KOMISIJOS PRANEŠIMAS

dėl Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 26 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

(2020/C 32/01)

1. ĮVADAS

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (toliau – reglamentas) (1) 26 straipsnio 3 dalį, kai maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta yra nurodyta, tačiau ji skiriasi nuo jo pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalies ar kilmės vietos, taip pat reikia nurodyti atitinkamos pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalį ar kilmės vietą arba bent nurodyti, kad ji yra kita nei to maisto produkto.

2018 m. gegužės 28 d. Komisija priėmė Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2018/775 (2) (toliau – įgyvendinimo reglamentas), kuriuo nustatomos reglamento 26 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Visų pirma, įgyvendinimo reglamentu paaiškinama ir suderinama tai, kaip turi būti ženklinama pagrindinės (-ių) sudedamosios (-ųjų) dalies (-ių) kilmė.

Šio Komisijos pranešimo tikslas – suteikti maisto tvarkymo subjektams ir nacionalinėms institucijoms gaires dėl reglamento 26 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Šis pranešimas turėtų būti taikomas kartu su kitomis atitinkamomis reglamento ir įgyvendinimo reglamento nuostatomis. Visų pirma, šiomis gairėmis nedaromas poveikis reglamento 7 straipsnyje nustatytam klaidinančios informacijos teikimo vartotojams draudimui. Šiame pranešime paaiškinamos jau taikomų teisės aktų nuostatos. Juo nesiekiama nei išplėsti pareigų pagal tokius teisės aktus, nei nustatyti kokių nors papildomų reikalavimų atitinkamiems subjektams ir kompetentingoms institucijoms.

Šiuo pranešimu siekiama tik padėti piliečiams, verslo subjektams ir nacionalinėms kompetentingoms institucijoms taikyti reglamento 26 straipsnio 3 dalies ir įgyvendinimo reglamento nuostatas. Autoritetingai aiškinti Sąjungos teisę yra kompetentingas tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Šiame pranešime išreikštos nuomonės negali nulemti pozicijos, kurios Europos Komisija gali laikytis Sąjungos ir nacionaliniuose teismuose.

2. SU REGLAMENTO 26 STRAIPSNIO 3 DALIES TAIKYMO SRITIMI SUSIJĘ KLAUSIMAI

Reglamento 26 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos dvi konkrečių pagrindinių sudedamųjų dalių ženklinimo reikalavimų taikymo sąlygos: 1) galutinio maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodos buvimas ir 2) kad tokia nurodyta maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta skiriasi nuo jo pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalies ar kilmės vietos.

Pagal 26 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą konkrečios ženklinimo prievolės, nurodytos 26 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, taikomos tik tais atvejais, kurie patenka į įgyvendinimo reglamento taikymo sritį, kaip apibrėžta įgyvendinimo reglamento 1 straipsnyje.

Nustatyti du įgyvendinimo reglamento taikymo srities apribojimai.

Pirma, įgyvendinimo reglamento 1 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta gali būti nurodyta „pateikiant paaiškinimus, grafinius vaizdus, simbolius arba sąvokas su vietovių arba geografinių teritorijų nuorodomis, išskyrus įprastuose ir bendriniuose pavadinimuose esančius geografinius pavadinimus, kuriais paraidžiui nurodoma kilmė, tačiau kurie nėra bendrai suprantami kaip maisto produkto kilmės arba kilmės vietos nuoroda“.

Antra, įgyvendinimo reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „geografinės nuorodos, saugomos pagal Reglamentą (ES) Nr. 1151/2012 (3), Reglamentą (ES) Nr. 1308/2013 (4), Reglamentą (EB) Nr. 110/2008 (5) ar Reglamentą (ES) Nr. 251/2014 (6), arba pagal tarptautinius susitarimus“, taip pat registruotieji prekių ženklai, jeigu juose yra nurodyta kilmė, nepatenka į įgyvendinimo reglamento taikymo sritį. Įgyvendinimo reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta dėl šios antros išimties, kad, nors iš esmės reglamento 26 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ir šioje antroje išimtyje nurodytiems atvejams, atitinkamos įgyvendinimo taisyklės turi būti išsamiau išnagrinėtos ir bus priimtos vėliau.

2.1. Nuoroda į maisto tvarkymo subjektą

2.1.1. Ar etiketėje pateiktas maisto tvarkymo subjekto pavadinimas ir (arba) įmonės pavadinimas ir adresas galėtų būti pagrindas taikyti reglamento 26 straipsnio 3 dalį?

Remiantis reglamento 29 konstatuojamąja dalimi ir 2 straipsnio 2 dalies g punktu, etiketėje pateiktos nuorodos, susijusios su maisto tvarkymo subjekto pavadinimu, įmonės pavadinimu ar adresu, pagal šį reglamentą nelaikomos maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nurodymu. Todėl joks maisto tvarkymo subjekto juridinio asmens nurodymas iš esmės nėra pagrindas taikyti reglamento 26 straipsnio 3 dalį.

Vis dėlto, remiantis reglamento 7 straipsniu, tokios nuorodos gali būti laikomos klaidinančiomis dėl tikrosios maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos, jei jos aiškiai nurodytos ant pakuotės ir jei konkreti kilmė ar kilmės vieta buvo aiškiai nurodyta ir ta kilmė skiriasi nuo pagrindinės maisto produkto sudedamosios dalies kilmės. Kompetentingos nacionalinės institucijos turėtų įvertinti tokius atvejus, atsižvelgdamos į visą etiketėje pateiktą informaciją ir visą produkto pateikimo būdą.

2.2. Prekių ženklai

2.2.1. Ar prekių ženklai, kurie nėra saugomi registruotaisiais prekių ženklais, kaip nurodyta įgyvendinimo reglamento 1 straipsnio 2 dalyje, gali būti pagrindas taikyti reglamento 26 straipsnio 3 dalį?

Įgyvendinimo reglamento 1 straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad net jei registruotiesiems prekių ženklams priskiriamos kilmės nuorodos patenka į reglamento 26 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, įgyvendinimo reglamentas tokioms nuorodoms netaikomas, kol bus priimtos konkrečios taisyklės, susijusios su 26 straipsnio 3 dalies taikymu tokioms nuorodoms. ES teisės aktų leidėjas pripažino pagal konkrečius Sąjungos teisės aktus reglamentuojamų registruotųjų prekių ženklų specifinį pobūdį ir tikslus, todėl Komisija išsamiau nagrinės, kaip turi būti pateikta pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuoroda, kuri turi būti nustatyta reglamento 26 straipsnio 3 dalyje, kai to reikia registruotosioms prekės ženklo nuorodoms. Priešingai, ši išimtis netaikoma prekių ženklams, kuriuose yra geografinių nuorodų ir kurie yra neregistruotieji prekių ženklai, todėl įgyvendinimo reglamentas jiems taikomas kartu su pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį atsirandančiomis prievolėmis.

2.3. Maisto produkto pavadinimas

2.3.1. Ar įprastiniai pavadinimai, kuriuose yra geografinių nuorodų, laikytini pavadinimais, kuriuose nurodoma maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta?

Reglamento 2 straipsnio 2 dalies o punkte „įprastinis pavadinimas“ apibrėžiamas kaip pavadinimas, kuris valstybės narės, kurioje maisto produktas parduodamas, vartotojams yra priimtinas kaip maisto produkto pavadinimas ir kurio nereikia išsamiau aiškinti.

Pagal įgyvendinimo reglamento 8 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnio 1 dalį į įgyvendinimo reglamento taikymo sritį nepatenka įprasti ir bendriniai pavadinimai, įskaitant geografinius pavadinimus, kuriais paraidžiui nurodoma kilmė, tačiau kurie nėra bendrai suprantami kaip maisto produkto kilmės arba kilmės vietos nuoroda. Dažnai tokie pavadinimai yra susiję su geografine vieta, regionu ar šalimi, kurioje atitinkamas maisto produktas buvo iš pradžių pagamintas arba parduotas, ir ilgainiui tapo tam tikros kategorijos maisto produktų bendriniais ir (arba) įprastiniais pavadinimais. Jeigu vartotojas dėl tokių bendrinių pavadinimų ir įprastinių pavadinimų nesusidaro nuomonės apie konkrečią atitinkamo maisto produkto geografinę kilmę, jų naudojimas nėra pagrindas taikyti reglamento 26 straipsnio 3 dalį.

Pavyzdžiui: Frankfurto dešra.

Kadangi klausimas yra susijęs su kiekvienos valstybės narės vartotojų supratimu ir ES vartotojų nuomonės dėl šių aspektų labai skiriasi, reikia kiekvienu konkrečiu atveju apsvarstyti, ar konkretus pavadinimas vartotojui yra aiškiai suprantamas kaip bendrinis ir (arba) įprastinis pavadinimas.

2.3.2. Ar juridinių asmenų pavadinimai, kuriuose yra geografinė nuoroda, laikytini maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodomis?

Pagal reglamento 2 straipsnio 2 dalies n punktą „teisinis pavadinimas“ – maisto produkto pavadinimas, nustatytas jam taikomose Sąjungos nuostatose arba, jei tokių Sąjungos nuostatų nėra, įstatymuose ir kituose teisės aktuose, taikomuose valstybėje narėje, kurioje maisto produktas parduodamas galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms, numatytas pavadinimas.

Kitaip tariant, šie pavadinimai yra kodifikuoti įprastiniai pavadinimai, jei teisės aktų leidėjas mano, kad svarbu suderinti jų naudojimą ir dažnai – jais apibūdintų produktų sudėtį, siekiant užtikrinti, kad būtų patenkinti su konkrečiais pavadinimais parduodamų maisto produktų savybėmis susiję vartotojų lūkesčiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį nelaikoma, kad juridinių asmenų pavadinimuose, kuriuose yra geografinė nuoroda, nurodoma kilmės nuoroda, jei teisės aktų leidėjas jau atsižvelgė į 26 straipsnio 3 dalį.

2.4. Skirtingi teiginiai etiketėje

2.4.1. Ar tokios sąvokos, kaip „pagaminta“ ir „(kieno) gaminys“, po kurių pateikiama geografinė nuoroda, laikytinos maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodomis?

Tokius teiginius, kaip „pagaminta (šalyje)“ vartotojai sieja su kilmės nuoroda pagal 26 straipsnio 3 dalį ir todėl jie iš esmės turėtų būti laikomi maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuoroda. Be to, šios sąvokos yra susijusios su gamybos procesu, kuris, kalbant apie perdirbtus maisto produktus, pagal reglamentą galėtų atitikti kilmės šalies reikšmę, kaip apibrėžta Sąjungos muitinės kodekso (7) 60 straipsnio 2 dalyje, t. y. paskutinis esminis ekonomiškai pagrįstas maisto produkto perdirbimas arba apdorojimas, kurio metu buvo pagamintas naujas produktas arba kuris buvo svarbus jo gamybos etapas.

Panašiai, teiginys „(šalies) produktas“ paprastai vartotojo suprantamas kaip kilmės nuoroda pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį. Be to, tikėtina, kad sąvoka „(kieno) produktas“ vartotojui taip pat gali reikšti, kad visas maisto produktas, įskaitant jo sudedamąsias dalis, atvežtas iš etiketėje nurodytos šalies.

2.4.2. Ar tokie teiginiai, kaip „supakuota (kur)“ arba „Y užsakymu pagamino X“, po kurių nurodomas maisto tvarkymo subjekto pavadinimas ir jo adresas, laikytini maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodomis?

Teiginys „supakuota (kur)“ aiškiai nurodo vietą, kurioje maisto produktas buvo supakuotas, ir todėl apskritai mažai tikėtina, kad vartotojas jį susies su kilmės nuoroda pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį. Taigi, nepaisant to, kad aptariama sąvoka yra susijusi su geografine vietove, neturi būti laikoma, kad ja nurodoma maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta.

Tokios sąvokos, kaip „pagamino (kas) / supakavo (kas)“ (maisto tvarkymo subjekto pavadinimas ir adresas) arba „Y užsakymu pagamino X“ tiesiogiai reiškia nuorodą į atitinkamą maisto tvarkymo subjektą ir apskritai mažai tikėtina, kad vartotojas jas susies su maisto produkto kilmės nuoroda. Kaip paaiškinta šio pranešimo 2.1.1 punkte, etiketėje pateiktos nuorodos, susijusios su maisto tvarkymo subjekto įmonės pavadinimu ar adresu, pagal reglamentą nelaikomos maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nurodymu.

Nepaisant to, vartotojų suvokimą lemia visos etiketės sudedamosios dalys, įskaitant visą produkto pateikimo būdą. Todėl vertinant galimą klaidinantį maisto produkto pobūdį, susijusį su jo kilme, reikia atsižvelgti į visą pakuotę.

2.4.3. Ar akronimai, grafiniai vaizdai ar bet kokie kiti teiginiai, savanoriškai pridėti vien tik siekiant padėti vartotojams daugiakalbėse etiketėse rasti savo vietos kalbą, laikytini maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodomis?

Tokios nuorodos neturėtų būti laikomos kilmės nuoroda, jei jomis aiškiai nurodomos etiketėje pateikiamos informacijos apie maisto produktą skirtingų kalbų versijos.

2.4.4. Ar tokie teiginiai, kaip „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „receptas“, „įkvėpė (kas)“ ar „pagal (kieno stilių)“, kuriuose pateikiama geografinė nuoroda, laikytini maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodomis?

Tokie teiginiai, kaip „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „receptas“, „įkvėpė (kas)“ ar „pagal (kieno stilių)“ paprastai yra susiję su maisto produkto ar jo gamybos proceso receptūra ar specifinėmis savybėmis ir todėl iš esmės neturėtų būti laikomi kilmės nuoroda.

Tačiau vertinant galimą klaidinantį maisto produkto pobūdį, susijusį su jo kilme, reikia atsižvelgti į visą pakuotę. Taip pat paminėtina, kad, vadovaujantis reglamento 7 straipsniu, pirmiau nurodyti teiginiai yra pateisinami tik tada, jei atitinkamas maisto produktas turi specifinių savybių ar yra specifinio pobūdžio, arba buvo atliktas tam tikras gamybos procesas, kuris nulėmė deklaruojamą ryšį su etiketėje nurodyta geografine vieta.

2.4.5. Ar nacionalinis simbolis arba vėliavos spalvos būtų laikytini maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodomis?

Vartotojų požiūriu, vėliavos ir (arba) žemėlapiai laikomi svarbiausiomis kilmės ženklinimo nuorodomis. Todėl iš esmės aiškiai ir matomoje vietoje pateiktos su konkrečia geografine teritorija susijusios vėliavos ir (arba) žemėlapiai turėtų būti laikomi kilmės nuoroda ir todėl turėtų būti taikoma reglamento 26 straipsnio 3 dalis. Vartotojas taip pat gali vertinti kitus nacionalinius simbolius, pvz., atpažįstamą nacionalinį paminklą, kraštovaizdį ar asmenį, kaip maisto produkto kilmės nuorodą. Vis dėlto, kadangi tai, kaip šie simboliai suprantami, paprastai priklauso nuo produkto ir šalies, minėti grafiniai vaizdai turi būti vertinami kiekvienu atveju atskirai. Atsižvelgdamos į tai, valstybės narės visų pirma turėtų atsižvelgti į simbolių ir (arba) grafinių vaizdų išdėstymą, jų dydį, spalvą, šrifto dydį ir bendrą maisto produktų ženklinimo kontekstą, t. y. kad visas ženklinimas etiketėmis vartotojams nekeltų painiavos dėl maisto produkto kilmės.

Kalbant apie prekių ženklus, reglamento 26 straipsnio 3 dalies taikymo klausimai išdėstyti šio pranešimo 2.2.1 punkte.

Reikėtų konkrečiai apsvarstyti galimybę naudoti nuotraukas ir kitus teiginius, kuriais nurodoma į nacionalinį ir (arba) vietos renginį arba į nacionalinę ir (arba) vietos sporto komandą šiam renginiui pažymėti. Šios nuorodos, atsižvelgiant į jų nereguliarų pobūdį, turi būti vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju siekiant nustatyti, ar turi būti taikoma 26 straipsnio 3 dalis.

2.4.6. Ar pagal ES teisę arba prekių ženklais saugomomis geografinėmis nuorodomis pažymėtose maisto produktų etiketėse pateikti papildomi teiginiai galėtų būti pagrindas taikyti reglamento 26 straipsnio 3 dalį?

Įgyvendinimo reglamentas netaikomas pagal ES teisę saugomoms geografinėms nuorodoms ir registruotiesiems prekių ženklams, kol bus priimtos konkrečios taisyklės, kaip nurodyta jo 1 straipsnio 2 dalyje. Tačiau tais atvejais, kai maisto produkto etiketėje taip pat yra kitų vaizdinių teiginių, įskaitant tuos, kuriais daroma nuoroda į tas pačias ar skirtingas geografines vietoves, tokie teiginiai patektų į įgyvendinimo reglamento taikymo sritį, jei įvykdomos reglamento 26 straipsnio 3 dalies sąlygos.

2.5. Kokia yra įgyvendinimo akto ir ES ekologiškų maisto produktų srities teisės aktų nuostatų sąveika?

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 834/2007 (8) („Ekologiškų produktų reglamentu“) nustatyta bendroji ekologinės gamybos taisyklių sistema, įskaitant nuostatas dėl su ekologine gamyba susijusių terminų vartojimo. Be to, tame reglamente nustatytos ekologiškų produktų ženklinimo ir ES logotipo naudojimo sąlygos ir reikalaujama, kad naudojant šį logotipą būtų nurodoma kilmės vieta, kurioje buvo užaugintos produkto sudėtyje esančios žemės ūkio žaliavos. Tokiomis taisyklėmis vartotojui bus suteikta informacija, kuri yra lygiavertė 26 straipsnio 3 dalyje numatytai informacijai.

Pagal reglamento 1 straipsnio 4 dalį reglamentas taikomas nedarant poveikio specialiose konkretiems maisto produktams taikomose Sąjungos nuostatose nustatytiems ženklinimo reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, Ekologiškų produktų reglamento nuostatos laikomos lex specialis ir yra viršesnės už reglamento 26 straipsnio 3 dalį. Todėl tada, kai naudojamas ES ekologinės gamybos logotipas, reglamento 26 straipsnio 3 dalis netaikoma.

3. PAGRINDINĖS SUDEDAMOSIOS DALIES NUSTATYMAS

Pagal reglamento 2 straipsnio 2 dalies q punktą „pagrindinė sudedamoji dalis“ – maisto produkto sudedamoji dalis arba sudedamosios dalys, kuri (-ios) sudaro daugiau kaip 50 proc. to maisto produkto arba kurią (-ias) vartotojas paprastai sieja su maisto produkto pavadinimu ir kurios (-ių) kiekį daugeliu atvejų reikia nurodyti.

3.1. Kaip reikėtų nustatyti pagrindinę sudedamąją dalį?

Pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį maisto tvarkymo subjektai, remdamiesi reglamento 2 straipsnio 2 dalies q punkte pateikta apibrėžtimi, privalo pateikti informaciją apie šio maisto produkto pagrindinę (-es) sudedamąją (-ąsias) dalį (-is).

Pagrindinės sudedamosios dalies teisinėje apibrėžtyje nurodomi dviejų rūšių kriterijai, pagal kuriuos nustatoma pagrindinė maisto produkto sudedamoji dalis: a) kiekybinis kriterijus, pagal kurį sudedamoji dalis sudaro daugiau kaip 50 proc. maisto produkto, ir b) kokybinis kriterijus, pagal kurį vartotojai paprastai sieja sudedamąją dalį su maisto produkto pavadinimu.

Maisto tvarkymo subjektai, teikdami informaciją apie maisto produkto pagrindinę (-es) sudedamąją (-ąsias) dalį (-is), turėtų atsižvelgti į įvairius aspektus. Visų pirma, be kiekybinės maisto produkto sudėties, jie turi kruopščiai atsižvelgti į jo specifines savybes, pobūdį ir visą etiketės pateikimo būdą. Jie taip pat turi atsižvelgti į vartotojų suvokimą ir lūkesčius, susijusius su apie konkretų maisto produktą pateikta informacija. Maisto tvarkymo subjektai turėtų atsižvelgti į tai, ar tikėtina, kad tam tikros sudedamosios dalies kilmės nuoroda galėtų iš esmės paveikti vartotojų pirkimo sprendimus ir ar tokios kilmės nuorodos nebuvimas klaidintų vartotojus.

Taip pat paminėtina, kad pagal reglamento 7 straipsnį apie pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuorodą pateikta informacija neturi būti klaidinanti ir ja jokiu būdu neturėtų būti pažeidžiamos reglamento 26 straipsnio 3 dalyje išdėstytos nuostatos ir tikslai.

Valstybių narių kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų tinkamai įgyvendintos pirmiau nurodytos reglamento nuostatos.

3.2. Ar maisto produktas gali turėti daugiau kaip vieną pagrindinę sudedamąją dalį? Jei taip, ar ant maisto produkto, kuriame yra daugiau nei viena pagrindinė sudedamoji dalis, turėtų būti nurodoma visų pagrindinių sudedamųjų dalių kilmė?

Pagal reglamento 2 straipsnio 2 dalies q punkte pateiktą sąvokos „pagrindinė sudedamoji dalis“ apibrėžtį ši sudedamoji dalis gali būti sudedamoji dalis (vartojant žodžio vienaskaitą) arba sudedamosios dalys (vartojant žodžio daugiskaitą). Remiantis šia formuluote, reikėtų daryti išvadą, kad sąvokos „pagrindinė sudedamoji dalis“ apibrėžtyje nustatyta galimybė, kad maisto produkte gali būti daugiau nei viena maisto produkto sudedamoji dalis.

Be to, iš reglamento 26 straipsnio 3 dalies nuostatų aišku, kad jei maisto tvarkymo subjektas, remdamasis turima apibrėžtimi, nurodo daugiau nei vieną pagrindinę sudedamąją dalį, turi būti nurodyta visų šių pagrindinių sudedamųjų dalių kilmės šalis ar kilmės vieta.

3.3. Ar gali būti, kad dėl pagrindinės sudedamosios dalies apibrėžties taikymo nebus pagrindinės maisto produkto sudedamosios dalies?

Taikant reglamento 26 straipsnio 3 dalį, pirmiausia turi būti įvertinta, ar, remiantis reglamento 2 straipsnio 2 dalies q punkte pateikta apibrėžtimi, kokia nors maisto produkto sudedamoji dalis laikytina jo pagrindine sudedamąja dalimi. Tai reiškia, kad pagal reglamentą maisto produktas neturės pagrindinės sudedamosios dalies, jei nė viena iš jo sudedamųjų dalių nesudaro daugiau nei 50 proc. to maisto produkto, vartotojas paprastai nesieja nė vienos iš jo sudedamųjų dalių su maisto produkto pavadinimu, o daugeliu atvejų nurodyti kiekį nereikalaujama.

3.4. Ar reglamento 26 straipsnio 3 dalis ir atitinkamai įgyvendinimo reglamentas taikomas iš vienos sudedamosios dalies sudarytiems maisto produktams?

Reglamento 26 straipsnio 3 dalis galėtų būti taikoma maisto produktui, sudarytam iš vienos perdirbtos sudedamosios dalies, jei paskutinis esminis jo virsmas įvyko kitoje vietoje nei žaliavos sudedamosios dalies kilmės vieta arba jei sudedamoji dalis buvo gauta iš skirtingų vietų. Šiuo atveju reglamento 26 straipsnio 3 dalis būtų taikoma tada, jei nurodoma maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta, o pagrindinės sudedamosios dalies (vienintelės sudedamosios dalies) kilmės šalis ar kilmės vieta skiriasi nuo maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos.

3.5. Jei vartotojai gerai žino, kad maisto produkto pagrindinė sudedamoji dalis gali būti įsigyjama tik ne ES, ar jos kilmė turėtų būti nurodyta?

Reglamentu nenustatoma jokių išimčių dėl pagrindinių sudedamųjų dalių kilmės šalies ar kilmės vietos nenurodymo, kai ši šalis ar vieta skiriasi nuo maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos. Todėl, net jei pagrindinė maisto produkto sudedamoji dalis gali būti įsigyta tik ne ES, o nurodant galutinio maisto produkto kilmę pateikiama nuoroda į ES (arba valstybę (-es) narę (-es), pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalies nuostatas atitinkamos pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuoroda turi būti nurodyta.

3.6. Ar pagrindinė sudedamoji dalis gali būti sudėtinė sudedamoji dalis?

Pagal reglamento 2 straipsnio 2 dalies h punktą sąvoka „sudėtinė sudedamoji dalis“ – sudedamoji dalis, kuri pati yra iš daugiau nei vienos sudedamosios dalies sudarytas produktas.

Sudėtinė sudedamoji dalis patenka į reglamento 26 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, jei ji atitinka reglamento 2 straipsnio 2 dalies q punkte nustatytos pagrindinės sudedamosios dalies apibrėžties sąlygas.

Jei informacija apie pagrindinės sudedamosios dalies kilmę turi būti pateikta pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį ir pagrindinė sudedamoji dalis yra sudėtinė sudedamoji dalis, maisto tvarkymo subjektai turi pateikti pakankamai informacijos, kuri geriausiai atitiktų konkretų maisto produktą. Šiomis aplinkybėmis jie turėtų atsižvelgti į specifinį atitinkamo maisto produkto pobūdį, jo sudėtį ir gamybos procesą, vartotojų supratimą, lūkesčius ir interesą, susijusius su produkto sudėtinės sudedamosios dalies pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuoroda (sudėtinės sudedamosios dalies pagrindinės sudedamosios dalies kilmės vieta, pvz., derliaus nuėmimo vieta arba auginimo vieta), taip pat į tai, kaip sudėtinės sudedamosios dalies sudedamosios dalys yra nurodytos sudedamųjų dalių sąraše.

Taip pat paminėtina, kad pagal reglamento 7 straipsnį apie sudėtinės sudedamosios dalies kilmės nuorodą pateikta informacija neturi būti klaidinanti ir ja jokiu būdu neturėtų būti pažeidžiamos reglamento 26 straipsnio 3 dalyje išdėstytos nuostatos ir tikslai.

Valstybių narių kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų tinkamai įgyvendintos pirmiau nurodytos reglamento nuostatos.

4. GEOGRAFINIAI LYGMENYS

Kad vartotojai galėtų pasirinkti turėdami pakankamai informacijos, įgyvendinimo reglamente nustatytos specialios taisyklės, kurios taikomos tada, kai pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalis ar kilmės vieta nurodoma remiantis reglamento 26 straipsnio 3 dalimi. Šiomis taisyklėmis siekiama užtikrinti, kad tokia informacija būtų pakankamai tiksli ir prasminga.

Šiuo tikslu įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio a punkte suderinamos geografinės vietovės, į kurias, nurodant pagrindinę sudedamąją dalį, turi būti pateikiama nuoroda.

4.1. Ar būtų galima nurodyti tos pačios pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalį ar kilmės vietą, pateikiant nuorodą į skirtingo geografinio lygmens vietoves (pvz., „ES ir Šveicarija“)?

Įgyvendinimo reglamento 2 straipsnyje pateikiamas geografinių vietovių, į kurias, nurodant pagrindinę sudedamąją dalį, turėtų būti pateikiama nuoroda, sąrašas. Kad būtų įvykdyti reglamento 26 straipsnio 3 dalies reikalavimai, maisto tvarkymo subjektai turi pasirinkti vieną iš įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio a punkte išvardytų geografinių vietovių. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad įgyvendinimo reglamentu nesuteikiama galimybė nurodant vieną pagrindinę sudedamąją dalį sujungti tame reglamente išvardytų skirtingo geografinio lygmens vietovių pavadinimus.

Pavyzdžiui:

—	„Šveicarija“ atitinka 2 straipsnio a punkto iv papunktyje nustatytą geografinę vietovę. Tačiau „ES“ atitinka 2 straipsnio a punkto i papunktyje nustatytą geografinę vietovę. Galimybė sujungti šių dviejų vietovių pavadinimus įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio a punkte nenumatyta.

Tačiau maisto tvarkymo subjektai gali papildyti nuorodas „ES“ ir „ne ES“ pateikdami papildomos informacijos, jei ji atitinka reglamente nustatytus savanoriškai teikiamos informacijos apie maistą bendruosius reikalavimus (reglamento 36 straipsnis). Visų pirma tokia informacija neturėtų būti klaidinanti ar paini. Šiuo atžvilgiu maisto tvarkymo subjektai gali pateikti nuorodą „Šveicarija“ kaip papildomą savanoriškai teikiamą informaciją, kuria papildoma nuoroda „ne ES“.

Pavyzdžiui:

—	„ES ir ne ES (Šveicarija)“

—	„ES (Ispanija) ir ne ES (Šveicarija)“

4.2. Ar siekiant nurodyti pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalį ar kilmės vietą būtų galima sujungti ir valstybių narių, ir trečiųjų šalių pavadinimus?

Įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio a punkto iv papunkčiu suteikiama galimybė kaip pirminės sudedamosios dalies kilmės nuorodą nurodyti valstybę (-es) narę (-es) arba trečiąją (-iąsias) šalį (-is). Tai reiškia, kad maisto tvarkymo subjektai gali pasirinkti vieną iš šių nuorodų arba naudoti jas abi.

5. IŠDĖSTYMAS IR PATEIKIMAS

Pagal reglamentą apie pagrindinę sudedamąją dalį pateikta informacija turėtų papildyti vartotojams teikiamą informaciją apie maisto produkto kilmės šalį ar kilmės vietą. Ši informacija turi būti lengvai matoma, aiškiai įskaitoma ir, jei taikoma, neištrinama. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, įgyvendinimo reglamento 3 straipsnyje nustatytos aptariamos informacijos išdėstymo ir pateikimo etiketėje taisyklės.

5.1. Ar naudojant šalių kodus būtų galima nurodyti pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalį?

Pagal reglamento 9 straipsnio 1 dalies i punktą privaloma nurodyti kilmės šalį arba kilmės vietą reglamento 26 straipsnyje nustatytais atvejais. Be to, reglamento 9 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad pagal reglamento 9 straipsnio 1 dalį privalomai nurodyti duomenys būtų nurodomi žodžiais ir skaičiais, ir jie gali būti papildomai perteikiami piktogramomis ar simboliais.

Remiantis reglamento nuostatomis, pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalis visada turi būti nurodoma žodžiais. Šiuo atžvilgiu valstybės narės turi įvertinti, ar tam tikri šalių kodai galėtų būti laikomi žodžiais. Visų pirma, šalies kodas gali būti priimtinas, jei pagrįstai tikimasi, kad šalies, kurioje produktas parduodamas, vartotojai jį teisingai supras ir nebus klaidinami. Taip galėtų būti tokių santrumpų, kaip „JK“, „JAV“ ar „ES“, atveju.

5.2. Jei produkto pavadinime yra kilmės nuoroda ir produkto pavadinimas nurodytas keliose pakuotės vietose, ar pagrindinės sudedamosios dalies kilmė turėtų būti nurodoma kiekvienąkart, kai etiketėje nurodomas produkto pavadinimas? Tas pats klausimas yra susijęs su grafinėmis nuorodomis, pavyzdžiui, su vėliavomis

Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei maisto produkto kilmės nuoroda pateikiama žodžiais, informacija apie pagrindinės sudedamosios dalies kilmę turi būti pateikiama tame pačiame regėjimo lauke kaip ir maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuoroda. Įgyvendinimo reglamentu nesuteikiama lankstumo, kuriuo remiantis būtų galima nurodyti pagrindinės sudedamosios dalies kilmę tik kartą, jei galutinio maisto produkto kilmės nuoroda etiketėje būtų pateikta keletą kartų.

Iš reglamento matyti, kad pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuoroda vartotojams turi būti pateikiama aiškiai ir ji turi būti matoma, visada tame pačiame regėjimo lauke kaip ir produkto kilmės nuoroda, įskaitant vėliavas. Todėl, jei ant pakuotės būtų pakartotas prekinis pavadinimas, kuriame yra kilmės nuoroda arba vėliavos, taip pat turi būti atitinkamai pakartota informacija apie pagrindinės (-ių) sudedamosios (-ųjų) dalies (-ių) kilmę.

5.3. Ar reglamento 13 straipsnio 3 dalis taip pat taikoma pagal įgyvendinimo reglamento nuostatas pateikiamai pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuorodai?

Reglamento 13 straipsnyje nustatyti bendrieji principai, kuriais reglamentuojamas privalomos informacijos apie maisto produktus pateikimas, kaip nurodyta reglamento 9 straipsnio 1 dalyje, taigi ir informacijos apie kilmės šalį arba kilmės vietą, jei tai nustatyta 26 straipsnyje (reglamento 9 straipsnio 1 dalies i punktas). Reglamento 13 straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos nepažeidžiant tam tikrų kategorijų maisto produktams taikomų konkrečių Sąjungos nuostatų.

Įgyvendinimo reglamente nustatyti konkretūs pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuorodos pateikimo reikalavimai. Visų pirma, jo 3 straipsnyje nustatyta, kad tokia informacija turi būti pateikiama tame pačiame regėjimo lauke, kaip ir maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuoroda, o naudojamo šrifto x aukštis turi siekti bent 75 proc. maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodos šrifto x aukščio. Be to, nurodoma, kad bet kuriuo atveju informacija apie pagrindinės sudedamosios dalies kilmę turi būti pateikta šriftu, kuris negali būti mažesnis nei 1,2 mm dydžio šriftas.

Pirmiau nurodyti konkretūs įgyvendinimo reglamento reikalavimai turi būti papildyti horizontaliosiomis reglamento 13 straipsnio nuostatomis, kurios turėtų būti taikomos kartu.

Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis dėl reikalaujamo šrifto dydžio nurodant mažų pakuočių (kurių paviršiaus plotas mažesnis nei 80 cm2) privalomus duomenis. Kadangi reglamento 13 straipsnio nuostatos taikomos reglamento 9 straipsnio 1 dalyje išvardytiems privalomiems duomenims, jos taip pat taikomos pagal reglamento 26 straipsnio 3 dalį pateikiamai pagrindinės sudedamosios dalies kilmės nuorodai. Todėl pakuočių arba taros, kurių didžiausias paviršiaus plotas yra mažesnis nei 80 cm2, atveju įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas šrifto dydžio x aukštis yra lygus 0,9 mm arba didesnis.

(1) OL L 304, 2011 11 22, p. 18.

(2) OL L 131, 2018 5 29, p. 8.

(3) 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų (OL L 343, 2012 12 14, p. 1).

(4) 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013 12 20, p. 671).

(5) 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 (OL L 39, 2008 2 13, p. 16).

(6) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 251/2014 dėl aromatizuotų vyno produktų apibrėžties, aprašymo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1601/91 (OL L 84, 2014 3 20, p. 14).

(7) 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (nauja redakcija) (OL L 269, 2013 10 10, p. 1).

(8) 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 (OL L 189, 2007 7 20, p. 1).