EUROPOS KOMISIJA

Briuselis,2016 05 25

SWD(2016) 163 final

KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINIS DOKUMENTAS

NESĄŽININGOS KOMERCINĖS VEIKLOS DIREKTYVOS 2005/29/EB ĮGYVENDINIMO IR TAIKYMO GAIRĖS

pridedamas prie

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Europos piliečiams ir įmonėms naudingas visapusiškas tarpvalstybinės e. prekybos skatinimo metodas

{COM(2016) 320 final}

Turinys

ĮVADAS    

1.    DNKV taikymo sritis    

1.1    Komercinė veikla, patenkanti į DNKV taikymo sritį    

1.1.1    Veikla po pardavimo, įskaitant skolų išieškojimo veiklą    

1.1.2    Prekybininkai, perkantys produktus iš vartotojų    

1.2    Komercinė veikla, nepatenkanti į DNKV taikymo sritį    

1.2.1    Komercinė veikla, neturinti įtakos vartotojo ekonominiams interesams    

1.2.2    Komercinė veikla, susijusi su įmonių tarpusavio (angl. business-to-business, B2B) sandoriu arba kenkianti tik konkurentų ekonominiams interesams    

1.3    Visiškas suderinimas    

1.3.1    Pardavimo skatinimas ir kainų nuolaidos    

1.3.2    Visiško suderinimo išimtys    

1.4    DNKV ir kitų ES teisės aktų sąveika    

1.4.1    Ryšys su kitais ES teisės aktais    

1.4.2    Poveikis įgyvendinimui    

1.4.3    Informacija, kuri pagal kitus ES teisės aktus laikoma „esmine“    

1.4.4    Sąveika su Vartotojų teisių direktyva    

1.4.5    Sąveika su Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva    

1.4.6    Sąveika su Klaidinančios ir lyginamosios reklamos direktyva    

1.4.7    Sąveika su Paslaugų direktyva    

1.4.8    Sąveika su Elektroninės komercijos direktyva    

1.4.9    Sąveika su Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva    

1.4.10    Sąveika su Duomenų apsaugos direktyva ir E. privatumo direktyva    

1.4.11    Sąveika su SESV 101 ir 102 straipsniais (konkurencijos taisyklės)    

1.4.12    Sąveika su ES pagrindinių teisių chartija    

1.4.13    Sąveika su SESV 34–36 straipsniais    

1.5    DNKV ir savireguliacijos santykis    

1.6    DNKV taikymas trečiosiose šalyse įsteigtiems prekybininkams    

2.    Bendrosios sąvokos    

2.1    Prekybininko sąvoka    

2.2    Komercinės veiklos sąvoka    

2.3    Sprendimo dėl sandorio sąvoka    

2.4    „Iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“    

2.5    „Vidutinis vartotojas“    

2.6    Pažeidžiami vartotojai    

2.6.1    5 straipsnio 3 dalyje nurodomi pažeidžiamumo kriterijai    

2.6.2    „Numatomumo“ reikalavimas    

2.7    Kvietimas pirkti – sąvoka    

3.    DNKV nuostatos    

3.1    Kaip veikia DNKV? Direktyvos struktūrinė schema    

3.2    Bendroji sąlyga – profesinio atidumo reikalavimai    

3.3    Klaidinantys veiksmai    

3.3.1    Bendra klaidinanti informacija    

3.3.2    Klaidinanti rinkodara    

3.3.3    Elgesio kodeksų nesilaikymas    

3.4    Klaidinantis informacijos neatskleidimas    

3.4.1    Esminė informacija    

3.4.2    Paslėpta rinkodara ir (arba) komercinio tikslo nenurodymas    

3.4.3    Neaiškiai pateikta esminė informacija    

3.4.4    Naudojamos komunikacijos priemonės faktinės aplinkybės ir apribojimai    

3.4.5    Esminė kvietimų pirkti informacija – 7 straipsnio 4 dalis    

3.4.6    Nemokami bandymai ir apgaulinga prenumerata    

3.4.7    Tam tikros informacijos pateikimas kita kalba    

3.4.8    Suplanuotas nusidėvėjimas    

3.5    Agresyvi komercinė veikla    

4.    Juodasis komercinės veiklos sąrašas (I priedas)    

4.1    Produktai, kurie negali būti legaliai parduoti – 9 punktu draudžiama komercinė veikla    

4.2    Piramidės pobūdžio sistemos – 14 punktu draudžiama komercinė veikla    

4.3    Produktai, kurie gydo ligas, funkcinius sutrikimus ar išsigimimą – 17 punktu draudžiama komercinė veikla    

4.4    Žodžio „nemokamai“ vartojimas – 20 punktu draudžiama komercinė veikla    

4.5    Atkakli rinkodara nuotoliniu būdu – 26 punktu draudžiama komercinė veikla    

4.6    Vaikams skirtas tiesioginis raginimas pirkti – 28 punktu draudžiama komercinė veikla    

4.7    Dovanos – 31 punktu draudžiama komercinė veikla    

5.    DNKV taikymas konkretiems sektoriams    

5.1    Ekologiškumo teiginiai    

5.1.1    Sąveika su kitais ES teisės aktais dėl ekologiškumo teiginių    

5.1.2    Pagrindiniai principai: DNKV 6, 7 ir 12 straipsniai, taikomi ekologiškumo teiginiams    

5.1.3    DNKV 6 straipsnio taikymas ekologiškumo teiginiams    

5.1.4    DNKV 7 straipsnio taikymas ekologiškumo teiginiams    

5.1.5    DNKV 12 straipsnio taikymas ekologiškumo teiginiams    

5.1.6    I priedo taikymas ekologiškumo teiginiams    

5.1.7    Ekologiškumo teiginių lyginimas    

5.2    Interneto sektorius    

5.2.1    Interneto platformos    

5.2.2    DNKV taikytinumas interneto platformoms    

5.2.3    E. prekybos platformos (prekyvietės)    

5.2.4    Mobiliųjų programėlių parduotuvės    

5.2.5    Bendradarbiavimu grindžiama ekonomika    

5.2.6    Paieškos sistemos    

5.2.7    Palyginimo priemonės    

5.2.8    Naudotojų atsiliepimų priemonės    

5.2.9    Socialiniai tinklai    

5.2.10    Grupinio pirkimo platformos    

5.2.11    Dinamiška kainodara    

5.2.12    Diskriminacinės kainos    

5.2.13    Individualizuotoji kainodara    

5.2.14    Geografinės buvimo vietos nustatymo technikos naudojimas    

5.3    Kelionių ir transporto sektorius    

5.3.1    Kompleksiniai klausimai    

5.3.2    Kelionės paslaugų paketai    

5.3.3    Pakaitinio naudojimosi sutartys    

5.3.4    Konkrečiai oro transportui reikšmingi klausimai    

5.3.5    Automobilių nuomos aspektai    

5.4    Finansinės paslaugos ir nekilnojamasis turtas    

5.4.1    Kompleksiniai klausimai    

5.4.2    Nekilnojamojo turto aspektai    

5.4.3    Finansinių paslaugų aspektai    

I priedas. ESTT praktika dėl DNKV (suskirstyta pagal metus)    

ĮVADAS

Šių gairių tikslas – padėti tinkamai taikyti Direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau – DNKV). Jose pateikiama informacija apie svarbiausias DNKV sąvokas ir nuostatas ir iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas), taip pat nacionalinių teismų ir institucijų praktikos paimti šios direktyvos įgyvendinimo pavyzdžiai. Šios gairės paremtos 2009 m. redakcijos gairėmis ir jas pakeičia. 1  

DNKV yra visa apimantis ES teisės aktas, kuriuo reglamentuojama nesąžininga įmonių komercinė veikla sudarant sandorius su vartotojais. Ji taikoma visai komercinei veiklai prieš įmonei sudarant sandorį su vartotoju (t. y. kai sandoris yra reklamuojamas arba vykdoma rinkodara), jo sudarymo metu ir po jo sudarymo.

2013 m. Komunikatas dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo 2 ir prie jo pridėta ataskaita 3  parodė, kad reikia stiprinti DNKV nuostatų vykdymo užtikrinimą. Kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos vykdymo užtikrinimo veiklai ir užtikrintas teisinis tikrumas, šiose gairėse pabrėžiami visoms valstybėms narėms bendri klausimai. Gairėse gvildenamos tokios temos:

·DNKV ir kitų ES teisės aktų sąveika;

·gausėjanti Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų praktika;

·kaip DNKV taikoma naujoms ir besikuriančioms įmonėms, visų pirma interneto sektoriuje.

Šios gairės yra susijusios su Komisijos komunikatu dėl Europos piliečiams ir įmonėms naudingo visapusiško tarpvalstybinės e. prekybos skatinimo metodo (COM(2016) 320), visų pirma jo 6 skirsniu. Jas parengė Komisijos tarnybos ir jos nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę. Šios gairės yra skirtos palengvinti Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimą. Tačiau gairės nėra teisiškai privalomas dokumentas. Oficialus teisės aiškinimas turėtų būti grindžiamas tik pačia Direktyva 2005/29/EB ir kitais taikytinais teisės aktais ar principais. Tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra kompetentingas oficialiai aiškinti Sąjungos teisę.

Vertinti, ar pagal DNKV komercinė veikla yra nesąžininga, išskyrus direktyvos I priede išvardytą veiklą, reikia atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Tai vertinti yra įgaliotos valstybės narės.

1.DNKV taikymo sritis

Direktyva yra horizontalaus pobūdžio ir ja apsaugomi vartotojų ekonominiai interesai. Principais grindžiamomis direktyvos nuostatomis reglamentuojama įvairiausia veikla ir jos yra pakankamai plačios, kad apimtų greitai kintančius produktus, paslaugas ir pardavimo būdus.

1.1Komercinė veikla, patenkanti į DNKV taikymo sritį

Šiame skirsnyje daugiausia dėmesio skiriama komercinės veiklos pavyzdžiams, apie kuriuos kalbant gali reikėti patikslinti, kad jie patenka į DNKV taikymo sritį. DNKV taikymas interneto verslo modeliams aptariamas 5.2 skyriuje.

1.1.1Veikla po pardavimo, įskaitant skolų išieškojimo veiklą

Pagal 3 straipsnio 1 dalį komercinė veikla vykdoma ne tik rinkodaros ir tiekimo etapais, bet ir po sandorio sudarymo.

DNKV 13 konstatuojamojoje dalyje taip pat kalbama apie nesąžiningą komercinę veiklą, pasitaikančią bet kokių prekybininko ir vartotojo nesutartinių santykių srityje arba sudarius sutartį bei jos vykdymo metu.

Kai kurios nacionalinės institucijos nurodė, kad, neatsižvelgiant į tai, ar prekybininkas perleido reikalavimą trečiajam asmeniui, skolų išieškojimo veiklą reikėtų laikyti komercine veikla po pardavimo, nes skolų išieškojimas yra tiesiogiai susijęs su produktų pardavimu ar tiekimu. Nėra objektyvių priežasčių diferencijuoti šį vertinimą pagal tai, ar prekybininkas užsako šias paslaugas per specializuotas agentūras, ar ne.

Tai taip pat leidžiama suprasti I priedo 25 punkte, kuriame nurodyta, kad „asmeninis lankymasis vartotojo namuose, nepaisant vartotojo reikalavimo išeiti ar negrįžti, išskyrus tomis aplinkybėmis ir tiek, kiek tai leidžiama pagal nacionalinę teisę siekiant užtikrinti sutartinės prievolės vykdymą“ laikomas nesąžiningu visais atvejais.

1.1.2Prekybininkai, perkantys produktus iš vartotojų

Vykdydami komercinę veiklą, tam tikri prekybininkai gali pirkti produktus iš vartotojų. Pavyzdžiui, tai gali būti automobilių prekeiviai, senienų prekeiviai ir naudotų daiktų mažmeniniai prekiautojai.

Pagal DNKV pateikiamą apibrėžtį komercine veikla laikoma tik ta veikla, kuri yra tiesiogiai susijusi su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams. Priešinga situacija, kai prekybininkai perka produktus iš vartotojų, į DNKV taikymo sritį nepatenka. Tačiau tam tikrais atvejais tai, kad prekybininkas perka produktą iš vartotojo, galima susieti su (kito) produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams.

Pavyzdžiui, variklinių transporto priemonių prekybos srityje yra įprasta sudaryti senos prekės pardavimo ir naujos pirkimo sutartis. Prekybininkas nuperka naudotą transporto priemonę iš vartotojo, o vartotojas savo ruožtu nuperka transporto priemonę iš prekybininko. Tokiais atvejais prekybininko pirkinį galima laikyti vartotojo atlygio už įmonės ir vartotojo sandorį dalimi. Tokios sutartys aiškiai patenka į DNKV taikymo sritį.

Kartais į DNKV taikymo sritį patenka aukso pirkimas ir perpardavimas. Pavyzdžiui, prekybininkas, kuris siūlo vartotojams profesionalų jų aukso įvertinimą prieš perkant, galėtų būti laikomas teikiančiu paslaugą vartotojams. Tokiais atvejais DNKV bus taikoma ir todėl prekybininkas neturėtų teikti klaidinančios informacijos apie tikrąją aukso vertę ar siūlomos paslaugos kainą (pvz., nenurodo „administracinių mokesčių“).

1.2 Komercinė veikla, nepatenkanti į DNKV taikymo sritį

1.2.1Komercinė veikla, neturinti įtakos vartotojo ekonominiams interesams

DNKV neapima nacionalinių taisyklių, kuriomis siekiama apsaugoti neekonominio pobūdžio interesus.

Todėl DNKV neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti taisykles, kuriomis komercinė veikla reglamentuojama dėl sveikatos, saugos ar aplinkos apsaugos. DNKV taip pat neapima esamų „skoniu ir padorumu“ grindžiamų nacionalinių taisyklių, kuriomis reglamentuojama rinkodara ir reklama. 7 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „ši direktyva <...> nėra skirta teisiniams reikalavimams dėl skonio ir padorumo, kurie valstybėse narėse labai skiriasi. <...> Valstybės narės atitinkamai turėtų galėti ir toliau drausti komercinę veiklą savo teritorijoje dėl skonio ir padorumo priežasčių, nepažeisdamos Bendrijos teisės, net tais atvejais, kai tokia veikla neapriboja vartotojų pasirinkimo laisvės. <...>“.

Todėl, atsižvelgiant į komercinę veiklą, DNKV neapima nacionalinių taisyklių dėl žmogaus orumo apsaugos, seksualinės, rasinės ir religinės diskriminacijos prevencijos, nuogybių vaizdavimo, smurto ir antivisuomeniško elgesio draudimų.

Tačiau nacionalinės taisyklės, kuriomis kartu su kitais interesais siekiama apsaugoti vartotojų ekonominius interesus, patenka į jos taikymo sritį.

1.2.2Komercinė veikla, susijusi su įmonių tarpusavio (angl. business-to-business, B2B) sandoriu arba kenkianti tik konkurentų ekonominiams interesams 

Komercinė veikla, kurią tarpusavyje vykdo įmonės, į DNKV taikymo sritį nepatenka. Iš dalies ji reglamentuojama Klaidinančios ir lyginamosios reklamos direktyva 12 . Valstybės narės pagal savo nacionalinės teisės aktus taip pat gali pagal DNKV suteikiamą apsaugą taikyti įmonių tarpusavio komercinei veiklai 13 .

DNKV netaikoma priemonėms, kuriomis ginami vien konkurentų interesai. Jei komercinę veiklą reglamentuojančiomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiama dvejopo tikslo – apsaugoti vartotojus ir konkurentus, šioms nacionalinės teisės nuostatoms DNKV taikoma.

Dėl vartotojų ir konkurentų interesų atskyrimo Teisingumo Teismas laikėsi tokios nuomonės:

„39    <…> kaip matyti iš [DNKV] šeštos konstatuojamosios dalies, į šią taikymo sritį nepatenka tik nacionaliniai įstatymai dėl nesąžiningos komercinės veiklos, pažeidžiančios „tik“ konkurentų ekonominius interesus arba susijusios tik su prekybininkų sandoriais.

40    <…> pakankamai akivaizdu, kad [nacionalinių] nuostatų atveju taip nėra, nes [jose] aiškiai nurodoma vartotojų, o ne tik konkurentų ir kitų rinkos dalyvių apsauga“ 14 .

Nacionalinės institucijos ir teismai turi spręsti, ar nacionaline nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad:

„29    Tad ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar <...> nacionalinės teisės nuostatomis <...> iš tiesų siekiama vartotojų apsaugos tikslų, kad išsiaiškintų, ar tokios nuostatos gali patekti į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį“ 15 .

Teisingumo Teismas taip pat nustatė, kad pagal DNKV nacionalinė nuostata, kuria draudžiama nuostolinga prekyba, neleidžiama tik tiek, kiek jos tikslas yra apsaugoti vartotojus. 16

Kalbant apie nacionalines taisykles, kuriomis prieš išpardavimą draudžiama mažinti kainas, Teisingumo Teismas patikslino, kad toks draudimas neatitinka DNKV, jei juo siekiama apsaugoti vartotojų ekonominius interesus 17 . 

Tačiau jis taip pat konstatavo, kad nacionalinė nuostata nepatenka į DNKV taikymo sritį, jeigu „ja, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiama tik reguliuoti konkurentų tarpusavio santykius ir nesiekiama apsaugoti vartotojų 18 . 

1.3Visiškas suderinimas 

DNKV grindžiama visiško suderinimo principu. Siekiant panaikinti vidaus rinkos kliūtis ir padidinti vartotojų ir įmonių teisinį tikrumą, ES lygmeniu buvo nustatyta viena reglamentavimo sistema, kuria suderinamos nacionalinės taisyklės 19 . 

Teisingumo Teismas yra papildomai tai paaiškinęs. Jis konstatavo, kad „Direktyva siekiama visiškai suderinti taisykles Bendrijos lygiu. Todėl, <...> valstybės narės negali imtis griežtesnių negu direktyvoje nustatytų priemonių, net siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį“ 20 . 

Taigi buvo nustatyta, kad direktyva draudžiamas nacionalinis bendras susietų pasiūlymų draudimas.

1.3.1Pardavimo skatinimas ir kainų nuolaidos

DNKV apima tokią komercinę veiklą kaip susieti pardavimai, nuolaidos, kainų nuolaidos, pardavimo skatinimas, komercinės loterijos, konkursai ir kuponai.

DNKV yra kelios nuostatos dėl pardavimo skatinimo veiklos (pvz., 6 straipsnio d punktas dėl konkretaus kainos pranašumo buvimo, I priedo 5 punktas dėl reklamos jauko), 7 punktas dėl specialių pasiūlymų, 19 ir 31 punktai dėl konkursų ir prizų ir 20 punktas dėl nemokamų pasiūlymų) 21 .

Teisingumo Teismas patikslino, kad taisyklės, pagal kurias reikalaujama, kad sumažinant kainą būtų nurodyta referencinė kaina ir nuolaidos trukmė, neatitinka DNKV:

„61. Todėl tokios nacionalinės teisės normos, kuriomis apskritai draudžiama Direktyvos 2005/29 I priede nenumatyta veikla, nors atskirai, atsižvelgiant į šios direktyvos 5–9 straipsniuose nurodytus kriterijus, neatlikta analizė dėl tokios veiklos „nesąžiningumo“, prieštarauja minėtos direktyvos 4 straipsnio turiniui ir šia direktyva siekiamam visiškam suderinimui, net jeigu šių teisės normų tikslas – užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį <...>“  22 .

DNKV aiškiai nereikalaujama, kad prekybininkai konkrečiais būdais rodytų kainų sumažinimus arba nurodytų sumažintų kainų priežastis. Tai, ar prekybininkas veikia pažeisdamas DNKV, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

Klausimai dėl pasiūlymų pirkti sumažinta kaina ir DNKV kaip visiško suderinimo direktyvos taip pat buvo keliami atsižvelgiant į Kainų žymėjimo direktyvą 23 . 

Šios direktyvos tikslas – reikalauti, kad prekybininkai nurodytų mažmeninę kainą, vieneto kainą ir produkto matavimo vienetus, kad vartotojams būtų lengviau palyginti kainas.

Buvo teigiama, kad, kalbant apie kainų nustatymo politiką, susijusią su pardavimo skatinimo kampanijomis, šios direktyvos tikslus galima pasiekti tik nustatant griežtesnius reikalavimus dėl to, kaip reikia nurodyti kainą, o ne taikant tai, kas nustatyta pagal DNKV.

Teisingumo Teismas pripažino, kad:

„59. <…> Direktyva 98/6 siekiama apsaugoti vartotojus ne bendrai nurodant kainas arba užtikrinant pranešimų apie kainų nuolaidas ekonominį realumą, bet žymint prekių kainas nurodant skirtingus matavimo vienetus. 24

Teisingumo Teismas padarė dar vieną išvadą, kad pagal Kainų žymėjimo direktyvą negalima pateisinti palikimo galioti griežtesnių nacionalinių nuostatų dėl kainų mažinimo (nuolaidų).

1.3.2Visiško suderinimo išimtys

DNKV 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse buvo nustatyta nuostata, kuria šešerius metus, pradedant nuo 2007 m. birželio 12 d., buvo leidžiama laikinai nukrypti nuo visiško suderinimo. Tai buvo taikoma nacionalinėms nuostatoms, kuriomis įgyvendinamos direktyvos, kuriose įtvirtintos būtiniausios derinimo nuostatos 25 . 2013 m. Komisijos DNKV taikymo ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad šios leidžiančios nukrypti nuostatos nereikia pratęsti 26 . Todėl nuo 2013 m. birželio 12 d. DNKV 3 straipsnio 5 ir 6 dalys nebetaikomos.

14 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad visiškas suderinimas netrukdo valstybėms narėms nacionalinės teisės aktuose nurodyti konkrečių produktų pagrindinių savybių, kurių nenurodymas kviečiant pirkti turėtų esminę reikšmę. Joje taip pat paaiškinama, kad DNKV neturėtų pažeisti ES teisės nuostatų, kuriomis valstybėms narėms komercinės veiklos srityje aiškiai suteikiamas pasirinkimas iš kelių vartotojų apsaugos kontrolės galimybių.

3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas visiško suderinimo principo apribojimas: „dėl „finansinių paslaugų <...> ir nekilnojamojo turto valstybės narės gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau norminantys arba griežtesni nei ši direktyva jos derinamoje srityje“. Todėl šiuose sektoriuose valstybės narės, nepažeisdamos kitų ES teisės aktų, gali nustatyti taisykles, kurios yra išsamesnės už DNKV nuostatas. 5.4 skirsnyje konkrečiai reglamentuojama tai, kaip DNKV taikoma finansinėms paslaugoms ir nekilnojamajam turtui.

1.4DNKV ir kitų ES teisės aktų sąveika

Dėl savo bendros taikymo srities direktyva taikoma įvairiai komercinei veiklai, kuri taip pat reglamentuojama kitais bendro pobūdžio ar konkretiems sektoriams skirtais ES teisės aktais.

1.4.1Ryšys su kitais ES teisės aktais

Svarbiausios yra DNKV 3 straipsnio 4 dalis ir 10 konstatuojamoji dalis. Jose paaiškinta, kad DNKV papildomi kiti ES teisės aktai („Bendrijos taisyklės“), kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai. Todėl DNKV yra tarsi „apsauginė sistema“, kuria užtikrinama galimybė visuose sektoriuose išlaikyti aukštą bendrą vartotojų apsaugos nuo nesąžiningos komercinės veiklos lygį, kartu užpildant ir panaikinant spragas kitose ES teisės srityse.

Jei yra konkretiems sektoriams skirti teisės aktai, kurių nuostatomis reglamentuojamas tas pats dalykas kaip ir DNKV nuostatomis, viršesnės yra atitinkamos lex specialis nuostatos.

Direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje paaiškinama, kad „jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms Bendrijos taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams“.

DNKV 3 straipsnio 4 dalis, skaitant ją kartu su šios direktyvos 10 konstatuojamąja dalimi, reiškia, kad ES teisės nuostata bus viršesnė už DNKV, jeigu yra tenkinamos šios trys sąlygos:

Øji turi ES teisės statusą;

Øja reglamentuojamas konkretus komercinės veiklos aspektas; ir

Ødvi nuostatos prieštarauja viena kitai arba kitos ES teisės nuostatos turinys sutampa su atitinkamos DNKV nuostatos turiniu, pavyzdžiui, joje atitinkamas elgesys reglamentuojamas išsamiau ir (arba) jeigu ji taikytina konkrečiam sektoriui.

Jeigu yra tenkinamos visos trys pirmiau nurodytos sąlygos, DNKV nebus taikoma konkrečiam komercinės veiklos aspektui, pavyzdžiui, reglamentuojamam atitinkamam sektoriui skirta taisykle. Vis dėlto DNKV ir toliau yra reikšminga vertinant kitus galimus komercinės veiklos, kuri nėra reglamentuota konkrečiam sektoriui skirtomis nuostatomis, aspektus, pavyzdžiui, agresyvų prekybininko elgesį.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad apskritai DNKV nėra savaime netaikoma vien todėl, kad yra kiti ES teisės aktai, kuriais reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai.  

Todėl paprastai DNKV gali būti papildomai taikoma kartu su konkrečiam sektoriui skirtomis ES taisyklėmis; tad pagal kitas ES taisykles nustatytais specialiaisiais reikalavimais paprastai papildomi bendrieji DNKV reikalavimai, dažniausiai siekiant neleisti prekybininkams klaidinančiai ar agresyviai pateikti informaciją, kurios yra reikalaujama pagal konkrečiam sektoriui skirtus teisės aktus, nebent šis aspektas yra konkrečiai reglamentuotas atitinkamam sektoriui skirtomis taisyklėmis.

1.4.2Poveikis vykdymo užtikrinimui

Remiantis 11 straipsniu, siekdamos užtikrinti tinkamą ES vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, valstybės narės turėtų užtikrinti įvairių kompetentingų vykdymo užtikrinimo institucijų tarpusavio koordinavimą. Jeigu valstybėse narėse už DNKV ir konkretiems sektoriams skirtų teisės aktų vykdymo užtikrinimą yra atsakingos skirtingos institucijos, jos turėtų glaudžiai bendradarbiauti, siekdamos užtikrinti, kad atitiktų jų tyrimų dėl to paties prekybininko ir (arba) komercinės veiklos išvados.

1.4.3Informacija, kuri pagal kitus ES teisės aktus laikoma „esmine“ 

„Bendrijos teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo“ pateikiami įvairiuose konkretiems sektoriams skirtuose ES teisės aktuose. Pavyzdžiui:

Øaplinka (pvz., Energijos vartojimo ženklinimo direktyva 34 , Ekologinio projektavimo direktyva 35 , Kuro taupymo direktyva 36 );

Øfinansinės paslaugos (pvz., Finansinių priemonių rinkų direktyva 37 , Mokėjimo paslaugų direktyva 38 , Vartojimo kreditų direktyva 39 , Hipotekos kreditų direktyva 40 , Mokėjimo sąskaitų direktyva 41 , Reglamentas dėl svarbiausių informacinių PRIIP dokumentų 42 );

Øsveikata (pvz., Direktyva 2001/83/EB 43 );

Øtelekomunikacijos (pvz., Universaliųjų paslaugų direktyva 44 );

Øtransportas (pvz., Oro eismo paslaugų reglamentas 45 , Keleivių teisių reglamentas 46 ).

Šie informavimo reikalavimai paprastai būna konkretesni nei informavimo reikalavimai pagal DNKV.

DNKV 7 straipsnio 5 dalyje patikslinta, kad tokie informavimo reikalavimai „laikomi esminiais“. „Esminės informacijos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal DNKV, aptariama 3.4.1 skirsnyje.

15 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad valstybės narės gali palikti galioti arba papildyti informacinius reikalavimus, susijusius su sutarčių teise, jeigu tai leidžiama pagal esamuose ES teisės aktuose numatytas minimalias derinimo nuostatas.

1.4.4Sąveika su Vartotojų teisių direktyva

Vartotojų teisių direktyva 47 įsigaliojo 2014 m. birželio 13 d. Ji taikoma visoms įmonių ir vartotojų sudaromoms sutartims, įskaitant ne prekybai skirtose patalpose, nuotolinės prekybos sutartis ir prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis. Ja taip pat visiškai suderinami prieš sudarant sutartį pateikiamos informacijos reikalavimai nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudaromoms sutartims, ir kartu valstybėms narėms leidžiama nustatyti naujus arba papildomus informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimus prekybai skirtose patalpose sudaromoms sutartims (5 straipsnio 4 dalis).

Ši minimalaus derinimo nuostata sukelia pasekmes komercinei veiklai, kuriai taikoma visiškai suderinta DNKV.

Iš tiesų pagal Vartotojų teisių direktyvos 5 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti papildomus informacijos, teikiamos prieš sudarant sutartį, reikalavimus, o ne tik numatytuosius DNKV, jeigu šie nacionaliniai reikalavimai taikomi tik pardavimui prekybai skirtose patalpose ir yra susiję tik su informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimais, skirtingai nuo reklamos ir rinkodaros.

Abi direktyvos taip pat papildo viena kitą.

Kalbant apie „kvietimą pirkti“, Vartotojų teisių direktyvoje numatyti išsamesni informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimai nei nustatytieji DNKV 7 straipsnio 4 dalyje.  

Kvietimas pirkti pagal DNKV reiškia ir rinkodaros (reklamos) etapu, ir prieš pasirašant sutartį pateiktą informaciją. Pastaruoju atveju DNKV 7 straipsnio 4 dalyje nustatyti informavimo reikalavimai sutampa su informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimais pagal Vartotojų teisių direktyvą. Kuo skiriasi prieš sudarant sutartį pateikiama informacija ir kvietimas pirkti, išsamiau paaiškinta 2.7 skirsnyje.

Kadangi Vartotojų teisių direktyvoje pateikti reikalavimai yra išsamesni ir jau kvietimo pirkti etapu atitinka etapui iki sutarties sudarymo VTD nustatytus reikalavimus, taip pat reikėtų užtikrinti atitiktį DNKV 7 straipsnio 4 daliai, kiek tai susiję su informacijos turiniu 48 . DNKV vis vien bus taikoma vertinant bet kokią klaidinančią ar agresyvią prekybininko komercinę veiklą pateikiant šią informaciją vartotojui.

1.4.5Sąveika su Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva

Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva 49 taikoma visoms įmonių ir vartotojų sutartims ir yra susijusi su sutarčių sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai iš anksto tartasi (pvz., iš anksto suformuluotomis tipinėmis sąlygomis). Priešingai nei pagal DNKV, pažeidus Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvą kyla sutartinės pasekmės: pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį su vartotoju sudarytoje sutartyje naudojamos nesąžiningos sąlygos neturi būti „privalomos vartotojui“.

Teisingumo Teismas yra paaiškinęs kai kuriuos šių direktyvų tarpusavio santykio aspektus byloje Pereničová ir Perenič 50 , kuri buvo susijusi su kredito sutartimi, kurioje nurodyta metinė procentinė įkainio norma buvo mažesnė už faktinę normą.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokia klaidinga sutarčių sąlygose pateikiama informacija yra „klaidinanti“, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, jeigu ja vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

Nustatymas, kad tokia komercinė veikla yra nesąžininga, yra veiksnys, kurį galima nurodyti vertinant sutarčių sąlygų nesąžiningumą pagal Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvą. Tačiau ši išvada neturi tiesioginio poveikio sutarties galiojimui pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį 51 . 

Jungtinėje Karalystėje nagrinėtoje byloje OFT prieš Ashbourne Management Services buvo pripažinta, kad nesąžiningos sąlygos įtraukimas į sutartį prieštarauja DNKV, be to, yra nesąžininga siekti jos įvykdymo, pagal šią sąlygą reikalaujant sumokėti sumas 52 .

Tik kelios valstybių narių vartotojų apsaugos institucijos turi panašius įgaliojimus imtis priemonių dėl nesąžiningos komercinės veiklos ir nesąžiningų sutarčių sąlygų, kad uždraustų naudoti neaptartas tipines sutarčių sąlygas, kurias jos laiko nesąžiningomis, ir prekybininko nebūtina paduoti į teismą 53 .

1.4.6Sąveika su Klaidinančios ir lyginamosios reklamos direktyva

Klaidinančios ir lyginamosios reklamos direktyva (KLRD) 54 taikoma įmonių tarpusavio santykiams.

Tačiau jos taisyklės dėl lyginamosios reklamos ir toliau yra bendras pagrindas, paremtas visiškai suderintais kriterijais, vertinant, ar lyginamoji reklama taip pat yra teisėta pagal įmonių ir vartotojų sutartis 55 . 

Pagal DNKV 6 straipsnio 2 dalies a punktą klaidinančia laikoma tokia veikla, kuri, taip pat pasitelkiant lyginamąją reklamą, painioja su bet kokiais kitais produktais, prekių ženklais, firmos vardais ar kitais konkurento skiriamaisiais ženklais. Kartu pagal KLRD 4 straipsnio a punktą lyginamoji reklama neleidžiama, jeigu pagal DNKV 6 ir 7 straipsnius ji yra klaidinanti.

Taigi šiose dviejose direktyvose yra nuorodų viena į kitą.

Kadangi KLRD 4 straipsnyje nustatytos lyginamosios reklamos teisėtumo vertinimo sąlygos yra svarbios tiek įmonių tarpusavio sandoriams, tiek įmonių ir vartotojų sandoriams, jos yra gana plačios ir apima kai kuriuos nesąžiningos konkurencijos aspektus (pvz., prekių ženklų juodinimą). Todėl KLRD nustatomos arba tokio vertinimo sąlygos pagal DNKV, taikomos įmonių ir vartotojų sandoriams, arba papildomi reikalavimai, kurie yra aktualūs prekybininkams, daugiausia konkurentams, įmonių tarpusavio sandorių srityje.

Kalbant apie valstybes nares, kurios išplėtė visų (Austrija ir Švedija) arba tik dalies (Danija, Prancūzija, Italija) DNKV nuostatų taikymą įmonių tarpusavio sandoriams, atitinkamos KLRD nuostatos, taikomos įmonių tarpusavio sandoriams, praktiškai bus pakeistos į nacionalinę teisę perkeltomis DNKV nuostatomis. Reikėtų pažymėti, kad kai kurios šalys (Belgija) taip pat priėmė specialias įmonių tarpusavio sandoriams taikomas taisykles.

1.4.7Sąveika su Paslaugų direktyva

Skirtingai nuo konkretiems sektoriams taikomų teisės aktų, Paslaugų direktyvos 56 taikymo sritis yra plati. Ji taikoma paslaugoms apskritai, kaip jos apibrėžtos Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo, tačiau yra tam tikrų išimčių. Taigi jos negalima laikyti lex specialis Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 4 dalį.

Todėl Paslaugų direktyvos 22 straipsnyje nustatyti informavimo reikalavimai taikomi papildomai, šalia informacijos, kurios pagal DNKV 7 straipsnio 4 dalį reikalaujama kviečiant pirkti.

1.4.8Sąveika su Elektroninės komercijos direktyva

Elektroninės komercijos direktyva 57 taikoma informacinės visuomenės paslaugoms, kurios gali apimti interneto svetainių ir interneto platformų operatorių teikiamas paslaugas, kai vartotojams suteikiama galimybė nusipirkti prekę ar paslaugą.

Elektroninės komercijos direktyvos 5 straipsnyje nustatyti bendrieji informavimo reikalavimai paslaugų teikėjams, o 6 straipsnyje nurodyta, kokia informacija turi būti pateikiama komerciniuose pranešimuose. Šiuose dviejuose straipsniuose išvardyti tik būtiniausi dalykai.

Konkrečiai 6 straipsnyje valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad prekybininkai aiškiai identifikuotų reklaminius pasiūlymus, pavyzdžiui, nuolaidas, priemokas ir dovanas, jei jos yra leidžiamos paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybėje narėje, ir sąlygas, kurias reikia patenkinti norint jas gauti.

DNKV ir E. komercijos direktyvos sąveika papildomai vertinama 5.2.2 skirsnyje „DNKV taikytinumas interneto platformoms“.

1.4.9Sąveika su Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva 58 taikoma linijinėms ir nelinijinėms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms (t. y. TV transliacijai ir užsakomosioms žiniasklaidos paslaugoms), kurios gali apimti audiovizualinius komercinius pranešimus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuojamos prekės ar paslaugos (pvz., televizijos reklama, rėmimas, teleparduotuvės arba prekių rodymas).

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 5 straipsnyje nustatyti bendrieji informavimo reikalavimai paslaugų teikėjams, o 9 straipsnyje nurodyta, kokia informacija turi būti pateikiama komerciniuose pranešimuose. Atitinkamai 10 ir 11 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurių būtina laikytis rėmimo ir prekių rodymo srityje teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas.

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje taip pat numatyti kiti griežti kriterijai, kurie taikomi tik televizijos reklamai ir teleparduotuvėms (VII skyrius dėl televizijos reklamos ir teleparduotuvių).

DNKV taikoma nesąžiningai komercinei veiklai teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, pavyzdžiui, vykdant klaidinančią ar agresyvią veiklą, jeigu jai netaikomos minėtos nuostatos.

1.4.10Sąveika su Duomenų apsaugos direktyva ir E. privatumo direktyva

Asmens duomenų apsauga pagal ES pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnį yra pagrindinė teisė.

Chartijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindiniai duomenų apsaugos principai (sąžiningas tvarkymas, sutikimas arba įstatymo nustatytas teisėtas tikslas, teisė susipažinti su duomenimis ir juos ištaisyti). Chartijos 8 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi duomenų apsaugos taisyklių 59 .

Duomenų apsaugos direktyva 60 reglamentuojama asmens duomenų apsauga ir laisvas šių duomenų judėjimas. Duomenų apsaugos taisyklių įgyvendinimą užtikrina nacionalinės priežiūros institucijos ir nacionaliniai teismai.

E. privatumo direktyva 61 papildoma Duomenų apsaugos direktyva asmens duomenų tvarkymo elektroninių ryšių sektoriuje srityje, nes ja palengvinamas laisvas šių duomenų judėjimas teikiant elektroninių ryšių paslaugas. Visų pirma pagal E. privatumo direktyvą reikalaujama naudotojo sutikimo, jeigu yra naudojami „slapukai“ ar kitos informacijos gavimo ir saugojimo asmens įrenginyje (pvz., planšetiniame kompiuteryje ar išmaniajame telefone) formos 62 .

Duomenų apsaugos direktyva taikoma „asmens duomenų“ tvarkymui.

Asmens duomenys – bet kokia informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta („duomenų subjektas“). Nustatytinas asmuo – asmuo, kurio tapatybė gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta, visų pirma remiantis nurodytu asmens tapatybės dokumento kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais bruožais. Asmuo ar organizacija, kuri nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus, yra duomenų valdytojas (2 straipsnio a punktas). Duomenų valdytojas privalo laikytis duomenų apsaugos taisyklių teisinių įpareigojimų.

Tvarkymas, apimantis asmens duomenų rinkimą ir saugojimą turi būti sąžiningas ir teisėtas. Vienas iš sąžiningo duomenų tvarkymo aspektų yra tas, kad duomenų subjektui pateikiama reikšminga informacija, įskaitant:

Øduomenų valdytojo arba jo atstovo, jei toks yra, tapatybę;

Øduomenų tvarkymo tikslus;

Øbet kokią išsamesnę informaciją, kaip antai:

1. tvarkomų asmens duomenų kategorijas;

2. duomenų gavėjus ar gavėjų kategorijas;

3. teisės gauti informaciją ir teisės pataisyti duomenis apie save buvimą;

4. tai, ar asmens duomenys bus teikiami tretiesiems asmenims; ir

5. informaciją apie tai, ar atsakymai į klausimus yra privalomi, ar ne, ir galimas neatsakymo pasekmes, informaciją apie tai, ar yra teisė susipažinti su duomenimis ir teisė, kad asmens duomenys būtų ištaisyti;

tiek, kiek tokia informacija yra reikalinga, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis renkami duomenys, siekiant garantuoti sąžiningą tvarkymą duomenų subjekto atžvilgiu. 63

Tam, kad asmens duomenys būtų tvarkomi sąžiningai ir teisėtai, būtina laikytis duomenų apsaugos principų ir kad bet kokiai duomenų tvarkymo veiklai būtų taikomas bent vienas iš šešių teisėto tvarkymo pagrindų. Vienas iš šių kriterijų yra asmens sutikimas.

Kiti kriterijai bus taikomi prireikus, tai priklausys nuo aplinkybių ir tvarkymo tikslų.

Pagal duomenų apsaugos principus asmens duomenys turi būti:

Ørenkami konkrečiai nustatytais ir teisėtais tikslais, o vėliau tvarkomi su šiais tikslais suderintais būdais;

Øadekvatūs, reikalingi ir nepertekliniai, atsižvelgiant į šiuos tikslus;

Øtikslūs, o jeigu ne, tuomet ištrinami arba ištaisomi;

Øsaugomi ne ilgiau nei tai būtina.

Interneto pasaulyje vis labiau populiarėja duomenimis grindžiamos verslo struktūros. Visų pirma interneto platformos analizuoja, tvarko ir parduoda duomenis, susijusius su vartotojų pageidavimais ir kitu vartotojų sukurtu turiniu. Tai kartu su reklama neretai yra pagrindinis jų pajamų šaltinis.

Asmens duomenų rinkimas ir tvarkymas tokiais atvejais privalo atitikti minėtus teisinius reikalavimus pagal Duomenų apsaugos direktyvą. Asmenys turi galėti pasinaudoti savo teisėmis dėl tokio tvarkymo. Tai:

Øteisė susipažinti su jų asmens duomenimis;

Øteisė prieštarauti tvarkymui (pvz., tiesioginė rinkodara);

Øteisė, kad jų duomenys būtų ištrinti.

Nuo 2018 m. gegužės 25 d. Direktyva 95/46/EB bus pakeista 2016 m. priimtu Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu 64 . 

Pagal naująsias taisykles sustiprinamos esamos teisės, o asmenims suteikiama daugiau galimybių kontroliuoti jų asmens duomenis.

Visų pirma tai apima:

Øvienos bendros Europos duomenų apsaugos teisės nustatymą: duomenų subjektai, viešosios valdžios institucijos ir įmonės tiesiog turės laikytis vieno ES reglamento vietoj 28 nacionalinių įstatymų;

Ølengvesnį savo asmens duomenų gavimą: asmenys turės daugiau informacijos šalia esamų reikalavimų, susijusių su tuo, kaip jų asmens duomenys yra tvarkomi, ir ši informacija turės būti pateikta aiškiai ir suprantamai;

Øteisę sužinoti, pavyzdžiui, jei asmens duomenimis buvo neteisėtai pasinaudota: pavyzdžiui, įmonės ir organizacijos turi kuo greičiau pranešti nacionalinėms duomenų apsaugos priežiūros institucijoms apie rimtus asmens duomenų pažeidimus, kad naudotojai galėtų imtis atitinkamų priemonių.

Tai, kad prekybininkas pažeidžia Duomenų apsaugos direktyvą ar E. privatumo direktyvą, ne visada savaime reikš, kad jo veikla taip pat pažeidžiama DNKV.

Tačiau į šiuos duomenų apsaugos pažeidimus reikėtų atsižvelgti vertinant bendrą komercinės veiklos nesąžiningumą pagal DNKV, visų pirma tais atvejais, kai prekybininkas tvarko vartotojų duomenis pažeisdamas duomenų apsaugos reikalavimus, t. y. tiesioginės rinkodaros tikslais ar siekdamas bet kokių kitų komercinių tikslų, pavyzdžiui, profiliavimo, asmeninės kainodaros ar didžiųjų duomenų taikomųjų programų.

DNKV požiūriu pirmiausia reikia atsižvelgti į komercinės veiklos skaidrumą.

Pagal DNKV 6 ir 7 straipsnius prekybininkai neturėtų klaidinti vartotojų tais aspektais, kurie gali turėti poveikį jų sprendimams dėl sandorių. Kalbant konkrečiau, 7 straipsnio 2 dalyje ir I priedo 22 punkte prekybininkams neleidžiama slėpti komercinio ketinimo prisidengiant komercine veikla.

Duomenų apsaugos reikalavimą informuoti vartotojus apie asmens duomenų tvarkymą, taikomą ne tik komerciniams pranešimams, galima laikyti esminiu (7 straipsnio 5 dalis).

Asmens duomenys, vartotojų pageidavimai ir kitas naudotojų sukurtas turinys de facto turi ekonominę vertę ir yra parduodamas tretiesiems asmenims.  

Todėl pagal DNKV 7 straipsnio 2 dalį ir I priedo 22 punktą jeigu prekybininkas neinformuoja vartotojo apie tai, kad duomenys, kuriuos jis turi pateikti prekybininkui, kad gautų paslaugą, bus naudojami komerciniais tikslais, galėtų būti laikomas klaidinančiai nepateikusiu esminės informacijos.

Atsižvelgiant į aplinkybes, tai taip pat galėtų būti laikoma ES duomenų apsaugos reikalavimų pateikti atitinkamam asmeniui būtiną informaciją apie asmens duomenų tvarkymo tikslus pažeidimu.

1.4.11Sąveika su SESV 101 ir 102 straipsniais (konkurencijos taisyklės)

Reglamente Nr. 1/2003 65 numatyta SESV 101 ir 102 straipsniuose numatytų konkurencijos taisyklių įgyvendinimo teisinė sistema.

Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį tam tikromis aplinkybėmis draudžiami įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinta veikla, pavyzdžiui, pirkimo ar pardavimo kainų arba kitų pardavimo sąlygų, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos ES trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, nustatymas. Svarbiausia jo ypatybė ta, kad bet koks dviejų ar daugiau įmonių suderintas elgesys, kurio tikslas ar poveikis yra antikonkurencinis, yra draudžiamas ir savaime yra niekinis.

Pagal SESV 102 straipsnį tam tikromis aplinkybėmis vienai ar daugiau įmonių draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Svarbiausia jo ypatybė – piktnaudžiaujamo elgesio draudimas net tada, kai dominuoja viena įmonė. Toks piktnaudžiavimas gali būti, pavyzdžiui, skirtingų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, taip padarant jų konkurencinę padėtį mažiau palankią, arba tiesioginis ar netiesioginis nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų nustatymas.

Nors ši veikla tam tikromis aplinkybėmis pagal konkurencijos taisykles yra draudžiama, pagal DNKV ji savaime nelaikoma nesąžininga. Tačiau į konkurencijos taisyklių pažeidimą reikia atsižvelgti vertinant jų nesąžiningumą pagal DNKV. Tokiais atvejais yra reikšminga DNKV 5 straipsnio 2 dalies bendroji sąlyga.

1.4.12Sąveika su ES pagrindinių teisių chartija

Pagal ES pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį ji taikoma valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, taigi ir tada, kai jos įgyvendina DNKV nuostatas. Chartijoje taip pat yra nuostatų dėl asmens duomenų apsaugos (8 straipsnis) 66 , vaiko teisių (24 straipsnis) 67 , vartotojų apsaugos (38 straipsnis) ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą (47 straipsnis).

Teisingumo Teismas yra pabrėžęs Chartijos 47 straipsnio dėl galimybės kreiptis į teismą reikšmę vartotojams prieinamoms teisių gynimo priemonėms, susijusioms su vartotojų teisėmis, suteikiamomis pagal ES direktyvas. Teisingumo Teismo nurodytas veiksmingumo principas reiškia, kad dėl nacionalinių procedūrinių taisyklių vartotojams neturi būti pernelyg sunku ar praktiškai neįmanoma įgyvendinti ES teisėje jiems suteiktas teises 68 .

1.4.13Sąveika su SESV 34–36 straipsniais 

Nacionalinė priemonė srityje, kuri buvo visiškai suderinta ES lygmeniu, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios derinimo priemonės, o ne Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatas 69 . Taigi kai nacionalinė priemonė patenka į DNKV taikymo sritį (žr. šių gairių 1.1 ir 1.2 skirsnius), ją reikėtų vertinti atsižvelgiant į DNKV, o ne į SESV.

Nacionalinės priemonės, kurioms netaikoma nei DNKV, nei jokia kita antrinės ES teisės derinimo priemonė, vertintinos pagal SESV 34–36 straipsnius. Lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemonių draudimas SESV 34 straipsnyje apima visas valstybių narių priimtas prekybos taisykles, kurios gali tiesiogiai arba netiesiogiai, faktiškai arba potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai 70 . 

Teisingumo Teismas yra išsamiai išnagrinėjęs klausimą, kokiais atvejais nacionalinė taisyklė gali kliudyti Sąjungos vidaus prekybai.

Visų pirma Sprendime Keck 71 Teisingumo Teismas pripažino, kad nacionalinės nuostatos, kuriomis ribojami arba draudžiami tam tikri pardavimo susitarimai, negali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti prekybai tarp valstybių narių, jeigu, pirma, šios nuostatos taikomos visiems šalies teritorijoje veikiantiems atitinkamiems prekybininkams ir, antra, jos taip pat (teisiškai ir faktiškai) paveikia vidaus produktų ir produktų iš kitų valstybių narių pateikimą rinkai 72 . 

Pardavimo susitarimams Teisingumo Teismas priskiria priemones, susijusias su pardavimo sąlygomis ir metodais 73 , su prekių pardavimo laiku 74 , su prekių pardavimo vieta arba prekių pardavimo tam tikriems asmenims apribojimu 75 , taip pat su kainų kontrolės priemonėmis 76 .

Kai kurie Teisingumo Teismo praktikoje paminėti pardavimo susitarimų pavyzdžiai, būtent nacionalinės nuostatos, kuriomis reglamentuojamos rinkodaros sąlygos ir metodai, patektų į DNKV taikymo sritį, jei jie būtų laikomi įmonių ir vartotojų komercine veikla, kuria siekiama apsaugoti vartotojų ekonominius interesus.

Atrodo, kad daug komercinės veiklos rūšių, nepatenkančių į DNKV ar kitų ES antrinės teisės aktų taikymo sritį, pagal Sprendimą Keck būtų galima laikyti pardavimo susitarimais. Tokie pardavimo susitarimai patenka į SESV 34 straipsnio taikymo sritį, jeigu dėl jų teisiškai ar faktiškai diskriminuojama dėl gaminių kilmės. Teisiškai diskriminacija atsiranda tada, kai priemonės yra akivaizdžiai diskriminacinės, o faktinę diskriminaciją nustatyti sunkiau. Tokias priemones reikėtų vertinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

Jeigu priemone arba nacionaline praktika pažeidžiamas SESV 34 straipsnis, ji iš esmės gali būti pateisinama pagal SESV 36 straipsnį arba remiantis vienu iš Teisingumo Teismo pripažįstamų privalomųjų bendrojo intereso reikalavimų. Tai nacionalinės valdžios institucijos turi įrodyti, kad laisvo prekių judėjimo apribojimas yra pateisinamas vienu iš šių reikalavimų 77 . Be to, valstybė narė turi įrodyti, kad jos teisės aktai yra būtini siekiant veiksmingai apsaugoti viešuosius interesus, kuriais remiamasi 78 .

Tokios nuostatos leistinos tada, kai yra proporcingos siekiamam tikslui ir šio tikslo neįmanoma pasiekti kitomis priemonėmis, mažiau ribojančiomis ES vidaus prekybą 79 . 

Neseniai Teisingumo Teismas nusprendė, kad „siekiant išsiaiškinti nagrinėjamo apribojimo proporcingumą taip pat reikia patikrinti, ar šiomis aplinkybėmis įgyvendintos priemonės neviršija to, kas būtina teisėtam tikslui pasiekti. Kitaip tariant, reikėtų įvertinti, ar yra kitų priemonių, kuriomis būtų galima pasiekti šį tikslą, bet kurios turėtų mažiau ribojantį poveikį prekybai Bendrijos viduje“ 80 . 

Be to, Teisingumo Teismas pripažino, jog „primintina, kad ribojanti priemonė gali būti laikoma atitinkančia Sąjungos teisės reikalavimus tik jeigu ja iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama įgyvendinti tikslą“ 81 . 

1.5DNKV ir savireguliacijos santykis

DNKV pripažįstama savireguliacijos mechanizmų svarba ir patikslinamas vaidmuo, kurį įgyvendinant direktyvą gali atlikti už kodeksą atsakingi subjektai ir savireguliacijos tarnybos. Valstybės narės gali skatinti už kodeksą atsakingus subjektus ne tik įgyvendinti DNKV, bet ir tikrinti, ar nėra vykdoma nesąžininga komercinė veikla.

Jei savireguliacijos kodeksų taisyklės griežtos, o už kodeksus atsakingi subjektai nuosekliai jas taiko, teisminių ar administracinių vykdomųjų priemonių tikrai gali prireikti daug rečiau. Be to, kai nustatyti aukšti standartai ir kai dauguma pramonės subjektų jų laikosi, tokios taisyklės gali praversti nacionalinėms institucijoms ir teismams kaip atskaitos taškas vertinant, ar nagrinėjama konkreti komercinė veikla yra nesąžininga.

DNKV yra keletas nuostatų, kurių tikslas – neleisti prekybininkams nesąžiningai pasinaudoti galimu vartotojų pasitikėjimu savireguliacijos kodeksais. Tai aptariama 3.3.3 skirsnyje dėl elgesio kodeksų nuostatų nesilaikymo.

Siekdama, kad būtų geriau laikomasi DNKV reikalavimų, Europos Komisija 2012 m. pradėjo du dialogo procesus su daugiašalėmis suinteresuotųjų subjektų grupėmis – pramonės atstovais, NVO ir nacionalinės valdžios institucijomis. Įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė ekologiškumo teiginių klausimais 82 ir įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė palyginimo priemonių klausimais 83 pateikė papildomos naudingos informacijos, kuri toliau aptarta 5.1 skirsnyje „Ekologiškumo teiginiai“ ir 5.2.7 skirsnyje „Palyginimo priemonės“. Šios grupės taip pat parengė:

Ø„Ekologiškumo teiginių atitikties kriterijai“: įvairių suinteresuotųjų subjektų grupių patarimus prekybininkams, kaip lengviau taikyti DNKV ekologiškumo teiginių srityje,

Øpalyginimo priemonėms taikomų pagrindinių principų sąrašą.

Šie dokumentai, kurie nėra teisiškai privalomi, pateikiami adresu

http://ec.europa.eu/consumers/consumer_rights/unfair-trade/unfair-practices .

Šių įvairių suinteresuotųjų subjektų grupių dalyviai įsipareigojo skleisti, skatinti ir įgyvendinti šiuos kriterijus ir (arba) principus ir (arba) padėti juos įgyvendinti.

1.6DNKV taikymas trečiosiose šalyse įsteigtiems prekybininkams 

DNKV taikytinumas už ES ribų įsteigtiems prekybininkams reglamentuojamas Reglamentu Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II). Įstatymų kolizijos atvejais šis reglamentas taikomas nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose. Reglamentas „Roma II“ taikytinas civilinėse ir komercinėse bylose.

Jeigu yra tenkinamos Reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalies sąlygos, pvz., jeigu klaidinanti reklama yra skirta ES vartotojams ir tai kenkia kolektyviniams ES vartotojų interesams, DNKV bus taikoma.

2.Bendrosios sąvokos

2.1Prekybininko sąvoka

Ši apibrėžtis apima ne tik pačius prekybininkus, bet ir asmenis, įskaitant vartotojus, veikiančius kito prekybininko „vardu“ arba „naudai“.

Taigi pagal 2 straipsnio b punktą ir kartu atitinkamus nacionalinius įstatymus dėl atsakomybės ir sankcijų, prekybininkas gali būti laikomas bendrai atsakingu už DNKV pažeidimus kartu su kitu prekybininku, kuris padarė šiuos pažeidimus pirmojo prekybininko vardu.

Kartais asmenys, kurie atrodo prekes kitiems vartotojams parduodantys vartotojai, iš tikrųjų patys gali būti prekybininkai arba veikti prekybininkų vardu („paslėpti įmonių pardavimai vartotojams“).

Tai, ar pardavėjas laikytinas „prekybininku“, ar vartotoju, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Gali būti reikšmingi įvairūs kriterijai, pavyzdžiui:

Øar pardavėjas siekia pelno, įskaitant tai, kad jis gali būti gavęs užmokestį ar kitokį atlygį už tai, kad veiks konkretaus prekybininko vardu;

Øsandorių skaičių, vertę ir dažnumą;

Øpardavėjo apyvartą;

Øar pardavėjas įsigyja produktus perparduoti.

Pavyzdžiui, asmenys, kurių pagrindinė veikla yra labai dažnai pardavinėti produktus internetu, pirkti produktus siekiant juos perparduoti didesne kaina, galėtų patekti į prekybininko sąvokos apibrėžtį.

Labdaringų ar etinių tikslų siekiančios organizacijos gali būti laikomos prekybininkais pagal DNKV, jeigu jos verčiasi komercine veikla (pvz., parduoda tam tikrus etikos standartus atitinkančius produktus) vartotojų atžvilgiu. Jeigu jos veikia kaip prekybininkai, jos turėtų laikytis DNKV, kiek tai susiję su jų komercine veikla. Pavyzdžiui, informacija apie produkto kilmę arba jo etinius aspektus neturėtų būti klaidinanti.

Tai, kad organizacija yra „ne pelno“, neturi reikšmės vertinant, ar ji laikytina prekybininku.

Tas pats taikoma viešosios valdžios institucijoms, kurios, atsižvelgiant į aplinkybes, vykdydamos komercinę veiklą taip pat gali būti laikomos prekybininku.

Sprendime BKK Mobil Oil Teisingumo Teismas patvirtino, kad viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, siekianti viešojo intereso, pavyzdžiui, valdanti įstatymu įsteigtą sveikatos draudimo fondą, gali būti laikoma „prekybininku“, nes:

„Sąjungos teisės aktų leidėjas „prekybininko“ sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji reiškia „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį“, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą, o iš jos taikymo srities nepašalinami nei bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai, nei viešosios teisės suteikiamą statusą turintys subjektai“ 86 .

Teisingumo Teismas taip pat padarė išvadą, kad:

„<...> kyla grėsmė, kad BKK nariai, kurie, akivaizdu, laikytini vartotojais, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, bus suklaidinti dėl šios įstaigos skleidžiamos klaidinančios informacijos – jiems bus trukdoma priimti informacija paremtą sprendimą <...> jie bus skatinami priimti tokį sprendimą, kurio, neturėdami tokios informacijos, nebūtų priėmę, kaip numatyta tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, viešas ar privatus aptariamos įstaigos pobūdis, kaip ir jos vykdoma specifinė užduotis, neturi reikšmės“ 87 .

Pagal DNKV I priedo (juodojo sąrašo) 22 punktą, bet kokiomis aplinkybėmis draudžiama ši veikla:

2.2Komercinės veiklos sąvoka

Teisingumo Teismas konstatavo, kad vienintelis DNKV 2 straipsnio d punkto kriterijus yra tas, kad prekybininko veikla turi būti tiesiogiai susijusi su prekės pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams 88 . 

Komercinė veikla gali būti „tiesiogiai susijusi“ su produkto reklama, pavyzdžiui, teikiant „informaciją dėl galimybės įsigyti produktą už patrauklią kainą tam tikru laikotarpiu“ 89 . Remiantis šiuo metu esama teismo praktika, sunku nustatyti ribą, kada komercinė veikla jau nebėra tiesiogiai susijusi su „produkto reklama“. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu prekybininkas parduoda žemėlapį, kuriame nėra jokios reklaminės informacijos, ir vėliau vartotojas naudoja šį žemėlapį, kad surastų kelią į konkrečią parduotuvę, atrodytų nepagrįsta šio žemėlapio pardavimą laikyti komercine veikla, „tiesiogiai susijusia“ su skatinimu pirkti produktą konkrečioje parduotuvėje. 

Teisingumo Teismas nustatė, kad DNKV taikoma prekybininko veiklai po komercinio sandorio dėl bet kokios prekės ar paslaugos ir po sutarties sudarymo arba ją vykdant 90 . 

Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad:

„<...> tai, jog atitinkamo prekybininko elgesys buvo toks tik vieną kartą ir padarė poveikį tik vienam vartotojui, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės.

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio c ir d punktuose, 3 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje pateiktose apibrėžtyse ir visoje direktyvoje nėra nuorodos, kad prekybininko veiksmai ar neveikimas turi kartotis ar būti susiję su daugiau nei vienu vartotoju.“

„<...> prekybininko vartotojui pateikta klaidinga informacija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti laikoma „klaidinančia komercine veikla“ pagal šią direktyvą, nors ši informacija buvo pateikta tik vienam vartotojui“ 91 .

2.3Sprendimo dėl sandorio sąvoka

Bendrosios DNKV nuostatos (5–9 straipsniai) apima nesąžiningą, klaidinančią ir agresyvią komercinę veiklą, kuri gali iškreipti vartotojų ekonominį elgesį ir taip paskatinti arba galimai paskatinti juos priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jie kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę.

Iš direktyvos 2 straipsnio k punkto formuluotės matyti, kad apibrėžtį reikėtų aiškinti plačiai ir tokiu atveju sprendimo dėl sandorio sąvoka turėtų apimti įvairiausius vartotojo sprendimus dėl produkto.

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad „sprendimas dėl sandorio“ apima ne tik sprendimą įsigyti produktą ar jo neįsigyti, bet ir sprendimus, tiesiogiai susijusius su šiuo sprendimu, visų pirma sprendimą užeiti į parduotuvę:

„kadangi pagrindinėje byloje komercinė veikla susijusi su informacija dėl galimybės įsigyti produktą už patrauklią kainą tam tikru laikotarpiu, reikia nustatyti, ar galimo produkto pirkimo parengiamieji veiksmai, kaip antai vartotojo vykimas į parduotuvę arba užėjimas į ją, gali būti laikomi sprendimais dėl sandorio, kaip jie suprantami pagal minėtą direktyvą.

<...> sprendimas dėl sandorio yra „bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų“. Taigi ši sąvoka apima ne tik sprendimą įsigyti produktą ar jo neįsigyti, bet ir su šiuo sprendimu tiesiogiai susijusį sprendimą, visų pirma sprendimą užeiti į parduotuvę.

<…> Šios direktyvos 2 straipsnio k punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apima bet kurį sprendimą, tiesiogiai susijusį su sprendimu įsigyti produktą ar jo neįsigyti“ 92 .

Šiuo požiūriu sprendimo dėl sandorio sąvoka taip pat apima sprendimus prieš perkant ir po pirkimo.

Vartotojas gali priimti pačius įvairiausius sprendimus dėl produkto ar paslaugos, ne tik sprendimą pirkti arba ne.

Šie sprendimai dėl sandorio gali lemti veiksmus, neturinčius teisinių pasekmių pagal nacionalinę sutarčių teisę. Jie gali būti priimti bet kada nuo pirmo vartotojo susidūrimo su komercine informacija iki tol, kol produktas visiškai susidėvi ar nustojama naudotis paslaugomis.

Daugelį prieš perkant priimamų sprendimų galima laikyti sprendimais dėl sandorio.

Daugelis sprendimų, priimtų įsigijus produktą arba užsisakius paslaugą, gali būti laikomi sprendimais dėl sandorio.

Dėl trečiųjų asmenų klaidinančios veiklos E. komercijos direktyvos 14 straipsnyje nustatyta, kokiomis sąlygomis kai kurios interneto platformos nėra atsakingos už tokią platformoje saugomą neteisėtą trečiųjų asmenų informaciją, jeigu veikia kaip tarpininkės, teikiančios „informacijos pateikimo internete“ paslaugas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

DNKV požiūriu svarbu tai, ar atitinkamas interneto tarpininkas laikytinas prekybininku ir verčiasi vartotojams skirta įmonių komercine veikla, tiesiogiai susijusia su produkto pardavimo skatinimu, pardavimu ar tiekimu vartotojams. Tik jeigu interneto tarpininkas laikytinas prekybininku, verčiasi tokia komercine veikla ir daro tai pagal DNKV draudžiamu būdu, jis gali būti laikomas pažeidusiu šią direktyvą. Šiuo tikslu tarpininkas negali remtis E. komercijos direktyvos 14 straipsnyje numatyta atsakomybės išimtimi, jeigu ši veikla susijusi su paties tarpininko veikla, o ne saugoma informacija, ar kai tarpininkas turi žinių apie tokią informaciją ar ją kontroliuoja 93 . 

Daug vartotojų pirmiausia ieško produktų naudodami paieškos sistemas, palyginimo priemones arba išstudijuodami naudotojų atsiliepimus internete ir vėliau eina į geriausius pasiūlymus pateikiančių prekybininkų interneto svetaines, kad faktiškai apsipirktų.

Be to, į vieną vartotoją nukreipta nesąžininga komercinė veikla gali lemti kito vartotojo sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Komercinė veikla, susijusi su paieškos sistemomis, palyginimo priemonėms ir naudotojų atsiliepimais, papildomai aptariama 5.2 skyriuje „Interneto sektorius“.

2.4„Iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“

DNKV bendrosios nuostatos (5–9 straipsniai) taikomos nesąžiningai, klaidinančiai ir agresyviai komercinei veiklai, kuri gali iškreipti vartotojų ekonominį elgesį. Šiose nuostatose šiems reikalavimams išreikšti vartojamos šiek tiek kitokios sąvokos.

Pagal DNKV 5 straipsnio 2 dalį komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir „iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti“ vidutinio vartotojo elgesį. Tačiau pagal 6, 7 ir 8 straipsnius draudžiama klaidinanti ar agresyvi komercinė veikla, kuri skatina arba gali paskatinti vidutinį vartotoją „priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“. 

Reikalavimas, kad komercinė veikla turi galėti iškreipti vartotojo ekonominį elgesį, kad būtų nesąžininga, 5 straipsnio 2 dalyje suformuluotas kitaip nei 6, 7 ir 8 straipsniuose. Iš pirmo žvilgsnio šis akivaizdus prieštaravimas galėtų kelti aiškinimo sunkumų. Tačiau 5 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti kartu su 2 straipsnio e punktu, kuriame nurodyta:

Todėl, remiantis 5 straipsnio 2 dalimi, aplinkybę, ar komercinė veikla „iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti“ vartotojo ekonominį elgesį, lemia tai, ar komercinė veikla skatina arba gali paskatinti vartotoją „priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“.

Šis vertinimas yra tas pats, kurį reikia atlikti remiantis 6, 7 ir 8 straipsniais. Iš to darytina išvada, kad nors 5 straipsnio 2 dalies tekstas ir minėtų straipsnių tekstas skiriasi, reikalavimas dėl vartotojo elgesio esminio iškreipimo yra tas pats.

Kadangi Teisingumo Teismas yra išplėtojęs plačią sprendimo dėl sandorio sąvoką (žr. 2.3 skirsnį), DNKV gali būti taikoma įvairiais atvejais, kai prekybininko nesąžiningas elgesys neskatina vartotojo sudaryti sandorio ar paslaugų sutarties.

Komercinė veikla gali būti laikoma nesąžininga ne tik jeigu ji gali paskatinti vidutinį vartotoją pirkti produktą arba jo nepirkti, bet ir tada, kai ji gali paskatinti vartotoją, pavyzdžiui:

Øužeiti į parduotuvę;

Øpraleisti daugiau laiko internete įsitraukus į užsakymo procesą;

Ønuspręsti nekeisti paslaugų teikėjo ar produkto.

Pagal DNKV šis esminio iškraipymo kriterijus apima ne vien vertinimą, ar vartotojo ekonominis elgesys (t. y. jo sprendimas dėl sandorio) tikrai buvo iškreiptas. Tam dar reikia įvertinti, ar komercinė veikla „gali“ turėti tokį poveikį vidutiniam vartotojui (t. y., ar toks poveikis tikėtinas). Todėl nacionalinės įgyvendinimo institucijos turi išnagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes (t. y. in concreto), tačiau įvertinti tik tai, ar buvo „tikėtina“, kad ši komercinė veikla paveiks vidutinio vartotojo sprendimą dėl sandorio (t. y. in abstracto).

2.5„Vidutinis vartotojas“    

Kaip nurodyta DNKV 18 konstatuojamojoje dalyje ir papildomai patikslinta 5–9 straipsniuose, šioje direktyvoje nustatytas lyginamasis kriterijus vertinant komercinės veiklos poveikį yra „vidutinio vartotojo“ sąvoka, kaip ją anksčiau yra išplėtojęs Teisingumo Teismas. „<…> siekiant nustatyti, ar konkretus apibūdinimas, prekių ženklas ar reklaminis apibūdinimas ar teiginys yra klaidinantis, būtina atsižvelgti į gana gerai informuoto ir gana atidaus bei apdairaus vidutinio vartotojo preziumuojamus lūkesčius“ 95 .

Šią sąvoką Teisingumo Teismas išties išplėtojo prieš priimant DNKV. Tada ji buvo kodifikuota DNKV, kad nacionalinėms institucijoms ir teismams būtų nustatyti bendri kriterijai, siekiant didinti teisinį tikrumą ir mažinti skirtingų vertinimų galimybę. Pagal Teisingumo Teismo praktiką vidutinis vartotojas yra gana kritiškas asmuo, kuris rinkoje elgiasi sąmoningai ir apdairiai.

Tačiau pagal DNKV vidutinis vartotojas bet kuriuo atveju nelaikomas asmeniu, kurio ypač saugoti nereikia, nes jis visuomet gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti. Priešingai, kaip pabrėžiama 18 konstatuojamojoje dalyje, šis kriterijus taikomas remiantis proporcingumo principu. Ši sąvoka DNKV buvo perimta siekiant išlaikyti reikiamą poreikio užtikrinti vartotojų apsaugą ir skatinti laisvąją prekybą atviroje konkurencinėje rinkoje pusiausvyrą.

Todėl vidutinio vartotojo sąvoką pagal DNKV visada reikėtų aiškinti turint omenyje Sutarties 114 straipsnį, kuriame numatytas aukštas vartotojų apsaugos lygis. Kartu DNKV yra grindžiama mintimi, kad, pavyzdžiui, nacionalinė priemonė, kuria draudžiami teiginiai, galintys suklaidinti tik labai patiklų, naivų ar paviršutinišką vartotoją (pvz. išpūsta reklama 98 ) būtų neproporcinga ir nepagrįstai kliudytų prekybai 99 .

Kaip aiškiai paminėta 18 konstatuojamojoje dalyje, vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Tai reiškia, kad nacionalinės institucijos ir teismai turėtų patys, atsižvelgdami į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius ir nesinaudodami ekspertų ataskaitomis ar vartotojų apklausų rezultatais, įvertinti ir nuspręsti, ar veikla gali klaidinti vidutinį vartotoją 100 .

DNKV 5 straipsnio 2 dalies b punkte vidutinio vartotojo kriterijus papildomai tikslinamas, jeigu iškyla konkrečių vartotojų grupių interesai. Jeigu veikla nukreipta į konkrečią vartotojų grupę, jos poveikį reikėtų vertinti vidutinio atitinkamos grupės nario požiūriu.

Kurdami savo komercinius pranešimus, prekybininkai kartais, turėdami omenyje ypatingą savo produktų pobūdį, turi atsižvelgti į tam tikras socialines, kalbines ir kultūrines savybes, būdingas vidutiniams vartotojams, kuriems yra skirti produktai. Tam tikrais atvejais dėl savitų valstybės narės socialinių, kalbinių ir kultūrinių ypatybių kompetentinga institucija arba teismas gali kitaip aiškinti komercinėje veikloje pateiktą pranešimą. Byloje dėl klaidinančios kosmetikos reklamos Teisingumo Teismas pripažino, kad:

„norint taikyti tą patį kriterijų šioje byloje, reikia atsižvelgti į keletą dalykų. Visų pirma, reikia nustatyti, ar socialiniais, kultūriniais ar kalbiniais veiksniais paaiškinama, kad (vidutinis) Vokietijos vartotojas sąvoką „lifting“, vartojamą kalbant apie stangrinamąjį kremą, supranta kitaip nei kitų valstybių narių vartotojai, ar vis dėlto iš paties produkto naudojimo aprašymo aišku, kad jo poveikis laikinas, ir todėl bet kokios kitokios išvados, kylančios dėl žodžio „lifting“, yra paneigiamos 112 .

Be to, Teisingumo Teismas pareiškė, kad:

„iš esmės uždrausti prekybą klaidinančio prekių ženklo produktais galima nežiūrint į tai, kad kitose valstybėse narėse šis prekių ženklas nėra laikomas klaidinančiu. <...> egzistuoja galimybė, kad dėl valstybių narių kalbinių, kultūrinių ir socialinių skirtumų tas pats prekių ženklas gali būti neklaidinantis vienoje valstybėje narėje ir klaidinantis kitoje“  113 .

Todėl, remiantis vidutinio vartotojo kriterijumi ir nepaisant to, kad DNKV užtikrinamas visiškas suderinimas, teoriškai gali būti pagrįsta reikalauti, kad užsienio prekybininkas pateiktų papildomą informaciją remdamasis socialiniais, kultūriniais ar kalbiniais aspektais. Kitaip tariant, nepateikus tokios informacijos paskirties šalies vartotojai, kitaip nei kilmės šalies vartotojai, gali būti klaidinami.

2.6Pažeidžiami vartotojai

DNKV yra grindžiama mintimi, kad nors nuo nesąžiningos komercinės veiklos reikėtų saugoti visų rūšių vartotojus, vienai iš 5 straipsnio 3 dalyje išvardytų grupių priskiriamiems vartotojams turėtų būti užtikrinama aukštesnio lygio apsauga nei 5 straipsnio 2 dalyje nurodytam „vidutiniam vartotojui“.

19 konstatuojamojoje dalyje papildomai patikslinamas 5 straipsnio 3 dalies aiškinimas: nors pagal 5 straipsnio 3 dalį vartotojai laikomi pažeidžiamais vien dėl savo „amžiaus, fizinės ar proto negalios arba patiklumo“, šioje konstatuojamojoje dalyje pateikiamas neišsamus sąrašas savybių, dėl kurių vartotojas yra „lengvai pasiduodantis“. 

2.6.15 straipsnio 3 dalyje nurodomi pažeidžiamumo kriterijai

Negalia (protinė arba fizinė) gali būti jutimų sutrikimas, ribotas judumas ir kitokia negalia.

Šiuo atžvilgiu verta paminėti, kad 2010 m. ES ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją 117 . 2015 m. spalio mėn. pateiktose pirmosiose baigiamosiose JT komiteto pastabose ES buvo rekomenduota „imtis tinkamų priemonių užtikrinti, kad visi negalią turintys, tačiau veiksnumo netekę asmenys, galėtų naudotis Europos Sąjungos sutartyse ir kituose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis, pavyzdžiui <...> vartotojų teisėmis <...>“ 118 .

Kalbant apie amžių, komercinę veiklą galbūt vertėtų analizuoti atsižvelgiant į įvairaus amžiaus vartotojus.

Vyresnio amžiaus žmonės gali būti lengviau pažeidžiami tam tikrų rūšių veiklos atžvilgiu dėl savo amžiaus. Agresyvūs išnešiojamosios prekybos metodai – vienas tų atvejų, kai veikla gali neturėti poveikio vidutiniam vartotojui, bet sutrikdyti tam tikrą grupę vartotojų, ypač vyresnio amžiaus, kurie lengviau pažeidžiami spaudimo pirkti.

Be DNKV 5 straipsnio 3 dalies, papildoma apsauga vaikams numatyta DNKV I priedo 28 punkte, uždraudžiant tiesioginius raginimus pirkti. Šis draudimas, apimantis tiesioginį spaudimą vaikams pirkti produktą arba įtikinėti suaugusius pirkti daiktus savo vaikams (vaikų įtaka vartotojiškam tėvų elgesiui) aptariamas 4.6 skirsnyje.

Kaip minėta 2.5 skirsnyje dėl vidutinio vartotojo, vaikų gebėjimas suprasti interneto ir ne interneto reklamą labai skiriasi, atsižvelgiant į vaiką, jo amžių ir brandą. Tam tikru požiūriu į tai galima atsižvelgti pagal DNKV, nes 5 straipsnio 3 dalyje komercinę veiklą leidžiama įvertinti vidutinio konkrečios amžiaus grupės vartotojo požiūriu.

Paaugliai – dar viena vartotojų kategorija, į kurią dažnai nusitaiko nesąžiningi prekybininkai. Paaugliams ypač patrauklių produktų reklama gali būti naudojamasi jų nedėmesingumu arba nesusimąstymu, taip pat rizikingu elgesiu, nes jie yra nesubrendę ir patiklūs.

Sąvoka „patiklumas“ taikoma vartotojų, labiau linkusių tikėti tam tikrais teiginiais, kategorijai. Ši sąvoka neutrali ir priklauso nuo aplinkybių, taigi ja siekiama apsaugoti tuos grupės narius, kurie dėl kokių nors priežasčių labiau pasiduoda tam tikros komercinės veiklos įtakai. Šiai grupei gali priklausyti bet kuris vartotojas.

Atliekant vartotojų pažeidžiamumo tyrimą 121 nustatyta, kad žmonės, kurie įvertinti kaip patiklūs, labiau nei kiti linkę patirti sunkumų pasirenkant pasiūlymus. Be to, patikliais save laikantys žmonės mažiau linkę skųstis iškilus sunkumų ir jaučiasi pažeidžiamesni vartotojai.

2.6.2„Numatomumo“ reikalavimas

Pažeidžiamo vartotojo kriterijus taikomas tais atvejais, kai komercinė veikla paveikia pažeidžiamos vartotojų grupės ekonominį elgesį „tokiu būdu, kurį galima pagrįstai tikėtis prekybininką iš anksto numačius“.

Taikant šį kriterijų, kai komercinė veikla vertinama atsižvelgiant į pažeidžiamus vartotojus, įtraukiamas proporcingumo elementas.

Tai reiškia, kad prekybininkas laikomas atsakingu už neigiamą komercinės veiklos poveikį pažeidžiamų vartotojų kategorijai tik tuo atveju, jei galėjo jį numatyti.

Taigi prekybininkui nekeliama nepagrįstų reikalavimų įvertinti, ar komercinė veikla galėtų būti nesąžininga kuriai nors aiškiai identifikuojamai vartotojų grupei, ir imtis priemonių tokiam poveikiui sušvelninti.

Todėl veikiausiai komercinė veikla nebus laikoma klaidinančia, jeigu kai kurie vartotojai dėl pernelyg didelio naivumo ar neišmanymo yra suklaidinami arba elgiasi neracionaliai reaguodami net ir į pačią sąžiningiausią komercinę veiklą.

2.7Kvietimas pirkti – sąvoka

Kalbant apie „kvietimą pirkti“, DNKV 7 straipsnio 4 dalyje kai kuri informacija laikoma „esmine“. Tai reiškia, kad prekybininkai turės vartotojams pateikti šią informaciją, jeigu tai nėra aišku iš konteksto.

Reikalavimo nurodyti „produkto charakteristikas“ reikia laikytis visada, kai produktas įvardijamas ar vaizduojamas. Jei šis reikalavimas būtų aiškinamas kitaip, prekybininkai galėtų pasinaudoti proga ir komerciniame pranešime nekonkrečiai apibūdinti produktą arba nutylėti tam tikrą informaciją, siekdami išvengti DNKV 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų informavimo reikalavimų laikymosi.

Direktyvos 2 straipsnio i punkto apibrėžties baigiamoji dalis („tuo suteikiantis vartotojui galimybę pirkti“) nereiškia, kad komerciniame pranešime turi būti informacija, kuria vartotojui tiesiogiai suteikiama galimybė pirkti (pvz., telefono numeris ar kuponas). Ši formuluotė reiškia, kad komercinė informacija apie produktą turi būti pakankama, kad vartotojas galėtų priimti sprendimą pirkti (t. y. nuspręsti pirkti produktą nurodyta kaina arba jo nepirkti).

Sprendime Ving Sverige Teisingumo Teismas konstatavo 124 : 

„iš to darytina išvada, jog tam, kad komercinis pranešimas galėtų būti kvalifikuojamas kvietimu pirkti, nebūtina, jog būtų sudaryta konkreti galimybė įsigyti produktą arba kad būtų sudarytos sąlygos pasinaudoti tokia galimybe“.

Kvietimas pirkti yra siauresnė sąvoka nei reklama, ir ne visi komerciniai pranešimai bus laikomi kvietimu pirkti, kaip jis suprantamas pagal 2 straipsnio i punktą. 

Tačiau kvietimas pirkti yra platesnė sąvoka nei ikisutartinė informacija. Nors ikisutartinės informacijos reikalavimai reiškia informaciją, kurią reikia pateikti prieš vartotojui sudarant sutartį, kvietimas pirkti nebūtinai reiškia, kad kitas žingsnis vartotojui yra sutarties sudarymas su prekybininku.

Šis skirtumas yra labai svarbus DNKV ir Vartotojų teisių direktyvos sąveikos srityje. Paprastai kvietimu pirkti laikoma daugybė įvairių komercinių pranešimų.

Pagal DNKV prekybininkams leidžiama patiems nuspręsti, ar komerciniuose pranešimuose bus nurodoma kaina. Jei pateikiant komercinį pranešimą ar reklamą išsamiai apibūdinamas produkto ar paslaugos pobūdis, savybės ir pranašumai, tačiau nenurodoma kaina, jo negalima laikyti „kvietimu pirkti“, kaip jis suprantamas pagal DNKV 2 straipsnio i punktą. Geras pavyzdys, koks komercinis pranešimas nėra kvietimas pirkti – reklama, kurioje populiarinamas prekybininko parduodamų prekių ženklas, o ne konkretūs produktai (t. y. prekių ženklų reklama).

7 straipsnio 4 dalyje nustatyti informavimo reikalavimai aptariami 3.4.5 skirsnyje dėl esminės informacijos pateikiant kvietimus pirkti.

3.DNKV nuostatos 

3.1Kaip veikia DNKV? Direktyvos struktūrinė schema

Toliau pateikiama direktyvos struktūrine schema vaizdžiai parodoma, kaip DNKV priede pateiktas komercinės veiklos juodasis sąrašas susijęs su jos bendrosiomis nuostatomis, t. y. atitinkamai 6–9 straipsniais ir 5 straipsniu. Pagal DNKV komercinė veikla gali būti pripažinta nesąžininga ir uždrausta, jei tenkinamas bent vienas iš šių kriterijų.

3.2Bendroji sąlyga – profesinio atidumo reikalavimai

5 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji sąlyga, apimanti du kumuliatyvius kriterijus, taikomus vertinant, ar komercinę veiklą reikėtų laikyti nesąžininga. Ji veikia kaip „saugumo garantas“, skirtas užtikrinti, kad būtų galima bausti už bet kokią nesąžiningą veiklą, kuriai netaikomos kitos DNKV nuostatos (t. y. ji nėra nei klaidinanti, nei agresyvi, nei išvardyta I priede). Ši nuostata taip pat orientuota į ateitį, nes pagal ją sudaromos galimybės kovoti su naujai atsirandančia nesąžininga veikla.

Pagal 5 straipsnio 2 dalį draudžiama tokia komercinė veikla, kuri prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams, jeigu ji gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Šis kriterijus yra savarankiškas – tai nėra papildomas kumuliatyvus kriterijus, kuris turi būti įvykdytas, kad veiklą būtų galima laikyti patenkančia į kurią nors iš DNKV 6–9 straipsniuose ar I priede išvardytų nesąžiningos veiklos kategorijų. Tai parodo DNKV struktūrinė schema.

Tai patvirtino ir Teisingumo Teismas:

„45. <...> atsižvelgiant į šios direktyvos 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies formuluotę ir struktūrą, taip pat į bendrą šios direktyvos struktūrą, komercinė veikla turi būti laikoma „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, kai atitinka joje išvardytus kriterijus, ir nėra reikalo tikrinti, ar taip pat įvykdyta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta sąlyga, jog ši veikla prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams.

46. Toks aiškinimas yra vienintelis, galintis užtikrinti konkrečių taisyklių, nustatytų Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 6–9 straipsniuose, veiksmingumą. Iš tiesų, jei šių straipsnių taikymo sąlygos būtų identiškos toms, kurios nurodytos šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, šie straipsniai neturėtų jokios praktinės reikšmės, nors jie ir skirti vartotojams nuo dažniausiai pasitaikančių nesąžiningos komercinės veiklos atvejų apsaugoti <…>“ 129 .

Sąvoka „profesinis atidumas“ apima principus, įtvirtintus valstybių narių įstatymuose dar gerokai prieš priimant DNKV, pavyzdžiui, „sąžiningos komercinės veiklos“, „sąžiningumo“ ir „geros rinkos praktikos“ principus. Šiais principais pabrėžiamos reglamentuotos konkrečiai verslo veiklos sričiai taikomos vertybės.

Iš 5 straipsnio 2 dalies b punkto darytina išvada, kad norint komercinę veiklą pripažinti prieštaraujančia profesinio atidumo reikalavimams, ji taip pat turi būti laikoma galinčia „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“. Ši sąvoka aptariama šių gairių 2.4 skirsnyje.

Dėl konkrečių klausimų, susijusių su interneto platformų profesiniu atidumu, žr. 5.2 skirsnį „Interneto sektorius“.

3.3Klaidinantys veiksmai

6 straipsnis kartu su 7 straipsniu dėl klaidinančio informacijos neatskleidimo, yra dažniausiai – kur kas dažniau nei kitos – vykdymo užtikrinimo tikslais taikoma nuostata.

Pavyzdžiui, elgesio ekonomikos tyrimų rezultatai rodo, kad vartotojų reakcija į informaciją priklauso ne tik nuo jos turinio, bet ir nuo jos pateikimo būdo.

Todėl 6 straipsnis aiškiai apima atvejus, kai komercinė veikla gali klaidinti vartotojus „bet kokiais būdais, įskaitant bendrą pateikimą“, „net jei pateikta informacija iš tikrųjų yra teisinga“.

Tokiais atvejais įvertinti, ar komercinė veikla yra klaidinanti, turi nacionalinės valdžios institucijos ir teismai, remdamiesi naujausiais elgesio ekonomikos tyrimų rezultatais.

Pavyzdžiui, klaidinimu gali būti laikoma numatytųjų nustatymų naudojimas (kai vartotojų pasirinkimas yra preziumuojamas, nebent jie aiškiai nurodo ką kita) arba pernelyg sudėtingos informacijos pateikimas.

3.3.1Bendra klaidinanti informacija

6 straipsnio 1 dalies a–g punktais draudžiami klaidinantys veiksmai, kuriais vidutinis vartotojas gali būti klaidinamas įvairiais aspektais, įskaitant:

Øprodukto egzistavimą;

Øpagrindines produkto savybes (pavyzdžiui, jo sudėtis, gamybos būdas, geografinė arba komercinė kilmė, su jo naudojimu susijusi numatoma rizika ir rezultatai);

Økainą arba jos apskaičiavimo metodą arba konkretaus kainos pranašumo buvimą;

Øprekybininko pobūdį, požymius ir teises.

6 straipsnis aiškiai apima visą komercinę veiklą, kurioje yra „apgaulingos informacijos ir dėl to ji yra neteisinga“.

Kalbant apie IT produktus, pavyzdžiui, išorinius kietuosius diskus, USB raktus, mobiliuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius, prekybininko nurodoma atminties talpa ne visada atspindi tikrovę.

Vartotojų teisių direktyvoje 133 nurodyta, kad prieš parduodamas prekybininkas turi pateikti aiškią ir išsamią informaciją apie šias svarbiausias savybes, o DNKV 6 straipsnio 1 dalies b punkte draudžiama teikti neteisingą informaciją apie svarbiausias produkto savybes, jeigu dėl jos vidutinis vartotojas gali priimti sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Vartotojams teikiama informacija taip pat neturi niekaip apgauti arba galėti apgauti vartotojo, įskaitant bendrą pristatymą, nors informacija ir yra faktiškai tiksli.

Nors DNKV nenustatytas joks formalus reikalavimas nurodyti produkto geografinę (arba) komercinę kilmę ar sudėtį 138 , vartotojo klaidinimui dėl tokios informacijos gali būti taikomas DNKV 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas draudimas, jeigu ši klaidinga ar apgaulinga informacija gali paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Kai kurie nacionalinių teismų sprendimai konkrečiai susiję su DNKV taikymu klaidinantiems teiginiams apie kilmę.

To paties prekių ženklo prekių, kurių pakuotė yra tokia pat arba panaši, sudėtis gali skirtis, atsižvelgiant į pagaminimo vietą ir paskirties rinką, t. y. įvairiose valstybėse narėse jos gali skirtis.

Pagal DNKV komercinė veikla parduodant skirtingos sudėties produktus savaime nėra nesąžininga. Tačiau į DNKV reikia atsižvelgti tais atvejais, kai prekybininkai reklamuoja, kad produktas yra tokios pat kokybės ir sudėties kaip ir kitose valstybėse narėse parduodami atitinkamo prekių ženklo produktai. Jeigu šie komerciniai teiginiai yra neteisingi ar klaidinantys, juos būtų galima laikyti klaidinančiais pagal DNKV 6 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu dėl jų vidutinis vartotojas būtų paskatintas priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Pagal 6 straipsnio 1 dalies d punktą informacija apie kainą neturėtų būti klaidinanti 141 .

Rekomenduojamos mažmeninės kainos ir nuorodos į ankstesnes kainas galėtų prieštarauti DNKV 6 straipsnio 1 dalies d punktui. Taip galėtų nutikti, jeigu prekybininkas, siekdamas palyginti kainas, naudoja nepagrįstai dideles arba kitaip klaidinančias rekomenduojamas mažmenines kainas, sudarydamas vartotojams įspūdį, kad jiems siūloma didesnė nuolaida nei iš tikrųjų.

Pagal 6 straipsnio 1 dalies g punktą prekybininkai neturėtų klaidinti vartotojų dėl vartotojų teisių.

Komercinė veikla, dažnai vadinama teiginiais „iki ... “, reiškia, kad prekybininkai kaip rinkodaros argumentą nurodo maksimalią naudą, kurios vartotojai gali tikėtis naudodami produktą.

Teiginys „iki ...“ gali būti laikomas klaidinančiu, kaip tai suprantama pagal 6 ir 7 straipsnius, jeigu jis neatspindi prekybininko pateikto pasiūlymo tikrovės ir jeigu dėl jo vartotojas gali būti paskatintas priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs 147 .

Teiginiai „iki ...“ gali būti klaidinantys, jei prekybininkai negali pagrįsti, kad vartotojai įprastomis aplinkybėmis gali gauti maksimalius žadėtus rezultatus.

Tai, ar teiginys „iki ...“ yra klaidinantis, reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Gali būti reikšmingi įvairūs kriterijai, pavyzdžiui:

Øar yra aiškiai atskleidžiami rezultatai ir nauda, kurią vidutinis vartotojas gali pagrįstai tikėtis gauti, įskaitant bet kokią taikytiną sąlygą ar apribojimą. Kitaip teiginys gali klaidinti dėl produkto „esminių charakteristikų“:

-nepateikiant esminės informacijos, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 4 dalies a punktą (kai pateikiamas kvietimas pirkti);

-kaip klaidinantys veiksmai, kaip tai suprantama pagal DNKV 6 straipsnio 1 dalies b punktą;

ØAr prekybininkas gali iš karto pateikti tinkamus įrodymus, kuriais pagrįstų teiginį, kaip tai suprantama pagal DNKV 12 straipsnį.

Naudinga teiginių apie etiką apibrėžtis pateikiama Danijos vartotojų ombudsmeno gairėse dėl ekologiškumo teiginių ir teiginių apie etišką rinkodarą naudojimo 149 :

„Teiginiai apie etiką“ – tai pirmiausia teiginiai ir pan., sudarantys įspūdį, kad prekybininko produktas yra gaminamas arba veikla planuojama pagal bendrai pripažintus ir patvirtintus standartus, pavyzdžiui, susijusius su vaikų darbu ir bendrosiomis darbo sąlygomis, gamtos apsauga, sveikata, gyvūnų gerove, įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) iniciatyvomis ir labdara. Paprastai tokie teiginiai yra grindžiami prekybininko noru atsižvelgti į bendrąsias arba specialiąsias tendencijas ir pokyčius, apie kuriuos galima spręsti iš vartotojų elgesio.

Įmonių socialinė atsakomybė reiškia įmones, prisiimančias atsakomybę už savo poveikį visuomenei ir taikančias socialinių, aplinkos, etikos ir vartotojų klausimų įtraukimo į savo verslo operacijas bei pagrindinę strategiją procesą.

Tai jau tapo rinkodaros priemone, naudojama siekiant atsižvelgti į didėjantį vartotojų susirūpinimą, kad prekybininkai laikytųsi etikos standartų. Įmonės laikosi šio požiūrio siekdamos įrodyti, kad jos atsižvelgia į etikos ir žmogaus teisių aspektus. Tai gali turėti poveikį vartotojo sprendimui dėl sandorio, kai jis turi pasirinkti vieną iš dviejų konkuruojančių panašios kokybės ir kainos produktų.

Dėl šios priežasties tokios iniciatyvos daugiausia bus „tiesiogiai susijusios su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ ir todėl bus laikomos komercine veikla, kaip ji suprantama pagal DNKV.

Kadangi teiginiai apie etiką ir (arba) įmonių socialinę atsakomybę ir aplinką neretai yra labai panašūs, ekologiškumo teiginiams taikomi pagrindiniai principai turėtų būti taikomi ir teiginiams apie etiką ir įmonių socialinę atsakomybę. Šie pagrindiniai principai papildomai aptarti 5.1 skirsnyje dėl ekologiškumo teiginių.

3.3.2Klaidinanti rinkodara

DNKV 6 straipsnio 2 dalies a punkte reglamentuojama klaidinanti rinkodara.

Suderinamumo su šia nuostata klausimų kelia vadinamoji pakuočių kopijavimo (angl. „copycat packaging“) veikla. Pakuočių kopijavimas – sukūrimas tokios produkto pakuotės (arba firminio stiliaus (angl. trade dress), dėl kurios jis įgyja bendro išorinio panašumo su gerai žinomo konkuruojančio prekių ženklo produktu.

Pakuočių kopijavimas nėra padirbinėjimas, nes paprastai tokiu atveju prekių ženklai nėra kopijuojami. Dėl pakuočių kopijavimo kyla pavojus, kad vartotojai bus suklaidinti ir todėl bus iškreiptas jų ekonominis elgesys.  

Klastojant pakuotes vartotojai gali būti apgaudinėjami įvairiai:

Øtiesioginis klaidinimas – vartotojas įsigyja nukopijuotą produktą, nes palaiko jį originaliu;

Øklaidinimas dėl kilmės – vartotojas suvokia, kad nukopijuotas produktas skiriasi nuo originalaus, bet atsižvelgdamas į panašią pakuotę mano, kad jis to paties gamintojo;

Øklaidinimas dėl lygiavertiškumo ar kokybės – šiuo atveju vartotojas taip pat suvokia, kad produktas skiriasi nuo tikro, bet atsižvelgdamas į panašią pakuotę mano, kad jo kokybė yra tokia pati ar panaši kaip nukopijuoto produkto.

Matydamas panašią pakuotę, vartotojas mano, kad nukopijuoto ir tikro produkto kokybė ar savybės panašios ar bent jau skiriasi ne tiek daug, kaip jam atrodytų kitu atveju. Panaši pakuotė sudaro vartotojams įspūdį, kad vienintelis šių dviejų produktų skirtumas yra kaina (o ne kaina ir kokybė kartu).

Dėl pakuočių kopijavimo poveikio yra atlikta keletas tyrimų 153 . 

DNKV I priede tam tikra komercinė veikla draudžiama visais atvejais, jeigu ji apima klaidinančią rinkodarą, susijusią su prekių ženklais ir susijusiomis savybėmis:

3.3.3Elgesio kodeksų nesilaikymas

DNKV yra kelios nuostatos, kurių tikslas – neleisti prekybininkams nesąžiningai pasinaudoti galimu vartotojų pasitikėjimu savireguliacijos kodeksais. Direktyvoje nėra konkrečių taisyklių dėl elgesio kodekso galiojimo. Joje remiamasi prielaida, kad klaidinantys teiginiai apie prekybininko priklausomybę ar apie tariamai gautą savireguliacijos tarnybos pritarimą gali iškreipti vartotojų ekonominį elgesį ir sumažinti jų pasitikėjimą savireguliacijos kodeksais. Pirmiausia pagal 6 straipsnio 2 dalies b punktą prekybininkai įpareigojami laikytis elgesio kodeksų, kurių jie patys įsipareigojo laikytis savo komerciniuose pranešimuose.

Antra, pagal DNKV I priedą tam tikra veikla draudžiama visomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti, kad prekybininkai atsakingai naudotų elgesio kodeksus rinkodaros srityje (I priedo 1 ir 3 punktai dėl elgesio kodeksų, 2 punktas dėl patikimumo ženklų ir 4 punktas dėl viešosios ar privačiosios įstaigos patvirtinimo). Kai kurie pavyzdžiai pateikiami 5.1.6 skirsnyje (I priedo taikymas ekologiškumo teiginiams).

3.4Klaidinantis informacijos neatskleidimas

3.4.1Esminė informacija

7 straipsnio 1 ir 2 dalyse prekybininkams labai bendrai nustatoma pozityvi pareiga pateikti visą informaciją, kurios vidutiniam vartotojui reikia, kad jis priimtų informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Tai 7 straipsnyje vadinama „esmine informacija“.

DNKV „esminė informacija“ neapibrėžiama, išskyrus konkretų „kvietimo pirkti“ atvejį, kuris reglamentuotas 7 straipsnio 4 dalyje. Esminė informacija pateikiant kvietimą pirkti aptariama 3.4.5 skirsnyje. Be to, kaip aptarta 1.4.3 skirsnyje, DNKV 7 straipsnio 5 dalyje patikslinta, kad ES teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo, įskaitant reklamą, laikomi esminiais.

Siekdamos kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar yra neatskleista esminė informacija, nacionalinės institucijos ir teismai turi atsižvelgti į visas konkrečios komercinės veiklos ypatybes ir aplinkybes, įskaitant jai pateikti naudojamos priemonės apribojimus.

Kaip pažymėta 1.4.9 skirsnyje dėl sąveikos su ES duomenų apsaugos taisyklėmis, vis labiau įsisąmoninama informacijos, susijusios su vartotojų prioritetais, asmens duomenimis ir kitu naudotojų sukurtu turiniu, ekonominė vertė. Jeigu prekybininkas nepraneša vartotojui, kad tokia informacija bus naudojama komerciniais tikslais, kurių neapėmė atitinkamas sandoris, tai galėtų būti laikoma klaidinančiu esminės informacijos neatskleidimu.

3.4.2Paslėpta rinkodara ir (arba) komercinio tikslo nenurodymas

Pagal 7 straipsnio 2 dalį komercinės veiklos komercinio tikslo nenurodymas laikomas klaidinančiu informacijos neatskleidimu, jeigu dėl šio neatskleidimo vidutinis vartotojas gali būti paskatintas priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

E. komercijos direktyvoje 156 , Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje 157 ir E. privatumo direktyvoje 158 šiuo tikslu taip pat nustatyti tam tikri reikalavimai dėl komercinių pranešimų ir elektroninių laiškų siuntimo tiesioginės rinkodaros tikslais.

Konkretus paslėptos rinkodaros aspektas taip pat reglamentuotas Vartotojų teisių direktyvos 8 straipsnio 5 dalyje 159 . 

Nors šios nuostatos daugiausia skirtos konkrečiai komercinei veiklai ar sektoriams, 7 straipsnio 2 dalies taikymo sritis yra bendra, platesnė ir apima bet kokią komercinę veiklą.

Be to, pagal DNKV 7 straipsnio 2 dalį visomis aplinkybėmis draudžiama tam tikra veikla, apimanti komercinio tikslo neatskleidimą.

I priedo 11 punkte draudžiamas „redakcinės skilties naudojimas reklamuojant produktą žiniasklaidoje, kai prekybininkas sumokėjo už reklamą, aiškiai nepažymint to turinyje ar vaizdinėmis arba garsinėmis priemonėmis, kurias vartotojas galėtų aiškiai atpažinti (angl. advertorial)“ 

I priedo 22 punkte draudžiamas „apgaulingas tvirtinimas arba įspūdžio, kad prekiautojas veikia ne savo prekybos ar verslo įmonės arba su jo amatu ar profesija susijusiais tikslais, sukūrimas arba apgaulingas prisistatymas vartotoju.“

7 straipsnio 2 punktas, taip pat I priedo 11 ir 22 punktai gali būti labai svarbūs internetu prekiaujantiems subjektams. Tai papildomai aptariama 5.2 skirsnyje „Interneto sektorius“.

3.4.3Neaiškiai pateikta esminė informacija

Pagal 7 straipsnio 2 dalį esminės informacijos pateikimas „neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku“ laikomas klaidinančiu informacijos neatskleidimu, jeigu dėl to vidutinis vartotojas gali būti paskatintas priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

3.4.4Naudojamos komunikacijos priemonės faktinės aplinkybės ir apribojimai

7 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad siekiant įvertinti, ar komercinė veikla yra klaidinanti, ją reikia analizuoti „atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą“.

7 straipsnio 3 dalį reikėtų aiškinti kartu su 7 straipsnio 1 dalimi. Pagal 7 straipsnio 3 dalį vertinant, ar yra neatskleista esminė informacija, reikėtų atsižvelgti į:

Ønaudojamos komunikacijos priemonės ribotumą atsižvelgiant į erdvę ir laiką;

Øvisas priemones, kurių prekybininkas ėmėsi, kad pateiktų informaciją vartotojams kitomis priemonėmis.

Minėtos nuostatos taikomos visoms 7 straipsnio dalims. Be to, remiantis 7 straipsnio 4 dalies įžanga, prekybininkai neprivalo pateikti informacijos kvietimuose pirkti, jeigu ši informacija ir taip yra aiški iš konteksto.

Pagal 7 straipsnio 2 dalį esminės informacijos pateikimas „neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku“ laikomas klaidinančiu informacijos neatskleidimu, jeigu dėl to vidutinis vartotojas gali būti paskatintas priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

7 straipsnio 4 dalies a punkte taip pat nurodyta, kad pateikiant kvietimą pirkti reikėtų atsižvelgti į „komunikacijos priemones ir produktą“, tikslinant, ar pagrindinė produkto savybė yra vienas iš aspektų, laikytinų esmine informacija.

Atsižvelgiant į vartotojo sprendimo dėl sandorio svarbą, informacija apie visą produkto kainą ir pagrindines savybes turėtų būti rodoma pastebimai.

Bendrą reikalaujamos informacijos apie pagrindines produkto savybes apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į kvietimo pirkti kontekstą, produkto tipologiją ir naudojamą komunikacijos priemonę.

3.4.5Esminė kvietimų pirkti informacija – 7 straipsnio 4 dalis

7 straipsnio 4 dalyje išvardyti tam tikri reikalavimai pateikti esmine laikomą informaciją. Taip šiuo svarbiu etapu vartotojams siekiama užtikrinti kuo didesnį teisinį tikrumą 168 . Jeigu pateikiant kvietimą pirkti vartotojams nepateikiama 7 straipsnio 4 dalyje reikalaujama informacija, tai yra klaidinantis informacijos neatskleidimas, jeigu dėl šio neatskleidimo vidutinis vartotojas būtų paskatintas priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. 

7 straipsnio 4 dalies nuostata siekiama užtikrinti, kad komerciniuose pasiūlymuose prekybininkai iš karto pateiktų vartotojams pakankamą, aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotą informaciją, reikalingą vartotojui priimant informacija pagrįstą sprendimą pirkti, ir neklaidintų vartotojų nutylėdami svarbią informaciją.

Tačiau, kad prekybininkams netektų nebūtina ar neproporcinga informavimo našta, 7 straipsnio 4 dalies reikalavimai nėra nekintami ir yra susiję su įvairia informacija, atsižvelgiant į situaciją. Apie tai visų pirma galima spręsti iš 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse pateiktų paaiškinimų, kad, kaip nurodyta ankstesniame skyriuje, reikėtų atsižvelgti į naudojamos komunikacijos priemonės faktines aplinkybes ir ribotumą.

7 straipsnio 4 dalies a punkte konkrečiai paaiškinta, kad, vertinant, ar neatskleista esminė informacija apie pagrindines produkto savybes, reikėtų atsižvelgti į „komunikacijos priemones ir produktą“.

Kokios yra 7 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytos pagrindinės produkto charakteristikos, nustatoma įvairiai. Pirma, tai gali priklausyti nuo atitinkamo produkto.

Antra, informacijos apie pagrindines produkto savybes kiekis ir pobūdis gali skirtis atsižvelgiant į tai, ką galima laikyti „tikslinga“ atsižvelgiant į prekybininko komerciniam pranešimui pateikti naudojamą „priemonę“.

Kai kurias pasiūlymą ribojančias sąlygas iš esmės taip pat reikėtų laikyti priskirtinas pagrindinėms produkto charakteristikoms.

Vertinant kiekvienu konkrečiu atveju, įspėjimai apie saugą gali būti pagrindinė produkto charakteristika, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 4 dalį. Dabar pagal konkrečiam sektoriui skirtus ES teisės aktus dėl prekių saugos paprastai reikalaujama, kad prekybininkai informuotų apie saugos aspektus ant paties produkto ir (arba) jo pakuotės. Taigi jei prekės parduodamos internetu, vartotojams gali būti sunku priimti informacija paremtus sprendimus dėl sandorio, jeigu atitinkamoje interneto svetainėje aiškiai nematyti produkto (pakuotės) ženklinimo. Svarbi išimtis šiuo klausimu įtvirtinta Žaislų saugos direktyvos 2009/48/EB 169 11 straipsnio 2 dalyje, kurioje aiškiai reikalaujama, kad įspėjimai apie žaislų saugą, pavyzdžiui, minimalaus arba maksimalaus naudotojo amžiaus nurodymas, turi būti aiškiai matomi prieš perkant, taip pat ir tais atvejais, kai perkama internetu. Kalbant apie daugumą kitų produktų, DNKV gali būti remiamasi kaip teisiniu pagrindu reikalaujant, kad prekybininkai, ypač skatindami pirkti produktus internetu, informuotų vartotojus apie šiuos saugos aspektus, kurie, atsižvelgiant į produkto pobūdį, galėtų būti laikomi pagrindinėmis charakteristikomis, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 4 dalį.

Pagal 7 straipsnio 4 dalies b punktą vartotojų neinformavimas apie prekybininko adresą ir jo tapatybę nustatančius duomenis gali būti laikomas klaidinančiu informacijos neatskleidimu.

Tačiau kartais, kai informacija apie prekybininko tapatybę neatskleidžiama, ji gali būti laikoma „aiškia iš konteksto“, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 4 dalį.

Vertinant kiekvieną konkretų atvejį, prekybininko komercinio pavadinimo nurodymo gali pakakti, kad būtų įvykdytas 7 straipsnio 4 dalies reikalavimas dėl prekybininko tapatybę nustatančių duomenų. Juridinis pavadinimas turi būti nurodytas pardavimo sąlygose, tačiau jis nebūtinai laikytinas esmine informacija, kaip ji suprantama pagal 7 straipsnio 4 dalį.

Be 7 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyto reikalavimo, Vartotojų teisių direktyvoje nustatyti papildomi informavimo reikalavimai, susiję su prekybininko kontaktiniais duomenimis, būtent:

ØVartotojų teisių direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje (pardavimas prekybai skirtose patalpose) ir 6 straipsnio 1 dalyje (pardavimas ne prekybai skirtose patalpose ir nuotolinė prekyba) 171 .

E. komercijos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies c punkte reikalaujama, kad internetinių paslaugų teikėjai savo paslaugų gavėjams ir kompetentingoms institucijoms padarytų prieinamą informaciją apie „paslaugos teikėjo rekvizitus, įskaitant jo elektroninio pašto adresą, kurie padėtų su juo greitai susisiekti ir tiesiogiai bei efektyviai bendrauti.“

Todėl pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 5 dalį e. prekyba besiverčiančių prekybininkų e. pašto adresas gali būti esminė informacija. Šią informaciją turėtų būti nesunku surasti (t. y. ji turi būti ne tik bendrosiose sąlygose), ji turi būti prieinama tiesiogiai ir nuolat.

Be to, pagal Duomenų apsaugos direktyvą 95/46/EB (ir būsimąjį Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą) duomenų valdytojas privalo pateikti duomenų subjektui tam tikrą privalomą informaciją, kuri, be kita ko, apima duomenų valdytojo ir jo atstovo (jei jis yra) tapatybę (ir kontaktinius duomenis), nebent duomenų subjektas jau turi šią informaciją (išsamiau žr. 1.4.10 skirsnį).

Patirtis rodo, kad šių reikalavimų ne visada laikomasi.

Sluoksniuodami kainą (angl. drip pricing), prekybininkai prideda išlaidas vykstant pirkimo procesui, pavyzdžiui, pirmiausia parodydami kainą be mokesčių, rinkliavų ar mokėjimų arba pridėdami neišvengiamas išlaidas tik po to, kai pateikia jas kaip „pasirinktines“. Dėl to vartotojai gali priimti sprendimus dėl sandorių, kurių nebūtų priėmę, jeigu visa kaina būtų buvusi nurodyta pateikiant pirmąjį „kvietimą pirkti“. Taigi tokia veikla gali reikšti DNKV direktyvos neatitinkantį klaidinantį veiksmą ar informacijos neatskleidimą.

Kainų sluoksniavimo klausimas papildomai aptariamas 5.3 skirsnyje „Kelionės ir transportas“.

Pagal DNKV 7 straipsnio 4 dalies c punktą leidžiama naudoti „pradines kainas“, t. y. nurodyti kainą nuo konkrečios minimalios sumos, jeigu galutinė kaina dėl produkto pobūdžio „pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto“.

Tačiau minimali kaina turėtų būti reali kaina, taikytina tam tikriems produktams pagal reklamą.

Komercinė veikla, kai prekybininkai reklamuoja neegzistuojančias kainas, taip pat gali būti pažeidžiami DNKV I priedo 5 ir 6 punktai, nes tai gali būti laikoma reklama jauku (5 punktas) arba jauko pateikimu ir produkto pakeitimu (6 punktas).

Pagal 7 straipsnio 4 dalies d punktą prekybininkai turi pateikti informaciją apie apmokėjimo, pristatymo, vykdymo ir skundų nagrinėjimo tvarką, jeigu ji skiriasi nuo profesinio atidumo reikalavimų Tai reiškia, kad šią informaciją reikia rodyti tik tada, kai ši tvarka yra nepalanki vartotojui, palyginti su tam tikrų įgūdžių ir rūpestingumo standartu, kurio iš prekybininko galima pagrįstai tikėtis vartotojų atžvilgiu.

Pagal 7 straipsnio 4 dalies e punktą, jei taikytina, kvietimuose pirkti turi būti nurodyta, kad yra teisė atsisakyti produktų arba nutraukti sutartį. Pagal šį reikalavimą prekybininkai turi informuoti vartotojus apie tokių teisių buvimą, nenurodydami konkrečių jų įgyvendinimo sąlygų ir procedūrų.

Pavyzdžiui, Vartotojų teisių direktyvoje nustatyta daugiau taisyklių dėl ikisutartinės informacijos, kuri turi būti pateikiama vartotojui prieš pasirašant sutartį, pavyzdžiui, e. prekybos interneto svetainėse, kai pardavėjas atvyksta į namus arba dėl pardavimo skambina telefonu 177 . 

Pavyzdžiui, pagal minėtą direktyvą reikalaujama, kad prekybininkas pateiktų informaciją apie „visą kainą“ prieš vartotojui įsipareigojant pagal sutartį 178 . Be to, vartotojas turi teisę į visų papildomų mokėjimų grąžinimą, jeigu vartotojas nedavė aiškaus sutikimo dėl tokio mokėjimo, tačiau prekybininkas tariamai gavo jį naudodamas numatytąsias nuostatas, pvz., „iš anksto pažymėtus langelius“ 179 . 

Kalbant apie nuotolinės prekybos sutartis ar sutartis ne prekybai skirtose patalpose, prekybininkas turi pateikti informaciją apie teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo sąlygas, laikotarpį ir tvarką. Jis taip pat turi pateikti Vartotojų teisių direktyvos I priedo B dalyje pateiktą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą 180 . 

3.4.6Nemokami bandymai ir apgaulinga prenumerata

Nemokami bandymai – tai rinkodaros priemonės, kai vartotojams leidžiama užsisakyti produktą ar paslaugą nepatiriant jokių išlaidų arba tik nedideles išlaidas (t. y. mėginio pašto išlaidas).

Jeigu prekybininkas kvietime pirkti nepateikia savo adreso ir tapatybės, tai gali prieštarauti DNKV 7 straipsnio 4 dalies b punktui. Be to, pagal Vartotojų teisių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir E. komercijos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies c punktą reikalaujama, kad internetu prekiaujantys subjektai padarytų prieinamą informaciją, kurią naudodami vartotojai galėtų su jais susisiekti. Šių direktyvų reikalavimai pagal DNKV 7 straipsnio 5 dalį laikomi esmine informacija.

Jeigu prekybininkas aiškiai nenurodo vartotojams, kad, užsiregistruodami nemokamam bandymui, jie gali užsisakyti prenumeratą, jis gali pažeisti DNKV 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 7 straipsnio 4 dalies a punktą (kai pateikiamas kvietimas pirkti), nes nepateikia esminės informacijos. Atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti pažeistas ir DNKV 6 straipsnio 1 dalies a punktas.

Nepateikus informacijos apie tikrąsias nemokamų bandymų išlaidas arba pateikus ją neaiškiai gali būti pažeistas DNKV 6 straipsnio 1 dalies d punktas ir (arba) 7 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 7 straipsnio 4 dalies c punktas.

Be to, Vartotojų teisių direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje yra speciali taisyklė, kuria siekiama gerinti prenumeratos pasiūlymų skaidrumą internete. Pagal šią taisyklę, sudarant nuotolinės prekybos sutartis, informacija apie pagrindines paslaugos savybes, kainą su mokesčiais, sutarties trukmę ir vartotojų prievoles turi būti pateikta aiškiai ir pastebimai, prieš pat vartotojui pateikiant užsakymą. Be to, vartotojui reikia suteikti galimybę aiškiai suvokti, kad užsisakius jam atsiranda prievolė mokėti, pvz., aktyvuojant aiškiai pažymėtą užsakymo mygtuką.

Produkto apibūdinimas kaip „dykai“, „veltui“, „nemokamas“ ar panašiai, jei vartotojas turi mokėti už kažką kitką, išskyrus neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jos pristatymą“ yra komercinė veikla, visomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga ir todėl draudžiama pagal DNKV. Tai matyti iš direktyvos I priedo 20 punkto, kuris papildomai paaiškintas 4.4 skirsnyje.

Neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas (reikalavimas sumokėti ar atidėto mokėjimo reikalavimas už prekybininko pateiktus produktus ar reikalavimas juos grąžinti ir saugoti, kai vartotojas jų neužsakė) taip pat yra komercinė veikla, kuri visomis aplinkybėmis draudžiama pagal DNKV. Tai matyti iš direktyvos I priedo 29 punkto.

3.4.7Tam tikros informacijos pateikimas kita kalba

Pagal DNKV 7 straipsnio 2 dalį prekybininkas turi pateikti esminę informaciją aiškiai, įskaitomai ir nedviprasmiškai. Šis reikalavimas gali būti taikomas, kai esminės informacijos dalis rodoma konkrečios šalies vartotojams skirtoje interneto svetainėje konkrečia kalba, vertinant pagal kiekvieną konkretų atvejį, o kita esminės informacijos dalis pateikiama tik kita kalba standartinėse sąlygose.

Pagal Vartotojų teisių direktyvą valstybėms narėms leidžiama reikalauti su sutartimi susijusią informaciją pateikti jų valstybine kalba 183 . DNKV 7 straipsnio 5 dalyje patvirtinta, kad informaciniai reikalavimai kituose ES teisės aktuose dėl komercinių pranešimų „laikomi esminiais“. Todėl šią galimybę pasirinkusiose šalyse prekybininkas gali būti laikomas pažeidusiu ir Vartotojų teisių direktyvą, ir DNKV, jeigu vartotojui nepateikia, pavyzdžiui, sutarties patvirtinimo valstybine vartotojo šalies kalba. Tokiu atveju, kalbant apie informacijos nepateikimą atitinkama kalba ikisutartiniu sandorio etapu, Vartotojų teisių direktyva būtų viršesnė kaip konkrečiam sektoriui taikomas teisės aktas, o DNKV būtų taikoma reklamos etapu.

1.4.3 skirsnyje papildomai aptariami kiti ES informaciniai reikalavimai, pagal 7 straipsnio 5 dalį laikomi „esmine informacija“.

3.4.8Suplanuotas nusidėvėjimas

Suplanuotas nusidėvėjimas arba numatytasis nusidėvėjimas pramoninio dizaino srityje – tai komercinė politika, kai produktas sąmoningai suplanuojamas arba sukuriamas ribotam naudojimo laikotarpiui ir po kurio laiko susidėvi arba nustoja veikti.

Atsižvelgiant į DNKV, suplanuotas nusidėvėjimas savaime nėra nesąžiningas. Tačiau pagal 7 straipsnį jei prekybininkas nepraneša vartotojui, kad produktas sukurtas tik ribotam laikui, atsižvelgiant į konkrečias atskiro atvejo aplinkybes, jis gali būti laikomas nepateikusiu esminės informacijos.

Pagal esamus ES teisės aktus numatytos kovos su suplanuotu nusidėvėjimu priemonės.

Pagal Ekologinio projektavimo direktyvą 184 Komisijai leidžiama nustatyti privalomuosius būtinuosius produktų taisymo galimybių, veikimo trukmės reikalavimus ir informavimo apie numatomą veikimo trukmę reikalavimus.

Ekologinio projektavimo reikalavimai veikimo trukmės srityje taikomi kai kurių kategorijų produktams, pavyzdžiui, siurblių sudedamosioms dalims 185 ir elektros lemputėms 186 . Be to, Komisijos pasiūlymu dėl persvarstytos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistemos 187 ateityje numatyta galimybė į ES energijos vartojimo efektyvumo ženklinimą įtraukti informaciją apie produktų patvarumą.

2015 m. gruodžio mėn. priimtame ES žiedinės ekonomikos veiksmų plane 188 buvo pabrėžta, kad Komisija skatins pataisomumą, patvarumą, tinkamumą atnaujinti ir perdirbti, toliau nustatydama papildomus produktų reikalavimus pagal Ekologiško projektavimo direktyvą, ir atsižvelgdama į įvairių produktų grupių ypatybes.

Jeigu neatitiktis sutarčiai, t. y. trūkumas paaiškėja per dvejus metus nuo prekės pristatymo, vartotojas gali remtis teisine garantija pagal Vartojimo prekių pardavimo ir garantijų direktyvą 189 . Tai taikoma ir tuo atveju, kai trūkumas atsirado dėl suplanuoto nusidėvėjimo veiklos, jeigu šis suplanuotas nusidėvėjimas neatitinka sutarties. Pagal šią direktyvą per šešis mėnesius nuo pristatymo pardavėjas turi įrodyti, kad pristatant prekes jos buvo be trūkumų.

3.5Agresyvi komercinė veikla

DNKV pateikiama viena agresyvios komercinės veiklos apibrėžtis, kuri gali būti taikoma visoje ES. Pagal direktyvą prekybininkams neleidžiama taikyti tokios pardavimo technikos, kuria būtų ribojama vartotojų laisvė pasirinkti produktą ir taip iškreipiamas jų ekonominis elgesys.

Komercinė veikla yra agresyvi, kai priekabiaujama, naudojama prievarta, fizinė jėga ar pernelyg didelė įtaka. Tokia veikla gali būti laikomi veiksmai rinkodaros etapu, taip pat sudarant sandorį ir po jo sudarymo.

Nacionalinės teisės aktuose, įskaitant sutarčių ir baudžiamąją teisę, jau reglamentuotas elgesys taip pat gali būti laikomas agresyvia veikla. DNKV nustatoma papildoma apsauga, kuri gali būti taikoma panaudojant viešąsias vykdymo užtikrinimo priemones, nesant būtinybės kelti baudžiamąją ar civilinę bylą.

Pagal 9 straipsnio c punktą neteisėta laikoma veikla, kai vartotojams daroma pernelyg didelė įtaka, pavyzdžiui, kai prekybininkas pasinaudoja konkrečia nelaime ar aplinkybe, apie kurią žino, kad paveiktų vartotojo sprendimą dėl produkto.

9 straipsnio d punktu prekiautojams draudžiama sudaryti neproporcingas sutartyje nenumatytas kliūtis vartotojams, norintiems pasinaudoti sutartinėmis teisėmis, įskaitant teisę nutraukti sutartį arba pasirinkti kitą produktą ar prekiautoją. Ši nuostata visų pirma svarbi siekiant užkirsti kelią nesutartinėms kliūtims pasirinkti kitą telekomunikacijų ir energijos paslaugų sutartį.

9 straipsnio e punktas taikomas bet kokiam grasinimui imtis veiksmų, kurių neįmanoma imtis teisėtai. Agresyvi veikla dažnai pasitelkiama išnešiojamosios prekybos ar kitos prekybos vartojimo prekėmis ne pardavimui skirtose patalpose srityje, taip pat pakaitinio naudojimosi sektoriuje. Agresyvi veikla gali pasireikšti ir skolų išieškojimo sektoriuje, kai tretieji asmenys yra įgaliojami išieškoti skolas. Nepagrįstų ar neproporcingų kliūčių, apsunkinančių vartotojų perėjimą pas konkurentą, sudarymą taip pat reikėtų laikyti agresyvia veikla.

8 ir 9 straipsniuose nustatytos bendrosios taisyklės papildytos aštuoniais konkrečiais agresyvios veiklos atvejais, vadinamais „juoduoju sąrašu“ ir draudžiamais visomis aplinkybėmis. Kai kurie iš šių atvejų papildomai aptariami 4 skyriuje „Juodasis komercinės veiklos sąrašas“. Tam tikra veikla, nukreipta į pagyvenusius žmones, pavyzdžiui, agresyvūs išnešiojamosios prekybos metodai, aptariama 2.6 skyriuje dėl pažeidžiamų vartotojų.

4.Juodasis komercinės veiklos sąrašas (I priedas)

I priedo sąrašas buvo sudarytas tam, kad vykdymo užtikrinimo institucijos, prekybininkai, rinkodaros specialistai ir klientai nustatytų tam tikrą veiklą ir greičiau į ją reaguotų vykdymo užtikrinimo priemonėmis. Taip padidinamas teisinis tikrumas. Jeigu galima įrodyti, kad prekybininkas vykdė į juodąjį sąrašą įtrauktą veiklą, nacionalinės vykdymo užtikrinimo institucijos gali imtis veiksmų ir nubausti prekybininką, neprivalėdamos taikyti kiekvienam konkrečiam atvejui skirtos patikros (t. y. vertinti tikėtiną veiklos poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui).

Be toliau apibūdintos į juodąjį sąrašą įtrauktos komercinės veiklos, 5.1.6 skirsnyje apibūdinama kai kuri į DNKV I priedą įtraukta veikla, kuri galėtų būti labai svarbi ekologiškumo teiginiams.

4.1Produktai, kurie negali būti legaliai parduoti – 9 punktu draudžiama komercinė veikla

Šia nuostata siekiama uždrausti prekybininkams prekiauti produktais ar paslaugomis, tinkamai neinformavus vartotojų apie tam tikras teisės normas, kuriomis prekyba šiais produktais ar paslaugomis, jų laikymas ar naudojimasis jais gali būti ribojama. Tai yra produktai ar paslaugos, kurias pardavinėti draudžiama ar neteisėta visais atvejais, pavyzdžiui, nelegalūs narkotikai. Kadangi ši veikla dažnai yra nusikalstama ir (arba) ja verčiasi nesąžiningi subjektai, ją nesunku nustatyti.

Tokia veikla paprastai pažeidžiami ir kiti įstatymai, kurie dažniau yra specialieji ir viršesni už DNKV.

Antroji draudžiamos komercinės veiklos kategorija susijusi su produktais ar paslaugomis, kurie patys nėra neteisėti ir gali būti reklamuojami ir parduodami, tačiau tik laikantis tam tikrų reikalavimų ir (arba) apribojimų.

4.2Piramidės pobūdžio sistemos – 14 punktu draudžiama komercinė veikla

Ši veikla uždrausta siekiant neleisti prekybininkams įtraukti vartotojų į sistemą, pažadant jiems atlygį, nors iš tikrųjų vartotojui būtų atlyginama pirmiausia už naujų narių įtraukimą į sistemą, o ne už produktų pardavimą ar vartojimą. Paprastai piramidės sistema sukuriama taip, kad naudą gautų tik jos viršūnėje esantys organizatoriai, o įdarbinti vartotojai paprastai neturi jokios pagrįstos galimybės susigrąžinti savo investicijų. Teisingumo Teismas yra patikslinęs sąlygas, kuriomis prekybos skatinimo sistemą galima laikyti „piramidės pobūdžio skatinimo sistema“, kaip ji suprantama pagal I priedo 14 punktą. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad:

„piramidės pobūdžio skatinimo sistemų draudimas grindžiamas trimis bendromis sąlygomis. Pirma, toks skatinimas grindžiamas pažadu, kad vartotojas turės galimybę gauti ekonominės naudos. Antra, šio pažado tesėjimas priklauso nuo kitų vartotojų įtraukimo į sistemą. Galiausiai, trečia, didžioji dalis pajamų, iš kurių išmokamas vartotojams pažadėtas atlygis, gaunama ne iš realios ekonominės veiklos“ 198 .

Toje pat byloje Teisingumo Teismas patikslino, kad:

„piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą“ 199 . 

Toje byloje bendrovė reklamavo premiją naujiems klientams už kiekvieną jam padedant įregistruotą klientą. Naujai įregistruotas klientas turėjo sumokėti registracijos mokestį. Teisingumo Teismas suabejojo, ar vartotojo galimybę gauti kompensaciją pirmiausia lėmė kitų vartotojų įtraukimas į sistemą, pažymėdamas, kad tik nedidelė esamiems nariams mokamos premijos dalis buvo finansuojama iš piniginio atlygio, kurį turėjo mokėti nauji nariai. Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad nors konkreti veikla nėra draudžiama pagal I priedo nuostatas, vis vien gali būti konstatuota, kad ji yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal bendrąsias direktyvos nuostatas (5–9 straipsnius).

Hierarchinės struktūros, kaip antai piramidės pobūdžio sistemos yra sudėtingi dariniai ir gali būti sunku apskaičiuoti, kiek naudos bendrovė gauna iš naujų narių. Be to, esamų narių gautam atlygiui apskaičiuoti gali būti taikomi skirtingi metodai.

Atrodo, kad reikia skirti 14 punktu uždraustą komercinę veiklą, kai dalyviai uždirba daugiausia arba vien tik iš naujų dalyvių įtraukimo į programą, ir daugiapakopę rinkodarą, kai pardavėjams paprastai atlyginama už jų asmeninį pardavimo rezultatą bei už jų pritrauktų kitų žmonių gautą pardavimo rezultatą.

Be to, sunku atskirti vartotojus ir prekybininkus: kai vartotojas įsitraukia į sistemą, jis galėtų būti laikomas prekybininku nuo tada, kai pradeda šią sistemą reklamuoti, ir tada DNKV nustatytas draudimas, susijęs su profesiniu elgesiu pagal šią sistemą, pradedamas taikyti jam pačiam 204 . 

4.3Produktai, kurie gydo ligas, funkcinius sutrikimus ar išsigimimą – 17 punktu draudžiama komercinė veikla

Šis draudimas taikytinas tais atvejais, kai prekybininkas tvirtina, kad jo produktas ar paslauga gali išgydyti tam tikrą fizinę ar psichinę ligą arba pagerinti ligonio būklę.

Tokiems teiginiams jau iš dalies taikomi specialieji ES teisės aktai. DNKV taip pat neturi poveikio ES taisyklėms dėl produktų savybių, turinčių įtaką sveikatai. Todėl 17 punktas taikomas tik papildomai, šalia esamų ES taisyklių dėl su sveikata ir sveikatingumu susijusių teiginių. Tačiau klaidinančią komercinę veiklą, susijusią su sveikatos ir sveikatingumo produktais, vis dėlto galima vertinti vadovaujantis DNKV 6 straipsniu (pvz., tais atvejais, kai klaidina visas produkto pristatymas).

Pirmiausia draudimas taikomas visiems teiginiams, susijusiems su fizinėmis būklėmis, kurios medicinoje laikomos patologija, funkciniu sutrikimu ar išsigimimu. Tačiau, kadangi šie teiginiai taip pat reglamentuojami konkretiems sektoriams skirtais ES teisės aktais, 17 punktas turi mažą praktinę reikšmę šiai veiklai.

Iš tiesų pagal Maisto informacijos reglamentą 206 prekybininko vartotojui teikiamoje informacijoje apie maistą „maisto produktams neturi būti priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės ar gydomosios savybės arba daroma į jas nuoroda“. Ši bendra nuostata taikoma maisto verslo operatoriams visais maisto tiekimo grandinės etapais, kai jų veikla susijusi su informacijos apie maistą teikimu vartotojams.

Terminas „informacija apie maistą“ reiškia informaciją apie maisto produktą, pateikiamą etiketėje, kitoje kartu pateikiamoje medžiagoje ar kitomis priemonėmis, įskaitant šiuolaikinių technologijų priemones arba žodinę komunikaciją.

Be to, ES Teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą reglamente nustatomos išsamios taisyklės dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą vartojimo komerciniuose pranešimuose, pavyzdžiui, reklamoje 207 . Pagal šį reglamentą teiginiai, kad produktas turi tam tikrų naudingų maistinių savybių („teiginiai apie maistingumą“) arba kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos („teiginiai apie sveikumą“) negali būti pateikiami be išankstinio ES leidimo. Reglamente taip pat konkrečiai draudžiami tokie teiginiai apie sveikumą 208 :

Øteiginiai, kuriais daroma užuomina, kad sveikatai gali būti padarytas poveikis dėl to maisto produkto nevartojimo;

Øteiginiai, nurodantys kiek ir kaip greitai galima numesti svorio;

Øteiginiai, darantys nuorodą į atskirų gydytojų ar sveikatos srities specialistų bei kitų asociacijų rekomendacijas.

Su sveikata susijusiems teiginiams taip pat taikomi sveikatą ir farmaciją reglamentuojantys ES teisės aktai. Direktyvos 2001/83/EB dėl vaistų 209 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad vaistas gali būti pateiktas valstybės narės rinkai tik jeigu yra išduotas leidimas juo prekiauti. Šioje direktyvoje taip pat pateikiamos specialiosios nuostatos dėl vaistų reklamos visuomenei, kuri turi būti: 210  

Øpateikiama tokiu būdu, kad būtų aišku, jog skelbiama informacija yra reklama ir pristatomas produktas yra vaistai;

Øpateikti tokią būtiną informaciją:

ovaistų pavadinimą, taip pat bendrąjį pavadinimą, jei vaistuose yra tik viena veiklioji medžiaga,

obūtiną informaciją apie teisingą vaistų vartojimą,

oaiškų ir įskaitomą raginimą atidžiai perskaityti instrukciją, kuri pateikiama informaciniame lapelyje arba yra išspausdinta ant išorinės pakuotės dalies.

Be to, Direktyvos 2001/83/EB 90 straipsnio a–k punktuose draudžiama tam tikra reklamos technika. Pavyzdžiui, reklamuojant vaistą visuomenei neturi būti pateikiama informacija, kuri:

a)sudaro įspūdį, kad nebūtina gydytojo konsultacija ar operacija, ypač nurodant diagnozę ar siūlant gydymui vaistų įsigyti paštu;

b)teigia, kad vartojant vaistą garantuojamas jų poveikis, nėra žalingo poveikio arba kad jie veikia geriau ar taip pat kaip kitas gydymo būdas arba vaistai;

c)teigia, kad vartojant vaistą gali pagerėti sveikata.

Taip pat yra nustatyti konkretūs vaistų ir medicininio gydymo reklamos apribojimai (t. y. draudimai). Jie daugiausia taikomi specialistų, t. y. prekybininkų ir gydytojų tarpusavio santykiams. Produkto ir (arba) gydymo parinkimas priklauso nuo jį išrašančio gydytojo ar specialisto. Klaidinančiai šios srities reklamai (nesvarbu, ar prekybininkas turi leidimą, ar ne) taikomos galiojančios ES ir nacionalinės taisyklės. Tokiu atveju pradeda veikti atitinkamos vykdymo ir sankcijų sistemos. Šios taisyklės yra viršesnės už DNKV.

17 punktu draudžiama komercinė veikla taip pat apima tokius produktus ar paslaugas kaip kosmetika, estetinės procedūros, sveikatingumo produktai ir pan. Pagal pardavimo būdą šie produktai ir paslaugos yra skirti kaip nors pagerinti žmogaus ar gyvūno fizinę būklę, tačiau jų rinkodarai nebūtinai taikomi konkretiems sektoriams skirti ES teisės aktai.

Kalbant apie kosmetikos gaminius, Reglamento Nr. 1223/2009 dėl kosmetikos gaminių 211 20 straipsnio 1 dalyje valstybių narių reikalaujama uždrausti ženklinant, pateikiant rinkai ir reklamuojant kosmetikos gaminius vartoti formuluotes, pavadinimus, prekių ženklus, atvaizdus ar kitus (vaizdinius ar kitus) žymenis, kuriais užsimenama apie atitinkamo produkto savybę, kurios jis neturi.

Jeigu prekybininkas nepateikia atitinkamų ir reikšmingų įrodymų dėl fizinio poveikio, kurio vartotojas gali tikėtis vartodamas gaminį, tai bus laikoma 17 punktu draudžiama komercine veikla, remiantis tuo, kad buvo pateiktas melagingas teiginys, jeigu jam netaikomi konkretiems sektoriams skirti ES teisės aktai.

Kad tokie teiginiai nebūtų uždrausti, prireikus visus tokius faktinius teiginius prekybininkai turi pajėgti moksliškai pagrįsti.

Tai, kad įrodinėti privalo prekybininkas, atitinka DNKV 12 straipsnyje bendrai apibrėžtą principą, kad „valstybės narės privalo teismams ir administracinėms institucijoms suteikti įgaliojimus, kurie <...> civilinėse ir administracinėse bylose įgalintų juos: a) reikalauti, kad prekybininkas pateiktų įrodymus dėl su komercine veikla susijusių faktinių pareiškimų tikslumo, jei, atsižvelgiant į prekybininko ar kitos bylos šalies teisėtus interesus, toks reikalavimas pagal tam tikros bylos aplinkybes atrodo tikslingas“.

4.4Žodžio „nemokamai“ vartojimas – 20 punktu draudžiama komercinė veikla

Šis draudimas grindžiamas prielaida, kad vartotojai tikisi, jog teiginį „nemokamai“ reikia suprasti tiesiogiai, t. y. kad jie kažką gaus nieko nesumokėję. Tai reiškia, kad pasiūlymą galima laikyti nemokamu tik jeigu vartotojai nemoka už nieką kitą, išskyrus:

a)minimalias neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą (pvz., siuntimą paštu pagal galiojantį įkainį, telefono skambučio išlaidas ne didesniu nei vietos tarifu ar neišvengiamas minimalias SMS žinutės siuntimo išlaidas);

b)faktines pervežimo ar pristatymo išlaidas;

c)kelionės išlaidas, patiriamas vykstant atsiimti siūlomo produkto, ir kitas su tuo susijusias išlaidas.

Todėl prekybininkai neturi teisės imti mokesčio už produkto, kuris reklamuojamas kaip „nemokamas“, supakavimą, užsakymo vykdymą ar administravimą. Pateikdami „nemokamus“ pasiūlymus, prekybininkai taip pat turėtų aiškiai visoje medžiagoje nurodyti, kiek vartotojas yra atsakingas už visas neišvengiamas išlaidas, kaip nurodyta pirmiau.

Nustatyti, ar komercinė veikla yra nesąžininga, sunkiau jei žodis „nemokamas“ vartojamas sudėtiniuose pasiūlymuose, t. y. komerciniuose pasiūlymuose, į kuriuos įtrauktas daugiau negu vienas produktas ar paslauga. Paprastai sudėtiniai pasiūlymai yra pasiūlymai pirkti su sąlyga arba pasiūlymai pirkti rinkinį.

Toliau nurodyti kai kurie principai, į kuriuos nacionalinės institucijos galėtų atsižvelgti, vertindamos sudėtinius pasiūlymus. Jie iš esmės jau įtvirtinti kai kuriuose reklamos reguliavimo kodeksuose:

Øprekybininkai neturi teisės mėginti padengti savo išlaidas prastindami produkto, kurį būtina pirkti norint gauti kitą produktą nemokamai, kokybę ar sudėtį ar dirbtinai padidindami šio produkto kainą;

Øprekybininkai negali vadinti vienos rinkinio dalių nemokama, jei jos kaina įtraukta į rinkinio kainą.

Šiuo draudimu prekybininkams nedraudžiama vartoti žodžio „nemokamai“ pateikiant pasiūlymus pirkti su sąlyga, jeigu vartotojai turi kažką pirkti papildomai (t. y. pasiūlymai „pirk vieną – kitą gausi nemokamai“), su sąlyga, kad:

I.vartotojams aiškiai nurodoma, kad jie turi apmokėti visas išlaidas;

II.mokamos prekės kokybė ir sudėtis nėra prastesnė už įprastą; ir

III.mokamos prekės kaina nėra dirbtinai padidinta, siekiant padengti sąnaudas, patirtas dėl nemokamai pridedamos prekės.

Pagrindinis pasiūlymo pirkti su sąlyga požymis – tai, kad „nemokamu“ vadinamas produktas turi būti tikrai atskiras nuo produkto, už kurį vartotojas turi sumokėti, ir pridedamas papildomai.

Taigi pateikdami tokius pasiūlymus pirkti su sąlyga prekybininkai turi galėti įrodyti:

I.kad nemokamas produktas tikrai pridedamas papildomai prie kito produkto ar produktų, paprastai parduodamų už tokią kainą, arba kad nemokamas produktas iš esmės gali būti parduodamas atskirai, be mokamo produkto ar produktų;

II.kad nemokamą produktą jie pateikia kartu su mokamu produktu (-ais) tik jeigu vartotojas laikosi reklaminės kampanijos sąlygų; ir

III.kad atskira produkto ar produktų kaina vartotojui žinoma, ir kad ši kaina vienoda, nesvarbu ar nemokamas produktas pridedamas, ar ne.

I straipsnio 20 punkte žodį „nemokamai“ draudžiama vartoti siekiant apibūdinti atskirą siūlomo rinkinio elementą, jeigu šio elemento kaina įtraukta į rinkinio kainą. „Rinkinio pasiūlymas“ yra iš anksto suformuotas tam tikrų elementų komplektas, siūlomas pirkti už vieną kainą. Tokiu atveju vartotojai negali pasirinkti, kiek elementų bus rinkinyje už nurodytą kainą.

Tačiau kartais prekybininkai papildo įprastus rinkinius naujais elementais, nepadidindami visos rinkinio kainos ir nepablogindami rinkinyje jau esančių elementų kokybės ar sudėties.

Tokiu atveju vartotojai paprastai mano, kad šis elementas buvo įtrauktas į rinkinį, ir nuo to momento rinkinys padidėjo. Tačiau jei pridėjus naują elementą rinkinio kaina pakyla arba kokybė ar sudėtis pabloginama, šio elemento vadinti nemokamu negalima.

Tai, kad kartais pasiūlymai susiję su išankstiniu vienkartiniu mokesčiu, pavyzdžiui, įrangos įsigijimo ar įrengimo, nereiškia, kad teiginys, jog sutartyje nenumatyti produktai ar paslaugos suteikiami nemokamai, kaip apibrėžta I priedo 20 punkte, yra klaidingas.

Pavyzdžiui, žiūrėti nekoduotus televizijos kanalus vartotojai gali tik turėdami skaitmeninius imtuvus, o naudotis telefono ryšio paslaugų rinkiniais – tik turėdami telefono liniją.

Be to, trečiajam asmeniui mokamas pajungimo mokestis už interneto paslaugų aktyvavimą, taip pat nereiškia, kad teiginys apie nemokamą interneto ryšio paslaugą yra klaidingas – su sąlyga, kad šis mokestis nėra dirbtinai padidintas, siekiant padengti nemokamos paslaugos sąnaudas. Vis dėlto prekybininkai turi visada tinkamai informuoti vartotojus apie visus tokius išankstinius mokesčius. Produktus siūlyti „nemokamai“ labai populiaru interneto sektoriuje. Tačiau daugumą tokių paslaugų vartotojai gali gauti tik pateikę savo asmens duomenis, pavyzdžiui, nurodę savo tapatybę ir e. pašto adresą. Šioje srityje DNKV sąveikauja su Europos duomenų apsaugos teisės aktais.

Kaip pažymėta 1.4.9 skirsnyje dėl sąveikos su ES duomenų apsaugos taisyklėmis, vis labiau įsisąmoninama informacijos, susijusios su vartotojų prioritetais, asmens duomenimis ir kitu naudotojų sukurtu turiniu, ekonominė vertė. Šių produktų pateikimas kaip „nemokamų“, nenurodant vartotojams, kaip bus naudojami jų prioritetai, asmens duomenys ir naudotojo sukurtas turinys, tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikoma klaidinančia veikla.

DNKV taikymas žaidimams, kurie reklamuojami kaip „nemokami“, tačiau kartu siūlomos programėlės priepirkos, išsamiau aptariamas 5.2.4 skirsnyje „Mobiliųjų programėlių parduotuvės“.

4.5Atkakli rinkodara nuotoliniu būdu – 26 punktu draudžiama komercinė veikla

Šiuo draudimu vartotojus siekiama apsaugoti nuo įkyrių raginimų naudojant nuotolines rinkodaros priemones. I priedo 26 punkte nuotolinė rinkodara savaime nėra draudžiama, veikiau yra draudžiami atkaklūs ir nepageidaujami raginimai.

Specialiosios taisyklės dėl nepageidaujamų pranešimų naudojant elektroninių ryšių tinklus (t. y. telefonu arba e. paštu) nustatytos E. privatumo direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnyje. Skambinimo automatai, faksas ar e. paštas gali būti naudojami tiesioginei rinkodarai siekiant susisiekti tik su išankstinį sutikimą davusiais naudotojais. Šios konkrečiam sektoriui skirtos nuostatos yra viršesnės už DNKV, t. y. tokie raginimai neturi būti atkaklūs ir valstybės narės turi bausti už raginimus nuo pat pirmo skambučio ar e. laiško.

Paštu ir kitomis spausdintomis reklamos priemonėmis vykdomai rinkodarai panašių konkrečiam sektoriui skirtų ES taisyklių nėra. Ši sritis išsamiai reglamentuota DNKV, konkrečiai I priedo 26 punktu. Todėl nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis draudžiama visų rūšių neadresuota spausdinta reklama, reglamentuojama daugiau nei visiškai suderintomis DNKV nuostatomis, nebent vartotojai duoda išankstinį sutikimą (galimybės pasirinkti sąlyga).

Toks draudimas būtų leidžiamas tik jei jis nepatektų į direktyvos taikymo sritį, t. y. juo nebūtų siekiama apsaugoti vartotojų ekonominius interesus.

Kai kurios valstybės narės tokius draudimus grindė įvairiais motyvais, pvz., siekiu apsaugoti aplinką (sumažinti rinkodaros medžiagai sunaudojamo popieriaus kiekį).

Jeigu duomenų valdytojas rinkodaros tikslais naudoja asmens duomenis (pvz., gavėjo pavadinimą, vardą, pavardę ir (arba) adresą ar kitus asmens, kurio tapatybę galima nustatyti, duomenis), tai yra duomenų tvarkymas pagal ES duomenų apsaugos teisę.

Turi būti laikomasi Duomenų apsaugos direktyvoje (95/46/EB) numatytų garantijų ir įpareigojimų, įskaitant įpareigojimą informuoti asmenis apie duomenų tvarkymą prieš imantis bet kokios rinkodaros ir suteikiant asmenims galimybę prieštarauti jų asmens duomenų tvarkymui šiuo tikslu 218 .

4.6Vaikams skirtas tiesioginis raginimas pirkti – 28 punktu draudžiama komercinė veikla 

Šis draudimas apima tiesioginį spaudimą vaikams pirkti produktą arba įtikinėti suaugusius pirkti daiktus savo vaikams (vaikų įtaka vartotojiškam tėvų elgesiui, angl. „pester power“). Dėl šio draudimo daug prekybininkų nuolat kartoja, kad vaikams skirtą rinkodarą gali būti sunku atskirti nuo kitiems vartotojams skirtos rinkodaros. Be to, kartais gali būti neaišku, ar komercinė veikla apima vaikams skirtą tiesioginį raginimą.

Vis dėlto tikrinti, ar komercinei veiklai taikomas I priedo 28 punktas, reikia atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Nacionalinei vykdymo užtikrinimo institucijai ar teismui nėra privalomas paties prekybininko pateiktas atitinkamos komercinės veiklos tikslinės grupės apibrėžimas, nors į jį ir gali būti atsižvelgta.

Kai kurios nacionalinės institucijos yra nustačiusios kriterijus, kuriais vadovaudamosi jos konkrečiu atveju vertina, ar komercinė veikla apima vaikams skirtus tiesioginius raginimus.

Pavyzdžiui, 2014 m. sausio mėn. Jungtinės Karalystės Office of Fair Trading paskelbtuose „Internetinių ir programėlių žaidimų principuose“ 222 pateikiamas toks komercinės veiklos pavyzdys: tikėtina, kad ši komercinė veikla „daugiau ar mažiau atitinka“ vaikams skirto tiesioginio raginimo draudimą:

„Per žaidimą, kuris gali būti patrauklus vaikams, reikalaujama, kad vartotojas „leistų“ žaidimo valiutą, kurią galima užsidirbti žaidžiant žaidimą arba nusipirkti už tikrus pinigus. Vartotojui pritrūkus šios žaidimo valiutos, jis žaidime pateikiamais teiginiais arba vaizdais raginamas, skatinamas arba kurstomas, pavyzdžiui, „pirkti daugiau“, apsilankyti parduotuvėje ir „įsigyti daugiau“ arba „tapti nariu“.

Šie Jungtinėje Karalystėje nustatyti principai apima toliau nurodytus kriterijus, taikomus nustatant, ar žaidimai gali būti patrauklūs vaikams:

„Galima pagrįstai numatyti, ar žaidimas gali būti patrauklus vaikams dėl savo turinio, stiliaus ir (arba) pristatymo. Prieš kuriant vartotojams pateikiamus komercinius pranešimus ir sprendžiant, ar įtraukti tiesioginį raginimą, reikėtų atsižvelgti į tikėtiną auditoriją. Reikšmingas lemiamas veiksnys yra tai, ar yra žinoma, kad vaikai žaidžia šį žaidimą ir ar žaidimas yra parduodamas vaikams. Tačiau toliau pateiktame orientaciniame ir neišsamiame sąraše išvardyti ir kiti veiksniai ar požymiai, kurie gali rodyti, kad žaidimas gali būti patrauklus vaikams:

•herojų, kurie yra populiarūs tarp vaikų arba gali būti jiems patrauklūs, įtraukimas;

•animacinius filmukus primenanti grafika;

•ryškios spalvos;

•paprastas žaidimo procesas ir (arba) kalba;

•žaidimas susijęs su veikla, kuri gali būti patraukli vaikams arba populiari tarp vaikų;

•žaidimą gali parsisiųsti, užsiregistruoti arba nusipirkti bet kas, netaikant jokio amžiaus apribojimo;

•žaidimas pateikiamas programėlių parduotuvės vaikų skiltyje.“

Kaip nurodė Šiaurės šalių vartotojų ombudsmenas 223 :

„Prekybininkai neturi tiesiogiai raginti ar kviesti vaikų pirkti ar įtikinėti jų tėvus ar kitus suaugusiuosius pirkti prekybininkų produktus. Tai, ar rinkodaros veikla vaikai raginami arba kviečiami pirkti, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju. Šis vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į paties vaiko perspektyvą, turint omenyje jo amžių, raidą ir kitus veiksnius, dėl kurių vaikai yra ypač pažeidžiami. Be kitų dalykų, svarbu tai:

•kaip aiškiai yra suformuluotas raginimas pirkti, įskaitant sudaromą įspūdį. Rinkodaros veikla pateikiant tokį tekstą: „eik nusipirk knygą“ arba „paprašyk mamos išrinkti produktą artimiausioje parduotuvėje“ bus laikoma tiesioginiu raginimu pirkti;

•kaip rinkodaros veikla yra nukreipta į vaikus. Pavyzdžiui, ar rinkodaros pranešimai siunčiami naudojant priemones, kurios yra tiesiogiai ir individualiai skirtos vaikams?

•Ar lengva nusipirkti reklamuojamą produktą? Pavyzdžiui, ar produktą galima nusipirkti spustelėjus nuorodą? Rinkodara pateikiant tekstą „pirkti čia“ ir nuorodos pateikimas į puslapį, kuriame galima nusipirkti produktą, bus laikomas tiesioginiu raginimu pirkti.“

2013 ir 2014 m. Europos nacionalinės vartotojų apsaugos institucijos, veikdamos per Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklą (Consumer Protection Cooperation, CPC), ėmėsi bendrų vykdymo užtikrinimo veiksmų dėl internetinių žaidimų, kuriuose žaidžiant siūloma ką nors nusipirkti (programėlių priepirkos) ir kurie gali būti patrauklūs vaikams arba kuriuos gali žaisti vaikai 224 . 

2014 m. liepos mėn. priimtame bendrosios pozicijos dokumente CPC institucijos laikėsi nuomonės, kad DNKV 5 straipsnio 3 ir 5 dalys ir I priedo 28 punktas taikomi žaidimams, kurie gali būti patrauklūs vaikams, o ne tik tiems žaidimams, kurie yra skirti vien arba būtent vaikams. Žaidimas arba programėlė ir juose esantis raginimas gali būti laikomas skirtas vaikams, kaip tai suprantama pagal I priedo 28 punktą, jeigu galima pagrįstai tikėtis, jog prekybininkas numatys, kad jis gali būti patrauklus vaikams.

4.7Dovanos – 31 punktu draudžiama komercinė veikla

Pirmosios kategorijos atvejus (t. y. kai nėra jokios dovanos) vertinti gana paprasta. Paisydami šio draudimo, prekybininkai visada privalo sugebėti pagrįsti, kad dovana, dovanos ar kita lygiavertė nauda buvo suteikta vartotojui būtent taip, kaip nurodyta vartotojui pateiktoje informacijoje. Priešingu atveju atitinkama jo komercinė veikla bus uždrausta.

Antroji 31 punkto dalis (t. y. už dovaną arba naudą vartotojas turi sumokėti pinigų arba patirti išlaidų) apima nesąžiningą veiklą, kai vartotojai, pavyzdžiui, informuojami apie tai, kad laimėjo dovaną, tačiau, norėdami ją atsiimti, turi paskambinti padidinto tarifo telefono numeriu, arba jeigu vartotojams iš pradžių pranešama, kad jie laimėjo dovaną, tačiau vėliau jie sužino, kad, norėdami gauti reklamuojamą dovaną arba lygiavertę naudą, privalo užsisakyti kitą prekę ar paslaugą.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad net jeigu vartotojui tenkančios dovanos atsiėmimo sąnaudos (t. y. prašyti pateikti informaciją apie šios dovanos pobūdį arba ją gauti) yra minimalios, pavyzdžiui, kaip yra kalbant apie pašto ženklą, palyginti su dovanos verte, ir neatsižvelgiant į tai, ar prekybininkas gauna kokią nors naudą dėl šių sąnaudų padengimo, ši veikla yra draudžiama pagal I priedo 31 punktą 227 .

5.DNKV taikymas konkretiems sektoriams

5.1Ekologiškumo teiginiai

Apie ekologiškumo teiginius (angl. environmental claims arba green claims) kalbama tada, kai komerciniais pranešimais, rinkodaros ar reklamos priemonėmis tiesiogiai arba netiesiogiai sudaromas įspūdis, kad produktas ar paslauga turi teigiamą poveikį aplinkai, neturi poveikio aplinkai arba kenkia jai mažiau nei konkurentų prekės ar paslaugos.

Tokie teiginiai gali būti susiję su produkto sudėtimi, gamybos metodais, galimais jo sunaikinimo būdais ir galimybe juo naudojantis sumažinti energijos suvartojimą bei taršą.

Jei šie teiginiai neteisingi arba neįrodomi, jų naudojimas dažnai vadinamas „ekologiniu manipuliavimu“ (angl. greenwashing).

Ekologinis manipuliavimas gali būti siejamas su visų rūšių įmonių ir vartotojų tarpusavio komercine veikla, susijusia su prekių ar paslaugų ekologiškomis savybėmis. Atsižvelgiant į aplinkybes, tai gali būti bet kokie organizacijos teiginiai, informacija, simboliai, logotipai, grafika ir prekių ženklai, jų sąveika su spalvomis, ant pakuotės, ženklinimo, reklamoje, visose žiniasklaidos priemonėse (įskaitant interneto svetaines), jeigu organizacija laikoma „prekybininku“ ir verčiasi vartotojams skirta komercine veikla.

DNKV nėra specialiųjų taisyklių dėl ekologiškumo teiginių Tačiau joje numatytas teisinis pagrindas, skirtas užtikrinti, kad prekybininkai vartotojams neteiktų nesąžiningų ekologiškumo teiginių. Pagal DNKV nėra atgrasoma nuo ekologiškumo teiginių vartojimo.

Priešingai, DNKV gali padėti prekybininkams investuoti į jų produktų aplinkosauginį veiksmingumą, suteikiant jiems galimybę skaidriai pranešti apie šias pastangas vartotojams ir neleidžiant konkurentams vartoti klaidinančių ekologiškumo teiginių.

5.1.1Sąveika su kitais ES teisės aktais dėl ekologiškumo teiginių

Kaip pažymėta 1.4 skirsnyje, svarbiausios yra DNKV 3 straipsnio 4 dalis ir 10 konstatuojamoji dalis.

Pagal šiose nuostatose įtvirtintą principą DNKV yra kaip „saugumo garantas“, ja siekiama papildyti kitus ES teisės aktus, užtikrinant, kad visuose sektoriuose būtų išlaikytas aukštas bendras vartotojų apsaugos nuo nesąžiningos komercinės veiklos lygis.

Konkrečių ES teisės aktų dėl ekologiškumo teiginių pavyzdžiai:

·Direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo 229 ; 

·Direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo 230 ;

·Reglamentas (EB) Nr. 1222/2009 dėl padangų ženklinimo atsižvelgiant į degalų naudojimo efektyvumą ir kitus esminius parametrus 231 ;

·Direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus bendrųjų rinkos taisyklių 232 ;

·Direktyva 2009/125/EB, nustatanti ekologinio projektavimo reikalavimų su energija susijusiems gaminiams nustatymo sistemą 233 ; 

·Reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo 234 .

Toliau pateikiami keli DNKV ir specialiųjų ES teisės aktų dėl ekologiškumo teiginių sąveikos pavyzdžiai:

5.1.2Pagrindiniai principai: DNKV 6, 7 ir 12 straipsniai, taikomi ekologiškumo teiginiams

DNKV nuostatų taikymą ekologiškumo teiginiams galima apibendrinti šiais dviem principais:

I.pagal bendrąsias DNKV nuostatas, ypač jos 6 ir 7 straipsnius, prekybininkų ekologiškumo teiginiai turi būti pateikiami aiškiai, konkrečiai, tiksliai ir nedviprasmiškai, siekiant užtikrinti, kad vartotojai nebūtų klaidinami;

II.pagal DNKV 12 straipsnį prekybininkai turi turėti įrodymų savo teiginiams pagrįsti ir būti pasirengę suprantamai pateikti juos kompetentingoms vykdymą užtikrinančioms institucijoms, jeigu teiginys ginčijamas.

Šie principai taip pat paminėti keliuose nacionaliniuose rekomendaciniuose dokumentuose dėl ekologiškumo teiginių, būtent Danijos ekologiškumo ir kitų rinkodaros teiginių vartojimo gairėse 243 , Jungtinės Karalystės ekologiškumo teiginių gairėse 244  ir Prancūzijos praktiniame ekologiškumo teiginių vadove prekybininkams ir vartotojams 245 . 

Kiti naudingi kriterijai ir pavyzdžiai pateikiami 2000 m. Komisijos paskelbtose ekologiškumo teiginių formulavimo ir vertinimo gairėse 250 . Tarptautinį ISO 14021-1999 standartą atitinkančiose gairėse nurodomi ekologiškumo teiginiai, kuriuos reikėtų laikyti klaidinančiais.

5.1.3DNKV 6 straipsnio taikymas ekologiškumo teiginiams

Iš DNKV 6 straipsnio galima spręsti, kad vartotojai turi galėti pasitikėti prekybininkų pateikiamais ekologiškumo teiginiais. Todėl, kad ekologiškumo teiginiai nebūtų klaidinantys, juos reikia formuluoti aiškiai, konkrečiai, nedviprasmiškai ir tiksliai.

Ekologiškumo teiginys gali klaidinti, jeigu jame „yra apgaulingos informacijos, ir dėl to jis yra neteisingas“ dėl vieno iš 6 straipsnio 1 dalies a–g punktuose išvardytų elementų.

Ekologiškumo teiginys taip pat gali klaidinti, jeigu dėl vieno iš 6 straipsnio 1 dalies a–g punktuose išvardytų aspektų juo „apgaudinėjamas arba gali būti apgautas vidutinis vartotojas, nors informacija ir yra faktiškai tiksli“.

Ekologiškumo teiginiai gali būti klaidinantys, jeigu jie grindžiami neapibrėžtais ir bendrais pareiškimais apie naudą aplinkai, pavyzdžiui, „nekenkia aplinkai“, „ekologiškas“, „nekenkia gamtai“, „tausus“, „teisingas aplinkai“, „nekenkia klimatui“ arba „švelnus aplinkai“.

Tokiems teiginiams galėtų būti taikomi DNKV 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktai, jeigu jie gali apgauti vidutinį vartotoją ir paskatinti jį priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Neapibrėžtus ir bendrus teiginius gali būti sunku ar net neįmanoma įrodyti. Kartu jie gali sudaryti vartotojams įspūdį, kad prekybininko produktas ar veikla neturi neigiamo poveikio arba turi tik teigiamą poveikį aplinkai. Nacionaliniu lygmeniu imtasi tam tikrų veiksmų dėl nepagrįstų, neapibrėžtų ir bendrų ekologiškumo teiginių.

Vertinant ekologiškumo teiginį, reikšmę turi svarbiausi produkto poveikio aplinkai aspektai per jo gyvavimo ciklą, įskaitant jo tiekimo grandinę. Ekologiškumo teiginiai turėtų būti susiję su aspektais, kurie yra reikšmingi produkto poveikiui aplinkai 256 .

Be to, teiginiai turėtų būti aiškūs ir nedviprasmiški dėl to, apie kokį produkto ar jo gyvavimo ciklo aspektą kalbama 257 . Jeigu prekybininkas pateikia ekologiškumo teiginį, pabrėždamas tik vieną iš kelių produkto poveikio aplinkai aspektų, teiginys gali būti klaidinantis, kaip tai suprantama pagal DNKV 6 straipsnį.

Į elgesio kodeksus galima įtraukti įpareigojimus dėl aplinkos apsaugos arba „ekologiško elgesio“. Jeigu laikytis tokio kodekso įsipareigojęs prekybininkas pažeidžia jį, jis gali būti laikomas atlikusiu klaidinantį veiksmą. Šiam atvejui taikomas 6 straipsnio 2 dalies b punktas.

Vidutinis vartotojas mano, kad kodeksą pasirašiusios įmonės parduodami produktai atitinka kodekso reikalavimus. Tokiu atveju nacionalinės įgyvendinimo institucijos gali įvertinti, ar šis įsitikinimas gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti sprendimą pirkti.

Tam tikra klaidinanti komercinė veikla, susijusi su elgesio kodeksais, pagal DNKV I priedą savaime laikoma nesąžininga. Kai kurie pavyzdžiai pateikiami 5.1.6 skirsnyje „I priedo taikymas ekologiškumo teiginiams“.

„Atitikties kriterijuose“ įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė ekologiškumo teiginių klausimais laikosi nuomonės, kad:

„Jeigu prekybininkas arba pramonės subjektas nusprendžia rinkodaros tikslais naudoti savo ženklinimo sistemas, simbolius ar sertifikatus, šie ženklai turi būti naudojami tik tiems produktams ar paslaugoms, kurios atitinka šiam naudojimui nustatytus kriterijus, arba juos turi naudoti tik šiuos kriterijus atitinkantys prekybininkai. Kriterijai turėtų įrodyti aiškią naudą aplinkai, palyginti su konkuruojančių produktų ar prekybininkų teikiama nauda ir turėtų būti nesunkiai viešai prieinami. Priešingu atveju ženklinimas gali klaidinti. Be to, prekybininkai, siekdami užtikrinti ženklo patikimumą ir reikšmingumą, turėtų apsvarstyti trečiųjų asmenų patikros taikymo galimybę. Ženklo reikšmę ar reikšmingumą taip pat reikėtų aiškiai nurodyti vartotojui. Galiausiai šie ženklai neturėtų būti panašūs į kitus ženklus ar painiojami su jais, įskaitant, pavyzdžiui, viešųjų ženklinimo sistemų ar konkurentų sistemų ženklus.“

5.1.4DNKV 7 straipsnio taikymas ekologiškumo teiginiams

DNKV 7 straipsnyje išvardyti konkretūs aspektai, reikšmingi vertinant, ar komercinė veikla apima klaidinantį informacijos neatskleidimą.

Ekologiškumo teiginiai gali būti klaidinantys, jeigu jie grindžiami neapibrėžtais ir bendrais pareiškimais apie naudą aplinkai. Tokie teiginiai galėtų būti mažiau klaidinantys pagal 7 straipsnį, jeigu jie būtų papildyti aiškiomis specifikacijomis ar paaiškinimais apie produkto poveikį aplinkai, pavyzdžiui, teiginyje nurodant tik konkrečią naudą aplinkai.

Jeigu prekybininkai pateiktų šią papildomą informaciją, jie galėtų užtikrinti, kad jų veiksmai nepažeistų 7 straipsnio 4 dalies a punkto (kvietimo pirkti atveju), kai yra nuslepiama esminė informacija apie „pagrindines produkto savybes“ arba ji pateikiama „neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku“.

„Atitikties kriterijuose“ įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė ekologiškumo teiginių klausimais laikosi nuomonės, kad:

„Kai kuriems produktams gali būti taikomos išsamios ir plačių užmojų taisyklės ir jų aplinkosauginis veiksmingumas gali būti toks didelis, kad gali būti pagrįsta vartoti teiginį apie bendrą naudą (pateikiamą be papildomų išlygų).

oTaip galėtų būti, jeigu produktui būtų suteiktas leidimas naudoti viešosios ekologinio ženklinimo sistemos ekologinį ženklą (pavyzdžiui, Šiaurės šalių ekologinį Gulbės ženklą, Vokietijos Mėlynąjį angelą arba Europos Sąjungos ekologinį Gėlės ženklą ) arba taikomos kitos griežtos ir pripažintos ženklinimo sistemos, kurioms taikoma trečiųjų asmenų patikra 259 .

oTaip galėtų būti ir tuo atveju, jeigu produkto gyvavimo ciklo tyrimais būtų patvirtintas didelis jo aplinkosauginis veiksmingumas. Šie tyrimai turėtų būti atliekami pagal pripažintus arba bendrai pripažintus metodus, taikytinus atitinkamos rūšies produktui, be to, jie turėtų būti patikrinti trečiųjų asmenų 260 . Jeigu atitinkamoje srityje tokių metodų dar nesukurta, prekybininkai neturėtų pateikti teiginių apie bendrą naudą <...>.

Vis dėlto, kalbant apie tokius produktus, prekybininkai turėtų užtikrinti skaidrumą dėl atitinkamų aplinkosauginių aspektų ir užtikrinti, kad ši informacija būtų nesunkiai prieinama vartotojams, taip pat rodyti atitinkamą logotipą.“

Be to, ekologiškumo teiginys pagal 7 straipsnio 2 dalį galėtų būti klaidinantis, jeigu jis būtų pateiktas neaiškiai ar neįskaitomai. Vertinant kiekvieną konkretų atvejį, taip galėtų būti, jeigu nebūtų aiški teiginio aprėptis ir ribos.

Pateikiant ekologiškumo teiginį yra reikšmingi svarbiausi produkto poveikio aplinkai aspektai. Jungtinės Karalystės Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento „Ekologiškumo teiginių gairėse“ 261 pateikiami tokie pavyzdžiai:

5.1.5DNKV 12 straipsnio taikymas ekologiškumo teiginiams

DNKV 12 straipsnyje paaiškinta, kad bet koks teiginys (įskaitant ekologiškumo teiginius) turėtų būti grindžiamas įrodymais, kuriuos galėtų patikrinti atitinkamos kompetentingos institucijos.

Prekybininkai turi galėti pagrįsti ekologiškumo teiginius atitinkamais įrodymais. Todėl teiginiai turėtų būti grindžiami patikimais, nepriklausomais, patikrinamais ir bendrai pripažintais įrodymais, kuriais atsižvelgiama į naujausias mokslines išvadas ir metodus.

Tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka prekybininkui, patvirtina DNKV 12 straipsnio a punkte esantį principą, kad vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų būti įgaliotos „reikalauti, kad prekybininkas pateiktų įrodymus dėl su komercine veikla susijusių faktinių pareiškimų tikslumo“.

Siekdami užtikrinti ekologiškumo teiginių pagrįstumą, prekybininkai nuo tada, kai teiginiai pradedami vartoti, turėtų turėti savo teiginiams pagrįsti būtinus įrodymus arba būti tikri, kad paprašius šiuos įrodymus būtų galima gauti ir pateikti.

Danijos vartotojų ombudsmeno memorandume, kuriame nustatomi Danijos rinkodaros veiklos įstatymo 3 straipsnio 3 daliai taikomi dokumentų pateikimo reikalavimai, nurodyta:

„Prekybininkas taip pat turi galėti pagrįsti rinkodaros pranešimuose pateiktus faktinius teiginius dokumentais. Tačiau iš šios nuostatos nebūtinai galima spręsti apie laiką, kada dokumentai turi būti prieinami.

<...>

Rinkodaros veiklos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas toks reikalavimas: „turi būti galima pagrįsti dokumentais“. Taigi šioje formuluotėje aiškiai nenustatyta, kada turi būti prieinami faktinius teiginius patvirtinantys dokumentai. Tai nėra aišku ir iš Rinkodaros veiklos įstatymo parengiamųjų darbų, iš direktyvų dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos, į kurias daroma nuoroda Rinkodaros veiklos įstatymo parengiamuosiuose darbuose. Be to, Vartotojų ombudsmenui nėra žinoma jokia teismų praktika, kurioje būtų nustatyta, kad dokumentai turi būti prieinami pateikimo rinkai metu. Tačiau, Vartotojų ombudsmeno nuomone, ši formuluotė reiškia, kad reikalaujama tikrumo dėl to, kad rinkodaros pranešime pateikti teiginiai gali būti pagrįsti dokumentais.

Be to, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 12 straipsnį. Vartotojų ombudsmeno nuomone, pagrindimo dokumentais reikalavimu turi būti siekiama, kad prekybininkas būtų tikras, kad tam tikri faktiniai teiginiai yra teisingi pateikimo rinkai metu, kad vartotojai nebūtų klaidinami. Tai reiškia, kad prekybininkas, skelbdamas rinkodaros pranešimą, turi turėti paruoštus dokumentus arba būti tikras, kad paprašius juos bus galima pateikti. Priešingu atveju kyla didelė rizika, kad prekybininkas pateiks rinkai savo produktą vartodamas melagingus teiginius.

Atsižvelgiant į tai, be to, kaip matyti iš suvestinės redakcijos ICC reklamos ir rinkodaros pranešimų praktikos kodekso (2011 m.) 8 straipsnio, jeigu prekybininkas pateikimo rinkai metu turi dokumentus arba yra tikras, kad juos galima gauti ir pateikti, tai turi būti laikoma gera rinkodaros praktika.“

Nors pirmą kartą pateikiant teiginį apie produktą jis gali būti teisingas ir reikšmingas, ilgainiui jis gali prarasti savo reikšmę. Siekiant užtikrinti, kad prekybininkai pagal direktyvos 12 straipsnį galėtų nacionalinėms institucijoms pateikti būtinus dokumentus, prekybininkai turėtų įsitikinti, kad teiginius pagrindžiantys dokumentai būtų naujausi, kol teiginiai yra vartojami rinkodarai.

„Atitikties kriterijuose“ įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė ekologiškumo teiginių klausimais laikosi nuomonės, kad:

„Jeigu prekybininkas pateikia ekologiškumo teiginius savo įmonės pavadinime, produkto pavadinime ir pan. ir šis pavadinimas yra vartojamas rinkodaros tikslais, tokiai rinkodarai taikomi tie patys patvirtinimo dokumentais reikalavimai kaip ir kitiems rinkodaros pranešimuose pateikiamiems ekologiškumo teiginiams, nebent įmonė gali įrodyti, kad šis pavadinimas nesiejamas su ekologiškumu ar egzistavo dar prieš ekologiškumo ar aplinkos klausimams tampant svarbiais politikos ir (arba) verslo klausimais“. Tačiau, kad prieštarautų DNKV, rinkodarai naudojamas pavadinimas turi klaidinti vidutinį vartotoją ir galėti paskatinti jį priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.“

„Atitikties kriterijuose“ įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė ekologiškumo teiginių klausimais laikosi nuomonės, kad:

„Įrodymai turėtų būti aiškūs ir patikimi, o teiginiai įvertinami naudojant tinkamiausius metodus. Jeigu teiginys būtų ginčijamas, kompetentingos įstaigos turi turėti galimybę pasitelkti nepriklausomų trečiųjų asmenų tyrimus. Jeigu specialistų tyrimuose yra reikšmingai nesutariama dėl poveikio aplinkai ar juo abejojama, prekybininkas neturėtų visai pateikti rinkai tokio pranešimo.

Dokumentų turinys ir taikymo sritis priklausys nuo konkretaus teiginio turinio. Šiuo klausimu reikšmę turės produkto ar veiklos sudėtingumas.

Teiginiai turėtų būti reguliariai peržiūrimi ir atnaujinami siekiant užtikrinti jų aktualumą. Teiginiai turėtų būti iš naujo vertinami ir atnaujinami pagal poreikį, atsižvelgiant į technologijų raidą, taip pat panašių produktų atsiradimą ir kitas aplinkybes, kurios gali paveikti teiginio tikslumą ar tikrumą.“

„Ekologiškumo teiginiai neturėtų būti susiję su pagerinimu, palyginti su to paties prekybininko ar konkurento produktu, kurio jau nebėra rinkoje arba kurio prekybininkas nebeparduoda vartotojams, nebent pagerinimas yra reikšmingas ir naujas“.

5.1.6I priedo taikymas ekologiškumo teiginiams

Toliau nurodyta I priede išvardyta veikla yra ypač svarbi ekologiškumo teiginiams.

Šioje nuostatoje paaiškinta, kad prekybininkai neturėtų klaidinti vartotojų, nepagrįstai pabrėždami teisės aktuose numatytas savybes.

5.1.7Ekologiškumo teiginių lyginimas

Ekologiškumo teiginiai gali leisti manyti, kad produktas turi didesnį teigiamą poveikį aplinkai ar kad jis kenkia aplinkai mažiau nei konkurentų prekės ar paslaugos. Šitaip lyginami produktai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į panašius produktus.

Paprastai nacionalinės vykdymo užtikrinimo ir savireguliacijos įstaigos šį principą aiškina kaip reiškiantį, kad lyginti reikėtų tos pačios kategorijos produktus.

Tačiau vienodai svarbu, kad informacijai nustatyti būtų taikomas tas pats metodas, kad jis būtų taikomas nuosekliai (t. y. taikomi tie patys metodologiniai sprendimai ir taisyklės, rezultatus galima pakartoti) ir kad taikant šį metodą būtų galima lyginti, nes kitaip bet kokio lyginimo reikšmė sumažėja 265 . 

Direktyvoje 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos nustatytos sąlygos, kuriomis leidžiama naudoti lyginamąją reklamą. Lyginant aplinkosauginius pranašumus, be kita ko:

1.teiginiai neturi būti klaidinantys, kaip tai suprantama pagal DNKV 6 ir 7 straipsnius;

2.turi būti lyginamos prekės arba paslaugos, kurios skirtos tam pačiam poreikiui tenkinti arba yra tokios pačios paskirties;

3.turi būti objektyviai palyginama viena ar kelios esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės tų prekių ir paslaugų savybės.

5.2Interneto sektorius

Kaip pažymėta 1 skirsnyje, direktyvos taikymo sritis labai plati, nes ji apima visus įmonių ir vartotojų tarpusavio sandorius, nesvarbu, ar jie sudaryti internetu, ar ne internetu.

Direktyva yra technologiškai neutrali ir taikoma neatsižvelgiant į tai, koks kanalas, priemonė ar įrenginys naudojamas įmonių ir vartotojų tarpusavio komercinei veiklai.

5.2.1Interneto platformos 

Terminas „platforma“ DNKV neapibrėžtas ir jo vartojimas neturi įtakos direktyvos taikymui. Tačiau ši sąvoka gali būti naudinga apibūdinant kai kuriuos verslo modelius, atsirandančius vystantis skaitmeninei ekonomikai.

Paprastai platformos užtikrina infrastruktūrą ir sudaro galimybę tiekėjams ir naudotojams sąveikauti internetu tiekiant prekes, skaitmeninį turinį ir informaciją bei teikiant paslaugas.

Interneto platformos veikia pagal daug skirtingų verslo modelių: jų paskirtis įvairi – vienos leidžia naudotojams tik susirasti trečiųjų asmenų teikiamą informaciją, kad prekybininkui trečiajam asmeniui ir vartotojams būtų lengviau sudaryti sandorius, dažniausiai – be atlygio, o kitos savo vardu reklamuoja ir parduoda įvairius produktus ir paslaugas, įskaitant skaitmeninį turinį. Šiame langelyje pateikiama keletas verslo modelių, dažnai vadinamų „platformomis“, pavyzdžiai.

5.2.2DNKV taikytinumas interneto platformoms 

Kadangi DNKV taikoma tik įmonių ir vartotojų tarpusavio santykiams, pirmas žingsnis vertinant, ar ši direktyva taikytina kuriam nors interneto platformos teikėjui, yra įvertinti, ar jis pagal DNKV 2 straipsnio b punktą laikytinas „prekybininku“.

Vertinant kiekvieną konkretų atvejį, platformos teikėjas gali veikti siekdamas su savo verslu susijusių tikslų, jeigu, pavyzdžiui, ima komisinius už tiekėjų ir naudotojų sandorius, teikia papildomas mokamas paslaugas arba gauna pajamas iš tikslinės reklamos.

Antras žingsnis vertinant, ar DNKV taikytina, būtų įvertinti, ar platformos teikėjas verčiasi „įmonių komercine veikla vartotojų atžvilgiu“, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio d punktą, skirta naudotojams (tiekėjams ir gavėjams), laikomiems „vartotojais“, kaip tai suprantama pagal DNKV 2 straipsnio a punktą.

„Prekybininku“ laikoma platforma privalo visada laikytis ES vartotojų ir rinkodaros teisės, kiek tai susiję su jos pačios komercine veikla. Visų pirma prekybininkams taikomi DNKV 6 ir 7 straipsniuose įtvirtinti skaidrumo reikalavimai, pagal kuriuos jie, reklamuodami, parduodami arba tiekdami produktą vartotojams, privalo nesiimti klaidinančių veiksmų ir klaidinančio informacijos neatskleidimo.

Be to, pagal DNKV 5 straipsnio 2 dalį nė vienas „prekybininku“ laikomas platformos teikėjas, versdamasis vartotojams skirta komercine veikla, neturėtų pažeisti profesinio atidumo reikalavimų. Pagal DNKV 2 straipsnio h punktą „profesinis atidumas“ – tam tikrų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš prekybininko vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir/arba bendrą sąžiningumo principą prekybininko veiklos srityje.

Šių prekybininkų profesinio atidumo pareigos vartotojams pagal DNKV skiriasi nuo atleidimo nuo atsakomybės sistemos, nustatytos pagal E. komercijos direktyvos 14 straipsnį, ir papildo šią sistemą, kai paslaugų teikėjai trečiųjų asmenų prašymu priima neteisėtą informaciją.

Visų pirma 14 straipsnio 1 dalimi dažnai remiasi kai kurios platformos, teigdamos, kad jos veikia tik kaip tarpininkės, teikiančios informacijos pateikimo internete paslaugas, kaip jos apibrėžtos toje nuostatoje, ir kad todėl jos neatsako už saugomą informaciją.

Be to, E. komercijos direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms draudžiama tokiems „informacijos pateikimo internete paslaugų teikėjams“ nustatyti bendrą pareigą stebėti saugomą informaciją arba aktyviai domėtis faktais.

Minėtų E. komercijos direktyvos nuostatų taikymo sritis plati ir jos yra svarbios kalbant apie platformų priglobiamą įvairių rūšių neteisėtą informaciją, įskaitant vartotojų teisę pažeidžiančią informaciją, autorių teisių taisykles pažeidžiančią informaciją, neapykantą kurstančią kalbą, nusikalstamą turinį (terorizmas, vaikų seksualinis išnaudojimas), šmeižtą ir pan., taip pat informaciją apie neteisėtą veiklą.

Šiose gairėse nesiekiama paaiškinti atitinkamų E. komercijos direktyvos nuostatų. Platformų vaidmuo apskritai buvo vertinamas atliekant išsamią tarpininkų vaidmens analizę 269 . 

Šiose gairėse E. komercijos direktyvos nuostatos nurodomos tik kalbant apie sąveiką su DNKV. Vienintelis jų tikslas – paaiškinti ir palengvinti DNKV įgyvendinimą interneto platformų srityje, atsižvelgiant į tai, kad jos dažnai teigia galinčios remtis visų pirma E. komercijos direktyvos 14 straipsniu.

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs E. komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį prieglobos paslaugų teikėjų atsakomybės klausimu keliose bylose (2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Louis Vuitton sujungtose bylose C-236/08–C-238/08 113–119 punktai ir Sprendimo L'Oreal, C-324/09, 123–124 punktai, tekstas pažymėtas šio dokumento autoriaus), kuriose jis padarė išvadą, kad ši nuostata:

„turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma elektroninės prekyvietės operatoriui, jeigu jis neatliko aktyvaus vaidmens, leidžiančio jam turėti žinių apie saugomus duomenis ar juos kontroliuoti. Minėtas operatorius atlieka tokį vaidmenį, kai jis suteikia pagalbą, skirtą visų pirma patobulinti atitinkamų pasiūlymų pirkti prekes teikimą ar juos reklamuoti.

Nors elektroninės prekyvietės operatorius neatliko pirmesniame punkte nurodyto aktyvaus vaidmens ir todėl jo paslaugų teikimas patenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, vis dėlto tokioje byloje, kuri gali būti išspręsta priteisiant žalos atlyginimą, jis negali remtis šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, jeigu žinojo apie faktus arba aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti, jog nagrinėjami pasiūlymai pirkti prekes neteisėti, ir tai žinodamas jis nedelsdamas nesiėmė veiksmų pagal minėto 14 straipsnio 1 dalies b punktą.“

Pirma, „vien aplinkybė, kad elektroninės prekyvietės operatorius savo serveryje saugo pasiūlymus pirkti prekes, nustato savo paslaugos teikimo taisykles, už šią paslaugą jam mokamas atlyginimas ir jis savo klientams suteikia bendro pobūdžio informaciją“, neturėtų iš jo atimti galimybės remtis šia išimtimi atsakomybės srityje (žr. Sprendimo L'Oreal 115 punktą).

Antra, prieglobos paslaugų teikėjas atlieka aktyvų vaidmenį ir todėl negali remtis šia išimtimi, be kita ko, jeigu „šis operatorius suteikė pagalbą, skirtą visų pirma patobulinti nagrinėjamų pasiūlymų pirkti prekes teikimą ar juos reklamuoti“ (žr. šio sprendimo 116 punktą). 

Panašios išvados buvo padarytos 2010 m. kovo 23 d. Sprendime Louis Vuitton sujungtose bylose C-236/08–C-238/08 dėl Google parduodamų raktinių žodžių su prekių ženklais („adwords“) 270 . 

Tai, ar prieglobos paslaugos teikėjas atlieka aktyvų, ar pasyvų vaidmenį, kaip yra paaiškinęs Teisingumo Teismas, reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Nors tik Teisingumo Teismas galiausiai priima sprendimą dėl šios Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo, galima pažymėti, kad šiuo klausimu yra daug nacionalinių teismų praktikos, tačiau ji dažnai prieštarauja tarpusavyje 271 . 

Pagal Teisingumo Teismo praktiką 272 svarbiausias šių sprendimų aspektas susijęs su platformos teikėjo galimybe žinoti apie saugomus duomenis arba juos kontroliuoti.  

Be to, E. komercijos direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad E. komercijos direktyva „papildo Bendrijos teisę, taikytiną informacinės visuomenės paslaugoms, nepažeisdama apsaugos, ypač visuomenės sveikatos ir vartotojų interesų, lygio, numatyto Bendrijos teisės aktuose ir juos įgyvendinančiuose nacionaliniuose įstatymuose, ir neriboja laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugas“. Tai reiškia, kad E. komercijos direktyva ir atitinkamas ES vartotojų acquis iš esmės taikomas papildomai.

DNKV požiūriu, jeigu interneto platformą galima laikyti „prekybininku“, kaip tai suprantama pagal DNKV (DNKV 2 straipsnio b punktas), ji privalo veikti užtikrindama tokį profesinį atidumą (DNKV 5 straipsnio 2 dalis), kuris atitiktų konkrečią jos veiklos sritį (DNKV 2 straipsnio h punktas) ir neklaidinti savo naudotojų ar vartotojų veiksmais ar neveikimu (visų pirma kiek tai susiję su DNKV 6 straipsnio 1 dalies f punktu ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis).

„Prekybininkais“ laikomos platformos turėtų imtis atitinkamų priemonių, kurios, neprilygdamos bendrajam įpareigojimui stebėti ar domėtis faktais (žr. E. komercijos direktyvos 15 straipsnio 1 dalį), leidžia prekiaujantiems tretiesiems asmenims laikytis ES vartotojų ir rinkodaros teisės reikalavimų, o naudotojams – aiškiai suprasti, su kuo jie sudaro sutartis. Pavyzdžiui, tokios priemonės galėtų būti:

·galimybės suteikimas atitinkamam trečiajam asmeniui aiškiai nurodyti, kad platformos naudotojų atžvilgiu jis veikia kaip prekybininkas;

·aiškus nurodymas visiems platformos naudotojams, kad ES vartotojų ir rinkodaros teisės apsauga jiems bus taikoma jiems palaikant santykius tik su tais tiekėjais, kurie yra prekybininkai;

·tokios jų tinklo struktūros sukūrimas, kad prekiaujantys tretieji asmenys galėtų pateikti informaciją platformos naudotojams pagal ES rinkodaros ir vartotojų teisę – visų pirma informaciją, kurios reikalaujama pagal DNKV 7 straipsnio 4 dalį kvietimo pirkti atveju.

Jeigu į DNKV taikymo sritį patenkantys interneto tarpininkai nevykdo tokių profesinio atidumo reikalavimų arba kitaip nesąžiningai reklamuoja, parduoda ar tiekia produktą naudotojams, jie gali būti laikomi pažeidusiais ES vartotojų ir rinkodaros teisę ir negali remtis tarpininko atsakomybės išimtimi pagal E. komercijos direktyvą, kiek tai susiję su jų pačių pažeidimais, atsižvelgiant į tai, kad ši išimtis taikoma tik trečiųjų asmenų prašymu saugomai neteisėtai informacijai.

Tolesniuose skirsniuose gvildenami papildomi atitikties DNKV reikalavimams klausimai, atsižvelgiant į įvairių interneto platformų iki šiol sukurtus konkrečius verslo modelius.

5.2.3E. prekybos platformos (prekyvietės)

E. prekybos platformose, dar vadinamose prekyvietėmis, vartotojai gali pirkti prekiaujančių trečiųjų asmenų tiesiogiai internetu siūlomas prekes, o kartais ir pačioms platformoms priklausančius produktus (pvz., Amazon, Pixmania). Vienose prekyvietėse pateikiami tik prekiaujančių trečiųjų asmenų – profesionalių pardavėjų – pasiūlymai, o kitose – privačių asmenų ir profesionalių pardavėjų pasiūlymai (pvz., Ebay).

Kalbant apie prekyvietes kyla specifinis klausimas, ar jos yra atsakingos, jeigu prekiaujančių trečiųjų asmenų patiektos prekės neatitinka reikalavimų, įskaitant nepristatymą. Neatitikties reikalavimams klausimai reglamentuojami Vartojimo prekių pardavimo ir garantijų direktyvoje 275 . Pagal šios direktyvos 3 ir 5 straipsnius „pardavėjas yra laikomas atsakingu už kiekvieną prekių pateikimo laikotarpiu esantį neatitikimą“, kuris „išaiškėja per dvejus metus nuo prekių pateikimo“, t. y. per dvejų metų teisinės garantijos laikotarpį. Atsakomybė už neatitiktį sutarčiai tenka „pardavėjui“. Pagal Vartojimo prekių pardavimo ir garantijų direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punktą pardavėjas reiškia „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, kuris, versdamasis prekyba, verslu ar profesija, pagal sutartį parduoda vartojimo prekes“.

Todėl ištaisyti neatitiktį (pataisyti, pakeisti daiktą, sumažinti kainą arba nutraukti sutartį) turi tas asmuo, su kuriuo vartotojas sudaro pardavimo sutartį prekyvietėje. Kas yra šis asmuo, priklausys nuo konkrečių atskiros sutarties aplinkybių.

Vis dėlto, kaip aprašyta pirmesniame skirsnyje, pagal DNKV 5 straipsnio 2 dalyje, 2 straipsnio h punkte ir 6 bei 7 straipsniuose nustatytus profesinio atidumo ir skaidrumo reikalavimus bet kokia e. prekybos platforma, jeigu ją galima laikyti „prekybininku“, turėtų imtis atitinkamų priemonių, kurios leistų jos naudotojams, be kita ko, aiškiai suprasti, kas yra susitariančioji šalis, ir tai, kad apsauga pagal ES vartotojų ir rinkodaros teisę jiems bus taikoma palaikant santykius tik su tais tiekėjais, kurie yra prekybininkai.

Šiuo metu Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje bus atsakyta į klausimą, ar tarpininkas, kuris nagrinėjamoje byloje veikia ne internetu, gali būti laikomas atsakingu už prekės neatitiktį ir galimą vartotojo patirtą žalą, jeigu jis savo veiksmais ar neveikimu klaidingai privertė vartotoją manyti, kad vartotojas sudarė sutartį su šiuo tarpininku, o ne su pardavėju, kuris yra trečiasis asmuo.

Lemiamas klausimas šioje byloje yra tas, ar profesionalus tarpininkas gali pats būti laikomas dviejų vartotojų pardavimo sutarties šalimi pagal Vartojimo prekių pardavimo ir garantijų direktyvą 1999/44/EB, jeigu jis tinkamai neinformuoja vartotojo, kuris yra pirkėjas, apie faktinio vartotojo, kuris yra pardavėjas, tapatybę ir statusą 276 .

Kita vartotojus galinti klaidinti veikla yra prekių ženklus atitinkančių raktinių žodžių pardavimas e. prekybos prekyvietėse tais atvejais, kai gali būti teikiama apgaulinga informacija apie produktą faktiškai siūlančio prekybininko tapatybę.

DNKV, visų pirma jos 6 straipsnio 1 dalies a punktas ir 6 straipsnio 2 dalies a punktas, bus taikomi, jeigu, matydami rodomus rezultatus, vartotojai gali apsigauti dėl produkto pobūdžio ar supainioti prekių ženklus ar kitus konkurentų skiriamuosius ženklus.

Įmonės, naudojančios prekių ženklus atitinkančius raktinius žodžius, kad parduotų suklastotas prekes, galėtų būti pripažintos pažeidusiomis DNKV I priedo 9 punktą, pagal kurį draudžiamas „pareiškimas ar kitoks įspūdžio sudarymas, kad produktas gali būti legaliai parduotas, kai to nėra“.

5.2.4Mobiliųjų programėlių parduotuvės

Mobiliųjų programėlių parduotuvė – tai išmaniųjų įrenginių (pvz., išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių) programinės įrangos, kuri vadinama programėlėmis (angl. apps), tiekimo portalas. Programinės įrangos programėlės gali būti žaidimai arba kiti produktai, pavyzdžiui, skaitmeniniai laikraščiai.

Paprastai programėlių parduotuvės platina paties programėlių parduotuvės savininko arba trečiųjų asmenų sukurtas programėles.

„Programėlių priepirkos“ gali būti perkamos pačiose programėlėse. Pirkdami programėlių priepirkas, vartotojai paprastai gali nusipirkti specialųjį turinį arba savybes, kurios gali pagerinti žaidimą arba kitą skaitmeninį turinį, kurį patį galima atsisiųsti nemokamai.

2013 ir 2014 m. Europos nacionalinės vartotojų apsaugos institucijos, veikdamos per Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklą (Consumer Protection Cooperation, CPC), ėmėsi bendrų vykdymo užtikrinimo veiksmų dėl internetinių žaidimų (mobiliųjų programėlių), kuriuose žaidžiant siūloma ką nors nusipirkti (programėlių priepirkos) ir kurie gali būti patrauklūs vaikams arba kuriuos gali žaisti vaikai. 279 Imdamosi šių bendrų veiksmų, nacionalinės vykdymo užtikrinimo institucijos (CPC institucijos) taikė DNKV ir kitus atitinkamus ES teisės aktus skaitmeniniams žaidimams, kuriuose siūloma įsigyti programėlių priepirkas. Šiuos veiksmus paskatino nacionaliniai tyrimai, kuriuos atliekant dėl minėtų žaidimų buvo nustatyti tokie rūpestį keliantys klausimai:

Øklaidinantis pristatymas, kad žaidimas yra „nemokamas“;

Øtiesioginis vaikų raginimas pirkti;

Øneinformavimas apie mokėjimo nuostatas ir nepakankamas vartotojo sutikimas pirkti;

Øinformacijos apie prekybininko e. pašto adresą trūkumas.

2013 m. gruodžio mėn. kelios CPC institucijos susitarė dėl bendros pozicijos šiais teisiniais klausimais 280 . Rengiant šią bendrą poziciją atliktas vertinimas taikomas ir programėlių parduotuvėms kaip platformoms, kaip bendrai aptarta 5.2.2 skirsnyje, ir pavieniams programėlių kūrėjams.

Kalbant apie klaidinantį žaidimų pristatymą kaip nemokamų, CPC institucijos nurodė, kad DNKV I priedo 20 punktas ir 7 straipsnio 4 dalies c punktas, taip pat Vartotojų teisių direktyvos 6 straipsnio 1 dalies e punktas yra svarbiausias teisinis pagrindas vertinant, ar prekybininkai laikosi ES vartotojų ir rinkodaros teisės.

Remdamosi šiomis nuostatomis, CPC institucijos paaiškino, kad neklaidinant vartotojų kaip „nemokami“ gali būti pristatomi tik tie žaidimai, kurių programėlių priepirkos yra pasirinktinės. Remiantis bendra pozicija, internetinis žaidimas negali būti reklamuojamas kaip „nemokamas“, jeigu vartotojas negali žaisti žaidimo taip, kaip pagrįstai tikėtųsi, neįsigydamas programėlių priepirkų. Tai turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų priepirkas apimančios programėlės atvejį.

CPC institucijos taip pat pabrėžė, kad žaidimas, pripažintas atitinkančiu I priedo 20 punktą, kiek tai susiję su žodžio „nemokamai“ vartojimu, dar gali būti vertinamas pagal kitas DNKV nuostatas, pavyzdžiui, 6–9 straipsnius, siekiant įsitikinti, kad kiti elementai, pavyzdžiui, tai, kaip rodoma informacija apie kainą, nėra klaidinantys ar agresyvūs.

Kalbant apie vaikams skirtus tiesioginius raginimus, CPC institucijos nustatė, kad DNKV I priedo 28 punktas ir 5 straipsnio 3 dalis yra svarbiausias teisinis pagrindas vertinant, ar prekybininkai laikosi ES vartotojų ir rinkodaros teisės.

CPC institucijos paaiškino, kad vaikams skirtuose žaidimuose arba jeigu prekybininkai gali pagrįstai numatyti, kad žaidimai gali būti patrauklūs vaikams, neturi būti vaikams skirtų tiesioginių raginimų pirkti papildomus žaidimo elementus. Tai susiję su spaudimui vaikui pirkti žaidimus tiesiogiai arba įtikinti suaugusįjį nupirkti už juos. Dėl komercinės veikos pavyzdžių, kuriuos nacionalinės institucijos laikė apimančius vaikams skirtus tiesioginius raginimus, žr. 4.6 skirsnį.

Dėl informacijos apie mokėjimo nustatymus ir vartotojų sutikimą pirkti CPC institucijos paaiškino, kad pagal DNKV 7 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 4 dalies d punktą ir Vartotojų teisių direktyvos 6 straipsnio 1 dalies g punktą prieš kiekvieną pirkimą vartotojus reikia aiškiai informuoti apie mokėjimo tvarką.

Pagal Vartotojų teisių direktyvą kiekvienam pirkimui reikalaujama aiškaus vartotojo sutikimo, o prekybininkas turi pateikti vartotojui būtiną informaciją.

Taip pat nurodomas Mokėjimo paslaugų direktyvos 54 straipsnis, pagal kurį mokėjimo sandoriui atlikti reikalaujama mokėtojo sutikimo ir nurodoma, kad nesant šio sutikimo mokėjimo sandoris laikomas nesankcionuotu 281 .

CPC institucijos pažymėjo, kad pagal numatytuosius mokėjimų nustatymus pirkti neturėtų būti leidžiama nesant aiškaus vartotojo sutikimo (pvz., įvedant slaptažodį). Jeigu sistemoje sutikimo galiojimui numatyti laiko tarpsniai (pvz., 15 min laiko tarpsnis), prekybininkai turėtų prašyti aiškaus vartotojo sutikimo dėl taikytinos trukmės.

CPC institucijos pabrėžė, kad informaciją apie prekybininko tapatybę turėtų būti nesunku surasti, ji turėtų būti aiški, išsami ir teikiama laiku, prieš vartotojui nusprendžiant žaisti, atsisiųsti ar pirkti.

Kalbant apie informaciją apie prekybininko e. pašto adresą, CPC institucijos taikė E. komercijos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, pagal kurį, kartu su DNKV 7 straipsnio 5 dalimi, ši informacija laikoma esmine, kaip tai suprantama pagal DNKV.

2014 m. birželio mėn. įsigaliojus Vartotojų teisių direktyvai, remiantis jos 6 straipsnio 1 dalies c punktu, prekybininkai taip pat privalo pateikti vartotojams savo e. pašto adresą.

5.2.5Bendradarbiavimu grindžiama ekonomika 282

Interneto platformos taip pat yra labai svarbios bendradarbiavimo ekonomikai, nes jose dalyvauja skirtingų paslaugų, pavyzdžiui, transporto ir apgyvendinimo paslaugų teikėjai ir naudotojai. Kaip tarpininkė interneto platforma suteikia tiekėjams galimybę pateikti turimus pasiūlymus naudotojams ir taip pat gali tarpininkauti jų vardu teikiant ir tenkinant užsakymus. Kalbant apie naudotojus, šie tarpininkai suteikia jiems galimybę pasinaudoti tiekėjų pateikiamais pasiūlymais. Bendradarbiavimo platformos būna įvairių rūšių, tai gali būti ir visiškai privačios, ne pelno iniciatyvos.

2016 m. birželio mėn. Komisija priims komunikatą dėl bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos, pateikdama ES teisės taikymo bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos verslo modeliams gaires. Apskritai jeigu bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos platforma laikoma „prekybininku“ ir verčiasi vartotojams skirta komercine veikla, ji turi laikytis direktyvoje nustatytų profesinio atidumo ir skaidrumo reikalavimų, kaip apibūdinta 5.2.2 skirsnyje.

Visų pirma, siekiant išvengti esminės informacijos neatskleidimo, bendradarbiavimo ekonomika grindžiama platforma pagal DNKV 6 straipsnio 1 dalies f punktą ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalis turėtų suteikti prekiaujantiems tretiesiems asmenims galimybę nurodyti naudotojams, kad jie yra prekybininkai, ir platforma turėtų informuoti vartotojus, ar ji taiko per ją veikiančių tiekėjų atrankos kriterijus, o jeigu taip, tai kokie tie kriterijai yra, ir ar ji tikrina jų patikimumą, o jeigu taip, tai kaip ji tai daro.

Dažnai, tačiau nebūtinai visais atvejais „bendradarbiavimu grindžiama ekonomika“ reiškia tiekėjų ir naudotojų tarpusavio sandorius, kurių tikslas – dalytis turtu, ištekliais, laiku ir įgūdžiais (pvz., pavėžėjimas automobiliu, pasidalijant išlaidas). Tačiau, atsižvelgiant į tiekėjų ir susijusios veiklos aplinkybes, pagal DNKV jie taip pat galėtų būti laikomi prekybininkais. Jeigu tiekėjas yra „prekybininkas“, o naudotojas – „vartotojas“, DNKV bus tiesiogiai taikoma tiekėjo komercinei veiklai platformoje.

Pagal DNKV tiekėjas bus laikomas „prekybininku“, jeigu jis veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, amatu, verslu arba profesija (2 straipsnio b punktas). Pagal šią apibrėžtį vien tai, kad asmuo verčiasi veikla bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos sąlygomis, nereikš, kad jis savaime laikomas „prekybininku“: pagal DNKV tai, ar asmuo yra „prekybininkas“, nustatoma vertinant kiekvieną konkretų atvejį, atsižvelgus į visus faktinius aspektus, pavyzdžiui, ar šis asmuo didelę savo pajamų dalį gauna iš konkrečios bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos veiklos. 

5.2.6Paieškos sistemos

Paieškos sistemos leidžia ieškoti informacijos internete pagal konkretų algoritmą. Vartotojai tikisi, kad paieškos sistemos rodys jų užklausai svarbius „natūralius“ arba „organiškus“ rezultatus, grindžiamus nešališkais kriterijais. Tačiau įrodymai patvirtina, kad paieškos sistemos gali, pavyzdžiui, įtraukti paieškos rezultatų sąrašus remdamosi reikšmingumo kriterijais, susietais su jų iš prekiaujančių trečiųjų asmenų gaunamo mokėjimo dydžiu. Paprastai tai būna „mokamas užsakymas“ ir „mokamas įtraukimas“ – pagal DNKV tai yra reklamos formos.

Esant „mokamam užsakymui“ pavieniai prekybininkai (interneto svetainės arba URL) moka už aukštesnę vietą paieškos rezultatų sąraše, kad jų vietos eilėje nenulemtų tik reikšmingumo kriterijai.

Jeigu yra „mokamas įtraukimas“, prekiaujantys tretieji asmenys moka už tai, kad būtų įtraukti į paieškos rezultatų sąrašą, jeigu kitomis aplinkybėmis jie galėtų būti neįtraukti arba neįtraukti konkrečiu laiko momentu, kai paieškos užklausai yra reikšmingi tik paieškos rezultatų suskirstymo kriterijai. 

Nors paieškos sistemų naudojami būdai rezultatams išrinkti ir pateikti ir įrenginiai, kuriuose vartotojai mato šiuos rezultatus, nuolat kinta, pagrindiniai DNKV principai išlieka tie patys: jeigu vartotojams nepranešama kas kita, paprastai jie tikisi, kad natūralūs paieškos rezultatai bus įtraukti ir suskirstyti pagal reikšmingumą jų paieškos užklausoms, o ne pagal prekiaujančių trečiųjų asmenų mokėjimą.

Pagal DNKV nėra draudžiama verslo veikla, kai įtraukimas ar išrikiavimas yra visiškai arba iš dalies grindžiamas kito prekybininko mokėjimu, tačiau reikalaujama, kad paieškos sistemos teikėjas, kiek jis yra laikomas „prekybininku pagal DNKV“, aiškiai atskirtų tokius paieškos rezultatus nuo natūralių paieškos rezultatų. Šios informacijos atskleidimo tikslas – informuoti vartotojus, kada jiems yra siūlomasi, o kada jie nešališkai informuojami.

Pagal 6 straipsnio 1 dalies c punktą prekybininkams draudžiama klaidinti vartotojus dėl komercinės veiklos motyvų, prekybos proceso pobūdžio ir tiesioginio ar netiesioginio rėmimo arba prekybininkų ar produktų patvirtinimo. Be to, pagal 7 straipsnio 2 dalį prekybininkams draudžiama slėpti komercinės veiklos komercinį tikslą.

Todėl visi paieškos rezultatai, rodantys interneto svetaines ar URL adresus tų prekybininkų, kurie sumokėjo už įtraukimą ar aukštesnę vietą paieškos rezultatų sąraše nei ta, kuri jiems tektų, jeigu būtų rikiuojama pagal reikšmingumą ar kitus objektyvius kriterijus, turėtų būti aiškiai ir matomai pažymėti, nurodant, kad už vietą sąraše ar įtraukimą sumokėta. Tokiu ženklinimu turi būti perteikta informacija, kad išvardytos svetainės yra pateikiamos aukščiau arba labiau matomos, nes jos sumokėjo už savo vietą ar padėtį paieškos rezultatų sąraše.

Atrodo, kad pastaraisiais metais kai kurių plačiai naudojamų paieškos sistemų įdiegtos nuostatos siekiant atskirti reklamą nuo natūralių paieškos rezultatų vartotojams tapo mažiau pastebimos. Tai visų pirma pasakytina apie reklamą, pateikiamą tiesiai virš natūralių rezultatų (angl. top ads). Pagal naujausią informaciją paiešką atliekantys asmenys dažnai neatpažįsta viršuje pateikiamos reklamos ir neatskiria jos nuo natūralių paieškos rezultatų, visų pirma jeigu reklama atskiriama neryškiai arba nėra ryškus jos fonas 283 .

Daug paieškos sistemų siūlo ne tik bendrąsias, bet ir specializuotas arba vertikaliąsias paieškos paslaugas. Šios paslaugos leidžia vartotojams susiaurinti savo paiešką iki konkrečių informacijos kategorijų, pavyzdžiui, naujienų, vaizdų, vietos verslo ar vartojimo prekių. Kai kada specializuotos paieškos rezultatai bent iš dalies grindžiami trečiojo asmens mokėjimais. Vartotojams reikėtų tai nurodyti.

5.2.7Palyginimo priemonės

Europos Komisija įkūrė įvairių suinteresuotųjų subjektų grupę palyginimo priemonių klausimais, sudarytą iš pramonės subjektų, palyginimo priemonių veiklos vykdytojų, NVO ir nacionalinių institucijų atstovų 284 ir pavedė jai suformuluoti principus, kuriais remiantis palyginimo priemonių veiklos vykdytojams būtų galima padėti laikytis DNKV. Ši grupė susitarė dėl šį skirsnį atitinkančio „Pagrindinių palyginimo priemonių principų“ sąrašo. Patys principai 285 nėra teisiškai privalomi.

Formuluodama šiuos principus, įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė taip pat susitarė dėl tokios palyginimo priemonių apibrėžties:

„šiame dokumente sąvoką „palyginimo priemonė“ reikėtų suprasti kaip apimančią visą skaitmeninį turinį ir programėles, sukurtas tam, kad vartotojai pirmiausia internetu, neatsižvelgiant į naudojamą įrenginį (ar tai būtų nešiojamasis kompiuteris, išmanusis telefonas, ar planšetinis kompiuteris), palygintų prekes ir paslaugas arba parametrą (-us), kuriuo (-iais) yra grindžiamas palyginimas (pvz., kaina, kokybė, naudotojų atsiliepimai). Jeigu paieškos sistemų, kelionių ar bilietų užsakymo svetainių, e. prekybos platformų, keliems prekybininkams veikiančių kaip prekyvietė, operatoriai sukuria prekėms ir paslaugoms palyginti skirtas funkcijas ar programėles, sąvoka „palyginimo priemonė“ apima ir šias funkcijas bei programėles.

Europos Komisijos neseniai atlikto tyrimo metu nustatyta 286 , kad populiariausiose interneto platformose paprastai siūlomos vienokios ar kitokios palyginimo paslaugos, net jei dažniausiai jų palyginimo funkcija neapima tiek daug prekių ar paslaugų kiek specialiai palyginimui skirtos interneto svetainės. Tai, pavyzdžiui, yra kelionių užsakymo svetainės Expedia, Tripadvisor, Booking.com ir Opodo, paieškos sistemos Google ir Yahoo. Tokios e. prekybos platformos kaip Amazon ir eBay, kuriose veikia daug prekybininkų, taip pat siūlo ribotą jų svetainėse pateiktų pasiūlymų palyginimo funkciją.

DNKV taikoma palyginimo priemonei tik jeigu ji laikoma „prekybininku“, kaip jis suprantamas pagal 2 straipsnio b punktą, t. y. direktyva netaikoma palyginimo priemonėms, kurios nėra valdomos prekybininkų.

Vertinti, ar prekybininkais laikomi palyginimo priemonių teikėjai pagal DNKV 6 ir 7 straipsnius laikosi skaidrumo įpareigojimų, reikia atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

Šiam vertinimui galėtų būti reikšmingi įvairūs kriterijai, pavyzdžiui, tai, ar jie teikia informaciją apie:

·palyginimo aprėptį (pvz., sektoriai ir prekybininkų skaičius);

·lyginant ir rikiuojant produktus taikomus kriterijus (pvz., ar mokami ar remiami produktai įtraukiami į palyginimo rezultatus, ar pateikiant palyginimo rezultatus nuo kitų produktų aiškiai atskiriami produktai, kurie įtraukti ar išrikiuoti dėl mokėjimo, ar įtraukiamos kitos pasirinktinės paslaugos);

·informacijos atnaujinimo dažnumą (visų pirma apie produktų kainą ir prieinamumą).

Remdamiesi šia informacija, vartotojai gali suprasti, kad rikiuojami ne visi produktai ar prekybininkai ir kad naudodami kitą informacijos kanalą jie gali rasti kitų pasiūlymų. Be to, taip lengviau išvengti vartotojų klaidinimo pateikiant sąrašus, pažymėtus kaip „geriausias pasiūlymas“ arba „rekomenduojamas pasirinkimas“.

„Pagrindiniuose palyginimo priemonių principuose“ įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė palyginimo priemonių klausimais laikosi nuomonės, kad:

„Turėtų būti aiškiai ir matomai nurodyti rikiavimui taikomi kriterijai, be to, kai būtina užtikrinti, kad vartotojai nebūtų klaidinami, bendra informacija apie visus taikomus specialiuosius metodus <...>. Naudojant palyginimo priemones reikėtų aiškiai nurodyti palyginimo išsamumą ir aprėptį.“

Kai kurioms palyginimo priemonėms vartojami tokie teiginiai kaip „geriausias pasiūlymas“ siekiant nustatyti nebūtinai pigiausius pasiūlymus, o tuos, kurie yra ekonomiškai naudingiausi. Informacijos apie „geriausio pasiūlymo“ teiginio kriterijus neatskleidimas galėtų būti laikomas klaidinimu pagal DNKV 7 straipsnį.

Pagal DNKV 6 straipsnio 2 dalį palyginimo priemonių teikėjai, kurie pagal DNKV laikomi prekybininkais ir teikia tiesiogiai su produkto reklama, pardavimu ar tiekimu vartotojams susijusius komercinius pranešimus, privalo užtikrinti, kad pačios platformos teikiama informacija neskatintų painiojimo su kokiais nors konkurento produktais, prekių ženklais, prekių pavadinimais ar kitais skiriamaisiais ženklais.  

Pagal DNKV 6 straipsnio 1 dalies d punktą ir 7 straipsnio 4 dalies c punktą turi būti aiškiai nurodyta visa kaina ir jos apskaičiavimo būdas, taip pat, jeigu tai reikalinga, „mokesčiai už krovinių vežimą, pristatymo arba pašto išlaidos“. Taigi jeigu palyginimo priemonių svetainė pati tiesiogiai nieko neparduoda ir taigi neturi nieko bendro su tokiomis pristatymo išlaidomis, jai nereikės jų rodyti.

Jeigu lyginamos netapačios prekės ar paslaugos, reikėtų aiškiai nurodyti jų pagrindinių savybių skirtumus.

„Pagrindiniuose palyginimo priemonių principuose“ įvairių suinteresuotųjų subjektų grupė palyginimo priemonių klausimais laikosi nuomonės, kad:

„Naudojant palyginimo priemones reikėtų užtikrinti, kad jų teikiama informacija būtų tiksli, visų pirma, kad informacija apie kainą ir prieinamumą tiksliai atitiktų produkto ar paslaugos pardavėjo pateiktą pasiūlymą. Pateikiant prieinamumo informaciją jokiais būdais neturi būti sudaromas apgaulingas stokos įspūdis.“

Kartais palyginimo priemonės rodo kainas, kurių vartotojai negali rasti apsilankę produktą faktiškai tiekiančio prekybininko interneto svetainėje 288 . Jeigu palyginimo priemonė rodo kainas ar produktus, kurių iš tikrųjų nėra, gali būti pažeidžiami DNKV 6 ir 7 straipsniai ir, atsižvelgiant į aplinkybes, kelios DNKV I priedo juodojo sąrašo nuostatos, pagal kurias visais atvejais draudžiama reklama jaukas (5 punktas), jauko pateikimas ir produkto pakeitimas (6 punktas) ir iš esmės netikslios informacijos apie rinkos sąlygas perdavimas, siekiant paskatinti vartotoją įsigyti produktą mažiau palankiomis sąlygomis nei įprastinės rinkos sąlygos (18 punktas). Šis vertinimas neturi poveikio E. komercijos direktyvos 14 ir 15 straipsniams.