P9_TA(2020)0025

Vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas

2020 m. sausio 30 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo (2019/2870(RSP))

(2021/C 331/02)

Europos Parlamentas,

—	atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2 straipsnį ir 3 straipsnio 3 dalį,

—	atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 8, 151, 153 ir 157 straipsnius,

—	atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos nuostatas dėl lyčių lygybės,

—	atsižvelgdamas į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 ir 25 straipsnius,

—	atsižvelgdamas į Europos socialinių teisių ramstį, ypač į jo 2, 3, 6, 9 ir 15 principus,

—	atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. ir jos darnaus vystymosi tikslus (DVT), ypač į jos 1, 5, 8 ir 10 tikslus ir atitinkamus jų uždavinius ir rodiklius,

—	atsižvelgdamas į 1951 m. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją dėl vienodo atlyginimo ir į 2019 m. TDO konvenciją dėl smurto ir priekabiavimo,

—	atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 7 d. Komisijos rekomendaciją dėl vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo stiprinimo didinant skaidrumą (1),

—	atsižvelgdamas į Komisijos 2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategiją (COM(2010)0491),

—	atsižvelgdamas į Komisijos dokumentą „Strateginė veikla siekiant lyčių lygybės 2016–2019 m.“,

—	atsižvelgdamas į Komisijos parengtą dokumentą „2017–2019 m. ES veiksmų planas. Kovoti su vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumu“ (COM(2017)0678),

—	atsižvelgdamas į Komisijos 2019 m. ataskaitą dėl moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (2) ir į 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES (3),

—	atsižvelgdamas į Europos lyčių lygybės instituto lyčių lygybės indeksą, ypač į 2019 m. indekso ataskaitą,

—	atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 7 d. Tarybos išvadas dėl Europos lyčių lygybės pakto 2011–2020 m. (4),

—	atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 18 d. Tarybos išvadas „Lygios moterų ir vyrų galimybės pajamų srityje. Vyrų ir moterų pensijų skirtumo panaikinimas“,

—	atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 13 d. Tarybos išvadas „Vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo panaikinimas. Pagrindinė politika ir priemonės“,

—	atsižvelgdamas į 2019 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas „Lyčių lygybe grindžiama ekonomika ES. Tolesni veiksmai“,

—	atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 24 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl vienodo užmokesčio už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams principo taikymo (5),

—	atsižvelgdamas į savo 2016 m. gegužės 26 d. rezoliuciją „Skurdas. Lyčių aspektas“ (6),

—	atsižvelgdamas į savo 2017 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio (7),

—	atsižvelgdamas į savo 2017 m. birželio 14 d. rezoliuciją dėl poreikio parengti ES strategiją siekiant pašalinti vyrų ir moterų pensijų skirtumą ir jo išvengti (8),

—	atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 3 d. rezoliuciją dėl moterų ekonominio įgalėjimo ES privačiajame ir viešajame sektoriuose (9),

—	atsižvelgdamas į savo 2017 m. lapkričio 16 d. rezoliuciją dėl kovos su nelygybe kaip darbo vietų kūrimo ir augimo skatinimo veiksnio (10),

—	atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 dalį,

kadangi lyčių lygybė yra vienas iš bendrų ir pagrindinių Europos Sąjungos principų, įtvirtintų ES sutarties 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 3 dalyje, SESV 8 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnyje; kadangi SESV 157 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti vienodo užmokesčio už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams principo taikymą; kadangi ekonominė nepriklausomybė yra būtina moterų ir vyrų savirealizacijos sąlyga ir kadangi siekiant lyčių lygybės labai svarbu užtikrinti vienodas galimybes gauti finansinių išteklių;

kadangi Europos socialinių teisių ramsčio antrajame principe nurodyta, kad „vienodas požiūris į moteris ir vyrus ir jų lygios galimybės turi būti užtikrinamos ir skatinamos visose srityse, įskaitant dalyvavimą darbo rinkoje, darbo valandas, darbo sąlygas ir kilimą karjeros laiptais“ ir kad „moterys ir vyrai turi teisę į vienodą užmokestį už vienodos vertės darbą“;

kadangi 2014 m. Komisijos rekomendacijoje išdėstytos pagrindinės priemonės, kuriomis siekiama padėti valstybėms narėms didinti skaidrumą ir stiprinti vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principą; kadangi šios priemonės apima darbuotojų teisę gauti informaciją apie darbo užmokesčio dydį, taip pat jų teisę į darbo užmokesčio ataskaitas, darbo užmokesčio auditą, kolektyvines derybas, statistiką ir administracinius duomenis, duomenų apsaugą, vienodos vertės darbo sąvokos, darbo vertinimo ir klasifikavimo sistemos išaiškinimą, paramą lygybės įstaigoms, nuoseklią teisių gynimo priemonių stebėseną ir vykdymą ir informuotumo didinimo veiklą;

kadangi visoje ES moterų pajamos neproporcingai mažesnės už vyrų pajamas; kadangi, remiantis naujausiais Komisijos duomenimis, ES vyrų ir moterų valandinis darbo užmokestis skiriasi 16 proc., nors įvairiose valstybėse narėse jis labai nevienodas; kadangi, atsižvelgiant į užimtumo lygį ir bendrą dalyvavimą darbo rinkoje, atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio padidėja iki 40 proc.; kadangi tik 8,7 proc. vyrų ES dirba ne visą darbo dieną, o beveik trečdalis moterų visoje ES (31,3 proc.) tai daro; kadangi esama konkrečios neigiamos sąsajos tarp profesijos feminizacijos ir darbo užmokesčio lygio – tai patvirtina vidutinio darbo užmokesčio mažėjimas įmonėse, kuriose 65 proc. ar daugiau darbuotojų yra moterys;

kadangi vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas apibrėžiamas kaip vyrų ir moterų vidutinio valandinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių skirtumas, išreikštas vyrų vidutinio valandinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių procentine dalimi; kadangi maždaug dviejų trečdalių vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo negalima paaiškinti lyčių skirtumais, susijusiais su darbo rinkos ypatumais, pvz., amžiumi, patirtimi ir išsilavinimu, profesine kategorija ar darbo laiku ir kitais pastebimais požymiais, ir tai rodo aiškų diskriminacijos veiksnį, be to, diskriminacija dėl lyties taip pat persipina su kitokia įvairių formų diskriminacija; kadangi tarpsektorinis požiūris yra labai svarbus siekiant suprasti daugialypę diskriminaciją, kuri susieja moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą dėl tam tikrų tapatybių ir lyties bei kitų socialinių veiksnių sankirtą;

kadangi moterų ekonominis įgalėjimas yra labai svarbus siekiant panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą; kadangi veiksmai šioje srityje yra ne tik teisingumo klausimas, bet ir ekonominė būtinybė, nes ekonominiai nuostoliai, patiriami dėl vyrų ir moterų užimtumo skirtumo, siekia apie 370 mlrd. EUR per metus (11); kadangi tai, kad moterys negauna lygiaverčio užmokesčio, taip pat riboja jų galimybes užsitikrinti ekonominę nepriklausomybę, taigi ir jų gebėjimą visiškai savarankiškai gyventi; kadangi, remiantis Moterų politikos tyrimų instituto duomenimis, dirbančių moterų skurdo lygis galėtų sumažėti nuo 8,0 iki 3,8 proc., jei moterims būtų mokamas toks pat darbo užmokestis kaip vyrams; kadangi 2,5 mln. iš 5,6 mln. šiuo metu skurstančių vaikų išbristų iš skurdo, jei būtų panaikintas vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas;

kadangi 15–24 metų amžiaus dirbančių vyrų ir moterų (7 proc.) mėnesinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių skirtumas buvo daugiau kaip penkis kartus mažesnis nei 65 metų ir vyresnių darbuotojų tarpe (38 proc. skirtumas tarp lyčių); kadangi taip pat egzistuoja vadinamasis motinystės darbo užmokesčio skirtumas, kai skiriasi moterų, turinčių išlaikomus vaikus ir jų neturinčių, taip pat motinų ir tėvų darbo užmokestis; kadangi skurdas daugiausia paplitęs tose šeimose, kuriose moterys vienos išlaiko šeimą: 2017 m. ES skurdo riziką patyrė 35 proc. vienišų motinų, palyginti su 28 proc. vienišų tėvų (12);

kadangi priežiūra yra pagrindinis mūsų visuomenės ramstis ir ja daugiausia užsiima moterys; kadangi šį disbalansą atspindi vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas ir jų pensijų skirtumas; kadangi motinystė ir vaikų, vyresnio amžiaus, sergančių ar neįgalių šeimos narių ir kitų priklausomų asmenų priežiūra yra papildomas darbas arba tam tikrais atvejais darbas visą darbo dieną, beveik išimtinai atliekamas moterų; kadangi tai atspindi darbo rinkos segregacija ir didesnis procentas moterų, dirbančių ne visą darbo dieną, dirbančių už mažesnį valandinį darbo užmokestį, darančių karjeros pertraukas ir turinčių mažesnį darbo stažą; kadangi šis darbas dažnai yra neapmokamas ir nepakankamai visuomenės vertinamas, nors jis yra labai svarbus visuomenei ir prisideda prie socialinės gerovės;

I.	kadangi daugiau kaip pusė neįgalių darbingo amžiaus moterų yra ekonomiškai neaktyvios; kadangi visose valstybėse narėse daugiau neįgalių moterų patiria didelį materialinį nepriteklių nei įgalių moterų;

J.	kadangi būtina ginti moterų teises teisėje ir gyvenime, taip pat imtis priemonių siekiant panaikinti visų formų išnaudojimą, smurtą, priespaudą ir moterų ir vyrų nelygybę;

kadangi vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo pasekmės apima 37 proc. vyrų ir moterų pensijų pajamų skirtumą, kuris išliks dešimtmečius, ir nevienodą moterų ir vyrų ekonominės nepriklausomybės lygį: 1 iš 5 moterų ES priklauso mažiausiai uždirbančiųjų grupei, palyginti su 1 iš 10 vyrų; kadangi pensijų skirtumo mažinimas taip pat yra kartų solidarumo klausimas;

kadangi šis vyrų ir moterų pensijų skirtumas kyla dėl įmokų skirtumų, susikaupę per visą moterų profesinį gyvenimą ir laikotarpius, kai jos nedalyvavo darbo rinkoje, tie skirtumai nustatyti moterims dėl daugelio rūšių nelygybės ir diskriminacijos, taip pat mažesnio atlygio ir diskriminacijos darbo užmokesčio srityje; kadangi siekiant panaikinti pensijų nelygybę ir apskritai užtikrinti ir padidinti pensijas būtina, kad socialinio aprūpinimo sistemos ir toliau būtų viešajame sektoriuje ir integruotų solidarumo ir perskirstymo principus, taip pat kad didžiausios pastangos būtų dedamos kovojant su mažų garantijų ir nereglamentuojamu darbu;

kadangi vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas ir jo priežastys turi proporcingai augančių žalingų pasekmių moterims visą gyvenimą ir dėl to vyrų ir moterų pensijų skirtumas šiuo metu yra daugiau nei dvigubai didesnis už darbo užmokesčio skirtumą; kadangi per gyvenimą labai išauga skurdo rizika, o tai rodo laipsniškai didėjantį bendrą darbo užmokesčio skirtumų poveikį; kadangi 75 metų ir vyresnių asmenų skurdas nuolat paplitęs tarp moterų, daugiausia dėl su lytimi susijusių nemokamų priežiūros pareigų poveikio, darbo užmokesčio ir darbo laiko skirtumų visą gyvenimą ir dėl to mažesnių pensijų, skirtingo vyrų ir moterų pensinio amžiaus kai kuriose valstybėse narėse ir dėl to, kad daugiau vyresnio amžiaus moterų gyvena vienos;

N.	kadangi Direktyva 2006/54/EB padėjo pagerinti moterų padėtį darbo rinkoje, tačiau daugelyje valstybių narių nepadaryta jokių esminių teisės aktų dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo panaikinimo pakeitimų;

kadangi darbo užmokesčio skaidrumas gali atlikti labai svarbų vaidmenį užtikrinant, kad būtų padaryta didelė pažanga sprendžiant vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo problemą, nes jis padeda atskleisti, kad moterų darbas yra nepakankamai įvertintas, ir atkreipti dėmesį į darbo rinkos segmentaciją pagal lytį, be kita ko, taikant priemones, kuriomis nustatomi objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos galima užtikrinti neutralų lyčių požiūriu vertinimą ir palyginti darbo vertę įvairiose darbo vietose ir sektoriuose;

kadangi nuo nuostatų dėl lyties nepriklausomi darbo įvertinimo metodai labai svarbūs siekiant, kad būtų galima palyginti darbą pagal jo apimtį ir sudėtingumą ir nustatyti vieno darbo statusą kito darbo atžvilgiu tam tikrame sektoriuje arba organizacijoje, neatsižvelgiant į tai, ar tuos darbus atlieka moterys ar vyrai;

kadangi dėl skurdo rizikos ir mažesnio finansinio nepriklausomumo, kuriuos lemia vyrų ir moterų darbo užmokesčio ir pensijų skirtumai, moterys toliau patiria smurtą dėl lyties, ypač smurtą šeimoje, ir joms sunkiau nutraukti smurtinius santykius; kadangi, Jungtinių Tautų duomenimis, psichologinį ar seksualinį priekabiavimą darbo vietoje arba priekabiavimą, turintį sunkių pasekmių asmeniniams ir profesiniams siekiams, visame pasaulyje patiria beveik 35 proc. moterų ir tai kenkia moterų savigarbai ir jų pozicijai derybose dėl teisingesnio atlyginimo;

kadangi vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo priežasčių yra daug ir jos apima tiek struktūrinius, tiek kultūrinius veiksnius, viena vertus, pagal lytį susiskaidžiusias darbo rinkas ir sektorius, profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros galimybių ir paslaugų trūkumą, nes moterys yra pagrindiniai tiek vaikus, tiek kitus priklausomus asmenis prižiūrintys asmenys, vis dar taikomas „stiklo lubas“, dėl kurių moterys negali pasiekti aukščiausio savo karjeros laiptelio, taigi ir gauti aukščiausio lygio atlyginimų, ir, kita vertus, lyčių stereotipus, susijusius su moterų vaidmenimis ir siekiais, nuostatas dėl lyties, matomas darbo užmokesčio struktūroje ir užmokestį nustatančiuose organuose, ir giliai įsišaknijusius lūkesčius dėl moterų kaip motinų vaidmens, kurie lemia karjeros pertraukas, karjeros nutraukimą ar perėjimą prie darbo ne visą darbo dieną, taip pat darbo užmokesčio skaidrumo trūkumą;

kadangi vyrų ir moterų darbo užmokesčio ir su juo susijusių pajamų ir pensijų skirtumų priežastys yra įvairios, struktūrinės ir dažnai tarpusavyje susijusios; kadangi šias priežastis galima padalyti į du elementus: pirma, vieną elementą tariamai galima paaiškinti moterų ir vyrų darbo rinkos ypatumų skirtumais, ir, antra, kitas elementas tariamai lieka nepaaiškinamas tokiais ypatumais, bet būtent pastarasis elementas yra pagrindinis vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo veiksnys beveik visose pasaulio šalyse;

kadangi šie moterų ir vyrų darbo rinkos ypatumų skirtumai apima amžių, patirtį ir išsilavinimą, profesinį sektorių ar darbo laiką; kadangi tai atspindi faktas, kad moterys dažniau dirba ne visą darbo dieną, susiduria su įmonių taikomomis „stiklo lubomis“, dirba sektoriuose, kuriuose dominuoja moterys ir kuriuose mokamas mažesnis darbo užmokestis, arba dėl su lytimi susijusių socialinių normų dažnai joms tenka pagrindinė atsakomybė už savo šeimos priežiūrą ir todėl jos nedirba; kadangi tą svarbesnį nepaaiškinamą elementą galima priskirti lyčių stereotipams, diskriminacijai darbo užmokesčio srityje ir dažnai nepakankamam darbo, kuriame dominuoja moterys, įvertinimui, kuris gali būti ir tiesioginis, ir netiesioginis, ir tas elementas tebėra paslėptas reiškinys, su kuriuo reikia veiksmingiau kovoti;

kadangi moterys sudaro beveik 60 proc. absolventų ES, tačiau jų tebėra neproporcingai mažai mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos ir skaitmeninės karjeros srityse; kadangi dėl to profesinė nelygybė reiškiasi naujais pavidalais ir, nepaisant investicijų į švietimą, tikimybė, kad jaunos moterys bus ekonomiškai neaktyvios, visa dar yra dvigubai didesnė nei jaunų vyrų atveju;

primena, kad vienodas užmokestis už vienodą arba vienodos vertės darbą yra vienas iš pagrindinių ES principų ir kad valstybės narės privalo panaikinti diskriminaciją dėl lyties visais atlyginimo už tą patį arba vienodos vertės darbą aspektais ir sąlygomis; labai apgailestauja dėl to, kad vyrų ir moterų darbo užmokesčio už vienodos vertės darbą skirtumas išlieka ir kad per pastarąjį dešimtmetį ES vidurkis pagerėjo minimaliai;

ragina Komisiją pateikti naują plataus užmojo ES lyčių lygybės strategiją, grindžiamą ankstesne strategija ir strateginiu įsipareigojimu, į kurią būtų įtrauktos privalomos priemonės, susijusios su vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumu ir darbo užmokesčio skaidrumu, taip pat aiškūs tikslai ir stebėjimo procesai, siekiant skatinti lyčių lygybę ir vertinti jos įgyvendinimo pažangą, visų pirma susijusią su vyrų ir moterų darbo užmokesčio ir atitinkamų pensijų skirtumais, taip pat moterų ir vyrų, kaip lygiaverčių šeimą išlaikančių asmenų ir prižiūrinčiųjų asmenų, skatinimu;

primena, kad vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas ir jo priežastys lemia proporcingai didėjantį neigiamą poveikį moterims per visą gyvenimą, kol galiausiai lemia vyrų ir moterų pensijų skirtumą, kuris yra daugiau nei dukart didesnis nei darbo užmokesčio skirtumas; primena, kad moterys patiria didesnę skurdo riziką senatvėje nei vyrai, kurią lemia per visą gyvenimą patirti darbo užmokesčio ir darbo laiko skirtumai, skirtingas vyrų ir moterų pensinis amžius kai kuriose valstybėse narėse ir tai, kad daugiau vyresnio amžiaus moterų gyvena vienos; ragina valstybes nares įdiegti konkrečias kovos su vyresnio amžiaus moterų skurdo rizika priemones, tuo tikslu didinant pensijas ir kartu teikiant socialinę paramą; primena, kad, papildomai prie darbo santykių reglamentavimo, grindžiamo didesnėmis darbuotojų teisėmis, reglamentuojamo darbo, taip pat mažų garantijų darbo uždraudimo, reikėtų atkurti, ginti ir skatinti kolektyvines derybas, kaip esminę priemonę siekiant įveikti nelygybę, visų pirma darbo užmokesčio srityje, tačiau ir darbuotojų teisių gynimo ir stiprinimo srityje;

ragina iki 2020 m. pabaigos nedelsiant peržiūrėti ir plačiais užmojais atnaujinti veiksmų planą dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo – plane valstybėms narėms turėtų būti nustatyti aiškūs tikslai per ateinančius penkerius metus sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą ir turėtų būti užtikrinta, kad į šiuos tikslus būtų atsižvelgta rengiant konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas; ypač pabrėžia, kad į naująjį veiksmų planą reikia įtraukti tarpsektorinę perspektyvą; ragina Komisiją pagal veiksmų planą ypatingą dėmesį skirti veiksniams, dėl kurių atsiranda pensijų skirtumas, ir įvertinti, ar reikia konkrečių priemonių šiam skirtumui sumažinti ES ir nacionaliniu lygmenimis;

ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų siekiant panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, tuo tikslu griežtai taikant vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principą tuo tikslu ne tik priimant teisės aktus ir taikant kovos su diskriminacija darbo užmokesčio srityje priemones, bet ir atkuriant, skatinant ir ginant kolektyvines derybas; be to, ragina imti priemonių, kuriomis būtų panaikinta vertikalioji ir horizontalioji segregacija įdarbinimo srityje ir diskriminacinė praktika sprendžiant dėl priėmimo į darbą ar paaukštinimo; ragina imtis priemonių, kuriomis būtų padidinta socialinė apsauga motinystės, nedarbo, ligos, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų srityse;

palankiai vertina Komisijos pirmininkės ir už lygybę atsakingos Komisijos narės įsipareigojimą per pirmąsias 100 Komisijos kadencijos dienų pateikti priemonių, kuriomis būtų nustatytos privalomos darbo užmokesčio skaidrumo priemonės; mano, kad būsima direktyva turėtų apimti griežtą vykdymo užtikrinimo politiką tiems, kurie jos nesilaiko, ir ji turėtų būti taikoma tiek privačiajam, tiek viešajam sektoriui, tinkamai atsižvelgiant į mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) ypatumus, ir visam atlyginimo paketui, įskaitant visas jo sudedamąsias dalis, ir kad jos taikymo sritis turėtų būti plati; ragina Komisiją, remiantis savo 2014 m. rekomendacija, imtis konkrečių priemonių, pvz.: a) aiškiai apibrėžti darbo vertės vertinimo kriterijus, b) nustatyti lyčių požiūriu neutralias darbo vertinimo ir klasifikavimo sistemas, c) įvesti vyrų ir moterų darbo užmokesčio auditą ir ataskaitas siekiant užtikrinti vienodą darbo užmokestį, d) nustatyti darbuotojų teisę prašyti išsamios informacijos apie darbo užmokestį ir teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis ir e) aiškius tikslus, susijusius su įmonių veiklos rezultatais lygybės srityje; yra tvirtai įsitikinęs, kad tokios priemonės būtinos siekiant nustatyti diskriminacijos darbo užmokesčio srityje atvejus, kad darbuotojai galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus ir prireikus imtis veiksmų; ragina Komisiją rengiant būsimus darbo užmokesčio skaidrumo teisės aktus propaguoti socialinių partnerių ir kolektyvinių derybų visais lygmenimis (nacionaliniu, sektorių, vietos ir įmonių) vaidmenį;

ragina Komisiją papildyti darbo užmokesčio skaidrumo iniciatyvą – glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais parengti ir nustatyti lyčių požiūriu neutralių darbo vertinimo ir klasifikavimo sistemų gaires ir apibrėžti aiškius darbo vertės vertinimo kriterijus (pvz., kvalifikaciją, atsakomybės lygį, fizinę ir psichologinę naštą, darbo pamainomis modelius ir t. t.), pagal kuriuos būtų galima palyginti darbo vertę įvairiose darbo vietose ir įvairiuose sektoriuose, siekiant užtikrinti, kad būtų mokamas teisingesnis darbo užmokestis už darbą sektoriuose, kuriuose daugiausia dirba moterys, darbo prestižas paprastai ne toks didelis ir atitinkamai mokamas mažesnis darbo užmokestis nei sektoriuose, kuriuose dominuoja vyrai;

ragina Komisiją savo veiksmus grįsti dabartine ES teisės aktų dėl vienodo darbo užmokesčio ir vienodo darbo užmokesčio principo veikimo ir įgyvendinimo peržiūra ir laiku užtikrinti Direktyvos 2006/54/EB peržiūrą, siekiant atnaujinti ir patobulinti esamus teisės aktus dėl praktiškai įgyvendinamo vienodo darbo užmokesčio principo, pagerinti vykdymo užtikrinimą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir įtraukti bet kokios diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lyties pakeitimo draudimą; ragina gerinti galimybes kreiptis į teismą ir nustatyti tvirtesnes procedūrines teises siekiant kovoti su diskriminacija darbo užmokesčio atžvilgiu;

primena, kad Komisijos 2017 m. ataskaitoje dėl Komisijos rekomendacijos dėl vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo stiprinimo didinant skaidrumą (COM(2017)0671) įgyvendinimo nustatyta, kad priemonės buvo neveiksmingos ir netinkamai įgyvendintos; todėl palankiai vertina Komisijos pirmininkės įsipareigojimą, išreikštą politinėse gairėse būsimai Europos Komisijai 2019–2024 m., užtikrinti, kad vienodo užmokesčio už vienodą darbą principas būtų pagrindinis naujos Europos lyčių strategijos principas, be to, palankiai vertina tai, kad pripažįstama, jog lyčių lygybė yra labai svarbus ekonomikos augimo aspektas ir pagrindinių teisių bei teisingumo klausimas;

10.

pakartoja savo raginimą padaryti, kad Europos socialinių teisių ramstis, kuriuo skatinama didėjanti konvergencija, taptų realybe tiek ES, tiek valstybių narių lygmeniu, siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į moteris ir vyrus ir lygias jų galimybes, taip pat užtikrinti moterų ir vyrų teisę į vienodą užmokestį už vienodą arba vienodos vertės darbą; pabrėžia, kad lyčių nelygybės panaikinimas turėtų būti konkretus programos, pakeisiančios strategiją „Europa 2020“, tikslas;

11.

ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų siekiant galutinai panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą: griežtai įgyvendinti vienodo darbo užmokesčio principą, užtikrinti, kad ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų darbo užmokestis atitiktų visos darbo dienos ekvivalentą, priimti teisės aktus, kuriais didinamas darbo užmokesčio skaidrumas ir teisinis aiškumas siekiant nustatyti nuostatas dėl lyties ir diskriminaciją, matomas darbo užmokesčio struktūrose, kovoti su vertikalia ir horizontalia profesine segregacija ir kovoti su darbdavių išankstiniu nusistatymu priimant sprendimus dėl įdarbinimo ir paaukštinimo;

12.

pabrėžia, kad galimybė dirbti ir tai lengvinančios sąlygos yra itin svarbios siekiant užtikrinti moterų emancipaciją ir nepriklausomumą visose gyvenimo srityse, be kita ko, nuo darbo iki socialinio, ekonominio ir politinio dalyvavimo; pabrėžia, kad pažanga siekiant moterų ir vyrų lygybės ir skatinant moterų teises yra būdas, kuriuo siekiama visos visuomenės socialinės pažangos, kartu pagerinant moterų socialinę ir ekonominę padėtį;

13.

taip pat ragina valstybes nares pakankamai investuoti į formaliojo ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų teikimą, prieinamumą, įperkamumą ir kokybę naudojantis Europos struktūriniais ir investicijų fondais pagal Barselonos tikslus, taip pat investuoti į ilgalaikės priežiūros paslaugas ir šeimai palankius darbo susitarimus, siekiant užtikrinti lygiateisį ir nuolatinį moterų dalyvavimą darbo rinkoje priemonėmis, kurios suteikia pakankamai lankstumo, kad būtų galima skatinti didesnį moterų užimtumą; pakartoja, kad, siekdamos kovoti su vyresnio amžiaus moterų skurdo rizika, taip pat šalinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo priežastis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad vyresnio amžiaus moterys būtų aprūpintos pakankamomis lėšomis, įskaitant tokias priemones kaip priežiūros laikotarpių kreditai, pakankamos minimalios pensijos, išmokos netekus maitintojo ir vyrų teisės į atostogas dėl šeimos priežasčių, siekiant užkirsti kelią skurdo feminizacijai; ragina Tarybą nustatyti vyresnio amžiaus žmonių ir priklausomų asmenų priežiūros tikslus, panašius į Barselonos vaikų priežiūros tikslus;

14.

ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti politiką, kuria skatinamas moterų užimtumas ir jų finansinis nepriklausomumas, įskaitant politiką, kuria skatinama marginalizuotoms grupėms priklausančių moterų integracija į darbo rinką; ragina valstybes nares kovoti su darbo rinkos segmentacija dėl lyties, investuojant į formalųjį švietimą, savišvietą ir neformalųjį švietimą, mokymąsi visą gyvenimą ir profesinį mokymą moterims, siekiant užtikrinti, kad jos turėtų galimybę gauti kokybišką darbą ir turėtų galimybių persikvalifikuoti ir kelti kvalifikaciją atsižvelgiant į būsimus darbo rinkos pokyčius; ypač ragina labiau skatinti verslumą, gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos dalykus, skaitmeninį švietimą ir finansinį mergaičių raštingumą nuo ankstyvo amžiaus, siekiant kovoti su esamais švietimo stereotipais ir užtikrinti, kad daugiau moterų patektų į besivystančius ir gerai apmokamus sektorius;

15.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad būtų greitai priimta ir įgyvendinta Direktyva dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, o Komisiją – atidžiai stebėti jų daromą pažangą, siekiant parengti ataskaitą ir atlikti atitinkamus jos įgyvendinimo tyrimus;

16.

atkreipia dėmesį į nepakankamo moterų vadovaujamose pareigose skaičiaus poveikį vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumui ir pabrėžia, kad būtina skubiai skatinti vyrų ir moterų lygybę visais sprendimų priėmimo lygmenimis verslo ir valdymo srityse; ragina valstybes nares atnaujinti derybas Taryboje dėl siūlomos direktyvos dėl moterų valdybose, nes tai galėtų padėti pašalinti „stiklo lubas“;

17.

ragina Komisiją ir valstybes nares rinkti išskaidytus duomenis, kad būtų galima geriau įvertinti ir stebėti pažangą, daromą siekiant panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, ir sykiu ypatingą dėmesį skirti grupėms, patiriančioms daugialypę ir tarpsektorinę diskriminaciją, pvz., neįgalioms moterims, migrantėms ir etninėms mažumoms priklausančioms moterims, romų tautybės moterims, vyresnio amžiaus moterims, moterims kaimo vietovėse ir ištuštėjusiose vietovėse, vienišoms motinoms ir LGBTIQ asmenims;

18.

pabrėžia, kad reikia toliau gerinti pagal lytį suskirstytų duomenų rinkimą, kad jie būtų dar geresni pagal tokias sritis, kaip neoficialus užimtumas, verslumas ir galimybės gauti finansavimą, prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų, smurtas prieš moteris ir neapmokamas darbas; pabrėžia, kad reikia rinkti ir naudoti kokybiškus duomenis ir įrodymus, kad būtų galima formuoti informacija ir įrodymais pagrįstą politiką; ragina Komisiją ir valstybes nares rinkti pagal lytį suskirstytus duomenis, kad būtų galima geriau įvertinti ir stebėti pažangą vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo mažinimo srityje, kartu skiriant dėmesio grupėms, kurios patiria įvairių rūšių ir tarpsektorinę diskriminaciją, pavyzdžiui, neįgalioms moterims, moterims migrantėms ar etninių mažumų moterims, moterims romėms, vyresnio amžiaus moterims, vienišoms motinoms ir LGBTIQ asmenims;

19.

ragina Komisiją įtraukti socialinius partnerius į naujos politikos, kuria siekiama panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, kūrimą; atsižvelgdamas į tai, ragina socialinius partnerius įsitraukti į diskusijas ir bendradarbiauti siekiant spręsti darbo užmokesčio skirtumo problemą, be kita ko, taikant pozityviosios diskriminacijos priemones, taip pat bendradarbiauti su pilietinės visuomenės organizacijomis siekiant aktyviai atsižvelgti į viešąją nuomonę, nes vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo panaikinimas yra visuotinis prioritetas;

20.

ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviau kovoti su mažų garantijų darbu, kurį dažniausiai dirba moterys, ir skurdo feminizacija; atkreipia dėmesį į didelį nedeklaruojamo moterų darbo mastą, kuris daro neigiamą poveikį jų pajamoms, socialinei apsaugai ir draudimui, ir ragina valstybes nares ratifikuoti 2011 m. TDO konvenciją dėl namų ūkio darbuotojų;

21.

ragina valstybes nares darbo teisės aktuose stiprinti motinystę ir tėvystę, visų pirma didinant atitinkamų atostogų trukmę ir užtikrinant, kad šios atostogos būtų visiškai apmokamos, taip pat mažinant darbo valandų skaičių maitinimo krūtimi laikotarpiu ir imantis tinkamų priemonių tokiai apsaugai užtikrinti, taip pat investuojant į nemokamo viešojo ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų bei ilgalaikes priežiūros paslaugų tinklą; pažymi, kad jei nėra galimybių gauti kokybiškų vaiko priežiūros paslaugų, tos paslaugos nepakeliamai brangios arba nėra pakankamos tų paslaugų infrastruktūros, susidaro didžiulės kliūtys, kad visų pirma moterys galėtų visais aspektais vienodomis sąlygomis dalyvauti visuomenėje ir dirbti;

22.

pripažįsta, kad smurtą ir priekabiavimą dėl lyties taip pat gali padidinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas, nes nukenčiančios moterys dėl priešiškos darbo aplinkos dažnai priverstos dirbti prasčiau apmokamą darbą; ragina valstybes nares pasirašyti ir ratifikuoti 2019 m. TDO konvenciją dėl smurto ir priekabiavimo, siekiant nustatyti veiksmingas smurto ir priekabiavimo darbe sąvokos, prevencijos ir uždraudimo priemones, įskaitant saugius ir veiksmingus skundų ir ginčų sprendimo mechanizmus, paramą, paslaugas ir teisių gynimo priemones;

23.

ragina Komisiją rodyti pavyzdį ir ES vienodo darbo užmokesčio dienos proga pateikti išsamią vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo ES institucijose analizę;

24.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) OL L 69, 2014 3 8, p. 112.

(2) OL L 204, 2006 7 26, p. 23.

(3) OL L 188, 2019 7 12, p. 79.

(4) OL C 155, 2011 5 25, p. 10.

(5) OL C 264 E, 2013 9 13, p. 75.

(6) OL C 76, 2018 2 28, p. 93.

(7) OL C 242, 2018 7 10, p. 24.

(8) OL C 331, 2018 9 18, p. 60.

(9) OL C 346, 2018 9 27, p. 6.

(10) OL C 356, 2018 10 4, p. 89.

(11) Mascherini, M., Bisello, M. ir Rioboo Leston, I.: The gender employment gap: Challenges and solutions, EUROFOUND, 2016.

(12) Pagal Europos lyčių lygybės instituto faktų suvestinę „Skurdas, lytis ir vieniši tėvai ES“, kurioje cituojami 2014 m. Europos Sąjungos statistikos apie pajamas ir gyvenimo sąlygas (ES-SPGS) duomenys.