EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2023 05 31
COM(2023) 281 final
2023/0170(NLE)
Pasiūlymas
TARYBOS SPRENDIMAS
kuriuo siekiant Sąjungos interesų valstybės narės įgaliojamos tapti arba likti 2000 m. sausio 13 d. Konvencijos dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos šalimis
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS
1.PASIŪLYMO APLINKYBĖS
•Pasiūlymo pagrindimas ir tikslai
ES siekia sukurti, palaikyti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje būtų užtikrintas laisvas asmenų judėjimas, galimybė kreiptis į teismą ir visapusiška pagarba pagrindinėms teisėms.
Taip pat turėtų būti siekiama įtraukti suaugusiųjų, kurie
dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų (toliau – suaugusieji), tarpvalstybinę apsaugą. Suaugusiu laikomas aštuoniolikos metų sulaukęs asmuo.
Tokioje padėtyje atsidūrusių suaugusiųjų skaičius ES auga dėl senstančios visuomenės, taip pat dėl su amžiumi susijusių ligų paplitimo ir dėl didėjančio neįgaliųjų skaičiaus. Atsižvelgiant į valstybės narės, kurioje jie gyvena, nacionalinės teisės aktus, jiems gali būti taikoma apsaugos priemonė teismo arba administracinės institucijos sprendimu arba jiems pagalbą gali teikti jų iš anksto paskirtas trečiasis asmuo (pasitelkiant atstovavimo įgaliojimus) jų interesams valdyti.
Suaugusiesiems gali reikėti valdyti kitoje šalyje esantį savo turtą ar nekilnojamąjį turtą, gauti skubią arba planinę medicininę priežiūrą užsienyje arba dėl įvairių priežasčių persikelti į kitą šalį.
Tokiose tarpvalstybinėse situacijose suaugusieji susiduria su sudėtingomis ir kartais prieštaringomis valstybių narių taisyklėmis. Šios taisyklės apima sprendimus dėl to, kuris teismas ar kita institucija, kompetentinga imtis apsaugos priemonių, turi jurisdikciją, kokia teisė taikoma jų atveju, ir kaip pripažinti ar įgyvendinti užsienyje priimtą sprendimą arba atstovavimo įgaliojimus. Tai lemia atvejus, kai suaugusieji, jų šeimos ir jų atstovai patiria didelį teisinį netikrumą dėl to, kokios taisyklės bus taikomos jų atveju, taip pat dėl procedūrų ir formalumų, kuriuos jie turi atlikti, rezultatų. Siekiant užtikrinti, kad jų apsauga ir toliau būtų veiksminga tarpvalstybiniu mastu arba kad jie galėtų naudotis savo teisėmis užsienyje, jie dažnai turi pradėti ilgai trunkančius ir brangius procesus. Kai kuriais atvejais jų atstovui patikėtos apsaugos ir įgaliojimų galiausiai nepripažįsta nei užsienio teismai, nei neteisminiai subjektai, pavyzdžiui, bankai, medicinos darbuotojai ar nekilnojamojo turto agentai.
Prižiūrint Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijai (HCCH), tarptautinei organizacijai, kurios tikslas – „palaipsniui suvienodinti tarptautinės privatinės teisės normas“ 1 , 2000 m. sausio 13 d. buvo priimta Konvencija dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos (HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija). Šioje konvencijoje pateikiamos išsamios taisyklės dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo, taip pat nuostatos dėl atstovavimo įgaliojimams taikytinos teisės, pagal kurią tokie įgaliojimai įsigalioja tarpvalstybiniu mastu. Ja taip pat nustatomi susitariančiųjų valstybių kompetentingų institucijų ir susitariančiųjų valstybių centrinių institucijų bendradarbiavimo mechanizmai.
Ši konvencija visuotinai laikoma veiksminga ir lanksčia tarptautinės privatinės teisės priemone, atitinkančia paskirtį pasauliniu lygmeniu. Vadovaujant Specialiajai komisijai dėl HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos praktinio veikimo 2 pastaruoju metu vykdytos veiklos rezultatas – specialistams netrukus bus suteiktos naudingos priemonės šiai konvencijai tinkamai taikyti, pavyzdžiui, praktinis vadovas.
Tačiau šiuo metu tos Konvencijos šalys yra tik 12 ES valstybių narių 3 . Tai, kad visos valstybės narės ratifikuotų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją ir prie jos prisijungtų, yra ilgalaikis ES tikslas.
Nuo 2008 m. HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją aiškiai patvirtino Europos Sąjungos Taryba 4 , Europos Parlamentas 5 ir Europos Komisija 6 . Konvencijos veiksmingumui užtikrinti būtina, kad valstybės narės ir kitos šalys visuotinai ratifikuotų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją. Parlamentas aktyviai pritaria, kad Konvenciją ratifikuotų visos valstybės narės, taip pat galimą ES teisėkūros iniciatyvą, kuria būtų papildyta HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija.
2018 m. gruodžio 5–8 d. Komisija ir HCCH surengė tarptautinę jungtinę konferenciją, kad paskatintų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos ratifikavimą ir išnagrinėtų galimus trūkumus, dėl kurių reikėtų imtis tolesnių veiksmų 7 .
2021 m. gegužės 3 d. Čekijos, Prancūzijos ir Slovėnijos teisingumo ministrai raštu kreipėsi į Komisiją prašydami jos paspartinti parengiamąjį darbą, susijusį su teisėkūros iniciatyva.
2021 m. birželio mėn. buvo priimtos Tarybos išvados 8 , kuriose, inter alia, valstybės narės buvo paragintos kuo greičiau ratifikuoti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją ir paragino Komisiją apsvarstyti galimą poreikį sukurti teisinę sistemą ES, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos apsaugos priemonių perdavimui, ir prireikus pateikti teisėkūros pasiūlymų.
2021–2022 m. Tarybai pirmininkavusios Portugalija, Prancūzija ir Čekija rengė įvairius renginius informuotumui šiuo klausimu didinti.
Nepaisant šios veiklos, Konvencijos ratifikavimo tempas vis dar pernelyg lėtas. Kai kuriose valstybėse narėse įstatymo, kuriuo įgyvendinamas ratifikavimas, projektas jau daugelį metų svarstomas parlamente arba vyriausybė jo dar nėra pateikusi, nepaisant to, kad parengiamieji darbai yra užbaigti. Kitos valstybės narės Konvenciją iš dalies taiko praktiškai (visų pirma taisykles dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės), nesiimdamos iniciatyvos oficialiai ją ratifikuoti. Tai reikštų centrinės institucijos paskyrimą, kad Susitariančiųjų valstybių bendradarbiavimas būtų veiksmingas.
Atsižvelgdama į tai, Komisija nusprendė pateikti iniciatyvą, kuria siekiama leisti toms valstybėms narėms, kurios dar nėra Konvencijos šalys, ją ratifikuoti arba prie jos prisijungti. Nuoroda į šią iniciatyvą yra pateikta Komisijos 2022 m. darbo programoje: „[P]asiūlysime priemonių, kuriomis būtų <...> stiprinamas teisminis bendradarbiavimas pažeidžiamų suaugusių asmenų apsaugos tarpvalstybinėse situacijose srityje“.
Kadangi HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją galima pasirašyti ir ratifikuoti valstybėms, kurios 1999 m. spalio 2 d. buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės 9 (Konvencijos 53 straipsnis), konvenciją turės pasirašyti ir ratifikuoti šios valstybės narės: Bulgarija, Ispanija, Kroatija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija ir Švedija. O Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Lenkija konvenciją turės tik ratifikuoti, nes jos ją jau pasirašė. Lietuva turės prie jos prisijungti, nes nuo 2001 m. spalio 23 d. ji yra Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narė.
•Suderinamumas su toje pačioje politikos srityje galiojančiomis nuostatomis
Šiuo metu nėra jokių ES teisės aktų dėl tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos. Tačiau šis pasiūlymas yra Komisijos pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, priemonių pripažinimo ir vykdymo, autentiškų dokumentų ir atstovavimo įgaliojimų bei bendradarbiavimo civilinėse bylose, susijusiose su suaugusiųjų apsauga, dalis. Pasiūlymu numatoma valstybėse narėse taikyti kai kurias HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos taisykles ir nustatomos papildomos taisyklės, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas dar glaudesniam ES vidaus bendradarbiavimui šioje srityje.
Šis pasiūlymas yra susijęs su konvencijos ratifikavimu tose valstybėse narėse, kurios dar nėra HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos šalys, ir jų prisijungimu prie šios konvencijos, kuri yra vienintelis tarptautinis dokumentas, skirtas su tarpvalstybine suaugusiųjų apsauga susijusiems tarptautinės privatinės teisės klausimams.
Abu pasiūlymai yra susiję su tarptautine privatine teise – gerai išvystyta ES politikos sritimi. Iš tiesų, nuo 2000 m. ES yra priėmusi keletą teisėkūros procedūra priimamų aktų teisminio bendradarbiavimo tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose srityje. Tačiau nė vienu iš šių teisės aktų nėra reglamentuojami tarpvalstybiniai asmenų veiksnumo aspektai 10 ar suaugusiųjų, kurie „dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo“ 11 negali apginti savo interesų, apsauga.
Siūlomas reglamentas būtų taikomas valstybėse narėse, o HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija būtų taikoma ES nepriklausančioms šalims, kurios yra Konvencijos susitariančiosios šalys. ES esantys suaugusieji gali turėti ryšių ir valstybėse narėse, ir ne ES šalyse (pavyzdžiui, turėti turto ar asmeninių ryšių), todėl nuosekli tarptautinės privatinės teisės sistema, taikoma suaugusiųjų apsaugai tiek ES, tiek ES nepriklausančių šalių, kurios yra Konvencijos šalys, atžvilgiu, yra labai svarbi siekiant užtikrinti suaugusiųjų apsaugą tarptautinėse situacijose.
Taigi abu pasiūlymai vienas kitą papildo ir dėl šios priežasties pateikiami kartu.
•Suderinamumas su kitomis Sąjungos politikos sritimis
ES ir jos valstybės narės yra Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (JT NTK), kuri nuo jos priėmimo 2006 m. dienos yra tarptautinis neįgaliųjų teisių pagrindas, šalys.
HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 3 straipsnio c punkte yra nuostatų, kuriomis tariamai palaikomos arba toleruojamos pakaitinės sprendimų priėmimo priemonės (daugiausia dėl to, kad vartojama sąvoka „globa, rūpyba ir analogiškos institucijos“). Buvo iškeltas klausimas, ar tai galėtų sudaryti palankesnes sąlygas ar suteikti galimybę pripažinti priemones, kuriomis nustatomi pakaitiniai sprendimų priėmimo būdai, o ne remiamas sprendimų priėmimas, ir ar tai pažeistų suaugusiųjų teisę į savarankiškumą ir lygybę.
HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos suderinamumas ir papildomumas su JT NTK nustatytomis teisėmis buvo pripažintas ne kartą, pavyzdžiui, pirmiau minėtoje 2018 m. EB ir HCCH bendroje konferencijoje priimtose išvadose ir rekomendacijose (2 ir 3 išvados) 12 .
HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija yra tarptautinės privatinės teisės dokumentas. Konvencija yra neutrali materialinės teisės atžvilgiu, nes joje nenumatyta jokių priemonių, o preambulėje pirmiausia atsižvelgiama į suaugusiojo interesus ir pagarbą jo orumui bei savarankiškumui. Palengvindama tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir šalindama teisines ir praktines kliūtis, ji padeda siekti kai kurių svarbių JT NTK tikslų. Jie apima 12 straipsnį dėl vienodo pripažinimo prieš įstatymą ir 32 straipsnį dėl tarptautinio bendradarbiavimo, kurių atžvilgiu HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija sukuriama centrinių institucijų sistema.
Be to, ne visi neįgalieji yra suaugusieji, kuriems reikalinga tarpvalstybinė apsauga, kaip tai suprantama pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją, tai yra tik tie asmenys, kurie negali apginti savo asmeninių ar finansinių interesų. Priešingai, ne visi suaugusieji, kurių psichologiniai ir socialiniai gebėjimai sumažėjo, yra neįgalieji.
Taip pat verta priminti, kad JT NTK komitetas savo 2015 m. ataskaitoje dėl JT NTK įgyvendinimo ES išreiškė susirūpinimą dėl kliūčių, su kuriomis susiduria neįgalieji persikeldami iš vienos valstybės narės į kitą. Komitetas rekomendavo kad ES „nedelsdama imtųsi veiksmų siekdama užtikrinti, kad visi neįgalieji ir jų šeimos galėtų naudotis savo teise laisvai judėti taip pat kaip ir kiti asmenys“ 13 .
Specialusis pranešėjas neįgaliųjų teisių klausimais buvo užsakęs teisinį tyrimą 14 , o specialusis pranešėjas neįgaliųjų teisių klausimais bei nepriklausomas ekspertas dėl vyresnio amžiaus asmenų naudojimosi visomis žmogaus teisėmis parengė susijusį bendrą pareiškimą 15 . Juose šis klausimas išaiškintas darant išvadą, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija gali būti aiškinama pakankamai laisvai ir gali būti atliekami praktiniai patobulinimai, be kita ko, ji gali būti plėtojama taip, kad atitiktų modernizuotus nacionalinius įstatymus. Specialusis pranešėjas primena, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje yra nuostatų, kuriomis siekiama išvengti bet kokio prieštaravimo JT NTK, ir kad abu dokumentai gali ir turėtų vienas kitą papildyti. ES ir visos jos valstybės narės turi pasinaudoti turimomis išaiškinimo galimybėmis taip, kad būtų užtikrinta atitiktis tai konvencijai.
Taikydamos HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją, susitariančiosios valstybės, kurios taip pat yra JT NTK šalys, privalo laikytis JT NTK ir joje nustatytų principų. Be to, pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką tarptautinės konvencijos yra neatskiriama Sąjungos teisės dalis, todėl jų įgyvendinimas, laikantis bendrojo Sąjungos teisės principo, turi atitikti proporcingumo principą 16 .
2021 m. kovo mėn. Komisija priėmė 2021–2030 m. neįgaliųjų teisių strategiją 17 . Joje visų pirma sprendžiamas neįgaliųjų „teisės kreiptis į teismą, teisinės apsaugos, laisvės ir saugumo gerinimo“ klausimas. Siekiant šio tikslo, įskaitant įvairias iniciatyvas, joje aiškiai nurodyta, kad „Komisija bendradarbiaus su valstybėmis narėmis siekdama įgyvendinti 2000 m. Hagos konvenciją dėl pažeidžiamų suaugusių asmenų tarptautinės apsaugos pagal JT neįgaliųjų teisių konvenciją, be kita ko, atliekant pažeidžiamų suaugusių asmenų, ypač turinčių intelekto sutrikimų, apsaugos tarpvalstybiniais atvejais tyrimą, kad visoms valstybėms narėms būtų sudarytos sąlygos ją ratifikuoti“ 18 .
2021 m. Komisija atliko teisinį tyrimą 19 ir, be kita ko, padarė išvadą, kad visoms valstybėms narėms ratifikavus HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją būtų išspręstos kai kurios problemos, susijusios su didelėmis tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos spragomis ir nenuoseklumu.
Tarybai priėmus šį sprendimą, HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija taps Sąjungos teisės dalimi. Todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali ją aiškinti atsižvelgdamas tiek į bendruosius ES principus, t. y. laisvo asmenų judėjimo apsaugos, teisės kreiptis į teismą ir visapusiškos pagarbos pagrindinėms teisėms principus, tiek į JT NTK.
2.TEISINIS PAGRINDAS, SUBSIDIARUMO IR PROPORCINGUMO PRINCIPAI
•Teisinis pagrindas
Šis pasiūlymas yra susijęs su tam tikrų valstybių narių įgaliojimu ratifikuoti tarptautinę konvenciją arba prie jos prisijungti atsižvelgiant į ES interesus. Teisminį bendradarbiavimą civilinėse ir komercinėse bylose reglamentuoja SESV 81 straipsnis, taigi jis yra teisinis ES kompetencijos šioje srityje pagrindas. Todėl taikytinas teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 218 straipsnio 6 dalis kartu su esminiu teisiniu pagrindu – SESV 81 straipsnio 2 dalimi.
SESV 81 straipsnio 3 dalis nėra taikoma, nes tarpvalstybinė suaugusiųjų apsauga nėra šeimos teisės klausimas.
Sąvoka „šeimos teisė“, kaip ji suprantama pagal SESV 81 straipsnio 3 dalį, turi būti aiškinama savarankiškai, neatsižvelgiant į valstybių narių nacionalinės teisės aktuose pateiktą apibrėžtį.
Iki šiol ES teisės aktuose ši sąvoka aiškinta gana griežtai ir apsiribojama taisyklėmis, kuriomis reglamentuojami šeimos santykiai, pavyzdžiui, santuokos, tėvų pareigų ar išlaikymo prievolių klausimai.
Nėra neįprasta, kad pažeidžiami suaugusieji naudojasi šeimos narių teikiama apsauga. Kai kuriose valstybėse narėse pažeidžiamų suaugusiųjų teisinė apsauga teisiniu požiūriu priskiriama sutuoktiniui arba šeimos nariams. Tačiau suaugusiojo šeima, jei suaugęs asmuo turi šeimą, yra tik viena iš aplinkybių, kurioms esant galima užtikrinti apsaugą. Šeimos narių dalyvavimas nėra būtinas reikalavimas, taip pat jis nėra reglamentuojamas tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis. Vietoje to, didžiausias dėmesys suaugusiųjų apsaugos srityje turi būti skiriamas teikiamai paramai ir suaugusiojo teisių į orumą, apsisprendimą, nediskriminavimą ir socialinę įtrauktį užtikrinimui, neatsižvelgiant į jo šeimos ryšius.
Reikia pažymėti, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje niekaip nenurodomi šeimos ryšiai (pvz., „tėvas“, „vaikai“ ar „sutuoktinis“), o tai prieštarauja su šeimos teisės klausimais susijusiems ES reglamentams.
Siūlomu reglamentu bus papildyta HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija ir į jį bus įtrauktos kai kurios Konvencijos taisyklės, visų pirma dėl tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės, todėl jos bus tiesiogiai taikytinos valstybėse narėse.
Todėl, remiantis nusistovėjusia ESTT praktika, esama rizikos, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija gali daryti poveikį siūlomo reglamento taikymo sričiai arba ją pakeisti.
Tarptautiniai įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos taisyklių taikymo sričiai arba ją pakeisti, kai tokie įsipareigojimai yra susiję su sritimi, kuriai tokios taisyklės jau iš esmės taikomos, arba atsižvelgiant į numatomus Sąjungos teisės pokyčius, kaip yra šiuo atveju 20 .
Todėl HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija patenka į išimtinės Sąjungos kompetencijos sritį pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
Todėl ES gali įgalioti valstybes nares tapti arba likti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos šalimis.
Kadangi Konvencijoje nėra nuostatos, pagal kurią ES galėtų tapti jos šalimi, ir tik valstybės gali tapti Konvencijos šalimis, valstybės narės gali ratifikuoti Konvenciją arba prie jos prisijungti, taip pat likti jos šalimis siekiant Sąjungos interesų, vadovaujantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika 21 .
Panašios iniciatyvos jau buvo imtasi 2008 m., siekiant įgalioti tam tikras valstybes nares ratifikuoti HCCH 1996 m. Konvenciją dėl vaikų apsaugos 22 arba prie jos prisijungti.
Remiantis prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėtu Protokolu Nr. 21, teisingumo srityje priimtos teisinės priemonės Airijoje nėra privalomos ar taikomos. Tačiau jei šioje srityje pateikiamas pasiūlymas, Airija gali pareikšti pageidavimą dalyvauti tvirtinant ir taikant priemonę, o ją priėmus gali pareikšti pageidavimą pripažinti tą priemonę.
Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas.
•Proporcingumo principas
Šis pasiūlymas parengtas atsižvelgiant į jau priimtus Tarybos sprendimus, kuriais valstybės narės įgaliojamos prisijungti prie tarptautinės konvencijos. Juo neviršijama tai, kas būtina siekiant nuoseklaus ES veiksmo tikslo tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos srityje, užtikrinant, kad valstybės narės, kurios dar nėra Konvencijos šalys, per nustatytą laikotarpį ratifikuotų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją arba prie jos prisijungtų.
Taip pat suprantama, kad valstybės narės išlaiko savo kompetenciją reglamentuoti taisyklių priėmimą pagal suaugusiųjų apsaugai skirtą materialinę teisę.
Taigi pasiūlymas proporcingumo principą atitinka.
•Priemonės pasirinkimas
Kadangi pasiūlymas yra susijęs su tarptautiniu susitarimu, kurį dėl Sąjungos interesų turi ratifikuoti ir prie kurio turi prisijungti tam tikros valstybės narės, vienintelis taikytinas dokumentas yra Tarybos sprendimas pagal 218 straipsnio 6 dalį.
3.EX POST VERTINIMO, KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMO REZULTATAI
•Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis
Prieš pateikiant šį pasiūlymą kartu su lygiagrečiai pateiktu pasiūlymu dėl reglamento šiuo klausimu, vyko išsamios ir visuotinės konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis.
2022 m. pradžioje buvo paskelbtos viešos konsultacijos 23 ir kvietimas teikti informaciją 24 . Dauguma respondentų, įskaitant valstybes nares ir advokatams bei notarams atstovaujančias profesines organizacijas, pritarė ES iniciatyvai, pagal kurią valstybės narės būtų įpareigotos ratifikuoti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją. Jie taip pat paragino priimti ES dokumentą, kuriuo būtų papildyta Konvencija. Viena NVO, skėtinė neįgaliųjų teisių apsaugos organizacija, išreiškė susirūpinimą dėl neįgalių suaugusiųjų pagrindinių teisių, jei ES priemone pirmenybė būtų teikiama sprendimų, kurie galėtų pažeisti JT NTK ir pagrindines neįgalių suaugusiųjų teises, perdavimui. Tai yra pasikartojantis klausimas, susijęs su ryšiu tarp JT NTK ir HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos, kuris buvo nagrinėjamas 14 ir 15 išnašose nurodytame tyrime ir bendrame pareiškime.
Įgyvendinant konsultacijų strategiją, 2022 m. rugsėjo 29 d. buvo surengtas neformalus susitikimas internetu su suinteresuotaisiais subjektais. Be to, 2022 m. spalio 27 d. Komisija surengė susitikimą internetu su valstybių narių ekspertais, kad pateiktų informacijos apie suaugusiųjų apsaugos iniciatyvą ir pasikeistų pirminėmis nuomonėmis.
Galiausiai 2022 m. lapkričio 7–8 d. vykusiame posėdyje konsultuotasi su Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose (civilinis ETT) dėl jo galimo vaidmens įgyvendinant būsimą iniciatyvą.
Apibendrinant galima teigti, kad visose konsultacijose būtų galima nustatyti tvirtą paramą ir bendrą teigiamą nuomonę apie HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją. Be to, per konsultacijas paaiškėjo, kad dauguma suinteresuotųjų subjektų mano, kad ES lygmeniu reikia papildomų priemonių, ir joms pritaria.
•Tiriamųjų duomenų rinkimas ir naudojimas
2021 m. atliktas teisinis tyrimas 25 . Tyrimo autoriai padarė šias išvadas: i) esama didelių spragų ir nenuoseklumų tarpvalstybinės pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos srityje (jurisdikcijos taisyklės, atstovavimo įgaliojimų pripažinimas, teisinio tikrumo nebuvimas ir praktinės valdžios institucijoms kylančios problemos); ii) bendrai ratifikavus HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją ES būtų tiesiogiai sprendžiamos kai kurios iš tų problemų tiek tarp valstybių narių, tiek ES nepriklausančių valstybių; ir iii) ES priemonė dar labiau sustiprintų pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą ir palengvintų jų gyvenimą bei atsakingų valdžios institucijų darbą.
Papildomi tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos srities duomenys taip pat buvo surinkti tyrime, pridėtame prie Europos Parlamento savo iniciatyva teikiamo teisėkūros pranešimo 26 (2016 m.) ir Europos teisės instituto ataskaitoje 27 (2020 m.).
•Poveikio vertinimas
2022 m. buvo atliktas poveikio vertinimas, siekiant išnagrinėti įvairias politikos galimybes ES, kad būtų pagerinta tarpvalstybinė suaugusiųjų apsauga ir įvertintas jų poveikis.
Kadangi šis pasiūlymas susijęs tik su HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos ratifikavimu ir tam tikrų valstybių narių prisijungimu prie jos, išsamesnis poveikio vertinimo išvadų paaiškinimas bus pateiktas pridedamame pasiūlyme dėl reglamento. Tikslinga, kad dabartinėje analizėje būtų nurodytas tik galutinės politiniais sprendimais priimamos priemonės poveikis.
Tai apima reglamentą, kuriuo papildoma Konvencija, ir Konvencijos ratifikavimą bei tų valstybių narių, kurios dar nėra Konvencijos šalys, prisijungimą prie jos. Taip būtų užtikrinta, kad atitinkamos tarptautinės privatinės teisės taisyklės, skirtos suaugusiųjų apsaugai tarpvalstybinėse situacijose, būtų taikomos ne tik ES lygmeniu, bet ir tarp valstybių narių bei ES nepriklausančių valstybių. Taip pat tikimasi, kad ratifikavus visoms valstybėms narėms, daugiau ES nepriklausančių valstybių būtų paskatintos prisijungti prie Konvencijos.
•Pagrindinės teisės
Bendras siūlomų veiksmų tikslas – apsaugoti pagrindines suaugusiųjų teises pagal SESV 6 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir JT NTK.
Tarpvalstybinėse situacijose tai visų pirma reikštų, kad būtų užkirstas kelias nuosavybės atėmimui ar atsisakymui leisti suaugusiajam naudotis turtu užsienyje, užtikrinta teisė kreiptis į teismą, taip pat būtų užtikrintas suaugusiųjų apsisprendimas bei savarankiškumas.
HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija, kuria derinamos tarptautinės privatinės teisės taisyklės, sujungiamos skirtingos teisės sistemos, kad Konvencijos taikymo srityje būtų lengviau užtikrinti nediskriminacinę pagarbą suaugusiųjų teisėms, jų interesų apsaugą ir naudojimąsi jų veiksnumu.
Šios vertybės išdėstytos Konvencijos preambulėje. Joje patvirtinta, kad pagarba suaugusiojo orumui ir savarankiškumui turi būti svarbiausias aspektas. Tokie prioritetai taip pat nustatyti JT NTK preambulėje.
Pagal Konvencijos taisykles, jei apsaugos priemonės vienoje susitariančiojoje valstybėje imasi kompetentinga institucija, ta priemonė ir toliau turėtų galioti kitoje susitariančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, jei suaugęs asmuo persikeltų iš vienos susitariančiosios valstybės į kitą. Į Konvencija taip pat įtrauktos apsaugos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad priemonės nebūtų pripažintos arba vykdomos, jei, pavyzdžiui, priemonę priėmė valdžios institucija, kurios jurisdikcija nebuvo grindžiama arba nebuvo suderinama su vienu iš pagrindų, nustatytų Konvencija, arba jeigu priemonės pripažinimas prieštarautų prašomosios valstybės viešajai tvarkai 28 . Atsižvelgiant į tai, priemonės neatitiktis pagrindinėms atitinkamo suaugusiojo teisėms galėtų tapti atsisakymo ją pripažinti pagrindu.
4.POVEIKIS BIUDŽETUI
Siūlomas sprendimas neturi poveikio Europos Sąjungos biudžetui.
5.KITI ELEMENTAI
•Įgyvendinimo planai ir stebėsena, vertinimas ir ataskaitų teikimo tvarka
Kadangi pasiūlymas susijęs su tam tikrų Europos Sąjungos valstybių narių įgaliojimu ratifikuoti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją arba prie jos prisijungti, įgyvendinimo stebėjimu visų pirma siekiama užtikrinti, kad tos valstybės narės laikytųsi Konvencijos ratifikavimo arba prisijungimo prie jos tvarkaraščio pagal Tarybos sprendimą.
Tačiau, kai visos valstybės narės taps Konvencijos šalimis, planuojama imtis kelių veiksmų informuotumui apie Konvenciją didinti ir tinkamam jos taikymui užtikrinti. Be to, rengiantis būsimų sudėčių specialioms komisijoms dėl Konvencijos veikimo, bus priimtos suderintos ES pozicijos; taip ES galės stebėti, kaip valstybės narės įgyvendina šią priemonę.
2023/0170 (NLE)
Pasiūlymas
TARYBOS SPRENDIMAS
kuriuo siekiant Sąjungos interesų valstybės narės įgaliojamos tapti arba likti 2000 m. sausio 13 d. Konvencijos dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos šalimis
EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,
atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 81 straipsnio 2 dalį kartu su 218 straipsnio 6 dalies a punktu,
atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,
atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę 29 ,
kadangi:
(1)Sąjunga yra išsikėlusi tikslą visapusiškai užtikrindama pagrindines teises sukurti, palaikyti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas ir teisė kreiptis į teismą;
(2)siekdama šio tikslo Sąjunga priėmė keletą teisėkūros procedūra priimamų aktų teisminio bendradarbiavimo tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose srityje. Sąjunga taip pat savarankiškai arba per savo valstybes nares, veikiančias siekiant Sąjungos interesų, yra kelių tarptautinių konvencijų toje pačioje srityje Šalis;
(3)tačiau nėra nė vieno Sąjungos teisės akto tarpvalstybinės suaugusių asmenų, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų arba kuriems gali prireikti, kad vienoje valstybėje narėje teikiama pagalba jiems naudojantis savo veiksnumu ir toliau būtų teikiama visoje Sąjungoje, apsaugos srityje;
(4)tarpvalstybinėse situacijose suaugusiesiems gali kilti įvairių sunkumų, įskaitant atvejus, kai tie suaugusieji persikelia į kitą valstybę narę arba kai jie turi nekilnojamojo turto ar kito turto kitoje valstybėje narėje. Sunkumų gali kilti, pavyzdžiui, kai priemonės, kurių imtasi vienoje valstybėje narėje siekiant apsaugoti suaugusiuosius, turi būti taikomos kitoje valstybėje narėje arba kai vėliau užsienyje reikia pasinaudoti suaugusiųjų suteiktais atstovavimo įgaliojimais, kad juos vykdytų jų atstovai, kai suaugusieji negali apginti savo interesų. Šie sunkumai gali turėti rimtų neigiamų padarinių teisiniam tikrumui tarpvalstybinių sandorių atveju, taip pat suaugusiųjų teisėms ir gerovei bei pagarbai jų orumui. Visų pirma gali būti daromas neigiamas poveikis pagrindinėms suaugusiųjų teisėms, pavyzdžiui, teisei kreiptis į teismą, teisei į apsisprendimą ir savarankiškumą, teisei į nuosavybę ir laisvą judėjimą;
(5)todėl tarptautinės privatinės teisės taisyklės, kuriomis reglamentuojami tarpvalstybiniai atvejai, yra būtinos siekiant sustiprinti suaugusiųjų, kurių asmeniniai gebėjimai yra sutrikę arba nepakankami, pagrindinių teisių apsaugą. Tarptautiniu lygmeniu tokios taisyklės yra įtrauktos į 2000 m. sausio 13 d. Konvenciją dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos (toliau – HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija). Konvencijoje numatytos taisyklės dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, tų suaugusių asmenų apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo, dėl taikytinos teisės atstovavimo įgaliojimams ir jos susitariančiųjų šalių valdžios institucijų bendradarbiavimo taisyklės;
(6)pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją jos šalimis gali tapti tik suverenios valstybės. Dėl šios priežasties Sąjunga negali sudaryti tos Konvencijos;
(7)tai, kad visos valstybės narės ratifikuotų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją ir prie jos prisijungtų, yra ilgalaikis Europos Sąjungos siekiamas tikslas;
(8)šiuo metu Belgija, Čekija, Vokietija, Estija, Graikija, Prancūzija, Kipras, Latvija, Malta, Austrija, Portugalija ir Suomija yra HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos šalys. Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Lenkija ją yra tik pasirašiusios;
(9)[...] Komisija pateikė teisėkūros pasiūlymą dėl Reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, priemonių pripažinimo ir vykdymo, autentiškų dokumentų ir atstovavimo įgaliojimų bei bendradarbiavimo civilinėse bylose, susijusiose su suaugusiųjų apsauga (toliau – siūlomas reglamentas). Pasiūlymu numatoma valstybėse narėse taikyti kai kurias HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos taisykles ir nustatomos papildomos taisyklės, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas dar glaudesniam ES vidaus bendradarbiavimui šioje srityje. Siūlomo reglamento nuostatos sutampa ir yra glaudžiai susijusios su HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija;
(10)dėl šios priežasties esama rizikos, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija gali daryti poveikį siūlomo reglamento taikymo sričiai arba ją pakeisti. Todėl HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija patenka į išimtinės Sąjungos kompetencijos sritį pagal Sutarties dėl Sąjungos veikimo 3 straipsnio 2 dalį;
(11)todėl Taryba turėtų įgalioti valstybes nares, kurios dar nėra HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos šalys, pasirašyti, ratifikuoti Konvenciją arba prie jos prisijungti siekiant Sąjungos interesų šiame sprendime nustatytomis sąlygomis; Taryba taip pat turėtų įgalioti valstybes nares, kurios yra HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos šalys, likti jos šalimis;
(12)Sąjunga ir jos valstybės narės yra Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – JT NTK) šalys;
(13)pagal Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo valstybės narės turi kompetenciją priimti materialines ir procedūrines taisykles suaugusiųjų apsaugos srityje. Kaip JT NTK susitariančiosios šalys, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų nacionalinės materialinės ir procesinės teisės aktai dėl elgesio su suaugusiaisiais atitiktų JT NTK nustatytus įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, įskaitant „globos“ ir „rūpybos“ bei neveiksnumo priemones, kaip nurodyta HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 3 straipsnyje;
(14)HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos taisyklės turėtų būti taikomos laikantis JT NTK nustatytų įsipareigojimų žmogaus teisių srityje;
(15)šio įsipareigojimo nesilaikymas taip pat turėtų daryti poveikį tam, kaip valstybės narės pripažįsta ir vykdo priemones, kurių ėmėsi trečiosios šalys;
(16)[[pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Airija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;] ARBA
(17)pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį Airija [... raštu] pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;
(18)pagal prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,
PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:
1 straipsnis
1.Siekiant Sąjungos interesų Taryba įgalioja valstybes nares tapti arba likti 2000 m. sausio 13 d. Konvencijos dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos (toliau – Konvencija) šalimis laikantis 2 straipsnyje nustatytų sąlygų.
2.Konvencijos tekstas pridedamas prie šio sprendimo.
2 straipsnis
Bulgarija, [Airija], Ispanija, Kroatija, Italija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Nyderlandai, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija ir Švedija imasi visų būtinų veiksmų, kad jų ratifikavimo arba prisijungimo dokumentai būtų deponuoti Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijoje, kuri yra Konvencijos depozitaras, ne vėliau kaip [24 mėnesiai nuo šio sprendimo priėmimo datos].
3 straipsnis
Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.
Priimta Briuselyje
Tarybos vardu
Pirmininkas / Pirmininkė
EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2023 05 31
COM(2023) 281 final
PRIEDAS
prie
Pasiūlymo dėl TARYBOS SPRENDIMO
kuriuo siekiant Sąjungos interesų valstybės narės įgaliojamos tapti arba likti 2000 m. sausio 13 d. Konvencijos dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos šalimis
PRIEDAS
KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINĖS SUAUGUSIŲJŲ APSAUGOS
(sudaryta 2000 m. sausio 13 d.)
Šią konvenciją pasirašiusios valstybės,
atsižvelgdamos į poreikį tarptautiniais atvejais užtikrinti suaugusiųjų, kurie dėl asmeninių gebėjimų sutrikimų arba nepakankamumo negali ginti savo interesų, apsaugą,
siekdamos išvengti savo teisės sistemų kolizijos jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo ir suaugusiųjų apsaugos priemonių vykdymo užtikrinimo atžvilgiais,
prisimindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą suaugusiųjų apsaugai,
patvirtindamos, kad visų pirma turi būti vadovaujamasi suaugusiojo interesais ir pagarba suaugusiojo orumui bei savarankiškumui,
susitarė dėl šių nuostatų:
I skyrius. Konvencijos taikymo sritis
1 straipsnis
1) Ši konvencija taikoma suaugusiųjų, kurie dėl asmeninių gebėjimų sutrikimų arba nepakankamumo negali ginti savo interesų, apsaugai tarptautiniais atvejais.
2) Konvencijos tikslai:
a) nustatyti, kurios valstybės institucijos turi jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių;
b) nustatyti, kokią teisę tos institucijos turi taikyti vykdydamos savo jurisdikciją;
c) nustatyti, kokia teisė taikytina atstovaujant suaugusiajam;
d) numatyti apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo visose susitariančiosiose valstybėse tvarką;
e) nustatyti susitariančiųjų valstybių institucijų bendradarbiavimo, kurio gali prireikti šios konvencijos tikslams pasiekti, tvarką.
2 straipsnis
1) Šioje konvencijoje suaugusiuoju laikomas asmuo nuo 18 metų amžiaus.
2) Konvencija taip pat taikoma priemonėms dėl suaugusiojo, kuris jų taikymo momentu dar buvo jaunesnis negu 18 metų.
3 straipsnis
1 straipsnyje nurodytos priemonės visų pirma gali būti taikomos:
a) nustatant neveiksnumą ir apsaugos režimą;
b) suaugusiajam nustatant teisminės arba administracinės institucijos apsaugą;
c) globos, rūpybos ir analogiškoms institucijoms;
d) paskiriant kiekvieną už suaugusįjį arba jo turtą atsakingą, jam atstovaujantį ar padedantį asmenį arba organizaciją ir nustatant jų funkcijas;
e) suaugusįjį įkurdinant įstaigoje arba kitoje vietoje, kurioje galima suteikti apsaugą;
f) suaugusiojo turto administravimui, išsaugojimui arba perleidimui;
g) leidžiant imtis specialių suaugusiojo ar jo turto apsaugai skirtų intervencinių veiksmų.
4 straipsnis
1) Konvencija netaikoma:
a) išlaikymo prievolėms;
b) santuokos arba panašaus ryšio sudarymui, pripažinimui negaliojančiu ir nutraukimui, taip pat separacijai;
c) turto teisiniam režimui santuokos arba panašių santykių atveju;
d) turto patikėjimui ar paveldėjimui;
e) socialiniam draudimui;
f) viešosioms bendro pobūdžio priemonėms sveikatos apsaugos srityje;
g) priemonėms, kurių imamasi dėl asmens, tam asmeniui padarius baudžiamųjų nusikaltimų;
h) sprendimams dėl teisės į prieglobstį ir imigracijos;
i) priemonėms, kurių vienintelė paskirtis yra visuomenės saugumas.
2) 1 dalis nedaro poveikio asmens teisei atstovauti suaugusiajam toje dalyje išvardytais atžvilgiais.
II skyrius. Jurisdikcija
5 straipsnis
1) Susitariančiosios valstybės, kurioje yra nuolatinė suaugusiojo asmens gyvenamoji vieta, teisminės arba administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių.
2) Jeigu suaugusiojo asmens nuolatinė gyvenamoji vieta perkeliama į kitą susitariančiąją valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.
6 straipsnis
1) Jeigu suaugusieji yra pabėgėliai ir dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra perkeliami į kitą šalį, susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje šie suaugusieji atsidūrė juos perkėlus, institucijos turi 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą jurisdikciją.
2) Prieš tai išdėstytos dalies nuostatos taip pat taikomos suaugusiesiems, kurių nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti neįmanoma.
7 straipsnis
1) Išskyrus suaugusiuosius, kurie yra pabėgėliai arba kurie dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra perkelti į kitą šalį, jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių turi susitariančiosios valstybės, kurios piliečiai suaugusieji yra, institucijos, jeigu mano, kad gali tiksliau įvertinti suaugusiojo interesus ir prieš tai pasikonsultavo su jurisdikciją pagal 5 straipsnį arba 6 straipsnio 2 dalį turinčiomis institucijomis.
2) Ši jurisdikcija negalioja, jeigu jurisdikciją pagal 5 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį arba 8 straipsnį turinčios institucijos informuoja valstybės, kurios pilietis suaugusysis yra, institucijas, jog ėmėsi pagal aplinkybes reikalingų priemonių ar nusprendė, kad priemonių imtis nereikėtų, arba praneša nagrinėjančios bylą.
3) Priemonių, kurių imamasi pagal 1 dalį, galiojimas baigiasi iš karto, kai pagal 5 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį arba 8 straipsnį jurisdikciją turinčios institucijos imasi pagal aplinkybes reikalingų priemonių arba nusprendžia, kad priemonių imtis nereikia. Šios institucijos atitinkamai informuoja institucijas, kurios ėmėsi priemonių pagal 1 dalį.
8 straipsnis
1) Jurisdikciją pagal 5 arba 6 straipsnius turinčios susitariančiosios valstybės institucijos, jei mano, kad suaugusiajam tai naudinga, gali savo iniciatyva arba kitos susitariančiosios valstybės institucijos prašymu prašyti, kad suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių imtųsi vienos iš 2 dalyje nurodytų valstybių institucijos. Prašymas gali būti teikiamas dėl visų arba kai kurių tokios apsaugos aspektų.
2) Susitariančiosios valstybės, į kurių institucijas gali būti kreiptasi, kaip numatyta ankstesnėje dalyje, yra:
a) valstybė, kurios pilietis yra suaugusysis;
b) valstybė, kurioje buvo ankstesnė nuolatinė suaugusiojo gyvenamoji vieta;
c) valstybė, kurioje yra suaugusiojo turtas;
d) valstybė, kurios institucijas suaugusysis raštu pasirinko, kad jos imtųsi jo ar jo turto apsaugos priemonių;
e) valstybė, kurioje yra suaugusiajam artimo asmens, pasirengusio rūpintis jo ar jo turto apsauga, nuolatinė gyvenamoji vieta;
f) suaugusiojo turto apsaugos atžvilgiu – valstybė, kurios teritorijoje suaugusysis yra.
3) Jeigu pagal ankstesnes dalis pasirinkta institucija nesutinka su savo jurisdikcija, jurisdikciją išsaugo pagal 5 arba 6 straipsnį jurisdikciją turinčios susitariančiosios valstybės institucijos.
9 straipsnis
Susitariančiosios valstybės, kurioje yra suaugusiojo turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis to turto apsaugos priemonių tokia apimtimi, kokia tos priemonės yra suderinamos su institucijų, turinčių jurisdikciją pagal 5–8 straipsnius, vykdomomis priemonėmis.
10 straipsnis
1) Visais skubos atvejais bet kurios susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra suaugusysis ar jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis visų būtinų apsaugos priemonių.
2) Priemonės, kurių pagal ankstesnę dalį imamasi dėl susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenančio suaugusiojo, nustoja galioti iš karto, kai institucijos, turinčios jurisdikciją pagal 5–9 straipsnius, imasi pagal aplinkybes reikalingų priemonių.
3) Priemonės, kurių imamasi pagal 1 dalį dėl susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenančio suaugusiojo, kiekvienoje susitariančiojoje valstybėje nustoja galioti, kai toje susitariančiojoje valstybėje pripažįstamos priemonės, kurių pagal aplinkybes reikėjo imtis ir kurių ėmėsi kitos valstybės institucijos.
4) Jeigu įmanoma, institucijos, kurios ėmėsi priemonių pagal 1 dalį, apie taikytas priemones informuoja susitariančiosios valstybės, kurioje yra nuolatinė suaugusiojo gyvenamoji vieta, institucijas.
11 straipsnis
1) Išimties tvarka susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra suaugusysis arba jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis laikino pobūdžio tik tos valstybės teritorijoje galiojančių suaugusiojo apsaugos priemonių, jei tokios priemonės yra suderinamos su priemonėmis, kurių jau ėmėsi pagal 5–8 straipsnius jurisdikciją turinčios institucijos ir jei prieš tai buvo konsultuotasi su jurisdikciją pagal 5 straipsnį turinčiomis institucijomis.
2) Priemonės, kurių pagal ankstesnę dalį buvo imtasi dėl susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenančio suaugusiojo, nustoja galioti, kai pagal 5–8 straipsnius jurisdikciją turinčios institucijos priima sprendimą dėl pagal aplinkybes galinčių prireikti apsaugos priemonių.
12 straipsnis
Vadovaujantis 7 straipsnio 3 dalimi, priemonės, kurių imamasi taikant 5–9 straipsnius, lieka galioti pagal jose nustatytas sąlygas ir tada, kai dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta jurisdikcijos nustatymo pagrindas, ir galioja tol, kol pagal šią konvenciją jurisdikciją turinčios institucijos tų priemonių nepakoreguoja, nepakeičia kitomis ar nenutraukia.
III skyrius. Taikytina teisė
13 straipsnis
1) Vykdydamos savo jurisdikciją pagal II skyriaus nuostatas, susitariančiųjų valstybių institucijos taiko savo teisę.
2) Tačiau jei suaugusiojo ar jo turto apsaugai to reikia, jos gali išimties tvarka taikyti kitos pagal aplinkybes glaudžiai susijusios valstybės teisę arba į ją atsižvelgti.
14 straipsnis
Kai vienoje susitariančiojoje valstybėje pritaikyta priemonė įgyvendinama kitoje susitariančiojoje valstybėje, įgyvendinant priemonę vadovaujamasi antrosios valstybės teise.
15 straipsnis
1) Kai suaugusysis pats negali ginti savo interesų, suaugusiojo pagal sutartį arba vienašaliu aktu suteikti atstovavimo įgaliojimai, jų pakeitimai ir panaikinimas reglamentuojami valstybės, kurioje sudarant sutartį arba aktą buvo suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teise, nebent atskirai raštu pasirinkta vienos iš kitų 2 dalyje nurodytų valstybių teisė.
2) Valstybės, kurių teisę galima pasirinkti:
a) valstybė, kurios pilietis yra suaugusysis;
b) valstybė, kurioje buvo ankstesnė nuolatinė suaugusiojo gyvenamoji vieta;
c) suaugusiojo turto atžvilgiu – valstybė, kurioje yra suaugusiojo turtas.
3) Naudojimosi atstovavimo įgaliojimais būdas reglamentuojamas valstybės, kurioje jais naudojamasi, teise.
16 straipsnis
Jeigu 15 straipsnyje nurodytais atstovavimo įgaliojimais pakankamai nepasinaudojama, kad būtų garantuota suaugusiojo ar jo turto apsauga, įgaliojimus galima panaikinti arba pakeisti jurisdikciją pagal konvenciją turinčios institucijos priemonėmis. Kai atstovavimo įgaliojimai naikinami arba keičiami, reikėtų, kiek galima, atsižvelgti į 15 straipsnyje nurodytą teisę.
17 straipsnis
1) Sandorio, kurį sudarė trečioji šalis ir kitas asmuo, pagal valstybės, kurioje sudarytas sandoris, teisę turintis teisę vykdyti suaugusiojo atstovo funkcijas, galiojimo negalima užginčyti, o trečioji šalis negali būti laikoma atsakinga remiantis vien tuo pagrindu, kad kitas asmuo pagal šio skyriaus nuostatose nurodytą teisę neturėjo teisės vykdyti suaugusiojo atstovo funkcijų, nebent trečioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad šios funkcijos reglamentuojamos antrąja teise.
2) Pirma dalis taikoma tik tuo atveju, jei sandorį sudarė tos pačios valstybės teritorijoje esantys asmenys.
18 straipsnis
Šio skyriaus nuostatos taikomos ir tada, kai pagal jas pasirenkama ne susitariančiosios valstybės teisė.
19 straipsnis
Šiame skyriuje sąvoka „teisė“ suprantama kaip valstybėje galiojanti teisė, išskyrus teisės pasirinkimo taisykles.
20 straipsnis
Šiuo skyriumi nedraudžiama taikyti valstybės, kurioje suaugusysis turi būti saugomas, teisės nuostatų, jeigu tas nuostatas taikyti privaloma, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė būtų taikytina kitu atveju.
21 straipsnis
Atsisakyti taikyti šio skyriaus nuostatose nurodytą teisę galima tik tuo atveju, jei jos taikymas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai.
IV skyrius. Pripažinimas ir vykdymas
22 straipsnis
1) Vienos susitariančiosios valstybės institucijų taikomos priemonės įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamos visose kitose susitariančiosiose valstybėse.
2) Tačiau atsisakyti jas pripažinti galima, jei:
a) priemonę taikė institucija, kurios jurisdikcija nebuvo pagrįsta kuriuo nors iš II skyriaus nuostatose nurodytu pagrindu arba jo neatitiko;
b) išskyrus skubos atvejus, priemonė buvo taikyta teisminio ar administracinio bylos nagrinėjimo metu, suaugusiajam nesuteikus galimybės būti išklausytam ir pažeidžiant pagrindinius prašomosios valstybės proceso teisės principus;
c) pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja prašomosios valstybės viešajai politikai arba tos valstybės teisės nuostatoms, kurias taikyti privaloma, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė būtų taikytina kitu atveju;
d) priemonė yra nesuderinama su vėlesne priemone, kurios imtasi ne susitariančiojoje valstybėje, kuri jurisdikciją turėtų pagal 5–9 straipsnius, jei vėlesnė priemonė atitinka pripažinimo prašomojoje valstybėje reikalavimus;
e) nesilaikyta 33 straipsnyje nustatytos procedūros.
23 straipsnis
Nepažeidžiant 22 straipsnio 1 dalies, bet kuris suinteresuotas asmuo gali prašyti susitariančiosios valstybės kompetentingų institucijų priimti sprendimą dėl kitoje susitariančiojoje valstybėje taikytos priemonės pripažinimo arba nepripažinimo. Procedūra reglamentuojama prašomosios valstybės teise.
24 straipsnis
Prašomosios valstybės institucija privalo atsižvelgti į nustatytus faktus, kuriais valstybės, kurioje taikyta priemonė, institucija grindžia savo įgaliojimus.
25 straipsnis
1) Jei reikia užtikrinti, kad vienoje susitariančiojoje valstybėje taikomos ir vykdytinos priemonės būtų vykdomos kitoje susitariančiojoje valstybėje, suinteresuotos šalies prašymu, šios priemonės skelbiamos vykdytinomis arba registruojamos vykdymui kitoje valstybėje vadovaujantis tos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka.
2) Kiekviena susitariančioji valstybė skelbia apie priemonių vykdytinumą ar registravimą paprasta ir operatyvia tvarka.
3) Atsisakyti priemones skelbti vykdytinomis ar registruoti galima tik dėl vienos iš 22 straipsnio 2 dalyje nurodytų priežasčių.
26 straipsnis
Nepažeidžiant peržiūros, kuri yra būtina taikant ankstesnius straipsnius, pritaikytos priemonės neperžiūrimos iš esmės.
27 straipsnis
Vienoje susitariančiojoje valstybėje taikomų ir vykdytinomis paskelbtų ar vykdymui registruotų priemonių vykdymas kitoje susitariančiojoje valstybėje užtikrinamas taip, lyg priemonių būtų ėmęsi tos valstybės institucijos. Priemonių vykdymas užtikrinamas pagal prašomosios valstybės teisę toje teisėje nustatytu mastu. v skyrius.
Bendradarbiavimas
28 straipsnis
1) Susitariančioji valstybė paskiria pagrindinę instituciją, kuri vykdo šioje konvencijoje tokioms institucijoms nustatytas pareigas.
2) Federacinės valstybės, valstybės, kuriose yra daugiau nei viena teisės sistema, arba valstybės, turinčios autonominius teritorinius vienetus, gali paskirti daugiau nei vieną pagrindinę instituciją ir nurodyti jų funkcijų teritorinį ar individualų mastą. Jeigu valstybė paskiria daugiau negu vieną pagrindinę instituciją, ji nurodo, kuriai pagrindinei institucijai galima teikti visą informaciją, skirtą perduoti atitinkamoms tos valstybės pagrindinėms institucijoms.
29 straipsnis
1) Pagrindinės institucijos bendradarbiauja viena su kita ir skatina savo valstybių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, kad būtų pasiekti šios konvencijos tikslai.
2) Taikydamos šią konvenciją, jos imasi atitinkamų priemonių, siekdamos suteikti informaciją apie savo valstybės suaugusiųjų apsaugos srities įstatymus ir galimas paslaugas.
30 straipsnis
Susitariančiosios valstybės pagrindinė institucija tiesiogiai arba per valstybės institucijas ar kitas įstaigas imasi visų atitinkamų priemonių, kad:
a) konvencijos taikymo atvejais kompetentingoms institucijoms būtų sudarytos palankesnės sąlygos ryšiams visomis priemonėmis palaikyti;
b) kitos susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos prašymu būtų suteikta pagalba nustatant suaugusiojo buvimo vietą, kai atrodo, jog suaugusysis gali būti prašomosios valstybės teritorijoje ir jam gali būti reikalinga apsauga.
31 straipsnis
Susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali tiesiogiai arba per kitas įstaigas skatinti naudotis tarpininkavimo, taikinimo arba panašiomis priemonėmis, kad šios konvencijos taikymo atvejais būtų darniai susitarta dėl suaugusiojo ar jo turto apsaugos.
32 straipsnis
1) Jei ketinama imtis apsaugos priemonės ir jei to reikia atsižvelgiant į suaugusiojo padėtį, pagal konvenciją kompetentingos institucijos gali prašyti bet kurios kitos susitariančiosios valstybės institucijos, kuri turi suaugusiojo apsaugai aktualios informacijos, suteikti tokią informaciją.
2) Susitariančioji valstybė gali pareikšti, kad prašymai pagal 1 dalį perduodami jos institucijoms tik per jos pagrindinę instituciją.
3) Susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali prašyti kitos susitariančiosios valstybės institucijų padėti įgyvendinti pagal šią konvenciją taikomas apsaugos priemones.
33 straipsnis
1) Jei pagal 5–8 straipsnius jurisdikciją turinti institucija ketina įkurdinti suaugusįjį įstaigoje arba kitoje vietoje, kur būtų galima suteikti apsaugą, ir jei toks įkurdinimas turi vykti kitoje susitariančiojoje valstybėje, institucija pirmiausia konsultuojasi su tos valstybės pagrindine arba kita kompetentinga institucija. Tuo tikslu ji pateikia ataskaitą dėl suaugusiojo ir kartu nurodo planuojamo įkurdinimo motyvus.
2) Prašančioji valstybė negali priimti sprendimo dėl įkurdinimo, jeigu prašomosios valstybės pagrindinė arba kita kompetentinga institucija per pagrįstą laiką tam paprieštarauja.
34 straipsnis
Visais atvejais, kai suaugusiajam gresia didelis pavojus, susitariančiosios valstybės, kurioje imtasi ar ketinama imtis suaugusiojo apsaugos priemonių, kompetentingos institucijos, gavusios informacijos, kad suaugusiojo gyvenamoji vieta perkelta į kitą valstybę arba kad suaugusysis yra kitoje valstybėje, tos kitos valstybės institucijoms praneša apie kilusį pavojų ir apie taikomas ar ketinamas taikyti priemones.
35 straipsnis
Pagal šį skyrių institucija neprašo ir neperduoda jokios informacijos, jei, jos nuomone, tai gali kelti pavojų suaugusiajam ar jo turtui arba didelę grėsmę suaugusiojo šeimos nario laisvei ar gyvybei.
36 straipsnis
1) Nepažeidžiant galimybės už suteiktas paslaugas nustatyti pagrįstus mokesčius, susitariančiųjų valstybių pagrindinės institucijos ir kitos valstybės institucijos padengia taikant šio skyriaus nuostatas patirtas išlaidas.
2) Bet kuri susitariančioji valstybė gali sudaryti susitarimus dėl mokesčių pasiskirstymo su viena ar keliomis kitomis susitariančiosiomis valstybėmis.
37 straipsnis
Bet kuri susitariančioji valstybė gali sudaryti susitarimus su viena ar keliomis kitomis susitariančiosiomis valstybėmis ir jais patobulinti šio skyriaus nuostatų taikymą jų tarpusavio santykiams. Tokį susitarimą sudariusios valstybės susitarimo kopiją perduoda šios konvencijos depozitarui.
VI skyrius. Bendrosios nuostatos
38 straipsnis
1) Susitariančiosios valstybės, kurioje imtasi apsaugos priemonės arba patvirtinti atstovavimo įgaliojimai, institucijos gali, gavusios prašymą, pateikti asmeniui, kuriam patikėta saugoti suaugusįjį arba jo turtą, pažymą, kurioje būtų nurodyta, kokias funkcijas tas asmuo turi teisę atlikti ir kokie įgaliojimai jam suteikti.
2) Jei nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad pažymoje nurodytos funkcijos ir įgaliojimai suteikti tam asmeniui nuo pažymos išdavimo datos.
3) Pažymoms rengti kiekviena susitariančioji valstybė paskiria kompetentingas institucijas.
39 straipsnis
Pagal šią konvenciją surinkti arba perduoti asmens duomenys naudojami tik tais tikslais, kuriais buvo surinkti arba perduoti.
40 straipsnis
Institucijos, kurioms perduota informacija, užtikrina jos konfidencialumą pagal savo valstybės teisę.
41 straipsnis
Jokiems pagal šią konvenciją persiųstiems ar pristatytiems dokumentams legalizavimas ar panašūs formalumai netaikomi.
42 straipsnis
Kiekviena susitariančioji valstybė gali paskirti institucijas, kurioms teikiami prašymai pagal 8 ir 33 straipsnius.
43 straipsnis
1) Ne vėliau kaip šios konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo prie jos dokumento deponavimo dieną apie 28 ir 42 straipsniuose nurodytą paskyrimą informuojamas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos Nuolatinis biuras. Nuolatinis biuras informuojamas apie visus jo pakeitimus.
2) 32 straipsnio 2 dalyje nurodytas pareiškimas pateikiamas konvencijos depozitarui.
44 straipsnis
Susitariančioji valstybė, kurioje suaugusiojo ir jo turto apsaugai taikomos skirtingos teisės sistemos ar teisės normų rinkiniai, tik tarp tokių skirtingų sistemų ar teisės normų rinkinių kilusios kolizijos atvejais neprivalo taikyti konvencijos normų.
45 straipsnis
Jei skirtinguose valstybės teritoriniuose vienetuose šia konvencija reglamentuojamiems klausimams taikomos dvi ar daugiau teisės sistemos ar teisės normų rinkiniai:
a) bet kokia nuoroda į nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje suprantama kaip nuoroda į įprastinę gyvenamąją vietą teritoriniame vienete;
b) bet kokia nuoroda į tai, kad suaugusysis yra toje valstybėje, suprantama kaip nuoroda į tai, kad suaugusysis yra teritoriniame vienete;
c) bet kokia nuoroda į tai, kad suaugusiojo turtas yra toje valstybėje, suprantama kaip nuoroda į tai, kad suaugusiojo turtas yra teritoriniame vienete;
d) bet kokia nuoroda į valstybę, kurios pilietis yra suaugusysis, suprantama kaip nuoroda į teritorinį vienetą, kuris nurodomas pagal tos valstybės teisės normas, arba, jei atitinkamų normų nėra, – į teritorinį vienetą, su kuriuo suaugusysis yra labiausiai susijęs;
e) bet kokia nuoroda į valstybę, kurios institucijas suaugusysis pasirinko, suprantama kaip:
– nuoroda į teritorinį vienetą, jeigu suaugusysis pasirinko to teritorinio vieneto institucijas;
– nuoroda į teritorinį vienetą, su kuriuo suaugusysis yra labiausiai susijęs, jeigu, pasirinkdamas valstybės institucijas, suaugusysis nenurodė konkretaus tos valstybės teritorinio vieneto;
f) bet kokia nuoroda į pagal aplinkybes glaudžiai susijusios valstybės teisę suprantama kaip nuoroda į pagal aplinkybes glaudžiai susijusio teritorinio vieneto teisę;
g) bet kokia nuoroda į valstybės, kurioje imtasi priemonės, teisę arba įgaliojimus suprantama kaip nuoroda į teritoriniame vienete, kuriame imtasi tos priemonės, galiojančią teisę arba procedūrą arba į tokio teritorinio vieneto įgaliojimus;
h) bet kokia nuoroda į prašomosios valstybės teisę, procedūrą arba įgaliojimus suprantama kaip nuoroda į teritoriniame vienete, kuriame prašoma pripažinimo ar vykdymo užtikrinimo, galiojančią teisę arba procedūrą arba į tokio teritorinio vieneto įgaliojimus;
i) bet kokia nuoroda į valstybę, kurioje apsaugos priemonė turi būti įgyvendinama, suprantama kaip nuoroda į teritorinį vienetą, kuriame priemonė turi būti įgyvendinama;
j) bet kokia nuoroda į valstybės organizacijas ar institucijas, išskyrus pagrindines institucijas, suprantama kaip nuoroda į atitinkamame teritoriniame vienete įgaliotas veikti organizacijas ar institucijas;
46 straipsnis
Pagal III skyrių nustatant, kokia teisė taikytina valstybei, kurioje yra du ar daugiau teritorinių vienetų, kurių kiekvienas turi savą teisės sistemą arba teisės normų rinkinį, taikytiną šios konvencijos klausimais, vadovaujamasi tokiomis taisyklėmis:
a) jei valstybėje galioja taisyklės, kuriose nurodoma, kurio teritorinio vieneto teisė taikytina, taikoma to vieneto teisė;
b) jei tokių taisyklių nėra, taikoma atitinkamo 45 straipsnyje apibrėžto teritorinio vieneto teisė.
47 straipsnis
Pagal III skyrių nustatant, kokia teisė taikytina valstybei, turinčiai dvi ar daugiau teisės sistemų ar teisės normų rinkinių, taikytinų įvairių kategorijų asmenims šios konvencijos klausimais, vadovaujamasi tokiomis taisyklėmis:
a) jei valstybėje galioja taisyklės, kuriose nustatoma, kuri teisė taikoma, taikoma ta teisė;
b) jei tokių taisyklių nėra, taikoma teisės sistema ar teisės normų rinkinys, su kuriuo suaugusysis asmuo yra labiausiai susijęs.
48 straipsnis
Susitariančiosioms valstybėms palaikant ryšius, ši konvencija taikoma vietoj 1905 m. liepos 17 d. Hagoje pasirašytos Konvencijos dėl pilietinių teisių atėmimo ir panašių apsaugos priemonių.
49 straipsnis
1) Ši konvencija nedaro poveikio jokiam kitam tarptautiniam dokumentui, kurio šalys yra susitariančiosios valstybės ir kuriame yra nuostatų šios konvencijos reglamentuojamais klausimais, jei valstybės, to dokumento šalys, nėra paskelbusios priešingai.
2) Ši konvencija nedaro poveikio galimybei vienai ar kelioms susitariančiosioms valstybėms sudaryti susitarimus, kuriuose yra nuostatų šios konvencijos reglamentuojamais klausimais, taikomų vienoje iš valstybių susitarimo šalių nuolat gyvenantiems suaugusiesiems.
3) Vienos ar kelių susitariančiųjų valstybių šios konvencijos klausimais sudaryti susitarimai nedaro poveikio šios konvencijos nuostatų taikymui tokių valstybių santykiams su kitomis susitariančiosiomis valstybėmis.
4) Pirmiau išdėstytos šio straipsnio dalys taip pat taikomos bendriems įstatymams, paremtiems specialiais atitinkamų valstybių regioninio ar kitokio pobūdžio ryšiais.
50 straipsnis
1) Ši konvencija taikoma priemonėms tik tada, jei priemonių imamasi valstybėje, kurios atžvilgiu konvencija yra įsigaliojusi.
2) Ši konvencija taikoma priemonių, kurių imtasi po konvencijos įsigaliojimo, pripažinimui ir vykdymo užtikrinimui tarp valstybės, kurioje priemonių imtasi, ir prašomosios valstybės.
3) Nuo konvencijos įsigaliojimo susitariančiojoje valstybėje dienos ši konvencija taikoma atstovavimo įgaliojimams, kurie suteikti anksčiau 15 straipsnyje išdėstytas sąlygas atitinkančiomis sąlygomis.
51 straipsnis
1) Visa informacija, siunčiama susitariančiosios valstybės pagrindinei arba kitai institucijai, rengiama originalo kalba, kartu pateikiant vertimą į kitos valstybės valstybinę kalbą arba vieną iš jos valstybinių kalbų, o jei tai neįmanoma – vertimą į anglų arba prancūzų kalbas.
2) Tačiau susitariančioji valstybė, darydama išlygą pagal 56 straipsnį, gali prieštarauti anglų arba prancūzų kalbų, bet ne abiejų kalbų, vartojimui.
52 straipsnis
Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos Generalinis sekretorius reguliariai šaukia specialios komisijos posėdžius šios konvencijos praktiniam veikimui apžvelgti.
VII skyrius. Baigiamosios nuostatos
53 straipsnis
1) Ši konvencija teikiama pasirašyti valstybėms, kurios 1999 m. spalio 2 d. buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės.
2) Konvencija ratifikuojama, priimama arba patvirtinama ir jos ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai, kuri yra šios konvencijos depozitaras.
54 straipsnis
1) Konvencijai įsigaliojus, prie jos pagal 57 straipsnio 1 dalį gali prisijungti bet kuri kita valstybė.
2) Prisijungimo dokumentas deponuojamas depozitarui.
3) Prisijungimas įsigalioja tik prisijungiančiosios valstybės ir susitariančiųjų valstybių, kurios per šešis mėnesius nuo 59 straipsnio b punkte nurodyto pranešimo gavimo dienos nepareiškė prieštaravimų dėl prisijungimo, santykiams. Prieštaravimą valstybės taip pat gali pareikšti ratifikuodamos, priimdamos ar tvirtindamos konvenciją po prisijungimo. Apie visus prieštaravimus pranešama depozitarui.
55 straipsnis
1) Jei valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose šios konvencijos klausimais taikomos skirtingos teisės sistemos, tokia valstybė pasirašydama, ratifikuodama, priimdama, patvirtindama konvenciją ar prisijungdama prie jos gali pareikšti, kad konvencija galioja visiems jos teritoriniams vienetams arba tik vienam ar keliems iš jų, ir savo pareiškimą gali pakeisti bet kuriuo metu, pateikdama kitą pareiškimą.
2) Apie tokį pareiškimą pranešama depozitarui ir jame aiškiai nurodomi teritoriniai vienetai, kuriems konvencija yra taikoma.
3) Jeigu valstybė pagal šį straipsnį nepateikia jokio pareiškimo, konvencija turi būti taikoma visiems tos valstybės teritoriniams vienetams.
56 straipsnis
1) Bet kuri valstybė ne vėliau kaip ratifikavimo priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo metu ar teikdama pareiškimą pagal 55 straipsnį gali nustatyti 51 straipsnio 2 dalyje numatytą išlygą. Jokių kitų išlygų nustatyti negalima.
2) Bet kuri valstybė bet kuriuo metu gali atšaukti savo išlygą. Apie išlygos atšaukimą pranešama depozitarui.
3) Išlyga netenka galios pirmąją trečio kalendorinio mėnesio dieną nuo pirmiau išdėstytoje dalyje nurodyto pranešimo dienos.
57 straipsnis
1) Konvencija įsigalioja pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo trečio 53 straipsnyje nurodyto ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumento deponavimo dienos.
2) Paskui konvencija įsigalioja:
a) kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai ar tvirtinančiai valstybei – pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo jos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo prie jos dokumento deponavimo dienos;
b) kiekvienai prisijungiančiai valstybei – pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo 58 straipsnio 3 dalyje nurodyto šešių mėnesių laikotarpio pabaigos;
c) teritoriniam vienetui, į kurį pagal 55 straipsnį plečiamas šios konvencijos taikymas – pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo tame straipsnyje nurodyto pranešimo dienos.
58 straipsnis
1) Valstybė, šios konvencijos šalis, gali šią konvenciją denonsuoti pateikusi rašytinį pranešimą depozitarui. Denonsavimą galima apriboti tam tikrais teritoriniais vienetais, kuriems ši konvencija yra taikoma.
2) Denonsavimas įsigalioja pirmą mėnesio dieną, praėjus dvylikai mėnesių nuo tos dienos, kai depozitaras gavo pranešimą apie jį. Jeigu pranešime nurodomas ilgesnis denonsavimo įsigaliojimo laikotarpis, denonsavimas įsigalioja pasibaigus ilgesniajam laikotarpiui.
59 straipsnis
Depozitaras praneša Hagos privatinės tarptautinės teisės konferencijos valstybėms narėms ir valstybėms, prisijungusioms pagal 54 straipsnį, apie:
a) kiekvieną 53 straipsnyje nurodytą pasirašymą, ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą;
b) kiekvieną 54 straipsnyje nurodytą prisijungimą ir pareikštą prieštaravimą dėl prisijungimo;
c) šios konvencijos įsigaliojimo pagal 57 straipsnį datą;
d) 32 straipsnio 2 dalyje ir 55 straipsnyje nurodytus pareiškimus;
e) 37 straipsnyje nurodytus susitarimus;
f) 51 straipsnio 2 dalyje nurodytą išlygą bei 56 straipsnio 2 dalyje nurodytus atšaukimus;
g) visus 58 straipsnyje nurodyto denonsavimo atvejus.
Tai patvirtindami, toliau nurodyti nustatyta tvarka įgalioti asmenys pasirašė šią konvenciją.
Sudaryta 2000 m. sausio 13 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Nyderlandų Karalystės Vyriausybės archyvuose. Patvirtinta kopija diplomatiniais kanalais siunčiama kiekvienai valstybei, Hagos privatinės tarptautinės teisės konferencijos narei.