9.6.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/24

1.

pažymi, kad 2016 m. birželio 2 d. paskelbtame komunikate, pavadintame „Europos bendro vartojimo ekonomikos darbotvarkė“, Europos Komisija dar kartą pabrėžė, kad pirmenybę teikia terminui „bendro vartojimo ekonomika“, o ne platesnę prasmę turinčiam terminui „dalijimosi ekonomika“;

2.

daro išvadą, kad nepakanka minėtame komunikate remtis bendro vartojimo ekonomikos „pelno nesiekimo“ aspektu („sudarant bendro vartojimo ekonomikos sandorius nuosavybės teisės paprastai neperleidžiamos, tokie sandoriai gali būti sudaromi siekiant pelno arba jo nesiekiant“), nes bendro vartojimo ekonomikos skatinamos permainos ir inovacijos daro kur kas didesnį poveikį nei paslaugų pasiūlos ir paklausos sąveika;

3.

pabrėžia, kad palankiai vertina šiuo dokumentu Komisijos rodomą atvirumą bendro vartojimo ekonomikai. Valstybėms narėms ir vietos bei regionų institucijoms būtina, kaip modelis ir gairės, bendra reglamentavimo „sistema“;

4.

primena, kad, turint omeny tai, jog bendro vartojimo ekonomika daro poveikį įvairioms sritims, svarbu laikytis daugiapakopio požiūrio ir užtikrinti glaudžią nuolatinę įvairių institucinių lygmenų sąveiką ir bendradarbiavimą;

5.

apgailestauja, kad 2017 m. Komisijos darbo programoje nėra pasiūlymo dėl tolesnės veiklos, susijusios su Europos bendro vartojimo ekonomikos darbotvarke. Iš tiesų, nepanašu, kad atitinkami Europos teisės aktai būtų konsoliduoti, o platformų ir jų dalyvių sutartiniai santykiai – būtų aiškūs;

6.

kadangi ši nauja ekonomika daugeliu požiūriu priklauso nuo to, kokios yra piliečių ir vartotojų galios, laikosi nuomonės, kad reikia laikytis daugiapakopiu valdymu, dalyvavimu, proporcingumu ir biurokratijos vengimu paremtos reglamentavimo strategijos;

7.

prašo Komisijos griežtai įvertinti būsimųjų šios srities iniciatyvų teritorinį poveikį; toks poreikis nustatytas po RK surengto ekspertų seminaro miestų poveikio vertinimo tema (1); pažymi, kad šiam reiškiniui būdingas aiškus vietos ir regionų aspektas, nes daugelis bendro vartojimo iniciatyvų daro ypač didelį poveikį miestams ir dažnai įgyvendinamos, reglamentuojamos, o kartais ir apmokestinamos vietos ir (arba) regionų lygmeniu;

8.

pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad reikia vengti suskaidyto reglamentavimo, ir prašo šio tikslo siekti tam, kad būtų galima užtikrinti, jog vietos ir regionų ekonomika gautų naudos iš bendro vartojimo ekonomikos. Todėl prašo Europos Komisijos atsižvelgti į paslaugų direktyvos 4 straipsnio 8 dalyje apibrėžtų „svarbių viešojo intereso priežasčių“ vietos ir regionų matmenį;

9.

pabrėžia, kad ES miestų darbotvarkės kontekste būtina įvertinti tokį kompleksinį reiškinį kaip bendro vartojimo ekonomika, ypač turint omenyje perėjimą prie skaitmeninių technologijų – vieną prioritetinių Amsterdamo sutarties temų;

10.

mano, kad būtina laikytis holistinio požiūrio, kuris aprėptų ekonominę, socialinę ir aplinkos gerovę, kuriamą pasinaudojant šiomis esamomis prekių ir paslaugų valdymo, bendro naudojimo ir keitimosi jomis sistemomis, šiuo metu valdomomis taikant naująsias technologijas;

11.

pabrėžia, kad, nepaisant sudėtingumo, savalaikius veiksmus, kuriais visų pirma siekiama išvengti susiskaidymo, būtų gerokai lengviau įgyvendinti nei a posteriori suderinti 28 nacionalines sistemas ir nesuskaičiuojamas vietos bei regionų taisykles;

12.

pažymi, kad reguliavimo priemonių perteklius gali slopinti inovacijas; kita vertus, pabrėžia, kad reguliavimo priemonių nebuvimas gali sukurti netikrumą, kuris gali trukdyti investicijoms ir sektoriaus plėtrai;

13.

mano, kad šis klausimas svarbus ir dėl to, kad būtina sumažinti skaitmeninę atskirtį. Nenuoseklus požiūris į minėtas ekonomikos sritis galėtų padidinti atotrūkį tarp kaimo ir miesto;

14.

pažymi, kad bendro vartojimo ekonomikos srityje stipriai dominuoja JAV įmonės, ir pabrėžia, kad, įdiegus aiškias ES lygmens taisykles, atitinkančias subsidiarumo ir proporcingumo principus, Europos startuoliai įgytų galimybių augti ir tapti konkurencingesni pasaulinėje rinkoje; be to, mano, kad reikėtų įvertinti sąnaudas, kurios bendro vartojimo ar dalijimosi ekonomikos sektoriuose būtų patirtos dėl ES masto veiksmų nebuvimo (2);

15.

laikosi nuomonės, kad toks naujas požiūris, grindžiamas dalijimusi, bendru vartojimu, dalyvavimu ir (arba) ryšiais, taikytinas ne tik naujųjų technologijų sričiai, bet ir pasitikėjimui bei atsakomybei, ir yra vertingas ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu bei „patirtiniu“ požiūriu;

16.

nurodo, kad formuojant būsimą šios srities politiką, aktyvų vaidmenį turėtų atlikti dalijimosi ir (arba) bendro vartojimo ekonomikos verslo organizacijos, turinčios ilgalaikę viziją;

17.

mano, kad visų pirma reikia apibrėžti ir nustatyti parametrus bei vertybes, kurias norima skatinti ir ginti, siekiant, kad į naująjį modelį nebūtų žiūrima kaip į „svetimą“ ir užtikrinti, kad jis būtų priimtinas socialiniu požiūriu. Tai bus būtina, pavyzdžiui, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje, kuriame galima nesąžininga bendro vartojimo ekonomikos paslaugų ir tradicinės veiklos konkurencija. Tai taip pat galėtų turėti poveikį nekilnojamojo turto rinkai, dėl kurio pakiltų kainos arba būtų keičiama nekilnojamojo turto objektų paskirtis. Vietos lygmeniu reikėtų spręsti klausimą, kokiu mastu bendro vartojimo ekonomikos platformos papildo egzistuojantį būsto fondą ir tradicinių viešbučių operatorių veiklą;

18.

mano, kad, siekiant Europos lygmeniu užtikrinti teisių apsaugą ir sąvokų bei apibrėžčių vienodumą ir teisinį tikrumą, būtina kuo labiau jas suvienodinti ir visapusiškai laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų. Todėl ES turėtų aiškiau apibrėžti „paslaugų teikėjo“, „darbdavių“ ir „darbuotojų“ sąvokas ir rasti būdą, kaip spręsti „vartotojas vartotojui“ ir „verslininkas verslininkui“ santykius interneto platformose, kad vėliau būtų galima nustatyti, kurios teisės ir įstatymai turėtų vyrauti;

19.

kaip nurodyta ankstesnėje nuomonėje, vis dėlto „Komitetas mano, kad dabartinių rinkų reglamentavimas turėtų būti reguliariai peržiūrimas, siekiant įvertinti, ar jis leidžia vykti nuolatiniam inovacijų procesui. Žiedinė ekonomika ir bendroji skaitmeninė rinka galėtų būti tomis diskusijų sritimis, kuriose reikėtų atsižvelgti į BVE“ (3);

20.

tačiau apgailestauja, kad nekalbama apie ketinimą į būsimus tyrimus įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, todėl valstybėms narėms palikta per didelė veiksmų laisvė, o kartu išliko ir vengtino fragmentiškumo pavojus;

21.

mano, kad Komisijos komunikate pateikiami vertinimo elementai ir kriterijai, tačiau nepateikiamas išsamus atsakymas, todėl neišvengiamai bus skirtingai aiškinama, o bendroji rinka dar labiau susiskaidys; todėl prašo Komisijos pasiūlyti aiškią teisinę sistemą, užtikrinančią sąžiningos konkurencijos principų laikymąsi; apgailestauja, kad panašu, jog Komisija norėtų šiomis aplinkybėmis leisti ES teisės aktų leidėjui tik paremti keletą teismų sprendimų (4), įskaitant susijusius su klausimu, kaip tiksliai aiškinti išimtį netaikyti transporto paslaugoms Direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 2 straipsnio;

22.

teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą tuo požiūriu, kad jame, iš dalies remiantis tarnybų darbo dokumente pateiktais duomenimis, pripažįstamas bendro vartojimo ekonomikos ekonominis potencialas. Vis dėlto, kartu ragina išnagrinėti ir pripažinti ne tik bendro vartojimo ekonomikos naudą pinigine išraiška, bet ir bendro vartojimo iniciatyvų naudingumą aplinkai ir visuomenei. Todėl RK siūlo rasti geriausią būdą, kuriuo būtų tiriama ir stebima dalijimusi sukuriama „gerovė“, kad ji galėtų būti pripažinta sudedamąja ir aktyvia žiedinės ekonomikos dalimi;

23.

nurodo, kad įsteigus dalijimosi ir (arba) bendro vartojimo ekonomikos verslininkams skirtus, pagal vieno langelio principą veikiančius centrus, kuriuose būtų teikiamos visos verslo paramos paslaugos, būtų lengviau plačiau viešinti dalijimosi ir (arba) bendro vartojimo ekonomikos veiklą;

24.

abejoja, ar paslaugų direktyvoje pateikta „paslaugų teikėjo“ apibrėžtis vis dar tinkama, nes dabartinė jos formuluotė aprėpia bet kokią ekonominę veiklą, įskaitant daugelį tik retais atvejais teikiamų neprofesionalių paslaugų, teikiamų tarpusavyje;

25.

mano, kad būtų ypač naudinga nustatyti „kokybines“ ir „kiekybines“„ribas“, siekiant ne tik nustatyti, kam taikytini patekimo į rinką reikalavimai, bet ir sutrukdyti plisti veiklai, kai prisidengiant bendro vartojimo ekonomika siekiama išvengti teisės aktų ir reglamentų nuostatų vykdymo;

26.

mano, kad Komisija turėtų išaiškinti „verslininko“ apibrėžtį; laikosi požiūrio, kad tais atvejais, kai vykdant veiklą nesiekiama pelno, paslaugos teikėjas negali būti laikomas verslininku ir turėtų būti vadovaujamasi ES masto ribomis, nustatytomis remiantis paslaugos teikimo dažnumu;

27.

pažymi, kad, siekiant užtikrinti vartotojų pasitikėjimą ir apsaugą, svarbus veiksnys, be įstatymais nustatytų reikalavimų, gali būti atsiliepimai ir įvertinimas, ir pabrėžia, kad platformos turėtų daugiau padaryti siekdamos spręsti suklastotų atsiliepimų klausimą;

28.

tačiau pažymi, kad daugelis darbo formų bendro vartojimo ekonomikoje užimtų tarpinę padėtį tarp samdomos ir savarankiškos veiklos, o esant tokiai padėčiai kyla didelių klausimų dėl darbo sąlygų, sveikatos ir saugos užtikrinimo, sveikatos draudimo, apmokėjimo už nedarbingumo dėl ligos laikotarpius, bedarbio pašalpų ir senatvės pensijų; pabrėžia, kad tokiomis aplinkybėmis galėtų atsirasti nauja mažų garantijų darbuotojų kategorija;

29.

pažymi, kad bendro vartojimo ekonomikos sąlygomis plėtojami tam tikri verslo modeliai, dėl kurių daromas stiprus neigiamas poveikis visuomenei ir užimtumui, ypač piktnaudžiaujant „savarankiško darbo“ samprata, ir dėl kurių darbuotojams taikomos skirtingos socialinės sąlygos atsižvelgiant į nacionalinius teisės aktus, taikomus šalyje, kurioje teikiama paslauga; ragina Komisiją konkrečiau reglamentuoti šią sritį siekiant užtikrinti valstybių narių veiksmų koordinavimą;

30.

ragina valstybes nares, vietos ir regionų valdžios institucijas bei Komisiją skatinti ieškoti inovatyvių bendro vartojimo ekonomikos keliamų socialinių ir užimtumo uždavinių sprendimų, pavyzdžiui, steigti kooperatines ar savidraudos organizacijas, kurios suteiktų samdomo darbuotojo statusą asmenims, kurie kitu atveju būtų priversti rinktis savarankiško darbuotojo statusą, o kartu ir galimybę pasinaudoti įvairiomis socialinės apsaugos priemonėmis;

31.

tačiau pabrėžia, kad bet kokia veikla, vykdoma pasitelkiant internetines tarpininkavimo platformas, yra visiškai atsekama, taigi, taikant tinkamas politikos priemones, bendro vartojimo ekonomika gali tapti priemone pagerinti mokesčių teisės aktų nuostatų laikymąsi ir sumažinti administravimo naštą;

32.

primygtinai ragina bendro vartojimo ekonomikos platformas reikalauti, kad visi paslaugų teikėjai laikytųsi galiojančių mokesčių srities taisyklių ir bendradarbiautų su valstybių, regionų ir vietos valdžios institucijomis, siekiant sukurti informacijos perdavimo mechanizmus, kuriais būtų užtikrinamas mokestinių prievolių vykdymas visapusiškai laikantis šiuo metu galiojančių duomenų apsaugos teisės aktų; nurodo, kad tokių sistemų pavyzdžių jau yra ir kad juos reikėtų pritaikyti platesniu mastu;

33.

ypač pabrėžia turizmo mokesčius, nes jie kelia didelį daugelio vietos ir regionų valdžios institucijų susirūpinimą, kadangi daugelyje vietovių, kuriose toks mokestis nustatytas, jis nesurenkamas, kai apgyvendinimo paslaugos užsakomos pasinaudojant bendro vartojimo platformomis; priduria, kad toks teisės aktų pažeidinėjimas negali būti toleruojamas, nes lemia nesąžiningą konkurenciją tradicinių apgyvendinimo įstaigų atžvilgiu ir vietos bei regionų valdžios institucijų mokestinių pajamų praradimą; taip pat palankiai vertina faktą, jog tam tikri miestai ir platformos pasiekė susitarimus dėl sistemingo šių mokesčių rinkimo;

34.

pabrėžia, kad platformų – kad ir kokia skirtinga būtų jų struktūra – socialinė atsakomybė prieš jų darbuotojus, net ir tais atvejais, kai jie nėra samdomi darbuotojai, turi būti apibrėžta tiksliau, ypač tiek, kiek ji susijusi su sveikata ir sauga darbe bei profesiniu mokymu; pabrėžia, kad darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje, taip pat teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinius veiksmus, kaip atitinkamai nustatyta Pagrindinių teisių chartijos 27 ir 28 straipsniuose, turi būti užtikrinamos nepaisant verslo modelio;

35.

mano, kad nagrinėjamam ekonomikos modeliui ypač svarbus interneto platformų, kaip įrankio, turinčio dauginamąjį poveikį, vaidmuo ir todėl tikisi, kad jos prisiims atsakomybę už naudotojų, bendruomenių ir teritorijų teisių apsaugą siekiant užtikrinti, kad šis modelis automatiškai netaptų stabdžiu ar kliūtimi;

36.

palankiai vertina Komisijos teiginį, kad, įgyvendinus jos „laisvo duomenų judėjimo“ iniciatyvą, bus lengviau perduoti ir perkelti duomenis iš vienos interneto platformos į kitą: tai iš tikrųjų yra esminis aspektas siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir vartotojų apsaugą bendrojoje rinkoje;

37.

ragina Komisiją išnagrinėti, ar reikėtų ir ar būtų įmanoma nustatyti platformų teisinę pareigą pateikti paprastą ir lengvai panaudojamą jų paslaugų nuostatų ir bendrųjų sąlygų aprašymą bei su kasdieniu naudojimu susijusius dokumentus, nes dėl jų ilgumo ir sudėtingumo dauguma naudotojų nesiryžta jų skaityti ir platformos bei naudotojo santykiai tampa asimetriški;

38.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą bendradarbiauti su interneto platformomis, siekiant nustatyti elgesio kodeksą, kuriuo remiantis būtų galima kovoti su neapykantos kurstymu internete;

39.

prašo Komisijos kuo anksčiau pradėti taikyti holistinį požiūrį į šį reiškinį, siekiant nesutrukdyti dalijimosi ekonomikai artimiausioje ateityje vystytis ir daryti poveikį;

40.

pritaria galimybei vidutinės trukmės laikotarpiu parengti specialų Europos bendro vartojimo platformų statutą, prieš tai pačioms platformoms, o jeigu jos to nepadaro, valdžios institucijoms inicijuojant ženklinimo procesą. Toks ženklinimo procesas turėtų sudaryti galimybes platformoms patikslinti savo atsakomybės sritis, visų pirma nustatyti būtiniausius standartus, susijusius su taisyklių ir principų taikymu bendro vartojimo ekonomikos srityje dirbantiems darbuotojams (atlyginimo, taisyklių dėl kategorijų suteikimo ir pašalinimo iš platformos, ginčų sprendimo ir kt.);

41.

pabrėžia, kad reikia rasti teisingą reglamentavimo pusiausvyrą: viena vertus, politikos formuotojai negali slopinti inovacijų ir reguliuoti bendro vartojimo ekonomikos taip, kad ji galiausia būtų sužlugdyta, kita vertus, jie turi būti pakankamai išsamūs, kad būtų išvengta nenuoseklumo ir būtų atremti socialiniai bei ekonominiai iššūkiai;

42.

norėtų paraginti Komisiją informuoti ir įtraukti visus lygmenis siekiant viešinti „bandomąjį projektą“, apimantį bendro vartojimo ekonomikos tyrimą, stebėseną ir mokymo programas, kurį ji patvirtino remdamasi Europos Parlamento pasiūlymu;

43.

prašo išnagrinėti ir apsvarstyti, ar reikia nustatyti ES masto ribas, kurių nepasiekus paslaugos teikėjas nebūtų laikomas verslininku ar užsiimančiu profesionale veikla ir todėl tokiai veiklai nebūtų taikomi jokie patekimo į rinką reikalavimai;

44.

mano, kad šios ribos turėtų būti santykinės ir grindžiamos laiko matais (pvz., suteiktų nakvynių skaičiumi, kituose sektoriuose – darbo dienų ar valandų skaičiumi), o ne absoliučios ir išreikštos pinigais siekiant užtikrinti visiems vienodas veiklos sąlygas; siekiant išvengti piktnaudžiavimo bei užtikrinti, kad ši veikla būtų tikrai atsitiktinio ir neprofesinio pobūdžio, šios ribos taip pat turi būti žemos;

45.

prašo, kad bendro vartojimo ekonomikos platformos apgyvendinimo sektoriuje reikalautų, kad paslaugų teikėjai laikytųsi su turizmo mokesčiais susijusių taisyklių ir kad būtų privaloma rinkti šiuos mokesčius už visus per jų platformas pateiktus apgyvendinimo užsakymus atitinkamuose miestuose ir regionuose ir juos pervesti kompetentingoms institucijoms; nurodo, kad jau esama keletas tokio kompetentingų institucijų ir platformų bendradarbiavimo pavyzdžių;

46.

pritaria, kad būtų sukurtas „bendro vartojimo ekonomikos miestų forumas“, kuriame būtų dalijamasi patirtimi ir keičiamasi gerosios praktikos pavyzdžiais ir, be RK, jame dar dalyvautų Europos organizacijos ir tinklai, veikiantys vietos ir regionų masto bendro vartojimo ekonomikoje, ir būtų užmegzti ryšiai su atitinkamomis ES miestų darbotvarkės teminėmis partnerystėmis; pabrėžia, kad toks forumas taptų pagrindiniu duomenų šaltiniu ir svarbiausiu partneriu atliekant reikalingą šio sektoriaus poveikio teritorijai vertinimą;

47.

ragina visais politiniais lygmenimis gerinti esamą padėtį, nepamirštant, kad tikrasis politinis uždavinys – formuoti rytojaus dalijimosi ekonomiką.