Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė „ES veiksmai laikotarpiu po COVID-19: sporto vaidmuo skatinant atsigavimą“

(nuomonė savo iniciatyva)

(2022/C 290/02)

Pranešėjas

Pietro Vittorio BARBIERI

Plenarinės asamblėjos sprendimas	2021 3 23
Reglamentavimo pagrindas	Darbo tvarkos taisyklių 32 straipsnio 2 dalis
	Nuomonė savo iniciatyva
Atsakingas skyrius	Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius
Priimta skyriuje	2022 3 7
Priimta plenarinėje sesijoje	2022 3 24
Plenarinės sesija Nr.	568
Balsavimo rezultatai (už / prieš / susilaikė)	148 / 0 / 0

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1.

Po ilgai trukusios pandemijos, kuri padarė didelį poveikį visam sporto sektoriui, visų pirma vietos sporto klubams, ir dėl kurios buvo nutraukta daug veiklų, būtinas strateginis požiūris siekiant atnaujinti ir stiprinti sporto ir fizinės veiklos vaidmenį kuriant atsparesnę ir darnesnę visuomenę. Toks pasirinkimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į platesnį ekonomikos ir socialinio atsigavimo procesą siekiant nustatyti tikslus, kurie padėtų stiprinti sporto sektoriaus gebėjimą reaguoti į krizes, su kuriomis vis dažniau tenka susidurti.

1.2.

Sportas ir fizinis aktyvumas turės būti įtraukti į ekonomikos ir visuomenės atsigavimo strategijas ir padės megzti platesnius ryšius su kitais sektoriais, visų pirma visuomenės sveikatos, švietimo ir socialinės įtraukties sritimi. Sportas yra socialinio, ekonominio ir aplinkos tvarumo veiksnys, skatinantis atsigavimą ir padedantis kurti naujas sportu grindžiamas darbo vietas ir verslo galimybes. Taip pat bus svarbu skatinti socialinį dialogą gerovės ir fizinio aktyvumo darbe klausimais, įtraukiant socialinius partnerius. Todėl EESRK ragina atlikti tyrimus, kurie parodytų sporto veiklos ir bendros piliečių gerovės sąsają.

1.3.

Mokykloje ir įvairiais ugdymo etapais, kaip kad mokoma atlikti užduotis, įgyti žinių ir tobulėti, reikia mokyti mergaites ir berniukus įvairių kūno lavinimo būdų. Siekiant suteikti postūmį kūno lavinimui mokykloje atsižvelgiant į žaidimo, pramogos ir daugiadiscipliniškumo aspektus, reikia sukurti beprecedentę priemonę, kuri padėtų siekti rezultatų, ramybės, sambūvio ir visų pirma sėkmės moksle ir sveiko gyvenimo būdo. Tai reiškia, kad reikia pripažinti sporto ir fizinio aktyvumo, lygiaverčio kitiems dalykams, vertę, ypač jaunosios kartos mokymo programoje, ypatingą dėmesį skiriant vidaus ir teritoriniu požiūriu nepalankioje padėtyje esančioms vietovėms.

1.4.

Lisabonos sutartyje apibrėžtas sporto socialinės ir ekonominės vertės europinis aspektas. Po ekstremaliosios sveikatos situacijos Europos politikoje būtina labiau pabrėžti sporto ir fizinio aktyvumo įkūnijamas vertybes, užtikrintas kartu pripažįstant, kad šios sritys yra tokios pat svarbios, kaip ir kitos ES politikos sritys. Todėl turėtų būti ne tik vykdoma sanglaudos politika, bet ir užtikrintas tikras emancipacijos procesas, parengta tikros sporto pertvarkos vizija, kuri labai padidintų poveikį žmonių gerovei ir gyvenimo kokybei.

1.5.

Atsižvelgiant į tai, reikia:

1.5.1.

vertinant materialinį nepriteklių į Eurostato indeksų sąrašą įtraukti su sportu susijusį rodiklį – t. y. galimybės naudotis būtina gerybe, t. y. teise užsiimti sporto veikla, neturėjimo lygį;

1.5.2.

užtikrinti sporto sektoriui viso tiesiogiai ir netiesiogiai valdomo ES finansavimo 2021–2027 m. laikotarpiu prieinamumą, laikantis nuostatos, kad sportas ir fizinis aktyvumas yra investicija į individualią ir kolektyvinę visuomenės gerovę;

1.5.3.

numatyti padidinti visos pagal programą „Erasmus +“ sportui ir tarpsektoriniam bendradarbiavimui, įskaitant sportą, skirto finansavimo dalį. Finansavimas turėtų būti gaunamas ne tik iš sanglaudos fondų, bet ir iš kitoms veiksmų kryptims numatytų Ekonomikos gaivinimo fondo išteklių, nes sporto finansavimas labai sumažintas. Be to, pageidautina geriau perskirstyti išteklius, skiriamus aukšto lygio profesionaliajam sportui ir socialinę reikšmę turinčiam sportui;

1.5.4.

plėtoti paramos sportui krizės ir ekstremaliosios situacijos (ekonomikos, visuomenės ir sveikatos) atveju planus, įskaitant pasirengimo joms planus, taip pat įvairiomis formomis supaprastinant administravimą, nes tai būtina siekiant įveikti didelę biurokratiją, ypač tą, su kuria susiduria vietos sporto klubai. Todėl visų pirma reikia imtis veiksmų siekiant remti mėgėjiško sporto veiklą, nes būtent ji atlieka neįgaliųjų ar nestabilioje ir pažeidžiamoje padėtyje esančių asmenų įtraukties funkciją ir svarbų vaidmenį užtikrinant didelę kultūrų sąveiką;

1.5.5.

siekiant šių tikslų vietos lygmeniu skatinti paramą aktyvaus pilietiškumo tinklams pasitelkiant partnerystes ir bendrą viešosios politikos ir tinklų kūrimą siekiant skatinti socialines inovacijas, pasinaudojant patirtimi, įgyta taikant pasidalijamąjį administravimą ir žiedinį subsidiarumą; skatinti socialinių partnerių ir organizacijų dalyvavimą.

2.   Bendrosios pastabos

2.1.

Mus vis dar varginant pandemijai, kovodami, kad išsaugotume žmonių gyvybes ir pragyvenimo lėšas, negalime pamiršti, kad mums tenka priimti sprendimus, nulemsiančius ES socialinių ir ekonominių sistemų ateitį bei ES piliečių gyvenimą.

2.2.

Ekstremalioji sveikatos situacija parodė, kad dėl mus ištikusių problemų daugiaplaniškumo neįmanoma pasiekti tokio atsparumo lygio, kad ES socialinės ir ekonominės sistemos būtų visiškai apsaugotos. Būtina aktyviau imtis veiksmų, kad mūsų visuomenė prisitaikytų prie krizių ir pokyčių, skatinant atsparumo modelius, grindžiamus gebėjimu numatyti krizes ir jas įveikti tinkamomis priemonėmis.

2.3.

Koronaviruso pandemija pakeitė ateinančių metų ekonomines, socialines ir sanitarines perspektyvas, o kartu pasikeitė ir požiūris į plėtros bei sanglaudos strategijas. Turime pasirinkti, ar tęsti tai, ką visada darėme iki šiol, ar iš dalies pakeisti ir pritaikyti plėtros ir sanglaudos politikos paradigmą, atsižvelgiant į COVID-19 krizės metu nustatytus trūkumus ir sukauptą patirtį.

2.4.

COVID-19 stipriai paveikė sporto pasaulį visoje Europoje, bet turime pabrėžti, kad būtent mėgėjiško sporto srityje kilo didžiausių problemų ir iššūkių. Krizės poveikį sportui ypač pajuto jaunimas, nes buvo apribota jo teisė sportuoti ir fizinis aktyvumas. Sveikatos krizės poveikį taip pat patyrė sporto asociacijų ir sporto pramonės sektorius, kurio atsigavimui jos pasekmės darys įtaką ir vidutiniu laikotarpiu.

3.   Sporto vaidmuo plėtros ir sanglaudos procesuose

3.1.

Sportas suteikia galimybę pilietinei visuomenei konstruktyviai panaudoti savo gebėjimus ir praturtina ją pozityviomis vertybėmis laikantis unikalaus daugialypio požiūrio, kuris padeda užtikrinti fizinę ir psichinę gerovę; sportas taip pat padeda sušvelninti socialines problemas, nes leidžia suburti kultūriškai skirtingas bendruomenes. Šioje nuomonėje apibrėžtomis sąlygomis sportas yra socialinio, ekonominio ir aplinkos tvarumo veiksnys, prisideda prie regionų ir vietovių regeneracijos bei patrauklumo, skatina atsigavimą ir padeda kurti naujas su sportu susijusias darbo ir verslo galimybes.--

3.2.

Kalbant apie ekonominį aspektą, sportas gali paskatinti naujų verslo sričių atsiradimą arba sustiprinti jau esamas pasinaudojant socialinių ir technologinių inovacijų procesais; sporto srityje gali būti kuriamos naujos darbo vietos, šiuo tikslu užtikrinant formalųjį ir neformalųjį jaunimo švietimą; sportas yra darbuotojų sveikatos ir įgūdžių gerinimo priemonė ir, kadangi iš esmės yra grindžiamas žmogiškuoju indėliu, yra veiksmingas užimtumo vietos lygmeniu didinimo svertas.

3.3.

Kalbant apie socialinį aspektą, sportui būdingas gebėjimas užtikrinti įvairių visuomenės grupių sąveiką, panaikinti skirtumus ir suburti vietos bendruomenes bei įtraukti silpnas ir pažeidžiamas visuomenės grupes į bendruomenės gyvenimą. Be to, sporto projektai gali prisidėti prie socialinės regeneracijos tose teritorijose, kurioms būdingos „nepalankios sąlygos“, kaip antai priemiesčiuose ir Europos regionų kaimo bei krašto gilumos vietovėse.

3.4.

Aplinkos požiūriu sportas yra strateginė priemonė siekti tikslų, atitinkančių kovos su klimato kaita uždavinius. Sportavimas yra priemonė skatinti darnų judumą ir miestų aplinkos regeneraciją siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos. Sporto infrastruktūros pertvarkymas į energijos beveik nevartojančią infrastruktūrą (1) (angl. Nearly Zero-Energy Sports Facilities) ir mažo anglies dioksido pėdsako renginiai padėtų įgyvendinti aplinkos tvarumo tikslus. Galiausiai sporto renginiai yra puiki priemonė platinti ir skleisti pozityvias žinias apie aplinką.

3.5.

Nepaisant to, kad visose pagrindinėse tarptautinėse strategijose (Darbotvarkė iki 2030 m., 2021–2027 m. sanglaudos politika, PSO „2018–2030 m. visuotinis fizinio aktyvumo veiksmų planas“) sportas pripažįstamas prioritetine priemone plėtros, tvarumo ir sanglaudos tikslams pasiekti, deja, tenka pastebėti, kad daugelyje valstybių narių šis požiūris dar toli gražu nėra taikomas ir daugeliu atvejų sportas bei sportavimas vis dar priskiriami pramoginei ir rekreacinei veiklai.

3.6.

Dėl COVID-19 krizės sporto sektoriuje kyla grėsmė, kad gali sumažėti galimybių sportuoti arba jų visai nelikti. Jeigu nebus imamasi konkrečių ir novatoriškų veiksmų, kurie leistų veiksmingai spręsti problemas ir rasti sprendimų, įvykių grandinė, būdinga šios kritinės padėties socialiniam ir ekonominiam aspektui, turės pražūtingą poveikį, nes bus apribota tam tikra veikla, būtina žmonių gyvenimo kokybei, gerovei ir sveikatai užtikrinti. Tokia padėtis ne tik kelia pavojų daugelio sporto srityje veikiančių įstaigų, asociacijų ir įmonių išlikimui, bet gali lemti ir socialines problemas, susijusias su žmonių gyvenimo kokybe, bei ekonomines problemas, nes šią veiklą vykdantys asmenys praranda pajamų šaltinį. Dėl krizės sukeltų ekonominių sunkumų daugelis žmonių negalės padengti savo arba savo vaikų sporto veiklos išlaidų, o tai turės neigiamo poveikio fizinei gerovei bei sveikatai.

3.7.

Pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaip antai neįgaliesiems, galimybės sportuoti neturėjimas dar labiau pablogins jau ir taip sunkią padėtį, kuri tam tikrose valstybėse narėse prilygsta sisteminiams apribojimams. Kalbant apie psichinę sveikatą, pandemijos metu gerokai sumažėjo vartotojų, šeimos narių, veiklos vykdytojų, piliečių ir sporto asociacijų aktyvumas palaikant ryšius su atitinkamomis tarnybomis ir skyriais, todėl psichikos problemų turintys asmenys prarado galimybę sportuoti, nors tai yra priemonė užmegzti ir palaikyti tvirtus ryšius, padedančius įveikti dėl ligos patiriamą izoliaciją ir marginalizaciją. Kolektyvinė gerovė yra aktuali visiems, o ne tik gydantiems ar gydomiems asmenims.

3.8.

Atsižvelgiant į tai, kad vaikai ir jaunuoliai turi gerokai mažiau progų palaikyti socialinius ryšius, būtina vėl suteikti jiems galimybes sportuoti ir užsiimti fizine veikla, dalyvauti švietime ir mokyme, pagrindinį dėmesį skiriant sportavimo vietų saugumui, taip siekiant apsaugoti vaikus ir paauglius. Sporto pasaulis yra aplinka, kurioje labai daug vaikų ir paauglių kasdien susitinka su savo auklėtojais, techniniais darbuotojais ir treneriais. Ši aplinka yra viena svarbiausių sportuojančiųjų psichiniam ir fiziniam vystymuisi, todėl būtina nustatyti specialią politiką, kad jie galėtų saugioje aplinkoje gauti visokeriopą šios veiklos teikiamą naudą. Sportas visiems neturėtų tapti sportu bet kokia kaina.

3.9.

Reguliarus fizinis aktyvumas svarbus ir vyresnių žmonių aktyvumo požiūriu bei gali atlikti pagrindinį vaidmenį gerinant vyresnių žmonių funkcinius gebėjimus ir jų gyvenimo kokybę. Be to, fizinės veiklos poveikis padidėja, kai vyresnis žmogus įtraukiamas ir į visuomeninę bei gamybinę veiklą. Taigi sportas yra prevencijos priemonė, padedanti darbuotojams sulaukti pensijos esant sveikiems ir geros sveikatos.

3.10.

Siekiant plėtoti fizinį aktyvumą įtraukiant kuo daugiau piliečių, būtinos socialinės ir visuomeninės inovacijos, kurias pirmiausia turėtų skatinti organizuota pilietinė visuomenė ir socialiniai partneriai. Ypač didelę reikšmę turi kasdienė veikla, darbuotojų, studentų ir mokinių dienotvarkės derinimas, taip pat gebėjimas sukurti vietas, kur tėvai galėtų užsiimti fizine veikla kartu su savo vaikais. Pandemija mus paskatino iš naujo atrasti atviras sporto aikštes, o tai gali paskatinti novatoriškas tendencijas, kaip antai sportą miestuose ir kaimuose, siekiant atgaivinti erdves ir lanksčiai jas panaudoti. Iškilo didžiulis socialinių inovacijų poreikis, kurį reikia išnaudoti ir skatinti atsižvelgiant į tai, kad dauguma piliečių neturi laiko užsiimti sportu, net jei to norėtų.

3.11.

Kuriant darbuotojams ir visiems piliečiams skirtas kolektyvines programas, reikėtų atkreipti dėmesį į privačių vietos įstaigų (sporto centrų), galinčių dirbti kartu su įmonėmis ir kitomis pilietinės visuomenės organizacijų struktūromis (pavyzdžiui, neįgaliųjų priėmimo centrais), vaidmenį.

3.12.

Šioje srityje ypač svarbus vaidmuo tenka pilietinei visuomenei ir visiems socialiniams partneriams, kurie, skatindami pilietinį aktyvumą ir plėtodami socialinį dialogą, gali paskatinti įgyvendinti gyvenimo kokybės darbo vietoje strategijas, be kita ko pasinaudodami kolektyvinėmis darbo sutartimis, rengti darbuotojų registravimosi sporto salėse ir (arba) klubuose kampanijas, skatinti sporto srities darbuotojus ginti savo interesus, įvesti darbo pertraukėles, skirtas fizinei veiklai. Reikia pabrėžti ir didinti sveikatos specialistų bei su mažais vaikais dirbančių mokytojų vaidmenį geriau informuojant apie sportavimą ir skatinant sportuoti, siekiant kurti naują kultūrą ir skatinti darbdavius ją puoselėti.

3.13.

Kalbant apie lyčių aspektą, Europos chartija dėl moterų teisių sporte (2) neabejotinai yra darbo planas, kuriuo remiantis turi būti toliau vykdomas švietimas skirtumų klausimais ir išbandoma nauja veikla bei tęsiamos skirtingų subjektų diskusijos ir bendradarbiavimas, ypač komunikacijos srityje, kurioje jau kurį laiką stebimas glaudesnis moterų ir žiniasklaidos ryšys, siekiant skatinti pagarbią ir dėmesingą žurnalistinę kalbą, sportą, orientuotą į kovą su visų formų smurtu, diskriminacija ir ekonomine nelygybe, bei judėjimo kultūrą, kuri taptų vis priimtinesnė ir prieinamesnė visiems.

4.   Sportas Darbotvarkėje iki 2030 m.

4.1.

Sportas yra žmones, tautas ir kultūras siejanti universali kalba, universalumas bei harmonija – sporte puoselėjamos vertybės. Sportas yra viena pagrindinių priemonių padėti, kad mūsų visuomenė taptų mąstančia, į tvarumą orientuota „aplinka“; sportas padeda įgyvendinti „Darbotvarkės iki 2030 m.“ tikslus, įtvirtinant pagarbos, supratimo, įtraukties ir dialogo principus ir prisidedant prie kiekvieno asmens vystymosi ir savirealizacijos, nepaisant jo amžiaus, lyties, kilmės, tikėjimo ar pažiūrų.

4.2.

Nepaisant to, kad sportas akivaizdžiai yra horizontalioji „Darbotvarkėje iki 2030 m.“ nurodytų principų įgyvendinimo priemonė, akivaizdu, kad kai kurie iš 17 šios darbotvarkės tikslų gali būti palankesni pasinaudoti sporto teikiamomis galimybėmis.

4.3.

Sportas yra sritis, už kurią ES atsakinga palyginti neseniai – tiktai įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. ES atsakinga už plėtojimą politikos, kuri būtų grindžiama konkrečiais elementais, įskaitant bendradarbiavimo skatinimą ir iniciatyvų, kuriomis remiamas fizinis aktyvumas ir sportas Europoje, valdymą. 2014–2020 m. laikotarpiu į programą „Erasmus+“ (3) pirmą kartą įtraukta speciali biudžeto eilutė, skirta sporto sektoriaus projektams ir tinklams paremti. 2021–2027 m. ES paramos sportui veiksmai bus tęsiami ir sustiprinti.

5.   Sportas ir sanglaudos politika

5.1.

ES stengiasi pasiekti, kad sporto varžybose būtų daugiau lygybės ir atvirumo ir kad būtų geriau ginamas sportuojančiųjų moralinis bei fizinis neliečiamumas, kartu atsižvelgiant į sporto ypatumus. Kalbant konkrečiau, ES atsakomybei priskirtos trys sporto sektoriaus veiklos sritys: 1) sporto visuomeninis vaidmuo, 2) sporto ekonominis aspektas, 3) sporto sektoriaus politinis ir teisinis pagrindas. Šiuose sektoriuose ES ne tik remia tam tikrus veiksmus tiesiogiai valdomomis finansinėmis priemonėmis, bet ir skatina sanglaudos politikos teikiamų galimybių panaudojimą ir papildomumą.

5.2.

Jau įrodyta, kad per sportą ir fizinę veiklą galima užtikrinti įvairių visuomenės grupių sąveiką, įveikti skirtumus ir sujungti vietos bendruomenes, taip pat įtraukti atskirtį patiriančias visuomenės grupes į bendruomenės gyvenimą. Be to, sporto projektai gali padėti siekti įvairių politinių tikslų: skatinti inovacijas, užtikrinti miestų regeneraciją, remti kaimo plėtrą ir prisidėti prie vidaus investicijų į Europos regionus.

6.   Sportas ir PSO „2018–2030 m. visuotinis fizinio aktyvumo veiksmų planas“

6.1.

„2018–2030 m. visuotiniame fizinio aktyvumo veiksmų plane“ (4) apibrėžti politiniais veiksmais įgyvendinami strateginiai tikslai, kuriais siekiama iki 2030 m. 15 % sumažinti bendrą suaugusiųjų ir paauglių fizinio aktyvumo stygių pasaulyje. Plane pabrėžiama, kaip svarbu laikytis tarpsektorinio ir holistinio požiūrio ir investavimo į socialinę, kultūrinę, ekonominę, aplinkos, švietimo ir kt. politiką siekiant paskatinti fizinį aktyvumą bei padėti siekti daugelio 2030 m. darnaus vystymosi tikslų (DVT). Plano įgyvendinimo strategijose turi būti atsižvelgiama į visus lemiamus veiksnius, darančius įtaką gyvenimo būdui, ir siekiama įgyvendinti efektyvius sveikatinimo veiksmus laikantis tarpsektorinio ir integruoto požiūrio.

6.2.

Fizinio aktyvumo skatinimas yra kompleksinis klausimas, kuriam spręsti reikia ne tik stiprios lyderystės ir politikos priemonių sveikatos srityje, kurios ypač svarbios nacionaliniu lygmeniu, bet ir didelės sąveikos su kitais – švietimo, kultūros, transporto, urbanistikos ir ekonomikos – sektoriais. Siekiant padidinti fizinį aktyvumą ir atgrasyti nuo nejudrios gyvensenos, būtina spręsti su fiziniu neaktyvumu susijusius svarbius aplinkos, socialinius ir individualius klausimus bei įgyvendinti efektyvius ir tvarius veiksmus užtikrinant kelių sektorių bendradarbiavimą nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu, laikantis tarpsektorinio požiūrio, kuriuo remiantis galima imtis veiksmų sveikatai nepalankiam elgesiui pakeisti tiek darant įtaką individualiam gyvenimo būdui, tiek sudarant aplinkos ir socialines sąlygas, galinčias paskatinti pakeisti netinkamą elgesį.

7.   Nuo strategijos prie praktikos

7.1.

Nepaisant akivaizdžios sporto ir fizinio aktyvumo įtakos siekiant plėtros, tvarumo ir sanglaudos tikslų, vis dar labai sunku pasiekti, kad ES fondai taptų prieinami iniciatyvoms, kuriomis siekiama skatinti ir stiprinti sportą, įgyvendinti. Pagrindine tokios padėties priežastimi galima laikyti tai, kad reglamentuose, kuriais grindžiama 2021–2027 m. sanglaudos politika, sportas nėra aiškiai įvardytas kaip sritis, į kurią reikėtų investuoti. Jeigu sportas būtų aiškiai minimas sanglaudos politikos įgyvendinimo programose, ne tik taptų aišku, kaip šie lėšų srautai turėtų pasiekti sportą, bet ir būtų supaprastintas fondų valdymo institucijų darbas teigiamai vertinant „sportui ir fiziniam aktyvumui“ skirtus projektus.

7.2.

Siekiant atskleisti sporto strateginę reikšmę įgyvendinant plėtros ir sanglaudos strategijas, priede pateikiama Darbotvarkės iki 2030 m. tikslų ir 2021–2027 m. sanglaudos politikos tikslų bei galimų veiksmų sporto srityje analizė.

---

(1)  Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos dėl mokymosi siekiant aplinkosauginio tvarumo.

(2)  Europos chartija dėl moterų teisių sporte.

(3)  Erasmus+ – Performance.

(4)  „2018–2030 m. visuotinis fizinio aktyvumo veiksmų planas“.