savo ketinimą pradėti teikti paslaugą pagal Direktyvos 2012/34/ES 38 straipsnio 4 dalį), kompetentingos institucijos, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimų apimtį, turėtų į jas atsižvelgti, nebent yra objektyvių priežasčių to nedaryti.

Vertinant rinkos pasiūlą gali būti atsižvelgiama į tai, ar yra panašių transporto paslaugų, teikiamų kitų rūšių transporto priemonėmis, tačiau nebūtina to daryti. Atlikdamos šį transporto rūšių palyginamumo vertinimą, kompetentingos institucijos gali atsižvelgti į kiekvienos transporto rūšies ypatumus. Geležinkelių transporto atveju šie ypatumai apima investicijų naštos ir infrastruktūros sąnaudų klausimus (21). Jie taip pat gali apimti atitinkamų transporto rūšių naudą aplinkai, palyginti su kitomis transporto rūšimis.

–   Prieigos, kuri mažiausiai kliudo veikti vidaus rinkai, pasirinkimas

Vertindama, ar viešųjų paslaugų sutartyje nustatyti viešųjų paslaugų įsipareigojimai mažiausiai riboja pagrindines laisves ir mažiausiai kliudoma tinkamai veikti vidaus rinkai, kompetentinga institucija gali svarstyti galimybę taikyti alternatyvias Sąjungos teisę atitinkančias priemones. Pavyzdžiui, jei kompetentinga institucija siekia užtikrinti įperkamas transporto paslaugas, ji gali svarstyti galimybę, užuot sudarius viešųjų paslaugų sutartį su vienu operatoriumi, nustatyti bendrąsias taisykles dėl didžiausių tarifų. Šią analizę reikia atlikti tik tais atvejais, kai Sąjungos arba nacionalinės teisės aktais yra nustatytos teisės laisvai patekti į tam tikros rūšies viešųjų paslaugų sutartyje numatytų paslaugų rinką.

–   Galimybė viešųjų paslaugų sutartyje sugrupuoti sąnaudas padengiančias ir sąnaudų nepadengiančias paslaugas

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompetentingos institucijos gali sugrupuoti sąnaudas padengiančias ir sąnaudų nepadengiančias paslaugas. Ši nuostata turi būti aiškinama kartu su viešųjų paslaugų įsipareigojimo bendrąja apibrėžtimi, pateikta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio e punkte. Ja remiantis, pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus teikiamos paslaugos yra tokios paslaugos, kurių operatorius, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu pat mastu. Todėl kompetentingos institucijos sąnaudas padengiančias ir sąnaudų nepadengiančias paslaugas gali sugrupuoti tik tinkamai pagrįstais atvejais.

Reglamento (ES) 2016/2338 8 konstatuojamojoje dalyje, kuria pagrindžiama ši nuostata, nustatyta, kad „viešųjų paslaugų įsipareigojimų viešojo keleivinio transporto srityje sąlygos, kai įmanoma, turėtų sukurti teigiamų tinklo privalumų“. Todėl Komisija mano, kad sprendimas įtraukti sąnaudas padengiančias paslaugas į viešųjų paslaugų įsipareigojimų aprėptį taip pat turėtų atspindėti tikslą užtikrinti darnią transporto sistemą, visų pirma geografiniu lygmeniu, ir pasinaudoti teigiamų tinklo efektų nauda, o ne tik apriboti kompensacijos dydį.

Pagal Sąjungos teisę, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimų sąlygas ir apibrėždamos geografinę jų aprėptį, kompetentingos institucijos turi laikytis proporcingumo principo, kaip primenama Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2a straipsnio 1 dalyje. Sąnaudas padengiančių ir sąnaudų nepadengiančių paslaugų grupavimas turi būti būtinas ir proporcingas.

Baigiant 2.2.3 skyrių reikia pažymėti, kad kompetentingos institucijos itin daug dėmesio turėtų skirti šiame skyriuje išdėstytų sąlygų laikymuisi, kad joms nekiltų rizika nustatant viešųjų paslaugų įsipareigojimo apimtį padaryti akivaizdžios klaidos ir netektų pagal valstybės pagalbos taisykles susigrąžinti kompensacijos.

2.2.4.    2 straipsnio f punktas, 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis. Kaip turėtų būti apibrėžtas išimtinių teisių pobūdis ir apimtis, kad būtų užtikrinta atitiktis Sąjungos teisės aktams

Pagal 3 straipsnio 1 dalį, išskyrus ribotas 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis, jei kompetentinga institucija nusprendžia operatoriui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą suteikti išimtinę teisę ir (arba) kompensaciją, turi būti sudaroma viešųjų paslaugų sutartis. 2 straipsnio f punkte išimtinė teisė apibrėžiama kaip „teisė, suteikianti galimybę viešųjų paslaugų operatoriui teikti tam tikras keleivinio transporto viešąsias paslaugas tam tikru maršrutu, tam tikrame tinkle arba zonoje, nedalyvaujant jokiam kitam tokiam operatoriui“. Pagal 4 straipsnio 1 dalį viešųjų paslaugų sutartyje turi būti nurodomos naudojimosi išimtine teise sąlygos, visų pirma joje nurodytos transporto paslaugos rūšis, geografinė aprėptis ir išimtinės teisės naudojimo trukmė. Pagal 2 straipsnio f punkte pateiktos apibrėžties formuluotę išimtinės teisės suteikiamos tik teikti tam tikras viešojo transporto paslaugas tam tikrais maršrutais, tam tikruose tinkluose arba zonose.

Bendrosios rinkos raida, visų pirma geležinkelio įmonių teisė naudotis infrastruktūra siekiant teikti atviros prieigos paslaugas valstybių narių vidaus rinkose, nustatyta Direktyvos 2012/34/ES 10 straipsniu, turi įtakos išimtinių teisių, suteiktų kaip tam tikros formos kompensacija už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą, sampratai.

Išimtinių teisių ir prieigos teisių tarpusavio sąveika paaiškinta Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1795 (22) dėl ekonominės pusiausvyros įvertinimo 6 straipsnyje: valstybės narės gali suteikti išimtines teises, tačiau jos negali riboti kitų operatorių teisės naudotis atitinkama geležinkelių infrastruktūra keleivių vežimo geležinkeliais paslaugoms teikti, nebent dėl tokių paslaugų kiltų pavojus viešųjų paslaugų sutarties ekonominei pusiausvyrai, kaip nustatyta Direktyvos 2012/34/ES 11 ir 11a straipsniuose.

Pagal Direktyvos 2012/34/ES 11 ir 11a straipsnius, išskyrus viešųjų paslaugų sutartis, priskiriamas Direktyvos 2012/34/ES 11 straipsnio 5 dalies taikymo sričiai, kurių atveju prieiga gali būti ribojama besąlygiškai, visais kitais atvejais būtina viešųjų paslaugų sutarčių, kuriomis suteikiamos išimtinės teisės, apsauga nuo pajamų sumažėjimo teikiant atviros prieigos paslaugas yra užtikrinama tik atliekant ekonominės pusiausvyros įvertinimą. Kaip nurodyta Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1795 dėl ekonominės pusiausvyros įvertinimo 6 straipsnyje, atlikdama įvertinimą reguliavimo institucija turi deramai atsižvelgti į tokių išimtinių teisių piniginę vertę.

Valstybės narės pagal teisines taisykles arba administracinis būdais gali suteikti tam tikrų teisių, kurios gali neatrodyti kaip išimtinės, tačiau jos kitoms įmonėms de facto užkerta kelią dalyvauti rinkoje. Pavyzdžiui, taikant administracinę tvarką, pagal kurią leidimas teikti viešojo transporto paslaugas išduodamas tik atitikus tokius kriterijus kaip pageidaujama paslaugų apimtis ir kokybė, gali būti praktiškai apribotas rinkoje veikiančių operatorių skaičius. Tokios de facto išimtinės teisės taip pat turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimus.

2.2.5.    4 ir 8 straipsniai. Viešųjų paslaugų sutarčių trukmė ir sąlygos, kuriomis viešųjų paslaugų sutarties trukmė gali būti pratęsta ne ilgesniam kaip 50 proc. ankstesnės sutarties trukmės laikotarpiui

4 ir 8 straipsniuose išdėstytos nuostatos dėl ilgiausios viešųjų paslaugų sutarčių trukmės ir jų sudarymo bei galiojimo pabaigos terminų.

Sutarties trukmė turi būti nustatoma atsižvelgiant į transporto paslaugų teikimo pradžią. Šis aiškinimas taip pat patvirtinamas tuo, kad nuo tos dienos pradedamos taikyti pagrindinės Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatos, pavyzdžiui, susijusios su kompetentingų institucijų pareiga už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą skirti kompensacijas. Komisija vadovaujasi supratimu, kad keliose valstybėse narėse sutarčių trukmė nustatoma sutartyse nurodant transporto paslaugų teikimo pradžią.

Prieš pradedant vykdyti viešųjų paslaugų sutartį gali būti nustatomas vadinamasis mobilizavimo etapas, per kurį viešųjų paslaugų operatorius pasirengia veiklos vykdymo pradžiai. Laikas, kurio reikia ištekliams sutelkti, gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo viešųjų paslaugų įsipareigojimų pagal senąją ir naująją sutartis skirtumų: nuo kelių savaičių tiesioginio sutarties sudarymo atveju, kai nereikia didelio pasirengimo, iki trejų ar net ketverių metų, kai sutartį sudaro viešojo transporto operatoriai, turintys daug investuoti, pvz., įsigyti naujus riedmenis reikiamoms paslaugoms teikti.

Vis dėlto mobilizavimo laikotarpis nuo sutartinių įsipareigojimų atsiradimo momento, kuris paprastai sutampa su sutarties pasirašymu, iki transporto paslaugų teikimo pradžios neįtraukiamas į sutarties trukmę. Jis visada turėtų būti proporcingas akivaizdiems operatoriaus poreikiams pasirengti ketinamai vykdyti veiklai ir atitikti ankstesnę praktiką atitinkamoje valstybėje narėje. Parenkant laiką sutarčiai sudaryti, palyginti su veiklos vykdymo pradžia, neturėtų būti apeinamos Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies iii punkte įtvirtintos nuostatos dėl laipsniško atsisakymo tiesiogiai sudaryti sutartis nekeliant sąlygų. Taip gali būti tuo atveju, kai viešųjų paslaugų sutartis su veiklą vykdančiu operatoriumi iš naujo sudaroma tiesiogiai, likus labai nedaug laiko iki galutinio 2023 m. gruodžio 25 d. termino, susijusio su tiesioginio sutarčių sudarymo ir paskelbimo reikalavimais, o veiklą pagal naująją sutartį planuojama pradėti vykdyti gerokai po tos datos ir objektyvaus pateisinimo mobilizavimo laikotarpio trukmei nėra.

Mobilizavimo laikotarpiu gali būti atliekami išankstiniai kompensacijos mokėjimai, jeigu laikomasi ir valstybės pagalbos taisyklių.

4 straipsnio 4 dalyje leidžiama prireikus ir atsižvelgiant į turto nusidėvėjimo sąlygas viešųjų paslaugų sutarties trukmę pratęsti ne ilgesniam kaip 50 proc. ankstesnės sutarties trukmės laikotarpiui. Pratęsti viešųjų paslaugų sutarties trukmę galima, jeigu viešųjų paslaugų operatorius suteikia turtą, pavyzdžiui, riedmenis, techninės priežiūros įrenginius arba infrastruktūrą, kurio nusidėvėjimo laikotarpis yra itin ilgas, kuris yra reikšmingas lyginant su bendro turto, kurio reikia viešųjų paslaugų sutartyje numatytoms keleivinio transporto paslaugoms teikti, verte ir kuris yra daugiausia susijęs su sutartyje numatytomis keleivinio transporto paslaugomis.

15 konstatuojamoje dalyje taip pat paaiškinta, kad „reikia numatyti galimybę ne daugiau kaip pusei jų pirminės trukmės viešųjų paslaugų sutartis pratęsti tais atvejais, kai viešųjų paslaugų operatorius privalo investuoti į turtą, kurio amortizacijos laikotarpis ypač ilgas, ir – atsižvelgiant į jų konkrečius ypatumus bei apribojimus – atokiausių regionų, nurodytų SESV 349 straipsnyje, atveju“.

Kadangi tai yra bendrosios taisyklės dėl viešųjų paslaugų sutarčių trukmės išimtis, galimybė pratęsti jų trukmę ne ilgesniam kaip 50 proc. ankstesnės sutarties laikotarpiui turėtų būti taikoma ribotai. Kiekvienu konkrečiu atveju kompetentinga institucija turi įvertinti, ar būtina pratęsti sutartį tam, kad operatorius galėtų amortizuoti savo turtą pagal įprastą arba teisės aktuose nustatytą nusidėvėjimo normą, ir ar prailginta trukmė yra proporcinga priemonė šiam tikslui pasiekti. Atlikdama šį vertinimą, kompetentinga institucija atsižvelgia ne į viešosiomis lėšomis, o tik į paties operatoriaus finansuojamą turto dalį.

Apskritai kompetentinga institucija nuspręs pratęsti sutarties trukmę prieš naujos sutarties sudarymą, kad sutarties trukmė būtų aiški nuo jos sudarymo dienos. Pratęsti sutarties trukmę jos galiojimo laikotarpiu galima tik laikantis tam tikrų sąlygų. Numatomos investicijos į naujus riedmenis turi būti objektyviai pagrįstos, pavyzdžiui, vėlesniu etapu atsiradusiomis techninėmis priežastimis. Turėtų būti įrodyta, kad, nepratęsus sutarties trukmės, likusiu sutarties galiojimu laikotarpiu nebūtų įmanoma užtikrinti prasmingos investicijų amortizacijos. Tokio sutarties trukmės pratęsimo galimybė ir sąlygos turėtų būti aiškiai nurodytos konkurso dokumentuose ir sutartyje. Be to, toks sutarties trukmės pratęsimas gali turėti įtakos kompensacijos dydžiui, kuris dėl to turėtų būti pakoreguotas.

Taikant 8 straipsnio 2 dalį, sutarčių, nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. gruodžio 24 d. sudarytų pagal 5 straipsnio 6 dalį, trukmė negali viršyti dešimties metų. Tai yra konkreti ir absoliuti riba, kuria siekiama išlaikyti 2023 m. gruodžio 24 d. galutinio termino poveikį ir neleisti, kad toliau ilgą laiką būtų taikomos pagal 5 straipsnio 6 dalį ir 7 straipsnio 3 dalį sudarytos sutartys. Todėl tokių sutarčių trukmė negali būti pratęsta taikant 4 straipsnio 4 dalį.

2.2.6.    4 straipsnio 7 dalis ir 5 straipsnio 2 dalies e punktas. Sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sąlygos

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalį viešųjų paslaugų sutartyje turi būti nurodyta, ar gali būti sudaromos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartys, ir, jeigu taip, kokia apimtimi. Jei sutartiniai įsipareigojimai perduodami tretiesiems asmenims, viešojo transporto operatorius visada privalo pats teikti didelę dalį keleivinio transporto viešųjų paslaugų.

Tiesiogiai su vidaus operatoriumi sudarytų viešųjų paslaugų sutarčių sutartiniai įsipareigojimai taip pat gali būti perduodami tretiesiems asmenims, tačiau laikantis griežtesnių sąlygų. Pagal 5 straipsnio 2 dalies e punktą vidaus operatorius privalo pats teikti didžiąją dalį keleivinio transporto viešųjų paslaugų. Šia nuostata teisės aktų leidėjas siekė neleisti vidaus operatoriui kitam subjektui perduoti daugiau kaip didelės dalies sutartinių įsipareigojimų, susijusių su transporto paslaugomis, nes tokiu atveju sąvoka „vidaus operatorius“, kurį kontroliuoja kompetentinga institucija, netektų prasmės.

Nedarant poveikio konkrečių atvejų analizei, būtų pagrįsta manyti, kad tretiesiems asmenims perduodant daugiau kaip trečdalį sutartinių įsipareigojimų, susijusių su viešojo transporto paslaugomis, reikėtų pateikti svarų pagrindimą, visų pirma atsižvelgiant į 5 straipsnio 2 dalies e punkto tikslus, pavyzdžiui, siekį užkirsti kelią netikrų vidaus operatorių įsisteigimui. Transporto paslaugų, kurių sutartinius įsipareigojimus ketinama perduoti tretiesiems asmenims, dalis paprastai skaičiuojama pagal vertę arba tvarkaraštyje numatytus kilometrus (23).

Kalbant apie viešųjų paslaugų sutartis, sudarytas pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, t. y. laikantis Viešųjų pirkimų direktyvose numatytų procedūrų, Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalyje nustatytos taisyklės dėl sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims yra viršesnės už tose direktyvose nustatytas taisykles (24).

Bet kuriuo atveju sutartiniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims turi būti perduodami laikantis atitinkamų viešųjų pirkimų teisės aktų.

Galiausiai Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 nedraudžiama viešųjų paslaugų sutartyje numatyti mažiausios transporto paslaugų, kuriuos operatorius pagal viešųjų paslaugų sutartį perduoda teikti tretiesiems asmenims, procentinės dalies pagal šių paslaugų vertę. Tai gali būti nustatyta sutartyje, jeigu laikomasi Reglamento nuostatų, ypač susijusių su didžiausia viešųjų paslaugų sutartyje numatytų paslaugų, kurių teikimas gali būti perduotas tretiesiems asmenims, dalimi.

2.3.   4 straipsnio 4a, 4b, 5 ir 6 dalys. Darbuotojų apsauga pasikeitus operatoriui

Reglamento (ES) 2016/2338 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad kurdamos bendrą Europos geležinkelių erdvę valstybės narės turėtų užtikrinti tinkamą viešųjų paslaugų operatorių darbuotojų socialinės apsaugos lygį. 4 straipsnio 4a ir 4b dalyse primenamos atitinkamos viešojo transporto srityje vykdomai veiklai taikomos taisyklės ir įpareigojimai.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 5 dalį ir kaip paaiškinta jo 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse, pasikeitus operatoriui esama tokių darbuotojų apsaugos scenarijų:

(i)

jei tenkinamos 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (25) taikymo sąlygos, pavyzdžiui, kai ankstesnis operatorius naujajam operatoriui perduoda svarbų materialųjį turtą, pavyzdžiui, riedmenis (26), darbuotojų teisių apsauga, kuri visų pirma apima darbo sutarčių tęstinumą, yra tiesiogiai grindžiama šia direktyva;

(ii)	tais atvejais, kai nevyksta perdavimas, apibrėžtas Direktyvoje 2001/23/EB, kompetentingos institucijos vis dėlto gali reikalauti, kad darbuotojams, kurie anksčiau buvo įdarbinti paslaugoms teikti, būtų suteiktos tokios teisės, kokias darbuotojai būtų turėję, jeigu būtų taikoma Direktyva 2001/23/EB;

(iii)

kompetentingos institucijos gali nuspręsti reikalauti, kad viešojo transporto operatorius visų darbuotojų, teikiančių viešojo transporto paslaugas, atžvilgiu laikytųsi tam tikrų socialinių standartų, „siekiant užtikrinti skaidrias ir vienodas sąlygas operatorių konkurencijai ir išvengti socialinio dempingo pavojaus“, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 17 konstatuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, tie standartai galėtų būti susiję su įmonės lygmeniu sudaromomis arba atitinkamam rinkos segmentui skirtomis kolektyvinėmis sutartimis;

(iv)	kompetentingos institucijos gali kartu taikyti ii ir iii punktuose nurodytus variantus.

4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į konkurso dokumentus ir viešųjų paslaugų sutartis turi būti įtraukta informacija apie darbuotojų apsaugos srityje taikomas taisykles ir nuostatas, pavyzdžiui, kokybės ir socialiniai standartai, kokybės ir socialiniai kriterijai, teisės ir pareigos, susijusios su darbuotojų perdavimu pasikeitus operatoriui. Tokie standartai ir kriterijai gali būti susiję, pavyzdžiui, su galimybėmis naudotis socialinėmis priemonėmis ir sanitariniais įrenginiais, reguliariu ir tęstiniu darbuotojų mokymu, moterų, vyresnio amžiaus darbuotojų ir neįgaliųjų paaukštinimo planais, taip pat su darbo vieta ir sauga susijusių įpareigojimų bei darbuotojų dalyvavimo taisyklių laikymusi.

2.4.   Prieiga prie pagrindinių gamybos veiksnių ir informacijos

Šiame skyriuje pateikiamos aiškinamosios gairės dėl prieigos prie geležinkelių riedmenų, taip pat informacijos, kuri yra būtina sudarant viešųjų paslaugų sutartis.

2.4.1.    5a straipsnis. Prieiga prie geležinkelių riedmenų

Prieiga prie geležinkelių riedmenų yra labai svarbi tam, kad operatoriai galėtų teikti pasiūlymus konkursuose dėl viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo, ypač tais atvejais, kai jie yra nauji rinkos dalyviai, neturintys didelio riedmenų parko.

Pagal 5a straipsnį kompetentingos institucijos turi įvertinti, ar būtina imtis priemonių siekiant užtikrinti veiksmingą ir nediskriminacinę prieigą prie tinkamų riedmenų. Vertindama, kokiu mastu operatoriai turi veiksmingą prieigą prie geležinkelių riedmenų, kompetentinga institucija turėtų įvertinti visas susijusias kliūtis, pavyzdžiui, finansines, technines ar reguliavimo kliūtis, kurios gali trukdyti pasinaudoti tokia prieiga. Turėtų būti atsižvelgiama į išperkamosios nuomos bendrovių, kitų riedmenis nuomojančių rinkos dalyvių arba kompetentingų institucijų valdomų riedmenų parko išteklių pasiūlą. Atliekant šį vertinimą taip pat turėtų būti atsižvelgiama į mobilizavimo laikotarpį, t. y. laiką, kurio reikia, kad operatoriai galėtų pradėti naudoti riedmenis vežimo veiklai vykdyti. Svarstydamos, ar prieiga prie geležinkelių riedmenų yra nediskriminacinė, kompetentingos institucijos turi įvertinti, ar tam tikrų operatorių sąlygos naudotis geležinkelių riedmenimis yra mažiau palankios nei jų konkurentų. Galiausiai jos turėtų išnagrinėti, ar turimi riedmenys yra tinkami, t. y. ar jie atitinka konkurso dokumentuose nustatytus kainos, kokybės ir techninių standartų reikalavimus.

Ši vertinimo ataskaita turi būti paskelbiama viešai ir pakankamai anksti, kad visi suinteresuotieji subjektai galėtų imtis veiksmų. Šios ataskaitos tikslumą taip pat galima užginčyti atliekant peržiūrą pagal 5 straipsnio 7 dalį.

Kai vertinimo ataskaitoje padaroma išvada, kad būtina imtis priemonių veiksmingai ir nediskriminacinei prieigai prie tinkamų riedmenų užtikrinti, kompetentingos institucijos pagal 5a straipsnio 2 dalį teisiškai neprivalo imtis tokių priemonių. Vis dėlto kompetentingai institucijai nesiimant tinkamų priemonių kyla rizika, kad sprendimas sudaryti viešojo paslaugų pirkimo sutartį bus peržiūrėtas pagal 5 straipsnio 7 dalį, nes sutarties sudarymo procedūra buvo nesąžininga ir neatitiko skaidrumo ir nediskriminavimo principų, kaip nustatyta 5 straipsnio 3 dalyje.

5a straipsnio 2 dalyje pateikiamas sąrašas priemonių, kurių gali imtis kompetentingos institucijos, kad užtikrintų veiksmingą ir nediskriminacinę prieigą prie riedmenų. Šis sąrašas nėra baigtinis. Be kitų galimų priemonių, kompetentinga institucija į viešųjų paslaugų sutartį taip pat gali įtraukti įpareigojimą pasibaigus sutarčiai riedmenis perduoti naujajam operatoriui. Jei tokie riedmenys iš pradžių buvo įsigyti už viešąsias lėšas, kaina, už kurią jie perduodami, turėtų tinkamai atspindėti ankstesniam operatoriui skirtą viešąjį finansavimą.

2.4.2.    4 straipsnio 8 dalis. Prieiga prie viešųjų paslaugų sutarčiai sudaryti būtinos informacijos

Kompetentingos institucijos turi visoms suinteresuotosioms šalims pateikti informaciją, reikalingą pasiūlymams parengti norint dalyvauti konkursuose. Tuo tikslu į viešųjų paslaugų sutartis turi būti įtrauktas operatoriaus įpareigojimas pateikti kompetentingai institucijai visą informaciją, kurios reikia kitai būsimai sutarčiai sudaryti. Jei galiojančiose sutartyse tokios nuostatos nėra, jos turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistos. Kompetentinga institucija privalo užtikrinti teisėtą konfidencialios verslo informacijos apsaugą.

4 straipsnio 8 dalyje nurodyta informacija, kurią paprastai pateikia kompetentingos institucijos. Šis sąrašas nėra baigtinis. Kompetentinga institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, kokia informacija yra būtina, atsižvelgdama į svarbius elementus, pavyzdžiui, sudarytinos sutarties ypatumus (pvz., tai yra grynųjų išlaidų ar bendrųjų sąnaudų sutartis) ir teisėtą konfidencialios verslo informacijos apsaugą. Šioje dalyje nenurodyta informacija, kuri gali būti laikoma būtina konkurso dalyviams, yra, pavyzdžiui, riedmenų techninės priežiūros įrašai, kurie gali būti perduoti naujajam viešųjų paslaugų operatoriui.

2.5.   Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas

Šiame skyriuje pateikiami aiškinamieji nurodymai dėl keleto nuostatų, susijusių su viešųjų paslaugų sutarčių sudarymu. Jie apima sąlygas, kuriomis viešųjų paslaugų sutartys gali būti sudaromos tiesiogiai, taip pat procedūrinius sutarčių sudarymo konkurso tvarka reikalavimus.

2.5.1.    5 straipsnio 2 dalies b punktas. Sąlygos, kuriomis viešųjų paslaugų sutartis gali būti sudaroma tiesiogiai su vidaus operatoriumi

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007, vietos kompetentingoms institucijoms leidžiama pačioms teikti keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešąsias paslaugas arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartį su vidaus operatoriumi. Vis dėlto, jei kompetentingos institucijos pasirenka antrąjį variantą, jos turi laikytis tam tikrų griežtų taisyklių ir sąlygų, nustatytų 5 straipsnio 2 dalyje. Komisija atkreipia dėmesį į toliau išvardytus dalykus:

(i)

5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietos kompetentinga institucija arba tokių institucijų grupė, teikianti integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas, gali tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartį su vidaus operatoriais. Tai reiškia, kad pagal tiesiogiai vietos kompetentingų institucijų grupės sudarytą sutartį keleivinio transporto viešosios paslaugos turi būti integruotos geografiniu, transporto ir tarifų požiūriu toje teritorijoje, už kurią yra atsakinga tokių institucijų grupė. Tokių paslaugų, už kurių teikimą atsakinga vietos kompetentinga institucija arba tokių institucijų grupė, geografinė aprėptis gali apimti tik miesto aglomeracijos (27) arba kaimo vietovių arba ir miesto aglomeracijos, ir kaimo vietovių poreikius;

(ii)

bet kuriuo atveju turi būti laikomasi 2 straipsnio j punkte nustatytų ir 5 straipsnio 2 dalyje patikslintų kompetentingos institucijos vykdomos vidaus operatorių kontrolės taisyklių. Vidaus operatorius turi būti „teisiškai atskirtas subjektas, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius“. 5 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant, ar kompetentinga institucija veiksmingai kontroliuoja vidaus operatorių. Šie kriterijai yra „atstovavimo administraciniuose, valdymo ar priežiūros organuose mastas, su šiuo atstovavimu susijusios atitinkamos įstatų nuostatos, nuosavybė, faktinė įtaka ir kontrolė priimant strateginius sprendimus ir atskirus valdymo sprendimus“. Kontrolės vertinimas turi būti pagrįstas visais atitinkamais kriterijais. Kiek tai sietina su nuosavybės kriterijumi, Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nereikalaujama, kad kompetentingoms institucijoms priklausytų 100 proc. vidaus operatoriaus kapitalo. Tai galėtų būti svarbu, pavyzdžiui, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės atvejais. Šiuo požiūriu Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatyta vidaus operatoriaus sąvoka yra platesnė už vidaus operatoriaus sąvoką, išaiškintą Sąjungos teismų praktikoje (28). Vis dėlto tai, kad kompetentinga institucija vykdo veiksmingą kontrolę, turi būti įrodyta pritaikius kitus kriterijus, nurodytus 5 straipsnio 2 dalies a punkte;

(iii)

siekiant sumažinti konkurencijos iškraipymus, 5 straipsnio 2 dalies b punkte reikalaujama, kad vidaus operatoriai ir bet kokie subjektai, kuriems tas operatorius daro bent mažiausią poveikį, transporto paslaugų veiklą vykdytų tik kompetentingai institucijai arba vietos kompetentingų institucijų grupei pavaldžioje geografinėje teritorijoje. Vidaus operatorius arba subjektas, kuriam daro įtaką vidaus operatorius, neturi teikti keleivinio transporto viešųjų paslaugų, be kita ko, kaip sutartinius įsipareigojimus perėmęs trečiasis asmuo, taip pat dalyvauti konkursuose kompetentingai institucijai nepavaldžiose teritorijose Sąjungoje arba – dėl galimo netiesioginio poveikio vidaus rinkai – bet kurioje pasaulio šalyje. 5 straipsnio 2 dalies b punktas suformuluotas aptakiai, siekiant neleisti kurti įmonių struktūrų, skirtų šiam geografiniam apribojimui apeiti. Nedarant poveikio nuostatoms dėl veikloje naudojamų linijų ar kitų pagalbinių elementų, patenkančių į kaimyninei vietos kompetentingai institucijai pavaldžią teritoriją, kaip nurodyta v punkte, ši nuostata dėl geografinio apribojimo turi būti taikoma griežtai;

(iv)	Komisija mano, kad vidaus operatoriui dalyvaujant konkurse dėl viešųjų transporto paslaugų sutarties sudarymo galėtų kilti abejonių dėl tiesioginio viešųjų paslaugų sutarties sudarymo su tuo operatoriumi teisėtumo (29), nebent būtų įvykdytos 5 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytos sąlygos;

(v)

pagal 5 straipsnio 2 dalies b punktą vidaus operatoriams leidžiama eksploatuoti „veikloje naudojamas linijas ar kitus pagalbinius elementus, patenkančius į kaimyninei vietos kompetentingai institucijai pavaldžią teritoriją“. Šia nuostata suteikiama šiek tiek lankstumo užtikrinant transportą tarp kaimyninių regionų. Todėl vidaus operatoriai gali tam tikru mastu teikti paslaugas už jų vietos kompetentingai institucijai pavaldžios teritorijos ribų. Siekiant įvertinti, ar pagal viešųjų paslaugų sutartį teikiamos paslaugos atitinka šią nuostatą, turėtų būti taikomi šie kriterijai: tai, ar teikiant šias paslaugas atitinkamai kompetentingai institucijai pavaldi teritorija sujungiama su kaimynine teritorija ir ar tos paslaugos yra ne pagrindinis, o papildomas pagal viešųjų paslaugų sutartį vykdomos viešojo transporto veiklos tikslas. Komisija tai, ar viešojo transporto veikla yra papildomo pobūdžio, įvertins tos veiklos apimtį transporto priemonių ar traukinių nuvažiuotais kilometrais palygindama su visa vidaus operatoriaus sutartyje (-se) numatytos viešojo transporto veiklos apimtimi;

(vi)

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis netaikoma tiesiogiai sudarant keleivinio autobusų arba tramvajų transporto viešųjų paslaugų sutartis, kurios nėra paslaugų koncesijos, apibrėžtos Direktyvos 2014/23/ES 5 straipsnio 1 dalyje. Tokios sutartys tiesiogiai su vidaus operatoriumi turi būti sudaromos laikantis Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio arba Direktyvos 2014/25/ES 28 straipsnio reikalavimų (30).

2.5.2.    5 straipsnio 3 dalis. Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo konkurso tvarka principas ir jo procedūriniai reikalavimai

5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, kuri dėl keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo kreipiasi į trečiąją šalį, kuri nėra vidaus operatorius, viešųjų paslaugų sutartis turi sudaryti sąžiningumo, atvirumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais grindžiamo konkurso tvarka.

5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompetentingos institucijos viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka, išskyrus 3a, 4, 4a, 4b, 5 ir 6 dalyse nurodytais atvejais. Taigi šia nuostata aiškiai įtvirtinta, kad pagrindinis principas yra konkurso procedūra pagal 5 straipsnio 3 dalį, o 3a, 4, 4a, 4b, 5 ir 6 dalyse yra numatytos šios taisyklės išimtys. Pagal teismų praktiką bet kokia nuo bendrosios taisyklės nukrypti leidžianti nuostata ar jos išimtis turėtų būti aiškinama siaurai (31).

5 straipsnio 3 dalyje taip pat pateikiama daugiau informacijos apie sąlygas, kuriomis turėtų būti organizuojami konkursai. Kaip nurodyta 2.5.1 punkte, sutarčių sudarymo procedūros turi būti parengtos taip, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai. Bendrųjų Sutarties principų – skaidrumo ir nediskriminavimo – taikymas reiškia, kad, pavyzdžiui, kartu su konkurso dokumentais turi būti paskelbiami vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujamasi atrenkant pasiūlymus. Jei valstybės narės pageidauja, gali būti taikomos išsamesnės Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktuose, pavyzdžiui, Direktyvose 2014/24/ES ir 2014/25/ES arba Direktyvoje 2014/23/ES dėl koncesijų, nustatytos procedūrines taisyklės, tačiau tai neprivaloma.

Kad būtų laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų, viešųjų pirkimų procedūros turi būti parengtos taip, kad būtų sudaromos geriausios sąlygos veiksmingai konkurencijai. Sutarties sudarymo procedūra, apimanti kompetentingos institucijos ir konkurso dalyvių derybas, gali atitikti nediskriminavimo principą, jeigu tos derybos yra nešališkos, sąžiningos ir skaidrios. Pavyzdžiui, surengiant vien derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą būtų pažeidžiami 5 straipsnio 3 dalyje nurodyti skaidrumo ir nediskriminavimo principai. Konkurso tvarka, kuria nepagrįstai apribojamas galimų konkurso dalyvių skaičius, taip pat neatitiktų 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalį, jei keliami konkretūs ar sudėtingi reikalavimai, kompetentinga institucija taip pat gali nuspręsti po kvalifikacinės konkurso pasiūlymų atrankos vesti derybas atrinktaisiais subjektais. Vienas iš tokių atvejų pavydžių gali būti pasiūlymus teikiantiems operatoriams taikomas reikalavimas pateikti technologijų požiūriu naujoviškus transporto sprendimus, kad būtų patenkinti konkurso dokumentuose paskelbti reikalavimai. Vis dėlto, net jei atliekama kvalifikacinė atranka ir vedamos derybos, pasiūlymų atrankos ir sutarčių sudarymo procedūros turi atitikti visas 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

Siekiant galimiems konkurso dalyviams užtikrinti sąžiningas ir vienodas galimybes, laikotarpis nuo konkurso pradžios iki pasiūlymų pateikimo, taip pat laikotarpis nuo konkurso pradžios iki to momento, nuo kurio turi būti pradėtos teikti transporto paslaugos, turi būti tinkamos ir pagrįstos trukmės.

2.5.3.    Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo konkurso tvarka principo išimtys

2.5.3.1.   5 straipsnio 3a dalis. Sąlygos, kuriomis kompetentingos institucijos išimtinėmis aplinkybėmis gali tiesiogiai sudaryti geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartį

Kalbant apie geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis, kompetentingos institucijos gali nuspręsti laikinai sudaryti naujas sutartis tiesiogiai, kai jos mano, kad tai pagrįsta išimtinėmis aplinkybėmis, visų pirma tais atvejais, kai:

—	kompetentinga institucija arba kitos kompetentingos institucijos jau vykdo kelis konkursus ir tai galėtų turėti įtakos pasiūlymų, kurie galėtų būti gauti, jeigu sutartis būtų sudaroma konkurso tvarka, kiekiui ir kokybei, arba

—	siekiant optimizuoti viešųjų paslaugų teikimą, reikia keisti vienos ar daugiau viešųjų paslaugų sutarčių taikymo sritį.

Tokios išimtinės aplinkybės apima atvejus, kai kompetentinga institucija nori pakeisti sutarties dalių geografinę aprėptį arba dydį. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai kompetentinga institucija planuoja viešojo transporto paslaugas teikti pagal vieną bendrą sutartį, o šiuo metu jos teikiamos pagal dvi galiojančias sutartis, kurių galiojimo pabaigos datos yra skirtingos, gali prireikti laikinai tiesiogiai sudaryti sutartį, kuri baigs galioti anksčiau, tam, kad abi sutartys baigtų galioti tą pačią dieną.

Nors Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 pateiktas nebaigtinis situacijų, kurios laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sąrašas, sąvoka „išimtinės aplinkybės“ turi būti aiškinama griežtai. Dėl šios priežasties, kaip nurodyta Reglamento (ES) 2016/2338 21 konstatuojamojoje dalyje, ši nuostata turėtų būti taikoma, jeigu ji kompetentingoms institucijoms sudaro sąlygas užtikrinti, kad paslaugos būtų teikiamos ekonomiškai efektyviausiu būdu. Pagal šią nuostatą sudarytų sutarčių trukmė turi būti proporcinga atitinkamai išimtinei aplinkybei ir bet kuriuo atveju ne ilgesnė kaip penkeri metai. Kompetentinga institucija turi laikytis tam tikrų skaidrumo reikalavimų. Ji turi skubiai informuoti Komisiją apie sprendimą sudaryti sutartį šiuo pagrindu, ir jis turi būti tinkamai pagrįstas. Europos Komisijos Mobilumo ir transporto generaliniam direktoratui turi būti nusiunčiamos (32) išsamios paskelbimo nuorodos (pvz., nuoroda į atitinkamą interneto svetainę), kad jis galėtų atlikti analizę ir imtis galimų tolesnių veiksmų. Šis reikalavimas pateikti informaciją nereiškia, kad sutarties sudarymas priklauso nuo Komisijos sutikimo. Kompetentinga institucija taip pat turi viešųjų paslaugų sutartį paskelbti viešai. Kompetentinga institucija negali pasinaudoti šia teisine galimybe tam, kad du kartus iš eilės sudarytų viešųjų paslaugų sutartis, apimančias tuos pačius viešųjų paslaugų įsipareigojimus.

2.5.3.2.   5 straipsnio 4 dalis. Sąlygos, kuriomis kompetentinga institucija gali tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartį, jeigu sudaroma nedidelės apimties sutartis arba sutartis sudaroma su mažaisiais ir vidutiniais operatoriais

Jei tiesiogiai sudaroma nedidelės vertės viešųjų paslaugų sutartis (5 straipsnio 4 dalis), kompetentinga institucija gali sudaryti sutartį tiesiogiai, neskelbdama konkurso. Laikoma, kad viešųjų paslaugų sutartis yra nedidelės vertės, jeigu vidutinė metinė vertė neviršija 1 mln. EUR arba jeigu metinis atstumas teikiant keleivinio transporto viešąsias paslaugas neviršija 300 000 kilometrų. Sutarčių, apimančių keleivinio geležinkelių transporto viešąsias paslaugas, atveju šios dvi ribos yra atitinkamai 7,5 mln. EUR vidutinė metinė vertė ir 500 000 kilometrų teikiant keleivinio transporto viešąsias paslaugas. Jei sutartis sudaroma su mažąja arba vidutine įmone (MVĮ), naudojančia ne daugiau kaip 23 kelių transporto priemones, tos ribos gali būti padidintos iki numatomos vidutinės metinės vertės, kuri pagal apskaičiavimą yra mažesnė nei 2 mln. EUR, arba iki mažesnio nei 600 000 kilometrų metinio atstumo teikiant keleivinio transporto viešąsias paslaugas.

Konkrečiai mažosioms ir vidutinėms įmonėms nustatyta kelių transporto priemonių skaičiumi grindžiama riba rodo, kad ši nuostata taikoma tik autobusų transportui ir netaikoma tramvajų, metro ar traukinių transportui. Atsižvelgiant į išimtinį 5 straipsnio 4 dalies pobūdį, 23 kelių transporto priemonių riba turi būti aiškinama siaurai. Todėl sąvoka „naudojamos transporto priemonės“ turi būti aiškinama kaip nurodanti bendrą viešojo transporto operatoriaus naudojamų transporto priemonių skaičių, o ne transporto priemonių, naudojamų teikiant paslaugas pagal tam tikrą viešųjų paslaugų sutartį, skaičių. Apibrėžiant mažąsias ir vidutines įmones taikomi Rekomendacijoje dėl MVĮ (33) nustatyti kriterijai.

Taikydamos 5 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali nuspręsti reikalauti, kad dėl visų sutarčių, įskaitant mažos vertės sutartis ir sutartis, sudaromas su mažaisiais ir vidutiniais operatoriais, būtų skelbiami konkursai. Be to, jos taip pat gali nuspręsti sumažinti ribas, kurių nepasiekus leidžiama sutartis sudaryti tiesiogiai.

2.5.3.3.   5 straipsnio 4a dalis. Sąlygos, kuriomis kompetentingos institucijos gali tiesiogiai sudaryti geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartį, jeigu esama tam tikrų struktūrinių ir geografinių rinkos ir tinklo savybių ir siekiama gerinti veiklos rezultatus

5 straipsnio 4a dalyje kompetentingai institucijai leidžiama viešųjų paslaugų sutartis dėl keleivinio geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sudaryti tiesiogiai, jeigu tenkinamos dvi sąlygos. Ši nuostata, kaip viena iš viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo konkurso tvarka principo išimčių, turėtų būti aiškinama griežtai.

Pirmoji sąlyga yra ta, kad tiesioginis sutarties sudarymas turi būti pagrįstas atsižvelgiant į atitinkamas struktūrines ir geografines atitinkamos rinkos ir tinklo savybes, visų pirma dydį, paklausos charakteristikas, tinklo sudėtingumą, techninę ir geografinę izoliaciją ir paslaugas, dėl kurių sudaroma sutartis.

Konkrečių savybių sąrašas nėra baigtinis, todėl kompetentinga institucija gali apsvarstyti tiesioginio sutarties sudarymo būtinybę atsižvelgdama ir į kitas, teisės akto tekste neišvardytas, savybes. Kompetentingos institucijos išvada, kad dėl rinkos ir tinklo savybių pagrįsta sutartį sudaryti tiesiogiai, turėtų būti grindžiama objektyviomis priežastimis. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pareiga įrodyti, kad esama aplinkybių, kuriomis pagrindžiamas nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas, tenka asmeniui, norinčiam remtis tomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties kompetentinga institucija savo pagrįstame sprendime sudaryti sutartį pagal 5 straipsnio 4a dalį turi pateikti pakankamai įrodymų, kad įvykdytos toje Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatoje nurodytos sąlygos.

Atsižvelgiant į 5 straipsnio 4a dalies loginį pagrindą, t. y. tai, kad tam tikrais atvejais Reglamento tikslų, t. y. teikti aukštos kokybės ir ekonomiškai efektyvias paslaugas, dėl tam tikrų rinkos ir tinklo savybių negalima pasiekti sudarant sutartį konkurso tvarka, svarbiausia yra ne tiek valstybės narės nurodytų savybių skaičius ir pobūdis, kiek įrodymas, kad šiuo konkrečiu atveju šiomis savybėmis objektyviai pateisinamas sutarties sudarymas ne konkurso tvarka, o tiesiogiai.

Nedarydama poveikio kiekvieno atskiro atvejo vertinimui, Komisija atitinkamų savybių reikšmę ir matavimą supranta taip: rinkos dydis turėtų būti matuojamas traukinių nuvažiuojamais kilometrais, o tinklo dydis – bėgių kelio kilometrais. Vienas iš tinklo sudėtingumo požymių galėtų būti daugybė įvairiarūšio transporto mazgų, paprastai įrengtų vietos ar priemiesčių tinkluose. Techninė izoliacija galėtų būti nustatoma, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pagrindinės tinklo sudedamosios dalys neatitinka ES standartų, pavyzdžiui, techninių sąveikos specifikacijų. Geografinė izoliacija galėtų reikšti atvejus, kai nėra fizinių tinklų jungčių su kaimyniniais tinklais, pavyzdžiui, kai tinklai yra nutiesti saloje. Sąvoka „paslaugos, dėl kurių sudaroma sutartis“ galėtų reikšti, pavyzdžiui, paslaugų strateginę vertę.

Antroji sąlyga, kuri turi būti įvykdyta, kad sutartį būtų galima tiesiogiai sudaryti pagal 5 straipsnio 4a dalį, yra ta, kad taip sudarius sutartį turi pagerėti paslaugų kokybė arba padidėti ekonominis efektyvumas, palyginti su anksčiau sudaryta viešųjų paslaugų sutartimi. Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nenustatytos šių pagerinimų ribos, todėl sprendimą šiuo klausimu turi priimti kompetentinga institucija. Vis dėlto, kad nebūtų apeinamas šis Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytas įpareigojimas ir kad būtų užtikrintas naudingas jo poveikis, paslaugų kokybės gerinimas turėtų būti prasmingas.

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 taip pat reikalaujama, kad kompetentinga institucija paskelbtų savo pagrįstą sprendimą dėl tiesioginio sutarties sudarymo ir per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apie tai praneštų Komisijai. Taip siekiama sudaryti sąlygas rinkos dalyviams ir Komisijai susipažinti su sprendimu tiesiogiai sudaryti sutartį ir jo pagrindimu. Europos Komisijos Mobilumo ir transporto generaliniam direktoratui turi būti nusiunčiamos (34) išsamios paskelbimo nuorodos (pvz., nuoroda į atitinkamą interneto svetainę), kad jis galėtų atlikti analizę ir imtis galimų tolesnių veiksmų. Šis reikalavimas pateikti informaciją nereiškia, kad sutarties sudarymas priklauso nuo Komisijos sutikimo.

Laikoma, kad valstybės narės, kurių metinė keleivinio geležinkelių transporto rinkos apimtis 2017 m. gruodžio 24 d. buvo mažesnė nei 23 mln. traukinių nuvažiuotų kilometrų ir kurios turi tik vieną nacionaliniu lygmeniu veikiančią kompetentingą instituciją ir yra sudariusios vieną viešųjų paslaugų sutartį, apimančią visą geležinkelių tinklą, atitinka pirmąją sąlygą. Vis dėlto ir tose valstybėse narėse taip pat turi būti įvykdyta antroji tiesioginio sutarties sudarymo sąlyga. Todėl jos taip pat turi paskelbti pagrįstą sprendimą ir apie tai pranešti Komisijai. Šių gairių priedėlyje pateikiamas valstybių narių, kurių keleivinio geležinkelių transporto rinka 2017 m. gruodžio 24 d. buvo mažesnė nei 23 mln. traukinių nuvažiuotų kilometrų per metus, sąrašas.

Į sutartį turi būti įtraukiami konkretūs veiklos rezultatų reikalavimai, apimantys paslaugų kokybės ir ekonominio efektyvumo aspektus. Veiklos rezultatų reikalavimai turi būti išmatuojami, skaidrūs ir patikrinami. Jie turi būti aiškiai pagrįsti rodikliais, kuriais remdamasi kompetentinga institucija galėtų atlikti vienareikšmius periodinius vertinimus. Šie rodikliai turi aiškiai atspindėti tiesiogiai sudarius sutartį pagerėjusią paslaugų kokybę ir (arba) padidėjusį ekonominį efektyvumą, palyginti su ankstesne sutartimi, nes be to reikalavimas, kad sutartis turi padėti gerinti paslaugų kokybę ir didinti ekonominį efektyvumą, palyginti su ankstesne sutartimi, negalėtų būti veiksmingai įvykdytas ir stebimas. Veiklos rezultatų reikalavimai visų pirma turėtų apimti paslaugų punktualumo, traukinių eismo dažnumo, riedmenų kokybės ir keleivių vežimo pajėgumo klausimus. Šis sąrašas nėra baigtinis, o tai reiškia, kad į viešųjų paslaugų sutartį turi būti įtraukti bent jau išvardyti kokybės reikalavimai; kompetentingos institucijos gali kelti papildomus reikalavimus.

Kompetentinga institucija privalo periodiškai, ne rečiau kaip kas penkerius metus, vertinti, ar įvykdyti sutartyje nustatyti su pagerinimais susiję reikalavimai. Siekiant užtikrinti nuolatinę ir prasmingą stebėseną, kaip laikomasi reikalavimų, taip pat sudaryti sąlygas anksti nustatyti reikalavimų nesilaikymo atvejus ir, jeigu reikia, imtis priemonių, kad būtų vėl laikomasi reikalavimų, gali būti pagrįsta dažniau atlikti vertinimus. Kompetentinga institucija turėtų užtikrinti savo pajėgumą veiksmingai stebėti veiklos rezultatus, todėl kompetentinga institucija turi pasirūpinti, kad ji, pavyzdžiui, taikydama sutartinius reikalavimus, veiksmingai gautų duomenis iš atitinkamų subjektų ir jais remdamasi galėtų įvertinti, kaip laikomasi reikalavimų. Kompetentinga institucija savo periodinių vertinimų rezultatus turi paskelbti viešai.

Sutartyje taip pat turi būti numatytos veiksmingos atgrasomosios priemonės, kurios būtų taikomos tuo atveju, kai geležinkelio įmonė nevykdo su veiklos rezultatais susijusių reikalavimų. Tai reiškia, kad, siekiant išvengti tokių veiksmingų ir atgrasomųjų priemonių taikymo, atliekant periodinius vertinimus turi būti įvykdyti visi reikalavimai. Todėl kompetentinga institucija neturi teisės netaikyti šių priemonių. Tokios priemonės gali būti įvairių formų ir gali apimti baudas.

Galiausiai, jei operatorius nevykdo veiklos rezultatų reikalavimų, kompetentinga institucija gali bet kuriuo metu visiškai arba iš dalies sustabdyti arba nutraukti pagal 5 straipsnio 4a dalį tiesiogiai sudarytą sutartį.

Pagal 5 straipsnio 4a dalį sudaromos sutartys negali trukti ilgiau kaip 10 metų arba ilgiau kaip 15 metų, jeigu jos apima reikšmingas investicijas pagal 4 straipsnio 4 dalį. Šios sutartys taip pat turi būti paskelbiamos viešai.

2.5.3.4.   5 straipsnio 5 dalis. Sutarčių sudarymas ekstremaliosios situacijos atveju

Esant faktiniam arba neišvengiamam paslaugų teikimo sutrikimui, neatsižvelgiant į tai, ar paslaugos teikiamos vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, 5 straipsnio 5 dalimi kompetentingoms institucijoms suteikiami įgaliojimai tiesiogiai sudaryti, pratęsti arba nustatyti reikalavimą vykdyti viešųjų paslaugų sutartį ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui.

Sutarčių sudarymas ekstremaliosios situacijos atveju taip pat apima esminius sutarčių pakeitimus, pavyzdžiui, reaguojant į tokias krizines situacijas kaip pandemijos. Tokie pakeitimai turi būti laikino pobūdžio ir taikomi tik tol, kol tęsiasi krizė, į kurios pasekmes reaguojama sudarant sutartis ekstremaliosios situacijos atveju, ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip dvejus metus. Jei pradinė sutartis buvo ne nutraukta, o sustabdyta ir pasibaigus neatidėliotinų priemonių taikymo laikotarpiui dar nėra pasibaigusi, vėl taikomos pradinės sutarties sąlygos. Pakeistose sutartyse, kai taikoma, nurodomos grįžimo prie ankstesnės sutarties sąlygos.

Ekstremaliosios situacijos atveju sudaromos viešųjų paslaugų sutartys negali būti taikomos atgaline data, nes šių sutarčių turinys pagal 4 straipsnį turi būti apibrėžtas prieš pradedant jas taikyti. Jei baigiantis dvejų metų laikotarpiui ir nustojant galioti šioms neatidėliotinoms priemonėms faktinio arba neišvengiamo paslaugų teikimo sutrikimo priežastis išlieka, kompetentinga institucija gali pagal 5 straipsnio 5 dalį priimti naujas neatidėliotinas priemones, jeigu gali įrodyti, kad dėl išimtinių aplinkybių sudaryti viešųjų paslaugų sutartį remiantis kitomis Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatomis iš esmės yra neįmanoma.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalį viešųjų paslaugų sutartys, apibrėžtos viešųjų pirkimų direktyvose (Direktyvoje 2014/24/ES ir Direktyvoje 2014/25/ES), dėl keleivinio autobusų arba tramvajų transporto viešųjų paslaugų sudaromos pagal šias direktyvas, jeigu tokios sutartys nėra paslaugų koncesijos sutartys, apibrėžtos tose direktyvose. Taigi sudarant tokias sutartis Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 5 dalis netaikoma. Vis dėlto Viešųjų pirkimų direktyvose numatytos konkrečios skubaus sutarčių sudarymo procedūros, įskaitant galimybę konkrečiomis aplinkybėmis surengti derybų procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą (35).

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatyta, kad taikant 7 straipsnio 2 dalį įpareigojimas likus ne mažiau kaip vieniems metams iki tiesioginio sutarties sudarymo paskelbti tam tikrą informaciją nėra taikomas, jeigu viešųjų paslaugų sutartis pagal 5 straipsnio 5 dalį sudaroma kaip neatidėliotina priemonė. Komisija mano, kad pagal analogiją šis įpareigojimas netaikomas ir sudarant viešųjų paslaugų sutartis dėl autobusų ar tramvajų transporto paslaugų pagal Viešųjų pirkimų direktyvose nustatytą skubaus sutarčių skyrimo procedūrą, nes jis užkirstų kelią tokiam skubiam sutarčių sudarymui.

2.5.3.5.   5 straipsnio 6 dalis. Geležinkelių transporto paslaugos, dėl kurių sutartys gali būti sudaromos tiesiogiai

5 straipsnio 6 dalyje kompetentingoms institucijoms leidžiama tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis dėl geležinkelių transporto, „išskyrus kitas bėgines transporto rūšis, pavyzdžiui metro ar tramvajus“.

Institucijai sudarant sutartis su trečiąja šalimi dėl bendrojo intereso paslaugų teikimo turi būti laikomasi bendrųjų Sutarties principų, pavyzdžiui, skaidrumo ir vienodo požiūrio principų (36). Pagal 5 straipsnio 6 dalį tiesiogiai sudaromos sutartys vis tiek turi atitikti šiuos Sutarties principus. Todėl Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, visų pirma jo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse, reikalaujama, kad kompetentingos institucijos tam tikrą informaciją apie tiesiogiai sudarytas geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis paskelbtų likus ne mažiau kaip vieniems metams iki ir per vienus metus nuo sutarties sudarymo.

Bendrosios konkursų procedūros taisyklės išimtis taip pat turi būti taikoma ribotai. Pakaitinės geležinkelių transporto paslaugos, pavyzdžiui, miesto ir tarpmiestinių autobusų transporto paslaugos, kurias viešojo transporto operatoriaus pagal sutartį gali būti reikalaujama teikti geležinkelių tinklo sutrikimo atvejais, negali būti laikomos geležinkelių transporto paslaugomis, todėl joms netaikoma 5 straipsnio 6 dalis. Geležinkelio įmonė turėtų pagal atitinkamus viešųjų pirkimų teisės aktus perduoti sutartinius įsipareigojimus, susijusius su geležinkelių transporto paslaugų teikimu, tretiesiems asmenims, teikiantiems miesto ir tarpmiestinių autobusų transporto paslaugas.

Ar tam tikroms miesto ar priemiestinio geležinkelių transporto sistemoms, pavyzdžiui, „S-Bahn“ (Austrijoje, Vokietijoje ir Danijoje) ir RER (Prancūzijoje), arba transporto rūšims, panašioms į kitas bėgines transporto rūšis (pavyzdžiui, metro arba tramvajų paslaugoms), kaip antai bendroms tramvajų ir traukinių bei tam tikroms automatinių traukinių paslaugoms, teikiamoms naudojant optinio valdymo sistemas, galima taikyti 5 straipsnio 6 dalyje numatytą geležinkeliams skirtą išimtį, turi būti įvertinama kiekvienu konkrečiu atveju, taikant tinkamus kriterijus. Visų pirma, sprendimas priklausys nuo tokių veiksnių kaip tai, ar atitinkamos sistemos paprastai yra sąveikios ir (arba) ar joms naudojama ta pati infrastruktūra kaip ir tradiciniam geležinkelių tinklui. Nors bendroms tramvajų-traukinių paslaugoms teikti naudojama geležinkelių infrastruktūra, jos dėl savo ypatingų savybių vis dėlto turėtų būti priskiriamos „kitų bėginių transporto rūšių“ kategorijai.

2.5.4.    5 straipsnio 7 dalis. Sprendimų dėl sutarties sudarymo peržiūra

Šioje dalyje nustatyta, kad valstybės narės turi imtis priemonių, reikalingų siekiant užtikrinti, kad kompetentingų institucijų pagal 5 straipsnio 2–6 dalis priimtus sprendimus būtų galima veiksmingai ir greitai peržiūrėti to paprašius bet kuriam asmeniui, norinčiam ar norėjusiam sudaryti konkrečią sutartį ir rizikavusiam ar rizikuojančiam nukentėti nuo tariamo pažeidimo (toliau – suinteresuotosios šalys) dėl to, kad tokiais sprendimais pažeista Sąjungos teisė arba nacionalinės tos teisės įgyvendinimo taisyklės. Tokią peržiūrą gali atlikti teisminės institucijos.

5 straipsnio 7 dalies antroje pastraipoje taip pat nurodyta, kad tiesioginio sutarčių sudarymo atvejais, kuriems taikomos to straipsnio 4a ir 4b dalys, tokios priemonės turi apimti suinteresuotųjų šalių galimybę prašyti, kad kompetentingos institucijos priimtą pagrįstą sprendimą įvertintų atitinkamos valstybės narės paskirta nepriklausoma įstaiga.

Kaip paaiškinta Reglamento (ES) 2016/2338 27 konstatuojamojoje dalyje, valstybės narės gali nuspręsti, kad toks vertinimas turi būti atliktas kaip teisminės peržiūros dalis. Todėl šį vertinimą konkrečiai gali atlikti nepriklausoma įstaiga, paskirta 5 straipsnio 7 dalies pirmoje pastraipoje nurodytai peržiūros procedūrai. Komisija mano, kad ši nepriklausoma įstaiga turėtų turėti atitinkamų žinių apie rinką ir galimybę gauti reikiamos informacijos, kad galėtų pateikti ekspertinį vertinimą. Dėl šių priežasčių šią funkciją gali atlikti geležinkelių reguliavimo institucijos, apibrėžtos Direktyvos 2012/34/ES 55 straipsnyje. Tais atvejais, kai valstybė narė paskiria nepriklausomą įstaigą, kuri nėra jos geležinkelių reguliavimo institucija, jos nepriklausomumo lygis turėtų būti pakankamas, kad būtų užtikrintas teisinių ir veiklos funkcijų nepriklausomumas nuo kompetentingų institucijų ir geležinkelio įmonių interesų, ir bent jau atitikti geležinkelių reguliavimo institucijos nepriklausomumo lygį.

Tokio vertinimo rezultatai turi būti paskelbti viešai pagal nacionalinę teisę. Komisija mano, kad turi būti paskelbti bent esminiai vertinimo aspektai ir galutiniai rezultatai, iš kurių būtų aišku, ar sprendimo dėl sutarties sudarymo pateisinimas atitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taisykles.

Kai už peržiūros procedūras atsakingi subjektai yra neteisminės institucijos, jų sprendimų priežastys visada turi būti pateikiamos raštu. Be to, tokiu atveju jų sprendimus turi peržiūrėti teisminė įstaiga arba kita institucija, kuri yra teismas, apibrėžtas SESV 267 straipsnyje.

2.5.5.    Viešųjų paslaugų sutarčių pakeitimai

Jei reikia iš dalies pakeisti galiojančią viešųjų paslaugų sutartį, pavyzdžiui, dėl pratęstos metro linijos pritaikyti transporto paslaugos apimtį ir atitinkamą kompensacijos sumą, kyla klausimas, ar kompetentinga institucija turėtų pradėti naują sutarties sudarymo procedūrą, ar sutartį galima iš dalies pakeisti nesudarant naujos sutarties.

Sąjungos teismai nusprendė, kad jeigu atliekami nedideli neesminiai pakeitimai, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrųjų Sutarties principų, pavyzdžiui, skaidrumo ir nediskriminavimo principų, gali nereikėti sudaryti naujos sutarties ir gali pakakti tik paprasto sutarties pakeitimo. Kita vertus, Sąjungos teismų nuomone, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius, iš esmės keičiant esmines paslaugų koncesijos sutarties nuostatas arba sutartis, kurioms taikomos Viešųjų pirkimų direktyvos, tam tikrais atvejais reikia sudaryti naują sutartį. Visų pirma, nauja sutartis turi būti sudaroma tuo atveju, kai naujosios nuostatos savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo pradinės sutarties ir taip atspindi šalių ketinimą iš naujo derėtis dėl esminių tos sutarties sąlygų (37).

Sąjungos teismų nuomone, sutarties galiojimo metu padarytas jos pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jeigu juo nustatomos sąlygos, kurios, jeigu būtų buvusios numatytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems konkurso dalyviams nei tie, kuriems leista dalyvauti, arba pasirinkti kitą nei iš pradžių pasirinktasis pasiūlymą (38).

Kadangi į Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 neįtraukta konkrečių nuostatų, keičiant viešųjų paslaugų sutartis, kurioms taikomas šis reglamentas, yra taikomi visi pirmiau išdėstytoje teismų praktikoje nustatyti principai. Norint nustatyti, kas yra neesminiai pakeitimai, reikia kiekvienu konkrečiu atveju atlikti vertinimą, grindžiamą objektyviais kriterijais (39).

Šie principai taikomi sutartims, sudarytoms konkurso tvarka. Be to, nauja sutartis turėtų būti sudaroma, kai esminių pagal 5 straipsnio 6 dalį sudarytų sutarčių nuostatų esminiai pakeitimai padaromi po 2023 m. gruodžio 24 d.

Be to, pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalį, sutartims, sudarytoms pagal Direktyvą 2014/24/ES ir Direktyvą 2014/25/ES, taikomos specialios tose direktyvose nustatytos taisyklės dėl sutarčių keitimo jų galiojimo laikotarpiu (40).

2.6.   Kompensacija už viešąsias paslaugas

Sausumos transportui yra taikomos Sąjungos taisyklės, kuriomis reglamentuojamos sąlygos, kuriomis kompensacija už visuotinės ekonominės svarbos paslaugas laikoma pagalba pagal SESV 107 straipsnį. SESV 106 straipsnio 2 dalis netaikoma tai atvejais, kai kompensacija yra valstybės pagalba ir mokama už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą sausumos transporto srityje. Tokiai kompensacijai taikomas SESV 93 straipsnis. Todėl Sąjungos suderinamumo taisyklės dėl kompensacijos už visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (41), grindžiamos SESV 106 straipsnio 2 dalimi, sausumos transportui nėra taikomos (42).

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytomis kompensavimo taisyklėmis siekiama užtikrinti, kad operatoriams nebūtų skiriama pernelyg didelė kompensacija, atsižvelgiant į pagrįstą pelną, kad kompensacija užtikrintų ilgalaikį viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimo finansinį tvarumą (43) ir kad sistema skatintų bendrą efektyvumą. Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 taip pat pateikta detaliai reglamentuojama Komisijos vykdoma skiriamos kompensacijos dydžio ex ante ir ex post kontrolė.

Jei kompensacija už keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešąsias paslaugas mokama pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007, tokia kompensacija pagal to reglamento 9 straipsnio 1 dalį laikoma suderinama su vidaus rinka ir jai netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas apie ją iš anksto pranešti.

Ši suderinamumo prezumpcija ir reikalavimo pranešti išimtis yra svarbios tik tuo atveju, jei kompensacija yra valstybės pagalba, apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Kompensacija už viešąją paslaugą, atitinkanti Sąjungos teismų sprendime Altmark (44) nustatytas sąlygas, nėra valstybės pagalba, todėl jai jokiu atveju netaikomas įpareigojimas apie ją iš anksto pranešti. Tačiau, kad tokia kompensacija už viešąją paslaugą atitiktų Sąjungos teisę, ji vis tiek turėtų atitikti kitus Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytus reikalavimus, susijusius su sausumos transporto paslaugų organizavimu pagal vidaus rinkos taisykles, pavyzdžiui, nuostatas dėl viešųjų paslaugų sutarties trukmės, darbuotojų apsaugos, prieigos prie riedmenų, sutarčių sudarymo procedūrų ar sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims.

2.6.1.    Konkurso tvarka sudarytos sutartys

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, kad viešųjų paslaugų sutartyse ir bendrosiose taisyklėse turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamos kompensacijos, jeigu jos mokamos, ir bet kokių suteiktų išimtinių teisių pobūdis ir apimtis taip, kad būtų išvengta permokos.

Vis dėlto Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nenustatytos konkrečios sąlygos dėl to, kaip turi būti nustatoma kompensacija už viešąją paslaugą, kai susijusi viešųjų paslaugų sutartis sudaroma konkurso tvarka, taikant Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalį. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedas (toliau – Priedas) toms sutartims netaikomas.

Rengiant atvirą, skaidrų ir nediskriminacinį konkursą iš esmės turėtų būti užtikrinama, kad kaina, kurią kompetentinga institucija sumoka už konkurso specifikacijose apibūdintą viešąją paslaugą, bendruomenei būtų mažiausia. Vis dėlto kompetentingos institucijos turėtų itin daug dėmesio skirti požymiams, rodantiems, kad konkursui trūksta veiksmingos konkurencijos.

Reikėtų pažymėti, kad net ir skelbiamas konkursas savaime nėra garantija, kad neatsiras kompensacijos permokų, t. y. kad per visą sutarties galiojimo laikotarpį faktiškai sumokėta kompensacija neviršys to, kas būtina padengti visoms išlaidoms ar daliai išlaidų, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną, apibrėžtą Reglamento (ES) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkte.

2.6.2.    Kompensacija tiesiogiai sudarytų sutarčių atvejais

Kai viešųjų paslaugų sutartis sudaroma tiesiogiai pagal 5 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 3a dalį, 5 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 4a dalį, 5 straipsnio 4b dalį, 5 straipsnio 5 dalį arba 5 straipsnio 6 dalį arba kai kompetentinga institucija nustato bendrąsias taisykles, apibrėžtas 3 straipsnio 2 dalyje, kompensacijos dydį lemia ne konkurenciniai rinkos veiksniai, o tiesioginės derybos arba jį tiesiogiai nustato kompetentinga institucija. Tokiomis aplinkybėmis pagal 4 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį, siekiant išvengti kompensacijos permokos, turi būti taikoma Priede nustatyta didžiausios kompensacijos sumos apskaičiavimo metodika.

Jei laikomasi Priedo reikalavimų (ir visų kitų atitinkamų Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų), tokia kompensacija laikoma suderinama su vidaus rinka, todėl jai taikoma bendroji išimtis pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 9 straipsnio 1 dalį.

2.6.3.    Kompensacijos permoka

Sutartis, dėl kurios susitaria viešųjų paslaugų operatorius ir kompetentinga institucija, gali būti įvairių formų, ypač kiek tai sietina su rizikos pasidalijimo susitarimais ir didžiausiu pagrįstu pelnu, kurį operatorius turi teisę pasilikti.

Paprastai kompetentingos institucijos, kad nustatytų bet kokią kompensacijos permoką, turės atlikti reguliarius ex post patikrinimus, taip pat viešųjų paslaugų sutartyse numatyti susigrąžinimo mechanizmus, pagal kuriuos būtų galima susigrąžinti visas permokėtas sumas.

Šis principas taikomas konkurso tvarka ir tiesiogiai sudarytoms sutartims, nes 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas kompensacijos permokos draudimas taikomas visoms sutartims.

Komisija rekomenduoja, kad tokie kompensacijos permokos patikrinimai būtų atliekami atsižvelgiant į išlaidas ir pajamas bei didžiausią pelną, kuris paprastai turi būti nustatytas sutartyje. Taikant kompensacijos permokos patikrinimo metodą taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tinklo poveikį, jeigu jį galima kiekybiškai įvertinti.

Jei koncesijos sutartys sudaromos konkurso tvarka, daroma prielaida, kad konkurso laimėtojas jau atsižvelgė į didesnį efektyvumą, kurį tikisi pasiekti sutarties galiojimo laikotarpiu. Todėl Komisija mano, kad reikalavimą atlikti ex post kompensacijos permokos patikrinimą tokioms sutartims galima pritaikyti, kad būtų atsižvelgta į tų sutarčių ypatumus.

Visais atvejais kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į sutarties trukmę ir sudėtingumą, gali laisvai nustatyti kompensacijos permokos patikrinimų dažnumą ir aprėptį.

2.6.4.    Pagrįsto pelno sąvoka

4 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti viešųjų paslaugų sutartyje, gali apimti deramą kapitalo grąžą, t. y. pagrįstą pelną. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, ar sutartys sudaromos tiesiogiai, ar konkurso tvarka.

Nėra tikslių nurodymų, kaip, sudarant sutartis konkurso tvarka arba tiesiogiai, pagal Reglamentą apibrėžti pagrįstą pelną.

Laikantis valstybės pagalbai taikomų bendrųjų principų, Priede pagrįstas pelnas apibrėžiamas kaip „tam verslo sektoriui atitinkamoje valstybėje narėje įprasta kapitalo grąžos norma, atsižvelgiant į viešųjų paslaugų operatoriaus dėl valdžios institucijos įsikišimo patiriamą riziką ar rizikos nebuvimą“. Priede nepateikiama daugiau nurodymų, kaip nustatyti tą pelno dydį, ir bet kuriuo atveju jis taikomas tik tiesiogiai sudarytoms sutartims.

Vis dėlto Komunikate dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų galima rasti naudingų nurodymų, kaip nustatyti tinkamą pagrįsto pelno dydį.

Komunikate dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų paaiškinta, kad „jei konkursas nerengiamas, apskaičiuojant kompensaciją geriausia remtis bendrai rinkoje sutartu užmokesčiu už tam tikrą paslaugą (kai toks yra)“ (45). Vienas iš pavyzdžių yra rinkos sutartys tame pačiame veiklos sektoriuje, kuriam būdingos panašios savybės, ir toje pačioje valstybėje narėje.

Tokiu atveju pagrįsto pelno dydį galima nustatyti jį palyginant su dydžiu pelno, kurį turi gauti vidutinė, tinkamai valdoma ir tame pačiame sektoriuje veiklą vykdanti įmonė, kad galėtų teikti atitinkamą paslaugą (46). Vis dėlto atitikmenys rinkoje ne visuomet egzistuoja (47), o kai egzistuoja, juos gali tekti pakoreguoti, jeigu jų savybių negalima palyginti su atitinkamu sandoriu (48).

Standartinis viešųjų paslaugų sutarties kapitalo grąžos matavimo vienetas yra vidutinė grąžos, kurią įmonė gauna iš investuoto kapitalo projekto įgyvendinimo laikotarpiu, norma (VGN), t. y. sutarties pinigų srautų VGN. Vis dėlto taip pat gali būti naudojamos tokios apskaitos priemonės kaip nuosavo kapitalo grąža (angl. ROE), panaudoto kapitalo grąža (angl. ROCE) arba kiti visuotinai pripažinti kapitalo grąžos ekonominiai rodikliai.

Reikėtų nepamiršti, kad rodikliams gali turėti įtakos operatoriaus taikomi apskaitos metodai ir kad jie gali atspindėti tik jo padėtį konkrečiais metais. Tokiu atveju reikėtų pasirūpinti, kad būtų naudojami tie rodikliai, kurie atspindi ilgalaikes ekonomines realijas, susijusias su viešųjų paslaugų sutarties vykdymu. Kai tik įmanoma, pagrįsto pelno dydis turėtų būti įvertintas visu sutarties galiojimo laikotarpiu. Turėtų būti atsižvelgiama į geležinkelių, tramvajų, metro ir autobusų transporto ekonominių modelių skirtumus. Pavyzdžiui, geležinkelių transportas yra labai imlus kapitalui, o autobusų transporto sektoriuje pagrindinis išlaidų šaltinis paprastai yra darbuotojai.

Tinkamą pagrįsto pelno dydį turi nustatyti kompetentinga institucija, remdamasi kiekvienu konkrečiu atveju atliekamu vertinimu, kuris iš esmės turėtų apimti sutarties ir panašių rinkoje sudarytų sutarčių pelno lygio palyginimą. Nustatant šį atlygį turi būti atsižvelgiama į rinkoje įprastą atlygį už panašias paslaugas ir su sutartimi susijusios rizikos lygį. Pavyzdžiui, viešųjų paslaugų sutartis, pagal kurią kompensacija gali būti koreguojama, kad būtų atsižvelgiama į nenumatytas išlaidas, bus mažiau rizikinga nei sutartis, pagal kurią nustatytas fiksuotas kompensacijos dydis. Jei visi kiti ypatumai yra vienodi, mažiau rizikingos sutarties pagrįstas pelnas turėtų būti mažesnis. Sutartyje turėtų būti aiškiai nurodyta, ar ir kokiomis aplinkybėmis kompensacijos suma gali būti koreguojama siekiant atsižvelgti į atitinkamus išorės pokyčius, nes kompensacijos padidinimas nukrypstant nuo ex ante sutarties sąlygų paprastai bus laikomas neatitinkančiu Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų.

Kompensavimo mechanizmas apskritai turėtų skatinti veiksmingesnį valdymą (49). Kompensavimo sistemomis, pagal kurias automatiškai padengiamos faktiškai patirtos sąnaudos, transporto operatoriai neskatinami ilgainiui didinti savo ekonominio efektyvumo. Tokie mechanizmai priimtini tik tada, kai išlaidos yra labai neapibrėžtos ir transporto operatoriui reikalinga aukšto lygio apsauga nuo netikrumo.

2.6.5.    4 straipsnio 1 ir 2 dalys ir Priedas. Kryžminio komercinės veiklos subsidijavimo prevencija

Jei viešųjų paslaugų teikėjas taip pat vykdo komercinę veiklą, turėtų būti užtikrinta, kad jis kompensacijos už viešąsias paslaugas negalėtų panaudoti savo konkurencinei padėčiai kitose rinkose, kuriose jis vykdo komercinę veiklą, stiprinti. Šiuo tikslu Priede nustatyta, kad viešųjų paslaugų apskaita turi būti atskirta nuo komercinės veiklos apskaitos, taip pat pateiktas patikimas sąnaudų paskirstymo metodas, atspindintis realiąsias viešosios paslaugos teikimo išlaidas.

4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kurios turi būti skaitomos kartu su Priedu, reikalaujama, kad operatoriaus išlaidos ir pajamos būtų teisingai paskirstytos viešosioms paslaugoms (pagal kiekvieną sutartį atskirai) ir komercinėms paslaugoms (žr. 2.5.2 skyrių).

Pavyzdžiui, jei stotyse teikiant viešąsias paslaugas ir vykdant komercinę veiklą patirtos išlaidos būtų priskirtos tik viešajai paslaugai, tai būtų kryžminio subsidijavimo atvejis, nesuderinamas su Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatomis. Konkretūs įpareigojimai dėl geležinkelio įmonių apskaitos atskyrimo taip pat įtvirtinti Direktyvoje 2012/34/EB (50).

Į kiekvieną viešųjų paslaugų sutartį turėtų būti įtrauktos konkrečios kompensavimo taisyklės, pagal kurias turėtų būti daromi konkretūs apskaitos įrašai. Jei įmonė yra sudariusi kelias viešųjų paslaugų sutartis, jos apskaitos sistemoje turėtų būti galima nustatyti kompensaciją, gautą už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą pagal įvairias viešųjų paslaugų sutartis, atskirtą nuo pajamų, gautų vykdant komercinę veiklą rinkoje. Komisijai raštu paprašius, atitinkamos ataskaitos turi būti pateikiamos pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 6 straipsnio 2 dalį.

2.6.6.    4 straipsnio 1 dalis. Paskatos didinti veiksmingumą

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 27 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad sudarant sutartį tiesiogiai arba taikant bendrąsias taisykles kompensacijos rodikliai turėtų būti nustatyti taip, kad kompensacija būtų tinkama ir atspindėtų „paslaugų veiksmingumo ir kokybės siekį“. Priedo 7 punkte nurodyta, kad kompensavimo metodas turėtų padėti „skatinti viešųjų paslaugų operatorius palaikyti arba plėtoti <...> veiksmingą valdymą, kurį būtų galima objektyviai įvertinti“.

Tai reiškia, kad į kompensavimo mechanizmą turėtų būti įtrauktos paskatos paslaugą teikti ekonomiškai efektyviai. Laikui bėgant veiksmingumas turėtų didėti, o patobulinimus turėtų būti galima objektyviai įvertinti.

Veiksmingumas turėtų būti suprantamas kaip viešųjų paslaugų kokybės (arba lygio) ir naudojamų išteklių santykis, taigi paskatomis galėtų būti siekiama mažinti sąnaudas ir (arba) gerinti paslaugų kokybę arba kelti jų lygį. Vis dėlto sąnaudų sumažėjimas, kai kartu suprastėja paslaugų kokybė ir (arba) sumažėja jų teikimo lygis, nelaikomos didesniu veiksmingumu.

Paskatos didinti veiksmingumą turėtų būti tikroviškos, proporcingos ir tiksliai apibrėžtos sutartyje. Padidinus veiksmingumą gaunama nauda turėtų būti tinkamai paskirstyta operatoriui, valdžios institucijoms ir, kai tinkama, naudotojams. Operatoriui neturėtų būti leidžiama pasilikti neproporcingai didelės tokios naudos dalies. Bet koks skatinimo didinti veiksmingumą mechanizmas turi būti grindžiamas objektyviais ir išmatuojamais pavedimo akte išdėstytais kriterijais, o kompetentinga institucija turi atlikti skaidrų jo ex post vertinimą.

2.6.7.    6 straipsnio 1 dalis. Tikrinimas, ar laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų

Kompetentingos institucijos viešųjų paslaugų sutarties, ypač jeigu sutartis sudaryta tiesiogiai, galiojimo laikotarpiu turi atlikti reguliarius patikrinimus, kad įsitikintų, kad laikomasi jos sąlygų, taip pat kad ankstyvuoju etapu nustatytų (ir susigrąžintų) bet kokią kompensacijos permoką. Tai ypač svarbu ilgalaikių sutarčių atveju.

2.6.8.    1 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis. Reikalavimas operatoriams mokėti tinkamą kompensaciją už viešųjų paslaugų įsipareigojimus

Pagal Reglamento priedo 7 punktą „kompensavimo metodas turi skatinti <...> palaikyti arba plėtoti <…> pakankamai aukštos kokybės keleivinio transporto paslaugų teikimą“. Šis principas taip pat įtvirtintas 2a straipsnio 2 dalies b punkte, kuriame teigiama, kad skiriant viešųjų paslaugų įsipareigojimų grynojo finansinio rezultato kompensaciją turi būti ilguoju laikotarpiu finansiškai palaikomas viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimas.

Tai reiškia, kad kompetentingoms institucijoms skiriant kompensaciją operatoriai turėtų galėti finansiškai tvariai teikti aukštos kokybės paslaugas. Dėl nepakankamo finansavimo pablogėtų paslaugų kokybė. Be to, jei sutartys sudaromos konkurso tvarka, numatant pernelyg mažas kompensacijas, galimi konkurso dalyviai būtų atgrasomi nuo dalyvavimo konkursuose.

2.7.   7 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys. Paskelbimas ir skaidrumas

Šiame skyriuje pateikti aiškinamieji nurodymai apima kompetentingų institucijų įpareigojimą užtikrinti viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo skaidrumą prieš sutarties sudarymą ir po jo.

7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad likus ne mažiau kaip vieniems metams iki kvietimo teikti pasiūlymus paskelbimo arba tiesioginio viešųjų paslaugų sutarties sudarymo kompetentingos institucijos turi paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje tam tikrą informaciją apie numatomą sutartį. Prievolė paskelbti šią informaciją taip pat taikoma tais atvejais, kai viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalies antrą sakinį Viešųjų pirkimų direktyvose numatyta tvarka, net jeigu tose direktyvose nenumatyta tokia prievolė skelbti informaciją (51).

7 straipsnio 2 dalies tikslas yra, pirma, sudaryti sąlygas ekonominės veiklos vykdytojams reaguoti į kompetentingos institucijos ketinimus, ypač sutarties sudarymo būdą, kuriuo ji ketina pasinaudoti (konkursas arba tiesioginis sutarties sudarymas), ir, antra, suteikti ekonominės veiklos vykdytojams laiko geriau pasirengti konkursui. Todėl, nepaskelbus informacijos pagal 7 straipsnio 2 dalį, kvietimas teikti pasiūlymus gali būti panaikintas, jeigu dėl išankstinės informacijos trūkumo operatoriai atsidūrė labai nepalankioje padėtyje, palyginti su operatoriumi, kuris šiuo metu vykdo sutartį ir todėl tiksliai žino visus jos ypatumus (52). Neįvykdžiusios tokios prievolės valstybės narės taip pat negalės pasinaudoti įpareigojimo pranešti, nustatyto SESV 108 straipsnio 3 dalyje, išimtimi (53).

7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad per vienus metus nuo tiesioginio geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutarties sudarymo kompetentingos institucijos turi paskelbti tam tikrą informaciją apie sudarytą sutartį.

Komisijos tarnybos yra parengusios pavyzdines formas ir procedūras, kuriomis naudodamosi kompetentingos institucijos gali įvykdyti šiuos reikalavimus skelbti informaciją. Kad informacija būtų paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kompetentingos institucijos skelbimams rengti ir teikti turėtų naudoti specialią priemonę „eNotices“ (54), kad jie būtų paskelbti portale „Tenders Electronic Daily“ (TED).

7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suinteresuotosios šalies prašymu kompetentinga institucija turi pateikti jai savo sprendimo dėl tiesioginio viešųjų paslaugų sutarties sudarymo priežastis. Kompetentinga institucija sprendimą dėl ketinimo tiesiogiai sudaryti sutartį turi priimti bent prieš vienus metus, nes ši informacija turi būti paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (7 straipsnio 2 dalis, ypač b punktas). Taigi suinteresuotosios šalys gali suformuluoti klausimus likus daug laiko iki sutarties sudarymo, kuris įvyks ne anksčiau kaip po vienų metų. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą, informacija, kurios prašoma pagal 7 straipsnio 4 dalį, turėtų būti pateikiama nedelsiant.

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 7 straipsnio 2 ir 4 dalyse nereikalaujama, kad kompetentinga institucija paskelbtų ar suinteresuotiems ekonominės veiklos vykdytojams perduotų visą informaciją, kurios reikia tam, kad jie galėtų pateikti pakankamai išsamų pasiūlymą, kurį būtų galima įvertinti lyginamuoju būdu, arba atliktų tokį visų pasiūlymų, kurie galėjo būti gauti paskelbus tą informaciją, lyginamąjį vertinimą (55).

2.8.   Pereinamojo laikotarpio priemonės

Šiame skyriuje pateikiami aiškinamieji nurodymai dėl tam tikrų pereinamojo laikotarpio priemonių nuostatų aspektų, susijusių su sutartimis, sudarytomis prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1370/2007 ir pereinamuoju laikotarpiu, kaip apibrėžta 8 straipsnyje.

2.8.1.    8 straipsnio 3 dalies b ir c punktai. Ne ilgesnė kaip 30 metų trukmė

8 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutartys, sudarytos „iki 2000 m. liepos 26 d., jei sudarant sutartis nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka“ arba „nuo 2000 m. liepos 26 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d., jei tos sutartys buvo sudarytos sąžininga konkurso tvarka, <...> gali toliau galioti iki jose numatyto termino, bet ne ilgiau kaip 30 metų“.

Nors šioje nuostatoje aiškiai nenurodytas atskaitos taškas, nuo kurio turi būti skaičiuojamas ilgiausias 30 metų laikotarpis, Sąjungos teismai nusprendė, kad šis laikotarpis skaičiuojamas nuo Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 įsigaliojimo dienos (56). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas įsigaliojo 2009 m. gruodžio 3 d., visos viešųjų paslaugų sutartys, kurioms taikomos 8 straipsnio 3 dalies b ir c punktų nuostatos, gali galioti ne ilgiau kaip iki 2039 m. gruodžio 3 d.

2.8.2.    8 straipsnio 3 dalies d punktas. Teiginio „trukmė yra ribota bei artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei“ reikšmė

8 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutartys, sudarytos „nuo 2000 m. liepos 26 d. ir anksčiau nei 2017 m. gruodžio 24 d., jei sudarant sutartis nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka, <…> gali toliau galioti iki jose numatyto termino, jei jų trukmė yra ribota bei artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei“.

Komisija mano, kad frazė „artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei“ turėtų būti aiškinama siaurai, siekiant užtikrinti, kad valstybės narės Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 tikslų siektų nuo jo įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 3 d. Todėl Komisija laikosi nuomonės, jog būtų pagrįsta manyti, kad viešųjų paslaugų sutarčių trukmė turėtų būti panaši į 4 straipsnyje nurodytą trukmę.

---

(1)  Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Darnaus ir išmanaus judumo strategija. Europos transporto kelias į ateitį“ (COM(2020) 789 final), 2020 12 9.

(2)  OL L 315, 2007 12 3, p. 1.

(3)  Ketvirtąjį geležinkelių dokumentų rinkinį sudaro šeši teisės aktai, kuriais siekiama baigti kurti geležinkelių paslaugų bendrąją rinką; žr. https://transport.ec.europa.eu/transport-modes/rail/railway-packages/fourth-railway-package-2016_en.

(4)  2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/2338, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, kiek tai susiję su vidaus keleivinio geležinkelių transporto paslaugų rinkos atvėrimu (OL L 354, 2016 12 23, p. 22).

(5)  2014 m. kovo 29 d. Komisijos komunikatas dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų aiškinamųjų gairių (OL C 92, 2014 3 29, p. 1).

(6)  OL L 94, 2014 3 28, p. 65.

(7)  OL L 94, 2014 3 28, p. 243.

(8)  OL L 94, 2014 3 28, p. 1.

(9)  Reikėtų pažymėti, kad Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 vis dar pateikiamos nuorodos į Direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB, kurios per tą laiką buvo panaikintos ir pakeistos Direktyvomis 2014/24/ES ir 2014/25/ES. Visos šios nuorodos turėtų būti suprantamos kaip susijusios su naujosiomis direktyvomis.

(10)  Direktyvos 2014/23/ES 10 straipsnio 3 dalis.

(11)  OL L 364, 1992 12 12, p. 7.

(12)  Komisijos komunikatas dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3577/92, taikančio laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas), aiškinimo (COM(2014) 0232 final), 2014 4 22.

(13)  OL L 343, 2012 12 14, p. 32.

(14)  2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans, C-280/00, EU:C:2003:415 (toliau – Sprendimas Altmark).

(15)  2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimas ARFEA prieš Europos Komisiją, T-720/16, EU:T:2018:853, 88 punktas; 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Viasat Broadcasting UK Ltd, C-445/19, EU:C:2020:952, 33 punktas.

(16)  2008 m. vasario 12 d. Sprendimas BUPA ir kt prieš Europos Komisiją, T-289/03, EU:T:2008:29, 168 punktas.

(17)  Šis požiūris atitinka Komisijos bendrąjį požiūrį į visuotinės ekonominės svarbos paslaugas kituose sektoriuose. Žr. visų pirma Komisijos komunikato dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (toliau – Komunikatas dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, OL C 8, 2012 1 11, p. 4) 48 punktą.

(18)  Žr. visų pirma 2017 m. kovo 1 d. Sprendimo Société nationale maritime Corse Méditerranée (SNCM) prieš Europos Komisiją, T-454/13, EU:T:2017:134 (toliau – Sprendimas SNCM), 134 punktą.

(19)  2017 m. kovo 1 d. Sprendimas Prancūzijos Respublika prieš Europos Komisiją, T-366/13, ECLI:EU:T:2017:135, 105 punktas.

(20)  Sprendimas SNCM, 134 punktas.

(21)  2017 m. sausio 18 d. Sprendimas Andersen prieš Europos Komisiją T-92/11 RENV, EU:T:2017:14, 70 punktas. Bendrasis Teismas nurodo geležinkelių transporto ypatumus, apie kuriuos kalbama Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 25 konstatuojamojoje dalyje. Toje konstatuojamojoje dalyje nurodomi konkretūs investicijų naštos ir investicinių sąnaudų klausimai.

(22)  2018 m. lapkričio 20 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2018/1795, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES 11 straipsnį nustatoma ekonominės pusiausvyros įvertinimo tvarka ir kriterijai (OL L 294, 2018 11 21, p. 5).

(23)  Dėl matavimo pagal tvarkaraštyje numatytus kilometrus žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimą Hörmann Reisen, C-292/15, EU:C:2016:817 (toliau – Sprendimas Hörmann Reisen).

(24)  Šiuo klausimu žr. Sprendimo Hörmann Reisen 34–48 punktus.

(25)  OL L 82, 2001 3 22, p. 16.

(26)  Pagal Sąjungos teismų praktiką, Direktyva 2001/23/EB taikoma įmonės perdavimui, kuris vyksta pasibaigus konkursui dėl viešųjų paslaugų sutarties sudarymo. Sektoriuose, kuriuose veikla grindžiama materialiuoju turtu, pavyzdžiui, autobusų arba geležinkelių transporto sektoriuose, Direktyva 2001/23/EB yra taikoma, jeigu perduodamas svarbus materialusis turtas. Tai, kad materialiojo turto, kurį anksčiau naudojo perdavėjas ir kurį perima perėmėjas, nuosavybė neperduodama, pavyzdžiui, tuo atveju, kai naujoji sutarties šalis perima materialųjį turtą, kuris nepriklausė jo pirmtakui, o tik buvo parūpintas užsakovo, nepaneigia perdavimo, apibrėžto Direktyvoje 2001/23/EB; šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Abler, C-340/01, EU:C:2003:629; taip pat žr. 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimą ADIF, C-509/14, EU:C:2015:781.

(27)  Tai gali būti funkcinės miesto teritorijos, kurias sudaro miestas ir vietovės, iš kurių važinėjama į darbą mieste.

(28)  2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Coditel Brabant, C-324/07, EU:C:2008:621, 30 punktas;

(29)  Generalinio advokato išvada, pateikta 2018 m. spalio 25 d. sujungtose bylose C-350/17 ir C-351/17, Mobit, EU:C:2018:869, 104 punktas.

(30)  2019 m. kovo 21 d. Sprendimas Rhein-Sieg-Kreis, sujungtos bylos C-266/17 ir C-267/17, EU:C:2019:241.

(31)  Žr., ex multis, 2001 m. sausio 18 d. Sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę, C-83/99, EU:C:2001:31, 19 punktą ir 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Pricoforest SRL prieš Inspectoratul de Stat pentru Controlul în Transportul Rutier (ISCTR), C-13/21, EU:C:2022:531, 30 punktą.

(32)  MOVE-PSO-REGULATION@ec.europa.eu.

(33)  2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).

(34)  MOVE-PSO-REGULATION@ec.europa.eu.

(35)  Žr. Direktyvos 2014/24/ES 32 ir 72 straipsnius ir Direktyvos 2014/25/ES 50 ir 89 straipsnius.

(36)  Žr., pavyzdžiui, Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 20 konstatuojamąją dalį: „[j]ei valdžios institucija nusprendžia bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos teikimą patikėti trečiajai šaliai, viešųjų paslaugų operatorių ji turi pasirinkti laikydamasi Bendrijos teisės aktų viešųjų pirkimų ir koncesijų srityje, kaip nustatyta Sutarties 43–49 straipsniuose, ir skaidrumo bei vienodų sąlygų taikymo principų“.

(37)  2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, C-337/98, EU:C:2000:543, 44 ir 46 punktai; 2008 m. birželio 19 d. Sprendimo pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, EU:C:2008:351, 34 punktas; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08, EU:C:2010:182 (toliau – Sprendimas Wall), 37 ir 38 punktai; 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimas T-Systems Magyarország Zrt., C-263/19, EU:C:2020:373, 61 punktas. Į Sąjungos teismų praktiką taip pat buvo atsižvelgta nustatant sąlygas, kuriomis atliekant sutarties pakeitimus jos vykdymo laikotarpiu reikia pradėti naują viešųjų pirkimų procedūrą pagal Direktyvos 2014/24/ES 72 straipsnį ir Direktyvos 2014/25/ES 89 straipsnį. Panašios nuostatos taip pat nustatytos Direktyvos 2014/23/ES 43 straipsnyje.

(38)  2008 m. birželio 19 d. Sprendimo pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, EU:C:2008:351, 35–37 punktai; Sprendimas Wall, 38 punktas; 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Finn Frogne, C-549/14, EU:C:2016:634, 28 punktas; 2019 m. spalio 3 d. Sprendimas Delta Antrepriză de Construcţii şi Montaj 93, C-267/18, EU:C:2019:826, 33 punktas.

(39)  Sprendime Wall Sąjungos teismai nurodė, kad subrangovo pakeitimas, net jeigu tokia galimybė numatyta sutartyje, išimtiniais atvejais gali būti esminis vienos iš esminių koncesijos sutarties sąlygų pakeitimas, kai vieno, o ne kito subrangovo pasitelkimas, atsižvelgiant į atitinkamai paslaugai būdingus požymius, buvo lemiamas sutarties sudarymo veiksnys, ir tai bet kuriuo atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(40)  Direktyvos 2014/24/ES 72 straipsnis ir Direktyvos 2014/25/ES 89 straipsnis.

(41)  Konkrečiai, Komisijos sprendimas dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (OL L 7, 2012 1 11, p. 3), ir ES bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (OL C 8, 2012 1 11, p. 15).

(42)  Tiesa, Komisijos reglamentas (ES) Nr. 360/2012 dėl 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, skiriamai visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms (OL L 114, 2012 4 26, p. 8), yra taikomas pagalbai, teikiamai sausumos transporto paslaugas teikiančioms įmonėms, išskyrus pagalbą, suteiktą įmonėms, vykdančioms krovinių vežimo keliais veiklą samdos pagrindais arba už atlygį (žr. Reglamento (ES) Nr. 360/2012 7 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnio 2 dalies g punktą).

(43)  2a straipsnio 2 dalis.

(44)  Žr. sprendimą Altmark, taip pat visų pirma Komunikato dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų 3 skyrių.

(45)  Komunikato dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų 69 punktas.

(46)  Komunikate dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų pateikiama daugiau nurodymų, kas turi būti laikoma „vidutine įmone, tinkamai valdoma ir turinčia reikiamų materialinių išteklių, kad atitiktų viešajai paslaugai teikti keliamus reikalavimus“. Žr. visų pirma 70–76 punktus.

(47)  Skirtumai tarp didelių nacionalinių geležinkelių transporto rinkų vis dar dideli (kaip pabrėžta 2021 m. sausio mėn. Komisijos paskelbtoje Septintojoje geležinkelių transporto rinkos plėtros stebėsenos ataskaitoje) ir labai didelės valstybės intervencijos – jos šioje rinkoje iškraipo kainas. Žr. https://ec.europa.eu/transport/modes/rail/market/market_monitoring_en.

(48)  Tai reiškia, kad vidutinę pelno maržą šiame sektoriuje ne visada galima naudoti kaip lyginamąjį dydį. Atsižvelgiant į sutarties ypatumus, ypač į su sutartimi susijusią riziką, konkrečiu atveju gali reikėti pakoreguoti pelno maržą, kad ši pelno marža išliktų pagrįsta.

(49)  Visų pirma Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 7 punktas.

(50)  6 straipsnis dėl geležinkelio įmonių ir geležinkelių infrastruktūros valdytojų apskaitos atskyrimo.

(51)  2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Stefan Rudigier, C-518/17, EU:C:2018:757 (toliau – Sprendimas Rudigier).

(52)  Kaip nurodyta Sprendime Rudigier.

(53)  Šiuo klausimu žr. 1978 m. spalio 12 d. Sprendimo Komisija ir Belgija, C-156/77, 10 punktą ir 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Dilly’s Wellnesshotel GmbH, C-493/14, ECLI:EU:C:2016:577, 38 punktą.

(54)  Ši priemonė visomis ES kalbomis prieinama adresu https://enotices.ted.europa.eu.

(55)  2019 m. spalio 24 d. Sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato, C-515/18, EU:C:2019:893.

(56)  2020 m. kovo 19 d. Sprendimas Compañía de Tranvías de La Coruña, C-45/19, EU:C:2020:224.