2.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 81/1

Pranešėjas:

Dimitris DIMITRIADIS

1.1.

Daugelyje nuomonių EESRK nuosekliai išreiškė teigiamą požiūrį į ES politikos priemones, kuriomis siekiama remti mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ) (1). Tačiau MVĮ – labai nevienalytė įmonių kategorija, todėl reikia ypatingų pastangų norint tinkamai išspręsti skirtingiems pogrupiams, visų pirma mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms, aktualius klausimus.

1.2.

Šis pogrupis svarbus tuo, kad būtent šio tipo įmonės sukuria didžiąją dalį darbo vietų ES regionuose. Patvirtindamas ankstesnes savo išvadas ir primindamas ankstesnėse nuomonėse (2) pateiktas rekomendacijas, EESRK siekia atidžiau pažvelgti į mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms kylančias problemas ir jas išnagrinėti. Tuo norima suteikti galimybę daryti konstruktyvų poveikį formuojant politiką tiek ES, tiek nacionaliniu ir regionų lygmenimis.

1.3.

Komitetas ragina Europos Komisiją (EK) apsvarstyti mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių paramos ir skatinimo būdus, nes jos labai svarbios kuriant naujas veiklos rūšis ir generuojant pajamas mažai išteklių turinčiose teritorijose. Jos kuria pridėtinę vertę regionų vystymosi procese, visų pirma mažiau išsivysčiusiuose regionuose, nes yra giliai įleidusios šaknis į vietos ekonomiką, į kurią jos investuoja ir kurioje jos palaiko užimtumą.

1.4.

Komitetas mano, kad daugelis vis dar atsiliekančių regionų turi didelį vystymosi potencialą ir kad nepakankamai išnaudojamą potencialą būtų galima realizuoti per vietos mažąsias šeimos ir tradicinio verslo įmones. Ši problema turėtų rūpėti ne tik Europos Komisijai, tačiau ir kitiems subjektams, kurie turėtų aktyviai įsitraukti į jos sprendimą, įskaitant vietos valdžios institucijas ir vietos tarpininkus, pavyzdžiui, verslo organizacijas ir finansų institucijas.

1.5.

EESRK ragina Komisiją atkreipti dėmesį į tai, kad mažosios šeimos ir tradicinio verslo įmonės nukentėjo nuo pastarųjų ekonomikos ir pramonės pokyčių ir tendencijų. Jos pralaimi konkurencinę kovą ir joms vis sunkiau vykdyti savo veiklą.

1.6.

EESRK kelia nerimą tai, kad paramos priemonės nėra orientuotos į mažąsias šeimos ir tradicinio verslo įmones ir mažai tikėtina, kad jos gali duoti šioms įmonėms reikšmingos naudos. Iš esmės MVĮ skirta parama yra nukreipiama moksliniams tyrimams ir inovacijoms MVĮ stiprinti bei startuoliams. EESRK neabejoja šių priemonių svarba, tačiau nori pabrėžti, kad jos bus naudingos labai mažai MVĮ daliai ir paprastai mažosios šeimos ir tradicinio verslo įmonės šiai daliai nepriklauso. EESRK palankiai vertina EK ketinimą persvarstyti MVĮ apibrėžtį – preliminariai planuojama, kad šis Vidaus rinkos, pramonės, verslumo ir MVĮ generalinio direktorato inicijuotas svarstymas vyks 2019 m. pradžioje (3).

1.6.1.

Dabartinė MVĮ apibrėžtis jau yra nebeaktuali, todėl Komitetas mano, kad ši numatoma peržiūra būtų naudinga siekiant geriau suvokti MVĮ pobūdį ir sukurti joms tinkamesnę politiką. EESRK taip pat ragina EK įvertinti, kaip dabartinė apibrėžtis taikoma ES, nacionaliniu ir regionų lygmenimis įgyvendinant MVĮ politikos priemones konsultacijų procese, visų pirma dėmesį skiriant mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms.

1.6.2.

EESRK manymu, peržiūrėjus apibrėžtį reikėtų bent jau:

1.7.

EESRK manymu, svarbu, kad mažosios šeimos ir tradicinio verslo įmonės būtų pripažįstamos specifiniu pogrupiu, nes paprastai jos labiausiai nukenčia nuo rinkos nepakankamumo. Todėl Komitetas rekomenduoja parengti specialią tokioms įmonėms skirtą ir joms pritaikytą politiką. Siekiant išspręsti aktualiausias problemas, tokia politika turi būti skirta:

2.1.

Šiuo metu ES politika skirta keletui aktualių pramonėje vykstančių permainų ir tendencijų: skaitmeninimui, „Pramonei 4.0“, sparčiai kintantiems verslo modeliams, globalizacijai, dalijimosi ekonomikai ir inovatyviems konkurencinio pranašumo šaltiniams. Taip pat būtina pripažinti, kad žmonės turėtų galėti gyventi visoje Europoje, įskaitant daugelį regionų, kurių „Pramonė 4.0“ greičiausia lengvai nepasieks.

2.2.

Nepaneigiant šių naujų tendencijų svarbos ir palaikant joms remti skirtas politines pastangas, svarbu nepamiršti, kad didžiąją darbo vietų dalį ES regionuose šiuo metu sukuria labai tradicinės MVĮ (6) ir mažosios šeimos įmonės (7) – dauguma jų turi savo tradicijas, patirties ir gali pasigirti daugybe sėkmės istorijų. Šią įmonių grupę paprastai sudaro šie pogrupiai:

2.3.

Kaip jau anksčiau minėjo EESRK, mažosios šeimos ir tradicinio verslo įmonės visame pasaulyje yra daugumos šalių ekonomikos stuburas ir jų skaičius įspūdingai greitai auga. Jos yra svarbios regionų ir vietos vystymuisi ir atlieka ryškų, konstruktyvų vaidmenį vietos bendruomenėse. Šeimos įmonės geba geriau iškęsti sunkius ekonomikos nuosmukio ir sąstingio laikotarpius. Šios įmonės pasižymi unikaliomis valdymo savybėmis, nes jų savininkams labai rūpi ilgalaikės verslo perspektyvos, daugiausia todėl, kad nuo to priklauso jų šeimos turtas, reputacija ir ateitis. Jų valdytojai yra neįprastai atsidavę bendrovės veiklos tęstinumui ir uoliau puoselėja savo darbuotojų kolektyvą bei siekia artimesnių ryšių su klientais verslui išlaikyti. EESRK anksčiau ragino EK įgyvendinti aktyvią strategiją, kad būtų remiama geriausia šeimos įmonių praktika visose valstybėse narėse (8).

2.4.

Pastaraisiais metais daugumai mažų šeimos ir tradicinio verslo įmonių kilo veiklos sunkumų, nes:

2.5.

ES yra beveik 23 milijonai MVĮ, ir pietinėse ES šalyse procentinė MVĮ dalis yra didesnė, palyginti su kitomis įmonėmis (10). MVĮ ne tik sudaro 99,8 % visų įmonių ES ne finansų sektoriuje (11), jose taip pat dirba 67 % visų darbuotojų ir sukuriama 58 % visos pridėtinės vertės ne finansų sektoriuje (12). Pagal skaičių, labai mažų įmonių, įskaitant vieno fizinio asmens įmones, kol kas yra daugiausia, palyginti su kitomis įmonėmis.

3.1.

Bendra taisyklė yra tokia, kad parama MVĮ daugiausia yra skirta MVĮ moksliniams tyrimams ir inovacijoms ir MVĮ plėtrai stiprinti (13). Nors gebėjimas kurti inovacijas ir patekti į pasaulinę rinką pripažįstami kaip du svarbiausi augimo varikliai, paprastai MVĮ patiria sunkumų abiem šiais aspektais (14). Puse per paskutinį finansavimo laikotarpį nustatytų priemonių rūšių buvo siekiama beveik išskirtinai vien su inovacijomis susijusių tikslų. Tai yra priemonės, kuriomis remiamos technologinės ir netechnologinės inovacijos, ekologinės inovacijos, inovatyvių bendrovių kūrimas, parama mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros projektams, žinių ir technologijų perdavimas.

3.2.

2007–2013 m. laikotarpiu (15)„ERPF parama MVĮ sudarė maždaug 47,5 mlrd. EUR (76,5 % paramos verslui ir 16 % visų ERPF paskirstytų lėšų šiam laikotarpiui)“. Be to, iš 18,5 mln. įmonių nustatyta „maždaug 246 000 paramą gavusių MVĮ“. Palyginus paramos gavėjų skaičių ir bendrą įmonių skaičių, aiškiai matyti, kad šios sumos visiškai nepakanka, ir tai įrodo, kad ES nesuteikė paramos šiai labai svarbiai įmonių kategorijai. EK nenagrinėja šio svarbaus klausimo, nes trūksta išteklių ir šios įmonės yra labai skirtingos.

3.3.

Per tą patį laikotarpį buvo taikoma palyginti daug politikos priemonių, kurių naudos gavėjų skaičius labai skiriasi – nuo 1 iki 8 000–9 000. Akivaizdu, kad neefektyvu kurti priemones, kurios tinka labai mažam naudos gavėjų skaičiui. Todėl kyla klausimas, ar verta kurti tiek daug priemonių. Be to, reikia kelti klausimą dėl jų efektyvumo ir veiksmingumo ir palyginti joms kurti reikalingus žmogiškuosius ir finansinius išteklius su gauta nauda (jei tokia yra). Tuo pat metu atlikus konkrečių atvejų tyrimus buvo atkreiptas dėmesys į saviatrankos ar „švelnaus nusitaikymo“ procesą, kai tam tikra grupė paramos gavėjų (paprastai pasižyminčių didesniais lėšų panaudojimo pajėgumais) numatoma jau kuriant atitinkamą politikos priemonę.

3.4.

Atlikus išsamią 670 politikos priemonių iš 50 veiksmų programų, įgyvendintų per programavimo laikotarpį, peržiūrą (16), paaiškėjo, kad paskirstymas tarp skirtingų politikos sričių yra ganėtinai nevienodas. Nustatyta, kad tradicinio verslo įmonių poreikiams buvo skirta mažiau nei 30 % visų politikos priemonių. EESRK jau pareiškė remiąs inovatyvias ir sparčiai augančias įmones (17). Tačiau tuo pat metu EESRK apgailestauja, kad politikos priemonės neproporcingai ir daugiausia yra nukreiptos į MVĮ inovacijų tikslus, nes dauguma ES MVĮ neturi ir artimiausiu metu neturės jokio inovacijų potencialo ir jų pagrindiniam verslui toks potencialas nėra reikalingas. Tiesa, kad inovatyvius produktus galima sukurti itin mažomis sąnaudomis ir kad jie gali turėti milžinišką augimo potencialą, bet tokio pobūdžio augimas yra labiau išimtis nei norma tradicinio verslo ir šeimos įmonėms, kurios dirba vadovaudamosi visiškai kita filosofija. Tam tikros inovacijos galimos ir patartinos, ir naujos kartos, būdamos atviros naujovėms, pradeda jas diegti. Tačiau daugeliu atveju inovacijos yra fragmentiškos ir nėra šių įmonių pagrindinio verslo dalis (18).

3.5.

Paramos politikos priemonės nėra orientuotos į mažąsias šeimos ir tradicinio verslo įmones, tai rodo ir faktas, kad tam tikruose sektoriuose veikiančioms MVĮ, daugiausia turizmo srityje, yra skirta mažoji dalis politikos priemonių (tik 7 % viso viešojo įnašo). Tai taip pat rodo ir faktas, kad apie 54 % paramą gaunančių MVĮ priklauso gamybos ir IRT (10 %) sektoriams, ir tik 16 % – didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriams bei 6 % – apgyvendinimo ir maisto paslaugų sektoriams, kurie laikomi tradiciniais sektoriais. Padėtį sunkina ir tai, kad pastarąjį programavimo laikotarpį parama MVĮ buvo planuojama vykstant giliai ekonomikos krizei ir atsižvelgiant į būtinybę inovacijoms numatytus išteklius nukreipti į bendresnio pobūdžio augimą.

3.6.

Iš duomenų taip pat matyti, kad nuo 2008 m. prasidėjusios krizės penkerius metus MVĮ skaičius augo, o pridėtinė vertė ir darbuotojų skaičius mažėjo (19). Iš tokių statistinių duomenų galima daryti išvadą, kad šį laikotarpį „verslas iš reikalo“ buvo stipresnis už „verslą dėl galimybių“. Akivaizdu, kad žmonės stengėsi rasti būdą įveikti krizę ir įmonės stengėsi išgyventi, bet paramos buvo nepakankamai arba ji buvo netinkama (20).

3.7.

Daug naujausių tyrimų aiškiai parodė, kad labai skiriasi MVĮ poreikiai Europos šiaurėje ir pietuose, ir yra didelių skirtumų nacionaliniu lygmeniu. Tokiai nuomonei taip pat pritariama Europos Komisijos 2014–2015 m. Europos MVĮ metinėje ataskaitoje, kurioje nurodyta, kad šios srities rodikliai iš esmės yra žemiausi pietinėse Europos šalyse. Šios šalys pateikia duomenis apie labai mažus sėkmingo projektų įgyvendinimo rezultatus, įskaitant programos „Horizontas 2020“ MVĮ dalį.

3.8.

Dar viena rimta problema norint gauti veiksmingą paramą mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms kyla dėl to, kad paramos politika dažniausia formuojama pagal remtinų įmonių dydį, o ne pagal aktualesnes ypatybes, kurios turi didesnę įtaką jų veiklai. Toks požiūris gali būti pasenęs ir per plačiai taikomas, nes neatsižvelgiama į įvairius skirtingų grupių, kaip antai mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių, poreikius. Todėl EESRK savo nuomonėse nuolat pabrėžia, kad Europoje reikia tikslingesnės ir tiksliau apibrėžtos MVĮ skatinimo politikos, taip pat būtinybę naujai įvertinti MVĮ apibrėžtį, kad būtų geriau atspindėta MVĮ įvairovė (21).

3.9.

EESRK kelia nerimą tai, kad iki šiol tik maža dalis ERPF paramos davė dokumentuose užfiksuotų rezultatų (22), kuriais įrodoma, kad ji daro realų poveikį ekonomikai. Todėl kyla abejonių dėl realaus MVĮ paramai skirtų fondų poveikio, ir EESRK primygtinai reikalauja atlikti realaus poveikio vertinimą, įskaitant ir mažosioms šeimos bei tradicinio verslo įmonėms suteiktos paramos analizę.

3.10.

ERPF nėra vienintelis mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių rėmimo šaltinis. MVĮ paramą gauna ir iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) (23), Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (24) arba Europos socialinio fondo (ESF) (25), kuriuos galima naudoti atskirai arba per teritorines priemones (Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros priemonę (CLLD) ir Integruotą teritorinių investicijų priemonę (ITI)). Tačiau šių šaltinių parama nėra tikslingai skirta mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms, ir tik labai nedidelė finansavimo dalis tenka šioms įmonėms. Pasak mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių atstovų, jų poreikiai nėra gerai suprantami arba tinkamai patenkinami.

3.10.1.

Tai galima paaiškinti tuo, kad kuriant politikos paramos priemones, ES, nacionaliniai ir vietos politikos formuotojai ir administracijos atstovai kartais yra pernelyg nelankstūs ir neatsižvelgia į verslo ir socialinių partnerių požiūrius, kad suprastų realius mažųjų ir labai mažų įmonių poreikius.

3.10.2.

Žinoma, dalį kaltės turėtų prisiimti ne tik administracija, bet ir tarpininkų organizacijos, kad nesugebėjo efektyviai informuoti apie realius MVĮ poreikius. Geras pavyzdys yra tai, kad, regis, MVĮ išskirtinai palankiai vertina dotacijas įmonėms, priešingai politinėje diskusijoje vis labiau akcentuojamam akcinio kapitalo finansavimui, grąžinamai paramai ar netiesioginei paramai.

3.10.3.

Įmonių ir mokslinių centrų partnerystės ir tarpininkų naudojimas norint teikti paramą MVĮ taip pat yra mažiau išplėtoti, nei tikėtasi, nors šios temos ir sulaukia daug dėmesio. Teigiama, kad iš dalies tai galima paaiškinti krizės įtaka, bet ekonomikos nuosmukio metu politikos formuotojai galėjo rinktis labiau tradicines politikos priemones, kad sunkiu metu paremtų vietos ekonomiką.

3.10.4.

Galimybė taikyti įvairias specifines finansines priemones yra praktiškai nepasiekiama mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms dėl sudėtingo jų įgyvendinimo ir dėl patirties bei žinių stokos.

4.1.

Mažųjų įmonių eksporto dalis, palyginti su apyvarta, paprastai yra mažesnė nei vidutinių ar didelių įmonių, todėl galima daryti išvadą apie įmonės dydžio ir eksporto gebos santykį.

4.2.

MVĮ ir startuoliams taip pat dažnai kyla didelių sunkumų bandant gauti finansavimą. Informaciniame pranešime EESRK atkreipė dėmesį į tai, kad nepakankamas finansavimas nuo 2008 m. varžė MVĮ veiklą (26). Nors pastaruoju metu padėtis gerėja, tačiau kuo mažesnė įmonė, tuo pažanga vyksta lėčiau – vėlgi akivaizdi dydžio įtaka įmonės poreikiams ir veiklos efektyvumui. Be to, norėdamos gauti finansavimą MVĮ daugiausia kliaujasi bankų paskolomis, tačiau bankininkystės sistema nėra gerai pritaikyta MVĮ, o ypač mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių poreikiams.

4.3.

Pastaruoju metu finansinė parama daugiausia buvo orientuota į startuolius, kurie sudaro labai mažą MVĮ dalį ES, bet dar nėra išspręstas klausimas dėl didelio kapitalo poreikio augančioms įmonėms finansuoti, kaip ir dėl poreikio didžiajai daliai tradicinių įmonių, kurios nukentėjo nuo neseniai įvykusios krizės, tiesiog finansuoti savo įprastinę veiklą. Yra pranešimų apie banko įsipareigojimų nevykdymus, dėl kurių mažosioms įmonėms teko pasitraukti iš verslo patyrus paprastų grynųjų pinigų srauto problemų.

4.4.

Dar viena rimta MVĮ kliūtis, kurios nepatiria didelės įmonės, yra susijusi su galimybėmis gauti informacijos ir patekti į naujas rinkas. Joms taip pat yra sudėtingiau nusamdyti ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą ir laikytis didėjančių reglamentavimo ir biurokratinių reikalavimų. Tokia nepalanki padėtis yra dar blogesnė MVĮ mažiau išsivysčiusiuose ES regionuose, kuriuose mažai galimybių bendradarbiauti su didelėmis įmonėmis dalyvaujant jų vertės grandinėje, mažiau galimybių prisijungti prie konkurencingų klasterių, tiekiama per mažai viešųjų gėrybių, mažesnė prieiga prie infrastruktūros ir paramą teikiančių institucijų ir dažnai mažėja jų klientais esančių gyventojų skaičius. Visi šie veiksniai gali lemti ir didesnes prekių patekimo į rinką sąnaudas.

4.5.

Todėl tradicinėms MVĮ ir mažiau išsivysčiusiuose ES regionuose veikiančioms MVĮ gyvybiškai svarbios yra ne tos politikos priemonės, kuriomis skatinamos inovacijos, galimybė pasiekti naujas rinkas, internalizacija, galimybė pasiekti kapitalo rinkas ir kt., bet tokios, kurios padeda MVĮ tobulinti ir geriau vykdyti pagrindinę jų veiklą – tokios, kurios padeda lengviau gauti įprastą bankų finansavimą, informaciją, kvalifikuotą darbo jėgą ir iškart pasiekiamas verslo galimybes (kasdienės veiklos gerėjimas). Šioms įmonėms trumpuoju laikotarpiu yra neprasminga keisti elgesio modelį, nes visų pirma reikia pakeisti visą jų veiklos kontekstą.

4.6.

Ir nors vienose šalyse verslo inkubatoriai veikia sklandžiai, kitose jų teigiamas poveikis yra ribotas. Pagrindinis jų sėkmės veiksnys yra organizacinių išteklių dalijimosi ir paramos tinklų kultūra, kuri iš esmės nėra gerai išvystyta mažiau išsivysčiusiuose ES regionuose.

4.7.

Didėjanti žinių turinio produkcijos, kaip konkurencinio pranašumo, svarba toliau didina MVĮ įvairiarūšiškumą ir didina skirtumus tarp spartaus augimo MVĮ ir kitų MVĮ, kurių vystymuisi trukdo kliūtys, tradiciškai siejamos su jų mažumu, vieta ir klientų baze.

4.8.

EESRK ragina EK skatinti požiūrį „visų pirma veikime mažųjų naudai“ ir kuriant politikos priemones skirti ypatingą dėmesį mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms.

4.9.

Prieš 30 ar 40 metų Europoje buvo daug atsiliekančių regionų, tai buvo geografiniu ir funkciniu požiūriu nuo ekonominio augimo variklių nutolę regionai. Dabar kai kurie iš šių regionų klesti dėl atviro, atsakingo ir nekorumpuoto vietos valdymo, dėl efektyvaus verslo organizacijų darbo ir dėl gerai veikiančių vietos verslo tinklų sukūrimo.

5.1.

Galimybė gauti finansavimą – sudėtingai išsprendžiama problema. Palyginti su didesnėmis įmonėmis, mažosios šeimos ir tradicinio verslo įmonės pasižymi didesniais pelningumo, išgyvenimo ir augimo skirtumais, todėl jos ir susiduria su didesnėmis finansavimo problemomis. MVĮ paprastai tenka didesnės palūkanų normos, taip pat ribojama kredito suma, nes trūksta užstato. Labai skiriasi sparčiai augančių ir lėtai augančių įmonių finansavimo sunkumai.

5.2.

Išsiplėtus rizikos kapitalo fondams, privačioms akcijų rinkoms (įskaitant neoficialias rinkas ir neformalius investuotojus), sutelktiniam finansavimui ir vystantis kapitalo rinkų sąjungai, tam tikrų kategorijų MVĮ apskritai pagerėjo galimybės gauti finansavimą, tačiau mažai tikėtina, kad mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms šie pokyčiai turės daug naudos, greičiausia jos ir toliau liks priklausomos daugiausia nuo tradicinių banko paskolų. Net inovatyvioms bendrovėms, startuoliams ir vidutinio dydžio įmonėms ne visada lengva pasinaudoti šiomis priemonėmis, be to, įvairiose šalyse išlieka didelių skirtumų, susijusių su skirtingu vietos kapitalo rinkų išsivystymu ir tinkamų teisės aktų trūkumu.

5.3.

Sveikintina EK politika, kuria siekiama palengvinti galimybę gauti finansavimą teikiant garantijas. Tačiau atrodo, kad pasirinkta sistema iškraipo garantijų rinką ir galiausia lems nepageidaujamų padarinių garantijų institucijų veiklai. Yra empirinių duomenų (konkrečiai – Ispanijos atveju), kad komerciniai bankai savo esamiems paskolų gavėjams atvirai siūlo prašyti garantijos, kurią jiems tiesioginės garantijos forma tiesiogiai suteiktų ES, kad bankas galėtų padengti esamą riziką panaudodamas šią garantiją ir nepadidindamas savo rizikos klasės. „Palankių sąlygų neturinčios MVĮ“ (tos, kurioms sunku gauti paskolą) lieka už borto. Didesnis viešųjų pinigų panaudojimas, nukreipiant juos per priešpriešines garantijas, padidins viešųjų lėšų naudojimo efektyvumą ir sukurs didesnį sverto poveikį rinkai ir platesnei ekonomikai.

5.4.

Europos ir vietos valdžios reglamentavimo našta tebėra pagrindinė kliūtis mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms, nes jos paprastai yra nepasirengusios spręsti problemų, kurių kyla dėl perteklinio reglamentavimo. Todėl būtina pasirūpinti, kad joms būtų lengvai prieinama informacija apie reglamentus ir geriau teikiama informacija apie techninius ir aplinkos standartus. Politikos formuotojai privalo užtikrinti, kad atitikties procedūros nebūtų pernelyg brangios, sudėtingos ar ilgos. Be to, naujus reglamentus ir jų įgyvendinimą turėtų sistemingai ir kruopščiai tikrinti atitinkamos vietos verslo asociacijos.

5.5.

Būtina prieiga prie geresnės informacijos ir ne tik dėl reglamentavimo reikalavimų. Tradicinio ir šeimos verslo įmonėms taip pat labai svarbi regiono lygmens informacija apie verslo aplinką ir galimybes rinkoje. Moderniomis technologijomis galima gerokai sumažinti šį informacijos trūkumą, jei jos yra patogios naudotojui. Būtų labai naudinga sukurti „vieno langelio“ principu veikiantį centrą, kuriame visa būtina informacija, turinti įtakos įmonės strategijai ir sprendimams, būtų prieinama vienoje vietoje, kaip jau yra kai kuriose šalyse. Informacijos tinklų skatinimo priemonėmis turėtų būti siekiama pritaikyti duomenų bazes, kad nebūtų informacijos pertekliaus.

5.6.

Naujausios patekimo į rinką lengvinimo priemonės visų pirma buvo orientuotos į tarptautines rinkas. Šios srities politika siekiama įveikti MVĮ sunkumus, kurių jos patiria, nes trūksta žmogiškųjų išteklių, galimybės patekti į išorės rinkas ir naudotis technologijomis. Tačiau, kaip minėta pirmiau, tai mažai aktualu mažosioms tradicinio verslo ir šeimos įmonėms. Todėl pastangas reikėtų skirti stipresniam prekybos misijų organizatorių koordinavimui regiono lygmeniu ir teikiant daugiau pagalbos ieškant patikimų verslo partnerių. Dar viena galimybė šioje srityje – skatinti pastangas padidinti dalį, kuri skiriama mažosioms įmonėms valdžios sektoriaus viešųjų pirkimų sutartyse.

5.7.

Pastaruoju metu mažosios tradicinio ir šeimos verslo įmonės susiduria su labai specifine problema – galimybe nusisamdyti kvalifikuotą darbo jėgą. Atokiuose regionuose ir daugelyje regionų, kurių vystymasis atsilieka, demografinė padėtis prastėja, todėl daugelyje vietų labai trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Todėl šioms įmonėms reikia pagalbos randant ir pritraukiant žmogiškuosius išteklius bei juos mokant. Mokomosios programos turėtų vykti ne sezono metu ir turėtų būti specialiai pritaikytos. Taip pat turėtų būti sukurta sistema, kad šios programos būtų siūlomos nuolat, nes mažosiose įmonėse yra didelė darbuotojų kaita.

5.8.

Šeimos verslo įmonėse yra įprasta, kad įmonėje dirba tos pačios ar kitos šeimos vaikai. Tai yra tradicija ir tai yra gerai verslui, nes palengvinamas sklandus įmonės perdavimas iš kartos į kartą arba suteikiama galimybė susipažinti su būsimu darbu. Tokiais atvejais savininkai ir (arba) vadovai visada turėtų atsižvelgti į tai, kad darbo sąlygos turi atitikti TDO konvenciją Nr. 182 ir TDO konvenciją Nr 138 dėl vaikų darbo.“

5.9.

Mokymai reikalingi, tačiau ne tik mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių darbuotojams. Kaimo ir atokiuose regionuose bankų darbuotojai ir darbdavių asociacijos dažnai neturi žinių apie įvairias programas ir galimybes, kurias siūlo EK, bei apie susijusius dokumentus ir procedūras. Šis tarpininkų tinklas yra nepaprastai svarbus kalbant apie efektyvią paramą mažosioms šeimos ir tradicinio verslo įmonėms. Turėtų būti remiamos šių tarpininkų informavimo programos ir geriausios praktikos mainai. Taip pat reikėtų organizuoti vieno langelio principu grindžiamą tarnybą visiems finansavimo ir programų tipams.

5.10.

Svarbi politikos priemonė būtų mažųjų šeimos ir tradicinio verslo savininkų ir (arba) vadovų veiklos „kokybės“ gerinimas, nes su šiuo veiksniu tokiose įmonėse yra viskas tiesiogiai susiję. Tai būtų galima daryti skatinant mokymus ir (arba) teikiant lengvai pasiekiamas patariamąsias ir konsultacines paslaugas. Reikėtų skatinti mokymąsi visą gyvenimą – internetinės švietimo priemonės, susijusios su verslo planavimu, gamybos standartais, vartotojų teisės aktais ar kitais reglamentais būtų žingsnis reikiama kryptimi.

5.11.

Kita priemonė – skatinti mažąsias šeimos ir tradicinio verslo įmones reinvestuoti savo pajamas. Jeigu šios įmonės bus skatinamos tai daryti, jos taps stabilesnės, mažiau priklausomos nuo bankų paskolų ir mažiau pažeidžiamos kilus krizėms.

5.12.

Būtų labai naudinga apibendrinti įvairių šalių geriausią praktiką tuose sektoriuose, kuriuose veikia daug mažųjų šeimos ir tradicinio verslo įmonių, pavyzdžiui, turizmo, žemės ūkio, žuvininkystės sektoriuose, ir pateikti šią informaciją valstybėms narėms.