P8_TA(2018)0447

ES mažumoms taikomi minimalūs standartai

2018 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ES mažumoms taikomų minimalių standartų (2018/2036(INI))

(2020/C 363/03)

Europos Parlamentas,

—	atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2 straipsnį ir 3 straipsnio 3 dalį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 19 straipsnį,

—	atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10, 21 ir 22 straipsnius,

—	atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (1) (Rasinės lygybės direktyva),

—	atsižvelgdamas į Kopenhagos kriterijus ir Sąjungos teisyną (acquis), kurį turi įgyvendinti šalis kandidatė, pageidaujanti įstoti į Sąjungą,

—	atsižvelgdamas į JT tautinėms arba etninėms, religinėms arba kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių deklaraciją ir JT deklaraciją dėl čiabuvių tautų teisių,

—	atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—	atsižvelgdamas į Generalinės Asamblėjos 2005 m. lapkričio 1 d. priimtą JT rezoliuciją A/RES/60/7 dėl Holokausto aukų atminimo,

—	atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvenciją ir į jos protokolus, ypač į Protokolą Nr. 12 dėl nediskriminavimo,

—	atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) 2018 m. ataskaitą dėl pagrindinių teisių padėties ir į antrąjį Europos Sąjungos mažumų ir diskriminacijos tyrimą (EU-MIDIS II),

—	atsižvelgdamas į JT neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos neprivalomą protokolą (A/RES/61/106), priimtą 2006 m. gruodžio 13 d.,

—	atsižvelgdamas į Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją ir Europos regioninių arba tautinių mažumų kalbų chartiją,

—	atsižvelgdamas į 2014 m. priimtą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 1985 dėl tautinių mažumų situacijos ir teisių Europoje,

—	atsižvelgdamas į 2017 m. priimtą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 2153 dėl romų ir klajoklių įtraukties skatinimo,

—	atsižvelgdamas į 2018 m. priimtą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 2196 dėl regioninių ir mažumos kalbų Europoje apsaugos ir skatinimo,

—	atsižvelgdamas į 2017 m. priimtą Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios kongreso rezoliuciją Nr. 424 dėl Europos regioninių ir mažumų kalbų dabartinės padėties,

—	atsižvelgdamas į 1993 m. priimtą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendaciją Nr. 1201 dėl papildomo Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo dėl mažumų teisių,

—	atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 1 d. priimtą Europos Tarybos Ministrų Komiteto deklaraciją dėl didėjančio priešiškumo romams ir rasistinio pobūdžio smurto prieš romus Europoje,

—	atsižvelgdamas į rekomendaciją Nr. 5 dėl Europos Tarybos ir Europos Sąjungos santykių, kuri buvo priimta 2005 m. gegužės 16–17 d. Varšuvoje vykusiame trečiajame Europos Tarybos aukščiausiojo lygio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime,

—	atsižvelgdamas į ESBO 1990 m. Kopenhagos dokumentą ir įvairias temines rekomendacijas ir gaires dėl mažumų teisių, kurias priėmė EBSO Vyriausiasis tautinių mažumų reikalų komisaras ir ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras,

—	atsižvelgdamas į savo 2018 m. vasario 7 d. rezoliuciją dėl mažumų ES valstybėse narėse apsaugos ir nediskriminavimo (2),

—	atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 25 d. rezoliuciją „Pagrindinių teisių aspektai romų integracijoje ES: kova su priešiškumu romams“ (3),

—	atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 28 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis (4),

—	atsižvelgdamas į savo 2016 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje (5),

—	atsižvelgdamas į savo 2015 m. balandžio 15 d. rezoliuciją Tarptautinės romų dienos proga dėl priešiškumo romams Europoje bei romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu atminimo dienos pripažinimo ES (6),

—	atsižvelgdamas į savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rezoliuciją dėl Europos kalbų išnykimo grėsmės ir kalbų įvairovės Europos Sąjungoje (7),

—	atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 8 d. rezoliuciją dėl mažumų apsaugos ir kovos su diskriminacija politikos išsiplėtusioje Europoje (8),

—	atsižvelgdamas į savo 2017 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją „2017 m. ES pilietybės ataskaita. Piliečių teisių stiprinimas demokratinių pokyčių Sąjungoje“ (9),

—	atsižvelgdamas į savo 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl ES demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmo sukūrimo (10),

—	atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimus ir praktiką, visų pirma į bylą T-646/13 Minority SafePack – one million signatures for diversity in Europe / Komisija ir į Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktiką;

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) ataskaitas ir apklausas, pvz., ataskaitą „Pagarba mažumoms priklausantiems asmenims ir jų apsauga 2008–2010 m.“, taip pat į kitas atitinkamas nacionalinių, Europos ir tarptautinių organizacijų bei nevyriausybinių organizacijų ataskaitas šiuo klausimu,

—	atsižvelgdamas į Europos Parlamento Jungtinės tradicinių mažumų, tautinių bendruomenių ir kalbų grupės veiklą ir išvadas,

—	atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—	atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą ir į Kultūros ir švietimo komiteto nuomonę (A8-0353/2018),

kadangi mažumoms priklausančių asmenų teisės yra sudedamoji universalių, nedalomų ir nepriklausomų žmogaus teisių dalis; kadangi mažumų teisių apsauga ir skatinimas turi esminę reikšmę taikai, saugumui ir stabilumui, taip pat visų tam tikroje teritorijoje gyvenančių asmenų tolerancijos, tarpusavio pagarbos, supratimo ir bendradarbiavimo skatinimui;

B.	kadangi ES yra kultūrų, kalbų, religijų, tradicijų ir istorijos mozaika, sudaranti skirtingų piliečių bendruomenę, kurią vienija jų bendros pagrindinės vertybės; kadangi šis Europos turtingumas nėra savaiminis – jis turi būti saugomas ir puoselėjamas;

kadangi maždaug 8 proc. ES piliečių priklauso nacionalinėms mažumoms ir apie 10 proc. kalba regioninėmis arba mažumų kalbomis; kadangi nuolatinis priekabiavimas, diskriminacija – įskaitant daugialypę ir tarpsektorinę diskriminaciją – ir smurtas riboja mažumoms priklausančių asmenų galimybes visapusiškai naudotis savo pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis bei kenkia jų lygiateisiškam dalyvavimui visuomenės gyvenime;

D.	kadangi mažumoms priklausančių asmenų teisių apsauga gali padėti sukurti tvarią Europos ateitį ir padėti užtikrinti orumo, lygybės ir nediskriminavimo principų laikymąsi; kadangi nauda teikiama ne tik mažumoms: ši teisių apsauga ir skatinimas užtikrins stabilumą, ekonominę plėtrą ir gerovę visiems;

kadangi Lisabonos sutartimi į ES pirminę teisę įvesta sąvoka „mažumoms priklausantys asmenys“, ir tai yra pirmoji aiški nuoroda į juos ES teisės istorijoje; kadangi ES sutarties 2 straipsnyje teigiama, kad „Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises“ ir kad „šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė“; kadangi šios vertybės yra bendros visoms valstybėms narėms ir ES ir kiekviena valstybė narė atskirai turi nuosekliai jas ginti ir aktyviai skatinti visose savo politikos srityse – tiek vidaus, tiek išorės; kadangi šios teisės turi būti traktuojamos vienodai kaip ir kitos Sutartyse įtvirtintos teisės;

F.	kadangi ES Sutartyse, vadovaujantis tarptautinėje teisėje įtvirtintu požiūriu, terminas „mažumos“ neapibrėžtas; kadangi ES sutarties 17 straipsnyje teigiama, kad Komisija turi užtikrinti Sutarčių taikymą;

G.	kadangi SESV 19 straipsnyje nustatyta, kad Taryba vienbalsiai, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą ir Europos Parlamentui pritarus gali imtis atitinkamų kovos su diskriminacija veiksmų;

kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija įtvirtino sąvoką „tautinės mažumos“ kaip ES teisės terminą; kadangi Chartijos 21 straipsnyje aiškiai pabrėžiama, kad diskriminacija draudžiama; kadangi ypatingą dėmesį reikėtų skirti labiausiai pažeidžiamoje padėtyje esančių asmenų pagrindinių teisių apsaugai;

I.	kadangi apibrėžiant Sąjungos pilietybę ES sutarties 9 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad Sąjunga laikosi savo piliečių lygybės principo ir jie gauna vienodą dėmesį iš jos institucijų, įstaigų, biurų ir agentūrų;

pabrėžia, kad Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (angl. FCNM) ir Kalbų chartija yra pagrindiniai tarptautinės mažumų apsaugos sistemos laimėjimai ir svarbios tarptautinių standartų nustatymo priemonės šios konvencijos šalims; kadangi atitinkamų susitarimų poveikį susilpnina lėtas ratifikavimo procesas, šalių įtraukiamos išlygos ir tikrinimo įgaliojimų nebuvimas, dėl kurio jų laikymasis tampa priklausomas nuo geros valstybių valios; kadangi, be to, dėl sistemingo teismo nutarčių, sprendimų ir rekomendacijų nevykdymo dviejų tarptautinių dokumentų nesilaikymas tampa norma;

K.	kadangi rengiant bendrus Europos minimaliuosius mažumoms priklausančių asmenų apsaugos standartus, reikia atsižvelgti į valstybėse narėse, pvz., Italijoje (Alto Adidžė / Pietų Tirolis) ar Vokietijoje (Šlėzvigas-Holšteinas), jau taikomą geriausią praktiką;

L.	kadangi mažumoms priklausančių asmenų teisės užtikrinamos ir daugiašaliais, ir dvišaliais tarptautiniais susitarimais ir yra įtvirtintos daugelio valstybių narių konstitucinėse sistemose, o jų laikymasis yra esminė teisinės valstybės vertinimo prielaida;

kadangi Rasinės lygybės direktyva yra pagrindinė teisinė priemonė kovoti su etnine ir rasine diskriminacija; kadangi keletas valstybių narių dar nėra iki galo ją įgyvendinusios; kadangi šios direktyvos 5 straipsnyje nurodoma, kad siekiant užtikrinti visapusišką lygybę, vienodo požiūrio principas nė vienai valstybei narei nedraudžia toliau taikyti arba imtis konkrečių priemonių, skirtų užkirsti kelią patirti su rase arba etnine kilme susijusią žalą arba ją atlyginti;

N.	kadangi Europos Sąjungos motto „Suvienijusi įvairovę“, priimtas 2000 m., kuris pabrėžia, kad pagarba įvairovei – viena iš pamatinių Europos Sąjungos vertybių;

kadangi Kopenhagos kriterijai yra sudedamoji stojimo į ES kriterijų dalis; kadangi pagal vieną iš trijų Kopenhagos kriterijų aiškiai reikalaujama, kad šalys užtikrintų demokratiją, teisinės valstybės principų laikymąsi, žmogaus teises ir pagarbą mažumoms bei jų apsaugą; kadangi šaliai kandidatei tapus valstybe nare nevykdoma jokia tolesnė mažumų teisių stebėsena;

kadangi patirtis rodo, kad narystei besirengiančios šalys yra labiau linkusios laikytis Kopenhagos kriterijų; kadangi nėra tinkamos sistemos, kuria būtų užtikrintas šių kriterijų laikymasis po įstojimo į ES, valstybėse narėse, joms tapus ES narėmis, gali įvykti regresas; kadangi ES vis dar nėra bendrų Sąjungos lygmens mažumų apsaugos valstybėse narėse standartų;

kadangi šiuo metu Sąjunga turi tik riboto veiksmingumo priemones, kuriomis gali reaguoti į sistemines ir institucines diskriminacijos, rasizmo ir ksenofobijos apraiškas; kadangi, nepaisant daugybės Komisijai adresuotų raginimų, buvo imtasi tik nedaug veiksmų siekiant užtikrinti veiksmingą mažumoms priklausančių asmenų apsaugą;

kadangi siekiant užtikrinti, kad visoje Sąjungoje būtų laikomasi Sutartyje nustatytų principų ir vertybių, reikia nustatyti tvirtus teisinės valstybės mechanizmus ir procesus, kadangi viena iš šių vertybių yra pagarba žmonių, kurie priklauso mažumoms, teisėms; kadangi turi būti nustatyti veiksmingi mechanizmai likusioms spragoms pašalinti; kadangi šie mechanizmai turėtų būti grindžiamas įrodymais, būti objektyvūs, nediskriminaciniai, atitikti subsidiarumo, būtinumo ir proporcingumo principus, būti taikomi ir valstybėms narėms, ir Sąjungos institucijoms ir būti pagrįsti skalės metodu, apimančiu ir prevencines, ir korekcines priemones; kadangi Parlamentas savo 2016 m. spalio 25 d. rezoliucijoje su rekomendacijomis Komisijai dėl ES demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmo sukūrimo patvirtino savo paramą šiuo klausimu, ir tai galėtų sudaryti koordinuoto Europos požiūrio į valdymą, kurio šiuo metu nėra, ašį;

kadangi kalbos yra neatsiejama Europos tapatybės dalis ir tiesioginė kultūros išraiška; kadangi pagarba kalbų įvairovei yra pagrindinė ES vertybė, kaip nustatyta, pvz., Chartijos 22 straipsnyje ir ES sutarties preambulėje, kurioje pateikiama tokia nuoroda: „semdamiesi įkvėpimo iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš kurio susiformavo visuotinės vertybės, kurias sudaro neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės, taip pat laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė“;

kadangi kalbų įvairovė yra svarbi regiono kultūros paveldo dalis; kadangi 40–50 mln. žmonių ES kalba viena iš 60 jos regioninių ir mažumų kalbų, iš kurių kai kurioms gresia rimtas pavojus; kadangi visoje Europoje pastebimas sumažėjęs mažumų kalbų vartojimas; kadangi kalbų, kuriomis kalba mažos bendruomenės, neturinčios oficialaus statuso, išnykimo rizika dar didesnė;

U.	kadangi apskaičiuota, kad vienam iš tūkstančio žmonių nacionalinė gestų kalba yra pagrindinė; kadangi šioms kalboms turėtų būti suteiktas oficialus statusas;

V.	kadangi įtraukiose visuomenėse svarbi tiek individuali, tiek tautinė tapatybė, ir jos papildo viena kitą; kadangi valstybių narių nacionalinės teisėkūros sistemos mažumų požiūriu turi didelių spragų ir jų suderinimo ir simetrijos lygis yra žemas;

kadangi Europos kultūros paveldas yra gausus ir įvairus; kadangi kultūros paveldas praturtina atskirų piliečių gyvenimą; kadangi ES sutarties 3 straipsnyje tvirtinama, kad Sąjunga „gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas“; kadangi asmenys, priklausantys mažumoms, kurios gyveno Europoje šimtmečiais, prisidėjo prie šio turtingo, unikalaus ir įvairaus paveldo ir yra sudedamoji Europos tapatybės dalis;

X.	kadangi tokių mažumų pripažinimo ir pagarbos jų teisėms požiūriu valstybių narių padėtis labai nevienoda; kadangi visoje ES mažumos vis dar susiduria su institucine diskriminacija, kenčia nuo menkinančių stereotipų ir netgi jų įgytos teisės dažnai yra ribojamos arba taikomos selektyviai;

kadangi mažumų apsauga ir kova su diskriminacija politika nėra tas pats; kadangi nediskriminavimo nepakanka norint sustabdyti asimiliaciją; kadangi veiksminga lygybė yra ne tik nediskriminavimas, bet ir priemonės, kuriomis mažumoms užtikrinama galimybė naudotis savo teisėmis, pvz., teise į tapatybę, kalbos vartojimą ir išsilavinimą, kultūrinėmis, pilietinėmis ir kitomis teisėmis taip pat kaip dauguma naudojasi savo teisėmis;

Z.	kadangi ksenofobinio smurto ir neapykantą kurstančių kalbų atvejų Europos Sąjungoje daugėjimas, kurį dažnai skatina kraštutinių dešiniųjų pažiūrų jėgos, daro poveikį mažumoms priklausantiems asmenims ir šie asmenys yra jų taikinys;

AA.	kadangi mažumoms priklausantys ES piliečiai tikisi iš ES didesnio aktyvumo ginant jų teises, ką patvirtinta didelis Europos Parlamentui šiuo klausimu teikiamų peticijų skaičius;

AB.	kadangi pateikiant ES piliečių iniciatyvą „Minority SafePack“ pasirašė 1 215 879 žmonės iš visos ES, ir tai rodo ES piliečių valią stiprinti teisinę sistemą, kuria reglamentuojama mažumų politika ES lygmeniu;

AC.	kadangi siekiant veiksmingai įgyvendinti mažumų teisių apsaugą ES reikia daug ką patobulinti; kadangi demokratinių institucijų teisėtumas grindžiamas visų visuomenės grupių, įskaitant priklausančius mažumoms, dalyvavimu ir atstovavimu;

primena, kad valstybės narės privalo užtikrinti mažumoms galimybę visapusiškai naudotis savo žmogaus teisėmis ir kaip asmenims, ir kaip bendruomenei;

primena, kad nors mažumų apsauga yra sudedamoji Kopenhagos kriterijų, taikomų tiek šalims kandidatėms, tiek valstybėms narėms, dalis, nėra jokios garantijos, kad šalys kandidatės laikosi įsipareigojimų, prisiimtų laikantis Kopenhagos kriterijų, joms tapus valstybėmis narėmis;

pažymi, kad ES vis dar neturi veiksmingų priemonių stebėti ir užtikrinti mažumų teisių laikymąsi; apgailestauja, kad mažumų apsaugos srityje ES arba tiesiog pasikliovė, kaip savaime suprantamu dalyku, kad jos valstybės narės laikosi mažumų teisių, arba pasitikėjo išorės stebėsenos priemonėmis, kaip antai JT, Europos Tarybos ir ESBO taikomos priemonės;

pažymi, kad Parlamentas, Komisija ir Taryba turi nuolat stebėti, kad valstybės narės laikytųsi Kopenhagos kriterijų prieš įstojimą į ES ir po jo, ir vesti nuolatinį dialogą šiuo klausimu; pabrėžia, kad reikalinga visapusiška tautinėms mažumoms skirta ES apsaugos sistema, taikoma kartu su griežtu stebėsenos mechanizmu;

primena, kad pagal ES sutarties 17 straipsnio 1 dalį Komisijai suteikiama Sutarčių sergėtojos funkcija ir kad vykdydama šį uždavinį ji turi teisę ir galią užtikrinti, kad visos valstybės narės laikytųsi teisinės valstybės principų ir kitų ES sutarties 2 straipsnyje nurodytų vertybių; todėl mano, kad veiksmais, kurių Komisija imasi siekdama įgyvendinti šį uždavinį ir įsitikinti, kad sąlygų, kurių valstybės narės laikėsi prieš stodamos į ES, laikomasi ir toliau, negali būti pažeidžiamas valstybių narių suverenitetas;

primena, kad pagal galiojančius tarptautinius standartus kiekviena valstybė narė turi teisę apibrėžti, kas yra tautinėms mažumoms priklausantys asmens;

primena, kad ES nėra bendro mažumų teisių standarto ar bendro supratimo apie tai, kuriuos asmenis galima laikyti priklausančiais mažumai; pažymi, kad Jungtinių Tautų tautinėms arba etninėms, religinėms arba kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių deklaracijoje ar Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (angl. FCNM) nėra mažumų apibrėžties; pažymi, kad būtina saugoti visas nacionalines arba etnines, religines ir kalbines mažumas, nepaisant apibrėžties, ir pabrėžia, kad bet kokia apibrėžtis turėtų būti taikoma lanksčiai, nes naudos gavėjų de facto įtraukimas į mažumų teisių apsaugą dažnai yra evoliucinio proceso, kuriame jos galiausiai gali būti oficialiai pripažįstamos, dalis; rekomenduoja, kad, atsižvelgiant į subsidiarumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus, tautinės mažumos apibrėžtis būtų grindžiama Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijoje Nr. 1201 (1993) dėl papildomo Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo dėl mažumų teisių nustatyta apibrėžtimi, pagal kurią tautinė mažuma yra grupė valstybėje esančių asmenų, kurie:

—	gyvena tos valstybės teritorijoje ir yra tos valstybės piliečiai,

—	turi ilgalaikius, tvirtus ir pastovius ryšius su ta valstybe,

—	pasižymi išskirtinėmis etninėmis, kultūrinėmis, religinėmis arba kalbinėmis savybėmis,

—	yra pakankamai daug, nors ir mažiau nei kitų tos valstybės arba tos valstybės regiono gyventojų,

—	yra suinteresuoti kartu išsaugoti tai, kas sudaro jų bendrą tapatybę, įskaitant kultūrą, papročius, religiją arba kalbą;

primena rekomendaciją Nr. 5 dėl Europos Tarybos ir Europos Sąjungos santykių, kurią 2005 m. gegužės 16–17 d. Varšuvoje įvykusiame susitikime priėmė Europos Tarybos valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovai ir kurioje teigiama, kad Europos Sąjunga, „atsižvelgdama į savo kompetenciją, stengiasi perkelti šiuos Europos Tarybos konvencijų aspektus į Europos Sąjungos teisę“;

pažymi, kad FCNM ir Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos (Kalbų chartija) nuostatų dalys patenka į ES kompetencijos sritį, ir primena FRA išvadą, kad nors Sąjunga savaime neturi visa apimančios teisėkūros kompetencijos priimti sprendimus dėl tautinių mažumų apsaugos, ji „gali priimti sprendimus įvairiais klausimais, kurie turi įtakos tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims“;

10.

mano, kad siekiant pagerinti mažumų padėtį ir apsaugoti jau taikomas teises visose valstybėse narėse bei išvengti dvigubų standartų, taip pat laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų, reikia atlikti tinkamą poveikio vertinimą ir parengti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl minimaliųjų ES mažumų apsaugos standartų; mano, kad, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, tokie standartai turėtų būti grindžiami tarptautinės teisės dokumentuose jau kodifikuotais standartais ir kad jie turėtų būti įtvirtinti teisinėje sistemoje, kuria užtikrinama demokratija, teisinė valstybė ir pagrindinės teisės visoje ES, kartu su veikiančiu stebėsenos mechanizmu; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad jų teisės sistemos garantuotų, kad mažumai priklausantys asmenys nebūtų diskriminuojami, ir priimti bei įgyvendinti tikslines apsaugos priemones;

11.

primena, kad mažumų teisių apsauga yra pasiūlymo dėl Sąjungos demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių pakto (DTVPR paktas) sudarymo dalis; atsižvelgdamas į tai, primena prašymą, įtrauktą į jo 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl ES demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmo, ir pakartoja savo prašymą Komisijai pateikti pasiūlymą dėl DTVPR pakto sudarymo; ragina Komisiją įtraukti mažumų teises į visus galimus ES demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmo procesus;

12.

ragina Komisiją įsteigti Sąjungos lygmens organą (kuris sudarytų esančių struktūrų dalį arba kaip atskirą vienetą), kurio užduotis būtų pripažinti ES mažumas ir jas ginti;

13.

teigiamai vertina tai, kad buvai sėkmingai įregistruota ES piliečių iniciatyva „Minority Safepack“, pagal kurią raginama sukurti Europos mažumų apsaugos sistemą, ir kad ji surinko pakankamai parašų; ragina Komisiją išnagrinėti, kaip būtų galima geriau atstovauti mažumų interesams ir poreikiams ES lygmeniu;

14.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti mažumoms priklausančių asmenų teisę išlaikyti, apsaugoti ir stiprinti savo tapatybę ir imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti veiksmingą mažumų dalyvavimą socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime bei sprendžiant viešuosius reikalus;

15.

primena, kad galimybė įgyti ES pilietybę priklauso nuo valstybės narės pilietybės, o ji reglamentuojama nacionalinių įstatymų; primena, kad suteikdamos savo šalies pilietybę valstybės narės turėtų vadovautis ES teisės principais, kaip antai proporcingumo ir nediskriminavimo principai, kurie abu yra išsamiai išaiškinti ESTT praktikoje; kadangi SESV 20 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris valstybės narės pilietybę turintis asmuo yra ir Sąjungos pilietis, kuriam galioja Sutartyse ir Chartijoje įtvirtintos teisės ir pareigos; primena, kad pagal Sutartis kiekvienam ES piliečiui ES institucijos turi skirti vienodą dėmesį;

16.

primena savo didelį susirūpinimą dėl pilietybės neturinčių romų skaičiaus Europoje – dėl šios padėties jie neturi galimybės naudotis socialinėmis, švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugomis, o tai nustumia juos į patį visuomenės pakraštį; ragina valstybes nares panaikinti pilietybės neturėjimą ir užtikrinti, kad pagrindinėmis žmogaus teisėmis galėtų naudotis visi;

17.

ragina valstybes nares imtis veiksmingų priemonių šalinant bet kokias kliūtis, trukdančias mažumoms priklausantiems asmenims naudotis sveikatos priežiūros sistema; pažymi, kad mažumų grupės turi mažiau galimybių naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir susipažinti su informacija sveikatos klausimais; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti mažumoms galimybę nediskriminuojamiems naudotis tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos priežiūros paslaugomis;

18.

ragina Europos Sąjungą prisijungti prie FCNM ir Kalbų chartijos, o valstybes nares – jas ratifikuoti ir laikytis šiuose dokumentuose nustatytų principų; ragina valstybes nares ir Komisiją nesiimti veiksmų, kuriais prieštaraujama šiems principams; pažymi, kad nustatydamos ES mažumoms taikomus minimaliuosius standartus, ES institucijos ir valstybės narės turi nepriimti įstatymų ir administracinių priemonių, kuriomis būtų silpninamos arba apeinamos mažumoms priklausančių asmenų teisės;

19.

dar kartą patvirtina, kad čiabuvių tautos, naudodamosi savo teisėmis, neturi patirti jokios diskriminacijos ir turi teisę į orumą bei savo kultūros, tradicijų, istorijos ir siekių įvairovę, ir visa tai turi būti tinkamai įtraukta į švietimo ir visuomenės informavimo sritis; ragina valstybes nares, kurios dar neratifikavo Konvencijos dėl čiabuvių ir gentimis gyvenančių tautų (TDO Konvencija Nr. 169), ją ratifikuoti ir sąžiningai įgyvendinti;

20.

mano, kad bendri Europos minimalieji mažumoms priklausančių asmenų apsaugos standartai turėtų būti rengiami ES, laikantis procesinių geros kaimynystės ir draugiškų santykių principų bei užtikrinant bendradarbiavimą ir tarp valstybių narių, ir su kaimyninėmis ES nepriklausančiomis šalimis, remiantis tarptautinių standartų ir normų įgyvendinimu; mano, kad priėmus bendrus Europos minimaliuosius standartus neturėtų būti sumenkintos jau galiojančios teisės ir standartai, kuriais saugomi mažumoms priklausantys asmenys; primena būtinybę įgyvendinti ESBO sistemoje, ypač jos teminėse rekomendacijose ir gairėse, nustatytus įsipareigojimus ir parengtus principus; primena, kad Komisija jau atsižvelgė į šiuos standartus taikydama Kopenhagos kriterijus per stojimo derybas; atsižvelgiant į tai, ragina Komisiją taikyti vienodus standartus visoms ES valstybėms narėms;

21.

pabrėžia, kad vien tik vykdant nediskriminavimo politiką nepavyks išspręsti problemų, su kuriomis susiduria mažumos, ir ji nepadės sustabdyti asimiliacijos; pažymi, kad mažumoms priklausantys asmenys patenka į specialią kategoriją teisės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis požiūriu ir turi konkrečių poreikių, kuriuos būtina patenkinti, jeigu norima jiems užtikrinti visapusišką ir tikrą lygybę, be to, reikia gerbti ir skatinti jų teises, įskaitant teisę laisvai reikšti, išlaikyti ir stiprinti savo kultūrinę arba kalbinę tapatybę, gerbiant valstybės, kurioje jie gyvena, tapatybę, vertybes ir principus; ragina Komisiją skatinti reguliarią kalbų ir kultūros įvairovės ES stebėseną;

22.

ragina Komisiją ir valstybes nares toliau remti ir finansuoti patikimų ir tikslių duomenų apie lygybę rinkimą, konsultuojantis su mažumų atstovais, kad būtų galima įvertinti nelygybę ir diskriminaciją; ragina ES mastu veiksmingai stebėti tautinių ir kalbinių mažumų padėtį; mano, kad FRA turėtų vykdyti griežtesnę tautinių ir etninių mažumų diskriminacijos valstybėse narėse stebėseną;

23.

pripažįsta svarbų pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį saugant mažumas, kovojant su diskriminacija ir skatinant mažumų teises; ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti šioms organizacijoms skirti pakankamą finansavimą ir paramą;

24.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti mažumų apsaugą taro mažumų ir kovoti su nelygybe tarp įvairaus pobūdžio nelygybės, nes mažumoms priklausantys asmenys dažnai susiduria su daugialype ir tarpsektorine diskriminacija; prašo Komisijos ir valstybių narių, siekiant išnagrinėti sudėtingą daugialypės ir tarpsektorinės diskriminacijos klausimą, atlikti tyrimus;

Kova su diskriminacija, neapykantos nusikaltimais ir neapykantą kurstančiomis kalbomis

25.

yra susirūpinęs dėl grėsmingai didėjančio neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančių kalbų, kurių motyvai yra rasizmas, ksenofobija ar religinė netolerancija, nukreiptų prieš mažumas Europoje, atvejų skaičiaus; ragina ES ir valstybes nares sustiprinti kovą su neapykantos nusikaltimais ir diskriminaciniu požiūriu bei elgesiu; ragina Komisiją ir FRA tęsti darbą, susijusį su neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančių kalbų, nukreiptų prieš mažumas, stebėsena valstybėse narėse, ir reguliariai teikti ataskaitas dėl nustatytų atvejų bei tendencijų;

26.

vienareikšmiškai smerkia visų formų diskriminaciją, nesvarbu, kokios jos priežastys, ir visų formų segregaciją, neapykantą kurstančias kalbas, neapykantos nusikaltimus bei socialinę atskirtį ir ragina Komisiją ir valstybes nares aiškiai pasmerkti žiaurumo aktų prieš tautines bei etnines mažumas neigimą ir bausti už jį; pakartoja savo poziciją, išreikštą jo 2017 m. spalio 25 d. rezoliucijoje „Pagrindinių teisių aspektai romų integracijoje ES: kova su priešiškumu romams“; primena, kad visi ES piliečiai turėtų gauti vienodą pagalbą ir apsaugą, nepriklausomai nuo jų etninės ar kultūrinės kilmės; ragina Komisiją sukurti Europos sistemą, o valstybes nares – parengti konkrečius nacionalinius planus, skirtus kovai su ksenofobija pagrįstu skurdu ir neapykantą kurstančiomis kalbomis, nukreiptomis prieš mažumoms priklausančius asmenis;

27.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų puoselėti draugiškus ir stabilius tarpusavio santykius, ir ragina jas palaikyti atvirą ir parama grindžiamą dialogą su kaimyninėmis šalimis, ypač pasienio regionuose, kuriuose gali būti kalbama keletu kalbų ir būti keleto kultūrų;

28.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares pradėti vykdyti informuotumo didinimo veiklą, kuria būtų didinamas ES gyventojų supratimas apie įvairovę, ir skatinti visas taikias mažumų kultūrų išraiškos formas; ragina valstybes nares į savo mokymo programas įtraukti tautinių ir etninių mažumų istoriją ir, kaip šių programų dalį, savo mokyklose skatinti tolerancijos kultūrą; ragina Komisiją ir valstybes nares pradėti kultūrinius dialogus – be kita ko, ir mokyklose – dėl įvairių neapykantos prieš mažumų grupes formų ir aspektų, ragina valstybes nares užtikrinti, kad nediskriminavimas, taip pat mažumoms priklausančių asmenų istorija ir teisės būtų integruotos į nacionalinę švietimo sistemą;

29.

ragina Komisiją ir valstybes nares pradėti kovos su neapykantą kurstančiomis kalbomis kampanijas, remiantis informuotumu apie problemas, su kuriomis susiduria skirtingos mažumų grupės, sukurti policijos pajėgų kovos su neapykantos nusikaltimais padalinius ir darbo vietoje teikti mokymus, kad būtų galima užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys būtų lygūs prieš įstatymą ir turėtų vienodas galimybes kreiptis į teismą bei procesines teises;

30.

mano, kad Komisija ir valstybės narės turi užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys galėtų nebijodami naudotis savo teisėmis; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares į savo visų lygių mokymo programas įtraukti ugdymą žmogaus teisių, demokratinio pilietiškumo ir politinio raštingumo klausimais; ragina Komisiją ir valstybes nares teikti privalomus mokymus pareigūnams, kurie atlieka svarbų vaidmenį tinkamai įgyvendinant ES ir valstybių narių teisės aktus ir kurie turi būti pasirengę tarnauti visiems piliečiams, vadovaujantis pagarbos žmogaus teisėms principu; ragina Komisiją ir valstybes nares spręsti tarpsektorinės diskriminacijos klausimą tiek savo politikoje, tiek įgyvendinant finansavimo programas;

31.

siekiant puoselėti tarpusavio pasitikėjimą, ragina valstybes nares sukurti nacionalines tiesos ir susitaikymo komisijas, kad būtų pripažintas šimtmečius trukęs mažumoms priklausančių asmenų persekiojimas, atskirtis ir nepripažinimas, ir šiuos klausimus dokumentuoti; ragina valstybes nares aiškiai pasmerkti žiaurumo aktų prieš tautines bei etnines mažumas neigimą ir bausti už jį; ragina valstybes nares valstybiniu mastu minėti svarbiausias mažumų grupių atminimo dienas, pvz., Romų holokausto atminimo dieną; ragina jas įsteigti mažumų grupių istoriją ir kultūrą remiančias institucijas, remti jas tiek finansiniu, tiek administraciniu požiūriais;

32.

mano, kad aktyvus ir prasmingas mažumų grupių socialinis, ekonominis, politinis ir kultūrinis dalyvavimas yra labai svarbus; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares parengti strategijas, apimančias tiek proaktyvias, tiek reaktyvias priemones, paremtas realiomis sisteminėmis konsultacijomis su mažumų grupių atstovais, taip pat įtraukti juos į pagrindinių programų ir pradėtų įgyvendinti projektų vykdymą, stebėseną ir vertinimą visais lygmenimis, įskaitant vietos lygmenį, kad būtų užtikrintas jų įtraukumas ir nediskriminacinis pobūdis;

33.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti visapusišką ir išsamų Rasinės lygybės direktyvos įgyvendinimą, taikymą ir vykdymo užtikrinimą, ir skatina jas rengti informuotumo didinimo kampanijas apie kovos su diskriminacija teisės aktus; mano, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad sankcijos būtų pakankamai veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios, kaip reikalaujama šioje direktyvoje; ragina Komisiją tinkamai stebėti šios direktyvos įgyvendinimą;

34.

apgailestauja, kad 2008 m. pasiūlyta Vienodo požiūrio direktyva (COM(2008)0426) vis dar laukia Tarybos pritarimo; primena savo raginimą Tarybai kuo skubiau priimti poziciją dėl šio pasiūlymo;

Tautinės ir etninės mažumos

35.

pažymi, kad tautinės ir etninės mažumos – tai mažumoms priklausančios asmenų, gyvenančių toje pačioje teritorijoje ir turinčių bendrą tapatybę, grupės, kurios vienais atvejais susidarė dėl sienos pakeitimų, o kitais dėl gyvenimo ilgą laiką teritorijoje, kurioje jie sugebėjo išlaikyti savo tapatybę; ragina Komisiją ir valstybes nares apsaugoti tautinių ir etninių mažumų kultūrinę ir kalbinę tapatybę ir sudaryti sąlygas tos tapatybės stiprinimui; atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį ES regioninės ir vietos valdžios institucijos gali atlikti apsaugodamos tautines ir etnines mažumas, ir mano, kad administracinis reorganizavimas ir naujas suskirstymas į teritorinius vienetus neturi sukelti joms neigiamų pasekmių; ragina valstybes nares teikti finansinius išteklius iš centrinio biudžeto mažumų teisėms įgyvendinti, kad vietos biudžetams netektų per didelė našta;

36.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti vienodas galimybes tautinėms ir etninėms mažumoms dalyvauti politiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime; ragina valstybes nares sukurti rinkimų sistemas ir priimti įstatymus, kuriuos taikant būtų palengvintas atstovavimas tautinėms ir etninėms mažumoms; ragina valstybes nares nedelsiant imtis korekcinių priemonių siekiant užkirsti kelią diskriminacinei gimimo liudijimų išdavimo politikai, vykdyti mažumų grupių narių gimimo liudijimų išdavimo politiką nediskriminuojant ir užtikrinti, kad išduotos asmens tapatybės kortelės nebūtų diskriminacinės;

37.

ragina Komisiją ir valstybes nares nuosekliai išanalizuoti dabartinę mažumų politiką, siekiant išsiaiškinti stipriąsias puses ir problemas bei užtikrinti, kad būtų laikomasi tautinių ir etninių mažumų teisių;

38.

ragina FRA parengti nuomonę apie tai, kaip sukurti priemones, skirtas apsaugoti ir skatinti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises, atsižvelgiant į ESTT sprendimą byloje T-646/13;

Kultūrinės teisės

39.

pabrėžia, kad kultūros veikla yra nepaprastai svarbi sritis tautinių ir etninių mažumų tapatybės išsaugojimo požiūriu ir kad mažumų tradicijų išlaikymas bei meninės vertės raiška gimtąja kalba yra ypač svarbios norint išsaugoti Europos įvairovę; pažymi, kad mažumų kultūros paveldo išsaugojimas yra bendras ES ir valstybių narių interesas; ragina Komisiją ir valstybes nares remti, stiprinti ir skatinti šių mažumų kultūrines teises;

40.

primena, kad siekiant apibrėžti su kultūra susijusių mažumų teisių aprėptį, būtina suprasti, ką reiškia sąvoka „kultūra“; pažymi, kad plačiąja prasme kultūra yra bendra tam tikros bendruomenės materialinės ir nematerialinės veiklos ir laimėjimų visuma ir tai, kas ją skiria nuo kitų bendruomenių; pabrėžia, kad kultūrinės teisės turėtų apimti teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime, teisę mėgautis kultūra, teisę pasirinkti priklausyti grupei, kalbos teises bei kultūrinio ir mokslinio paveldo apsaugą;

41.

ragina Komisiją ir valstybes nares pripažinti tautinių ir etninių mažumų indėlį į Sąjungos kultūros paveldą, stiprinti dialogą su mažumų atstovais ir mažumoms priklausančiais asmenimis bei apibrėžti ir įgyvendinti suderintą politiką ir veiksmus, kuriais būtų siekiama tvariai valdyti jų kultūros išsaugojimą ir puoselėjimą; ragina valstybes nares užtikrinti, kad siekiant apsaugoti kultūrines teises praktika būtų deramu mastu įtvirtinta nacionaliniu lygmeniu;

42.

ragina Komisiją ir valstybes nares įtraukti tautines ir etnines mažumas bei joms priklausančius asmenis į žinių ir įgūdžių, kurie būtini norint apsaugoti ir tvariai valdyti bei plėtoti kultūros paveldą ir kurie turėtų būti perduodami ateities kartoms, puoselėjimo veiklą ir ją remti; ragina Komisiją ir valstybes nares numatyti ir nuolat užtikrinti pakankamą kultūros finansavimą mažumoms priklausomiems asmenims tiek horizontaliuoju, tiek vertikaliuoju lygmenimis, kad būtų užtikrinta veiksminga, skaidri ir teisinga parama mažumų bendruomenių kultūriniam gyvenimui;

43.

atkreipia dėmesį į tai, kad žiniasklaida atlieka esminį vaidmenį kultūros ir kalbos teisių srityje; primena, kad galimybė susipažinti su informacija ir turiniu, juos gauti bei skelbti kalba, kurią asmuo visapusiškai supranta ir kuria jis kalba, yra lygiateisio ir veiksmingo dalyvavimo viešajame ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime prielaida; šiuo požiūriu pažymi, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tautinėms mažumoms priklausančių asmenų, gyvenančių pasienio, kaimo ir atokiuose regionuose, poreikiams; yra susirūpinęs dėl to, kad žiniasklaidos priemonės, transliuojančios regioninėmis ar mažumų kalbomis, yra nepakankamai finansuojamos; ragina Komisiją ir valstybes nares skirti pakankamą finansavimą mažumoms atstovaujančioms organizacijoms ar žiniasklaidos priemonėms, siekiant prisidėti prie mažumų kultūrinės tapatybės išsaugojimo ir sudaryti joms galimybę dalintis savo nuomonėmis, kalba ir kultūra su dauguma;

44.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad žiniasklaida galėtų veikti nepriklausomai, skatinti mažumų kalbų naudojimą žiniasklaidoje ir atsižvelgti į tautines ir etnines mažumas išduodant žiniasklaidos paslaugų licencijas, įskaitant televizijos ir radijo transliuotojų skyrimą; ragina Komisiją ir valstybes nares skirti deramą finansavimą organizacijoms, kurios atstovauja mažumoms, siekiant puoselėti jų priklausymo savo atitinkamai mažumos grupei jausmą ir tapatinimąsi su jomis, bei užtikrinti, kad dauguma atkreiptų dėmesį į jų tapatybę, kalbą, istoriją ir kultūrą;

45.

primena, kad fundamentalų vaidmenį viešinant šį turinį – visų pirma vietos ar regioninių valdžios institucijų vykdomos demokratinės kontrolės kontekste – atlieka viešoji žiniasklaida; ragina Komisiją sudaryti teisines ir reglamentavimo sąlygas laisvam audiovizualinio turinio pateikimui, perdavimui ir priėmimui užtikrinti regionuose, kuriuose gyvena mažumos, kad jos galėtų stebėti turinį ir jo klausytis savo gimtąja kalba, o turinys būtų transliuojamas užsienyje netaikant geografinio blokavimo;

46.

ragina Komisiją ir valstybes nares tinkamomis priemonėmis užtikrinti, kad audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos neapimtų smurto ar neapykantos kurstymo, nukreipto prieš mažumoms priklausančius žmones; pabrėžia, kad žiniasklaida atlieka svarbų vaidmenį atskleidžiant mažumų teisių pažeidimus, o jeigu apie juos nepranešama, kasdienės realijos, su kuriomis susiduria mažumos, lieka nematomos;

47.

ragina valstybes nares susilaikyti nuo politinių ir teisinių veiksmų bei politikos, kuriais siekiama nustatyti tokias ribojamąsias priemones, kaip subtitravimo ir (arba) vertimo raštu įpareigojimai ir privalomos programų oficialiosiomis kalbomis kvotos; ragina Komisiją ir valstybes nares sudaryti galimybes veikti regioninei žiniasklaidai arba žiniasklaidai mažumų kalbomis bei remti jų veiklą – taip pat ir naudojantis internetinėmis sąsajomis; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti deramą finansavimą ar dotacijas organizacijoms ir žiniasklaidai, kurios atstovauja tautinėms ir etninėms mažumoms, atsižvelgiant į jų regioninius ypatumus bei poreikius;

48.

Europos kultūros paveldo metų proga ragina valstybes nares stiprinti ir puoselėti savo mažumų kultūrą, taip skatinant jų istorijos ir tradicijų sklaidą bei užtikrinant, kad šios bendruomenės neliktų izoliuotos;

49.

pabrėžia, kad bet kokios kultūros paveldo politikos plėtojimas turėtų būti įtraukus, grindžiamas bendruomenėmis ir dalyvavimu ir neatsiejamas nuo konsultacijų ir dialogo su atitinkamomis mažumų bendruomenėmis;

Teisė į mokslą

50.

pažymi, kad švietimas atlieka esminį vaidmenį socializacijos ir tapatybės puoselėjimo požiūriais bei tebėra pagrindinė mažumų kalbų, kurioms gresia išnykimas, atgaivinimo ir išsaugojimo priemonė; pažymi, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę mokytis mažumos kalba; pabrėžia, kad lavinimosi gimtąja kalba tęstinumas gyvybiškai svarbus kultūrinės ir kalbinės tapatybės išsaugojimui; pažymi, kad, kalbant apie ugdymą mažumos kalba, nėra vieno geriausios praktikos modelio, kuris būtų tinkamas visoms tautinėms ir etninėms mažumoms; pažymi, kad ypatingą dėmesį būtina skirti žmonėms, naudojantiems gestų kalbą;

51.

primena, jog Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 14 straipsnyje rekomenduojama, kad šios konvencijos šalys savo švietimo sistemose stengtųsi kaip įmanoma labiau užtikrinti, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turėtų deramas galimybes mokytis atitinkamos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba, nepažeidžiant nuostatų dėl mokymosi ar mokymo oficialiąja kalba;

52.

ragina Komisiją ir valstybes nares imantis tolesnių veiksmų parengti tinkamas priemones, kad būtų skatinamas ir remiamas oficialius kalbų, kuriomis savo gyvenamojoje teritorijoje kalba tautinės ir etninės mažumos, vartojimas vietos ar regioniniu lygmenimis, laikantis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos ir Kalbų chartijos principų, kartu užtikrinant, kad regioninių ir mažumų kalbų vartojimo apsauga ir skatinimas nedarytų neigiamo poveikio oficialiosioms kalboms ir pareigai jų mokytis;

53.

apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės dar nėra ratifikavusios Kalbų chartijos, o kai kurios iš šią chartiją ratifikavusių valstybių jos vis tiek veiksmingai neįgyvendina; yra nusivylęs, kad kai kuriose valstybėse narėse galiojančios teisės arba neįgyvendinamos, arba jų visiškai nepaisoma;

54.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad, vadovaujantis tarptautinėmis normomis, tautinėms ir etninėms mažumoms priklausantiems asmenims būtų užtikrinamos jų teisės ir sudaromos tinkamos galimybes būti mokomiems mažumos kalba bei gimtąja kalba tiek valstybinėse, tiek privačiose švietimo įstaigose; ragina valstybes nares parengti tinkamą švietimo politiką ir įgyvendinti labiausiai atitinka tautinių ir etninių mažumų poreikius atitinkančią politiką – taip pat ir taikant specialias švietimo programas arba specialias mokymo programas ir vadovėlius; ragina valstybes nares skirti finansavimą mokytojų mokymams, kad būtų užtikrintas veiksmingas lavinimas mažumų kalbomis, o rengiant mokymo programos mokykloms, kuriose mokoma mažumos kalba, į oficialiųjų kalbų mokymo metodiką įtraukti geriausią užsienio kalbų mokymo praktiką; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų skatinti mokymą tiek regioninėmis ar mažumų kalbomis, tiek oficialiąja kalba naudojant tinkamus metodus;

55.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad asmenys, kalbantys regionine ar mažumos kalba kaip savo gimtąja kalba, turėtų turėti pakankamai galimybių mokytis oficialiosios kalbos, įtraukiant geriausią užsienio ir antrosios kalbos mokymo patirtį į metodinį požiūrį, taikomą valstybės oficialiosios kalbos mokymui;

56.

pabrėžia, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų mokytis ir gyventojų daugumos kalbos, istorijos ir kultūros, o gyventojų daugumos bendruomenei priklausantys mokiniai, kaip ir plačioji visuomenė, turėtų būti supažindinami su mažumų istorija ir kultūra ir jiems turėtų būti suteikiama galimybė mokytis mažumų kalbų;

57.

ragina valstybes nares skatinti rengti vadovėlius, kurie atitiktų regioninėmis arba mažumų kalbomis kalbančių asmenų poreikius, arba, jei tai neįmanoma, sudaryti palankesnes sąlygas naudoti vadovėlius, tomis kalbomis išleistus kitose šalyse, bendradarbiaujant su šalių, kuriose vartojamos atitinkamos kalbos, švietimo reguliavimo įstaigomis;

58.

pabrėžia aukštojo mokslo gimtąja kalba ir specialistų, kurie išmanytų konkrečią terminiją, rengimo svarbą, ypač regionuose, kuriuose esama daug atitinkama kalba kalbančių žmonių; atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad nepaprastai svarbu mažumų kalbų mokyti gydytojus;

59.

ragina valstybių narių vyriausybes įtraukti mažumų atstovus į svarstymus dėl savo švietimo sistemų organizavimo;

60.

ragina valstybes nares apibrėžti lengvatines ribas, susijusias su regioninių arba mažumų kalbų mokymusi, siekiant užtikrinti lygybę švietimo srityje; ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti tautinėms ar etninėms mažumoms priklausančių asmenų, gyvenančių vietovėse, kuriose šių mažumų atstovų skaičius didelis, įskaitant kaimo vietoves ar plačiai išsibarsčiusias gyvenvietes, teisę mokytis mažumos kalba – pirmiausia savo gimtąja kalba – jeigu tam yra pakankamas poreikis; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad įgyvendinant švietimo reformas ir politiką nebūtų ribojama teisė mokytis mažumos kalba;

61.

ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti integruotos vertikaliojo lygmens paramos mažumų ir regioninėms kalboms prieinamumą švietimo sistemose, pirmiausia valstybių narių švietimo ministerijose ir Komisijoje sukuriant skyrius, kurie būtų atsakingi už mažumų ir regioninių kalbų mokymo įtraukimą į mokyklų mokymo programas; ragina valstybes nares skatinti nenutrūkstamą mažumų kalbų mokymą nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo įstaigų;

62.

pabrėžia, kad mokytojų mokymas ir galimybė naudotis geros kokybės vadovėliais ir mokymosi medžiaga yra esminės prielaidos kokybiškam moksleivių ugdymui užtikrinti; mano, kad mokymo programose, šviečiamojoje medžiagoje ir istorijos vadovėliuose turėtų būti teisingai, tiksliai ir informatyviai vaizduojamos mažumų grupių bendruomenės ir kultūra; pažymi, kad plačiai pripažįstama su mokymu mažumų kalbomis susijusi problema, kurią būtina spręsti, yra aukštos kokybės mokymo medžiagos ir deramai kvalifikuotų mažumų kalbomis kalbančių mokytojų nepakankamumas; pažymi, kad daugiaaspektis istorijos mokymas turėtų būti visoms mokykloms – nesvarbu, ar jos veiktų daugumos, ar mažumos bendruomenėje – keliamas reikalavimas; pažymi, kad svarbu tobulinti mokytojams skirtus mokymus, kad būtų atliepiami įvairaus lygmens ir įvairaus pobūdžio mokykloms aktualūs mokymo poreikiai;

63.

pabrėžia, kad mokymu mažumų kalbomis prisidedama prie daugumos ir mažumos tarpusavio supratimo, be to, suartinamos bendruomenės; ragina valstybes nares taikyti pozityvias priemones, kad būtų užtikrintas tinkamas atstovavimas mažumoms švietimo srityje, taip pat nacionalinio, regioninio ir savivaldos lygmens viešojo administravimo institucijose ir vykdomosiose agentūrose;

64.

ragina Komisiją labiau skatinti programas, kuriomis dėmesys skiriamas keitimuisi patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais, susijusiais su švietimu regioninėmis ir mažumų kalbomis Europoje; ragina ES ir Komisiją didesnį dėmesį regioninėms ir mažumų kalboms skirti naujojoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP) numatytose naujos kartos programose „Erasmus +“, „Kūrybiška Europa“ ir „Europa piliečiams“;

65.

labai apgailestauja, kad kai kuriose Sąjungos valstybėse narėse mažumoms priklausantys mokiniai ne integruojami į bendrą švietimo sistemą, o mokomi specialiose mokyklose motyvuojant tuo, jog jie nepakankamai moka mokomąją kalbą; primena, kad švietimas mažumos kalba arba priklausymo tam tikrai mažumai faktas negali būti naudojami vaikų segregacijai dėl tapatybės pateisinti; ragina valstybes nares atsisakyti tokios segregacijos ir imtis pakankamų priemonių užtikrinti, kad šie mokiniai galėtų lankyti paprastas mokyklas; ragina valstybes nares visų pirma apsvarstyti galimybę įtraukti pagrindines žmogaus teises ir mažumų teises į mokyklų mokymo programas, kaip priemonę skatinti kultūros įvairovę ir toleranciją per švietimą;

Kalbos teisės

66.

pažymi, kad kalba yra esminis mažumų kultūrinės tapatybės ir žmogaus teisių aspektas; pabrėžia būtinybę skatinti teisę nepatiriant diskriminacijos vartoti mažumų kalbas tiek privačiai, tiek viešumoje vietovėse, kuriose mažumoms priklauso daug žmonių, užtikrinti, kad kalbos galėtų būti perduodamos iš kartos į kartą, ir apsaugoti kalbų įvairovę Sąjungoje; ragina Komisiją stiprinti savo planą skatinti mokymą ir regioninių kalbų vartojimą kaip potencialias priemones spręsti diskriminacijos dėl kalbos problemą ES ir skatinti kalbinę įvairovę; primena, kad skatinimas mažumų kalbų mokytis asmenis, kurie nepriklauso atitinkamoms mažumoms, yra būdas tarpusavio supratimui ir pripažinimui puoselėti;

67.

pabrėžia, jog Parlamentas savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rezoliucijoje dėl Europos kalbų išnykimo grėsmės ir kalbų įvairovės Europos Sąjungoje (11) priminė, kad Komisija turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl politikos, įgyvendindamos kai kuriose valstybėse narėse ir regionuose, jų teritorijoje vartojamoms kalboms kyla išnykimo grėsmė, net jeigu Europos kontekste šioms kalboms negresia joks pavojus; ragina Komisiją išanalizuoti administracines ir teisines atitinkamų kalbų vartojimo kliūtis;

68.

pažymi, kad be 24 oficialiųjų kalbų, ES kalbama dar 60 kitų kalbų, kurios taip pat yra sudedamoji jos kultūrinio ir kalbinio paveldo dalis ir kuriomis konkrečiuose regionuose arba konkrečiose grupėse kalba 40 mln. žmonių; pažymi, kad Europos Sąjungos daugiakalbystė, atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų lygį, yra unikali; pažymi, kad daugiakalbystės principas įtvirtintas ES pagrindinių teisių chartijoje, kurioje ES įpareigojama gerbti kalbų įvairovę ir remti turtingą Europos kalbinį ir kultūros paveldą skatinant kalbų mokymąsi ir kalbų įvairovę;

69.

ragina Komisiją ir valstybes nares, laikantis proporcingumo principo, leisti ir skatinti praktinį regioninių arba mažumų kalbų vartojimą administracinėse institucijose ir viešojo administravimo institucijose, pvz., privačių asmenų ir organizacijų bendravime su valdžios institucijomis; ragina valstybes nares teikti informaciją ir viešąsias paslaugas šiomis kalbomis – taip pat ir internete – tose vietovėse, kuriose gyvena daug tautinėms ir etninėms mažumoms priklausančių asmenų;

70.

ragina valstybes nares skatinti prieigą prie mažumų ir regioninių kalbų finansuojant ir remiant vertimo raštu, dubliažo ir subtitravimo veiklą, taip pat kodifikuojant tinkamą nediskriminacinę administracinės, komercinės, ekonominės, socialinės, techninės ir teisinės sričių terminologiją;

71.

ragina atitinkamų vietovių savivaldos institucijas užtikrinti regioninių ir mažumų kalbų vartojimą; ragina valstybes nares kaip gairėmis naudotis jau esama nacionalinio lygmens gerąja praktika;

72.

ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti regioninių ar mažumų kalbų vartojimą vietos ir regionų lygmenimis; atsižvelgdamas į šį tikslą, aktyviai skatina savivaldos institucijas užtikrinti praktinį atitinkamų kalbų vartojimą;

73.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad vietovėse, kuriose yra daug tautinėms mažumoms priklausančių gyventojų, saugos ir saugumo ženklinimas ir žymėjimas, svarbios privalomos instrukcijos ir piliečiams svarbūs vieši pranešimai, nepaisant to, ar juos teikia valdžios institucijos ar privatusis sektorius, taip pat vietovių pavadinimai ir topografinės nuorodos būtų užrašyti teisinga forma ir prieinami atitinkamame regione įprastai vartojama kalba, įskaitant ženkluose, kurie rodo miesto vietovių pradžią ir pabaigą, ir visuose kituose kelio ženkluose pateikiamą informaciją;

74.

pažymi, kad vizualinis regioninių ir mažumų kalbų vartojimas kelių ženkluose, gatvių pavadinimuose, administracinių, viešųjų ir komercinių įstaigų pavadinimuose ir t. t. nepaprastai svarbus norint skatinti ir apsaugoti tautinių ir etninių mažumų teises, nes tai parodo gyvybiškai svarbų regioninių ir mažumų kalbų vartojimą ir prie jo prisideda, taip skatinant tautinėms ir etninėms mažumoms priklausančius asmenis išsaugoti ir puoselėti savo ypatingą kalbinę tapatybę bei kalbines teises, padeda išreikšti savo multietninę vietos tapatybę ir stiprinti savo, kaip vietos ar regioninėje bendruomenėje gyvenančių grupių narių, atsakomybės jausmą;

75.

ragina valstybes nares susilaikyti nuo teisinės praktikos, kuria trukdoma mažumoms įgyti visas profesijas, kurias galima įgyti konkrečioje valstybėje, arba panaikinti tokią praktiką; ragina valstybes nares užtikrinti deramą prieigą prie teisinių ir teisminių paslaugų; pabrėžia, kad mažumų atstovai turėtų būti aiškiai informuojami apie procedūras, kuriomis pagal nacionalinę teisę reikia vadovautis, kai pažeidžiamos jų, kaip mažumai priklausančių asmenų, teisės;

76.

ragina Komisiją ir valstybes nares pripažinti, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę naudoti savo pavardę (tėvavardį) ir vardus mažumos kalba bei teisę į jų oficialų pripažinimą, taip pat naudojantis teise laisvai judėti ES;

77.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis veiksmų siekiant pašalinti administracines ir finansines kliūtis, dėl kurių galėtų būti trikdoma kalbų įvairovė Europos ir nacionaliniu lygmenimis bei tautinėms ir etninėms mažumoms priklausančių asmenų naudojimasis kalbinėmis teisėmis ir jų įgyvendinimas; primygtinai ragina valstybes nares nutraukti diskriminacinę praktiką kalbų atžvilgiu;

Išvada

78.

ragina Komisiją parengti bendrą ES minimaliųjų mažumų apsaugos standartų sistemą; rekomenduoja, kad ši sistema apimtų išmatuojamus tikslus, apie kurių įgyvendinimą būtų reguliariai atsiskaitoma, be to, ją turėtų sudaryti bent jau:

—	gairių, atspindinčių valstybių narių gerąją patirtį, projektas, kuris būtų parengtas bendradarbiaujant su įvairiomis suinteresuotosiomis šalimis, susijusiomis su mažumų teisių apsauga;

—	Komisijos rekomendacija, kurioje būtų atsižvelgiama į galiojančias nacionalines priemones ir subsidiarumo bei proporcingumo principus,

—

pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamos direktyvos, kuris būtų parengtas atlikus tinkamą poveikio vertinimą, laikantis valstybėse narėse taikomų subsidiarumo ir proporcingumo principų ir grindžiamas pirmiau nurodytais punktais, dėl ES mažumoms taikomų minimaliųjų standartų, nustatant aiškius kriterijus ir sankcijas;

79.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad sistema apimtų duomenų rinkimą, taip pat vietoje vykdomos finansinės ir į kokybę orientuotos stebėsenos ir ataskaitų teikimo metodiką, nes visa tai sustiprina įrodymais grindžiamos politikos veiksmingumą ir gali prisidėti prie taikomų strategijų, veiksmų ir priemonių veiksmingumo gerinimo;

o o

80.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams bei šalims kandidatėms, ESBO, EBPO, Europos Tarybai ir Jungtinėms Tautoms.

(1) OL L 180, 2000 7 19, p. 22.

(2) Priimti tekstai, P8_TA(2018)0032.

(3) OL C 346, 2018 9 27, p. 171.

(4) OL L 328, 2008 12 6, p. 55.

(5) OL C 238, 2018 7 6, p. 2.

(6) OL C 328, 2016 9 6, p. 4.

(7) OL C 93, 2016 3 9, p. 52.

(8) OL C 124 E, 2006 5 25, p. 405.

(9) OL C 369, 2018 10 11, p. 11.

(10) OL C 215, 2018 6 19, p. 162.

(11) OL C 93, 2016 3 9, p. 52.