KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

JRC techninė ataskaita „Energijos vartojimo efektyvumo potencialo vertinimas elektros energijos gamybos, perdavimo ir kaupimo srityje“

JRC techninės ataskaitos „Energijos vartojimo efektyvumo potencialo vertinimas elektros energijos gamybos, perdavimo ir kaupimo srityje“ santrauka

Ataskaitoje ne technine kalba pateikiami rezultatai, gauti įvertinus energijos vartojimo efektyvumo potencialą elektros energijos keitimo, transformacijos, perdavimo ir kaupimo srityse.

Ataskaitoje laikytasi peržiūrėtos Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 2012/27 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2018/2002, 24 straipsnio 13 dalyje išdėstytų gairių: gilintasi į tris pagrindines galimo energijos vartojimo efektyvumo didinimo kryptis, t. y. susijusias su įprastu kuru, kaupimu ir aukštos įtampos nuolatinės srovės (AĮNS) perdavimu. Todėl dokumente aprašomi šie trys pagrindiniai technologiniai sprendimai daugiausia dėmesio skiriant energijos vartojimo efektyvumui ir aptariant, ką būtų galima padaryti siekiant sutaupyti daugiau energijos. Ataskaitoje apžvelgiama, kokie dabartiniai efektyvumo lygiai ir kokios žinomos jo didinimo galimybės, ir apytiksliai įvertinama, kiek pirminės energijos įmanoma sutaupyti Europos lygmeniu. Iš pradžių kiekvienas technologinis sprendimas nagrinėjamas atskirai, po to paskutiniame skyriuje pateikiamos išvados ir reitingas.

2 skyriuje pateikiamos išvados apie šiluminėse jėgainėse taikomą technologiją ir jų efektyvumo vertinimą: išsamiau kalbama apie tradicines iškastinio kuro (anglių, dujų, naftos) elektrines, o papildomai pateikiami atrinkti statistiniai duomenys apie efektyvumą, suvartojimą, pajėgumus ir t. t. Ataskaitoje aprašomi esami ir prognozuojami efektyvumo lygiai, įskaitant galimo pirminės energijos sutaupymo įverčius pagal kai kurias prielaidas, susijusias su priimta dabartine priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo politika.

Priežastis, dėl kurios netiriamas elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių efektyvumas, iš esmės yra ekonominė. Labiausiai paplitusiuose elektros energijos gamybos objektuose susidarančių išlaidų struktūra labai priklauso nuo investicinių išlaidų (kapitalo išlaidų), o veiklos išlaidos susijusios tik su technine priežiūra, nes operatoriams nereikia apmokėti kuro išlaidų. Todėl su elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių susijęs keitimo efektyvumas, nors ir techniškai įdomus, įdėmiai tyrinėtas nebuvo, o mokslinė literatūra yra gana ribota. Panašiai galima kalbėti ir apie branduolinės elektros energijos gamybą: beveik visuose veikiančiuose branduoliniuose reaktoriuose tik 30–35 proc. dalijantis branduoliams išsiskiriančios šiluminės energijos paverčiama elektros energija, o likusioji dalis kaip atliekinė šiluma išsisklaido aplinkoje. Per pastaruosius keletą dešimtmečių ši dalis padidėjo labai nedaug. Branduolinės elektros energijos gamybos išlaidų struktūra yra gana panaši, nors ir ne tokia pati kaip atsinaujinančiųjų išteklių energijos; didžiąją išlaidų dalį sudaro kapitalo išlaidos (elektrinių statyba ir išmontavimas), o išlaidos kurui (paprastai sodrintam uranui) sudaro tik nedidelę visų gamybos sąnaudų dalį; be to, šioje srityje į tai gilintasi mažai, nes prioritetas yra didinti saugą ir mažinti su kuro papildymu ir technine priežiūra susijusių prastovų trukmę. Kai kurie būsimų IV kartos reaktoriai projektuojami taip, kad veiktų efektyviau, tačiau šiuo metu jie tik prototipų stadijoje.

3 skyriuje aprašomos kelios skirtingos kaupimo rūšys, kurias galima taikyti elektros sistemoms: paaiškinama technologijų branda ir pateikiama daugiau informacijos apie technologijas, kurios, atrodo, perspektyvesnės dabar ir ateityje (vandenilio hidroakumuliacinės elektrinės, baterijos, suslėgtas oras, smagračiai). Nors ataskaitoje buvo vertinamas energijos apykaitos efektyvumas, taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad sunku tiesiogiai palyginti, kaip skiriasi alternatyvių kaupimo būdų, kurie gali būti taikomi sprendžiant labai skirtingus techninius uždavinius, efektyvumas. Ataskaitoje paaiškinama, kad, pavyzdžiui, norint sukaupti didelį energijos kiekį (dar) negalima naudoti superkondensatorių: kiekviena techninė problema turėtų būti sprendžiama naudojant jai tinkamos klasės kaupimo sistemą ir, žinoma, pasirenkant efektyviausią tos klasės technologiją. Apie kaupimo technologijas svarbiausia žinoti tai, kad jos patrauklios ne tuo, kad leidžia tiesiogiai taupyti pirminę energiją, bet tuo, kad leidžia iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gaunamą energiją integruoti į elektros energijos sistemas ir taip padidinti visos sistemos efektyvumą.

Panašios išvados padarytos 4 skyriuje, kuriame kalbama apie AĮNS perdavimą: didinti perdavimo sistemų efektyvumą, kuris jau dabar yra labai aukštas (apie 98 proc.) ir artėjantis prie fizinių ribų, nėra tinkamas kelias. AĮNS perdavimas aktualus tuo, kad sudaro sąlygas perduoti energiją tokiomis sąlygomis, kai aukštos įtampos kintamosios srovės sistemos nebūtų įperkamos nei techniškai, nei ekonomiškai, ir tai visų pirma pasakytina apie jūrinius kabelius, kurie leidžia integruoti dideliuose jūros vėjo elektrinių parkuose iš vėjo pagamintą energiją ir taip netiesiogiai taupyti pirminę energiją. Todėl tame skyriuje aprašomos pagrindinės aukštos įtampos kintamosios srovės sistemų charakteristikos ir nurodomos veikimo sąlygos, kuriomis efektyvumas yra didžiausias, ir naudojimo būdai, kurie ateityje galėtų būti taikomi Europos kontekste. Tikrasis efektyvumo didinimas faktiškai vyksta netiesiogiai – tada, kai geriau integruojami atsinaujinantieji energijos ištekliai ir mažėja ribojimų. Tačiau šie klausimai, kaip ir sistemos integracija, apkrovos atsakas ir energijos paklausa, per šį tyrimą nenagrinėti.

5 skyriuje pateikiamos vertinimo išvados apie kiekvienos technologijos potencialą didinti energijos vartojimo efektyvumą. Kai įmanoma, buvo apskaičiuota, taikant paprastinimo prielaidą, kokius kiekius sutaupyti yra realu, kad paaiškėtų, kokiu mastu galima pagerinti pirminės energijos taupymą.