Europos regionų komiteto nuomonė „Tvarių maisto sistemų teisės aktų sistema“

(2023/C 257/05)

Pranešėja Joke SCHAUVLIEGE (BE/EPP), Flandrijos parlamento pirmininkės pavaduotoja

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

Įžanginės pastabos

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

1.

palankiai vertina Europos Komisijos ketinimą pasiūlyti tvarių maisto sistemų teisės aktų sistemą, kaip nurodyta 2023 m. Europos Komisijos darbo programoje;

2.

pabrėžia, kad tvari maisto sistema turi užtikrinti aprūpinimą maistu ir mitybos saugumą visiems, nekeliant pavojaus ekonominiams, socialiniams ir aplinkosauginiams ateities kartų aprūpinimo maistu ir mitybos pagrindams (1). Sistema turėtų prisidėti prie visų aplinkosauginio, socialinio ir ekonominio tvarumo aspektų;

3.

pabrėžia, kad maisto sistema apima „su maisto produktų gamyba ir vartojimu susijusius elementus ir veiklą bei jų poveikį, įskaitant ekonominius, sveikatos ir aplinkosaugos rezultatus“ (2), nuo ūkio iki stalo, įskaitant pirminę gamybą, perdirbimą, mažmeninę prekybą ir viešąjį maitinimą, taip pat gamintojus ir vartotojus, kuriems iš esmės jau taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai, kartu atsižvelgiant į socialinį ir kultūrinį maisto aspektą ir poreikį gerbti tradicinę mitybą;

4.

ragina Europos Komisiją užtikrinti, kad su maistu ir maisto sistemomis susijusi horizontalioji ir sektorių politika atitiktų būsimos tvarių maisto sistemų teisės aktų sistemos, strategijos „Nuo ūkio iki stalo“, Europos klimato teisės akto ir biologinės įvairovės strategijos tikslus ir uždavinius, taip pat nulinės taršos tikslus, vykdant tinkamą vertinimą ir nuolatinę stebėseną;--

5.

ragina Europos Komisiją numatyti tinkamą būsimos teisės aktų sistemos poveikio Europos maisto sistemoms ir gamybai ir rezultatų vertinimą vykdant reguliarią stebėseną ir kuo labiau apriboti deleguotųjų ir įgyvendinimo teisės aktų rengimą dėl pagrindinių aspektų, darančių poveikį Europos gamybos sistemoms, laikantis Sutartyse numatyto subsidiarumo ir lojalaus bendradarbiavimo principo;

6.

atsižvelgdamas į tai prašo, kad būsimame reglamente būtų numatyta, kad Europos Komisija iki 2030 m. turėtų atlikti vertinimą siekiant peržiūrėti visą esamą su maistu ir maisto sistemomis susijusią horizontaliąją ir sektorių politiką ir užtikrinti jos derėjimą su būsimo reglamento dėl tvarių maisto sistemų teisės aktų sistemos tikslais ir uždaviniais ir jos rėmimą;

7.

primygtinai ragina, kad visų pirma bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) reglamentai, kai bus peržiūrimi po 2027 m., būtų suderinti su šiuo nauju reglamentu dėl tvarių maisto sistemų teisės aktų sistemos;

8.

pabrėžia ES piliečių norą pereiti prie saugios, tvarios, teisingos, kiekybę ir kokybę visiems užtikrinančios, klimato atžvilgiu atsakingai išteklius naudojančios įperkamų maisto produktų gamybos, kurią vykdant būtų laikomasi tvarumo principų, būtų tausojama aplinka, būtų saugoma biologinė įvairovė ir ekosistemos ir kartu būtų užtikrinamas apsirūpinimas maistu, kaip išdėstyta Konferencijos dėl Europos ateities galutinėje ataskaitoje;

9.

ragina nustatyti pagrindines poveikio piliečiams ir aplinkai, paviršinių ir požeminių vandenų, oro ir dirvožemio užteršimo priežastis;

10.

ragina vietos, regionų valdžios institucijas ir kitas viešąsias institucijas, atsižvelgiant į ES viešojo pirkimo taisyklių taikymą ir Komisijos gaires dėl žaliojo ir tvaraus viešojo pirkimo, nusistatyti savo tikslus dėl viešojo maitinimo sektoriuje tiekiamų sveikų, mitybos požiūriu subalansuotų, sezoninių, vietinių ir ekologiškų maisto produktų pirkimo, kad tie tikslai taptų tvaraus viešojo pirkimo strategijų, kuriomis prisidedama prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo, dalimi;

11.

pabrėžia strateginį kaimo vietovių vaidmenį užtikrinant klimato ir apsirūpinimo maistu saugumą ir sveiko bei įvairaus maisto gamybą, nes jos saugo žemės ūkio paskirties dirvožemį ir jo derlingumą. Tam palankias sąlygas sudaro gyvulininkystės ir augalininkystės veiklos sambūvis kaimo vietovėse ir kraštovaizdžiuose visoje ES, nes tai kuria darbo vietas ūkininkavimo, žemės ūkio maisto produktų pramonės ir susijusiuose sektoriuose. Regionams ir miestams tenka svarbus vaidmuo išsaugant kaimo vietoves ir kraštovaizdį, ir į tai reikėtų atsižvelgti Komisijos pasiūlyme;

12.

pakartoja savo raginimą persvarstant Europos Parlamento ir Tarybos Atliekų pagrindų direktyvą (3) ir remiantis ES maisto nuostolių ir švaistymo prevencijos platformos atliktu darbu nustatyti privalomą tikslą iki 2030 m. perpus sumažinti maisto švaistymą; atkreipia dėmesį į Europos piliečių forumo maisto švaistymo klausimais parengtas rekomendacijas (4);

13.

primena tvaraus miškų ir kitos miško žemės valdymo, taip pat agrarinės miškininkystės sistemų indėlį į maisto gamybą ir bendros sveikatos koncepcijos išsaugojimą; pabrėžia didėjantį susidomėjimą miško maisto produktais ir ragina sudaryti palankias sąlygas miškingomis vietovėmis naudotis gyvulininkystės sektoriui siekiant užkirsti kelią miškų gaisrams, atkurti biologinę įvairovę ir išlaikyti bei didinti ekosistemų funkcijas kaimo vietovėse;

Suderintas ES masto požiūris

14.

pabrėžia, kad reikia skubiai sukurti išsamų ES tvarių maisto sistemų teisinį pagrindą, kad tvarumas taptų pagrindiniu visų su maistu susijusių politikos sričių aspektu, ir kartu užtikrinti didesnį politikos nuoseklumą;

15.

ragina laikytis holistinio ir subalansuoto požiūrio, pagrįsto ekonominiu, socialiniu ir aplinkosaugos ramsčiais, kurie būtų grindžiami aiškiomis, mokslinėmis, ES mastu nustatytomis tvarumo apibrėžtimis, principais ir bendraisiais tikslais;

16.

ragina ES, nacionalines, vietos ir regionų valdžios institucijas užtikrinti, kad tvarumo aspektas būtų integruotas į visas su maistu susijusias politikos sritis. Pagrindų teisės akte reikėtų aiškiau apibrėžti visų maisto sistemos dalyvių pareigas, organizuojant daugiapakopį bendradarbiavimą, kuriame dalyvautų ES, valstybių narių, regionų ir vietos lygmens atstovai. Bet koks galimas vietos ir regionų lygmens kompetencijos srities išplėtimas turėtų būti neatsiejamas nuo paramos ir gairių bei pakankamų finansinių išteklių papildomiems įsipareigojimams vykdyti;

17.

Valstybės narės, kurioms priklauso Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnyje išvardyti atokiausi regionai, patvirtindamos nacionalinius 2030 m. mažinimo tikslus gali atsižvelgti į konkrečius augalų apsaugos produktų naudojimo tuose regionuose poreikius dėl specifinių tų regionų klimato sąlygų ir juose auginamų žemės ūkio kultūrų. Tačiau dėl to šiems regionams neturėtų būti leidžiama nustatyti mažesnius tikslus;

18.

pabrėžia technologinių inovacijų svarbą siekiant aplinkos tvarumo, taip pat užtikrinant ekonominį ir socialinį tvarumą ir išlaikant dabartinį gamybos lygį;

Valdymas

19.

yra įsitikinęs, kad miestai ir regionai yra svarbūs šios srities subjektai, atliekantys svarbų vaidmenį sprendžiant maisto sistemų problemas, ir kad reikėtų atsižvelgti į jų vaidmenį deramai laikantis subsidiarumo principo; maisto sektorius vykdo veiklą sveikatos ir švietimo sektoriuose ir jų administravimo organizacijose. Be to, regionams ir miestams taip pat tenka svarbus vaidmuo skatinant gerą ir teisingą įvairių gyventojų grupių sveikatos priežiūrą ir gyvenimo įpročius. Maisto sektorius, kaip ekonominės veiklos vykdytojas, yra aiškiai susijęs su regionine plėtra ir teritorijų planavimu, už kuriuos dažnai atsakingi regionai ir miestai;

20.

pabrėžia socialinių inovacijų svarbą atliepiant kolektyvinius poreikius ir skatinant maisto gamybos ir vartojimo sistemų tvarumą;

21.

pabrėžia trumpesnių vertės grandinių, kurios priartintų ūkininkus prie vartotojų ir užtikrintų tiesioginį pardavimą, svarbą, nes tai leistų vartotojams įsigyti maisto produktų už prieinamą kainą ir kartu užtikrintų, kad kaina atitiktų gamintojų interesus, o jie galėtų gyventi oriai ir deramai užsidirbti pragyvenimui;

22.

todėl kartoja savo raginimą sukurti įvairių suinteresuotųjų subjektų platformą tvarių maisto sistemų klausimais, kurioje dalyvautų Europos regionų komitetas kartu su kitais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais ir pilietine visuomene, taip sukuriant paramos tinklą, kuris palengvintų Europos regionų ir miestų perėjimą prie tvaresnių maisto sistemų atsižvelgiant į regioninius skirtumus ir į regionų specializaciją ir tradicijas;

23.

atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį atlieka įvairūs maisto sistemų dalyviai kaip galimi pokyčių iniciatoriai – nuo pirminių gamintojų, ūkininkų ir žvejų iki įvairių gamintojų ir verslo subjektų, maisto produktų gamintojų, prekiautojų, mažmenininkų, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonių, sveikatos priežiūros subjektų ir vartotojų;

24.

prašo Europos Komisijos sukurti mechanizmą „teršėjas moka, o tiekėjas gauna“, kad būtų galima atlyginti tiems ūkininkams ar kitiems maisto gamintojams, kurie neapsiriboja ES minimaliaisiais teisiniais reikalavimais ir suteikia papildomos aplinkosauginės naudos ES visuomenei, ir paskatinti kitus ūkininkus didinti savo gamybos tvarumą;

Sveika ir tvari mityba

25.

ryžtingai tvirtina, kad į tvarių maisto sistemų teisės aktų sistemą reikėtų įtraukti „maisto aplinkos“ sąvoką, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos rinktis sveiką ir tvarią mitybą, nes nesveika ir netvari maisto aplinka yra pagrindinė netinkamų mitybos įpročių priežastis;

26.

pabrėžia miestų ir regionų vaidmenį formuojant maisto aplinką, kuri skatintų įperkamą ir prieinamą tvarią ir sveiką mitybą ir remtų tvarius gamintojus; šiuo atžvilgiu pabrėžia miestų planavimo svarbą sudarant palankesnes sąlygas rinktis sveikus maisto produktus; tai itin aktualu netoli mokyklų ir „maisto dykynių“ (vietovių, kuriuose sudėtinga rasti kokybiško ir įperkamo maisto) atveju;

27.

atkreipia dėmesį į ES vaisių, daržovių ir pieno vartojimo skatinimo mokyklose programos galimybes palengvinti perėjimą prie tvarių maisto sistemų;

28.

ragina peržiūrėti ES vaisių, daržovių ir pieno vartojimo skatinimo mokyklose programą, kad būtų vartojama daugiau produktų, kuriais prisidedama prie sveikos, labiau augalinės kilmės tvarios mitybos, ir kartu būtų atkuriamas ryšys su žemės ūkiu vykdant šviečiamąją veiklą tvariuose ūkiuose; atliekant šį persvarstymą reikėtų išsamiai išnagrinėti sąlygas, kuriomis vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų skatinti sveiką ir tvarią mitybą;

29.

ragina reguliariai atnaujinti nacionalines mitybos gaires, kad būtų skatinama sveika ir tvari mityba ir remiamas perėjimas prie tvaresnių maisto sistemų;

30.

ragina žemės ūkio maisto produktų skatinimo kampanijas suderinti su strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ir ES kovos su vėžiu plano tikslais;

31.

ragina viešąsias lėšas skirti visų pirma su sveika, tvaria ir labiau augalinės kilmės mityba susijusiems maisto produktams. Šiuo tikslu miestams ir regionams, kaip stambiems viešiesiems pirkėjams, turėtų būti teikiama parama ir konsultacijos;

32.

ragina vykdyti kainų nustatymo politiką, pagal kurią maisto kainos atitiktų tikrąsias sąnaudas ir būtų sumažinta santykinė tvaresnio maisto, pavyzdžiui, augalinės kilmės maisto produktų kaina;

33.

ragina skirti ES subsidijų smulkiesiems ūkininkams remti, kad jie gamintų ekologišką maistą, ir ūkininkams, kurie taiko tvarią praktiką ir skatina gyvūnų gerovę, atlyginti;

34.

ragina taikyti mokesčių paskatas ir minimalų PVM būtiniausiems maisto produktams;

35.

nuogąstauja, kad pagal būsimą pasiūlymą dėl Europos reglamento dėl augalų, užaugintų taikant naujus genomikos metodus į maistą Europoje gali vėl patekti genetiškai modifikuotų organizmų (GMO). Tai turėtų būti grindžiama patikimu Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) vertinimu ir tvirtais moksliniais įrodymais. Bet kuriuo atveju ant kiekvieno maisto produkto, kurio sudėtyje yra GMO, pakuotės priekinės pusės turėtų būti pažymėta, kad jame yra GMO;

Maisto produktų viešieji pirkimai

36.

kartoja savo raginimą (5) pašalinti esamus viešųjų pirkimų taisyklių apribojimus siekiant taikyti tvarumo kriterijus. ES konkurencijos teisės aktais draudžiama viešųjų pirkimų sutartyse nurodyti teritorinius prioritetus (pavyzdžiui, pirmenybę teikti vietiniams maisto produktams); atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien valdžios institucijoms, norinčioms įtraukti vietos tiekėjus ir gamintojus ir remti regioninę maisto ekonomiką, gresia teisiniai veiksmai dėl galimo bendrosios rinkos taisyklių pažeidimo, jei jos pasinaudotų esamomis spragomis; taisyklių patikslinimą reikėtų papildyti miestams ir regionams, kaip stambiems viešiesiems pirkėjams, teikiama parama ir konsultacijomis;

37.

pabrėžia, kad tvarių, sveikų, sezoninių ir vietinių maisto produktų viešieji pirkimai yra veiksminga priemonė siekiant pereiti prie tvaresnių maisto sistemų, atitinkančių tvarumo politiką ir darnaus vystymosi tikslus, ir ragina taikyti žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijus;

38.

pabrėžia, kad į mitybą reikia įtraukti daugiau augalinės kilmės maisto produktų, nes tai yra tvaresnės, neutraliai klimatą veikiančios ir atsparesnės maisto sistemos pagrindas; šiuo atžvilgiu pabrėžia tradicinės mitybos naudą sveikatai ir kultūrai;

39.

reiškia susirūpinimą dėl laboratorijose užaugintų maisto produktų patekimo į Europos rinkas, nes tai neužtikrins kokybės, gerovės ir kultūros bei tradicijų apsaugos; laboratorijose auginamas maistas tebėra brangus, o tai yra didelė kliūtis, kurią reikės įveikti;

40.

pabrėžia, kad mažo anglies dioksido pėdsako maisto grandinė „Nuo ūkio iki stalo“ padeda siekti išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslų, nes diegiamos mokslinės ir techninės inovacijos, kartu taikant žiediškumo principus ūkininkavime;

41.

pabrėžia, kad nustatant kriterijus reikia įtraukti nacionalinius ir tarptautinius viešųjų pirkimų ekspertus, kad būtų remiamas tiek įgyvendinimas vietos lygmeniu, tiek viešieji pirkėjai, pavyzdžiui, valdžios institucijos, regionai ir miestai, ir skatinamas strategiškesnis naudojimasis viešaisiais pirkimais;

42.

ragina parengti viešųjų pirkimų pareigūnams skirtus praktinius vadovus, kaip viešaisiais pirkimais skatinti siekti darnaus vystymosi tikslų ir rinktis sveikus, sezoninius, vietinius ir ekologiškus maisto produktus; pritaria tam, kad būtų kuriami ir finansiškai remiami viešųjų pirkimų vykdytojų tinklai, kuriuose būtų dalijamasi gairėmis, ekspertinėmis žiniomis ir geriausios praktikos pavyzdžiais;

43.

kartoja, kad ES ir valstybės narės turi teikti finansinę ir techninę paramą, kad viešieji pirkimai būtų išnaudojami strategiškiau, atsižvelgiant į nacionalines ir vietos maisto strategijas ir tikslus;

44.

atkreipia dėmesį į socialiai atsakingų maisto produktų viešųjų pirkimų, kuriais skatinama ūkininkų veikla kaimo vietovėse ir kurie apima socialinę ekonomiką ir socialinius kooperatyvus visoje tiekimo grandinėje, naudą;

45.

siūlo nustatyti konkrečioms šalims skirtus laipsniškus tvarių maisto produktų viešųjų pirkimų tikslus, atitinkančius strategiją „Nuo ūkio iki stalo“;

Ženklinimas

46.

pažymi, kad suderinto tvarių maisto produktų ženklinimo diegimas turėtų būti proporcingas, teisiškai reglamentuotas ir privalomas ir parengtas remiantis patikimais ir nepriklausomais moksliniais duomenimis, neprieštarauti esamoms sistemoms, pavyzdžiui, geografinėms nuorodoms, kai maistas atsitiktinai klasifikuojamas, nes tai gali suklaidinti vartotojus renkantis maisto produktus;

47.

pabrėžia, kad tvarių maisto produktų ženklinimas turėtų būti grindžiamas mokslu ir apimti visus aspektus: aplinkosaugos, socialinį ir mitybos. Reikėtų nustatyti atskirus individualiai pritaikytus ženklinimo kriterijus, siekiant sumažinti kompromisus tarp įvairių tvarumo matmenų; RK remia paprastą visoje ES naudojamą ženklinimą maisto produktų pakuotės priekinėje pusėje, grindžiamą patikimais ir nepriklausomais moksliniais įrodymais. Tokiu rodikliu turėtų būti atkreipiamas dėmesys tiek į puikių, tiek į prastesnių rezultatų pasiekusius gamintojus, kad vartotojas, pirkdamas maisto produktus, galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia informuotumo didinimo kampanijų, švietimo programų tvaraus maisto klausimais ir kitų iniciatyvų vietos bendruomenėse nuo pat ankstyvos vaikystės svarbą;

48.

pabrėžia, kad ženklinimas turėtų būti susietas su rinkodaros ir propagavimo politika, taip pat su pakuočių ir pakuočių atliekų mažinimu;

49.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina ūkininkams suteikti veiksmingų ekologinio ar biologinio apdorojimo sprendimų, kad būtų sumažintas pesticidų ir cheminių medžiagų naudojimas siekiant padidinti ūkių atsparumą išorės sukrėtimams, apsaugoti žmonių sveikatą ir gamtą ir išsaugoti dirvožemio derlingumą – galiausiai padidinti apsirūpinimo maistu saugumą;

50.

mano, kad savanoriškos maisto produktų ženklinimo sistemos, kurios nekoordinuojamos Europos lygmeniu, gali daryti iškreipiamąjį ir neigiamą poveikį bendrojoje rinkoje, o tai ypač pakenktų smulkiesiems ir vidutiniams gamintojams; vis dėlto pripažįsta, kad šios aplinkybės neatsveria poreikio užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį nustatant ir įgyvendinant visas politikos priemones ir veiklą;

51.

ragina vykdyti ES politiką, kuria būtų siekiama padėti vartotojams dėl maisto produktų priimti informacija pagrįstus sprendimus, rinktis sveiką ir tvarų maistą, be kita ko, sukuriant suderintas, proporcingas ir Europos ženklinimo sistemas, grindžiamas patikimais ir nepriklausomais moksliniais duomenimis;

52.

pabrėžia, kad maisto produktų ženklinimas turi būti vykdomas koordinuotai ir suderintai Europos lygmeniu, nesukuriant jokių kiekybinių ar kokybinių Europos vidaus prekybos apribojimų ir nekeliant pavojaus tinkamam bendrosios rinkos veikimui, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama tokiais reikalavimais kaip žmonių sveikatos apsauga;

Apsirūpinimo maistu saugumas

53.

ragina ES užtikrinti apsirūpinimą maistu, investuoti į tvarią vietos žemės ūkio gamybą ir sutrumpinti tiekimo grandines;

54.

pabrėžia, kad logistika ir maisto produktų vežimas tarp valstybių narių turi būti užtikrinti ir krizių metu;

55.

ragina mažinti priklausomybę įvairinant pagrindinius importo šaltinius, vykdant tvirtą prekybos politiką, kuri, be kita ko, skatintų ES prekybos partnerius siekti didesnio tvarumo, reikalaujant, kad jie importuotų savo produktus laikydamiesi tokių pačių sanitarinių gamybos sąlygų kaip ir ES ūkininkai;

56.

ragina užtikrinti glaudų ES politikos tvarios maisto produktų gamybos, vartojimo ir prekybos srityje suderinamumą ir koordinavimą, kad netvarią praktiką pakeistų tvari. Atsižvelgiant į tai, tvarios maisto sistemos taip pat turėtų užtikrinti ES tvarios maisto gamybos, vartojimo ir prekybos politikos nuoseklumą ir suderinamumą, siekiant užtikrinti, kad importuojami žemės ūkio ir maisto produktai atitiktų tas pačias socialines ir aplinkosaugos gamybos taisykles, kurios taikomos Europos Sąjungoje, laikantis Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių.

57.

pabrėžia, kad būtina stiprinti mokslinių tyrimų ir inovacijų politiką tvaraus maisto srityje. Europai reikės priimti teisės aktus, kuriais būtų skatinama naudoti naujus inovatyvius metodus.

---

(1)  FAO, 2014 m.

(2)  Maisto sistemos – EBPO.

(3)  2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008 11 22, p. 3).

(4)  flw_eu-actions_fwrt_20230210_recom-cit_0.pdf (europa.eu)

(5)  Europos regionų komiteto nuomonė „Darni ES maisto politika, kuria kuriamos darbo vietos ir skatinamas augimas Europos regionuose ir miestuose“ (OL C 272, 2017 8 17, p. 14).