Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013 94 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyto bendrojo dokumento ir nuorodos į paskelbtą vyno sektoriaus produkto specifikaciją paskelbimas

(2021/C 58/18)

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013 (1) 98 straipsnį per du mėnesius nuo šio paskelbimo dienos.

BENDRASIS DOKUMENTAS

„Willamette Valley“

PGI-US-02439

Paraiškos pateikimo data – 2018 10 17

1. Registruojamas (-i) pavadinimas (-ai)

Willamette Valley

2. Geografinės nuorodos tipas

SGN

3. Vynuogių produktų kategorijos

Vynas

5.	Rūšinis putojantis vynas

4. Vyno (-ų) aprašymas

Saugomos geografinės nuorodos pavadinimas „Willamette Valley“ yra naudojamas neputojantiems vynams (raudoniesiems, rožiniams ir baltiesiems) ir rūšiniams putojantiems vynams ženklinti.

Vynai „Willamette Valley“ apibūdinami ir identifikuojami pagal vynuogių veislę. Raudonieji vynai „Willamette Valley“, daugiausia vynai „Pinot noir“, ir baltieji, daugiausia „Chardonnay“, „Pinot gris“ ir „Riesling“ rūšių „Willamette Valley“ vynai, įskaitant iš vynuogių veislių ‘Pinot noir’ ir (arba) ‘Chardonnay’ vynuogių mišinio pagamintus putojančius vynus, sudaro didžiausią gaminamų vynų „Willamette Valley“ dalį.

Iš vėsaus klimato sąlygomis išaugintų vynuogių pagaminti vidutiniškai sodrūs vynai „Willamette Valley“, kuriems paprastai būdingas didelis rūgštingumas ir išraiškingi taninai, kurių pojūtį dar sustiprina šviežių prinokusių vaisių ir mineralų skoniai, pasižymi toliau nurodytomis vynuogių veislėms būdingomis savybėmis.

Neputojantys vynai

Raudonieji vynai

Raudonieji vynai „Willamette Valley“ yra skaidrūs, nuo vidutinio ryškumo raudonos iki granato raudonumo spalvos, kartais, priklausomai nuo vynuogių augimo vietos ir derliaus metų, – nuo tamsiai purpurinės iki juodos spalvos; vynų aromate ir tiesiogiai jų skonyje atsiskleidžia šviežių – ne termiškai apdorotų – raudonųjų ir juodųjų uogų bei vaisių aromatai – nuo granatų, braškių, aviečių ir vyšnių iki gervuogių ir slyvų; be to, vynų aromate juntami raudonos ir violetinės spalvos žiedais žydinčių gėlių pokvapiai, žemės kvapai nuo avinžirnių užtepo iki arbatžolių, jodo ir geležies druskos pokvapių, kepimo prieskonių – balkšvojo sasafro, kolos, mineralų, o vynams bręstant atsiskleidžia kompleksiškesni ir pikantiškesni kumpio, grybų, odos ir prieskoninių žolelių kvapai. Vynų skoniai ir burnoje juntama tekstūra yra kompleksiški ir daugialypiai, pasižymintys švelniais arbatžolių ir vyšnių tabako taninais ir gomuryje juntamu aptakiu, švelniu, subtilios struktūros, sodraus vyno skoniu, kuriame atsiskleidžia tiek vaisių, tiek sodrių pikantiškų maisto produktų pokvapiai; ragaujant gomuryje juntami įvairūs taninai – nuo arbatžolių iki medienos, suteikiantys burnoje juntamą maloniai aitrų rūgštumą ir ilgai išliekančius stiprius poskonius, bei padedantys apsaugoti brandintą vyną ir užtikrinti jo ilgaamžiškumą.

Rožiniai vynai

Rožiniai vynai „Willamette Valley“ yra ryškių gražių spalvų – nuo labai šviesiai pilkai rožinės iki blyškios granato spalvos – ir pasižymi nuo baltais iki raudonais žiedais žydinčių gėlių (nuo jazminų iki rožių) ir nuo šviežių raudonojo apelsino vaisių iki miško žemuogių ir aviečių pokvapiais ir poskoniais, juntamais tiek uostant, tiek ragaujant; gomuriu gali būti juntamas sūrokas ir kartu minerališkas skonis, kreminė tekstūra, o kartais – liekamojo cukraus poskonis. Dėl rožiniams vynams „Willamette Valley“ būdingo gaivaus rūgštumo juos galima keletą metų brandinti laikant buteliuose.

Baltieji vynai

Baltieji vynai „Willamette Valley“ yra vienodai skaidrūs, pasižymi gerai juntamu rūgštumu, jų spalva – nuo platinos iki blyškiai citrininės, o vėlyvo derliaus ar ąžuolo statinėse brandintų baltųjų vynų – nuo kreminės iki auksinės. Baltųjų vynų aromate, kuriam būdingas toks pat stiprus kaip ir vynų „Pinot noir“ arba stipresnis, tačiau įvairesnių vaisių kvapas, atsiskleidžia įvairūs kvapai – nuo citrusinių vaisių, kaulavaisių (persikų, kriaušių ir t. t.) iki baltai žydinčių ir sodo gėlių aromatų; ragaujant visus šiuos vynus aiškiai juntamas minerališkumas ir sūrumas (dėl pH, rūgštingumo ir rūgščių šviesios spalvos vynuogių), vyrauja grynas šviežių vaisių skonis, kurį sustiprina didelis rūgštingumas, dėl jo vynai įgauna ilgai išliekantį poskonį ir tikėtiną ilgaamžiškumą. Vynams bręstant juose pasireiškia džiovintų gėlių, citrusinių vaisių marmelado ir medaus skonio elementai bei brandžių mineralų poskoniai.

Bendrosios analitinės savybės
Didžiausia visuminė alkoholio koncentracija (tūrio %)	16 %
Mažiausia faktinė alkoholio koncentracija (tūrio %)	7 %
Mažiausias bendrasis rūgštingumas	4 g/l vyno rūgšties Didžiausias pH – 4,0
Didžiausias lakusis rūgštingumas (miliekvivalentais viename litre)	23,31 mekv/l (raudonųjų vynų) 19,98 mekv/l (baltųjų ir rožinių vynų)
Didžiausias bendras sieros dioksido kiekis (miligramais viename litre)	150 mg/l 40 mg/l laisvojo sieros dioksido

Rūšiniai putojantys vynai

Rūšinių putojančių vynų „Willamette Valley“ baltojo ir rožinio vyno rūšys gaminamos iš vynuogių veislių ‘Pinot noir’, ‘Chardonnay’, o kartais ir iš veislės ‘Pinot meunier’ vynuogių. Jiems būdinga nuo švelnios iki vidutiniškai švelnios puta, subtilios perlinių burbuliukų gijos ir išraiškingas, grynas, lengvai rūgštelėjęs vos prinokusių kaulavaisių ir sultingų citrusinių vaisių skonis. Baltieji rūšiniai putojantys vynai yra platinos spalvos ir labai skaidrūs, obuolių arba kriaušių aromato, o savo skoniu primena žaliąsias citrinas, kaulavaisius ar mineralų skonį. Rožiniams vynas būdingas gaivus žemuogių poskonis, didelis rūgštumas ir įvairialypis ryškiai raudonos spalvos vaisių (obuolių ir (arba) slyvų) aromatas. Paprastai šie vynai gali būti ilgai laikomi buteliuose – daugiau nei dešimt metų. Rožinių vynų spalva vertinant vizualiai yra nuo skaidrios vyšnių raudonumo iki vos rausvos spalvos. Šių vynų aromatas – nuo gėlių, rožių žiedlapių iki raudonos spalvos obuolių ir slyvų bei braškių, priklausomai nuo vynuogių veislių derinio ir vynuogių sunokimo nuimant jų derlių. Taip pat neretai skonyje juntamas prieskonių elementas. Aprašant vynams būdingą kvapą ir skonį galima paminėti žemuogių ir kitų vasarą prinokstančių uogų, citrusinių vaisių, tokių kaip raudonieji apelsinai ir (arba) mandarinai, obuoliai ir (arba) laukiniai obuoliai aromatus, prieskonių – džiovintų žolelių ir imbiero pokvapius. Dėl labai didelio rūgštingumo vynas gali būti ilgai – daugiau nei dešimt metų – laikomas buteliuose.

Ypač sausų, iš vynuogių veislių ‘Chardonnay’, ‘Pinot noir’ ir ‘Pinot meunier’ vynuogių pagamintų putojančių vynų aromate juntami įvairūs kvapai – nuo baltųjų gėlių iki vandenyno pakrantės austrių geldelių ir obuolių ir (arba) kriaušių iki citrusinio greipfrutų aromato. Vynų skonis skiriasi priklausomai nuo jiems gaminti naudotų skirtingų veislių vynuogių procentinių dalių ir vietovės, kurioje augintos vynuogės. Vynuose juntami gėlių aromatai – nuo subtilaus baltųjų gėlių iki rožių, prieskonių – nuo vanilės iki imbiero ir džiovintų žolelių bei vaisių, įskaitant žalios, geltonos ir raudonos spalvos obuolius, laukinius obuolius, pyragų uogas, taip pat vynų kvapas gali priminti kriaušių ‘Anjou’ aromatą, citrusinius greipfrutų, karambolų ir mandarinų kvapus. Vynams būdingas ryškus ir gaivus rūgštumas, o jų skonyje gali būti ilgai juntamas prinokusių vaisių poskonis.

Bendrosios analitinės savybės
Didžiausia visuminė alkoholio koncentracija (tūrio %)	14 %
Mažiausia faktinė alkoholio koncentracija (tūrio %)	7 %
Mažiausias bendrasis rūgštingumas	5 g/l vyno rūgšties Didžiausias pH – 4,0
Didžiausias lakusis rūgštingumas (miliekvivalentais viename litre)	<=23,31 mekv/l
Didžiausias bendras sieros dioksido kiekis (miligramais viename litre)	150 mg/l 30 mg/l laisvojo sieros dioksido

5. Vyno gamybos metodai

a) Pagrindiniai vynininkystės metodai

Nėra

b) Didžiausia išeiga

Vynas „Pinot noir“ ir kiti raudonieji vynai – 7 850 kg/ha (45 hl/ha);

Vynas „Chardonnay“ – 10 100 kg/ha (60 hl/ha);

Kiti baltieji vynai – 12 330 kg/ha (70 hl/ha);

Rūšiniai putojantys vynai – 15 700 kg/ha (90 hl/ha).

6. Nustatyta geografinė vietovė

Vilameto slėnis, kaip patvirtintas ir įregistruotas Amerikos vynuogininkystės regionas, JAV alkoholio ir tabako mokesčių ir prekybos biuro taisyklėse yra konkrečiai apibūdinamas pateikiant tokią santrauką:

§9.90. Vilameto Slėnis.

Ribos. Vilameto Slėnio vynuogininkystės regionas, apimantis maždaug 5200 kvadratinių mylių (3,3 mln. akrų) plotą, yra išsidėstęs Oregono valstijos šiaurės vakarinėje dalyje; šiaurėje jį juosia Kolumbijos upė, vakaruose – Pakrantės kalnagūbriai, pietuose – Kalapujos kalnai, o rytuose – Kaskadiniai kalnai.

Remiantis patvirtintuose žemėlapiuose pažymėtomis riboženklių ir atskaitos taškų koordinatėmis, tikslios vynuogininkystės regiono ribos yra šios: prasideda nuo taško, kuriame Kolumbijos ir Multnomos apygardų riba susikerta su Oregono ir Vašingtono valstijų riba;

tęsiasi 8,5 mylios į vakarus palei Kolumbijos ir Multnomos apygardų ribą iki jos sankirtos su Vašingtono ir Multnomos apygardų riba;

5 mylias į pietus palei Vašingtono apygardos ribą iki jos sankirtos su 1000 pėdų horizontale;

į šiaurės vakarus (15 mylių tiesiai į šiaurės vakarus) palei 1000 pėdų horizontalę iki jos sankirtos su greitkeliu „State Highway 47“ 5 mylių į šiaurę nuo Tophilio atstumu;

tada nuo greitkelio „State Highway 47“ ketvirtį mylios tiesiai į vakarus iki 1000 pėdų horizontalės ir tęsiasi į pietus, o paskui į pietvakarius palei 1000 pėdų horizontalę iki sankirtos su Sajuslo nacionalinio miško riba (maždaug 43 mylios į pietus ir 26 mylios į vakarus nuo Tophilio) vienos mylios į šiaurę nuo greitkelio „State Highway 22“ atstumu;

6,5 mylios tiesiai į pietus iki 1000 pėdų horizontalės palei Linkolno ir Polko apygardų ribą;

tęsiasi (maždaug 23 mylias) į rytus išilgai 1000 pėdų horizontalės, į pietus, o paskui į vakarus iki Linkolno ir Bentono apygardų ribos ir Polko apygardos ribos susikirtimo taško;

11 mylių į pietus palei Linkolno ir Bentono apygardų ribą iki jos sankirtos su Sajuslo nacionalinio miško riba;

šešias mylias į rytus palei Sajuslo nacionalinio miško ribą, o paskui šešias mylias į pietus išilgai Sajuslo nacionalinio miško ribos iki greitkelio „State Highway 34“ ir 1000 pėdų horizontalės;

į pietus palei 1000 pėdų horizontalę iki jos sankirtos su kadastrinės vietovės linija T17S/T18S (31 mylios į pietvakarius ir vienos mylios į vakarus nuo greitkelio „State Highway 126“ atstumu);

4,5 mylios į rytus išilgai linijos T17S/T18S iki diapazono linijos R6W/R7W, 2,5 mylios į pietus palei šią diapazono liniją iki 1000 pėdų horizontalės;

į šiaurės rytus, paskui maždaug 12 mylių į pietryčius palei 1000 pėdų horizontalę iki jos sankirtos su diapazono linija R5W/R6W;

maždaug 0,25 mylios į pietus palei diapazono liniją R5W/R6W iki sankirtos su 1000 pėdų horizontale;

iš esmės į pietryčius palei vingiuojančią 1000 pėdų horizontalę, per žemėlapyje pažymėtą Leco upę iki taško ant 1000 pėdų horizontalės linijos, esančio tiesiai į šiaurę nuo kelių „Siuslaw River Road“ ir „Fire Road“ sankirtos;

maždaug 0,55 mylios tiesia linija į pietus, toliau per Sajuslo upę ir kelių „Siuslaw River Road“ ir „Fire Road“ sankirtą iki 1000 pėdų horizontalės;

daugiausia į pietryčius palei vingiuojančią 1000 pėdų horizontalę, per Oregono valstijos žemėlapyje pažymėtą Rosbergo miestą iki 1000 pėdų horizontalės sankirtos su Leino ir Daglaso apygardų riba;

maždaug 3,8 mylios į rytus palei Leino ir Daglaso apygardų ribą iki sankirtos su 1000 pėdų horizontale šiek tiek į rytus nuo Sajuslo upės Pietų atšakos;

iš esmės į šiaurę, paskui į šiaurės rytus palei 1000 pėdų horizontalę aplink Spenserio kalną, o paskui iš esmės į pietus iki taško ties Leino ir Daglaso apygardų riba 0,5 mylių atstumu į šiaurę nuo greitkelio „State Highway 99“;

1,25 mylios į pietus išilgai Leino ir Daglaso apygardų ribos iki 1000 pėdų horizontalės;

išilgai 1000 pėdų horizontalės aplink Mažosios, Mosbio, Šarpo ir Dingusiosios upių slėnius iki linijos R1W/R1E ir greitkelio „State Highway 58“ sankirtos;

šešias mylias į šiaurę palei liniją R1W/R1E iki jos sankirtos su 1000 pėdų horizontale šiek tiek į šiaurę nuo Mažosios Krioklių upės;

tęsiasi palei 1000 pėdų horizontalę aplink Hilso upę, toliau iki Makenzio upės slėnio pietinio šlaito ir iki Beno ir Kei Dorisų valstijos parko, paskui per jį ir toliau šiauriniu šlaitu žemyn išilgai Stovyklavietės upės, Mohokų upės ir jos intakų, Kalapujos upės (trijų mylių į pietryčius nuo Dolaro miesto atstumu) iki Vailio upės ir linijos R1E/R1W sankirtos taško, esančio maždaug vienos mylios į pietus nuo linijos T14S/T13S atstumu;

7,5 mylios į šiaurę palei liniją R1E/R1W iki linijos T12S/T13S prie Kedrų upės;

keturias mylias į vakarus palei liniją T12S/T13S iki 1000 pėdų horizontalės;

tęsiasi iš esmės šiaurės kryptimi išilgai 1000 pėdų horizontalės aplink Krabtrio, Tomaso, Šiaurės Santjamo (iki jos sankirtos su Septynių Mylių upe) ir Mažąją Šiaurės Santjamo upes iki 1000 pėdų horizontalės ir linijos R1E/R2E sankirtos taško (maždaug vienos mylios į šiaurę nuo greitkelio „State Highway 22“ atstumu);

14 mylių į šiaurę palei liniją R1E/R2E (per nedidelę Sidabrinių Krioklių valstijos parko teritorijos dalį) iki linijos T6S/T7S;

šešias mylias į rytus palei liniją T6S/T7S iki linijos R2E/R3E;

šešias mylias į šiaurę palei liniją R2E/R3E iki linijos T5S/T6S;

8,5 mylios tiesiai į šiaurės rytus iki linijų T4S/T5S ir R4E/R3E sankirtos;

šešias mylias į rytus palei liniją T4S/T5S iki linijos R4E/R5E;

šešias mylias į šiaurę palei liniją R4E/R5E iki linijos T3S/T4S;

šešias mylias į rytus palei liniją T3S/T4S iki linijos R5E/R6E;

10,5 mylios į šiaurę palei liniją R5E/R6E iki taško, kuriame ji kerta Hudo kalno nacionalinio miško ribą (maždaug trijų mylių į šiaurę nuo greitkelio „U.S. Highway 26“ atstumu);

keturias mylias į vakarus ir vieną mylią į šiaurę palei miško ribą iki 1000 pėdų horizontalės (šiek tiek šiauriau nuo Bul Rano upės);

į šiaurę išilgai 1000 pėdų horizontalės, nusitęsia į Multnomos apygardą, iki jos sankirtos su linija R4E/R5E;

maždaug tris mylias tiesiai į šiaurę iki Oregono ir Vašingtono valstijų ribos ir

į vakarus, o paskui 34 mylias į šiaurę išilgai Oregono ir Vašingtono valstijų ribos iki pradinio taško.

7. Pagrindinė (-ės) vyninių vynuogių veislė (-ės)

Neputojantiems vynams ir rūšiniams putojantiems vynams „Willamette Valley“ gaminti naudojamos šių vynuogių veislių vynuogės: ‘Pinot noir’, ‘Pinot gris’, ‘Chardonnay’, ‘Riesling’, ‘Pinot blanc’, ‘Syrah’, ‘Cabernet sauvignon’, ‘Gamay noir’, ‘Pinot meunier’.

Mažiau naudojama šių veislių vynuogių: ‘Arneis’, ‘Albarino’, ‘Auxerrois’, ‘Cabernet Franc’, ‘Chenin blanc’, ‘Dolcetto’, ‘Gewurztraminer’, ‘Gruner veltliner’, ‘Merlot’, ‘Muller-Thurgau’, ‘Sangiovese’, ‘Sauvignon blanc’, ‘Tempranillo’, ‘Viognier’, ‘Zinfandel’.

8. Ryšys (-iai) su geografine vietove

Šiai, kaip ir bet kuriai kitai sėkmingai veiklai, kuria pelnoma gera reputacija, būdingas ne paprastas, o sudėtingas vietovės ir aukštos produkto kokybės ryšys: nors tikėtina, kad lemiamas vaidmuo tenka gamtiniams vyno „Willamette Valley“ gamybos vietovės veiksniams, svarbiausią poveikį galutinei vyno kokybei priskiriant klimato, geologinių, geografinių ir su derliaus metais susijusių veiksnių sąveikai, būtina deramai įvertinti ir tuos žmogiškuosius veiksnius, kurie nulėmė sistemingai ir nuosekliai vykdomą vynuogių auginimo, vyno gamybos ir pardavimo veiklą, padėdami sukurti regiono vynų, kaip patikimų, kontroliuojamos gamybos ir geros reputacijos produktų, įvaizdį.

Dirvožemis ir geologinės sąlygos. Vilameto slėnyje vietovės gamtinės aplinkos ypatumus atspindintys aukštos kokybės vynai gaminami iš vėsaus klimato sąlygomis išaugintų pirmiau nurodytų vynuogių veislių vynuogių, auginamų beveik vien tik kalnų šlaituose 61–305 metrų (200 ir 1000 pėdų) aukštyje įsikūrusiuose vynuogynuose vulkaninės ir (arba) nuosėdinės kilmės dirvožemiuose. Jie susidarė, kai veikiant tektoninėms jėgoms žemė nuo slėnio paviršiaus buvo nustumta ir užkelta ant šlaitų, o kai kurių šlaitų viršūnes nugulė lioso (purus dulkingas dirvožemis) sluoksnis. Šlaitų dirvožemiai yra pakankamai gilūs, kad juose galėtų šaknytis vynmedžiai, ir gerai sulaiko vandenį, padeda aprūpinti vynuoges reikalingomis maisto medžiagomis, nors ir nėra pernelyg derlingi (taigi augalai gali laisvai augti ir žaliuoti išvengdami nepalankių, su vaisių auginimu susijusių sąlygų), dirvožemiai taip pat padeda užtikrinti gerą drenažą, laidumą orui ir yra purūs, todėl yra mažesnė šalnų ir ligų (pvz., miltligės) tikimybė. Šlaitų dirvožemiai yra trijų tipų (vulkaninės, nuosėdinės kilmės dirvožemiai ir lioso – iš ledyninių ežerų nuogulų sudaryti dirvožemiai), jie lemia savitą ir nuspėjamą vynuogių aromatą, skonį, minerališkumą ir vynuogių augimo ypatumus, o vynai, pagaminti iš vulkaniniuose dirvožemiuose išaugusių vynuogių, pavyzdžiui, iš vynuogių ‘Pinot noir’, įgauna ryškų, gaivų raudonųjų vaisių aromatą ir skonį (nuo aviečių iki trešnių ir vėlyvųjų ievų) ir pasižymi subtilia, vidutiniškai intensyvių, švelnių taninų struktūra bei vidutiniškai sodria spalva; dėl nuosėdinės kilmės dirvožemių vynai įgauna tamsesnę vaisių – nuo raudonųjų iki juodųjų – spalvą, šių vaisių aromatą ir skonį (nuo vėlyvosios ievos iki gervuogių iki serbentų ar šilauogių), kuriame juntami grybų, kepimo prieskonių, kavos ir juodųjų uogų džemo poskoniai, o taninų kiekis vynuose – nuo vidutiniško iki didelio; lioso dirvožemiai lemia šviesesnę vynų spalvą (nuo braškių iki aviečių iki vyšnių) ir ne tokią tvirtą struktūrą, mažą taninų kiekį ir mažesnį gaivumą. Visiems vynams būdingas nuo vidutiniško iki didelio rūgštingumas ir jie tinkami brandinti.

Geografinės sąlygos. Savitomis laikomos vynų „Willamette Valley“, o ypač iš vynuogių veislės ‘Pinot noir’ vynuogių pagaminto vyno, juslinės savybės apima skaidrumą ir šviežių vaisių poskonio elementus, taip pat rūgštumą, kurį nulemia vėsus klimatas ir nuo nepalankių veiksnių apsaugota vietovė; skirtingų vaisių ir uogų – nuo raudonųjų iki juodųjų – savybes, įvairų struktūrą suteikiančių fenolių arba taninų kiekį, susijusį su dirvožemių tipais, vynuogynų aukštingumu ir geografine padėtimi ir įvairias vyno stiliaus ypatybes, susijusias su vis kintančiu vyno gamintojų požiūriu į savitas iš vynuogių veislės ‘Pinot noir’ vynuogių pagamintų vynų savybes.

Vėsus klimatas, kurį sušvelnina dideli vandens telkiniai, kaip antai Ramusis vandenynas, padeda sukurti sąlygas, kuriomis temperatūra svyruoja nuo labai šiltos dienomis iki labai vėsios naktimis, o dėl pakrantėje pučiančio vandenyno vėjo Vilameto slėnyje naktį oro temperatūra atvėsta net iki 30–40 °F (16,5–22 °C). Tai turi įtakos augalų kvėpavimui, padeda vėsinti vynuoges ir išlaikyti vynams „Willamette Valley“ būdingą rūgštingumą.

Nuolydis, susidaręs dėl 244 metrų (800 pėdų) aukščio skirtumo, taip pat padeda sukurti įvairias nokimo sąlygas, kurių reikia skirtingų veislių vynuogėms, ir įvairias papildomas galimybes augalams prisitaikyti prie besikeičiančio klimato – šlaitų apačioje yra šilčiau, o viršuje – šalčiau, todėl švelnesnio sunokusių vynuogių skonio vynams gaminti skirtos vynuogės auginamos žemiau, o ryškesniais gaivių vaisių poskoniais ir didesniu rūgštingumu pasižyminčios vynuogės – aukščiau. Augimo sąlygas galima dar labiau pritaikyti pagal kryptis, parenkant auginimo vietą ant pietinių, rytinių ar vakarinių šių kalnų šlaitų, atsižvelgiant į saulėtumą – tai tikras privalumas ankstyvojoje šio vėsaus regiono istorijoje, nes siekiant, kad vynuogės gerai sunoktų, vynuogynai buvo sodinami ant tiesiai į pietus nukreiptų šlaitų.

Kaip auginimas ant kalnų šlaitų yra svarbus vynuogių nokimui, drėkinimui, skoniui ir rūgštingumui, tiek pat svarbus vynų „Willamette Valley“ savybėms yra ir dubens formos slėnio reljefas, kuris lemia įprastai vėsias klimato sąlygas šiame slėnyje, apsaugotame rytuose ir vakaruose atitinkamai Kaskadinių ir Pakrantės kalnų virtinių, neleidžiančių atitinkamai karštam, sausam kontinentiniam ir šaltam, drėgnam orui sutrikdyti vynuogių auginimo sezoną. Šiame iš tiesų vėsaus klimato apsaugotame regione pasiekiamas visiškas vynuogių sunokimas, kartu išlaikant rūgštingumą, kurį lemia vėsios augimo ir nokimo sąlygos. Šis vynuogių rūgštingumas yra būtinas norint pagaminti aukštos kokybės subtilius, išraiškingus ir tvirtos struktūros vynus „Willamette Valley“, kad per trumpą arba vidutinį laikotarpį jie taptų puikiais vynais, tinkamais vartoti su maistu ir ilgai brandinti.

Bendra geografinės aplinkos neputojantiems ir rūšiniams putojantiems vynams daroma įtaka. Vilameto slėnis plyti palei 45-ąją šiaurės lygiagretę. Šioje platumoje aukščio skirtumai turi didelę įtaką vietovės augalijai ir gyvūnijai. Vos 60 metrų vynuogynų aukštingumo skirtumas gali nulemti 10–14 dienų vėlesnį vynuogių sunokimą. Vynmedžiai vidutiniškai pražysta trečiąją birželio savaitę (per vasaros lygiadienį), o neretai pasitaikydavo, kad jie pražysdavo liepos mėn. (praėjus 4 savaitėms po vasaros lygiadienio). Ši geografinė platuma ir šalia esantis vėsus Ramusis vandenynas lemia besikeičiančius orus per vynuogių auginimo sezoną, įskaitant ir derliaus nuėmimo laikotarpį. Beje, orai Vilameto slėnyje, palyginti su visuose kituose JAV Vakarų pakrantės vynuogių auginimo regionuose vyraujančiais orais, yra itin kintantys. Be to, dienos šviesos meto ilgis ir kasdieniai orai kinta gana staigiai, sukeldami fiziologinį lapuočių augalų, įskaitant vynuoges, atsaką į trumpėjantį fotoperiodą. Dėl Vilameto slėnyje susidariusių bendro šiltojo laikotarpio trukmės ir fotoperiodo sąlygų plotai, kuriuose vynuogės gali tolygiai sunokti, yra riboti. Pavyzdžiui, tik labai nedaug vynuogynų, augančių aukščiau kaip 240 metrų aukštyje arba plotuose, kuriuose vidutinis metinis kritulių kiekis yra per 1300 mm, ar ant šiaurinių šlaitų, bus derlingi. Taip pat, pastoviai geros kokybės vynuogių derlių duodantys vynuogynai yra išsidėstę ant kalnų šlaitų, nukreiptų taip, kad saulės šviesa kristų tiesiai ant vynuogių lapų ir įšildytų dirvožemį pavasarį. Tai vyno regionas, kuriame šilumamėgių vynuogių veislių vynuogės, pavyzdžiui, ‘Cabernet sauvignon’, neduos pastovaus derliaus. Ir iš tikrųjų, tai vienas iš vos kelių vėsaus klimato vynuogių auginimo regionų, kuriame vynuogės buvo pirmiausia pasodintos ant kalnų šlaitų, o NE į šaltesnį slėnio apačios dirvožemį.

Žmogiškieji veiksniai ir vynų stiliaus kūrimo galimybės. Vilameto slėnis yra labiausiai į šiaurę nutolusi vieta, kurioje galima pastoviai sunokinti vėsaus klimato vynuogių veislių vynuoges, kurios yra svarbios gaminant neputojančius ar rūšinius putojančius vynus (pvz., ‘Pinot noir’, ‘Pinot meunier’ ir ‘Chardonnay’). Būtent šis vietovės specifiškumas nulemia įdomias, savitas neputojančių ir rūšinių putojančių vynų savybes ir kartu pagrindines vyndarių galimybes kurti vynų stilių. Kadangi vynmedžiai vidutiniškai pražysta per vasaros lygiadienį, vynuogės, iš kurių gaminamas rūšinis putojantis vynas, sunoksta nuo rugsėjo mėn. vidurio iki rugsėjo mėn. pabaigos, o vynuogės, iš kurių gaminami neputojantys vynai, – nuo rugsėjo mėn. pabaigos iki spalio mėn. vidurio. Ant kalnų šlaitų esančiose augimvietėse pavakary šiltam orui kylant aukštyn įvyksta temperatūros inversija ir iki tol, kol paryčiui vasaros oro temperatūra atšąla, vynmedžiai gali kvėpuoti. Vyndariai gali išnaudoti ne tik didelius su auginimo vieta susijusius skirtumus, bet ir rinkti ant skirtingai nukreiptų šlaitų ir skirtingame aukštyje augančių vynuogių derlių, kad būtų galima išgauti dar išraiškingesnius ir įvairesnius vaisių poskonius ir prisitaikyti prie kiekvieno savito augimo laikotarpio sąlygų.

Šioje labiausiai į šiaurę nutolusioje vietovėje įvairius vynų skonių niuansus gali nulemti net ir nedideli vynuogyne įvykdyti pokyčiai, susiję su vynuogių klonais, poskiepiais, atstumu tarp augalų, kryptimi, aukštingumu ir net paties ūkininko darbu. Skirtumai tarp gretimų vynuogyno dalių gali nulemti rūšinių putojančių ir neputojančių vynų stilių skirtumus.

Vilameto slėnyje rūšiniams putojantiems vynams gaminti auginamos vynuogės noksta įgaudamos kompleksišką sunokusių vaisių aromatą, bet neprarasdamos savo didelio natūralaus rūgštingumo. Vynuogės gali būti skinamos joms visiškai prinokus – tolygiai nuo šlaitų apačios iki viršaus. Auginant vynuoges taip, kad jos noktų palaipsniui, jos įgauna kompleksišką, malonų vaisių aromatą. Vilameto slėnyje putojantys vynai iš vynuogių veislių ‘Pinot noir’ ir ‘Chardonnay’ vynuogių gaminami nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios. Šiandien yra daugiau kaip 100 tradiciniu būdu gaminamų putojančių vynų gamintojų, o jų gamyba tiek pagal gamintojų skaičių, tiek pagal apimtis vis didėja.

Iš sunokusių vaisių aromatais, dideliu natūraliu rūgštingumu ir mažu alkoholio kiekiu pasižyminčių vynuogių, kurios nurenkamos rugsėjo mėn. viduryje, gaminami kompleksiški, rūšiniai, tinkami ilgai brandinti putojantys ir neputojantys vynai. Vilameto slėnyje dėl jo padėties į šiaurę nutolusioje platumoje, netoliese esančio šalto vandenyno, nuo lietaus apsaugotų ant nuožulnių šlaitų auginamų vynuogynų, kintančio fotoperiodo ir to, kad nepavyksta sėkmingai sunokinti šiltesnio klimato vynuogių veislių vynuogių, susidarė sąlygos sukurti išskirtinį „naujo“ stiliaus Šiaurės Amerikos vyną.

Apibendrinant pažymėtina, kad nors pagrindinis argumentas geografinei nuorodai suteikti yra susijęs su gamtiniais veiksniais, kurie lemia savitas ir išskirtines regiono sąlygas, pagalbiniai argumentai, kuriais, be fizinių veiksnių, įrodomas vynų „Willamette Valley“ išskirtinumas, yra susiję su žmogiškaisiais veiksniais – ypatingu dėmesiu, bendradarbiavimu, griežtais techniniais reikalavimais ir tyrimais bei organizavimo požiūriu, kuris paskatino tarptautinį susidomėjimą ir padėjo užmegzti ryšius, įskaitant visos vyno pramonės subjektų bendradarbiavimą renginiuose, pavyzdžiui, 1984 m. įvykusiame inauguraciniame Tarptautiniame vėsaus klimato vyndarių simpoziume (angl. International Cool Climate Symposium) ir gerai vertinamame Tarptautiniame vynuogių ‘Pinot noir’ vynų 34-ų metų sukakties (angl. International Pinot Noir Celebration) renginyje, į kurį buvo sukviesti vynų „Pinot noir“ gamintojai iš viso pasaulio. Aktyvus bendradarbiavimas ir pastovios aukštos kokybės produktai padeda suburti vyno mėgėjų ratą ir gerinti bendrą regiono reputaciją.

Dėl panašių priežasčių, kaip ir vynuogių ‘Pinot noir’ atveju, šiame regione gerai uždera ir kitų veislių vynuogės, visgi veislės ‘Pinot noir’ vynuogės yra labiausiai regioną garsinančios vynuogės. Vynuogių ‘Pinot noir’ pagrindu pagaminti tiek neputojantys, tiek putojantys vynai „Willamette Valley“ yra žinomi visiems – žiniasklaidos, akademinės bendruomenės atstovams, partneriams ir vartotojams. Jie plačiai pripažįstami tarptautiniu mastu, pvz., prieš dvejus metus vykusiame pasaulio vynų apdovanojimų konkurse „Decanter“ iš Vilameto slėnio kilęs vynas pelnė aukščiausią platinos „Best of Show“ apdovanojimą; vyno kritikas Robertas Parkeris jaunesnysis pripažino, kad „pagaliau didelis Oregono potencialas jau išnaudojamas“; Aizekas Azimovas dienraštyje „The New York Times“ teigė: „Vilameto slėnis – tai vieta, kurioje gali būti nuosekliai pasiekiamas tobuliausias vynuogių ‘Pinot noir’ subtilumas ir elegantiškumas“.

9. Papildomos sąlygos

Iš tiesų, visų Vilameto slėnyje pagamintų vynų informacijoje yra nurodyti vynuogių veislių pavadinimai, o pagal Oregono valstijos įstatymus ir kitus teisės aktus (teisės aktus OAR 845 OLCC) šių veislių vynuogių turi būti panaudota bent 90 proc.

Vyno kilmė turi būti nurodoma tiksliai, etiketėse pateikiant Amerikos vynuogininkystės regionų (angl. AVA – American Viticultural Areas) nuorodas, žyminčias, kad vynas atitinka reikalavimą, kad bent 95 proc. butelyje esančio vyno būtų pagaminta nurodytame Amerikos vynuogininkystės regione.

Visi vynai „Willamette Valley“ turi būti padaryti ir paruošti išpilstyti Oregono valstijoje – tai būtina norint išsaugoti kokybę ir vynuogių kilmę, darant prielaidą, kad rūpestingas požiūris į šių subtilių vynų gamybą ir palankių sąlygų bendradarbiauti užbaigiant vyno gamybą ten, kur buvo užaugintos vynuogės, sudarymas yra svarbūs. Jei vyno etiketėje nurodoma kilmės vietos nuoroda „Willamette Valley AVA“, pagal Federalinius ženklinimo srities teisės aktus (Federalinių teisės aktų kodeksas, 27 antraštinė dalis CFR 4.25(e)(3)(iv)) reikalaujama, kad vynas būtų visiškai pagamintas Oregono valstijoje. JAV alkoholio ir tabako mokesčių ir prekybos biuras taisyklių rengimo dokumentuose apibrėžė „visiškai pagamintą“ vyną kaip vyną, kuris yra „paruoštas išpilstyti į butelius, išskyrus vyno apdorojimą rūsiuose ir kupažavimą, kuriais nepakeičiama vyno klasė ir tipas“.

Nuoroda į produkto specifikaciją

https://willamettewines.com/wp-content/uploads/2020/03/2020-02-GUIDELINES-FOR-PROTECTED-GEOGRAPHICAL-INDICATION-Willamette-Valley.091718.add-092519.100819,030520.pdf

(1) OL L 347, 2013 12 20, p. 671.