11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/76

Pranešėja

Brenda KING

1.1.

Kotonu partnerystės susitarimas (KPS) tarp Europos Sąjungos (ES) ir Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) grupės valstybių baigia galioti 2020 m. KPS sudarė bendradarbiavimo ir dialogo politikos, ekonomikos, prekybos ir paramos vystymuisi klausimais pagrindą.

1.2.

ES ir AKR atskirai pradėjo diskusijas siekiant nustatyti galimą būsimų santykių formą ir pagrindą. Tikėtina, kad bus įtraukti šie prioritetai: skurdo mažinimas, prekybos santykiai, migracijos srautų valdymas ir kova su visuotiniu atšilimu. Oficialiai diskusijos tarp ES ir AKR valstybių turi prasidėti ne vėliau kaip iki 2018 m. rugpjūčio mėn.

1.3.

Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) ir Europos Komisija 2015 m. pradėjo viešų konsultacijų procesą, skirtą parengti sistemą nustojus galioti Kotonu susitarimui, ir 2016 m. lapkričio mėn. paskelbė bendrą komunikatą, kuriame pritariama visa apimančiam susitarimui, pagal kurį nustatomos bendros vertybės ir interesai, išskiriant tris partnerystes su kiekvienu iš trijų regionų.

1.4.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina bendrą komunikatą, taip pat priemonę, kuriai Komisija teikia pirmenybę – visa apimantį susitarimą ir konkrečius regioninius prioritetus, kurie turėtų būti teisiškai privalomi. EESRK mano, kad reikia naujo ir atnaujinto susitarimo, kuriame būtų atsižvelgiama į naujas realijas, pavyzdžiui, Europos viešosios nuomonės susirūpinimą dėl padidėjusios teroro išpuolių rizikos, nekontroliuojamais laikomų migracijos srautų, pabėgėlių dėl klimato kaitos pavojaus nuolat augant Afrikos gyventojų skaičiui, vis didėjančios kitų regionų galių įtakos ir nenuspėjamų dabartinio JAV prezidento veiksmų.

1.5.

Be to, EESRK ragina į atnaujintą sistemą labiau įtraukti pilietinę visuomenę ir jai skirti svarbesnį – ne vien konsultacinį – vaidmenį. Tai svarbu siekiant užtikrinti politikos suderinamumo vystymosi labui principą.

1.6.

EESRK teigiamai vertina ketinimą remtis Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarke iki 2030 m. ir atsižvelgti į konkrečius Europos plėtros fondo ypatumus. Tai papildo naująjį Europos konsensusą dėl vystymosi, kurio pagrindinis tikslas – skurdo panaikinimas, taip pat darnaus vystymosi ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos aspektų integravimas. Vis dėlto Komitetas apgailestauja, kad Darbotvarkei iki 2030 m. neskiriamas pagrindinis dėmesys būsimame susitarime, pagal kurį būtų galima sustiprinti pagrindinius principus, pavyzdžiui, universalumą, valdymą ir įvairių darnaus vystymosi tikslų tarpusavio sąsajas ir jų nedalumą.

1.7.

EESRK mano, kad bet kokia būsima partnerystė turėtų būti grindžiama politiniu dialogu, o ne paramos teikėjo ir gavėjo santykiais. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad komunikatas teisingai suderintas su Visuotine ES strategija, tačiau rekomenduoja, kad būsimas AKR ir ES bendradarbiavimas būtų derinamas ir su visomis kitomis AKR partnerių strategijomis ir tikslais.

1.8.

Be to, EESRK rekomenduoja stiprinti politinį aspektą, o tam reikėtų griežto stebėsenos mechanizmo, kuriame dalyvautų ir pilietinė visuomenė. Reikėtų, kad ES acquis pilietinės visuomenės, įskaitant privatųjį sektorių (pilietinės visuomenės organizacijas), dalyvavimo klausimais visais būsimų partnerysčių etapais būtų išlaikytas ir stiprinamas, o pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas politiniame dialoge būtų institucionalizuotas.

1.9.

EESRK atlikta ekonominių ir socialinių subjektų AKR šalyse apklausa parodė, kad 82 % respondentų pritarė nevalstybinių veikėjų dalyvavimui parlamentiniuose posėdžiuose, o 78 % išreiškė paramą jų dalyvavimui tarpvyriausybiniuose susitikimuose, kuriuose jie, be kita ko, turėtų galimybę pristatyti ataskaitas ir teikti rekomendacijas.

1.10.

EESRK apgailestauja, kad bendrame komunikate neatsispindi pilietinės visuomenės organizacijų svarba nei visa apimančio susitarimo, nei trijų regionų lygmenimis. Komitetas rekomenduoja, kad būsima partnerystė apimtų ir oficialų mechanizmą, pagal kurį pilietinės visuomenės organizacijos būtų įtraukiamos į rengimą, įgyvendinimą, stebėseną ir peržiūrą, taip pat ir būsimu derybų etapu. EESRK yra pasirengęs imtis svarbaus vaidmens šiame procese.

1.11.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad visiškai neužsimenama apie Europos plėtros fondą (EPF), ir tikisi, kad padėtis pasikeis įvertinus daugiametės finansinės programos (DFP) rezultatus ir priėmus sprendimą dėl EPF įtraukimo į biudžetą. EESRK primena savo nuomonėje REX/455 pateiktą rekomendaciją, kad visos paramos vystymuisi, kurią ES skiria trečiosioms šalims, formos turėtų būti įtrauktos į tą pačią teisinę sistemą, o Europos Parlamentas turėtų taikyti vienodą demokratinę kontrolę, kartu išlaikydamas tuos pačius teigiamus Europos plėtros fondo (EPF) aspektus. Be to, EESRK mano, kad Afrikos taikos priemonė ir nauji su migracija susiję projektai turėtų būti finansuojami ne iš EPF.

1.12.

Komitetas teigiamai vertina tai, kad būsimoje partnerystėje didelis dėmesys skiriamas žmogaus socialinei raidai kaip konkrečiam prioritetui, ir mano, kad tai turėtų būti visų trijų regionų prioritetas, siejamas su darnaus vystymosi tikslais.

1.13.

EESRK palankiai vertina komunikate pateiktą siekį visapusiškai apsaugoti, skatinti ir įgyvendinti lyčių lygybę ir moterų ir mergaičių įgalinimą, taip pat svarbaus moterų ir mergaičių indėlio į taikos užtikrinimą ir valstybės kūrimą, ekonomikos augimą, technologijų plėtrą, skurdo mažinimą, sveikatą ir gerovę, kultūrą ir žmogaus socialinę raidą pripažinimą. Tačiau EESRK apgailestauja, kad komunikate išsamiai neišdėstyta, kaip tam bus sudarytos sąlygos.

1.14.

EESRK palankiai vertina tai, kad į naują partnerystę bus visapusiškai integruoti prekybos ir ekonominės partnerystės susitarimai (EPS). EESRK mano, kad prekybos susitarimai, įskaitant EPS, turėtų remtis JT darbotvarke iki 2030 m. ir Paryžiaus (klimato) susitarimu.

1.15.

EESRK rekomenduoja, kad AKR ir ES EPS derybos vyktų skaidriai ir įtraukiant pilietinę visuomenę. EPS turėtų būti numatytas vykdytinas skyrius dėl darnaus vystymosi, užtikrinant aktyvų pilietinės visuomenės dalyvavimą įgyvendinant, stebint ir peržiūrint šiuos susitarimus.

1.16.

EESRK palankiai vertina tai, kad klimato kaita yra vienas pagrindinių prioritetų, tačiau reiškia susirūpinimą dėl to, kad aplinkos ir klimato prioritetai trijuose regionuose skiriasi. Jis taip pat reiškia susirūpinimą dėl to, kad daug dėmesio skiriama veiksmams, kurių turi imtis AKR valstybės, tuo tarpu nenurodoma jokia ES tenkanti atsakomybė už jos pėdsaką ar poveikį šių besivystančių šalių gamtos ištekliams ir ekosistemoms.

2.1.

Europos Sąjunga (ES) ir 79 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybės (AKR) yra sudariusios visapusišką ir teisiškai privalomą tarptautinio bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo suvienijamos daugiau nei pusė pasaulio tautinių valstybių. Vadinamasis Kotonu partnerystės susitarimas (toliau – Kotonu susitarimas) buvo pasirašytas 2000 m. Benine, siekiant stiprinti ilgalaikį ES ir AKR valstybių bendradarbiavimą politikos, prekybos ir vystymosi srityse. Pasirašius šį susitarimą buvo įsteigtos įvairios institucijos, palengvinančios AKR ir ES Vyriausybių, valstybės pareigūnų, Parlamento narių, vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės, įskaitant privatųjį sektorių, bendradarbiavimą. Jis remiasi ES ir jos buvusių kolonijų istoriniais ryšiais, kurie vystėsi pasirašant susitarimus: nuo I ir II Jaundės konvencijų asociacijos susitarimų tarp Europos ekonominės bendrijos ir buvusių Prancūzijos kolonijų Afrikoje (1963–1975 m.), vėliau AKR ir ES Lomės konvencijų (1975–2000 m.) ir vėliausiai – Partnerystės susitarimo, pasirašyto Kotonu (2000 m.).

2.2.

Lomės konvencija AKR šalims suteikia teisinį statusą, joms leidžiantį kurti tvaraus vystymosi modelį ir reikalauti privilegijuotos prieigos prie bendrosios rinkos. Pagal šią sistemą daugiau svorio suteikta Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis, nors pagal dvišalius susitarimus jos veikiausiai negalėjo naudotis tokio pobūdžio vystymosi modeliu. Nors skurdas sumažėjo, AKR valstybių vidaus rinkos dalis smuko nuo 6,7 % 1976 m. iki 3 % 1998 m.

2.3.

Kotonu susitarimu siekiama stiprinti partnerystę ir jį sudaro trys ramsčiai – politikos, prekybos ir darnaus vystymosi. Pradinis šio visa apimančio susitarimo tikslas buvo padėti AKR šalių vystymuisi, kartu skatinti jų ekonomikos įvairinimą sudarant verslui ir investicijoms palankias sąlygas.

3.1.

Kotonu susitarimas baigs galioti 2020 m., todėl 2016 m. lapkričio 22 d. Europos Komisija ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai paskelbė bendrą komunikatą. Remiantis 2015 m. spalio 6 d. pradėtų viešų konsultacijų rezultatais, šiame komunikate pateiktos trys galimybės. Pirma pasiūlyta galimybė – atnaujinti Kotonu partnerystės susitarimą su AKR šalimis. Jo privalumas – išliktų Kotonu partnerystės susitarimo forma, bet tai galiausiai nebūtų susitarimas, kuriuo būtų atsižvelgiama į konkrečius susijusių šalių nurodytus prioritetus. Be to, nebūtų atsižvelgta į svarbius pokyčius nuo 2000 m., pavyzdžiui, ES plėtrą, skirtingus prioritetus AKR šalyse ir didėjančią regioninių organizacijų, tokių kaip Afrikos Sąjunga, svarbą.

3.2.

Antroji galimybė – visiška ES ir AKR šalių santykių regionalizacija. Taikant šį būdą, nors jis ir atspindėtų skirtumus tarp trijų regionų, būtų ignoruojamas AKR šalių pareikštas noras ir toliau likti vieningoms, taip pat abipusis noras naudotis ES ir AKR formatu siekiant daryti įtaką tarptautinėms institucijoms.

3.3.

Tinkamiausia galimybė yra trečias pasiūlymas, kuriam, atrodo, pritaria visos šalys. Taikant šį būdą peržiūrėjus susitarimą būtų sudarytas bendras susitarimas ir parengti trys regioniniai ramsčiai: „trečioji alternatyva – vienas susitarimas su šalimis partnerėmis, sudarytas iš trijų atskirų regioninių partnerysčių su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalimis ir suteikiantis galimybę glaudžiau bendradarbiauti ir kitoms šalims pagal bendrą sistemą. Šioje sistemoje būtų apibrėžtos bendros vertybės, principai, svarbiausi aspektai ir interesai, kurie sudaro šalių bendradarbiavimo pagrindą, remiantis svarbiu KPS acquis. Be to, būtų nurodyti konkretūs bendradarbiavimo pasaulinėje darbotvarkėje mechanizmai. Trys regioninės partnerystės būtų paremtos ir apimtų jau esamas partnerystes (pavyzdžiui, bendrą Afrikos ir ES strategiją) bei nustatytų prioritetines sritis ir veiksmus, kurie būtų sutelkti į konkrečius partnerystės su kiekvienu iš trijų regionų darbotvarkės aspektus“. Ši Komisijos siūloma institucinė struktūra, pagal bendrąjį susitarimą sudaryta iš trijų atskirų regioninių partnerysčių su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalimis, išlaiko ES ir AKR formato acquis ir privalumus, kartu sudaro sąlygas diferencijuotoms vystymosi iniciatyvoms atskirų regionų pagrindu. Be to, pasirinkus siūlomą galimybę ateityje bus sudarytos sąlygos įtraukti kitas, AKR nepriklausančias šalis, pavyzdžiui, kitas mažiausiai išsivysčiusias šalis, arba Šiaurės Afrikos šalis.

3.4.

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos siekį užtikrinti, kad partnerystė taptų teisiškai privaloma, bet kartu išliktų lanksti ir reaguojanti, kad būtų galima ją prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. EESRK rekomenduoja, kad „teisiškai privalomas“ statusas būtų aiškiai apibrėžtas naujame susitarime baigus galioti Kotonu susitarimui ir kad jis apimtų konsultacijas ir sankcijų procedūras tais atvejais, kai pažeidžiamos žmogaus teisės, demokratiniai principai ir teisinės valstybės principai. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad AKR šalys pritaria privalomam susitarimo pobūdžiui (1) ir mano, kad tai padėtų užtikrinti nuspėjamumą, skaidrumą ir abipusę atsakomybę.

3.5.

Neseniai patvirtintos tarptautinės sistemos – Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m., Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos, Adis Abebos veiksmų darbotvarkė, Sendajaus programa ir Jungtinių Tautų miestų darbotvarkė – sudaro galimybę visa tai įtraukti į naują susitarimą, įpareigojant susitarimo partnerius užtikrinti tvarumą siekiant naudos žmonėms, klestėjimo ir planetos apsaugos. Būsima partnerystė turėtų būti grindžiama šiomis tarptautinėmis sistemomis ir įsipareigojimais, juos įgyvendinant integruotai, įtraukiai ir tvariai.

3.6.

Būsimame susitarime pirmenybė turėtų būti teikiama žmogaus socialinei raidai, atkreipiant dėmesį į dvejopą eksponentinio demografinio augimo poveikį ir į AKR šalyse vykstančius klimato pokyčius. Tai sudarys problemų apsirūpinimo maistu ir mitybos saugumo bei aplinkosaugos srityse ir siekiant gerovės visiems.

3.7.

Politikos suderinamumas vystymosi labui turėtų būti vienas pagrindinių būsimos partnerystės elementų, užtikrinant, kad visa ES vidaus ir išorės politika stiprina tvarų vystymąsi Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje.

4.1.1.

EESRK palankiai vertina tai, kad Kotonu susitarimo 6 straipsniu remiamas nevalstybinių subjektų dalyvavimas, pripažįstant, kad šioje partnerystėje jiems tenka svarbus vaidmuo. Vis dėlto Komitetas yra nusivylęs, kad bendradarbiavimas ir toliau labiausiai orientuojamas į valdymą, nors ir pripažįstama, kad politinis dialogas yra svarbus skatinant pilietinės visuomenės dalyvavimą vystymosi procese. Yra keletas išimčių, pavyzdžiui, AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja ir CARIFORUM ir ES parlamentinė asamblėja, CARIFORUM ir ES konsultacinis komitetas bei CARIFORUM ir ES prekybos ir vystymosi komitetas. Vis dėlto ateityje jas reikėtų dar labiau stiprinti.

4.1.2.

EESRK pakartoja, kad nevalstybiniai subjektai atlieka esminį vaidmenį visame vystymosi procese palaikant AKR ir ES santykius ir vykdant ekonominės partnerystės susitarimų stebėseną. JT darbotvarkėje iki 2030 m. pripažįstamas pilietinės visuomenės vaidmuo, nes joje nurodoma, kad dėl naujos darbotvarkės masto ir užmojo būtina atnaujinti pasaulinę partnerystę siekiant užtikrinti jos įgyvendinimą. Ji sudarys palankias sąlygas aktyviai dalyvauti pasaulio mastu įgyvendinant visus tikslus ir uždavinius, mobilizuojant Vyriausybes, privatųjį sektorių, pilietinę visuomenę, Jungtinių Tautų sistemą ir kitus susijusius subjektus bei sutelkiant visus turimus išteklius.

4.1.3.

EESRK su nusivylimu pažymi, kad daugelis AKR valstybių, o neseniai ir ES, siekdamos apriboti nevalstybinių subjektų veiklą, priima ribojamuosius teisės aktus, kurie kai kuriais atvejais turėjo labai neigiamą poveikį aktyviam pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimui. 2016 m. PVO tvarumo indeksas (2) rodo, kad daugelyje Užsachario šalių PVO, pirmiausia tos, kurios gina žmogaus teises, susiduria su vis didesniais apribojimais arba grasinimais apriboti jų darbą.

4.1.4.

EESRK rekomenduoja, kad naujoje programoje, kuri bus priimta, būtų sustiprintas pilietinės visuomenės organizacijų konkrečiai ir nevalstybinių subjektų apskritai teisėtumas, kadangi tai būtiniausi politikos procesų suinteresuotieji subjektai, o pilietinės visuomenės organizacijos tiek AKR, tiek ir ES būtų įtrauktos į teisiškai privalomus susitarimo principus. Tai turėtų apimti struktūrizuotą pilietinės visuomenės organizacijų ir visų AKR šalių ir ES bendrų institucijų sistemą. Todėl Komitetas ragina prisiimti tvirtesnius techninius ir finansinius įsipareigojimus skatinti ir remti aktyvų pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimą.

4.2.1.

Pagal Lomės IV konvenciją AKR valstybės galėjo vienašališkai naudotis ES teiktomis vienašalėmis lengvatomis, kad galėtų eksportuoti savo produktus į bendrąją rinką, taip pat sistema, skirta kompensuoti prarandamas eksporto pajamas valiutų keitimo kursų svyravimo arba gaivalinių nelaimių atveju. Kadangi buvo nuspręsta, kad šis mechanizmas prieštarauja Pasaulio prekybos organizacijos „didžiausio palankumo statuso“ principui, tam, kad naujasis Kotonu susitarimas atitiktų PPO taisykles, ekonominės partnerystės susitarimai (EPS) buvo rengiami taip, kad įveiktų šią kliūtį ir AKR šalims būtų leista integruotis į pasaulio ekonomiką.

4.2.2.

Todėl Europa derėjosi dėl EPS su šešiais regionais, kuruos sudaro 79 AKR šalys, siekdama prekybos ir vystymosi srityse sukurti jungtines partnerystes ir teikti paramą vystymuisi. 2000–2008 m. galimybės patekti į Europos rinką buvo pasiektos taikant neabipusę nacionalinio pirmumo sistemą, kurią sudarė nukrypti nuo PPO taisyklių leidžiančių nuostatų sistema. Nuo 2008 m. pagal EPS pasirašomi laisvosios prekybos susitarimai, tačiau reikiamų parašų rinkimas ir tolesnis įgyvendinimo etapas pasirodė esą nesibaigiantys kliūčių ruožai. Nors iki šiol sudarytos šešios EPS, jų ratifikavimo procesas dažniausiai buvo labai sunkus. 2007 m. Europa pasirašė pirmąjį tokį susitarimą su 15 Karibų valstybių; jis laikinai įsigaliojo 2008 m. gruodžio mėn. Afrikoje rezultatai buvo dar įvairesni. 2014 m. 16 Vakarų Afrikos valstybių ir dvi regioninės organizacijos Ecowas ir WAEMU bei Rytų Afrikos bendrija pasiekė susitarimą, tačiau pasirašymas vis dar vyksta. Pietų Afrikos vystymosi bendrijos šalys EPS pasirašė 2016 m. Galiausiai 2009 m. laikinąjį ekonominės partnerystės susitarimą tarp Europos ir Ramiojo vandenyno regiono valstybių pasirašė Papua Naujoji Gvinėja ir Fidžis, nes šios dvi šalys yra pagrindinės prekybos tarp Europos ir Ramiojo vandenyno regiono partnerės.

4.2.3.

Todėl Kotonu susitarimui būdinga reikšminga prekybos dimensija. Iš tiesų, 2012 m. ES buvo antra pagal dydį po JAV AKR prekybos partnerė. ES tapo svarbesnė už Venesuelą, Kiniją, Braziliją, Kanadą ir Indiją. Su ES vyksta 12,1 % AKR šalių prekybos, t. y. mažiau nei su JAV (35,7 %), bet daugiau nei su Kinija (6,9 %) (3).

4.2.4.

Tarptautinio prekybos centro duomenimis, nuo 2003 m. iki 2012 m. AKR valstybių rinkos dalis pasaulio ekonomikoje išaugo nuo 1,4 % iki 1,7 %, tuo tarpu 28 ES valstybių narių rinkos dalis AKR rinkoje per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 10,9 % iki 11,5 % Tačiau nuo 2010 m. AKR šalys jaučia 2008 m. ekonomikos krizės pasekmes ir bendra jų prekybos prekėmis vertė mažėja. 2015 m. eksportas sudarė 320,7 mlrd. JAV dolerių (palyginti su 495,1 mlrd. JAV dolerių 2011 m.), o importas sudarė 439,6 mlrd. JAV dolerių (palyginti su 500,2 mlrd. JAV dolerių 2014 m.).

4.2.5.

EESRK rekomenduoja, kad atliekant Kotonu susitarimo peržiūrą būtų siekiama vėl grįžti prie AKR šalių prekybos plėtros, atsižvelgiant į tai, kad AKR grupei vis dar priklauso 80 % mažiausiai išsivysčiusių šalių. Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad žemės ūkiui tenka 90 % AKR šalių eksporto, šioje srityje dirba dauguma darbingo amžiaus gyventojų. Vidutiniškai 20 % nacionalinio turto gaunama iš žemės ūkio pajamų ir jos nepaprastai skiriasi AKR šalyse. Pavyzdžiui, pusė Čado BVP gaunama iš žemės ūkio gamybos, palyginti su vidutiniškai 1 % Karibų jūros regione (4).

4.2.6.

Prekyba ir regioninė integracija. EPS siekiama skatinti regioninę integraciją ir jis yra pagrįstas idėja, kad didesnė regioninė integracija didina prekybos pajėgumus, o tai savo ruožtu skatina ekonomikos augimą, užimtumą ir ekonominę plėtrą. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas AKR vidaus prekybai, reikia investicijų į infrastruktūrą, įskaitant švarią energiją, siekiant padėti AKR valstybėms pereiti prie tarpinių ir galutinių produktų gamybos ir eksporto, tokiu būdu pereinant prie pasaulinės vertės grandinės (PVG). Tam taip pat reikės veiksmingos laivybos pramonės. Todėl EESRK rekomenduoja laivininkystės sektorių įtraukti į ES prekybos ir vystymosi politikos darbotvarkę.

4.2.7.

Prekyba ir darnus vystymasis. Būsimoje partnerystėje prekyba ir EPS turėtų atitikti darbotvarkę iki 2030 m. ir Paryžiaus susitarimą. EPS turėtų būti numatytas vykdytinas skyrius dėl darnaus vystymosi, užtikrinant oficialią ir struktūruotą pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimo sistemą. Būsimos AKR ir ES derybos turėtų vykti skaidriai, įtraukiant pilietinės visuomenės organizacijas į derybų stebėseną ir susitarimo įgyvendinimą bei stebėseną.

4.3.1.

Bendradarbiavimo priemonės ir metodai yra skirti Kotonu susitarimo principams įgyvendinti, daugiausia dėmesio skiriant rezultatams, partnerystei ir atsakomybei. Todėl už Europos plėtros fondo (EPF) planavimą ir įgyvendinimą prisiimama bendra atsakomybė.

4.3.2.

EPF yra tiesiogiai finansuojamas ne iš ES biudžeto, o valstybių narių savanoriškais įnašais, tačiau siekiant nuoseklumo derybos dėl jo vyksta kartu derantis dėl kitų ES išorės finansavimo priemonių. Jį valdo Europos Komisija ir Europos investicijų bankas. EIB valdo investicinę priemonę ir AKR šalių privačiojo sektoriaus bendrovėms trumpalaikiams ir ilgalaikiams privačiojo ir viešojo sektorių projektams įgyvendinti teikia paskolas, garantijas ir lėšas ir iš EPF, ir nuosavų išteklių.

4.3.3.

EPF bendri asignavimai padidėjo, bet panašu, kad po „Brexit“ jie sumažės, tačiau buvo išsaugotas jo tarpvyriausybinis pobūdis ir valdymo struktūra, todėl, be daugiametės finansinės programos (DFP), jis tapo didžiausiu ES vystomojo bendradarbiavimo elementu. Atsižvelgiant į unikalią EPF istoriją ir teisinį statusą, taip pat tarpvyriausybinį pagrindą, Europos Parlamentas neturi bendro sprendimo galios jo atžvilgiu. EP Vystymosi komitetas dalyvauja bendrose politinėse diskusijose ir yra svarbus Kotonu susitarimo suinteresuotasis subjektas. Jungtinė parlamentinė asamblėja (JPA) taip pat turi teisę vykdyti nacionalinių orientacinių programų (NOP) ir regioninių orientacinių programų (ROP) EPF asignavimų parlamentinę kontrolę.

4.3.4.

EPF ir įtraukimas į biudžetą. Europos Parlamentas, pasinaudodamas specialia biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra, patvirtina Europos Komisijos atliktą EPF valdymą ir jo įgyvendinimą. EP ir Taryba ir toliau nesutaria dėl EPF įtraukimo į ES biudžetą, nors Komisija ne kartą yra siūliusi EPF įtraukti į ES biudžetą.

4.3.5.

EESRK mano, kad visų formų parama, ES teikiama trečiosioms šalims, turėtų priklausyti tai pačiai teisinei sistemai ir jai turėtų būti taikoma ta pati Europos Parlamento demokratinė kontrolė. Todėl ragina EPF įtraukti į ES biudžetą, išsaugant teigiamus EPF aspektus (pvz., abipusiškumą ir abipusę atsakomybę). Taip bus labiau suderinta ES vystymosi politika.