Europos regionų komiteto nuomonė „Sanglaudos politikos paramos didinimas geografinių ir demografinių trūkumų turintiems regionams (SESV 174 straipsnis)“

(2023/C 79/07)

Pranešėja

Marie-Antoinette MAUPERTUIS (FR/EA), Korsikos asamblėjos pirmininkė

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

atkreipia dėmesį į tai, kad pagal SESV 174 straipsnį ES ir jos valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad ES ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslas (ES sutarties 3 straipsnio 3 dalis) būtų visų pirma įgyvendinamas kaimo vietovėse, pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėse bei didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčiose vietovėse, pavyzdžiui, labai retai apgyvendintuose, toliausiai į šiaurę esančiuose regionuose bei salų, pasienio ir kalnuotose vietovėse. Taip pat reikėtų atsižvelgti į regionus, kuriuose labai sparčiai senėja bendruomenės;

tvirtina, kad, nors ES sanglaudos politikai tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant SESV 174 straipsnį, šis įgaliojimas yra privalomas visų kitų sričių ES politikai (ypač Europos žaliajam kursui ir skaitmeninei darbotvarkei), kuri neturi kenkti šių teritorijų teritorinės sanglaudos tikslui;

pabrėžia, kad sanglaudos politikos pasidalijamojo valdymo principų ir net subsidiarumo principo (ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis) laikymasis niekada negali būti naudojamas kaip argumentas siekiant pakenkti SESV 174 straipsnio taikymui nacionaliniu lygmeniu;

palankiai vertina tai, kad naujajame sanglaudos politikos etape numatomas naujas politikos tikslas (5-asis PT) „Piliečiams artimesnė Europa“, kuriuo valstybės narės gali pasinaudoti siekdamos tikslingiau nukreipti paramą 174 straipsnyje nurodytoms vietovėms;

pažymi, kad šiuo metu pagaliau baigiami rengti 2021–2027 m. partnerystės susitarimai ir veiksmų programos;

mano, kad naujoji Teritorinė darbotvarkė iki 2030 m. su nauja ilgalaike kaimo vietovių vizija, Kaimo paktu ir neseniai pasiūlytu Salų paktu (1) kartu suteikia 174 straipsnio vietovėms stiprų naują politinį postūmį;

mano, kad daugelis naujų ES fondų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai turi teritorinį aspektą (ES struktūriniai ir investicijų fondai, įskaitant Teisingos pertvarkos fondą, Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai, taip pat Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę), daugiausia yra programuojami atskirai. Iš tiesų visoms SESV 174 straipsnyje nurodytoms teritorijoms, kurios turi tų pačių struktūrinių trūkumų tiek vienoje valstybėje narėje, tiek keliose valstybėse narėse, reikia vieno – tikrai integruoto požiūrio į visas šias intervencines priemones;

vis dėlto yra susirūpinęs, kad to nepakaks, nes iš neseniai pateiktos 8-osios sanglaudos ataskaitos matyti, kad didėja skirtumai, ypač tarp valstybių narių, darantys neproporcingą poveikį 174 straipsnyje nurodytiems regionams, kurie dėl jų struktūrinių trūkumų patiria papildomų išlaidų;

mano, kad reikia iš naujo įvertinti kitų ES politikos sričių, ypač transporto, energetikos, bendrosios rinkos ir konkurencijos, poveikį apsaugant ir skatinant 174 straipsnyje nurodytus regionus. Labai dažnai į šių regionų poreikius atsižvelgiama galutiniuose politikos formavimo proceso etapuose, pavyzdžiui, nustatant regioninės valstybės pagalbos žemėlapius, o ne nuo pat pradžių, kaip antai rengiant regioninės pagalbos gaires;

10.

pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės, užtikrindamos galimybę gauti pagrindinę socialinę apsaugą ir garantuodamos bazinį gerovės lygį teikiant pagrindines viešąsias paslaugas, ypač 174 straipsnyje nurodytose vietovėse, privalo laikytis Europos socialinių teisių ramsčio 1 skyriaus 3 straipsnio ir 3 skyriaus 20 straipsnio, taip pat ES pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 3 dalies (socialinė parama ir parama aprūpinant būstu), 35 straipsnio (sveikatos apsauga) ir 36 straipsnio (galimybė naudotis bendrojo ekonominio intereso paslaugomis) nuostatų;

11.

siūlo, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi Europos socialinių teisių ramsčio ir Pagrindinių teisių chartijos, teiktų pagrindines viešąsias paslaugas 174 straipsnyje nurodytose vietovėse. Pirmiausia reikia atsižvelgti į Protokolo dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (2) nuostatas, pavyzdžiui, plačios galimybės nacionalinėms, regionų ir vietos institucijoms savo nuožiūra organizuoti paslaugų teikimą, skatinti visuotinę prieigą ir kt. Reikėtų sistemingai išnagrinėti veiksmingų ir tvarių tarpvalstybinių viešųjų paslaugų teikimo galimybes (3). Ir atvirkščiai, Komisija, peržiūrėdama nacionalines reformų programas, partnerystės sutartį, BŽŪP strateginius planus, nacionalinius ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus ir atitinkamų ES lėšų panaudojimą valstybėse narėse, turi užtikrinti, kad jais būtų remiamas tokių pagrindinių paslaugų išlaikymas ir plėtojimas. Be to, ES ir nacionalinė parama 174 straipsnyje nurodytoms teritorijoms turi konkrečiai atsispindėti sanglaudos ataskaitoje (SESV 175 straipsnis);

12.

mano, kad naujoji Tarpregioninių investicijų į inovacijas (I3) priemonė, kurią rengiant svarbų vaidmenį atliko RK (4), kartu su regioniniais tinklais, kaip antai „Vanguard Initiative“, EARTO, ERRIN, CPMR ir kt., turėtų būti šablonas, pagal kurį iniciatyvos „RePowerEU“ ir nacionalinių planų pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę lėšos būtų naudojamos susiejant vietoves, turinčias tų pačių ar panašių trūkumų, siekiant išbandyti naujus novatoriškus sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima taikyti visoje ES;

13.

mano, kad tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimas, tinkamumo salų vietovėms užtikrinimas ir, plačiau, teritorinio poveikio vertinimas (įskaitant tarpvalstybinio poveikio vertinimą) turi būti ne tik viena iš galimybių, kaip pripažinta 2021 m. geresnio reglamentavimo dokumentų rinkinyje, bet ir pagrindinis ES politikos formavimo elementas siekiant laikytis principo „nepakenkti sanglaudai“. Taip bus užtikrinta, kad nauja ES politika stiprins teritorinę sanglaudą visose politikos srityse, todėl šiuos vertinimus turi koordinuoti Komisijos Generalinis sekretoriatas; be to, reikia visapusiškai pasinaudoti Ateičiai tinkamo reglamentavimo platforma, „RegHub“ ir pačiu RK, siekiant užtikrinti, kad Komisija turėtų išsamių įrodymų apie galimą poveikį vietos lygmeniu;

14.

šiuo atžvilgiu palankiai vertina neseniai parengtą pirmąjį ES tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimo vadovą (5) ir Teritorinės darbotvarkės bandomuosius veiksmus (6) tokiais klausimais kaip teritorinio poveikio vertinimas ir gyventojų skaičiaus mažėjimas, kuriuos rengiant aktyviai prisidėjo RK (7); įsipareigoja skatinti nacionalines Vyriausybes įsisavinti šias svarbias priemones ir jomis naudotis;

15.

pabrėžia, kad šiuo metu riboto SESV 174 straipsnio taikymo išplėtimas jokiu būdu neturi daryti poveikio nei Sutarties 349 straipsniui, kuriame numatyta speciali atokiausių regionų apsauga, nei specialiam požiūriui į labai retai apgyvendintas toliausiai į šiaurę esančias vietoves, saugomas pagal atitinkamas stojimo sutartis;

ES finansavimas specifinių teritorinių ypatumų turintiems regionams remti

16.

apgailestauja, kad, skirtingai nuo kitų keturių politikos tikslų, į 5-ąjį PT neįtrauktas joks teritorinis lėšų paskirstymas, išskyrus 8 % ERPF lėšų, skirtų tvariai miestų plėtrai (jos gali būti naudojamos integruotoms teritorinėms investicijoms ir bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai). Tai reiškia, kad pirmenybė teikiama teminiam požiūriui ir nukenčia pagal SESV 174 straipsnį saugomos specifinių trūkumų turinčios teritorijos;

17.

mano, kad į visas atitinkamas ES programas ir politiką, visų pirma į visus struktūrinius fondus, reikia įtraukti visapusišką biudžetinį atsaką demografinėms problemoms spręsti, kad būtų galima geriau kovoti su socialine, ekonomine ir teritorine atskirtimi, patiriama Europos regionuose, kuriuose mažėja gyventojų skaičius;

18.

primygtinai ragina Komisiją, kuri šiuo metu derasi su atitinkamomis valstybėmis narėmis dėl partnerystės sutarties, BŽŪP strateginių planų ir veiksmų programų, paraginti valstybes nares įrodyti, kad jos teikia konkrečią paramą 174 straipsnyje nurodytoms vietovėms iš struktūrinių ir kaimo plėtros fondų lėšų;

19.

ragina atitinkamas valstybes nares šiuose nacionaliniuose planuose numatyti konkretų lėšų skyrimą 174 straipsnyje nurodytoms teritorijoms, kad vadovaujančiosioms institucijoms būtų duotas aiškus ženklas veiksmų programose veiksmingiau atsižvelgti į šiuos regionus;

20.

visų pirma ragina valstybes nares regioniniu arba subregioniniu lygmeniu sukurti vieno langelio principu grindžiamas sistemas, skirtas ES sanglaudos politikos fondams (ERPF, ESF+, TPF ir kt.) ir Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas paramos gavėjams SESV 174 straipsnyje nurodytose vietovėse suprasti šiuos fondus ir jais naudotis;

21.

rekomenduoja labiau naudotis teritorinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, integruotomis teritorinėmis investicijomis (ITI) ir bendruomenės inicijuota vietos plėtra (BIVP), kad ES ir nacionalinės lėšos būtų investuojamos siekiant integruotai įveikti teritorinius sunkumus pagal principą „iš apačios į viršų“, vis dėlto ragina Komisiją padidinti bendro finansavimo normą teritorinio programavimo priemonėms, įgyvendinamoms teritorijose, turinčiose geografinių ir demografinių trūkumų pagal 174 straipsnį, ir parengti įgyvendinimo ir rezultatų rodiklius, kurie labiau atitiktų šiose teritorijose įgyvendinamų priemonių pobūdį;

22.

mano, jog labai svarbu didinti struktūrinių fondų įgyvendinimo lankstumą kaimo vietovėse, kuriose labiausiai mažėja gyventojų skaičius, leidžiant šių fondų lėšas naudoti kartu tam pačiam projektui, kad būtų galima skirti išankstinius mokėjimus ir užtikrinti papildomumą su finansinėmis priemonėmis;

23.

mano, kad Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonei tenka ne mažiau svarbus vaidmuo 174 straipsnyje nurodytose vietovėse, nes dauguma nacionalinių ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų bus remiamos struktūrinės reformos, viešųjų paslaugų modernizavimas, žalioji pertvarka ir padedama MVĮ. Todėl valstybės narės privalo užtikrinti, kad nacionalinių ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų investicijomis būtų atsižvelgiama į konkrečius tų vietovių poreikius ir trūkumus, o Komisija privalo tai patikrinti;

24.

ragina Europos Komisiją parengti naujus rodiklius, kad būtų galima geriau įvertinti ir išmatuoti geografinių ir demografinių trūkumų mastą SESV 174 straipsnyje minimuose regionuose; mano, kad, kai tik bus nustatyti tokie patikimi rodikliai, jie turėtų būti naudojami siekiant pritaikyti Europos struktūrinių ir investicijų fondų paskirstymą kitam laikotarpiui, kad jis nebeapsiribotų vien BVP rodikliu, siekiant kompensuoti bendrus šių regionų, minimų SESV 174 straipsnyje, augimo sunkumus;

25.

ragina į sanglaudos politiką po 2027 m. įtraukti specialius ES lygmens regioninius tikslus ir lėšų skyrimą regionams, kuriuose yra 174 straipsnyje nurodytų teritorijų, nustatant mažiausią pagalbos intensyvumą partnerystės susitarimuose. Ši priemonė taip pat galėtų apimti kitas teritorinį aspektą turinčias ES biudžeto politikos sritis, įskaitant visas priemones, pakeisiančias „NextGenerationEU“;

Kaimo vietovės

26.

primygtinai reikalauja, kad įgyvendinant ES politiką būtų skatinamas šių teritorijų patrauklumas ir būtų saugoma gyvenimo kokybė bei kaimo gyventojai, užtikrinant vienodas sąlygas naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir galimybėmis. Tai susiję ne tik su sanglaudos politika, bet ir su ES žemės ūkio, bendrosios rinkos, konkurencijos, aplinkos ir energetikos politikos sritimis;

27.

mano, kad struktūriniai fondai ir priemonė „NextGenerationEU“, kaip į ekonomikos gaivinimą orientuoti planai, turėtų padėti suteikti socialinį ir ekonominį postūmį gyventojų skaičiaus mažėjimą patiriančioms kaimo vietovėms, nes neigiamas pandemijos poveikis gali padidinti teritorinį disbalansą. Skaitmenizacijos požiūriu šios lėšos turi padėti užtikrinti kokybišką skaitmeninį junglumą 100 % gyventojų, o žaliosios pertvarkos srityje – prisidėti prie to, kad tokios kaimo vietovės taptų vieta investicijoms ir inovacijoms į žaliąją ekonomiką, atsinaujinančiąją energiją, tvarų turizmą ir žiedinę ekonomiką;

28.

atkreipia Komisijos dėmesį, kad reikia skubiai įgyvendinti ne tik Ilgalaikę kaimo vietovių viziją ir naująją Teritorinę darbotvarkę iki 2030 m., kad būtų galima parengti naują Europos kaimo darbotvarkę, kurioje būtų nustatyti konkretūs rodikliai, leidžiantys patikrinti, kaip naudojami struktūriniai fondai 174 straipsnyje nurodytuose regionuose, pateikiant konkrečius duomenis apie kalnų, salų, kaimo vietoves, taip pat apie demografinį ar pramonės nuosmukį patiriančias vietoves ir kt. Tokie rodikliai turi būti nustatyti subregioniniu lygmeniu (pvz., NUTS 3 ir LAU), kur yra didžiausi išsivystymo skirtumai, ir turi būti naudojami tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimo tikslais visose ES politikos srityse;

29.

mano, kad kaimo gyventojai, norėdami pasinaudoti daugeliu viešųjų ir privačių paslaugų, turi keliauti toliau nei miesto gyventojai, ir daugumą paslaugų jie pasiekia automobiliais arba autobusais; kaip pabrėžiama 8-ojoje sanglaudos ataskaitoje, atkreipia dėmesį į mažesnių miestų, ypač miestelių ir kaimų, kurie veikia kaip regioniniai centrai aplinkinėse kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms, atvykstantiems į šias vietas pasinaudoti paslaugomis, vaidmenį;

30.

tačiau apgailestauja, kad daugelio Europos regionų miesteliuose ir vidutinio dydžio miestuose vyksta struktūrinis nykimas didelio masto didmiesčių teritorijų naudai, o tai savo ruožtu daro dvigubą neigiamą poveikį kaimo vietovėms ir vietovėms, kuriose nepakankamai rūpinamasi kaimo ir miesto jungtimis;

31.

pabrėžia, kad naujoje ilgalaikėje ES kaimo vietovių vizijoje iki 2040 m., taip pat Kaimo pakte ir ES kaimo vietovių veiksmų plane kartu su valstybėmis narėmis ir regionais turi būti pateikti aiškiai apibrėžti pasiūlymai dėl neatidėliotinų veiksmų, konkretūs tikslai ir investicijos į stipresnes, sujungtas, atsparias ir klestinčias kaimo vietoves bei bendruomenes;

32.

yra susirūpinęs dėl to, kad šis didėjantis kaimo ir miesto atotrūkis prisideda prie politinės poliarizacijos, negalėjimo pasinaudoti demokratinėmis teisėmis jausmo ir pasitikėjimo nacionalinėmis institucijomis, ypač ES, trūkumo, kaip vis dažniau rodo moksliniai tyrimai;

33.

ragina valstybes nares numatyti struktūrinių fondų lėšas skirti investicijoms į BIVP ir ITI kaimo vietovėse ir užtikrinti suderinamumą su EŽŪFKP ir struktūrinių fondų investicijomis tose pačiose teritorijose;

34.

mano, kad Kaimo vietovių gaivinimo platforma turėtų veikti vieno langelio principu, taip sudarydama galimybę kaimo bendruomenėms, projektų vykdytojams ir valdžios institucijoms bendradarbiauti, ir būti įsteigta techniniu ir politiniu lygmenimis tarp kaimo ir miesto valdžios institucijų;

35.

tvirtina, kad tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimas negali būti nei simbolinis, nei technokratinis ir turi būti įtrauktas rengiant visus ES teisės aktus, kuriais atsižvelgiama į teritorinius ypatumus, taip pat turi apimti dalyvaujamąjį elementą, kad būtų galima įvertinti galimą poveikį ir pasekmes kaimo vietovėms;

36.

pabrėžia, kad ilgalaike kaimo vietovių vizija turėtų būti remiamas platesnis duomenų apie kaimo ir miesto partnerystes rinkimas, stebėsena ir prognozavimas ES lygmeniu, pasitelkiant naują kaimo observatoriją arba ESPON teikiamą paramą. Ši observatorija turėtų rinkti duomenis ir analizes apie kaimo vietoves, kad būtų galima padėti rengti politiką;

Pramonės pertvarkos paveiktos vietovės

37.

mano, kad ES pramonės strategija ir COVID-19 pandemija parodė būtinybę pramonei ir pramonės bendruomenėms skirti vieną svarbiausių vietų ES politikos darbotvarkėje, kad ateityje pramonei tenkanti BVP dalis būtų gerokai padidinta;

38.

atkreipia dėmesį į tai, kad kaimiškas salų vietovių pobūdis dėl šių vietovių teritorinio nevientisumo, sudėtingos demografijos, apribotos teritorijos ir susiskaidymo lemia tam tikrus ypatumus ir iššūkius, į kuriuos reikia atsižvelgti ir kurie turi būti sprendžiami ilgalaikėje kaimo vietovių vizijoje;

39.

ne tik mano, kad Teisingos pertvarkos fondo intervencinės priemonės turi būti tinkamai įtrauktos į sanglaudos politikos pažangiosios specializacijos strategijas, bet, dar svarbiau, laikosi nuomonės, kad nuosmukį patiriančių Europos pramoninių vietovių atgaivinimas negali apsiriboti tik sanglauda, kad taptų pagrindine Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės ir ją pakeisiančių programų dalimi; šios programos taip pat turėtų būti įtrauktos į sanglaudos politiką arba bent jau įgyvendinamos užtikrinant geresnę sinergiją su sanglaudos politika;

40.

yra įsitikinęs, kad tai yra galimybė regionams, kuriuose vyksta pramonės pertvarka, nes pirmenybė turi būti teikiama ne tik anksčiau vykdytam restruktūrizavimui kompensuoti, bet ir pasinaudoti nepakankamai įvertinta šių regionų praktine patirtimi ir privalumais siekiant greitai atgaivinti Europos pramoninę bazę;

41.

mano, kad šių senų ir naujų ES fondų prioritetai turi būti konkurencingumo, kvalifikacijos kėlimo ir aplinkos atkūrimo rėmimas, MVĮ vaidmens skatinimas, technologijų perkėlimas iš mokslo į pramonę, idėjų perkėlimas iš universiteto į rinką bei pramonės kultūros skatinimas;

42.

pabrėžia, kad pramonės pertvarkos paveiktų vietovių atkūrimas galėtų būti puiki priemonė kovoti su miestų plėtra, išsaugoti kaimo vietovių žemę, biologinę įvairovę ir įgyvendinti ekologinę pertvarką;

43.

yra įsitikinęs, kad šie fondai ir intervencinės priemonės turi būti įgyvendinami ne atskirai, o pagal aiškiai apibrėžtus integruotus teritorinius planus, kurie savo ruožtu leistų bendradarbiauti su tos pačios valstybės narės ir likusios ES panašiomis teritorijomis, pavyzdžiui, pagal neseniai pradėtos ES neutralaus poveikio klimatui ir pažangiųjų miestų misijos (8) šabloną;

Regionai, turintys didelių gamtinių ir nuolatinių demografinių trūkumų

44.

yra susirūpinęs dėl 8-osios sanglaudos ataskaitos išvadų, kuriose patvirtinama, kad tuštėjančiame regione gyvenančių ES gyventojų dalis iki 2040 m. turėtų sumažėti per pusę, o tai turės įtakos viešųjų paslaugų pasiūlai, užimtumo galimybėms ir nacionalinių bei ES institucijų demokratiniam teisėtumui;

45.

palankiai vertina tai, kad 8-ojoje sanglaudos ataskaitoje, ataskaitoje „Demografinių pokyčių poveikis Europoje“ ir vėlesnėse analizėse Komisija daugiau dėmesio skiria demografiniams klausimams;

46.

mano, kad pasiūlymuose dėl protų nutekėjimo (9), kuriuos pateikti prašė RK (10) ir kurie šiuo metu rengiami siekiant spręsti gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą, šį klausimą reikia laikyti ne tik žmogiškojo kapitalo migracijos į kitas valstybes nares problema, bet visų pirma sutelkti dėmesį į teritorinius gyventojų skaičiaus mažėjimo padarinius valstybėse narėse;

47.

pabrėžia, kad pirmoji ES mastu ES struktūriniams ir investiciniams fondams pateikta demografinį nuosmukį patiriančios vietovės apibrėžtis, kurią iš pradžių pasiūlė RK (11) ir kuri įtraukta į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/1058 (12) (ERPF reglamentas), turėtų būti naudojama siekiant geriau geografiškai orientuotis tarp kitų svarbių fondų, nesusijusių su sanglaudos politika, visų pirma pasinaudoti Teisingos pertvarkos fondu, nacionaliniais ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planais, nes visomis šiomis lėšomis prisidedama prie integruotų ir konkrečioms vietovėms skirtų veiksmų;

48.

taip pat mano, kad ši apibrėžtis turėtų būti reguliariai peržiūrima siekiant atsižvelgti į problemas, su kuriomis susiduria šios teritorijos, ir veiksmingai jas spręsti; todėl ragina išnagrinėti galimybę naudoti teritorijų klasifikatorius, kurie būtų tinkamesni realiai problemai spręsti kiekvienoje teritorijoje, nesvarbu, ar tai būtų NUTS 3 lygio teritorijos, ar žemesnio lygio administraciniai vienetai tam tikrais atvejais esantys greta jų;

49.

yra susirūpinęs, kad tik nedidelė dalis valstybių narių, regionų ir regionų grupių rengia integruotas kovos su gyventojų skaičiaus mažėjimu strategijas, kuriose numatomi integruoti šios problemos sprendimo būdai, įskaitant geografiškai tikslingai nukreiptas nacionalines ir ES lėšas, fiskalinės ir (arba) valstybės pagalbos paskatas ir pagrindinių paslaugų teikimą;

50.

vis dėlto norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tankiai apgyvendintos arba spartų bendruomenių senėjimą patiriančios vietovės taip pat gali turėti demografinių trūkumų, ypač jei joms poveikį daro ir kiti 174 straipsnyje nurodyti veiksniai, pavyzdžiui, izoliuotumas, sezoninė ekonominė veikla ir poreikis visus metus užtikrinti pagrindines paslaugas, todėl reikia išsamesnių duomenų subregionų lygmeniu (NUTS3 ir LAU);

51.

mano, kad Komisija turėtų imtis platesnių veiksmų nei gairės, kurias ji rengia vadovaujančiosioms institucijoms, o gaires įtraukti kaip pagrindinį konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų elementą, visų pirma siekiant užtikrinti, kad valstybės narės ES lėšas naudotų taip, kad būtų sprendžiamos šios problemos, o ne įtvirtinama esama padėtis;

Salos

52.

mano, kad izoliuotumas yra nuolatinis ir nekintantis geografinis ypatumas, susijęs su papildomomis išlaidomis (transportas, energija, atliekų tvarkymas, viešosios paslaugos, būtiniausios prekės ir paslaugos), o visa tai trukdo šių teritorijų vystymuisi ir konkurencingumui, be to, šios teritorijos ypač kenčia dėl biologinės įvairovės nykimo ir klimato kaitos;

53.

todėl apgailestauja, kad 8-joje sanglaudos ataskaitoje iš tikrųjų nebuvo atsižvelgta į konkrečią ES salų padėtį;

54.

visiškai pritaria ES Tarybai pirmininkaujančios Prancūzijos pateiktoms Tarybos išvadoms, kad salos, periferinės ir atokios teritorijos, įskaitant atokiausius regionus, susiduria su ypač dideliais iššūkiais, visų pirma dėl padidėjusių transporto išlaidų, ir pabrėžia, kad jų atžvilgiu reikia laikytis įtraukaus ir konkretaus požiūrio siekiant padėti joms vykdyti pertvarkas;

55.

labai palankiai vertina Europos Parlamento pasiūlymą, kuriame Europos Komisijos prašoma parengti ES salų strategiją ir veiksmų planą, siekiant tvariai skatinti augimą ir inovacijas bei apsaugoti aplinką ir salose gyvenančius žmones, taip pat Salų paktą, į kurį būtų įtraukti visi dalyviai taikant daugiapakopį ir tarpsektorinį požiūrį;

56.

mano, kad skirtingai nuo Amsterdamo pakto ir makroregioninių strategijų, Salų pakte, taip pat rengiamame Kaimo pakte, turi būti numatyti nauji teisės aktai, naujos lėšos ir nauji politikos metodai, konkrečiai skirti toms vietovėms; be to, reikia lanksčiau taikyti trijų „ne“ taisyklę makroregioninių strategijų atžvilgiu;

57.

ragina į šį paktą būtų įtraukti specialų fiskalinės ir (arba) valstybės pagalbos statusą saloms, siekiant padėti įveikti „salų mokesčio“, t. y. su salomis susijusių pridėtinių išlaidų, problemą;

58.

pabrėžia, kad dėl energetikos pertvarkos salų gyventojai gali nepelnytai nukentėti, nes jie turi mažiau galimybių greitai prisitaikyti ES plačiu mastu pereinant prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos ir investuoti į alternatyvius energijos šaltinius salose, todėl pakte turi būti numatyta specialiai pritaikyta ES ir nacionalinio lygmens parama;

59.

ragina į šį paktą įtraukti Europos salų regionus pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę ir Transeuropinius transporto, energetikos ir skaitmeninius tinklus;

60.

pakartoja, kad skaitmeninis teritorinis tęstinumas ir skaitmeninė sanglauda yra svarbios priemonės siekiant įveikti fizinį salų izoliuotumą ir spręsti vieną iš didžiausių problemų, su kuriomis susiduria salos, t. y. demografinę problemą;

61.

siūlo Komisijai nustatyti papildomas strategijas ir konkrečias finansinės paramos priemones saloms ir atokiausiems regionams, ypač atsižvelgiant į neproporcingai didelį pandemijos poveikį salų turizmui;

62.

ragina Komisiją ir valstybes nares ES salose suformuoti skaitmeninės veiklos atsparumo politiką, kad piliečiai ir verslininkai, būdami saloje, galėtų vykdyti veiklą ES rinkose;

63.

ragina ES ir valstybes nares bendradarbiauti su RK ir vietos bei regionų valdžios institucijomis 2024 m. paskelbus Europos salų metais, kad būtų propaguojamas unikalus salų socialinis, ekonominis, gamtinis ir kultūrinis kapitalas;

Pasienio regionai

64.

apgailestauja, kad 2021–2027 m. programavimo laikotarpiu buvo gerokai sumažintas Europos teritorinio bendradarbiavimo programos biudžetas. Tai neatitinka fakto, kad trečdalis ES piliečių gyvena pasienio regionuose, o Interreg, kaip tinkama ES pasienio regionų vystymosi priemonė, įrodė turinti tikros ES pridėtinės vertės skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą;

65.

atkreipia dėmesį į administracinių, teisinių ir kalbinių kliūčių (tarpvalstybinė sveikatos priežiūra, darbuotojų judumas ir paslaugų prieinamumas, kaip tai paaiškėjo per COVID-19 pandemiją) vyravimą tarp valstybių narių (sausumos ir jūrų sienos) ir jų viduje, o tai trukdo augimui, socialiniam ir ekonominiam vystymuisi ir sanglaudai tarp pasienio regionų ir juose pačiuose;

66.

pabrėžia, kad Interreg pridėtinė vertė – tai ne tik (dažnai periferinių) pasienio regionų plėtra, bet ir žmonių, esančių skirtingose sienos pusėse, tarpusavio pasitikėjimo didinimas. Žmonių tarpusavio ryšiais grindžiami projektai yra labai svarbūs ir turėtų būti toliau remiami (13);

67.

ragina Tarybą nebeblokuoti Europos mechanizmo teisinėms ir administracinėms kliūtims šalinti, nes tai yra daug veiksmingesnė priemonė nei ETBG ir padėtų pašalinti 50 % kliūčių, trukdančių pasienio regionų vystymuisi, ypač tarpvalstybinės sveikatos priežiūros srityje, neleidžiant pasikartoti sienų uždarymui dėl COVID-19 pandemijos (angl. covidfencing), kuris pandemijos įkarštyje taip stipriai pakenkė keturioms ES laisvėms;

68.

ragina sukurti Europos pasienio darbuotojų sistemą, kuria būtų užtikrinamas didesnis tarpvalstybinių darbo rinkų veiksmingumas visoje Europoje;

69.

pritaria Komisijos užsakyto tyrimo teiginiams (14), kad panaikinus bent 20 % esamų su sienomis susijusių kliūčių pasienio regionų BVP padidėtų 2 %;

Kalnų regionai

70.

mano, kad kalnų vietovės (kurios sudaro 29 % ES ploto ir kuriose gyvena 13 % jos gyventojų) susiduria su nuolatinėmis ir struktūrinėmis kliūtimis, tokiomis kaip padidėjęs jautrumas klimato kaitai, šlaitų poveikis, atokumas ir susisiekimo problemos, skaitmenizacijos stoka (25 % kaimo vietovių vis dar nėra interneto prieigos), gyventojų išvykimas (ypač jaunimo), gyventojų skaičiaus mažėjimas ir įmonių nykimas;

71.

mano, kad kalnų regionams ilgalaikėje kaimo vietovių vizijoje reikia taikyti teritorinį požiūrį, atsižvelgiant į jų ypatumus ir poreikius;

72.

siūlo persvarstyti neprieštaringus mechanizmo teisinėms ir administracinėms kliūtims šalinti principus ir pradėti kurti priemonę, skirtą sistemingam tarpvalstybinių kliūčių šalinimui, nes ji būtina siekiant pagerinti gyvenimo kokybę pasienio regionuose;

73.

mano, kad sanglaudos politika, ypač „Interreg“ programos, suteikia didžiulę galimybę kalnų regionams spręsti jiems kylančius sunkumus, taip pat gerinti sąlygas inovacijoms, kovai su klimato kaita, turizmui, jaunimui, užimtumui ir judumui kalnų regionuose;

74.

primena savo rekomendacijas dėl tolesnio tarpvalstybinių viešųjų paslaugų plėtojimo Europoje (15), pavyzdžiui, ES teisinės sistemos, geresnio ES direktyvų įgyvendinimo koordinavimo, nacionalinių kontaktinių centrų įsteigimo ir geresnio tarpvalstybinių viešųjų paslaugų skatinimo;

75.

vis dėlto yra susirūpinęs, kad nepakankamai dėmesio skiriama ES finansuojamoms investicijoms ir viešųjų gėrybių teikimui valstybių narių kalnų masyvams, ypač jei jie kerta regionų ribas;

76.

pakartodamas, kad makroregioninės strategijos padeda spręsti bendras problemas konkrečiose vietovėse, padidinti įvairių politinių strategijų papildomumą ir iš esmės prisidėti prie teritorinės sanglaudos tarp šalių ir regionų, nurodo, kad dar yra galimybių jas veiksmingiau įtvirtinti ES politikoje ir labiau suderinti įvairią nacionalinę ir regioninę politiką;

77.

primena, kad Alpių regiono strategija tebėra naujausia makroregioninė strategija, tačiau gali būti parengta naujų kalnų regionams skirtų strategijų, visų pirma Karpatams skirta strategija. Alpių regiono strategija, grindžiama tankia institucine struktūra ir apimanti keletą iniciatyvų, galėtų tapti pavyzdžiu rengiant naujas strategijas kalnų regionams;

78.

primena, jog Komisijos finansuojami moksliniai tyrimai rodo, kad vis dar esama atotrūkio tarp sanglaudos politikos programavimo ir įgyvendinimo ir nepakankamai atsižvelgiama į kalnų vietovių ypatumus;

79.

mano, kad naujojo programavimo laikotarpio 5 politikos tikslas „ES piliečiams artimesnė Europa“ yra ypač tinkamas subregioninėms strategijoms, kuriose atsižvelgiama į konkrečius teritorinius, pavyzdžiui, kalnų vietovių, poreikius. Vis dėlto, kalbant apie kitas teritorijas, kurioms taikomas SESV 174 straipsnis, tai, kad 5 politikos tikslui nenustatyti net orientaciniai ES biudžeto asignavimai, neproporcingai kenkia kalnuotoms vietovėms. Tačiau į kalnuotas vietoves turėtų būti atsižvelgta 1 ir 2 politikos tiksluose, kuriems skirta ne mažiau kaip 60 % sanglaudos politikos lėšų, tačiau šiuo metu tai yra tik centrinės ir regioninės valdžios politinės valios klausimas;

80.

mano, kad vadovaujančiosios institucijos turi galimybę remti geografinių ypatumų turinčius subregioninius lygmenis, pavyzdžiui, kalnų masyvus, numatydamos veiksmų programose „tarpregioninius skyrius“ ar specialius kvietimus teikti paraiškas dėl šių vietovių pagal platesnes veiksmų programas arba bent jau skirdamos papildomų balų kalnuotose vietovėse vykdomiems projektams.

Briuselis, 2022 m. gruodžio 1 d.

Europos regionų komiteto pirmininkas

Vasco ALVES CORDEIRO

(1) Europos Parlamento rezoliucija 2021/2079 (INI).

(2) OL C 306, 2007 12 17, p. 158.

(3) https://cor.europa.eu/lt/our-work/Pages/OpinionTimeline.aspx?opId=CDR-2615-2020

(4) CDR 3595/2018.

(5) enrd_report_tg_rp_a_framework_of_rural_proofing_actions.pdf

(6) https://territorialagenda.eu/pilot-actions/

(7) Rural proofing – a foresight framework for resilient rural communities („Tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimas – prognozavimo sistema atsparioms kaimo bendruomenėms“).

(8) ES neutralaus poveikio klimatui ir pažangiųjų miestų misija, Europos Komisija.

(9) Protų nutekėjimas. Iššūkių, kylančių dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo, sušvelninimas (pranešimas).

(10) CDR 4645/2019.

(11) CDR 3594/2018.

(12) 2021 m. birželio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2021/1058 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo (OL L 231, 2021 6 30, p. 60).

(13) https://cor.europa.eu/lt/our-work/Pages/OpinionTimeline.aspx?opId=CDR-1527-2017

(14) https://ec.europa.eu/regional_policy/sources/reports/KN-08-22-344-EN-N.pdf

(15) https://cor.europa.eu/lt/our-work/Pages/OpinionTimeline.aspx?opId=CDR-2615-2020