EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2017 04 26

COM(2017) 206 final

DISKUSIJOMS SKIRTAS DOKUMENTAS

DĖL SOCIALINIO EUROPOS ASPEKTO

2017 m. kovo 1 d. Europos Komisija pateikė Baltąją knygą dėl Europos ateities. Taip pradėtos plačios diskusijos dėl 27 valstybių narių Europos Sąjungos ateities.

Šešiasdešimtojo Europos gimtadienio proga 2017 m. kovo 25 d. paskelbtoje Romos deklaracijoje įrašyta: „Norime Sąjungos, kurios piliečiai turėtų naujų kultūrinės bei socialinės raidos ir ekonomikos augimo galimybių“. Pastaruosius šešis dešimtmečius vykstanti Europos integracija suteikė puikių galimybių visiems piliečiams ir leido pagerinti socialinius standartus visose valstybėse narėse.

Nepaisant didelių laimėjimų, visoje Europoje vis dar kyla sunkumų. Ekonominė krizė paliko gilius randus žmonių gyvenime ir mūsų visuomenėje. Žmonės abejoja, ar nauda ir sunkumai, susiję su atviromis rinkomis ir atvira visuomene, inovacijomis ir technologiniais pokyčiais, pasiskirstę vienodai. Sumenko jų pasitikėjimas Europos gebėjimu nubrėžti ateities gaires ir kurti teisingą bei klestinčią visuomenę.

Mūsų bendri socialiniai siekiai – tai vienas iš būdų susigrąžinti paramą ir perimti ateities kontrolę į savo rankas. Europoje užtikrinama didžiausia pasaulyje socialinė lygybė. Šis aspektas labai vertinamas visoje Sąjungoje. Nors išlieka šalių ekonominės plėtros ir socialinių tradicijų skirtumų, mes vis labiau stipriname tiek atskirų asmenų, tiek bendruomenės socialines teises ir geriname bendradarbiavimą su socialiniais partneriais Europos ir nacionaliniu lygmenimis. ES sistema paskatino formuoti veiksmingesnę politiką ir siekti socialiai teisingesnių raidos rezultatų.

Žvelgiant į ateitį reikėtų diskutuoti apie tai, kaip, atsižvelgiant į esamus bei būsimus iššūkius, pritaikyti mūsų socialinius modelius ir kaip pažadinti Europos socialinę dvasią. Šiuo dokumentu dėl socialinio Europos aspekto Europos Komisija siekia prisidėti prie šios diskusijos. Jame aptariamos tendencijos bei iššūkiai ir, svarbiausia, juo atveriamos galimybės nuspręsti, kaip praktiškai įgyvendinti mūsų siekius, kaip padėti europiečiams pasiruošti 2025-ųjų pasauliui ir kaip sustiprinti mūsų visuomenę bei išmokyti ją geriau prisitaikyti.

Yra daug svarių ekonominių, socialinių ir politinių argumentų siekti socialinės Europos. Mums reikia susitarti dėl to, kokia ji turėtų būti ateityje.

Turime dėl daug ko kovoti ir daug ką apmąstyti.

„Šiais permainų laikais, žinodami, kas kelia susirūpinimą mūsų piliečiams, įsipareigojame vadovautis Romos darbotvarke ir pažadame savo darbu siekti, kad būtų užtikrinta [...] socialinė Europa: Sąjunga, kuri, remdamasi tvariu augimu, skatina ekonominę ir socialinę pažangą, taip pat sanglaudą ir konvergenciją, kartu išlaikydama vidaus rinkos vientisumą; Sąjunga, kuri atsižvelgia į nacionalinių sistemų įvairovę ir svarbų socialinių partnerių vaidmenį; Sąjunga, kuri propaguoja moterų ir vyrų lygybę, taip pat visų teises ir vienodas galimybes; Sąjunga, kuri kovoja su nedarbu, diskriminacija, socialine atskirtimi ir skurdu; Sąjunga, kurioje jauni žmonės įgyja geriausią išsilavinimą bei gauna geriausią mokymą ir gali studijuoti ir rasti darbą visame žemyne. Sąjunga, kuri saugo mūsų kultūros paveldą
ir skatina kultūrų įvairovę.“

Romos deklaracija, ES vadovai, 2017 m. kovo 25 d.

1. Socialinis Europos aspektas

Pasauliniu mastu Europos visuomenės yra turtingos ir klestinčios. Jų socialinė apsauga pasaulyje yra geriausia ir gerai vertintina atsižvelgiant į gerovę, žmogaus socialinę raidą bei gyvenimo kokybę. Europiečiai tai patvirtina. Paprastai jie teigia esą laimingi ir patenkinti savo gyvenimu. Tačiau paklausti apie ateitį daugelis reiškia nerimą ir susirūpinimą, ypač dėl ateities kartų.

Skirtingų regionų ir skirtingų šalių asmenims susirūpinimą kelia vis kiti klausimai, tačiau kai kurie sunkumai yra bendri. Visose valstybėse narėse įvyko esminių pokyčių, kurie turėjo įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui. Vidurio ir Rytų Europos valstybėse narėse gyventojai vis dar jaučia staigių pokyčių, įvykusių nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios, padarinius. Kitose valstybėse narėse vis dar juntamas didelis didžiausios pastaraisiais dešimtmečiais ekonominės ir socialinės krizės poveikis, nors šiuo metu padėtis gerėja. Žvelgiant į ateitį, visose valstybėse narėse šiuo metu sparčiai vyksta įvairūs esminiai pokyčiai – nuo visuomenės senėjimo iki naujų šeimos modelių įsitvirtinimo, nuo spartaus skaitmeninimo iki naujų darbo formų ir globalizacijos bei urbanizacijos poveikio.

Dėl šių pokyčių atsiranda beprecedenčių galimybių laisvai rinktis, gyventi sveikiau ir ilgiau, kurti geresnes gyvenimo sąlygas ir formuoti pažangesnę bei atviresnę visuomenę. Bet kartu kyla ir naujų klausimų. Ar visi gali pasinaudoti šiomis galimybėmis? Ar mes, kiekvienas atskirai ir kaip visuomenė, esame tinkamai pasirengę pokyčiams, kurie mūsų laukia ateityje? Šiuo metu vykstančių daugelio pokyčių sparta ir sudėtingumas stiprina atskirties, nesaugumo, didesnės neteisybės ir nelygybės pojūtį ir kelia realų pavojų tai patirti praktiškai.

Išsiskiria nuomonės dėl to, ar Europa yra visų šių problemų priežastis, ar – sprendimas. Iš dalies taip yra todėl, kad skirtingos visuomenės grupės nevienodai aiškina sąvoką „socialinė Europa“ ir jos svarba joms skiriasi.

Yra žmonių, kuriems sąvoka „socialinė Europa“ tėra tušti žodžiai, o Europos Sąjunga – pasaulinių rinkos jėgų gynėja ir komercinių interesų varomoji jėga, kuri dėl savo neribotos ir nevaržomos bendrosios rinkos kelia socialinio dempingo pavojų.

Kiti abejoja, ar socialinis Europos Sąjungos aspektas apskritai reikalingas, nes, jų nuomone, socialiniai klausimai priklauso išimtinai nacionalinių ir regioninių vyriausybių kompetencijai. ES socialinė politika bei būtiniausi standartai net laikomi konkurencijos ribojimo priemone.

Vis dėlto yra ir tokių žmonių, kuriems socialinė Europa yra ES indėlio kuriant demokratinę, darnią, kultūriniu požiūriu skirtingą ir klestinčią visuomenę pagrindas. Ji padeda siekti ekonominės ir socialinės pažangos, kovoti su diskriminacija ir socialine atskirtimi, užtikrinti, kad europiečiai būtų tinkamai pasirengę darbo rinkai ir galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Jie mano, kad Europa yra tvirčiausias skydas, apsaugantis mūsų piliečius bei jiems suteikiantis daug galių ir ginantis mūsų bendras vertybes, ypač dabar, kai daugėja grėsmių ir didėja netikrumas tiek Europoje, tiek už jos ribų.

Europa pirmauja pasaulyje pagal gyvenimo kokybę

Europos Sąjungai visuomet buvo svarbus socialinis aspektas, kuris glaudžiai susijęs su ES ekonominiais siekiais. Nuo pat 1957 m., kai Romos sutartimis teisėje buvo įtvirtintas vienodo moterų ir vyrų darbo užmokesčio principas, vienas iš svarbiausių ES tikslų buvo gerinti darbo sąlygas, gyvenimo kokybę ir lyčių lygybę. Nuo tada socialinio aspekto stiprinimas buvo neatskiriamas nuo bendrosios rinkos stiprinimo ir ES pilietybės sąvokos, dėl kurių visose šalyse užtikrinamos vienodos sąlygos ir pagrindinės teisės.

Per 60 metų nuveikėme labai daug. Nuo Europos pagrindinių teisių chartijos iki Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų – Europa ir pasaulis yra tvirtai įsipareigoję puoselėti pagrindines vertybes, ginti pagrindines teises ir siekti socialinių tikslų. Europa daro apčiuopiamą poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui – švietimo srityje, darbo rinkoje, namuose, atostogaujant ar išėjus į pensiją.

Dabar, kai 27 valstybių narių Europos Sąjunga siekia nubrėžti savo ateities gaires, pats laikas ir labai svarbu diskutuoti apie socialinį Sąjungos aspektą. Pastaraisiais metais Europa daug jėgų skyrė vienai po kitos kilusioms krizėms įveikti. Dabar laikas padaryti išvadas ir pradėti naują etapą. Šiuo tikslu privalome galvoti apie ilgesnį laikotarpį ir pasirengti sudėtingesniems ekonominiams ir visuomenės pokyčiams.

Šis diskusijoms skirtas dokumentas ir po Baltosios knygos paskelbimo pradėta platesnė diskusija suteikia mums galimybę kartu žvelgti į ateitį. Tai padeda mums kartu apibrėžti socialinį Europos aspektą, grindžiamą mūsų patirtimi ir atitinkantį 21-ojo amžiaus realijas, ir suteikti jam prasmę. Šiame dokumente apžvelgiama mūsų praeitis, įvertinama esama padėtis ir aptariama, kokia galėtų būti ateitis. Jame nurodomi skirtumai tarp regionų bei šalių ir bendri sunkumai. Taip pat klausiama, koks turėtų būti ES vaidmuo ir kaip ji galėtų geriau bendradarbiauti su savo valstybėmis narėmis, socialiniais partneriais ir pilietine visuomene.

Kaip ir Baltojoje knygoje, šiame dokumente išsakytos idėjos nėra nei privalomos, nei ribojamosios. Jomis siekiama pradėti diskusiją, po kurios būtų galima imtis veiksmų.

2. Šių dienų socialinės realijos

Prieš apibūdinant sunkumus ir galimas politines priemones, verta apžvelgti esamą padėtį kiekvienoje iš 27 valstybių narių atskirai ir visose bendrai.

Europoje socialinės realijos labai skiriasi priklausomai nuo to, kurioje šalyje gyvename ir dirbame. Nors turime daug bendro, Europoje gausu skirtingų tradicijų, patirčių ir situacijų. Vis dar labai skiriasi švietimo ir sveikatos priežiūros sistemos, užimtumo modeliai, uždarbis, pajamų lygis ir socialinės apsaugos sistemos.

Nors Europa atsigauna po krizės, skirtumai tarp šalių ir regionų išlieka.

Europoje konvergencija visuomet buvo siekiama užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį. Praeityje konvergencija vyko kone automatiškai – naudojantis vidaus rinkos galimybėmis ir ES fondų lėšomis. Šis procesas vyko taip sklandžiai, kad Pasaulio bankas ES praminė „konvergencijos mašina“. Tačiau pastaraisiais metais konvergencija labai sulėtėjo arba apskritai nevyksta, nes geriausių rezultatų pasiekusios šalys sparčiau žengia į priekį. Kodėl taip atsitiko ir kodėl tai yra problema?

Konvergencija turi daug privalumų. Dėl jos mūsų visuomenė ir Sąjunga tampa darnesnės bei stabilesnės. Kai vyksta gyvenimo ir darbo sąlygų konvergencijos procesas, žmonių sprendimą persikelti į kitą šalį pirmiausia lemia teigiamos priežastys, o ne ekonominė būtinybė. Kai tam tikrą laiką kartu su ekonominių rezultatų konvergencija vyksta ir socialinių sąlygų konvergencija, mažėja socialinio dempingo baimė ir didėja parama bendrajai rinkai. Tačiau reikia, kad konvergencija vyktų pakankamai ilgą laikotarpį, kad šalys, žmonės ir verslas galėtų prisitaikyti.

 

Gyvenimo lygio ekonominiai rodikliai Europoje labai skiriasi. Vis dėlto nacionaliniai vidurkiai neatspindi tikrosios padėties, nes jie slepia dar didesnius skirtumus tarp valstybių narių regionų – skurdesnėse šalyse yra santykinai turtingų regionų ir atvirkščiai. Apskritai sostinėse gyvenimo lygis yra daug aukštesnis nei kitur. Pavyzdžiui, Bratislava ir Praha šiuo metu yra atitinkamai penktas ir šeštas turtingiausi ES regionai pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui.

2008–2014 m. laikotarpiu sparčiausias ekonomikos augimas ES užfiksuotas Lenkijos Mazovijos regione, kurio teritorijoje yra ir sostinė Varšuva. 2008 m. šiame regione BVP vienam gyventojui buvo 17,1 proc. mažesnis nei ES 28 vidurkis, tačiau iki 2014 m. šis rodiklis išaugo ir 8,4 proc. viršijo ES 28 vidurkį.

Dėl iš žemės ūkio fondų skiriamų lėšų kaimo vietovių, kurios užima tris ketvirtadalius Europos teritorijos, plėtra taip pat vyksta daug sklandžiau.

Vis dėlto skirtingų regionų ar visuomenės grupių pažanga nevienoda. Pavyzdžiui, nors kai kurios šalys dėl dalinio ar visiško įmonių perkėlimo į kitas šalis – tai viena iš bendrosios rinkos teikiamų galimybių – nepajuto bendro neigiamo poveikio, daugelis atskirų regionų dėl to patyrė didelių sunkumų ir nuostolių.

Nedarbo lygis mažėja, tačiau labai skiriasi atskirose Europos šalyse

Nedarbo lygis svyruoja nuo mažiau kaip 5 proc. Čekijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje iki 18 proc. Ispanijoje ir 23 proc. Graikijoje.

Proc., 2017 m. vasario mėn.

Šaltinis: Europos Komisija

Įvairiose Europos dalyse krizės poveikis buvo nevienodas, tačiau visoje Sąjungoje skaudžiausiai jos padarinius pajuto jaunesnės kartos. 2016 m. pabaigoje jaunimo nedarbo lygis ES buvo 18 proc., o euro zonoje – 20 proc. Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje šis rodiklis siekė apie 40 proc. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo kyla realus pavojus, kad dabartinė jaunuolių karta – labiausiai išsilavinusi karta istorijoje – bus mažiau pasiturinti nei jų tėvai.

Dėl ryžtingų veiksmų ir nelengvų sprendimų ekonomika atsigauna, o nedarbo lygis visose valstybėse narėse mažėja. Ir ES, ir euro zonoje nedarbo lygis yra žemiausias nuo 2009 m. Šį rezultatą iš dalies galėjo padėti pasiekti pagal Jaunimo garantijų iniciatyvą jaunuoliams teikta asmeninė parama.

Užimtumo lygis skiriasi

Vertinant pagal faktiškai dirbančių darbingo amžiaus žmonių dalį (užimtumo lygį), vėlgi yra didelių skirtumų tarp valstybių narių. Švedijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Čekijoje, Estijoje, Lietuvoje ir Austrijoje užimtumo lygis viršija 75 proc. Tai reiškia, kad šios šalys pasiekė tikslą, kurį visos ES valstybės narės yra susitarusios bendrai pasiekti iki 2020 m. Valstybėse narėse skiriasi moterų ir vyresnių nei 55 metų asmenų dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai. Nors šių asmenų grupių užimtumo lygis didėja, didelė jų dalis vis dar neturi pakankamai darbo.

Mažėjant nedarbui didėja užimtumo lygis. 2016 m. ketvirtąjį ketvirtį užimtumo lygis ES, palyginti su 69 proc. 2010 m., kai buvo nustatytas tikslas, siekė 71 proc. Šiuo metu ES 27 dirbančių asmenų yra kaip niekad daug – darbą turi 201 mln. žmonių, euro zonoje – 154 mln. žmonių.

Užimtumo augimui didelį poveikį turi tai, kad įsidarbina vis daugiau moterų. Šiai tendencijai didelės įtakos turėjo darbo vietų kūrimas paslaugų sektoriuje, geresnės vaikų priežiūros paslaugos ir mokestinių paskatų antrajam šeimoje uždirbančiam asmeniui nedirbti pašalinimas. Vis dėlto ryški lyčių nelygybė išlieka. Geresni užimtumo rodikliai rodo ir tai, kad vis daugiau žmonių tęsia savo karjerą ilgesnį laiką. Iš dalies tai yra praeityje įvykdytų pensijų reformų rezultatas, tačiau svarbūs ir gerėjantys įgūdžiai, sveikatos ir darbo sąlygos Europoje.

Daugelis naujų darbo vietų – tai kokybiškos darbo vietos, suteikiančios pakankamų pajamų, užimtumo garantijas ir užtikrinančios palankią darbo aplinką. Daug darbo vietų sukurta paslaugų sektoriuje, kuriame paprastai įsidarbina aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai. Daugiausia darbo vietų sukurta informacijos ir komunikacijos, administracinių ir pagalbos paslaugų, taip pat profesinės, mokslinės ir techninės veiklos sektoriuose. 85 proc. šių naujų darbo vietų sukuriama mažosiose ir vidutinėse įmonėse.

 

Europoje socialinės sistemos yra skirtingos

Skirtumų yra ne tik darbo rinkoje. ES 27 gerovės bei socialinės apsaugos sistemos skiriasi pagal politinius prioritetus, taip pat skiriasi jų biudžetai. 2015 m. valdžios sektoriaus išlaidos socialinei apsaugai ES sudarė maždaug 40 proc. visų viešųjų išlaidų, t. y. apie penktadalį BVP. Aštuonios valstybės narės – Suomija, Prancūzija, Danija, Austrija, Italija, Švedija, Graikija ir Belgija – socialinei apsaugai skyrė ne mažiau kaip 20 proc. savo BVP.

Gerovės sistemų modeliai pagrįsti dar iš praėjusio amžiaus paveldėtomis tradicijomis. XIX a. pabaigoje Europoje sukurtos gerovės sistemos pirmiausia buvo skirtos pramoninės eros iššūkiams atremti (žr. I priedą). Daugelis sistemų sukurtos po Antrojo pasaulinio karto, o kai kurios iš jų pabaigtos kurti tik praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Svarbiausi skirtumus nurodantys parametrai, be kitų, yra biudžeto dydis ir jo paskirstymo būdai, finansavimo šaltinis, draudžiamųjų su gyventojais susijusių rizikų apimtis ir socialinių partnerių vaidmuo.

Socialinės apsaugos sistemos ir mokesčiai padeda sumažinti pajamų nelygybę. Šiandien Europoje užtikrinama didžiausia pasaulyje socialinė lygybė, nors vis dar išlieka didelių skirtumų. 20 proc. turtingiausių namų ūkių uždirba vidutiniškai 5 kartus daugiau nei 20 proc. kukliausiai gyvenančių namų ūkių. Pagal šį rodiklį didžiausia pajamų nelygybė yra Rumunijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Kipre, Estijoje ir Italijoje. Be to, gana didelė pajamų nelygybė ir tarp valstybių narių regionų.

Krizė turėjo didelį poveikį daugeliui europiečių, kurių pajamos nedidėjo arba mažėjo. Nors pastaruoju metu vėl didėjo realiosios disponuojamosios pajamos (t. y. pajamos, kurios namų ūkiams lieka atskaičius mokesčius), pajamų lygis iš esmės yra toks pat, koks buvo 2008 m.

Galiausiai net turtingiausiose visuomenėse skurdo pavojus išlieka didelis. Beveik ketvirtadaliui ES 27 gyventojų kyla skurdo arba socialinės atskirties pavojus. Vaikų skurdas taip pat išlieka didelis, o keliose valstybėse narėse – didėja. Tai reiškia, kad šie vaikai turi ribotas galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, kyla pavojus, kad jie nebaigs mokyklos, o vėliau, suaugus, jiems grės didesnis nedarbo ir skurdo pavojus. 2010 m. ES vadovai įsipareigojo, kad iki 2020 m. asmenų, kuriems gresia skurdas, bus 20 mln. mažiau. Deja, šiandien Europa labai toli nuo šio tikslo. Iki šiol ties skurdo riba atsidūrusių asmenų padaugėjo 1,7 mln.

Kas padeda mūsų visuomenei ir ekonomikai įveikti krizę?

Dėl 2008 m. prasidėjusios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės daugelyje Sąjungos regionų išaugo nedarbas, valstybės ir privačiojo sektoriaus skola. Tai daugelį žmonių ir šeimų įstūmė į labai sunkią padėtį ir jiems teko sunkiai verstis, kad išgyventų. Krizė pagilino jau anksčiau kurį laiką buvusias problemas, todėl kai kurios šalys nuo jos nukentėjo labiau. Kai kuriose šalyse investicijų aplinka buvo geresnė, kai kurios įmonės – konkurencingesnės, o kai kurios darbo rinkos ir socialinės sistemos – atsparesnės šiems sukrėtimams, todėl galėjo užtikrinti veiksmingesnę apsaugą nuo neigiamų krizės padarinių.

Ir atspariausiose šalyse buvo prarasta darbo vietų, tačiau įmonės sugebėjo greičiau sukurti naujų. Socialinės apsaugos sistemos, visų pirma bedarbio pašalpos, padėjo žmonėms išgyventi pereinamuoju laikotarpiu, o viešosios paslaugos buvo nukreiptos į perkvalifikavimą ir grąžinimą į darbo rinką. Minimalių pajamų sistemos padėjo žmonėms patenkinti savo pagrindinius poreikius ir gyventi oriai. Šalyse, kuriose socialiniai partneriai aktyviai dalyvavo reformuojant darbo rinką, pasiekta ilgalaikių teigiamų rezultatų, nes dalyvaujant socialiniams partneriams buvo užtikrinta, kad atsakomybę už reformų procesą prisiimtų platesnis suinteresuotųjų subjektų ratas.

Pasirengimas ateičiai

Švietimas ir įgūdžiai – tai veiksniai, kurie turės vis didesnę įtaką mūsų visuomenės ir ekonomikos ateičiai. Europos švietimo sistemos yra vienos naujoviškiausių, o profesinio mokymo sistemos – vienos pažangiausių pasaulyje.

Todėl nerimą kelia tai, kad visoje Europoje maždaug ketvirtis suaugusiųjų prastai skaito bei rašo ar prastai skaičiuoja, o beveik pusės suaugusiųjų skaitmeniniai įgūdžiai – nepakankami. Dar blogiau tai, kad prastėja su pagrindiniais gebėjimais susiję jaunimo rezultatai.

Deja, naujausi Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) tyrimo rezultatai yra vienareikšmiai – nors kai kurios valstybės narės yra padariusios daug, kad būtų pasiekti aukšti kokybės standartai, ir jų bendri mokslo rezultatai yra labai geri, daugelio valstybių narių pažanga mažinant prastai skaitančių, prastai gamtos mokslus ir matematiką mokančių gyventojų procentinę dalį – nepakankama. Tam tikrų visuomenės grupių padėtis kelia dar didesnį nerimą, nes, atsižvelgus į socialinį ir ekonominį statusą, tikimybė, kad moksleivių imigrantų gamtos mokslų žinios nesieks nustatyto bazinio lygio yra vidutiniškai dvigubai didesnė nei savo šalyje gyvenančių moksleivių atveju.

Tik kelios Europos šalys pasauliniu mastu pasiekė aukštų gamtos mokslų, skaitymo ir matematikos rezultatų

 

Šaltinis: EBPO PISA tyrimas, 2015 m. 

3. Iki 2025 m. pokyčius skatinsiantys veiksniai

Pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė Europos socialinė struktūra ir pasauliniai veiksniai smarkiai veikia mūsų darbą ir gyvenimą. Šios tendencijos iš esmės yra negrįžtamos ir labai tikėtina, kad ateinančiais metais jos dar labiau išryškės visose 27 valstybėse narėse. Dėl šių tendencijų kils daug įprastų problemų, bet jos taip pat atvers naujų galimybių.

Europos gyventojų gyvenime vyksta spartūs pokyčiai

Europiečių gyvenimas tapo sveikesnis ir jie gyvena ilgiau – tai džiugi žinia. Dabar daugiau pensininkų gyvena ilgiau ir aktyviau, nes jau daug dešimtmečių vyrauja taika, žmonių sveikatą užtikrina sveikatos draudimo sistemos, tobulėja medicina ir gerėja gyvenimo ir darbo sąlygos.

Smarkiai padidėjo tikėtina gyvenimo trukmė. Vyrų atveju ji išaugo nuo vidutiniškai 43 metų 1900 m. iki numatomų 82 metų 2050 m. Moterų atveju ji siekė 46 metus, o 2050 m., kaip tikimasi, išaugs iki 87 metų. Daugelis Europoje nuo dabar iki 2025 m. gimsiančių kūdikių vis dar gyvens praėjus 100 metų nuo dabartinio momento. Tačiau vis dar gerokai skiriasi atskiroms pajamų grupėms ir regionams priklausančių asmenų sveiko gyvenimo tikėtina trukmė ir galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

Be to, europiečiai turi mažiau vaikų. XX a. septintame dešimtmetyje buvo įprasta, kad viena moteris susilaukdavo dviejų vaikų, o dabar ES gimstamumo rodiklis siekia 1,58. Kaip pavyzdį galima paminėti Airiją ir Portugaliją – anksčiau gimstamumas siekė 3 vaikus, o dabar nesiekia ir 2.

Ilgėjanti tikėtina gyvenimo trukmė ir mažėjantis gimstamumas lemia smarkų visuomenių senėjimą. Europos Sąjungoje šiuo metu 65 metų sulaukusių asmenų yra daugiau nei vaikų iki 14 metų. O 2050 m. beveik trečdalio europiečių amžius sieks 65 arba daugiau metų, kai šiuo metu tokių asmenų yra mažiau kaip penktadalis. Palyginus su kitomis pasaulio šalimis, Europa bus seniausių žmonių žemynas – 2030 m. vidutinis amžius sieks 45 metus.

2030 metais europiečiai bus seniausių žmonių visuomenė

Amžiaus mediana pagal pasaulio regionus

Šaltinis: „Rand Europe“

Tačiau ilgesnė gyvenimo trukmė ne visada reiškia daugiau sveiko gyvenimo metų – ES 27 beveik 50 mln. žmonių serga lėtinėmis ligomis ir kasmet beveik pusė milijono darbingo amžiaus žmonių dėl jų miršta anksčiau laiko. Šių mirčių būtų galima išvengti vykdant veiksmingesnę visuomenės sveikatos ir prevencijos politiką arba sparčiau ir veiksmingiau teikiant sveikatos priežiūros paslaugas.

Ilgaamžiškumas turės didelį poveikį viešajai politikai ir socialinėms paslaugoms, šis poveikis toli gražu neapsiribos vien tik sveikatos ir priežiūros sektoriais – jis palies įvairias sritis, nuo švietimo sistemos iki vyresnio amžiaus asmenims pritaikyto būsto ir šių asmenų judumo klausimų. Senėjimas gali lemti naujų darbo vietų kūrimą – sparčiai vystosi socialinės ekonomikos sektorius, aprėpiantis ir laisvalaikį, ir priežiūros paslaugas. Tačiau senėjimas taip pat lemia naujus poreikius, kuriuos reikia patenkinti. Jau dabar beveik trečdalis vyresnių kaip 65 metai asmenų gyvena vieni, o beveik du trečdaliai vyresnių kaip 75 metai asmenų yra priklausomi nuo neformaliosios priežiūros, kurią daugiausia teikia artimiausi šeimos nariai. Skursta vienas iš šešių vyresnio amžiaus žmonių, ypač tos vyresnio amžiaus moterys, kurių pensijos dėl trūkstamo darbo stažo yra labai mažos.

Senėjimas turės poveikio socialinės gerovės sistemų finansiniam tvarumui ir savo ruožtu šalių fiskalinei padėčiai. Tikėtina, kad iki 2030 m. ES 27 su pensijomis susijusios išlaidos išaugs iki 12,4 proc. BVP, sveikatos priežiūros išlaidos iki 7,7 proc. BVP, o ilgalaikės priežiūros išlaidos iki 2,4 proc. BVP. 2060 m. kiekvienam pagyvenusiam asmeniui teks tik du darbingo amžiaus asmenys, palyginti su keturiais 2008 m. Šį poveikį sušvelnins naujausios pensijų reformos, kuriomis siekiama pensinį amžių suderinti su tikėtina gyvenimo trukme, tačiau tikėtina, kad smarkiai išaugs sveikatos priežiūros išlaidos.

Mažėjant darbo jėgai mums taip pat gali būti sunkiau išlaikyti dabartinį ekonomikos augimo lygį. Vis daugiau kiekvienos kartos žmonių pasiryžę dalyvauti darbo rinkoje ir dirbti ilgiau, tačiau tai negali kompensuoti bendro gyventojų skaičiaus mažėjimo. Teisėti migrantai gali Europos Sąjungai pasiūlyti įgūdžių, kurių reikia siekiant spręsti darbo jėgos trūkumo problemą, ir padėti subalansuoti socialinės gerovės sistemas.

Senėjimas taip pat turės įtakos santykinei Europos svarbai pasaulyje, nes kitoms pasaulio šalims būdingas spartesnis gyventojų skaičiaus augimas. 2060 m. Europoje gyvens tik 5 proc. viso pasaulio gyventojų. Tuo metu nė vienos valstybės narės gyventojų skaičius nesudarys daugiau nei 1 proc. pasaulio gyventojų. Lietuvoje padėtis ypač sudėtinga – remiantis dabartinėmis prognozėmis čia gyventojų skaičius iki 2080 m. turėtų sumažėti daugiau nei trečdaliu. Numatoma, kad Slovakijos, Graikijos, Portugalijos ir Bulgarijos gyventojų bus apie 30 proc. mažiau.

Iš esmės, dėl senėjimo išryškės kartų tarpusavio sąžiningumo klausimas. Šiuo metu yra realaus pavojaus, kad atsiras atotrūkis tarp jaunosios ir senosios kartų, susijęs su sprendimų priėmimu, turtu, materialiniu saugumu, apsirūpinimu būstu, dėl senėjančios visuomenės susidarančios finansinės ir fiskalinės naštos paskirstymu.

Visuomenėje atsirado naujų gyvenimo būdų ir daugiau įvairovės

Demografiniai pokyčiai leidžia paaiškinti ir atspindi platesnio masto pokyčius visuomenėje, kaip antai naujus gyvenimo būdus, teritorinę dinamiką, vartojimo įpročius ir būsto sąlygas.

Gimstamumas mažėja, bet turimi duomenys leidžia manyti, kad noras turėti vaikų kartais nebūna realizuotas. Tai lemia įvairių veiksnių derinys, įskaitant nevienodą tėvų atsakomybės pasidalijimą, netinkamas vaiko priežiūros paslaugas, šeimai nepalankų darbo organizavimą ir neaiškias darbo perspektyvas.

Mūsų besikeičiantis gyvenimo būdas taip pat lemia tai, kad žmonės nutraukia santuokas, atsiranda įvairių rūšių santykių ir silpnėja ryšiai su artimaisiais. Tai taip pat suteikia daugiau asmeninės laisvės gyventi savarankiškai, tačiau dėl to didėja socialinė izoliacija ir žmonių gyvenime mažiau pastovumo. 2015 m. trečdalis visų ES namų ūkių buvo sudaryti iš vieno asmens, o daugiau nei du asmenys sudarė tik trečdalį namų ūkių. Prognozuojama, kad iki 2025 m. ši tendencija toliau tęsis. Dėl to iškyla naujų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros problemų, ypač nepilnoms šeimoms padidėja rizika patirti skurdą netekus darbo.

Lyčių lygybė vis dar nėra pasiekta, nors pažanga šioje srityje ir toliau daroma. Lyčių stereotipai išlieka gajūs, o darbo rinkoje moterys vis dar dalyvauja nepakankamai – mažiau moterų užima pareigas, susijusias su ekonominių ir politinių sprendimų priėmimu.

Lyčių nelygybė gaji visose srityse

2016 m. arba naujausi turimi duomenys

Šaltinis: Europos Komisija

2016 m. sausio 1 d. ES 27 teisėtai gyveno 29,7 mln. žmonių, kurie yra gimę už ES ribų. Į ES jie atvyko per ankstesnius dešimtmečius dėl įvairių priežasčių (dirbti, studijuoti, siekti apsaugos arba prisijungti prie savo šeimų). Palyginti su kitomis pasaulio šalimis, migracijos į ES lygis yra santykinai nedidelis, tačiau dėl didelio migrantų antplūdžio į ES per gana trumpą laikotarpį migracija sukėlė įtampą kai kuriose Europos šalyse. Kad ateityje visa Europos visuomenė klestėtų ir darniai vystytųsi, labai svarbu užtikrinti, kad visi trečiųjų šalių piliečiai būtų tinkamai integruojami ir galėtų visapusiškai dalyvauti visuomenėje ir įnešti į ją savo indėlį.

Europiečiai vis aktyviau naudojasi laisve laisvai judėti Sąjungoje, dirbti ir studijuoti kitose šalyse, steigti įmones, mokėti mokesčius ir prisidėti prie dinamiškesnės visuomenės kūrimo. Šiuo metu apie 16 mln. europiečių ilgą laiką gyvena ir dirba kitoje šalyje, o kartais būna išvykę ir visam laikui. 1,7 mln. žmonių (o tai yra beveik 1 proc. ES darbo jėgos) kasdieną važinėja į kitą šalį dirbti. Dar daugiau – Europos visuomenė vis labiau integruojasi, nes tampa vis lengviau keliauti, studijuoti ir plėtoti verslą tarpusavyje, o priklausant bendrajai rinkai be sienų sumažėja išlaidos ir padaugėja galimybių.

Pokyčiai visuomenėje vyksta dėl augančios urbanizacijos. Apie 70 proc. europiečių jau dabar gyvena didmiesčiuose ir miestuose, o iki 2050 m. šis skaičius pasieks 80 proc. Europoje jau dabar yra įsikūrę keletas pasaulio mastu pažangiausių miestų, tačiau mūsų pareiga pasinaudoti galimybe užtikrinti, kad miestai būtų dar geriau susieti ir būtų veiksmingiau naudojami gamtiniai ir energijos ištekliai. Taip pat labai svarbi užduotis bus sukurti įtraukesnę ir patogesnę miesto aplinką, kuri atitiktų įvairių gyventojų, įskaitant dirbančius tėvus, neįgaliuosius ir vyresnio amžiaus asmenis, poreikius.

Visuomenė sudėtingėja, nes kinta tradiciniai šeima, socialine grupe ir religija grindžiami žmonių ryšiai. Globalizacija išryškino visuomenės įvairovę, praturtino visuomenę ir paskatino domėjimąsi naujais dalykais. Globalizacija savo ruožtu pasėjo nerimą dėl kultūrinės tapatybės, kultūrinių grupių skirtumų ir dialogo. Tai rodo, kad linkstama prie asmens vertybių ir atskirų kultūrų, vis labiau orientuojamasi į individą ir atskirą vartotoją, o ne į visą visuomenę. Dėl to kyla naujų tolerancijos ir pagarbos kitiems klausimų. Tuo pačiu metu randasi naujų solidarumo, socialinės veiklos ir pilietinio aktyvumo formų, pasireiškiančių per laisvalaikį, kultūrinę veiklą ir naujų technologijų naudojimą.

Kuriasi nauja profesinė aplinka

Profesinė aplinka radikaliai keičiasi dėl technologijų pažangos, globalizacijos ir augančio paslaugų sektoriaus bendro poveikio. Aiškiai matyti, kad dėl dalijimosi ekonomikos ir internetinių platformų transformuojasi ištisi ekonomikos sektoriai. Darbuotojams reikia prisitaikyti prie spartėjančių pokyčių – įgyti naujų įgūdžių, perimti naujus verslo modelius ar orientuotis į kintančius vartotojų prioritetus.

Dėl skaitmeninių technologijų ir išaugusios lankstaus darbo grafiko ir darbo namuose svarbos kai kuriems žmonėms šie pokyčiai suteikia precedento neturinčių galimybių ir lankstesnių darbo formų. Kitiems jie reiškia nesaugumą.

2025 m. darbo ir profesinės veiklos modeliai pasižymės dar didesne įvairove nei dabar. Ankstesnės kartos Europos darbuotojas visą gyvenimą dirbo vienoje darbo vietoje, o šios arba kitos kartos atstovui per profesinę karjerą gali tekti pakeisti daugiau kaip dešimt darbo vietų. Ateityje bus paprasčiau organizuoti nuotolinį darbą arba mobilųjį darbą ir šios darbo formos taps įprastos. Tai atspindi tendenciją orientuotis į darbuotojų lankstumą įvairesnėje darbo rinkoje. Darbe vis didesnė svarba teks pasiekimams ir rezultatams, o ne fiziniam buvimui konkrečioje vietoje. Žmonės turės daugiau galimybių dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai ir dirbti keliose darbovietėse. Kai kurie iš šių pokyčių jau vyksta. Nuo to, kaip mes į juos reaguosime ir panaudosime savo tikslams, priklausys ateities profesinė aplinka.

Naujos darbo rinkos realijos

Šaltinis: Europos Komisija

Tai atspindi didėjančią darbo modelių ir sąlygų įvairovę ir nereguliarumą, su kuriais baigiasi tradicinės karjeros perspektyva. Vietoj jos atsiranda naujų sutarčių rūšių, didėja geografinis judumas ir vyksta įvairių kitų darbo vietų bei darbo statuso pokyčių.

Naujos sutarčių rūšys gali būti tarpinė stotelė žengiant į profesinį pasaulį, tačiau jos taip pat dar labiau didina darbo rinkos susiskaldymo pavojų, nes neabejotinai atsiranda darbo užmokesčio skirtumų, o mažai įgūdžių turintys asmenys yra priversti nuolat dirbti nekokybiškus darbus ir tenkintis menkomis paaukštinimo galimybėmis.

Jeigu dabartinis skaitmeninimo ir ekonominių pokyčių tempas išliks toks pats, kai kurios šių dienų profesijos praras savo aktualumą, o šioms profesijoms reikalingi įgūdžiai taps beverčiai. Norint įveikti šiuos iššūkius būtina modernizuoti švietimo sistemas. Daugelis šiandienos pradinukų greičiausiai dirbs visiškai naujo pobūdžio darbus, kurių šiuo metu dar nėra.

Ateities profesinio pasaulio iššūkiai

Šaltinis: Europos Komisija

Kyla daug klausimų dėl paties darbo ateityje. Ar ateityje bus daugiau, ar mažiau darbo vietų? Ar būsimos darbo vietos bus kokybiškos? Ar dabartiniai ir būsimieji darbuotojai turi reikiamus įgūdžius, kad galėtų užimti šias darbo vietas? Sudėtinga prognozuoti, kokį poveikį automatizavimas ir dirbtinis intelektas turės darbo vietų skaičiui ateityje ir kaip greitai šitas poveikis pasireikš. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad iki 2055 m. pavyks automatizuoti pusę šiuo metu esančių darbo vietų. Aišku tik viena – įvairaus amžiaus darbuotojai turės vis dažniau tobulinti ir nuolat atnaujinti savo įgūdžius pagal technologinius pokyčius. Europos bendrovės, mokyklos, mokymo centrai ir universitetai turi ruošti europiečius tokiai ateičiai.

Atsirado naujų socialinės rizikos formų ir būtinybė modernizuoti socialinės gerovės ir mokymosi visą gyvenimą sistemas

Kyla tam tikrų klausimų dėl būsimos profesinės aplinkos – kokia bus darbo vietų kokybė, kurią atspindi darbo užmokestis, darbo vietos garantijos ir darbo sąlygos. Profesinė aplinka taip pat turi įtakos socialinės paramos tinklams, išmokoms, pensijų planavimui, vaikų priežiūrai ir sveikatos priežiūrai. Be to, gali prireikti pakeisti darbo laiką, poilsio trukmę ir sveikatos bei saugos reikalavimus.

Apskritai visuomenėje atsiranda naujų socialinių problemų – tai stresas ir depresija, nutukimas, aplinkos sukeliamos ligos ir liguista priklausomybė nuo technologijų. Be šių problemų išlieka ir tradicinės problemos, kaip antai socialinė izoliacija, psichikos ligos, piktnaudžiavimas narkotikais bei alkoholiu, nusikalstamumas ir nesaugumas.

Viešojo sektoriaus institucijos, bendrovės ir patys žmonės vos pajėgia su jomis susidoroti ir prie jų prisitaikyti. Tebevykstantys pokyčiai atneš rimtų naujų iššūkių, susijusių su švietimu, mokymu, įgūdžiais, mokymusi visą gyvenimą, žmogiškųjų išteklių valdymu ir gebėjimu per savo gyvenimą keisti profesinę veiklą esant sudėtingoms sąlygoms. Be to, siekiant prisitaikyti prie kintančios profesinės aplinkos, reikės nustatyti naujas socialines teises.

Nepaisant tebevykdomų reformų dabartinės socialinės gerovės sistemos ne visada yra pritaikytos prie šių naujų iš esmės precedento neturinčių iššūkių. Tai nėra vien tik finansinio tvarumo klausimas. Tai susiję su tinkamos socialinės apsaugos sistemos ir naujų apsaugos formų užtikrinimu, kad asmenys galėtų savo gyvenime panaudoti visus gebėjimus ir kad visuomenė galėtų funkcionuoti. Socialinės apsaugos sistemų aprėptis ir galimybė jomis naudotis vis dar yra gerokai ribotos. Pavyzdžiui, tose šalyse, kuriose ilgą laiką tradicinė parama šeimai ir pensijos buvo šeimos ratui priklausančių asmenų pajamų šaltinis, atsirado būtinybė sukurti ir sustiprinti mokesčių ir išmokų sistemas, kurios būtų labiau pritaikytos prie konkretaus asmens, būtų universalesnės ir grindžiamos materialine padėtimi. Dažnai šiose šalyse taip pat buvo taikomi užimtumą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti suvaržymai, kuriais siekta apsaugoti dirbančius asmenis, bet jie būdavo nepalankūs darbo ieškantiems jaunuoliams.

Tikslinga socialinės gerovės politika gali gerokai sumažinti nelygybę Proc., 2014 m. Pajamų nelygybės sumažėjimas dėl socialinių išmokų (%) Išlaidos socialinėms išmokoms (% BVP)

Šaltinis: Europos Komisija

Planuojant būsimas naujas apsaugos sistemas atkreiptinas dėmesys į vieną svarbų elementą – būtinybę modernizuoti švietimo ir mokymo sistemas ir išplėsti mokymosi visą gyvenimą programas, kad būtų skatinamas profesinis judumas ir būtų sprendžiama įgūdžių pasiūlos ir paklausos neatitikties problema. Pasaulyje didėjant konkurencijai dėl įgūdžių daugelis Europos valstybių išlieka vos ne pačioje tarptautinių įgūdžių reitingų viršūnėje, tačiau kai kurias iš jų jau pralenkė Azijos, Okeanijos ir Artimųjų Rytų šalys.

 

Europiečiai tikisi, kad vyriausybės spręs šias problemas

Europiečiams šios tendencijos yra gerai žinomos, o krizės poveikis išryškino daugelio jų lūkesčius ir nuogąstavimus. Apklausos nuolat rodo, kad darbo vietos ir socialinė politika yra pagrindiniai europiečių prioritetai. Europiečiai paprastai vertina socialinės gerovės standartus ir parodo atitinkamą nepasitenkinimą tuo, kaip ES ir nacionalinės vyriausybės sprendžia jiems rūpimus klausimus.

Europiečiams rūpi socialinės sąlygos

Šaltinis: Europos Komisija ir 2017 m. Eurobarometras

Manoma, kad už šių lūkesčių įgyvendinimą atsakingos visų lygmenų (vietos, regioninio, nacionalinio ir Europos) valdžios institucijos ir iš šių apklausų ne visada paaiškėja, kas ir už ką, anot respondentų, turėtų būti atsakingas. Paprašius respondentų įvardyti, kurio lygmens (nacionalinio ar ES) institucijos turėtų imtis veiksmų, jie pirmiausiai mano, kad tai yra valstybių narių užduotis, bet, jų manymu, ES irgi galėtų tekti tam tikras vaidmuo, net jeigu ji neturi visų reikiamų priemonių šiai problemai spręsti. Tuo pačiu metu siekiant visapusiškai pasinaudoti esamais Europos fondais valstybės narės turėtų sparčiai sukurti reikiamas veiksmingas struktūras – tai rodo jaunimo nedarbo pavyzdys.

4. Galimi tolimesni ES 27 veiksmai

Norint pateisinti piliečių viltis ir lūkesčius, pirmiausia reikia atviros diskusijos apie ekonominių ir socialinių sistemų gebėjimą toliau patenkinti atskirus ir bendrus socialinius poreikius ir apie tai, kaip ES ir valstybės narės gali geriau ir veiksmingiau dirbti kartu.

Baltoji knyga dėl Europos ateities – 5 scenarijai

SCENARIJUS
	Esamos darbotvarkės tąsa	Tik bendroji rinka	Kas norės, nuveiks daugiau	Kaip nuveikti mažiau, bet efektyviau	Kaip nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis
TURINYS	ES 27 įgyvendintų ir atnaujintų dabartinę reformų darbotvarkę. Būtų reguliariai atnaujinami prioritetai, sprendžiamos naujai atsiradusios problemos ir prireikus priimami nauji teisės aktai.	ES 27 tik integruotų tam tikrus svarbius bendrosios rinkos aspektus.	Valstybėms narėms, norinčioms drauge daugiau nuveikti konkrečiose politikos srityse, ES 27 suteiktų tokią galimybę. Tuomet valstybės narės susitartų dėl konkrečių teisinių ir biudžeto priemonių, padėsiančių glaudžiau bendradarbiauti. Ilgainiui prie šių valstybių narių galėtų prisijungti kitos valstybės narės.	Jei būtų bendrai sutarta, kad būtina kartu geriau įgyvendinti tam tikrus prioritetus, ES 27 siektų vienose politikos srityse nuveikti daugiau ir sparčiau, o kitose srityse nebesiimtų veiksmų arba jų imtųsi mažiau.	Valstybės narės labiau dalytųsi įgaliojimais, ištekliais ir bendrai priimtų sprendimus visose politikos srityse, būtų sustiprintas euras, o ES lygmeniu sprendimai būtų vykdomi greičiau.
KOKS BŪTŲ POVEIKIS SOCIALINIAM ASPEKTUI?	Visoje Sąjungoje būtų puoselėjamos ES teisėje nustatytos piliečių teisės.	ES teisėje nustatytos piliečių teisės laikui bėgant galėtų būti apribotos. Skirtumų išliktų vartotojų, socialinių ir aplinkosaugos standartų, apmokestinimo ir viešųjų subsidijų naudojimo srityse. Rizika, kad būtų lenktyniaujama dėl žemesnių standartų.   Nebūtų visiškai garantuotas laisvas darbuotojų judėjimas.	ES teisėje nustatytos piliečių teisės imtų skirtis priklausomai nuo to, ar piliečių gyvenamoji vieta yra daugiau nuveikti nusprendusioje šalyje. Valstybių narių grupė nuspręstų suderinti apmokestinimą arba susitartų dėl bendrų socialinių standartų, taip sumažėtų reikalavimų laikymosi išlaidos, mokestinis sukčiavimas ir pagerėtų darbo sąlygos. 27 ES valstybės veiksmingai stiprintų bendrąją rinką ir jos keturias laisves.	ES teisėje nustatytos piliečių teisės būtų tvirtesnės tose srityse, kuriose nuspręsime nuveikti daugiau, tačiau būtų silpnesnės kitose srityse. Užuot išsamiai derinus naujus vartotojų apsaugos, aplinkos ir sveikatos ir saugos darbo vietoje standartus, būtų apsiribota tik tuo, kas tikrai būtina. Visoje Sąjungoje smarkiai įvairuotų darbo užmokesčiai, socialinės teisės nuostatos ir mokesčių dydžiai.	Piliečiams būtų suteikiama daugiau ES teisėje tiesiogiai nustatytų teisių. Euro zonos valstybės narės labiau koordinuotų biudžetinius, socialinius ir mokestinius klausimus. Papildomas ES finansavimas ekonomikos vystymui skatinti ir sukrėtimams atlaikyti regioniniu, sektoriniu ir nacionaliniu lygmenimis.

Šaltinis: Europos Komisija

ES vaidmuo socialinėje srityje priklausys nuo platesnio masto sprendimų, kuriuos ES 27 valstybės narės priims kaip vienas blokas. Kaip pabrėžta Baltojoje knygoje dėl Europos ateities, galimybių yra įvairių: nuo status quo, veiklos barų ir prioritetų keitimo iki pasirinkimo nuveikti daug daugiau visiems kartu arba tik keliese.

Daugiau galių piliečiams stiprioms visuomenėms kurti

Visoje ES vis labiau sutariama, kad norint sukurti atsparias visuomenes būtina užtikrinti lygias galimybes, kad visi gyvenime galėtų turėti gerą startinę poziciją, įveikti sunkumus ir realizuoti savo potencialą.

Veiksmų sritys yra gerai žinomos, tai: investavimas į vaikus, kad jie turėtų geriausią gyvenimo pradžią; investavimas į jaunimą, įgūdžių tobulinimą ir mokymąsi visą gyvenimą; palankesnės sąlygos keisti profesinę veiklą per visą karjeros laikotarpį, persiorientuojant nuo „darbo vienoje darbovietėje“ visą gyvenimą į „dalyvavimo darbo rinkoje“ visą gyvenimą perspektyvą, įskaitant savarankišką darbą; ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo propagavimas vykdant prevenciją, sudarant geresnes darbo sąlygas ir teikiant geresnes pagyvenusių asmenų priežiūros paslaugas; lyčių lygybės skatinimas siekiant panaikinti likusias nelygybės apraiškas ir įtvirtinti tokį šeimos modelį, kai abu sutuoktiniai ar partneriai turi darbus; aktyvios įtraukties užtikrinimas ir nediskriminavimas, kad visi galėtų oriai gyventi; judumo palengvinimas ir sėkminga migrantų integracija; pilietinio aktyvumo, kultūros ir dialogo skatinimas. Sričių yra ir daugiau, jos visos prisideda prie ekonominės gerovės.

Nėra vieno modelio, kuris tiktų visoms Europos šalims, bet yra visoms šalims bendrų problemų ir joms būtina kartu imtis veiksmų. Padėtis nuolat sparčiai kinta, todėl svarbiausia – suteikti daugiau galių pavieniams piliečiams ir sukurti atsparesnes visuomenės struktūras, kurios ilgainiui sėkmingai keistųsi.

Šalys gali pasimokyti vienos iš kitų

Daug Europos valstybių vykdo svarbias darbo rinkų ir socialinės gerovės sistemų reformas. Bendri reformų bruožai – mokesčių naštos perkėlimas nuo darbo jėgos, kad sumažėtų įdarbinimo išlaidos ir būtų lengviau kurti darbo vietas; pensijų sistemų modernizavimas pensinį amžių labiau suderinant su tikėtina gyvenimo trukme; švietimo ir mokymosi visą gyvenimą sistemų modernizavimas, kad jos geriau atitiktų dabartinius ir būsimus poreikius; sąsajos tarp darbo užmokesčio ir našumo išlaikymas, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtų išsaugotas konkurencingumas ir būtų kuriamos darbo vietos.

Tokiu būdu valstybės narės gali remtis įvairiose Europos šalyse įtvirtintais pasiteisinusiais modeliais. Danijoje pavyko sumažinti nelygybę ir pagerinti ekonominės veiklos rezultatus taikant modelį, pagal kurį derinamas darbo rinkų lankstumas, stipri socialinė apsauga, veiksmingas socialinis dialogas ir mokymasis visą gyvenimą. Austrijos ir Vokietijos dualinė profesinio mokymo sistema palengvino įsidarbinimą po mokymo – pagal ją švietimas derinamas su praktine patirtimi.

Tuo pačiu metu visos šalys skatinamos diegti naujoves nacionaliniu arba Europos lygmeniu. Ryškėja tendencija išbandyti naujus modelius, kurie atitiktų naujas realijas – tai ir visuotinių bazinių pajamų bandymas Suomijoje, ir garantuotų minimalių pajamų nustatymas Graikijoje. Prancūzijoje nustatyta nauja asmeninė darbuotojo paskyra – viena paskyra, į kurią įtrauktos visos darbuotojo teisės, pvz., profesinio mokymo paskyra, profesinės rizikos paskyra ir nedarbo išmokos, ir kuria darbuotojas gali naudotis visą savo profesinę karjerą.

Akivaizdu, kad Europa gali pasiūlyti, kaip spręsti ir kitoms pasaulio šalims aktualias visuomenės problemas (pvz., spartaus senėjimo problemą daugelyje šalių, kurios neturi gerai išvystytų socialinės gerovės sistemų), kaip projektuoti pažangiuosius miestus įvairiose šalyse ir kaip spręsti būsimas sveikatos priežiūros sistemų problemas.

ES nepradeda nuo nulio

Per pastaruosius 60 metų ES vaidmuo buvo ne tik padėti skatinti pokyčius, bet ir teikti rekomendacijas atsižvelgiant į įvairių lygmenų valdžios institucijų atsakomybę.

Į Romos sutartį jau buvo įtraukti tokie pagrindiniai principai, kaip vienodas moterų ir vyrų darbo užmokestis ir darbuotojų teisė nevaržomai persikelti į kitą valstybę. Buvo nustatytos išsamios taisyklės, kad teisė persikelti į kitą šalį taptų realybe. Tai taisyklės, kuriomis užtikrinama pacientų teisė būti gydomiems užsienyje, teisė į kompensaciją už medicinos išlaidas, abipusio diplomų pripažinimo taisyklės ir taisyklės, užtikrinančios, kad žmonės neprarastų įgytų teisių į pensiją, kai jie įsidarbina kitoje šalyje. Šios nuostatos turėjo teigiamo tiesioginio poveikio milijonams žmonių. Tai atnešė naudos visų valstybių narių ekonomikai ir visuomenėms.

ES ne tik sukūrė bendrąją rinką, bet ir nustatė antrinės teisės aktus, reglamentuojančius darbuotojų saugą ir sveikatą, teisę į lygybę, netipiškas darbo formas, kaip antai darbo ne visą darbo laiką arba darbo per laikinojo įdarbinimo įmones. Taip padaryta pripažinus, kad bendrajai rinkai reikia ir bendrų taisyklų, kuriomis būtų nustatyti įvairių sričių minimalieji standartai.

Nustatydama gaires Europa sudaro galimybę nacionalinėms vyriausybėms pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Šios gairės aprėpia plačią socialinę sritį – įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą, jaunimo politiką, lyčių lygybę, nediskriminavimą ir sportą. Pagal Europos semestrą koordinuodamos fiskalinę ir ekonominę politiką valstybės narės susitaria įgyvendinti integracinį augimą ir socialinį teisingumą skatinančias ekonomikos ir darbo rinkos reformas, kurios grindžiamos atsakingai tvarkomais viešaisiais finansais.

Didelė ES biudžeto dalis naudojama socialinėms inovacijoms ir socialiniams projektams valstybėse narėse remti, kovoti su skurdu, tačiau reikia pabrėžti, kad ES socialinis biudžetas sudaro tik 0,3 proc. visų ES viešųjų socialinių išlaidų. Ateityje šią dalį būtų galima įvertinti iš naujo, tačiau aišku, kad socialinė parama priklauso ir priklausys visų pirma valstybių narių kompetencijai. ES biudžetas iš esmės skirtas remti veiksmams, kuriais Europos piliečiams suteikiama galių – integruoti į darbo rinką palankių sąlygų neturinčioms grupėms priklausančius asmenis, pavyzdžiui, romus, ir padėti darbuotojams prisitaikyti prie besikeičiančių darbo rinkų. Europa prieš 30 metų parengė programą, pagal kurią studentai dalį savo studijų gali tęsti kitoje šalyje. Programa „Erasmus+“ tapo viena sėkmingiausių iniciatyvų Europos istorijoje – iki šiol ja pasinaudojo 9 proc. Europos studentų.

Be to, ES remia socialinį dialogą, dalyvauja pilietinės visuomenės veikloje ir bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, kad skatintų aukštų socialinių ir gyvenimo lygio standartų taikymą ne tik Sąjungoje ir kaimyninėse šalyse, bet ir kitose, toli nuo Sąjungos sienų esančiose pasaulio šalyse. Socialinių standartų konvergencija yra pagrindinis sąžiningos globalizacijos elementas. Todėl ES bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, kad būtų laikomasi žmogaus ir socialinių teisių tarptautinių standartų ir gerėtų darbo sąlygos.

 

Dabartinė Komisija ėmėsi aktyvesnių veiksmų visose srityse (žr. II priedą). Ji pasiūlė aiškias, sąžiningas ir įgyvendinamas darbo jėgos judumo taisykles, kad geriau apsaugotų žmonių teises, taip kartu suteikė valstybėms narėms geresnių priemonių kovoti su piktnaudžiavimu. Komisija parengė naujus teisės aktus darbuotojams apsaugoti nuo vėžį sukeliančių medžiagų poveikio – taip ilgainiui pavyks išgelbėti 100 000 gyvybių; taip pat ėmėsi iniciatyvų didinti prekių ir paslaugų prieinamumą neįgaliesiems. Ji pasiūlė plataus užmojo darbotvarkę, kuria užtikrinama, kad žmonės galėtų ugdyti tinkamus įgūdžius ir naudotis mokymosi visą gyvenimą galimybėmis.

Dabar Komisija, remdamasi išsamiomis konsultacijomis su suinteresuotosiomis šalimis, pristato Europos socialinių teisių ramstį. Pagal šį ramstį nustatoma daug principų ir teisių, kurie turėtų tapti nacionalinio ir Europos lygmens užimtumo ir socialinės politikos orientacine sistema. Šiam ramsčiui sustiprinti Komisija taip pat pradėjo naują teisėkūros iniciatyvą, pagal kurią tėvams ir globėjams visoje Europoje užtikrinamos būtiniausios teisės į atostogas ir lanksčias darbo sąlygas, kad jie galėtų lengviau derinti profesines ir šeimos pareigas – ši problema šiandien aktuali šimtams tūkstančių namų ūkių Europoje. Su socialiniais partneriais konsultuojamasi dėl galimo teisės akto asmenų, kurie šiandien nepakankamai apsaugoti, užimtumo ir socialinės apsaugos teisėms stiprinti.

Valstybėse narėse daug diskutuojama apie tai, kaip yra taikomi ES teisės aktai. Dabartinė Komisija dėjo daug pastangų parengti gaires, kaip taikyti teisę ir užtikrinti, kad teisės aktai būtų kiek įmanoma aiškesni. Tačiau Europos socialinės srities teisės aktų įgyvendinimas, taikymas ir vykdymo užtikrinimas yra valstybių narių atsakomybė. Jos turi išimtinę kompetenciją atlikti tikrinimus ir bausti už pažeidimus.

Dabartinė Komisija parengė daugiau rekomendacijų valstybėms narėms, pavyzdžiui, dėl jaunų asmenų, ilgalaikių bedarbių ir trečiųjų šalių piliečių integracijos į darbo rinką, profesinio rengimo ir mokymo, kovos su neapykantą kurstančia kalba ir radikalėjimu ir vaikų migrantų apsaugos.

Ji taip pat Europos lygmeniu iš naujo pradėjo dialogą su socialiniais partneriais ir jai džiugu, kad Romoje švenčiant ES 60-ąjį gimtadienį jie įsipareigojo toliau dalyvauti kuriant Europą, kuri remia savo darbuotojus ir įmones.

Pagaliau Komisija į socialinius aspektus atsižvelgė visose politikos srityse, be kita ko, užsienio prekybos politikos srityje (pavyzdys – su Kanada sudarytas išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas (IEPS)), o ekonominės, žemės ūkio, aplinkos, energetikos ir transporto politikos srityse daugiausia dėmesio skiria investicijoms ir darbo vietų kūrimui.

Ateities galimybės

Vadovaujantis Baltąja knyga, galima numatyti kelias Europos socialinės ateities galimybes:

– socialinį aspektą susieti tik su laisvu judėjimu,

– arba valstybės narės, norinčios nuveikti daugiau, galėtų daugiau veikti socialinėje srityje,

– arba ES 27 galėtų bendromis jėgomis stiprinti socialinį aspektą.

Pasirinkta politikos galimybė turės poveikio ne tik socialinei sričiai, bet ir Europos konkurencingumui, jos galimybėms panaudoti ir formuoti globalizacijos procesus, ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumui, Sąjungos sanglaudai ir jos piliečių solidarumui. Be to, visas politikos galimybes reikėtų vertinti atsižvelgiant į įvardytus iššūkius ir nustatyti, kokiose srityse ES lygmeniu būtų galima užtikrinti pridėtinę vertę. Pagal visas tris galimybes yra konkrečių veiksmų pasiūlymų, todėl renkantis iš galimų priemonių taip pat būtina atsižvelgti į iššūkius. Daugelis pavyzdžių, pateiktų aptariant antrąją galimybę, tinka ir trečiajai, ir atvirkščiai.

Socialinio aspekto susiejimas tik su laisvu judėjimu

Yra teigiančių, kad ES lygmens socialinės srities teisės aktai trukdo augimui, kad verslui, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, tenkanti administracinė našta finansiškai yra per didelė. Jie sako, kad dėl ES aukštų socialinių standartų ir vartotojų apsaugos bei aplinkosaugos taisyklių Europos bendrovės, palyginti su kitų pasaulio šalių bendrovėmis, yra ne tokios konkurencingos. Jų nuomone, tik valstybės narės turi sąžiningai paskirstyti ekonomikos augimo naudą piliečiams per mokesčių ir socialinės gerovės sistemas. Be to, jų nuomone, švietimas ir kultūra turėtų likti išimtinė valstybių narių kompetencija.

Didelio dėmesio skyrimas bendrajai rinkai reikštų, kad būtų taikomos tik tarpvalstybiniam asmenų judėjimui skatinti skirtos taisyklės, pvz., taisyklės dėl judžių piliečių socialinės apsaugos teisių, dėl darbuotojų komandiravimo, dėl tarpvalstybinės sveikatos priežiūros ir diplomų pripažinimo. Tačiau būtų atsisakyta Europos teisės aktų dėl darbuotojų, jų sveikatos ir saugos, darbo ir poilsio laiko apsaugos. Teisės aktai dėl minimalių mokamų atostogų ir lygybės Europos lygmeniu būtų panaikinti. Valstybės narės galėtų spręsti, ar leisti įdarbinti asmenis per laikinojo įdarbinimo įmones, ar ne. Europos lygmeniu nebebūtų užtikrinamos vienodos ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų teisės. Be to, Europos lygmeniu nebebūtų nustatomi būtiniausi motinystės ir tėvystės atostogų arba vaiko priežiūros ar prižiūrinčių asmenų atostogų standartai. Europos lygmeniu nebebūtų užtikrinama darbuotojų teisė gauti informacijos (atskirai ar kartu) apie jų teises. Tarptautinėse bendrovėse būtų atsisakyta Europos darbuotojų tarybų sistemos. Socialinis dialogas ES lygmeniu vyktų tik tuose sektoriuose ir tais klausimais, kurie yra susiję su bendrąja rinka.

Europa neberemtų valstybių narių galimybių keistis geriausia patirtimi socialinės paramos, švietimo, sveikatos, kultūros ir sporto srityse. Be to, ji nebeteiktų valstybėms narėms rekomendacijų, kaip kovoti su jaunimo ir ilgalaikiu nedarbu, ir neskirtų priemonių, padedančių europiečiams persikvalifikuoti ir įgyti įgūdžių, kad galėtų dirbti. Sumažėtų arba nebebūtų skiriama Europos lėšų regionų, kurie smarkiai nukentėjo nuo globalizacijos poveikio, pertvarkai. Bendrai finansuojamos (daugiausia ES lėšomis) socialinės programos valstybėse narėse turėtų būti nutrauktos arba finansuojamos nacionaliniu lygmeniu.

Ką tai galėtų reikšti praktikoje

– Kiekvienoje šalyje skirtųsi sunkvežimių vairuotojams nustatyta vairavimo ir poilsio trukmė. Jų darbdavys turėtų mokėti skirtingą valandinį darbo užmokestį kiekvienoje šalyje.

– Europoje nebebūtų užtikrinamos 20 dienų mokamos atostogos ir 14 savaičių motinystės atostogos.

– Pacientai galėtų gydytis kitoje valstybėje narėje, tačiau nebūtų Europos veiksmų plano, kaip kovoti su antibiotikams atsparių bakterijų plitimu.

– Nebūtų koordinuotų veiksmų ir pasirengimo reaguoti į bendrus pavojus sveikatai, pavyzdžiui, užkrečiamųjų ligų, kaip antai Ebolos ir Zikos virusų, plitimo atveju.

– Automobilių gamyklai užsidarius dėl to, kad gamyba perkeliama į mažo darbo užmokesčio šalį už Europos ribų, ir tūkstančiams žmonių regione staiga netekus darbo nebūtų Europos lėšų šiems žmonėms padėti vėl gauti darbą.

– Net programa „Erasmus+“ tikriausiai būtų baigta vykdyti ir ES neberengtų lyginamųjų standartų dėl mokyklos nebaigusių ir prastai besimokančių asmenų.

Būtų sustabdyta ES parama Europos kino pramonei, kultūros ir kūrybos sektoriams. Nebebūtų vykdomas Europos kultūros sostinių projektas.

Už ir prieš

-Dauguma sprendimų socialiniais ir užimtumo klausimais būtų priimami nacionaliniu lygmeniu, kitaip tariant, arčiau piliečių.

-Bendrovės iš esmės nebeturėtų laikytis ES teisės aktų, tačiau jos vis dėlto turėtų laikytis 27 skirtingų nacionalinių teisės aktų.

-Valstybės narės galėtų visiškai nevaržomos bandyti taikyti novatoriškus sprendimus, susijusius su globalizacija, skaitmeninimu ir senėjimu. Tačiau be ES paramos būtų mažiau galimybių mokytis vienoms iš kitų.

-Nors daugelį problemų būtų galima išspręsti įgūdžiais ir mokymu, Europa šiuo atžvilgiu neprisidėtų.

-Vis labiau skirtųsi nacionalinės darbo rinkos. Vietoje konvergencijos didėtų pavojus, kad vis labiau imtų skirtis darbo sąnaudos, kiltų lenktynių dėl žemesnių standartų grėsmė.

-Jei darbo užmokestis labai skirtųsi, vis daugiau darbuotojų iš nedidelio darbo užmokesčio šalių, visų pirma jauni ir kompetentingiausi darbuotojai, išvyktų į didesnio darbo užmokesčio šalis Europos Sąjungoje ar už jos ribų. Tai paaštrintų demografines problemas kai kuriose valstybėse narėse.

-Nebeskiriant ES lėšų socialiniams projektams, įskaitant mokymo ir įgūdžių tobulinimo projektus, remti, galiausiai nebeliktų paramos bendrajai rinkai ir Europos projektui. Taigi, paradoksalu, – šios galimybės tikslas būtų socialinį Europos aspektą susieti su laisvu judėjimu, tačiau kiltų pavojus bendrajai rinkai.

-    Todėl Europa negalėtų pasinaudoti visu jos pagrindinio ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo variklio – bendrosios rinkos – potencialu.

Valstybės narės, kurios nori daugiau nuveikti socialinėje srityje, nuveiks daugiau

Daugelis tvirtina, jog krizės metai parodė, kad šalys, kurių bendra valiuta yra euras, turi kartu daugiau veikti socialinėje srityje, kad išsaugotų euro tvirtumą bei stabilumą ir išvengtų staigaus jų piliečių gyvenimo lygio koregavimo. Pripažįstama, kad geriau koreguoti iš anksto. Tai nereiškia, kad jų socialiniai modeliai ir socialinės gerovės sistemos turi suvienodėti. Tačiau jų darbo rinkos ir socialinės sistemos turi veikti gerai, kad ištikus kitai krizei jų ekonomika būtų atsparesnė, o jų piliečių gerovė daugiau apsaugota.

Daugeliui euro zona yra tiesiog daugiau nei tik ekonominis vienetas, vienijantis mūsų likimus. Būsimame diskusijoms skirtame dokumente dėl ekonominės ir pinigų sąjungos ateities bus aptarta daugiau išsamių galimybių šiuo atžvilgiu, be to, bus pristatytos galimos stabilizavimo priemonės, kaip pažymėta penkių pirmininkų pranešime „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“. Tačiau socialinio aspekto stiprinimo euro zonoje ir galbūt keliose kitose šalyse pasekmes šiame dokumente taip pat derėtų išsamiau aptarti.

Šiuo metu, be fiskalinės politikos koordinavimo ir priežiūros, nėra teisinio pagrindo teisės aktams tik euro zonai rengti, tačiau būtų galima naudoti Sutartyje numatytą tvirtesnio bendradarbiavimo priemonę. Tai reiškia, kad ne mažiau kaip 9 šalių grupė blogiausiu atveju ir tik jei tam pritaria ES 27 valstybės narės galėtų priimti teisės aktus, kurie būtų privalomi tik toms šalims. Bendri standartai visų pirma galėtų būti susiję su darbo rinkomis, konkurencingumu, verslo aplinka ir viešuoju administravimu bei kai kuriais mokesčių politikos aspektais (pavyzdžiui, pelno mokesčio baze). Dėl nacionalinės užimtumo ir socialinės politikos konvergencijos būtų sustiprinta euro zona ir labiau apsaugoti jos piliečiai. Bendriems veiksmams remti būtų galima naudoti esamas ES lėšas ir (arba) dalyvaujančios šalys galėtų įkurti tam skirtus konkrečius fondus.

Tvirtesnio bendradarbiavimo galėtų imtis ir įvairios šalių grupės, kaip matyti iš toliau pateiktų pavyzdžių.

Ką tai galėtų reikšti praktikoje

- Asmens diplomas būtų automatiškai pripažįstamas kai kuriose valstybėse narėse, tačiau kitose – ne.

- Asmuo savo tapatybę kai kuriose šalyse galėtų įrodyti nurodydamas vieną socialinio draudimo numerį. Tų šalių valdžios institucijos galėtų nesudėtingai patikrinti, ar tas asmuo yra draustas, ir jis galėtų sklandžiau gauti kompensacijas ar išmokas.

- Grupė šalių susitartų dėl bendros vaistų ir vakcinų kainodaros. Taip padidėtų sveikatos priežiūros sistemos aprėptis ir pagerėtų prieiga prie jos.

- Grupė šalių susitartų dėl bendro planavimo, susijusio su sveikatos priežiūros darbuotojais, be kita ko, dėl gydytojų ir slaugytojų, kuriuos kartu mokys, skaičiaus.

- Kai kuriose valstybėse narėse piliečiai galėtų gauti didesnes bedarbio pašalpas, nei gauna dabar. Kitose laikotarpis, kurį jie galėtų tikėtis gauti bedarbio pašalpas, galėtų būti sutrumpintas.

- Dalyvaujančios valstybės narės galėtų rengti bendras pabėgėlių integracijos programas.

- Žmonės vis tiek galbūt netektų darbo, tačiau šalyse, kurios pasirinko stiprinti socialinį aspektą, jie turėtų daugiau galimybių greičiau rasti naują darbą, be to, pereinamuoju laikotarpiu jie būtų remiami, nes būtų vykdomos perkvalifikavimo programos.

Už ir prieš

-Valstybės narės, norinčios nuveikti daugiau, galėtų tą daryti. Panašių pažiūrų šalys galėtų priimti drąsesnes priemones. Nereikėtų vadovautis tik mažiausiu 27 valstybių narių bendru vardikliu.

-Kai kurių šalių bendradarbiavimas galėtų būti impulsas naujiems novatoriškiems projektams rengti siekiant spręsti tokius pasaulinius iššūkius kaip senėjimas, skaitmeninimas ir urbanizacija. Sėkmės atveju galiausiai galėtų prisijungti visos 27 valstybės narės.

-ES teisėje nustatytos piliečių teisės imtų skirtis priklausomai nuo to, ar piliečių gyvenamoji vieta yra daugiau nuveikti nusprendusioje šalyje.

-Padidėtų sprendimų priėmimo, taip pat taisyklių stebėsenos bei jų taikymo užtikrinimo sudėtingumo lygis.

-Didesnę konvergenciją euro zona galėtų užtikrinti siekdama labiau integruotų darbo rinkų, veiksmingiausių socialinių sistemų ir stipriausių švietimo ir sveikatos priežiūros sistemų. Taip būtų išspręsti kai kurie įvardyti iššūkiai.

-Kita vertus, dar labiau padidėtų jau dabar esantys skirtumai su kitomis šalimis ir dėl to joms būtų dar sunkiau vėliau integruotis į euro zoną.

-Kai kurios euro zonai nepriklausančios šalys gali bandyti pritraukti verslą specialiai nustatydamos žemesnius standartus socialinės konvergencijos sąskaita.

-Gali būti trukdoma bendrosios rinkos veikimui, nes ES būtų taikomi skirtingi socialiniai standartai, o tai turėtų neigiamo poveikio ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui.

ES 27 bendromis jėgomis stiprina socialinį Europos aspektą

Europoje paplitęs požiūris, kuris taip pat atsispindi Romos deklaracijoje, kad socialinės vertybės yra pagrindinės paties Europos projekto vertybės ir kad teisės ir lygios galimybės turėtų būti suteiktos visiems ES piliečiams. Kiti tvirtina, kad bendroji rinka yra glaudžiai susijusi su bendrais socialiniais standartais – taip, kaip su bendrais aplinkosaugos ir vartotojų apsaugos standartais. Trečia grupė pabrėžia, kad bendri pagrindiniai Europos šalių iššūkiai – saugumas, demografiniai pokyčiai, migracija, technologinė plėtra ir globalizacija – yra tokie dideli ir globalūs, kad jie turėtų būti sprendžiami bent Europos mastu, kad būtų galima juos įveikti ir kurti ateitį.

Kartu daugelis tvirtina, kad tam, kad 27 valstybių narių Sąjunga toliau veiktų, nepakanka tiesiog „tęsti ir daugiau pasistengti“. Dabartinį Sąjungos ir valstybių narių kompetencijų pasiskirstymą gali tekti įvertinti iš naujo atsižvelgiant į visas keturias priemones: teisėkūrą, bendradarbiavimą, gaires ir finansavimą. Pirmiausia ES ir šalių vyriausybių lygmeniu dėmesys turėtų būti perorientuotas į naujus iššūkius. Tik tada bus galima užtikrinti socialinę rinkos ekonomiką ir išsaugoti unikalų europietišką gyvenimo būdą.

Neginčytina, kad lemiami veiksmai socialinėje srityje turėtų priklausyti ir visada priklausys nacionalinių ir vietos valdžios institucijų ir jų socialinių partnerių kompetencijai. Tačiau sritys, kuriose ES gali kurti naujas iniciatyvas valstybių narių veiksmams remti, kaip rodo vykstančios diskusijos, yra labai įvairios, jose visapusiškai naudojamasi visomis turimomis priemonėmis.

Teisės aktais būtų nustatyti ne tik būtiniausi standartai, bet ir kai kuriose srityse būtų visiškai suderintos visos Sąjungos piliečių teisės.

Siekiant dėmesį sutelkti į socialinių padarinių konvergenciją būtų galima parengti svarbiausių parametrų privalomus lyginamuosius standartus ir taip prisidėti prie veiksmingos užimtumo politikos, švietimo ir sveikatos bei socialinės gerovės sistemų. Remiantis Jaunimo garantijų iniciatyva būtų galima parengti ES lėšomis remiamą Vaiko garantijų iniciatyvą.

Raginama ES lygmeniu skirti daugiau lėšų gebėjimų ugdymui, darbo rinkos integracijos projektams, kovai su skurdu ir socialinėms inovacijoms remti. ES finansavimas galėtų būti skiriamas su sąlyga, kad bus įsipareigota pasiekti tam tikrų lyginamųjų standartų arba priimti tam tikras reformų priemones, kad būtų skatinama konvergencija su geriausių rezultatų pasiekiančiomis šalimis. ES taip pat galėtų toliau remti socialines investicijas taikydama ES lygmens priemones.

Be to, siūloma, kad be valstybių narių vykdymo užtikrinimo tarnybų būtų įsteigtos Europos tarnybos, kurios atliktų koordinavimo funkcijas ir turėtų įgyvendinimo įgaliojimus tarpvalstybinėse situacijose – pvz., Europos darbo inspekcija ir Europos transporto agentūra.

Valstybės narės galėtų susitarti, kad visos ES 27 valstybės narės galėtų toliau veikti tik pasirinktose srityse.

Ką tai galėtų reikšti praktikoje

-ES 27 susitartų dėl bendrų taisyklių, kuriomis būtų nustatytas skaitmeninių platformų darbuotojų užimtumo statusas. Tai leistų verslui visapusiškai pasinaudoti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos potencialu.

-Visos valstybės narės tarpusavyje pripažintų vienos kitų diplomus.

-Susitarimus dėl Europos sunkvežimio vairuotojų darbo užmokesčio koordinuotų arba netgi dėl jų kolektyviai derėtųsi Europos socialiniai partneriai, šie susitarimai būtų vienodai taikomi visoje bendrojoje rinkoje.

-Kiekvienam europiečiui būtų taikomas vienas socialinio draudimo numeris, kad jis bet kurioje šalyje galėtų įrodyti savo tapatybę. Prašymai būtų pateikiami, o patikrinimai ir mokėjimai iš vienos šalies į kitą būtų atliekami sklandžiai internetu.

-Visoje Europoje žmonės į pensiją išeitų to paties amžiaus, atsižvelgiant į tikėtinos gyvenimo trukmės tendencijas. Kai kuriose šalyse tai galėtų būti vėlesnis amžius, tačiau pensijos žmonėms būtų užtikrintos.

-Bendroves galėtų tikrinti ne tik nacionaliniai, bet ir Europos tikrintojai.

-Valstybėms narėms tektų priderinti savo informacines sistemas, kad jos sąveikautų su ES lygmens sistemomis.

-Programa „Erasmus+“ galėtų naudotis mažiausiai 30 proc. studentų, mokinių, profesinį išsilavinimą įgijusių stažuotojų, praktiką atliekančių asmenų ir mokytojų.

-Aukštojo išsilavinimo sritis visose šalyse būtų vienoda.

-Visose šalyse galiotų ES neįgaliojo kortelė.

-Tarpvalstybinių grėsmių sveikatai (Ebolos, Zikos virusai) atveju būtų skiriami ES ištekliai.

-Siekiant pagerinti visuomenės sveikatos priežiūros srities intervencijas būtų nustatyti privalomi lyginamieji standartai, pvz., dėl riebalų ir cukraus kiekio maisto produktuose.

-Gydydamiesi kitoje valstybėje narėje piliečiai galėtų elektroniniu būdu perkelti savo medicininę informaciją ir naudotis e. receptais vaistams gauti.

Už ir prieš

-Piliečiai turėtų daugiau tokių pačių socialinių teisių visose valstybėse narėse, sustiprėtų jų identifikacija su Europos projektu ir parama jam.

-Piliečiai jaustųsi atitolę nuo spendimų priėmimo proceso.

-Būtų daromi kompromisai, kad standartai nebūtų priimti pagal mažiausią bendrą vardiklį. Kartais gali būti sunku tą padaryti visoms 27 valstybėms narėms. Tam reikės politinės valios.

-Sklandžiau veiktų bendroji rinka, būtų toliau integruojamos Europos darbo rinkos ir sumažėtų socialinio dempingo baimė. Padidėtų parama bendrajai rinkai, jei būtų nustatyta įvairių interesų pusiausvyra ir išsaugotas bendrosios rinkos vientisumas.

-Veikiant kartu visoms 27 valstybėms narėms ateityje prisijungimas prie euro zonos būtų paprastesnis.

-Visos Europos ekonomika būtų atsparesnė sukrėtimams, šalys iššūkius spręstų kartu.

-ES pastangos piliečiams suteikti daugiau galių, pvz., rengiant sustiprintas mokymo programas, būtų aiškiai matomos.

-Vieningų 27 valstybių narių Europa būtų pajėgiausia įveikti bendrus iššūkius, o Europos svarba ir tarptautinė padėtis būtų stipriausios.

5. Diskusijų tęsimas

Socialinis Europos aspektas nuolat kinta, jam poveikio turi asmeniniai pasirinkimai, ekonominė realybė, pasaulinės tendencijos ir politiniai sprendimai. Galime pasirinkti skatinti pokyčius ir juos valdyti arba leistis būti jų valdomiems.

Dėl „laimėtojų“ ir „pralaimėtojų“ atotrūkio vykstant ekonominiams ir technologiniams pokyčiams gali atsirasti naujų nelygybės modelių, kuriems būdingas nuolatinio skurdo, lydimo naujų atskirties formų, pavojus. Modernioje ir darnioje visuomenėje visi turėtų turėti galimybę visapusiškai prisidėti prie visuomenės ir pasinaudoti „galimybių laiptais“ skirtingais gyvenimo etapais. Tai susiję su socialiniu teisingumu ir socialine sanglauda.

Tai ir ekonominė užduotis. Sklandžiai veikianti, savimi pasitikinti ir klestinti visuomenė, investuojanti į žmogiškąjį kapitalą ir kurianti žmonėms galimybes judėti į priekį visą gyvenimą, yra svarbi siekiant užtikrinti ekonominį augimą, žmonių dalyvavimą darbo rinkoje bei gyvenimo standartus ir kovoti su socialine rizika.

Tai ir politinis reikalavimas. Pasitikėjimo ir patikimumo didinimas yra pažangos, modernizacijos ir atvirumo pokyčiams pagrindas.

Europa gali pasiūlyti vertingos patirties, tačiau akivaizdu, kad minėti modeliai ar sprendimai negali būti visi paprasčiausiai perkelti ar eksportuoti iš vienos valstybės narės į kitą, kurios socialinė ir ekonominė padėtis, kultūrinės tradicijos ir švietimo sistema skiriasi.

Tačiau kiekviena Europos šalis galiausiai siekia to paties – sukurti lygiomis galimybėmis pagrįstą sąžiningesnę visuomenę. Lytis, gimimo vieta, šeimos aplinka ar turtas pirmąją gyvenimo dieną neturėtų nulemti ateities perspektyvų ar galimybės įgyti išsilavinimą ar gauti paslaugų.

ES 27 valstybės narės yra įvairios, dėl to jos turi galimybę bendrus iššūkius spręsti atskirai ir kartu, žinodamos, kad atsakomybė ruoštis ateičiai iš esmės yra jų rankose. Šiame dokumente pristatytos trys galimybės – tai perspektyva, parodanti, ko galima pasiekti Europos lygmeniu ir kokie gali būti apribojimai, nelygu užmojų lygis ir kokiu mastu kai kurios arba visos valstybės narės yra pasirengusios veikti kartu.

Artimiausiais mėnesiais bus toliau diskutuojama, ar netrukus turėtų keistis vaidmuo, kurį Europa atlieka remdama ES 27 valstybes nares, ar ne. Komisija yra įsipareigojusi gilinti ir plėsti šias diskusijas su piliečiais, socialiniais partneriais, kitomis ES institucijomis ir ES 27 valstybių narių vadovais. Šiuo diskusijoms skirtu dokumentu siekiama pasirengti diskusijai, kuria iš esmės turėtų būti atsakyta į du atvirus klausimus – kuriuos iššūkius šalys turėtų spręsti kartu ir kokią pridėtinę vertę sprendžiant tuos iššūkius galima sukurti ES priemonėmis.

Šiose diskusijose taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad socialiniai klausimai nėra susiję tik su įprastinės socialinės politikos sritimis. Todėl būsimuose diskusijoms skirtuose dokumentuose dėl globalizacijos suvaldymo, ekonominės ir pinigų sąjungos ateities ir ES finansų ateities taip pat bus aptariami su būsimu socialiniu Europos aspektu susiję aktualūs klausimai.

Švedijos vyriausybė kartu su Komisija 2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge surengs socialinių reikalų aukšto lygio susitikimą sąžiningo darbo ir ekonomikos augimo klausimams aptarti. Komisija tikisi, kad šiuo diskusijoms skirtu dokumentu iki to laiko bus pasiruošta išsamioms ir atviroms diskusijoms apie tai, kuria kryptimi nori dirbti mūsų visuomenės ir kaip Europa gali joms padėti pasiekti šį tikslą.