Europos regionų komiteto nuomonė „Pasirengimas krizėms ir jų valdymas. Sąjungos, jos regionų ir miestų atsparumo didinimas“

(2023/C 257/02)

Pranešėjas

Christophe CLERGEAU (FR / PES), Luaros krašto regiono tarybos narys

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

Visuomenės parengimas – naujas pasirengimo rizikai ir krizėms metodas

mano, kad negalime žinoti, kokios krizės ateityje kils Europoje, jos miestuose, apskrityse ir regionuose, tačiau galime žinoti, kas nuo jų nukentės. Krizėms nėra administracinių sienų, todėl būtinas daugiapakopis požiūris, apimantis visas savivaldybių institucijas, tarpines vietos valdžios institucijas (provincijas, apskritis ir t. t.) ir regioninį lygmenį. Jeigu norime to išvengti, reikia plėtoti rizikos ir krizių kultūrą, naują visuomenės parengimo metodą, leisiantį užtikrinti žmonių saugą, sveikatą ir gerovę. Visuomenės parengimas yra šios nuomonės tema;

pažymi, kad pastarųjų metų krizių pagrindinis ypatumas – brutalumas ir nenuspėjamumas. Su klimato kaita susijusios nelaimės ir ekstremalūs įvykiai gali ir turėtų būti nujaučiami ir numatomi, tačiau jų stiprumas ir reguliarumas yra nenuspėjami. COVID-19 krizė arba karas Ukrainoje ir dėl jo žmonių patiriamos kančios patvirtina tai, kad naujos krizės gali būti nenuspėjamos ir didelio masto. Norint reaguoti į šiuos reiškinius, nebepakanka bendro pobūdžio prevencijos metodų, t. y. veiksmų, skirtų išvengti žinomos ir tikėtinos rizikos, arba atsargumo principo, pagal kurį imamasi veiksmų, kad būtų išvengta dar vieno rimto ir nepataisomą žalą žmonių sveikatai ar aplinkai darančio pavojaus;

mano, kad Europa turi investuoti į naują kryptį: pasirengimą, kuris sutelkus bendrus pajėgumus leistų parengti visuomenę kartu ir solidariai įveikti ateities iššūkius, visų pirma krizes ir nelaimes. Visuomenės parengimu pagrindinis dėmesys skiriamas pilietiniam, socialiniam ir žmogiškajam aspektui, galimybėms naudotis paslaugomis ir pagalbos žmonėms kokybei. Didžiausias krizių ir nelaimių pasekmes visų pirma patiria pažeidžiamiausi asmenys. Tai viena iš COVID-19 krizės pamokų;

mano, kad laikantis holistinio požiūrio į atsparumą turi būti derinami du veiksmai: pirma, visuomenės pajėgumų imtis esminių pertvarkymų, kurie būtini ekonominės, socialinės ir teritorinės nelygybės, klimato kaitos ir žaliosios pertvarkos iššūkiams atremti, plėtojimas, antra, pajėgumų spręsti visuomenės pažeidžiamumo kilus rizikai, krizėms ir nelaimėms problemas, plėtojimas, o tam visų pirma būtina vykdyti veiklą, skirtą visuomenei parengti;

siūlo atskirti pažeidžiamumą, susijusį su žinoma rizika, visų pirma rizika aplinkai, demografijai ir pramonei, ir pažeidžiamumą, susijusį su nežinoma rizika, nepriklausomai nuo to, ar ji yra klimato kaitos, sveikatos krizių ar žmogaus veiklos pasekmė. Tokio pobūdžio pažeidžiamumo problemų negalima pašalinti valdymo planais, net jei jie yra labai gerai parengti; norint spręsti antrojo tipo pažeidžiamumo problemas pirmenybę reikia teikti krizių ir rizikos kultūros plėtojimui ir kolektyviniam gebėjimui reaguoti esant netikrumui ir kilus nelaimei;

ragina socialinio ir teritorinio pažeidžiamumo analizę laikyti ES politiniu prioritetu, nes be šios informacijos bus sunku parengti visuomenes. Tik aiškiai nustačius ir suvokus šias pažeidžiamumo problemas bus galima veiksmingai reaguoti Europos ir nacionaliniu lygmenimis, o svarbiausia – visuose mūsų miestuose, apskrityse ir regionuose; turėtume būti atsargūs dėl pernelyg holistinio ir plataus geografinio požiūrio į pažeidžiamumą ir teikti pirmenybę vietos požiūriui, kad būtų galima tiksliai įvertinti konkrečias realijas, su kuriomis vietos lygmeniu susiduria gyventojai;

pripažįsta, kad už civilinės saugos politiką visų pirma atsakingos valstybės narės, tačiau pažymi, kad prevencijos, visuomenės parengimo ir pagalbos teikimo veiklą labai dažnai vykdo vietos subjektai, miestai ir apskritys (provincijos ir kt.), kuriems paprastai įgyvendinti šiuos įgaliojimus padeda regionai. Todėl šių lygmenų institucijos turi aktyviai dalyvauti rengiant, įgyvendinant ir stebint šią politiką ir joms reikia suteikti pakankamai finansinių ir teisinių išteklių, laikantis aktyvaus subsidiarumo ir daugiapakopio valdymo, kuris apima ir įtraukia visus teritorinius lygmenis, principų;

pabrėžia, kad reikia stiprinti miestų ir regionų gebėjimus net ir krizės metu teikti paslaugas, kurių žmonėms reikia. Viena iš svarbiausių priemonių šioje srityje – stiprinti bendrą tiekimo saugumą visoje Europoje. Tam būtina nustatyti kritinę priklausomybę, gaminti daugumą svarbiausių produktų ir paslaugų Europoje ir užtikrinti bendrosios rinkos mechanizmų saugumą siekiant padidinti saugesnį žaliavų, medžiagų ir maisto produktų tiekimą. Taip pat reikia stiprinti ypatingos svarbos infrastruktūrą, kad krizės metu būtų užtikrintos gyvenimo sąlygos;

Pažeidžiamumo analizė turi tapti būsimos sanglaudos politikos pagrindu

Pažeidžiamumo indekso ir rezultatų suvestinės rengimas, kad būtų galima geriau suprasti su teritoriniu ir gyventojų pažeidžiamumu susijusią riziką ir į ją atsižvelgti

palankiai vertina Jungtinio tyrimų centro (JRC) ir jo Rizikos valdymo skyriaus pastangas sukurti pažeidžiamumo indeksą (1), apimantį aplinkos, teritorinius, ekonominius ir socialinius aspektus; tikisi, kad JRC gaus visapusišką politinę ir finansinę paramą, kad galėtų daryti pažangą šiame procese;

10.

pabrėžia pažeidžiamumo socialinio aspekto, kuris pernelyg dažnai pamirštamas arba jo yra nepaisoma, nors tai yra vienas pagrindinių atsparumo elementų, svarbą. Į bet kokią pažeidžiamumo analizę turėtų būti visapusiškai įtrauktos tokios sąvokos kaip žmonių pasiekiamumas, socialinė parama ir pažeidžiamų asmenų galimybės naudotis sveikatos priežiūros sistema ir socialinėmis paslaugomis, taip pat skaitmeninės atskirties mažinimas ir skaitmeninio prieinamumo gerinimas; pabrėžia mažumų, moterų, skurstančių, vyresnio amžiaus ir neįgaliųjų, lėtinėmis ligomis sergančių asmenų pažeidžiamumą ir socialinio pažeidžiamumo svarbą atokiausiuose regionuose, salose ir izoliuotose teritorijose, kurie yra kovos su klimato kaita priešakyje;

11.

remia JRC pastangas gerinti duomenų kokybę ir pažeidžiamumo indeksą, pritaria siekiui stiprinti JRC, kitų Komisijos generalinių direktoratų ir valstybių narių bendradarbiavimą šiuo tikslu, patvirtina, kad naudinga taikyti šį indeksą visais teritoriniais lygmenimis (NUTS 2, NUTS 3) ir, visų pirma vietos lygmeniu, taip pat pakartoja savo raginimą paskelbti pažeidžiamumo rodiklių suvestinę, kad būtų galima suprasti kiekvienos teritorijos realią padėtį; todėl rekomenduoja valstybės narėms ir vietos valdžios institucijoms investuoti į rizikos vertinimą, visų pirma jos vertinimą pažeidžiamumo požiūriu, ir viešai skelbti apie šios veiklos rezultatus, siekiant stiprinti rizikos kultūrą Europos Sąjungoje;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikalingi duomenys, kurie leistų veiksmingai nustatyti pažeidžiamiausias gyventojų grupes, o tai reiškia, kad reikia turėti neagreguotus duomenis ir juos susieti, kad būtų galima parodyti konkrečias situacijas (pvz., neturtingų moterų), taip pat į tai, kad reikia duomenų, kuriais remiantis būtų galima atskleisti prieigos prie paslaugų problemas;

13.

mano, kad užuot siekus sukurti tobulą rodiklį, pirmiausia reikia išbandyti šį rodiklį kaip pagalbinę priemonę sprendimų priėmimo procese; teigiamai vertina tai, kad keletas visuomeninių organizacijų įsipareigojo imtis veiksmų šia kryptimi, ir ragina pradėti bandomąją programą, kurioje dalyvautų miestai ir regionai, norintys pabandyti taikyti pažeidžiamumo rodiklį, kad būtų galima jį palyginti su tuo, kaip vietos lygmeniu suvokiama reali padėtis, ir atitinkamai orientuoti savo politiką ir investicijas;

14.

siūlo JRC imtis iniciatyvos kurti Europos platformą, skirtą keistis informacija, taikant holistinį požiūrį į pažeidžiamumą, rizikos ir krizių numatymą, parengtį joms ir valdymą ir į tokios platformos veiklą įtraukti Europos institucijas, valstybes nares, vietos ir regionų valdžios institucijas ir suinteresuotuosius subjektus; ši platforma galėtų būti kuriama remiantis pažangiosios specializacijos platformų patirtimi ir finansuojama programos „Interreg Europe“ lėšomis. Ji visų pirma remtųsi Europos civilinės saugos žinių tinklu (2), kuris taip pat turėtų būti stiprinamas ir plėtojamas;

15.

siūlo sutelkti miestus, apskritis ir regionus, kad jie dalyvautų visose šiose iniciatyvose;

16.

ragina sukurti Europos pilietinių judėjimų ir nevyriausybinių asociacijų, dalyvaujančių rizikos ir krizių prevencijos ir valdymo bei visuomenės parengimo joms veikloje, tinklą; prašo Komisijos taip pat palaikyti šią idėją ir padėti ją įgyvendinti; todėl yra pasirengęs kartu su Europos civilinės saugos žinių tinklu prisidėti prie šio tinklo sukūrimo, kiekvienais metais kartu su UNDRR ir Europos Komisija organizuodamas visiems šiems suinteresuotiesiems subjektams skirtą renginį;

Spręsti pažeidžiamumo problemas – naujas sanglaudos politikos prioritetas

17.

norėtų pabrėžti, kad ypač pastarojo meto krizės parodė, kad teritorijų ir gyventojų pažeidžiamumas gali lemti didelę ir naują nelygybę sveikatos ir gerovės srityje; todėl mano, kad teritorinio ir socialinio pažeidžiamumo problemų sprendimas turėtų tapti politiniu sanglaudos politikos prioritetu; tai apimtų ne tik užimtumą ir mokymą, bet ir sanglaudos politikos socialinio aspekto stiprinimą dėmesį sutelkiant į įtraukties klausimus ir prieigą prie sveikatos ir socialinių paslaugų. Toks stiprinimas tai taip pat priartintų sanglaudos politiką prie piliečių;

18.

laikosi nuomonės, kad labai svarbu parengti teritorijų pažeidžiamumo indeksą ir rezultatų suvestinę, kad būtų galima pradėti politines diskusijas, kokiomis būsimos sanglaudos politikos priemonėmis galima spręsti šias pažeidžiamumo problemas. Plėtojant visus šios politikos aspektus taip pat reikės atsižvelgti į NUTS 3 lygmens duomenis, siekiant užtikrinti tikslingesnį, suprantamesnį ir veiksmingesnį požiūrį;

19.

ir toliau atsargiai vertina pažeidžiamumo indekso naudojimą kaip pagalbinę priemonę priimant sprendimus dėl sanglaudos politikos lėšų paskirstymo, tačiau pabrėžia, kad reikia ryžtingesnių sanglaudos politikos intervencinių veiksmų pažeidžiamiausiuose regionuose;

20.

siūlo sanglaudos politikos programavimą nukreipti į atsparumą krizėms ir socialinio bei teritorinio pažeidžiamumo problemų sprendimą, taip pat numatyti papildomą finansavimą regionams ir apskritims, kurie yra ypač pažeidžiami ir kurie nusprendžia sutelkti sanglaudos politiką šią kryptimi;

21.

vis dėlto mano, kad nors sanglaudos politika gali ir turėtų būti naudojamasi, kaip priemone visuomenei parengti, į jos taikymo sritį negali būti įtrauktas didelių nelaimių padarytos žalos atlyginimas; taip pat mano, kad naujasis solidarumo ir neatidėliotinos pagalbos rezervas yra daugiau skirtas skubiai reaguoti į nelaimes ir pandemijas, o ne šalinti jų padarinius; todėl ragina apsvarstyti galimybę sukurti nuolatinį reagavimo mechanizmą, skirtą didelei nelaimių padarytai žalai tam tikroje teritorijoje atitaisyti;

22.

siūlo, vykdant europines finansavimo programas, pavyzdžiui, INTERREG, „Europos horizontas“ ar „Erasmus+“, skatinti rengti tarpregioninio bendradarbiavimo projektus, kurie turi būti rengiami atsižvelgiant į geografines įvairių teritorijų aplinkybes, galbūt paskatinant bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis. Šie projektai bus skirti atsparumui krizėms ir pažeidžiamumo problemoms spręsti, visų pirma tarpvalstybiniams rizikos ir krizių valdymo metodams kurti, nes tai yra galingas svertas įvairiai ir konkrečiai valstybių narių praktikai sutelkti; todėl mano, kad, ko gero, reikės numatyti specialų šiam klausimui skirtą INTERREG ir Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės komponentą;

23.

pripažįsta, kad nors ES lygmens priemonės pasirodė esančios labai naudingos, dar galima nuveikti daugiau sprendžiant tarpvalstybinio bendradarbiavimo teisines ir administracines problemas, suprantant, kad pašalinus tarpvalstybinio bendradarbiavimo kliūtis, būtų galima užtikrinti ir didesnį Europos solidarumą; todėl prašo Europos Komisijos vėl pradėti taikyti mechanizmą teisinėms ir administracinėms kliūtims šalinti;

Perėjimas nuo rizikos valdymo prie bendros rizikos kultūros: parengti Europą ir jos teritorijas krizėms ir nelaimėms

24.

pažymi, kad nuo COVID krizės Europos civilinės saugos ir visuomenės sveikatos politikoje įgyvendinama vis daugiau naujų priemonių. Sukurta daug iniciatyvų, pavyzdžiui, „RescEU“ ir Europos pasirengimo ekstremaliosioms sveikatos situacijoms ir reagavimo į jas institucija (HERA). Europos atsakas į karą Ukrainoje leido užtikrinti visapusišką pagalbą žmonėms, o tai išryškino žmogiškąjį ir socialinį krizių valdymo aspektą; pripažįsta, kad krizių valdymas vis dar yra labai aktualus, tačiau norėtų, kad nuo šiol pirmenybė būtų teikiama visuomenės parengimui, t. y. rizikos prevencijai, pasirengimui krizėms ir bendros rizikos ir krizių kultūros sklaidai Europoje;

25.

pabrėžia svarbų Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro, kaip pagrindinės struktūros, koordinuojančios Europos atsaką į krizes, visų pirma į karą Ukrainoje ar žemės drebėjimą Turkijoje, vaidmenį. Pastarųjų krizių valdymas išryškino žmogiškąjį ir socialinį krizių valdymo aspektą; todėl pripažįsta, kad krizių valdymas vis dar yra labai aktualus, tačiau norėtų, kad nuo šiol pirmenybė būtų teikiama visuomenės parengimui, t. y. rizikos prevencijai, pasirengimui krizėms ir bendros rizikos ir krizių kultūros sklaidai Europoje;

Europos Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai

26.

palankiai vertina Komisijos paskelbtus rekomendaciją ir komunikatą dėl ES atsparumo nelaimėms didinimo tikslų, pritaria jų bendriesiems principams, kuriais atsižvelgiama į daugelį ankstesnėse nuomonėse pateiktų pasiūlymų; teigiamai vertina tai, kad geriau atsižvelgiama į vietos ir regionų realijas, ir pabrėžia pasiūlytų pavyzdinių iniciatyvų vertę; yra įsitikinęs, kad ši sistema, nors ir neprivaloma, leis sustiprinti įvairių valstybių narių praktikos konvergenciją, taigi ir pasirengimo krizėms kokybę, ir norėtų aktyviai dalyvauti Civilinės saugos forume, kuris vyks 2024 m. ir kuriame bus galimybė pirmą kartą įvertinti šiuos tikslus ir juos pakoreguoti;

27.

ragina regionus pasinaudoti naujomis galimybėmis dalyvauti iniciatyvose ir gauti finansavimą projektams, visų pirma rengiamiems pagal 2 tikslą „Pasirengimas“ ir pavyzdinę iniciatyvą „preparEU“; ketina padėti siekti aktyvesnio vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo Europos civilinės saugos žinių tinkle;

28.

vis dėlto apgailestauja, kad šiuose dokumentuose nurodomos sąsajos tik su ES civilinės saugos mechanizmu ir juose nėra globalesnio požiūrio į Europos ir jos miestų bei regionų pažeidžiamumą ir atsparumą krizėms;

29.

palankiai vertina pradėtą ekstremaliųjų situacijų operatyvinių centrų atsparumo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, tačiau ragina į jį įtraukti nacionalines, regionines ir vietos įspėjimo apie krizes ir valdymo sistemas ir siūlo atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis labiau atsižvelgti į visus pažeidžiamumo veiksnius, visų pirma socialinius ir teritorinius;

30.

ragina regionų ir (arba) vietos valdžios institucijas atlikti vietos ir (arba) regioninės rizikos situaciją atitinkančių scenarijų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis. Taip pat būtų galima skatinti sudaryti vietos ir (arba) regionų rizikos atlasus ir parengti visuomenės informavimo apie riziką bei pasirengimo jai veiksmus bei vykdyti veiklą, susijusią su būsimu ES pasirengimo krizėms mėnesiu, siūlomu komunikate dėl atsparumo nelaimėms didinimo tikslo;

Bendros rizikos ir krizių kultūros kūrimas vietos, nacionalinių ir Europos sprendimus priimančių subjektų bendruomenėje

31.

pažymi, kad dauguma dalyvių, su kuriais buvo susitikta, nori, kad būtų parengta Europos strateginė rizikos ir krizių programa, kuri leistų plėtoti sisteminį ir koordinuotą požiūrį, kurio šiuo metu pasigendama, ir kad daugelis dalyvių kalba apie perspektyvą įsteigti Rizikos ir krizių generalinį direktoratą, kurio kompetencija apimtų visuomenės pasirengimą, rizikos ir krizių, kylančių dėl mūsų pažeidžiamumo, prevenciją ir valdymą;

32.

tvirtina, kad pagrindinis su rizika ir krizėmis susijęs uždavinys yra pakeisti sprendimus priimančių asmenų mąstyseną ir politinių sprendimų priėmimo procesus. Didžioji dauguma sprendimus priimančių asmenų nėra apmokyti numatyti ir valdyti krizes ar reaguoti į atsparumo iššūkius. Padaugėjo priemonių, kuriomis daugiausia dėmesio skiriama aiškiai nustatytos rizikos valdymui, o tai lemia viešosios politikos susiskaidymą, trukdantį holistiniam požiūriui, kuriuo dėmesys sutelkiamas į atsparumą, socialinio ir teritorinio pažeidžiamumo analizę ir pasirengimą nežinomai rizikai. Turėtų būti skleidžiama nauja kolektyvinė rizikos ir krizių kultūra, grindžiama visuomenės parengimo principu;

33.

todėl siūlo įsteigti Europos rizikos ir krizių mokyklą, kuri sudarytų galimybes mokyti politikos formuotojus ir už veiksmus atsakingus asmenis, rengtų profesines ir akreditavimo sistemas, padedančias kurti darnias profesines bendruomenes ir palengvinti judumą ir abipusį pripažinimą. Be to, ji remtų tęstinį mokymą, plėtotų žinių ir patirties mainų tinklus ir veiklą, organizuotų praktinius seminarus grįžtamosios informacijos ir novatoriškų veiklos strategijų ir atsako priemonių kūrimo klausimais;

34.

pabrėžia, kad pasaulinės krizės prasideda už Europos ribų, tačiau gali turėti poveikio bet kuriai ES valstybei narei, pavyzdžiui, taip nutiktų dėl pabėgėlių krizės arba sunkumų gauti ypatingos svarbos prekių. Reikia dėti pastangas siekiant numatyti pasaulines krizes ir užkirsti joms kelią vykdant bendrus veiksmus, be kita ko, už Europos Sąjungos ribų;

35.

mano, kad Europai svarbu imtis veiksmų tais atvejais, kai kyla naujų pavojų, kad būtų sumažinta Sąjungai kylanti rizika. Susijusios Sąjungos institucijos turi turėti priemonių plėtoti tinklaveiką su įvairiomis struktūromis, kurių partneris jau yra RK (pvz., tarptautinio lygmens subjektais, Jungtinių Tautų Nelaimių rizikos mažinimo biuru, Europos ir Vidurinės Azijos platforma ir iniciatyva „Kurkime atsparius miestus 2030“), ir tais atvejais, kai nustatoma rizika, dalyvauti veiksmuose už ES ribų bendradarbiaujant su atitinkamomis šalimis sutelkiant didelius išteklius. Šis bendradarbiavimas taip pat turėtų apimti parengiamąjį etapą, visų pirma priemones, skirtas visuomenės prevencijai, pažeidžiamumo mažinimui ir pasirengimui krizėms. Šiuo tikslu esami mechanizmai ir suinteresuotųjų subjektų forumai, pavyzdžiui, Europos civilinės saugos žinių tinklas, turėtų stiprinti partnerystę su pilietinės visuomenės veikėjais ir vietos NVO;

Atspari ir parengta visuomenė, galinti geriau kovoti su rizika ir krizėmis

36.

mano, kad vienas iš atsparumo pagrindų – piliečių gebėjimas susitelkti pirmosiomis krizės valandomis, kol bus pradėta teikti pagalba. Tai apima išankstinį kiekvieno piliečio mokymą, kiekvieno namų ūkio pasirengimą ir vietos solidarumo praktiką. Todėl Europos Sąjungoje turėtų būti parengta 72 valandų pasiruošimo krizėms strategija, pritaikyta vietos lygmeniu atsižvelgiant į kiekvienos šalies ir regiono ypatumus, visų pirma remiantis tokių šalių kaip Japonija ar Jungtinės Amerikos Valstijos patirtimi;

37.

norėtų priminti du tvirtus įsitikinimus: geriausias būdas pakeisti mąstyseną – mokyti vaikus ir jaunimą; ryžtingas piliečių dalyvavimas, asociacijų veikla ir savanoriškas dalyvavimas yra geriausi visuomenės atsparumo veiksniai; atsižvelgdamas į tai, RK siūlo ES atsparumo nelaimėms didinimo tikslus papildyti trimis naujomis pavyzdinėmis iniciatyvomis:

—	vietos ir regionų sąlygoms ir poreikiams pritaikytų „rizikos mokyklų“ (angl. risk factories) plėtra (3), remiantis jau turima keleto šalių praktika mokyti 6–10 metų vaikus tinkamai įvertinti padėtį ir pasirinkti tinkamą elgseną, siekiant juos parengti rizikai ir priimti atitinkamus sprendimus,

—	Europos orientacinės mokymo sistemos, skirtos pirminei reakcijai ir pirmosios pagalbos įgūdžiams ugdyti, sukūrimas; tokia sistema leistų kiekvienoje šalyje užtrinti mokymą, leidžiantį perduoti ir kaupti žinias – toks mokymas būtų siūlomas visiems jaunuoliams iki 20 metų amžiaus,

—	Europos kampanija, kuria skatinamas savanoriškas pilietinis dalyvavimas savanoriškose organizacijose ir nevyriausybinėse asociacijose;

38.

taip pat ragina atsisakyti tikimybinio požiūrio į riziką, nes tai nuolat trukdo tinkamai įvertinti labai didelę riziką, kaip tai buvo epidemijų atveju, kurti ne tik veiksmų planus, skirtus žinomai ir įmanomai rizikai aplinkai ir pramonei valdyti, bet ir visuose be išimties miestuose ir regionuose parengti atsparumo strategiją ir vietos telkimo platformą, kad būtų galima organizuoti vietos atsparumo grupes ir parengti visuomenes krizėms, ypatingą dėmesį skiriant pagalbai pažeidžiamiausiems gyventojams; šios vietos lygmens atsparumo platformos turės remtis piliečių dalyvavimu, palaikyti tarpdisciplininį požiūrį, sudaryti sąlygas keitimuisi duomenimis ir jų sąveikumui, skatinti bendradarbiavimą, įskaitant tarpvalstybinį, užtikrinti reagavimo į krizes sprendimų sklandumą ir didinti atsparumą krizėms;

39.

ragina itin aktyviai telkti pastangas siekiant spręsti skaitmeninio skurdo problemą, kuri yra papildoma rizika krizės sąlygomis, nes didelė gyventojų dalis neturi galimybės naudotis būtiniausia informacija ir paslaugomis; pabrėžia, kad reikia užtikrinti miestams ir regionams fizinę prieigą prie informacijos, pagalbos ir paramos žmonėms punktų, kurie būtų kuo arčiau gyventojų ir veiktų krizės atveju;

„RescEU“ ir reagavimo į nelaimes koordinavimo sistemos

40.

remia visas Europos finansines investicijas, skirtas „RescEU“ stiprinti, siekiant ne tik padidinti ES gebėjimą greitai, visapusiškai ir savarankiškai reaguoti, bet ir sustiprinti jos vaidmenį valdant riziką ir nelaimes;

41.

palankiai vertina Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro (RNKC) 2.0 iniciatyvą, kurios tikslas stiprinti gebėjimus numatyti, parengti visuomenę ir pasirengti ES masto tarpsektoriniams įvykiams, toliau tobulinti ankstyvojo perspėjimo sistemas ir į jas investuoti, siekiant užtikrinti, kad ankstyvas informavimas ir informuotumas taptų realiais veiksmais; pripažįsta Europos Komisijos šioje srityje atliktą darbą, susijusį su įgaliojimais išankstinio perspėjimo sistemų srityje pagal Sąjungos civilinės saugos mechanizmo teisės aktus, siekiant sukurti tarpvalstybines aptikimo, informavimo ir įspėjimo sistemas, pavyzdžiui, Europos perspėjimo apie potvynius sistemą (EFAS), Europos miškų gaisrų informacinę sistemą (EFFIS) ir Europos sausrų stebėjimo centrą (EDO);

HERA ir Europos sveikatos sąjunga

42.

remia HERA ir jau metus įgyvendinamus veiksmus, visų pirma siekį nustatyti riziką sveikatai, parengti valdymo scenarijus ir medicininio atsako priemones, stiprinti vertės grandines ir gebėjimą Europoje gaminti prekes ir paslaugas, kurių mums reikia; primena, kad HERA turi būti kelerius metus teikiama atnaujinta ir nuolatinė politinė ir finansinė parama, kad ji galėtų veiksmingai vykdyti savo užduotis;

43.

pripažįsta, kad po vienerių veiklos metų sunku įvertinti HERA veiksmus, tačiau pakartoja savo raginimą labiau įtraukti Europos Parlamentą, taip pat miestus ir regionus ir visuomeninius suinteresuotuosius subjektus į HERA padalinių veiklą, ypač į jos forumą;

44.

palankiai vertina taikomas naujas koncepcijas, pavyzdžiui, „EFFIS viena sveikata“, pagal kurią į žmonių sveikatą, gyvūnų sveikatą ir aplinkos sveikatą žvelgiama kaip į visumą, o sveikatos politika integruojama į nuoseklią darnaus vystymosi kryptį;

45.

dar kartą ryžtingai įspėja Komisiją ir Tarybą dėl nepakankamų pastangų stiprinti Europos produktų ir vaistų gamybą, kad galėtume įveikti sveikatos krizes, ir dėl viešųjų pirkėjų praktikos, nes jie daugelyje šalių pirmenybę teikia žemoms kainoms, o ne Europos gaminiams, ir kad tokiu būdu pamirštama COVID krizės metu įgyta patirtis;

46.

siūlo, kad sveikatos priežiūros sistemų, įskaitant socialinę mediciną ir ligonines, atsparumas būtų svarstomas įgyvendinant Sveikatos Europos iniciatyvą, įtraukiant valstybes nares ir kompetentingas vietos ir regionų valdžios institucijas. Visų pirma būtina užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą krizės metu pasitelkiant esamus ar laikinus priėmimo pajėgumus. Todėl RK ragina pradėti tyrimus siekiant įvertinti medicinos paslaugų atidėjimo ar laikino sustabdymo dėl COVID krizės pasekmes, visų pirma vėžio, lėtinių ligų ir psichikos sutrikimo atvejais;

47.

ragina gilinti diskusijas dėl sveikatos duomenų naudojimo, kad būtų galima nustatyti labiausiai krizių pažeidžiamų gyventojų grupes, taip sudarant palankesnes sąlygas socialinei paramai ir medicininės priežiūros tęstinumui; įvertinęs etinius ir veiklos uždavinius, ragina sukurti „Europos sveikatos duomenų erdvę“, kurioje būtų renkami duomenys, gerinama jų kokybė ir sudaromos sąlygos jais naudotis vietos viešosioms tarnyboms; įspėja dėl rizikos, kad kai kurios gyventojų grupės dėl socialinės ar skaitmeninės atskirties negalės naudotis sveikatos duomenų erdve;

Laikytis kompleksinio požiūrio į pažeidžiamumą, pasirengimą krizėms ir krizių valdymą

48.

siūlo atsižvelgti į pažeidžiamumo indeksą ir rezultatų suvestinę, kad būtų galima paskatinti įvairių sričių ES politikos, nesusijusios su sanglaudos politika, pokyčius (pvz., bendra žemės ūkio politika, mokslinių tyrimų ir inovacijų politika arba Europos sveikatos sąjunga). Norint pasiekti teigiamų rezultatų būtų ypač naudinga sukurti Komisijos generalinių direktoratų darbo grupę;

49.

pritaria integruotam požiūriui į atsparumą, kuris leidžia atsižvelgti į atsparumo ir pažeidžiamumo poveikį nuo pat ankstyvųjų viešosios politikos formavimo, reglamentavimo ir veiksmų planų, pagrindinių investicijų programų rengimo, didelės infrastruktūros kūrimo ir kt. etapų;

50.

mano, kad viešiesiems pirkimams tenka svarbus vaidmuo siekiant sudaryti sąlygas inovacijoms, išbandyti naujas vietos solidarumu paremtas formas, stiprinti vietos infrastruktūros ir įrenginių atsparumą;

51.

ragina programoje „Europos horizontas“ sukurti atsparumo rizikai ir krizėms „misiją“ (valdymas, pasirengimas, bendra kultūra, pažeidžiamumas), kuri papildytų mokslinių tyrimų veiksmų grupės „Civilinė visuomenės sauga“ tikslus; pagal šią veiksmų grupę ir toliau daugiausia dėmesio būtų skiriama metodų ir technologijų kūrimui, kad ji taptų gyvąja inovacijų ir sutelkimo laboratorija, grindžiama miestų ir regionų realijomis.

Briuselis, 2023 m. gegužės 24 d.

Europos regionų komiteto pirmininkas

Vasco ALVES CORDEIRO

(1) https://drmkc.jrc.ec.europa.eu/risk-data-hub/#/vulnerability-in-europe

Pažeidžiamumo indeksas suteikia didesnes galimybes, nei JRC atliktas darbas rengiant „atsparumo rezultatų suvestinę“, nes pateikiamas platesnis požiūris į visuomenės gebėjimą prisitaikyti ir numatyti (https://commission.europa.eu/strategy-and-policy/strategic-planning/strategic-foresight/2020-strategic-foresight-report/resilience-dashboards_lt).

(2) https://civil-protection-knowledge-network.europa.eu/about-knowledge-network

(3) Pvz., Škotijoje: http://www.safercommunitiesscotland.org/wp-content/uploads/the-risk-factory.pdf; Nyderlanduose: https://www.riskfactorymwb.nl/over-ons/.