Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė „Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos dėl pakankamų minimalių pajamų, kuriomis užtikrinama aktyvi įtrauktis“

(COM(2022) 490 final – 2022/0299 (NLE))

(2023/C 184/12)

Pranešėjai:

Jason DEGUARA ir Paul SOETE

Prašymas pateikti nuomonę	Europos Komisija, 2022 11 25
Teisinis pagrindas	Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsnis
Atsakingas skyrius	Užimtumas, socialiniai reikalai ir pilietybė
Priimta skyriuje	2023 3 8
Priimta plenarinėje sesijoje	2023 3 22
Plenarinė sesija Nr.	577
Balsavimo rezultatai (už / prieš / susilaikė)	143 / 00 / 08

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1.

EESRK palankiai vertina rekomendacijos turinį, ypač tai, kad nustatyti realistiški ir pakankami minimalių pajamų pakankamumo lygio ir prieinamumo kriterijai, jų teisinė garantija ir ataskaitų teikimo sistema, taip pat tai, kad Europos Komisija toliau pripažįsta aktyvios socialinės politikos ir papildomų kovos su skurdu visoje ES veiksmų poreikį.

1.2.

Reikalingas teisėmis pagrįstas požiūris į pakankamas minimalias pajamas visiems, kurio laikantis niekas nebūtų paliktas nuošalyje, nebūtų pernelyg griežtų kriterijų ir kurį būtų galima tiksliai įvertinti, siekiant užtikrinti jo veiksmingumą.

1.3.

Spręsti skurdo ir pajamų nelygybės problemą svarbu ne tik dėl socialinio sąžiningumo priežasčių, bet ir siekiant remti ekonomikos augimą. Šiomis aplinkybėmis taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į bendrą stabilizuojantį minimalių pajamų sistemų poveikį ekonomikai.

1.4.

Pagrindiniai visų ES veiksmų socialinės apsaugos srityje principai turėtų būti valstybių narių teisė apibrėžti savo socialinių sistemų principus, papildomoji ES ir valstybių narių kompetencija ir visapusiškas ES sutarties priemonių taikymas.

1.5.

Kokybiško ir tvaraus užimtumo užtikrinimas yra geriausias būdas įveikti skurdą ir socialinę atskirtį. Kartu, užtikrinant, kad įtraukioje ir kokybiškoje darbo rinkoje dalyvautų daugiau žmonių, padedama finansuoti socialinės apsaugos sistemas ir didinamas jų finansinis tvarumas.

1.6.

Dabar daugelyje valstybių narių minimalių pajamų išmokų nustatymas ir dydis nėra grindžiami patikima metodika ar susieti su statistiškai pagrįstais rodikliais, atspindinčiais tinkamą ir orų gyvenimą. Pirmas žingsnis – nustatyti tokią metodiką ir atsižvelgti į skirtingus pajamų šaltinius bei konkrečią namų ūkių padėtį.

1.7.

EESRK primygtinai tvirtina, kad minimalios pajamos turi būti nustatomos atsižvelgiant į infliaciją, ypač didėjant pragyvenimo išlaidoms, susijusioms su maistu ir energija, ir tai turėtų būti daroma reguliariai, padedant pilietinės visuomenės organizacijoms, socialiniams partneriams ir gerovės organizacijoms.

1.8.

Kad būtų pasiekti šios rekomendacijos tikslai, būtina nuolat stebėti, kaip įgyvendinama pajamų rėmimo politika ir kita socialinės apsaugos politika, kuria užtikrinama aktyvi įtrauktis. Valstybių narių pažangos ataskaitos turėtų būti rengiamos dalyvaujant atitinkamoms pilietinės visuomenės ir gerovės organizacijoms bei socialiniams partneriams arba jų ataskaitos turėtų būti reguliariai nagrinėjamos pasitelkiant Komisijos stebėsenos mechanizmą, kaip nurodyta Tarybos rekomendacijoje.

2.   Įžanga

2.1.

Nepaisant tam tikros per pastarąjį dešimtmetį ES padarytos pažangos mažinant skurdą ir socialinę atskirtį, 2021 m. daugiau kaip 95,4 mln. žmonių vis dar grėsė skurdas.

2.2.

Didėja skurdo rizika žmonėms, gyvenantiems namų ūkiuose, kuriuose (beveik) nė vienas narys neturi darbo, didėja skurdo mastas bei ilgalaikiškumas daugelyje valstybių narių, o moterims rizika yra didesnė nei vyrams. ES yra nustačiusi tikslą iki 2030 m. skurdo riziką patiriančių žmonių skaičių sumažinti bent 15 milijonų.

2.3.

Ilgalaikėje perspektyvoje demografiniai pokyčiai turės didelių ekonominių pasekmių, nes mažės darbo jėgos, o sparčiai senėjanti visuomenė darys papildomą spaudimą valstybės finansams ir minimalių pajamų sistemų finansavimui.

2.4.

Dabartinės Tarybos politinio susitarimo aplinkybės yra dar sudėtingesnės dėl karo Ukrainoje, energijos kainų augimo ir infliacijos didėjimo. TVF skaičiavimais, infliacija visame pasaulyje šiais metais padidės 8,8 proc., 2023 m. – 6,5 proc.

2.5.

Vienišos motinos arba vieniši tėvai sudaro mažiau nei 15 proc. visų ES šeimų, tačiau jiems gresia daug didesnė skurdo ir nedarbo rizika. Net ir dirbdami visą darbo dieną vieniši tėvai nebus apsaugoti nuo skurdo rizikos. Dvigubas pajamas gaunantys visą darbo dieną dirbantys namų ūkiai, kuriems paprastai negresia skurdas, vis dėlto gali jį patirti, jei jie turi daugiau nei du vaikus (1).

2.6.

Minimalių pajamų išmokos – tai materialine padėtimi grindžiamos išmokos, kraštutiniu atveju skiriamos atsižvelgiant į poreikius, susietos su pakankamomis paskatomis galintiems dirbti asmenims (vėl) patekti į darbo rinką. Paprastai nacionalinėje politikoje reikalaujama vertinti disponuojamąsias pajamas, kartu tikrinant asmeninę materialinę padėtį. Minimalių pajamų sistemos yra įsišaknijusios nacionaliniame kontekste ir tradicijose bei susijusios su platesnėmis kiekvienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemomis.

2.7.

Apskritai minimalių pajamų lygis ir sudėtis gerovės valstybėse, taip pat ir ES, labai skiriasi. Kaip matyti iš Komisijos tyrimų, minimalių pajamų gavėjų padėtis darbo rinkoje valstybėse narėse labai skiriasi.

2.8.

Dabar nė viena valstybė neužtikrina pakankamos pajamų paramos bedarbių šeimoms, kad šios išvengtų skurdo rizikos, o 20 proc. bedarbių neturi teisės gauti jokios paramos. Be to, kyla problema, kad galimybe gauti minimalių pajamų paramą nepasinaudoja 30–50 proc. asmenų.

2.9.

Pajamų sudedamosios dalys, į kurias reikia atsižvelgti analizuojant minimalų pajamų lygį, yra darbo užmokestis, socialinės paramos išmokos, išmokos vaikui (dažniausios papildomos pajamos), būsto, energijos ir sveikatos pašalpos, kitos išmokos, pavyzdžiui, išmokos natūra, ir jos visos vertinamos atskaičius mokesčius ir socialines įmokas.

2.10.

Europos lygmeniu su minimalioms pajamoms susiję šie veiksmai ir priemonės: — Tarybos rekomendacija 92/441/EB ir Rekomendacija 2008/867/EB dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties, — Europos socialinių teisių ramstis, 14 straipsnis (2) ir kiti principai, pavyzdžiui, „aktyvus užimtumo rėmimas“, „socialinė apsauga“, „galimybė naudotis pagrindinėmis paslaugomis“, „švietimas, mokymas ir mokymasis visą gyvenimą“ ir „lygios galimybės“, — Europos semestras – užtikrina politikos koordinavimo veiklos atitinkamos stebėsenos sistemą, grindžiamą Tarybos socialinės apsaugos komiteto lyginamosios analizės sistema, — 2020 m. Tarybos išvados dėl minimalių pajamų apsaugos stiprinimo siekiant kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi COVID-19 pandemijos metu ir vėliau – jomis valstybės narės raginamos apžvelgti savo nacionalines minimalių pajamų sistemas (3). — 2022 m. užimtumo politikos gairės.

3.   Bendrosios pastabos

3.1.

Skurdas yra daugialypis ir pasireiškia visose gyvenimo srityse. Skurdas atspindi sistemų negebėjimą sąžiningai ir teisingai perskirstyti išteklius ir galimybes. Taigi minimalių pajamų sistema yra būtina, nors ir nepakankama, sąlyga, kad būtų galima gyventi oriai ir tikrai įveikti skurdą. Skurdas kertasi su kitomis socialinės neteisybės formomis. Lyčių ir rasinė nelygybė didina skurdo riziką, o skurdas didina atskirties ir diskriminacijos riziką, ir tai visų pirma pasireiškia sveikatos, švietimo ir mokymo srityse, taip pat finansinės priklausomybės ir smurto tikimybės požiūriu.

3.2.

EESRK palankiai vertina rekomendacijos turinį, ypač tai, kad nustatyti tikroviški ir pakankami minimalių pajamų dydžio ir jų prieinamumo kriterijai, jų teisinė garantija ir ataskaitų teikimo sistema, taip pat tai, kad Europos Komisija toliau pripažįsta aktyvios socialinės politikos ir papildomų kovos su skurdu visoje ES veiksmų poreikį. Rekomendacija yra žingsnis siekiant įgyvendinti Europos socialinių teisių ramsčio 14 principą, t. y. tai, kad „kiekvienas neturintis pakankamai lėšų turi teisę gauti tinkamo dydžio minimalias pajamas, kurios visais gyvenimo etapais užtikrintų orų gyvenimą“.

3.3.

Dėl Rusijos vykdomos neteisėtos ir žiaurios agresijos prieš Ukrainą dabartinės Tarybos politinio susitarimo aplinkybės yra dar sudėtingesnės, nes poveikį namų ūkiams, ypač mažas pajamas gaunančioms šeimoms, daro labai išaugusios energijos kainos ir aukštas infliacijos lygis. Atsižvelgiant į tokias didžiąsias tendencijas, kaip globalizacija, skaitmeninė bei žalioji pertvarka ir demografiniai pokyčiai, Europos darbo rinkose vyksta didelės permainos. Minimalių pajamų sistemos atlieka pagrindinį vaidmenį teikiant paramą ir paskatas, kad asmenys būtų (vėl) integruoti į darbo rinką.

3.4.

Reikalingas teisėmis pagrįstas požiūris į pakankamas minimalias pajamas visiems, kurio laikantis niekas nebūtų paliktas nuošalyje, nebūtų pernelyg griežtų kriterijų, kuris būtų paremtas skaidriais ir nediskriminaciniais reikalavimas ir kurį būtų galima tiksliai įvertinti, siekiant užtikrinti jo veiksmingumą. Įtrauki visuomenė turėtų rūpintis visais visuomenės sluoksniais, o valstybės narės turėtų nustatyti patikimus stebėsenos mechanizmus, kad būtų galima nedelsiant užtikrinti minimalias pajamas ir naudojimąsi jomis.

3.5.

Veiksmingos minimalių pajamų sistemos gali padėti užtikrinti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, kad žmonės gyventų oriai, padėti jiems išlikti aktyviems ir įtrauktiems į visuomenę, taip pat padėti žmonėms gauti tvarų ir kokybišką darbą. EESRK taip pat pabrėžia minimalių pajamų sistemų svarbą Europoje savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie turėtų turėti visas teises į tokią pat paramą ir išmokas kaip ir kitos grupės.

3.6.

Spręsti skurdo ir pajamų nelygybės problemą svarbu ne tik dėl teisingumo, bet ir siekiant remti ekonomikos augimą. Kaip teigiama 2021 m. EBPO ataskaitoje (4), gerai parengta mokesčių politika gali padėti remti integracinį ir tvarų augimą ir spręsti pajamų bei turto paskirstymo problemą. Šiomis aplinkybėmis integracinio augimo tikslas turėtų būti teisingas augimo naudos pasidalijimas, taip pat darbo rinkų įtraukumo skatinimas. Taip pat šiomis aplinkybėmis reikėtų atkreipti dėmesį į bendrą stabilizuojantį minimalių pajamų sistemų poveikį ekonomikai.

3.7.

Minimalių pajamų sistemos turėtų būti įtrauktos į nacionalines kovos su skurdu strategijas, į kurias veiksmingai integruotos priemonės, kuriomis būtų galima užtikrinti teisingą darbo užmokestį ir deramą darbą, galimybę gauti įperkamas ir kokybiškas pagrindines paslaugas, galimybę gauti pagrindinę socialinę apsaugą ir pakankamą paramą pajamoms, į asmenį orientuotas socialines paslaugas ir aktyvią įtraukties politiką.

3.8.

EESRK pabrėžia Europos analize paremtos Europos masto metodikos tikslą padėti valstybėms narėms apibrėžti minimalių pajamų pakankamumą, taikant tinkamą metodą, tokį kaip sutartinis ES skurdo rizikos (AROP) rodiklis, lygus 60 proc. ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų, arba (ir) remiantis orientaciniu biudžetu (įskaitant maistą, būstą, vandenį, elektrą, šildymą, telekomunikacijas, sveikatą, transportą, laisvalaikį ir kultūrą).

3.9.

Kaip teigiama Tarybos politinio susitarimo konstatuojamosiose dalyse, kokybiško ir tvaraus užimtumo užtikrinimas yra geriausias būdas įveikti skurdą ir socialinę atskirtį. Kuo daugiau žmonių yra darbo rinkoje, tuo tvaresnis finansavimas bus teikiamas socialinės apsaugos sistemoms, nes jos daugiausia finansuojamos iš užimtumo mokesčių.

3.10.

Nors valstybės narės, atsižvelgdamos į Tarybos rekomendacijoje 92/441/EEB pateiktas gaires, savo socialinės apsaugos tinklus kūrė ir reformavo ne vienerius metus, dėl ekonomikos, darbo rinkų ir visos Europos visuomenės pokyčių iškilo naujų iššūkių ir atsirado neatidėliotinas poreikis atnaujinti Europos kovos su pajamų nelygybe ir skurdu sistemą.

3.11.

Pagrindiniai visų ES veiksmų socialinės apsaugos srityje principai turėtų būti valstybių narių teisė apibrėžti savo socialinių sistemų principus, papildomoji ES ir valstybių narių kompetencija ir visapusiškas ES sutarties priemonių taikymas. Taip pat svarbu analizuoti esamas minimalių pajamų sistemas, atsižvelgiant į valstybių narių visapusiškos socialinės apsaugos tvarką. Tačiau yra galimybių imtis ES lygmens veiksmų, siekiant paremti valstybių narių pastangas.

3.12.

Pajamų nelygybei mažinti reikalingos ryžtingos reformos, koordinuota politika ir labai tikslingi valstybių narių veiksmai įvairiausiose politikos srityse, pavyzdžiui, mokesčių ir išmokų sistemų, darbo užmokesčio nustatymo mechanizmų, darbo rinkos paskatų, švietimo ir mokymo, lygių galimybių ir kokybiškų paslaugų, kurios būtų visiems prieinamos ir įperkamos. Be to, pagrindinė išankstinė visų perskirstymo sistemų sąlyga yra tvarus augimas, grindžiamas gerai veikiančiomis rinkomis ir konkurencingomis įmonėmis.

3.13.

EESRK sutinka su Komisijos tarnybų išvada, kad konsultacijų darbo klausimais, individualių veiksmų planų ir aktyvumo skatinimo priemonių integravimas teikiant minimalių pajamų paramą daro teigiamą poveikį tikimybei sėkmingai įsidarbinti.

3.14.

EESRK pabrėžia Komisijos tarnybų išvadą, kad didelei daliai minimalių pajamų gavėjų netaikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, nors jie galbūt gali dirbti. Nors apskritai turėtų būti užtikrinta tinkama paskatų pusiausvyra ir stipresnis susiejimas su sąlygomis, kurias taikant būtų galima gauti pajamų paramą ir aktyvumo didinimo priemones, reikėtų atkreipti dėmesį į specialias grupes, tokias kaip į darbo rinką nepatenkantys jaunuoliai arba tie, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis.

3.15.

Europos kovos su skurdu tinklas (EAPN) nustatė, kad trys pagrindiniai minimalių pajamų sistemų politikos formavimo kriterijai yra pakankamumas, prieinamumas ir įgalinamasis pobūdis: — pakankamumas reiškia, kad pakanka oriam gyvenimui; — prieinamumu pirmiausia siekiama užtikrinti, kad visi žmonės, kuriems reikia minimalių pajamų sistemų, galėtų jomis naudotis ir būtų visapusiška aprėptis; — įgalinamasis pobūdis yra susijęs su parametrų, atitinkančių integruotą, į asmenį orientuotą „aktyvios įtraukties paradigmą“, naudojimu.

3.16.

Kaip teisingai pažymėta Tarybos politiniame susitarime, dėl neproporcingos administracinės naštos, nepakankamo informuotumo ar baimės, susijusios su stigmatizavimu ar diskriminacija, asmenys, turintys teisę gauti minimalių pajamų paramą, gali jos neprašyti.

3.17.

Socialinės ekonomikos įmonės, kaip ir apskritai mažosios ir vidutinės įmonės, yra svarbios, ypač kaip darbo rinkos naujokų darbo vietos. EESRK palankiai vertina Komisijos socialinės ekonomikos veiksmų planą ir ragina Komisiją geriausius projektus vertinti atitinkamu lygmeniu.

3.18.

Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas konkrečioms grupėms, pavyzdžiui, nepilnoms šeimoms, migrantų šeimoms, jaunimui, neįgaliesiems ir romams.

3.19.

Daugelis pensininkų šiandien priklauso nuo minimalių pajamų, nes jų pensija yra per maža. Jei šie pagyvenę žmonės negali dirbti, jiems neįmanoma grįžti į darbo rinką ir gauti didesnes pajamas. Jiems reikalingos pensijų sistemos, kurios užtikrintų jiems pakankamą pensiją, kad nereikėtų kliautis minimalių pajamų parama. Kadangi iš demografinių tendencijų valstybėse narėse matyti, kad ateityje turėsime daugiau pensininkų, svarbu, kad valstybės narės turėtų pensijų sistemas, kuriomis būtų užtikrintos pakankamos pensijos.

3.20.

EESRK siūlo, kad valstybės narės turėtų bent kartą per metus vertinti minimalių pajamų dydį ir bent kartą per metus, atsižvelgiant į infliaciją, jos turėtų būti indeksuotos pagal infliacijos lygį.

4.   Konkrečios pastabos

4.1.   Dėl minimalių pajamų pakankamumo

4.1.1.

Šiuo metu daugelyje valstybių narių minimalių pajamų išmokų nustatymas ir dydis nėra grindžiami patikima metodika ar susieti su statistiškai pagrįstais rodikliais. Pirmas žingsnis – nustatyti tokią metodiką ir atsižvelgti į skirtingus pajamų šaltinius bei konkrečią namų ūkių padėtį.

4.1.2.

Kalbant apie minimalių pajamų dydį, EESRK pažymi, kad rekomendacijoje siūloma taikyti įvairius šio minimumo nustatymo metodus: remtis nacionaline skurdo rizikos riba, apskaičiuoti būtinų prekių ir paslaugų piniginę vertę pagal nacionalines apibrėžtis arba remtis kitais nustatytais nacionaliniais įstatymais ar praktika. Tai taip pat reiškia, kad gali būti svarstomos sistemos su orientaciniais biudžetais. Tos sistemos grindžiamos nacionaliniu mastu nustatytu prekių ir paslaugų krepšeliu, atspindinčiu pragyvenimo išlaidas konkrečioje valstybėje narėje ar net regione, ir gali padėti atlikti pakankamumo vertinimą.

4.1.3.

EESRK primygtinai tvirtina, kad minimalios pajamos turi būti nustatomos atsižvelgiant į infliaciją, ypač augant pragyvenimo išlaidoms, susijusioms su maistu ir energija, ir tai turėtų būti daroma reguliariai. Šiuo požiūriu aiškiai rekomenduojama valstybių narių lygmeniu atlikti metinę peržiūrą.

4.1.4.

Prekių ir paslaugų krepšelių orientaciniai biudžetai turi būti rengiami valstybių narių lygmeniu, o koordinavimas turi būti vykdomas Europos lygmeniu. Tai padėtų valstybėms narėms užtikrinti minimalių pajamų sistemų pakankamumą. Prekių ir paslaugų krepšelis turi apimti, be kitų poreikių, būstą, vandenį, energiją, telekomunikacijas, maistą, sveikatą, transportą, kultūrą ir laisvalaikį. Mechanizmai, teikiantys galimybę tiksliai ir greitai indeksuoti pagal realiąsias kainas, yra labai svarbūs siekiant užtikrinti pakankamumą, ypač krizių, turinčių įtakos pragyvenimo išlaidoms, metu.

4.1.5.

Minimalių pajamų išmokos neturėtų būti naudojamos kaip priemonė mažiems atlyginimams subsidijuoti. Jei yra numatomi papildomi sprendimai, skirti skurdą patiriantiems dirbantiems asmenims, tai turėtų būti laikinos ir papildomos priemonės. Pripažįstant daugybę darbo formų, turėtų būti skatinama ir remiama aktyvi darbo rinkos politika ir pakankamo darbo užmokesčio politika kartu su palankiomis socialinės apsaugos ir mokesčių sistemomis, kad būtų užtikrintas kokybiškas užimtumas ir deramas gyvenimo lygis. Asmenims, kurie nuolat arba visiškai negali įsidarbinti deramomis sąlygomis, kad galėtų gyventi oriai, turėtų būti užtikrintos tvirtos apsaugos sistemos tol, kol jiems jų reikia.

4.1.6.

EESRK palankiai vertina sprendimą, kad pašalpos, pavyzdžiui, invalidumo pašalpa, nebus vertinamos tikrinant materialinę padėtį, kai sprendžiama, ar asmuo turi teisę gauti minimalią pajamų išmoką, nes šios pašalpos skiriamos papildomoms išlaidoms, atsirandančioms dėl specifinių poreikių, padengti. Tai rodo, kad labai jautriai reaguojame į tuos, kuriems mūsų visuomenėje iš tiesų reikia pagalbos.

4.1.7.

Ypatingą dėmesį reikia skirti pažeidžiamoms šeimoms ir vienišoms motinoms arba vienišiems tėvams, visų pirma moterims, nes jiems labai svarbus papildomas išmokų vaikams ir prieinamų vaikų priežiūros ir kitų priežiūros paslaugų vaidmuo.

4.1.8.

Deramas minimalusis darbo užmokestis, nustatomas pagal įstatymą arba kolektyvinėse derybose, yra naudinga priemonė sprendžiant skurdo problemą. Direktyvos dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio įgyvendinimas turės teigiamą poveikį didelės darbo jėgos dalies – neabejotinai, vienišų visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir dvigubas pajamas gaunančių namų ūkių – skurdo rizikai mažinti. Socialiniai partneriai turėtų būti skatinami tai įgyvendinti kolektyvinėmis sutartimis. Įgyvendinus direktyvą, minimalusis darbo užmokestis atitinkamais atvejais taip pat galėtų būti naudojamas kaip minimalių pajamų atskaitos taškas, jei minimalios pajamos yra skurdo lygio.

4.1.9.

EESRK mano, kad minimalių pajamų sistemos turėtų apimti tiek pinigus, tiek paslaugas natūra tiems, kurie negali dirbti arba kuriems dirbti beveik neįmanoma.

4.1.10.

Dirbantiems asmenims mokamos išmokos taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį neaktyvius asmenis pritraukiant į darbo rinką (5).

4.1.11.

Europos Vadovų Tarybos tikslas žmonių, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, skaičių sumažinti 15 milijonų yra nustatytas laikotarpiui iki 2030 m. ir gali atrodyti riboto užmojo. Tačiau šį tikslą reikia laikyti minimaliu, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose valstybėse pakankamumo lygis dabar nesiekia net 20 proc., ir reikės gana daug laiko, kad būtų pasiekti tikslai. Komisija pareiškė, kad rekomendacijoje nustatytas laikotarpis, per kurį bus laipsniškai įgyvendinamos su pajamų paramos pakankamumu susijusios nuostatos. Kalbant apie kitas problemas, pavyzdžiui, susijusias su aprėptimi ir naudojimusi parama, trukmė turėtų būti trumpesnė.

4.2.    Dėl aprėpties, teisės gauti paramą ir naudojimosi parama

4.2.1.

Dabar vidutiniškai 20 proc. bedarbių neturi teisės naudotis minimalių pajamų sistemomis. Taip yra dėl teisės gauti paramą sąlygų, susijusių su minimaliu amžiumi, gyvenimo šalyje laikotarpiu, dėl to, kad benamiai neturi adreso, dėl šeimos sudėties klausimų ir pan. Šias aprėpties spragas turėtų šalinti valstybės narės. Taip pat kyla klausimas dėl aprėpties tęstinumo įvairiais gyvenimo ir veiklos etapais. Bet kuriuo atveju valstybėse narėse turėtų būti nustatyti skaidrūs ir nediskriminaciniai teisės gauti paramą kriterijai.

4.2.2.

Atsakomybė už tai, kad nepasinaudojama galimybe gauti paramą, daugiausia tenka administracijai, tai neteisinga ir ši problema turėtų būti spendžiama. Aiškiai matyti, kad valstybėse narėse 30–50 proc. asmenų nepasinaudoja galimybe gauti minimalių pajamų paramą. Atrodo, kad tai labai didelis ir gana platus įvertis. Valstybės narės turėtų būti skatinamos rinkti informaciją apie nesinaudojimą parama ir priežastis, kodėl šis skaičius toks didelis. EESRK visiškai pritaria Tarybos politiniame susitarime nustatytam tikslui skatinti visapusišką naudojimąsi minimalių pajamų parama, taikant tam tikrą priemonių rinkinį, pavyzdžiui, mažinant administracinę naštą, užtikrinant naudotojams patogią informaciją, imantis veiksmų siekiant kovoti su stigmatizavimu ir aktyviai mezgant ryšius su pakankamai išteklių neturinčiais asmenimis.

4.2.3.

Galimybė gauti minimalias pajamas turėtų būti aiškiai užtikrinta jaunuoliams nuo 18 metų ir migrantams. Kadangi minimalios pajamos yra neįmokinė išmoka, reikėtų stengtis vengti dviprasmiškų formuluočių, susijusių su tuo, kas turėtų būti suprantama kaip „tinkama“ buvimo šalyje trukmė.

4.2.4.

Norint nustatyti dabartinę minimalių pajamų sistemų aprėptį, reikalingi ES lygmeniu suskirstyti kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti naudojimosi parama rodikliams ir sistemų veiksmingumui, ypač marginalizuotų grupių, įskaitant romus, pabėgėlius ir benamius, atžvilgiu.

4.3.    Dėl galimybės patekti į darbo rinką

4.3.1.

Minimalių pajamų sistemos turėtų būti planuojamos nustatant stiprias aktyvumo skatinimo priemones, skirtas dirbti galintiems asmenims, atsižvelgiant į laikinosios rūpybos prioritetų politiką. Bet kuriuo atveju, kad būtų išvengta paskatų spąstų, socialinės išmokos neturėtų būti neproporcingai mažinamos dėl pajamų iš darbo.

4.3.2.

Turėtų būti visapusiškai išplėtotas dalyvavimas viešųjų darbų programose ir galimybės socialinės ekonomikos sektoriuje, ypač pažeidžiamesnių grupių asmenims.

4.3.3.

Ypač svarbu teikti tikslinę paramą ilgalaikiams bedarbiams ir neaktyviems asmenims, galintiems įsitraukti į darbo rinką. Lengvatos dirbantiems asmenims kartu su struktūrinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama palengvinti pažeidžiamų grupių įtrauktį, gali palengvinti jų patekimą į darbo rinką, tačiau jos turėtų būti laikinos.

4.3.4.

Norint dalyvauti aktyvumo skatinimo programose, reikia, kad būtų prieinamos tinkamos priemonės, pavyzdžiui, švietimo ir mokymo bei visą gyvenimą trunkančio mokymosi programos, taip pat papildomos paslaugos, pavyzdžiui, konsultavimas, instruktavimas ar pagalba ieškant darbo. Norint sukurti veiksmingas priemones, reikia, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, pavyzdžiui, socialiniais partneriais, aktyviai įsitrauktų į aktyvią darbo rinkos politiką. Administracija ir jos darbuotojai turėtų būti kvalifikuoti atlikti šią sudėtingą užduotį ir remtis ekspertinėmis ir mokslinėmis žiniomis. Reikėtų sistemingai atsižvelgti į individualią bedarbių individualią, jų potencialą, įgūdžius ir karjeros planus.

4.4.    Dėl galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis

4.4.1.

Rekomendacijoje patvirtinama, kad reikia užtikrinti veiksmingą galimybę gauti kokybiškas ir įperkamas pagrindines paslaugas (vandens tiekimo, sanitarijos, energetikos, transporto ir finansinių paslaugų ir skaitmeninio ryšio), kaip nurodyta Europos socialinių teisių ramsčio 20 principu. Skaitmenizacija turėtų būti laikoma nauju socialiniu veiksniu, lemiančiu galimybę naudotis pagrindinėmis paslaugomis, ir turėtų būti imtasi veiksmų skaitmeninei atskirčiai įveikti.

4.5.    Dėl valdymo

4.5.1.

EESRK pabrėžia, kad visais lygmenimis būtina didinti socialinės apsaugos tinklų valdymo veiksmingumą. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti stipriam įvairių suinteresuotųjų subjektų koordinavimui tiek horizontaliuoju, tiek vertikaliuoju lygmenimis. Turėtų būti aiškiai apibrėžti suinteresuotųjų subjektų vaidmenys ir atsakomybė, kartu išvengiant izoliuotumo efekto.

4.5.2.

Įgyvendinant minimalių pajamų sistemas visose valstybėse narėse turėtų dalyvauti visi atitinkami suinteresuotieji subjektai, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijas (ypač dirbančias su skurdą patiriančiais asmenims), socialinių paslaugų teikėjus ir socialinius partnerius. Su suinteresuotaisiais subjektais turėtų būti konsultuojamasi plėtojant nuolatinės stebėsenos ir vertinimo sistemas.

4.6.    Dėl stebėsenos

4.6.1.

Kaip nurodyta Tarybos politiniame susitarime, norint kuo veiksmingiau pasiekti šios rekomendacijos tikslus, būtina nuolat stebėti, kaip įgyvendinama pajamų rėmimo politika ir susijusios aktyvumo darbo rinkoje skatinimo priemonės ir kaip užtikrinama galimybė naudotis paslaugomis, kartu atliekant reguliarius vertinimus. Valstybių narių pažangos ataskaitos turėtų būti rengiamos prasmingai dalyvaujant atitinkamoms pilietinės visuomenės ir gerovės organizacijoms bei socialiniams partneriams arba jų ataskaitos turėtų būti reguliariai nagrinėjamos pasitelkiant Komisijos stebėsenos mechanizmą. EESRK yra ne vienas iš daugelio ES lygmens suinteresuotųjų subjektų, kaip paminėta rekomendacijos projekte, bet pagrindinė Sutartimi grindžiama stebėsenos proceso institucija.

4.6.2.

Į minimalių pajamų sistemas turėtų būti įtrauktos apsaugos priemonės, kuriomis užtikrinamas esamų arba galimų gavėjų nediskriminavimas, taip pat mechanizmai, kuriais siekiama pažeidžiamoms grupėms užtikrinti galimybę naudotis parama. Visos valstybės narės turėtų įsteigti vidaus įstaigas, kurios stebėtų, ar laikomasi duomenų apsaugos ir visų dalyvaujančių asmenų pagrindinių teisių.

4.6.3.

Siekiant pažangos, svarbu remtis turima ES lygmens informacija ir imtis reikiamų veiksmų, kad kiekviena valstybė narė turėtų geresnių galimybių pagerinti nacionalinių pajamų sistemų veikimą. Be kita ko, reikia organizuoti keitimąsi informacija apie nacionalinę praktiką, rengti teminius seminarus ir renginius. Šiuo atžvilgiu ir siekiant apžvelgti pažangą, EESRK palankiai vertina siūlomą institucinę veiklą, pavyzdžiui, stiprinti esamą Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimą Socialinės apsaugos komitete, Užimtumo komitete ir valstybinių užimtumo tarnybų tinkle. Tačiau reikia rasti būdų, kaip įveikti kliūtis ir sunkumus, kylančius dėl duomenų apsaugos teisės aktų, kurie gali be reikalo trukdyti sklandžiam institucijų bendradarbiavimui.

4.6.4.

Būtina nustatyti valstybių narių stebėsenos etapus, tai ypač pasakytina apie tas valstybes nares, kurios vis dar gerokai atsilieka nuo tikslų. EESRK pabrėžia, kad svarbu aiškiai numatyti tolesnius veiksmus, pasitelkiant Europos semestrą ir kitas priemones, kad būtų galima nuolat sekti visų valstybių narių pažangą.

---

(1)  Šaltinis: Minimum income support for families with children in Europe and the US. Where do we stand? parengė Ive Marx, Elize Aerts, Zachary Parolin, 2022 m. gegužės mėn. SocArXiv; Children at risk of poverty or social exclusion.

(2)  Kiekvienas neturintis pakankamai lėšų asmuo turi teisę gauti tinkamo dydžio minimalias pajamas, kurios visais gyvenimo etapais užtikrintų orų gyvenimą, ir turėti realią galimybę gauti tam reikalingų prekių ir paslaugų. Kalbant apie galinčius dirbti asmenis, minimalių pajamų mokėjimas turėtų būti derinamas su paskatomis (vėl) integruotis į darbo rinką.

(3)  EESRK nagrinėjo minimalių pajamų klausimą savo nuomonėse: „Europos pagrindų direktyva dėl minimalių pajamų“ (nuomonė savo iniciatyva) (OL C 190, 2019 6 5, p. 1); „Deramas minimalusis darbo užmokestis visoje Europoje“ (tiriamoji nuomonė Europos Parlamento ir Tarybos prašymu) (europa.eu), 1.6, 3.3.7 punktai (OL C 429, 2020 12 11, p. 159), „Minimalios pajamos Europoje ir skurdo rodikliai“ (nuomonė savo iniciatyva) (europa.eu) (OL C 170, 2014 6 5, p. 23).

(4)  EBPO (2021 m.). Mokesčių ir fiskalinė politika po COVID-19 krizės.

(5)  Lengvatų dirbantiems asmenims vaidmuo darbo rinkoje pabrėžiamas nuomonės SOC/737 dėl Valstybių narių užimtumo politikos gairių 3.4.3 punkte (OL C 486, 2022 12 21, p. 161).