12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/20

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos (EK) pastangas aktyviai ir konstruktyviai prisidėti prie 2030 m. darnaus vystymosi darbotvarkės (toliau 2030 m. darbotvarkė) strateginių tikslų įgyvendinimo ir sukurti pagrindą svarbiausiems ir kompleksiniams pasauliniams uždaviniams spręsti;

2.

pabrėžia, kad politikos dokumente, kurį EK komunikato forma priėmė 2016 m lapkričio 22 d., siūloma į tvarų vystymąsi orientuota plataus užmojo ir didelio masto strategija;

3.

pripažįsta Europos Komisijos pastangas 2030 m. darbotvarkę susieti su strategija „Europa 2020“ ir tokiu būdu su Europos struktūriniais ir investicijų fondais; kadangi yra daug ir sudėtingų įvairių orientacinių sistemų, pabrėžia, kad būtina užtikrinti darnią ir įtraukią politiką ir nuoseklią valdymo sistemą;

4.

pabrėžia, kad norint pasiekti rezultatų, būtina į sprendimų priėmimo procesus įtraukti visus valdymo lygmenis, visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijas;

5.

kadangi Europos Sąjungos (ES) politikoje turi būti laikomasi subsidiarumo principo, pabrėžia, kad tvarumo tikslai tiesiogiai susiję su subnacionalinio valdymo lygmens atsakomybe, įgaliojimais ir funkcijomis;

6.

pakartoja, kad teritorinės valdžios institucijos – regionai, provincijos, grafystės ir apskritys, dideli ir maži miestai, savivaldybės – yra tikrosios politikos formuotojos, kurios turi nustatyti tinkamiausius valdymo lygmenis ir metodus, kad galėtų ES ir Jungtinių Tautų tikslus susieti su vietos bendruomenių tikslais; primena, kad įgyvendinant du iš septyniolikos darnaus vystymosi tikslus (DVT), t. y.

7.

10-ąjį ir 11-ąjį, vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį. Pirmuoju siekiama mažinti teritorijų nelygybę, o antrasis yra susijęs su svarbiomis funkcijomis, kurias šios institucijos atlieka miestų planavimo, transporto, socialinės gerovės srityse bei skatinant tvarumo modeliais grindžiamą gyvenimo būdą;

8.

šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį, kad komunikate neatsižvelgiama į būtinybę įvertinti pažangą siekiant darnaus vystymosi tikslų (DVT) ne tik Jungtinių Tautų, Europos ir nacionaliniu lygmenimis, bet ir subnacionaliniu lygmeniu, todėl prašo Europos Komisiją atsižvelgti į šį aspektą rengiant tolesnius pažangai vertinti taikomus rodiklius ir pasinaudoti vietos kompetencija bei esamais tinklais;

9.

primena, kad esama ir kitų prioritetų, kurie tiesiogiai susiję su bendru įgaliojimų vykdymu įgyvendinant kitus įvairių sričių strateginius tikslus, pavyzdžiui, Miestų darbotvarkės, socialinės įtraukties, Sąjungos klimato ir energijos politikos, išmetamųjų teršalų mažinimo, nelaimių rizikos mažinimo, klimato kaitos ir žiedinės ekonomikos, judumo, pažangiosios specializacijos, Bratislavos vadovų susitikime priimtos pažangiųjų miestų iniciatyvos ir Merų pakto dėl klimato ir energetikos tikslus;

10.

siūlo pasinaudoti daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūra ir susieti 2030 m. darbotvarkę ir strategiją „Europa 2020“ ir persvarstyti pagrindines kryptis, kaip šias priemones nedelsiant suderinti su naujaisiais DVT;

11.

palankiai vertina pastangas rengiant prie komunikato pridedamą darbo dokumentą „Pagrindiniai Europos veiksmai remiant 2030 m. darbotvarkę ir darnaus vystymosi tikslai“ (SWD (2016) 390 final), kuriame siūloma strategiją „Europa 2020“ susieti su 2030 m. darbotvarkės tikslais ir sustiprinti ryšius tarp trijų ramsčių, septynių pavyzdinių iniciatyvų, penkių su „Europa 2020“ prioritetais susijusių tikslų ir vienuolikos sanglaudos fondų pasiūlytų teminių tikslų;

12.

primena, kad bet kuriuo atveju, norint pasiekti komunikate pasiūlytus tvarią ateitį užtikrinančius tikslus, jie turi būti įgyvendinami teritorijų lygmeniu; primena, kad bet kuriuo atveju, norint pasiekti komunikate pasiūlytus tvarią ateitį užtikrinančius tikslus, jie turi būti įgyvendinami teritorijų lygmeniu, todėl rekomenduoja 2030 m. darbotvarkės tikslus priderinti prie vietos sąlygų, nes tai yra vienintelis būdas daryti konkretų ir ilgalaikį poveikį žmonių gyvenimui;

13.

sutinka, kad dėl sudėtingos įvairių valdžios lygmenų sandaros reikia vadovavimo ir kontrolės veiksmų, kurie galėtų būti naudingi sprendimų priėmimo procesui, pavyzdžiui, atliekant politikos ir institucinių struktūrų naujovių vertinimą (poveikio vertinimas);

14.

mano, kad kai kurios J. C. Junckerio vadovaujamos Komisijos prioritetų sąsajos su DVT yra svarbios vietos ir regionų valdžios institucijų veiklos sritims. Tai visų pirma pasakytina apie darbo vietų kūrimo prioritetus, nes jis susijęs su 4-uoju DVT (mokymas ir švietimas), apimančiu kompetencijos sritis, kuriose vietos ir regionų valdžios institucijos turi didelius įgaliojimus, ypač kalbant apie perėjimo prie tvarios Europos sąnaudas;

15.

tikisi, kad į Komisijos „Investicijų planą Europai“ bus taip pat įtraukta materiali ir nemateriali infrastruktūra, kuri yra vietos ir regionų valdžios institucijų prerogatyva (socialinė apsauga, informacijos, judumo, energijos ir telekomunikacijų tinklai, atliekų šalinimas, integruotas vandens valdymas ir kt.) ir kuri daugeliu atveju yra svarbi įvairiems DVT (pvz., 8, 9, 12 ir 13 tikslams);

16.

primena, kad Europos Komisijos 3 prioritetas „Atspari energetikos sąjunga ir perspektyvi klimato kaitos politika“ taip pat susijęs su įvairiais DVT, kurie svarbūs vietos ir regionų valdžios institucijų interesams. Tai yra 5, 7 ir 13 DVT, kadangi atitinkama politika yra skirta vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kartu jos dalyvauja ją įgyvendinant, tai pasakytina apie kovos su klimato kaita politiką, tvarios visiems prieinamos energijos tiekimo politiką, socialinių teisių apsaugą, kuri iš esmės užtikrinama vietos lygmeniu teikiamomis paslaugomis;

17.

pabrėžia, kad 7 prioritetas „Abipusiu pasitikėjimu grindžiama teisingumo ir pagrindinių teisių erdvė“ apima ir lyčių lygybės politiką, kurią įgyvendinant vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį, jis glaudžiai susijęs su 5-uoju DVT, taip pat būtinybe sugrąžinti piliečių pasitikėjimą Europos institucijomis;

18.

pakartoja, kad atsparumo nelaimėms užtikrinimas yra vienas pagrindinių tvaraus vystymosi aspektų ir ragina Europos Sąjungos institucijas dėti pastangas, kad šis principas taptų vienu pagrindinių ramsčių ateityje imantis veiksmų tvaraus vystymosi Europoje srityje (1);

19.

atkreipia dėmesį, kad 8 prioritetas – spręsti pasaulinę ir istorinę reikšmę turinčios migracijos problemas – visiškai atitinka 1 ir 10 DVT ir apima įvairias kompetencijos sritis, priklausančias vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios dažnai patiria stiprų spaudimą dėl būtinybės valdyti neeilinio masto migracijos srautus;

20.

pabrėžia, kad veiksmai, kurių imtasi DVT įgyvendinti, priešingai nei sanglaudos politikos atveju, ne visada gali būti suderinami su integruota politika, todėl labai svarbu nustatyti prioritetus vadovaujantis neatidėliotinais poreikiais ir laikytis dinamiško požiūrio, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtų galima įgyvendinti visus DVT: taigi turi būti atsižvelgta į RK pasiūlymą priimti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą apibrėžiantį elgesio kodeksą;

21.

atkreipia dėmesį, kad įgyvendinant tikslus būtina užtikrinti pusiausvyrą tarp dabartinių ir būsimų kartų poreikių, taip pat tarp įvairių valdžios lygmenų poreikių, nes tai yra svarbu siekiant sumažinti vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkančią „pereinamojo laikotarpio sąnaudų“ naštą. Jei sąnaudų našta bus nepakeliama, gali kilti grėsmė, kad visuomenė nepritars ir veiksmingai neįgyvendins aptariamų priemonių, visų pirma kils grėsmė labiau atskirtų teritorijų (vidaus teritorijų) gebėjimams prisidėti prie bendro tvarumo siekio ir apskritai prie DVT tęstinumo;

22.

atkreipia dėmesį į komunikate nurodytų ES veiksmų termino (2020 m.) ir 2030 m. darbotvarkės termino neatitikimą ir tikisi, kad bus numatytos papildomos ekonominės ir finansinės paramos priemonės ir visu nustatytu laikotarpiu iš naujo apibrėžti tikslai, derantys su 2030 m. darbotvarkės tikslais;

23.

apgailestauja, kad komunikate nėra galimos rizikos įgyvendinant 17 DVT analizės, kuri galėtų būti labai naudinga vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kurioje būtų nurodytos priemonės, skirtos spręsti problemas, galinčias kilti įgyvendinant su tikslais susijusią politiką. Vienas iš būtinų veiksmų – nustatyti vietos sąlygoms tinkančius rodiklius, kad būtų galima nuolat stebėti skirtumų raidą, be kita ko taikant kitus nei BVP rodiklius, pavyzdžiui, kokybinius, kurie leistų įvertinti, ar teritorijų vystymasis yra vienodas, bei nustatyti socialinę pažangą;

24.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms patikėtiems tikslams įgyvendinti turi būti skiriami atitinkami ištekliai. Šiuos išteklius galėtų sudaryti skiriamos konkrečios nacionalinės lėšos, arba gaunami suteikiant didesnę finansinę atskaitomybę vietos lygmeniu;

25.

mano, kad būtina remti regionų valdžios institucijų gerosios praktikos mainų platformas ir iniciatyvas ir naudotis tarptautinių organizacijų jau sukurtomis, pavyzdžiui, JT vystymosi programa „Live“, Žinių apie darnų vystymąsi platforma (angl. Sustainable Development Knowledge Platform), kad 2030 m. darbotvarkė netaptų pretekstu vėl centralizuoti politiką. Todėl su susidomėjimu laukia, kada pradės veikti EK numatyta įvairių suinteresuotųjų šalių platforma, skirta sudaryti sąlygas teritoriniu lygmeniu pritaikyti universalius 2030 m. darbotvarkės elementus, visų pirma, skatinti keistis gerąja praktika ir dalytis aktyviausiuose Europos regionuose pasiekta pažanga; tikisi, kad bus pakviestas dalyvauti šioje platformoje kaip dera institucinį vaidmenį atliekančiai vietos ir regionų valdžios institucijoms atstovaujančiai asamblėjai;

26.

pripažįsta, kad gyvenimo sąlygų gerinimas ES priklauso ne tik nuo gebėjimo stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, bet ir nuo gerovės ir saugumo teritorijose už ES ribų. Todėl, atsižvelgiant į naujas gaires, išdėstytas komunikate dėl naujo Europos konsensuso, reikėtų ir toliau stiprinti decentralizuotą bendradarbiavimą ir trečiųjų šalių vystymąsi skatinant naudotis vietos ir regionų valdžios institucijų turimomis informavimo ir diskusijų vystymosi klausimais platformomis, kurios sudaro galimybes valstybėms partnerėms rengti susitikimus, diskutuoti ir keistis gerąją praktika: ARLEM, CORLEAP, kas dvejus metus rengiama decentralizuoto vystomojo bendradarbiavimo konferencija ir decentralizuoto bendradarbiavimo atlasas;

27.

pritaria Europos Komisijos pozicijai dėl 2016 m. kartu su Amsterdamo paktu priimtos ES miestų darbotvarkės, kuri bus įgyvendinama bendrai su vietos ir regionų valdžios institucijomis siekiant apimti visus tvaraus vystymosi aspektus ir prisidėti prie bendros naujosios miestų darbotvarkės įgyvendinimo;

28.

pritaria, kad tvaraus miestų vystymo strategijoje ir plėtojant horizontalų ir vertikalų bendradarbiavimą dalyvaujamojo valdymo sistemoje turi būti atsižvelgta į miestų įvairovę, socialinių inovacijų bei perspektyvinio planavimo svarbą laikantis integruoto ir koordinuoto požiūrio, ypač sprendžiant svarbius uždavinius, kurių tikslas pagerinti gyvenimo kokybę miestuose;

29.

rekomenduoja atliekant 2030 m. darbotvarkės ir joje nurodytų tikslų analizę, turi būti siekiama derėjimo su Europos vystymosi modeliu, grindžiamu vietos lygmens gamybos sistemomis (angl. clusters), kurias daugiausia sudaro MVĮ. Todėl tikisi, kad vystymosi modeliuose ypatingas dėmesys bus skiriamas ir mažesniems miestų centrams, nes dėl pernelyg koncentruoto teritorinio vystymosi gali kilti nepakankamo išsivystymo grėsmė, o tai savo ruožtu gali tapti kitų atskirties reiškinių ir gyventojų mažėjimo priežastimi;

30.

teigiamai vertina tai, kad dokumente darnaus vystymosi socialinis, aplinkos apsaugos ir ekonominis aspektai yra laikomi ramsčiais, su kuriais Europos Komisija turės derinti politikos kryptys norėdama rasti sprendimus, kaip įgyvendinti DVT ir 13 sektorių politiką, patvirtintą kartu su 2014–2020 m. finansine programa. Vis dėlto mano, kad atsižvelgiant į naujus pasaulinius uždavinius būtina stiprinti vietos plėtrą įtraukiant teritorinį matmenį;

31.

pabrėžia, kad būtina vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikti politikos dalyvių vaidmenį, nes jos yra arti piliečių ir gali padėti atgaivinti pritarimą Europos institucijoms ir integracijos projektui. Daugiapakopis valdymas yra geriausias sprendimas politikai, kurios tikslas kurti tvarią ateitį ir suderinti dešimt Komisijos darbo prioritetų, vienuolika sanglaudos fondo tikslų ir septyniolika 2030 m. darbotvarkės DVT;

32.

pakartoja, kad, norint spręsti sudėtingas tvaraus vystymosi ir kovos su skurdu problemas „iš viršaus į apačią“ vykdomos ir centralizuotos politikos ir programos nėra geriausi būdai: reikia suteikti vietos ir regionų valdžios institucijoms atsakomybę ir savarankiškumą, kad jos galėtų priimti teisingus sprendimus dėl svarbių socialinių klausimų;

33.

pakartoja, kad būtina stiprinti ES pagrindinių teisių chartija įtvirtintą politiką planuojant tvarią socialinę politiką, kurią įgyvendinant dalyvautų visi valdymo lygmenys, nes tik taip bus galima užtikrinti visuotinę prieigą prie pagrindinių paslaugų ir rasti sprendimus patenkinti naujiems dėl demografinių pokyčių atsirandantiems poreikiams kuriant vietos lygmens politiką, skatinančią aktyvų ir sveiką senėjimą;

34.

atkreipia EK dėmesį, kad būtina įsipareigoti ir skatinti tai daryti valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas vykdyti politiką, skirtą socialinės įtraukties prioritetui – piliečių sveikatos stiprinimui, visų pirma gerinant gyvenimo sąlygas miestuose ir priemiesčiuose, taip pat užtikrinant galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis, sudarant sąlygas (taip pat ir neįgaliesiems) laisvalaikio ir sporto veiklai, skatinat visų gyventojų, įskaitant vyresnio amžiaus asmenis ir migrantus bei kitas grupes, kurioms gresia skurdas ir socialinė atskirtis, profilaktinę sveikatos priežiūrą;

35.

mano, kad socialinė ekonomika atveria galimybes spręsti darbo vietų kūrimo ir jaunimo bei moterų nedarbo problemas, todėl labai svarbu 2030 m. darbotvarkėje deramą dėmesį skirti įmonių socialinei atsakomybei (ĮSA) ir skatinti jaunimo domėjimąsi verslu. Be to, remiantis visas sritis apimančiu požiūriu, naujoji strategija turėtų apimti įvairius tvarumo aspektus ir kūrybiškumo teikiamas naujas perspektyvas;

36.

mano, kad būtina į 2030 m. darbotvarkę įtraukti kultūros klausimą ir aiškiai nurodyti jos vaidmenį užtikrinant tvarų vystymąsi, kuriant naujas darbo vietas, formuojant bendrus Europos idealus, kuriais remiantis būtų galima visame pasaulyje skatinti demokratijos ir jos principų, socialinio teisingumo ir solidarumo siekį. Kultūra veiksmingai prisideda prie integracinio vystymosi strategijų, turi didelę įtaką DVT, padeda tobulinti švietimo sistemas, kovoti su socialine atskirtimi ir skurdu, taip pat šalinti nelygybės priežastis, užtikrinti lygias galimybes ir išspręsti kartų ir demografinių skirtumų problemas;

37.

pabrėžia, kad iš pažiūros globalių klausimų, pavyzdžiui, klimato kaita, išmetamo CO2 kiekio mažinimas, energijos taupymas, atsinaujinančiosios energijos gamyba, biologinės įvairovės apsauga, gamtinių išteklių naudojimo mažinimas, integruotas transportas ir žiedinė ekonomika, sprendimas iš tiesų priklauso nuo vietos lygmens politikos ir veiksmų. Todėl rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti į ekologiškai tvariai gamybai;

38.

mano, kad, atsižvelgiant į susijusių sektorių įvairovę, būtinas integruotas požiūris ir daugiapakopio valdymo subjektų ir suinteresuotųjų aplinkos sektoriaus subjektų bendradarbiavimas. Šiuo požiūriu, rengiant politiką pagrindinį dėmesį skiriant darniam vystymuisi, sanglaudos sąvoka leidžia susieti ekonominį efektyvumą, socialinę sanglaudą, kultūros plėtojimą ir aplinkos pusiausvyrą;

39.

pritaria nuomonei, kad dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos kyla vis daugiau problemų jūrų ekosistemose. Todėl reikėtų skirti dėmesį veiksmams, kuriais EK siekia užtikrinti vandenynų saugumą, švarą ir darnų valdymą ir toliau remti mėlynojo augimo darbotvarkę, kurios tikslas išnaudoti Europos vandenynų ir jūrų potencialą darbo vietų kūrimo, ekonominės vertės ir tvarumo srityse; be to, pakartoja, kad inovacijos mėlynojoje ekonomikoje gali padėti užtikrinti veiksmingą ir tvarų vertingų jūrų išteklių naudojimą (2);

40.

ragina visas institucijas įsipareigoti imtis veiksmų, skirtų maisto švaistymo mažinimui ir atliekų surinkimui, skatinti investicijas ir užimtumą platesniame žaliosios ekonomikos kontekste. ES privalo tvirtai įsipareigoti atsisakyti linijinės ekonomikos modelio ir stiprinti žiedinės ekonomikos modelį, kaip Regionų komitetas jau yra pabrėžęs savo nuomonėse: „Žiedinės ekonomikos kūrimas. Atliekų teisės aktų persvarstymas“, „Teisėkūros procedūra priimami aktai, kuriais iš dalies keičiamos atliekų direktyvos“ ir „ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas“;

41.

mano, kad vystymosi modeliai, kuriems įtakos turi nauji konkurencijos veiksniai, kaip pavyzdžiui, tinklai, kuriuose neribotas kiekis duomenų pasiekia neribotą skaičių naudotojų, patvirtina aiškius neatitikimus: įmonėms reikia daug greičiau pateikti produkciją į rinką, nei kad trunka susitarimo procesai ir biurokratijos procedūros. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra tinkamas lygmuo, kuris gali paspartinti politikos sprendimų priėmimo procesą, kad jie pasivytų rinkų diktuojamą tempą;

42.

tikisi realios paramos vystymosi modeliams ir visų pirma nematerialiems tinklams, kurie sudarydami sąlygas naudotis labai dideliais kiekiais duomenų, turi įtakos naujiems konkurencingumą skatinantiems veiksniams vietos lygmeniu ir perėjimui prie naujų gamybos modelių;

43.

mano, kad neatidėliotinai turi būti plėtojamos strategijos, skirtos įgyvendinti struktūrinę politiką, siekiant į vystymosi ramsčius įtraukti iš esmės pakeistą gamybos modelį, taip pat skatinti tvarią gamybą pasitelkiant paskatas, kol diegiamos inovacijos neįrodys, kad perėjimas prie žiedinės ekonomikos yra ekonomiškai veiksmingas. Akivaizdu, kad ši politika padėtų ne tik įveikti naujus sudėtingus globalizacijos iššūkius, bet ir būtų aiškus atsakas ieškant kompromiso sprendžiant socialinių poreikių, priešpastatančių aplinką ir darbą, santykio klausimą;

44.

pripažįsta, kad dėl globalizacijos, visų pirma dėl didesnio asmenų, prekių ir duomenų judėjimo, intensyvėja tarptautinė konkurencija ne tik tarp įmonių, bet ir tarp teritorijų. Todėl, siekiant atgaivinti Europos ekonomiką, būtina imtis ryžtingų veiksmų veiksnių, kurie turi įtakos vietovių teritoriniam konkurencingumui, pavyzdžiui, socialinis ir institucinis kapitalas, infrastruktūra, inovacijos;

45.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį palaikant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės ryšius, kadangi šios institucijos gali nustatyti įvairias vystymosi formas, kurios padėtų skatinti tikslines investicijas ir panaudoti kiekvienoje teritorijoje esančius vidaus išteklius;

46.

apgailestauja, kad EK priimtame komunikate, visiškai nėra „teritorinio turto“ sąvokos, kurią 2001 m. parengė EBPO, o 2005 m. pavartojo Europos Komisija. Todėl primena, kad ši sąvoka apima visą teritorijos turtą: gamtos, žmogiškąjį, sukurtą, organizacinį, santykius ir žinias – visa tai, kas lemia teritorijos konkurencinį potencialą;

47.

pažymi, kad krizės ir globalizacijos padariniai iš esmės pakeitė teritorijų sanglaudai įtakos turinčius santykius, pagilėjo takoskyra (tarp mieto ir kaimo, centro ir periferijos) ir pasikeitė socialinė raida. Atsižvelgiant į tai, reikia prisiimti įsipareigojimus senuosius teritorinės politikos modelius, kuriems būdingas funkcinis požiūris į teritorijas, t. y. jas vertinti tik kaip tam tikrą erdvę, pakeisti naujais instituciniais modeliais, pagal kuriuos teritorijai būtų suteikiamas kolektyvinio veikėjo vaidmuo;

48.

pripažįsta, kad Amsterdamo paktu patvirtinamas vis didesnis dėmesys miestų politikai, pagal kurią įgyvendinamos socialinę sanglaudą ir ekonominį vystymąsi skatinančios priemonės, nes manoma, kad miestai gali naudingai prisidėti prie inovacijų proceso;

49.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį saugant ir plėtojant miesto ir kaimo teritorijų struktūrą ir bendrą paveldą, taigi jos gali prisidėti prie 2030 m. darbotvarkės siekio „keisti pasaulį“ iniciatyvomis ir įsipareigojimais:

50.

pakartoja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali plėtoti dalyvaujamosios demokratijos formas, visų pirma įtraukdamos moteris, jaunimą, vyresnio amžiaus asmenis ir mažumas; šios demokratijos formos gali tapti pagrindu rengiant ir įgyvendinant integruotas ekonomikos vystymosi vietos lygmeniu strategijas;

51.

rekomenduoja vadovautis principu „iš apačios į viršų“ ir parengti tinkamą teisinį pagrindą ir skirti pakankamai išteklių. Tokia nauja sistema gali būti sėkmingai sukurta, jei bus vykdoma vis didesnė decentralizacija įvairiose ES šalyse. Nacionalinės vyriausybės turėtų:

52.

pakartoja, kad nacionalinės valdžios institucijos, vadovaudamosi principu „iš apačios į viršų“, turi įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas rengiant teritorinius veiksmų planus, skirtus įgyvendinti DVT, įvertinti privalumus ir trūkumus, taip pat vadovautis principu „nei vienas nebus pamirštas“;

53.

yra įsitikinęs, kad, siekiant užtikrinti visapusišką vietos lygmens įsipareigojimą dalyvauti formuojant politiką ir įgyvendinant pasaulinius susitarimus ir pasinaudoti šio lygmens patirtimi, vietos ir regionų valdžios institucijos turi tapti neatsiejamomis struktūruoto dialogo ir valdymo dalyvėmis, o ne laikomos tik suinteresuotaisiais subjektais. Vietos ir regionų valdžios institucijų organizaciniai gebėjimai ir kompetentingos konsultacijos turi būti pripažinti sprendimo priėmimo proceso dalimi visų pirma šiais veiksmais:

54.

prašo Europos ir nacionaliniu lygmeniu numatyti išteklius su tvariu vystymusi susijusios politikos poveikio ex ante ir ex post vertinimui. Šiuo tikslu būtina dėti pastangas geriau koordinuoti įvairių sričių ES, valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų įgyvendinamą politiką;

55.

ragina Komisiją tiek strateginiu, tiek funkciniu požiūriu labiau pasinaudoti nacionalinėmis reformų programomis, kurios oficialiai jau įtrauktos sanglaudos fondų planus, ir veiksmingai naudoti tvariam vystymuisi paremti jau patvirtintas priemones. Tai leistų įgyvendinant Europos semestrą skirti dėmesį ne tik nacionaliniu lygmeniu suplanuotoms ir vykdomoms su DVT susijusioms reformoms, bet ir regionų ir vietos reformoms;

56.

rekomenduoja Europos ir tarptautiniams valdymo lygmenims imtis koordinuoti sudėtingą pasaulinę santykių sistemą, kontroliuoti padėtį įtampos regionuose, padėti siekti pokyčių ir restruktūrizuoti institucinę bei gamybos sąrangą, paveldėtą iš praėjusio amžiaus, ugdyti vietos subjektų įgūdžius, kurie būtini siekiant, kad trapi geoekonomikos pusiausvyra taptų vystymosi galimybių šaltiniu, galinčiu atkurti vietos gamybos sistemų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.