28.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 487/14

Pranešėjas

Lutz RIBBE

1.1

ES biologinės įvairovės politika yra klasikinis europiniu ir nacionaliniu lygmeniu neištesėtų pažadų politikos pavyzdys, nepaisant to, kad politikoje visiškai teisingai nustatytos problemos ir pasiūlytos būtinos priemonės.

1.2

EESRK pabrėžia Komisijos teiginius dėl biologinės įvairovės apsaugojimo svarbos, ką ji palygina su klimato apsauga. Svarbu ne tik išsaugoti gyvūnų ir augalų rūšis, bet ir žmonijos egzistencijos pagrindus.

1.3

EESRK ragina nuosekliai ir nedelsiant įgyvendinti Paukščių ir Buveinių direktyvas. EESRK nuomone, nuoseklus ir neatidėliotinas Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimas gerokai prisidėtų prie biologinės įvairovės apsaugos gerinimo.

1.4

Valstybės narės privalo pagaliau nustatyti, kiek konkrečiai lėšų reikia ES teisei įgyvendinti, o Komisija turi skirti tam reikalingas lėšas. Kadangi biologinės įvairovės apsaugos finansavimą Bendrijos lėšomis, pirmiausia Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, galima laikyti daugeliu požiūriu nepavykusiu, EESRK ragina sukurti atskirą biudžeto išlaidų kategoriją, skirtą tinklui „Natura 2000“ finansuoti.

1.5

EESRK ragina suderinti visas politikos sritis, kurios turi įtakos biologinės įvairovės apsaugai. Šiuo atžvilgiu EESRK tikisi, kad ekologiniu požiūriu svarbių vietovių laikotarpio vidurio peržiūra ir galima bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) laikotarpio vidurio peržiūra jau bus panaudotos tam, kad ateityje BŽŪP kryptingiau prisidėtų prie biologinės įvairovės tikslų įgyvendinimo. EESRK nuomone, šiuo metu reikia keisti ekologiniu požiūriu svarbių vietovių apimtį ir kokybę.

1.6

Ypač pritariama žaliosios infrastruktūros stiprinimui. Dėl to EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares sukurti ir įgyvendinti nuoseklią žaliosios infrastruktūros strategiją. Be to, ES turėtų žaliosios infrastruktūros transeuropinius tinklus (TEN-G) padaryti investiciniu prioritetu. Šiai sričiai taip pat būtina skubiai skirti lėšų.

1.7

ES politikos nenuoseklumas, kurį daugybę kartų konstatavo ir kritikavo Komisijos tarnybos, Aplinkos taryba, Europos Parlamentas, RK ir EESRK, per pastaruosius metus iš esmės nė kiek nepasikeitė! Jei į savo pačių siūlymus, kaip spręsti biologinės įvairovės problemas, nežiūrima rimtai ir jie neįgyvendinami, neturėtų stebinti, jei a) norimi rezultatai nepasiekiami ir b) tarp suinteresuotųjų subjektų ir visuomenės narių plinta nusivylimas.

1.8

Todėl dabar įvairias 1998 m., 2001 m., 2006 m. ir 2010 m. ES biologinės įvairovės strategijas ir biologinės įvairovės veiksmų programas, kuriose kiekvieną kartą buvo tiksliai aprašytos problemos ir priemonės, reikia laikyti iš esmės bevertėmis, nes joms nepavyko įgyvendinti politinio pažado ir sustabdyti visuomenės sukelto biologinės įvairovės nykimo.

1.9

Todėl EESRK ir vėl – kaip daugybėje savo ankstesnių nuomonių dėl ES biologinės įvairovės politikos – pažymi: trūksta politinės valios, o ne teisinio pagrindo! Dabartinio politinio pagrindo keisti nereikia.

2.1

Po to, kai 1998 m. priimtoje biologinės įvairovės strategijoje (1) buvo pažymėta, kad dėl žmogaus vykdomos veiklos ištisus šimtmečius laipsniškai mažėjo turtinga Europos Sąjungos biologinė įvairovė ir kad per pastaruosius dešimtmečius ši žmogaus įtaka įgavo milžinišką mastą, tvaraus vystymosi strategijoje, priimtoje 2001 m. Europos Vadovų Tarybos susitikime („Geteborgo“ strategija), buvo suformuluoti aiškūs biologinės įvairovės srities tikslai – iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą ES ir atkurti buveines ir natūralias ekosistemas.

2.2

Siekiant įgyvendinti šį tikslą 2001 m. buvo paskelbtas biologinės įvairovės veiksmų planas (2), o 2006 m. paskelbtas dar vienas biologinės įvairovės veiksmų planas (3), kurio turinys, tiesa, beveik nesiskyrė nuo pirmojo.

2.3

2010 m. kovo mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovai turėjo pripažinti, kad negalėjo ištesėti 2001 m. duoto pažado, nepaisant įvairių veiksmų planų, kuriuos EESRK kiekvieną kartą įvertindavo kaip teisingus ir tikslingus.

2.4

Po to, remiantis Komisijos komunikatu „ES biologinės įvairovės srities tikslo ir vizijos po 2010 m. pasirinktys“ (4), buvo priimta kita, nauja „ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“ (5), kurioje vis dėlto ir vėl tik atkartoti ankstesnių veiksmų planų reikalavimai ir priemonės ir iki 2020 m. atidėtas pirma 2010 metams numatytų tikslų įgyvendinimas.

2.5

Joje optimistiškai skelbiama: „ES 2020 metų biologinės įvairovės srities strategija <…> [nukreipia] ES teisingu keliu, kad ji pasiektų pačios nustatytus biologinės įvairovės srities tikslus ir įvykdytų savo pasaulinio masto įsipareigojimus.“

2.6

EESRK taip pat pareiškė savo nuomonę apie šią strategiją (6) ir pateikė kritiškų pastabų. Be to, jis išreiškė didelį susirūpinimą tuo, kad „politikams iki šiol trūko ryžto, tiksliau valios įgyvendinti priemonių, kurios jau ne vienerius metus vertinamos kaip būtinos, nors komunikate dar kartą aiškiai nurodoma, kad ryžtingai įgyvendinama biologinės įvairovės politika naudinga tiek visuomenei, tiek ir ekonomikai. Valstybės narės netgi nėra iki galo įgyvendinusios pagrindinių ES gamtos apsaugos direktyvų, nors nuo jų įsigaliojimo praėjo atitinkamai 32 arba 19 metų“.

2.7

Tuo metu EESRK pabrėžė, kad „vis dar neaišku, kaip rasti politinės valios, kurios iki šiol trūko“. Komitetas padarė išvadą: „Todėl pateikta biologinės įvairovės strategija iš esmės nėra žingsnis į priekį. Iki šiol vykę Ministrų Tarybos debatai dėl šio komunikato rodo, kad dar esame labai nutolę nuo biologinės įvairovės politikos integravimo į kitas politikos sritis.“

2.8

Jau tada Komitetas manė, kad labai svarbu tuo metu artėjančius politinius reformų procesus (pvz., žuvininkystės, žemės ūkio, transporto, energetikos ir sanglaudos politika) glaudžiai susieti su biologinės įvairovės strategija. Tačiau šioje srityje jis įžvelgė didelių trūkumų ir dėl to padarė išvadą, kad „pati Komisija turėtų rimčiau vertinti savo biologinės įvairovės strategiją“.

2.9

Praėjus vos ketveriems metams, naujojoje ES biologinės įvairovės strategijoje suformuluotu teiginiu, kad buvo surastas teisingas kelias ir pagaliau bus sustabdytas biologinės įvairovės mažėjimas, mažai kas betiki. Tai ypač matyti iš biologinės įvairovės strategijos laikotarpio vidurio peržiūros (7).

3.1

Strategija apima iš viso 6 atskirus aiškiai apibrėžtus tikslus ir iš viso 20 priemonių. Laikotarpio vidurio peržiūroje dėstoma:

3.1.1

Nors siekiant 1 tikslo („Sustabdyti visų rūšių ir buveinių, kurioms taikomi ES gamtos srities teisės aktai, būklės blogėjimą ir pasiekti pastebimą ir išmatuojamą jų būklės pagerėjimą <…>“) buvo pasiekta tam tikros pažangos, tačiau ji per lėta, kad tikslas būtų pasiektas. Didžiausi trūkumai – neužbaigtas kurti „Natura 2000“ jūrų teritorijų tinklas, neužtikrintas veiksmingas „Natura 2000“ teritorijų valdymas ir būtinas tinklo „Natura 2000“ finansavimas. Ir nors sausumos tinklo „Natura 2000“ kūrimas šiuo metu jau „beveik“ užbaigtas, 2012 m. valdymo planai buvo parengti arba rengiami tik 58 % „Natura 2000“ teritorijų.

3.1.2

Siekiant 2 tikslo („Iki 2020 m., įdiegus žaliąją infrastruktūrą ir atkūrus bent 15 % nualintų ekosistemų, išlaikyti esamą bei pagerinti ekosistemų ir jų funkcijų būklę“) iki šiol vykdytos priemonės „dar nesustabdė ekosistemų būklės ir funkcijų blogėjimo tendencijos“.

3.1.3

Siekiant 3 tikslo („Didinti žemės ūkio ir miškininkystės indėlį į esamos biologinės įvairovės būklės išlaikymą ir jos gerinimą“) padaryta „pažanga nedidelė“ ir kad „vis prastėjanti su žemės ūkiu siejamų ES svarbos rūšių bei buveinių būklė rodo, kad reikia dėti daugiau pastangų siekiant išsaugoti ir padidinti biologinę įvairovę šiose srityse. Šiame procese itin svarbų vaidmenį turi atlikti bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) kartu su atitinkamomis aplinkos politikos nuostatomis“. Nors šioje srityje dabar esama daug priemonių, bet jas valstybės narės turi įgyvendinti „pakankamu mastu“. Tik jei jos bus įgyvendintos „platesniu mastu“, ES galėtų sėkmingai siekti 2020 m. tikslo. Apskritai „reikia dėti gerokai daugiau pastangų“.

3.1.4

Siekiant 4 tikslo („Užtikrinti tausų žuvininkystės išteklių naudojimą“) padaryta didelė pažanga nustatant politikos pagrindą, tačiau „politika visoje ES įgyvendinama nevienodai ir išlieka didelių sunkumų užtikrinant, kad uždaviniai būtų pasiekti laiku. 2013 m. tausiai žvejota tik šiek tiek daugiau nei 50 % išteklių, kurių DTL grindžiamas vertinimas buvo atliktas“. Pokyčiai visose (!) Europos jūrose ir toliau neigiami.

3.1.5

5 tikslas („Kova su invazinėmis svetimomis rūšimis“) yra vienintelis tikslas, kurio siekiant padaryta „reikiama pažanga“ ir kuris turėtų būti pasiektas iki 2020 m.

3.1.6

Siekiant 6 tikslo („Padėti sustabdyti pasaulio biologinės įvairovės nykimą“), „pažanga <…> mažinant ES vartojimo įpročių poveikį pasaulio biologinei įvairovei“ yra nepakankama ir „esamų priemonių gali nepakakti tam, kad iki nustatytų terminų būtų įgyvendinti Aičio biologinės įvairovės tikslai“.

3.2

Ši nuvilianti laikotarpio vidurio peržiūra pateikta kaip tik tuo metu, kai Europos Komisija svarstė galimybę iš pagrindų peržiūrėti gamtos apsaugai svarbiausias ES direktyvas, būtent 1979 m. Paukščių direktyvą ir 1992 m. Faunos, floros ir buveinių direktyvą.

3.3

Dėl Paukščių ir Buveinių direktyvų tinkamumo pateiktos ekspertų ataskaitos (8) patvirtina tai, ką EESRK atkakliai kartoja daugybę metų: teisinis pagrindas yra pakankamas ir negali būti biologinės įvairovės apsaugos tikslų neįgyvendinimo pretekstu. Pagrindiniai trūkumai – nevykdomas įgyvendinimas, gamtos apsaugai skirto biudžeto nebuvimas ir ES politikos nenuoseklumas.

4.1

EESRK pakartoja savo teiginius, kad siekiant ES „išsaugoti biologinę įvairovę mums trūksta ne įstatymų, direktyvų, programų, pavyzdinių projektų, politinių deklaracijų ar rekomendacijų, o įgyvendinimo ir suderintų veiksmų visais politiniais lygmenimis“. Jis mano, kad šį teiginį patvirtina ne tik vertinimo tyrimas, bet ir 2015 m. gruodžio 16 d. Aplinkos tarybos išvados (9), kurios iš esmės nesiskiria nuo 2011 m. Aplinkos tarybos išvadų. Kol direktyvos nebus visiškai įgyvendintos, kol nebus skirta pakankamai lėšų ir jos nebus tinkamai panaudojamos, kol kitose ES politikos srityse nebus nuosekliai atsižvelgiama į biologinės įvairovės klausimus, nebus galima pasiekti norimų rezultatų.

4.2

Nauji strategijų ir veiksmų planų dokumentai ir (arba) politinio pagrindo peržiūra nieko nekeičia, taip veikiau sukuriama iliuzija, kad vykdoma politinė veikla, kuri yra beprasmė, jei nešalinamos tikrosios įgyvendinimo problemos.

4.3

Kad būtų galima sėkmingai išsaugoti biologinę įvairovę, reikia keleto priemonių.

4.4.1

„Klasikinei“ gamtos apsaugai, pavyzdžiui, norint išsaugoti retas gyvūnų ir augalų rūšis ir unikalius biotopus (pvz., pelkes, sausas pievas, likutinius beveik natūralius miškus ir kt.), tinklas „Natura 2000“ yra nepaprastai svarbus. Jis paremtas visų pirma 1992 m. priimta Buveinių direktyva ir paukščių apsaugos teritorijomis, įtvirtintomis dar 1979 m. priimta Paukščių direktyva.

4.4.2

Priimdamos Buveinių direktyvą, valstybės narės ir Europos Komisija davė du pažadus:

4.4.3

Tad tinklas turėjo būti baigtas kurti 1995 m. – daugiau kaip prieš 20 metų (!). Nors šiuo metu dauguma teritorijų jau identifikuotos – „Natura 2000“ teritorijos sudaro 18 % ES valstybių narių sausumos ploto, – tačiau vien identifikavimo nepakanka. Dauguma teritorijų dar nėra ilgam laikui teisiškai apsaugotos ir tik šiek tiek daugiau nei pusei teritorijų parengti valdymo planai. Tačiau, kol piliečiams, administravimo institucijoms ir ypač žemės savininkams ir naudotojams neaišku, kas leidžiama ir kas draudžiama, sėkmingai apsaugoti gamtos ir skirti kompensacijų dėl naudojimo sąlygų neįmanoma.

4.4.4

Iškalbingas faktas yra tai, kad 2011 m. gruodžio 19 d. Aplinkos taryba ragino valstybes nares – ir tuo pačiu save – „laiku užbaigti „Natura 2000“ tinklo kūrimą, parengti ir įgyvendinti valdymo planus ar kitas lygiavertes priemones <…> ir taip sukurti tvirtą pagrindą strateginiam planavimui, atsižvelgiant į paskesnį 2014–2020 m. DFP įgyvendinimą“. 2011 m. dar kartą pareikalauta „laiku“ padaryti tai, kas turėjo būti užbaigta prieš 20 metų ir iki šiol nepadaryta!

4.4.5

Todėl Aplinkos taryba 2015 m. gruodžio 16 d. dar kartą paragino valstybes nares – ir kartu vėlgi save pačią, šį kartą net pabrėžtinai – „baigti kurti tinklą „Natura 2000“.

4.5.1

Komisija, Aplinkos taryba ir Europos Parlamentas (11) labai teisingai pabrėžia, kad biologinės įvairovės politika susijusi ne tik su gyvūnų ir augalų ar buveinių apsauga, bet ir su gamybos baze ir žmonių pragyvenimo šaltiniais. Vienas iš daugelio pavyzdžių yra vabzdžių, tokių kaip bitės arba drugeliai, atliekama apdulkinimo funkcija, kurios ekonominė vertė – ne tik žemės ūkiui – yra neišmatuojama. Tačiau Komisija turėjo konstatuoti, „kad Europos ekosistemos savo funkcijas atlieka netolygiai arba silpnai, t. y. nebeužtikrinama ekosistemų pagrindinių funkcijų, pavyzdžiui,, pasėlių apdulkinimo, oro ir vandens valymo, kokybė ir kiekybė<…>“ (12).

4.5.2

Apdulkintojų ir reducentų (funkcijos), kaip ir, pavyzdžiui, daugybės kitų rūšių, išsaugojimas neįmanomas susitelkiant tik į saugomų teritorijų identifikavimą. Todėl ES biologinės įvairovės politikoje turi būti nustatyti plataus masto reikalavimai – ne saugomoms teritorijoms; derinimas su žemės panaudojimo politika šiuo atveju vaidina lemiamą vaidmenį.

4.5.3

Visiškai teisinga, kad tiek Komisija, tiek Taryba vis pabrėžia, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriaus reikšmę – paskutinį kartą laikotarpio vidurio peržiūroje Taryba „pabrėžia, jog itin svarbu, kad būtų padidintas žemės ūkio sektoriaus indėlis siekiant strategijos tikslų; su susirūpinimu pažymi, kad žemės ūkis yra vienas iš ryškiausių veiksnių, darančių spaudimą sausumos ekosistemoms, ir kad iki 2012 m. su žemės ūkiu susijusių buveinių ir rūšių, kurioms taikoma Buveinių direktyva, būklė pastebimai nepagerėjo, ir apgailestauja, kad žemės naudmenų paukščių, pievų drugelių ir apdulkinimo paslaugų būklė labai pablogėjo, o tai rodo, kad toliau daro spaudimą tam tikra žemės ūkio praktika, pavyzdžiui, kai kurios žemės ūkio paskirties žemės apleidimo ir aktyvesnio jos naudojimo priemonės“ (13).

4.6.1

Nors ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m. pabrėžiama, kad ji yra „įtraukta į strategiją „Europa 2020““ (14), tačiau terminai „biologinė įvairovė“, „buveinės“, „gamtos apsauga“, „rūšių apsauga“ bei „genetinių išteklių įvairovės apsauga“ ar „ekosistema“ nė karto neminimi strategijoje „Europa 2020“! Du kartus trumpai paminimas tik terminas „rūšių įvairovė“, tačiau tik puse sakinio, kalbant apie „tausesnį išteklių naudojimą“. Todėl EESRK visiškai nesuprantama, kaip Europos Komisija galėjo prieiti prie tokios išvados; reali jos politika įrodo, kad yra priešingai.

4.6.2

Strategija „Europa 2020“, kai 2001 m. ES tvaraus vystymosi strategija praktiškai jau nebeturi jokios politinės reikšmės, būtų kaip tik tinkamas pagrindas kalbėti apie šią problemą. EESRK pakankamai dažnai ragino ekonomikos ir finansų ministrus pasvarstyti, pavyzdžiui, apie biologinės įvairovės nykimo reikšmę ekonomikai (15). Tačiau tai dar neįvyko.

4.6.3

Kadangi ES gamtos apsaugos direktyvų ir ES biologinės įvairovės strategijos tikslai taip pat atitinka tarptautiniu lygmeniu nustatytus tikslus (pvz., Aičio tikslus pagal JT Biologinės įvairovės konvenciją arba darnaus vystymosi tikslus (DVT)), biologinės įvairovės politiką būtina plačiai integruoti į DVT įgyvendinimo strategiją ir į ES tvaraus vystymosi strategiją.

4.6.4

Tačiau iki šiol daugelis Komisijos tarnybų ir kai kurios ES ministrų tarybos biologinės įvairovės politiką ir toliau laiko konkuruojančia politikos sritimi, iš dalies blokuojančia ar trukdančia ekonomikos vystymuisi, be to, dar ir naudojančia lėšas.

4.6.5

Neginčijama tai, kad tarp skirtingų naudojimo reikalavimų kyla prieštaravimų ir kad kartais gamtos apsaugos direktyvomis gali būti užkertamas kelias kišimuisi į gamtos pusiausvyrą. Tačiau tai ir yra gamtos apsaugos užduotis – valstybė turi užtikrinti ekonominio naudojimo ir gamtos išteklių apsaugojimo pusiausvyrą. Tuo gamtos apsauga nesiskiria nuo kitų politikos sričių, kai „laisvoms rinkos jėgoms“ taikomos reguliavimo priemonės

4.6.6

Ne naujiena, kad tarp klasikinės ekonomikos politikos ir aplinkos apsaugos politikos nėra tikro darnumo. Dar 2006 m. EESRK neigiamai vertino, kad „tarp tikrovės ir norų tvyro praraja“ ir kad „planavimo sprendimai ir rėmimo programos biologinei įvairovei neretai sukelia dar didesnę grėsmę“ (16).

4.6.7

Šios tikslų kolizijos pagrindinė priežastis yra prieštaravimas tarp individualių, ypač ekonominių, interesų ir viešojo intereso siekimo. Ligšiolinius ES teiginius reikia aiškinti kaip pasisakymą už viešąjį interesą atitinkančią biologinės įvairovės apsaugą. Todėl ES turi apibrėžti aiškias tokių ekonominių interesų, prieštaraujančių biologinės įvairovės apsaugai, ribas ir užtikrinti, kad jų būtų laikomasi.

4.7.1

EESRK ne kartą nagrinėjo žemės ūkio, bendros žemės ūkio politikos ir biologinės įvairovės santykį ir nustatė, kad biologinė įvairovė nyksta lėtai, bet dideliu mastu ir nuolat, nors ūkininkai laikosi daugumos galiojančių įstatymų. Taigi, įvairovė nyksta, nors įstatymai nepažeidžiami, laikomasi vadinamosios geros ūkininkavimo praktikos. Šios būklės nepavyks pakeisti reformuojant gamtos apsaugos teisės aktus, tam reikia kitokios žemės panaudojimo praktikos ir kitokios žemės ūkio rėmimo politikos. Šiuo požiūriu EESRK atkreipia dėmesį į savo iniciatyva parengtą nuomonę „2013 m. bendrosios žemės ūkio politikos reforma“ (17), kurioje išsamiai aprašoma, kokius pakeitimus Komitetas laiko būtinais.

4.7.2

Komisija labai gerai suvokia žemės ūkio svarbą, ji pažymi, kad „bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai didžiausią poveikį kaimo vietovių biologinei įvairovei turinti politikos priemonė. <…> Vienas iš sprendimų, turėjusių neigiamą poveikį biologinei įvairovei, buvo reikalavimo atidėti žemę panaikinimas“ (18). Kaip ir anksčiau, žemės ūkio politika vis dar dažnai prieštarauja biologinės įvairovės politikai, nors tam tikros BŽŪP dalys, visų pirma antrojo ramsčio agrarinės aplinkosaugos programos, aiškiai rodo, kaip būtų galima šiuos prieštaravimus pašalinti.

4.7.3

Žemės atidėjimas 9-ojo dešimtmečio viduryje buvo įvestas norint ne padidinti ekologinį kultūrinių kraštovaizdžių stabilumą, o siekiant panaikinti perviršį. Vis dėlto 2013 m. reformuojant BŽŪP vėl buvo grįžta prie minties, kad dalyje dirbamos žemės plotų ūkininkavimas galėtų būti ne toks intensyvus. BŽŪP žalinimo tikslais buvo numatytos vadinamosios privalomos ekologiniu požiūriu svarbios vietovės. Tačiau kilo didelių nesutarimų dėl to, a) koks turėtų būti jų dydis ir b) kas yra „svarbu ekologiniu požiūriu“.

4.7.4

Pavyzdžiui, ankštinių ar prekinių augalų auginimas šiuo metu apibrėžiamas kaip svarbus ekologiniu požiūriu. Nors dėl įvairių priežasčių ploto, kuriame auginami ankštiniai ar prekiniai augalai, didinimą iš esmės reikėtų vertinti palankiai, tačiau šiomis priemonėmis faktiškai nebus prisidėta prie biologinės įvairovės gerinimo. Taip pat reikėtų kritiškai vertinti tai, kad ekologiniu požiūriu svarbiose vietovėse iš dalies leidžiama naudoti pesticidus, kurie aiškiai prieštarauja žemės ūkio politikos žalinimo siekiui: pesticidai prisideda ne prie įvairovės didinimo, o prie jos mažinimo.

4.7.5

Komisija turėtų kuo greičiau atlikti pirmąjį priimtų priemonių poveikio vertinimą, nes žalinimas buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl turėtų būti išlaikytos žemės ūkio išmokos iš ES biudžeto.

4.7.6

Be to, laikantis šių prielaidų, horizontaliosiose ES politikos srityse, visų pirma susijusiose su moksliniais tyrimais, technologine plėtra ir inovacijomis, reikėtų atsižvelgti ir ypatingą dėmesį skirti ir darbams, kuriais moksliniai tyrimai, technologinė plėtra ir inovacijos žemės ūkio srityje gali prisidėti siekiant gerinti biologinę įvairovę Europos Sąjungoje.

4.8.1

Buveinių direktyva pasižymi labai svarbiu techniniu trūkumu: nors 10 straipsnyje aiškiai atkreipiamas dėmesys į kraštovaizdžio elementų tinklo svarbą, trūksta privalomo mechanizmo, kuris leistų Europoje sukurti nuoseklią biotopų tinklų sistemą. Komisija savo komunikate apie žaliąją infrastruktūrą bendrais bruožais aprašė, kaip šį trūkumą galima kompensuoti atitinkamomis investicijomis į žaliosios infrastruktūros išlaikymą ir atkūrimą – tiek didelėse, tiek mažose teritorijose. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu priimti ir įgyvendinti nuoseklią žaliosios infrastruktūros strategiją. Bet kuriuo atveju pagrindinis jos elementas turi būti transeuropinių biologinės įvairovės tinklų (TEN-G) metodika ir finansavimo priemonė. Ji turi būti taikoma tiek didelėms, tiek mažoms teritorijoms, pavyzdžiui, žemės ūkio kraštovaizdžiams.

4.9.1

Daugelyje valstybių narių ir šalių kandidačių gamta vis dar labai naikinama. Štai keletas pavyzdžių:

4.9.2

Rumunijai stojant į ES natūralių pirmykščių miškų plotas šioje šalyje siekė daugiau nei 2 000 km2. Beveik visas šis plotas identifikuotas kaip „Natura 2000“ teritorija. Nuo tada dokumentuose registruota, kad iškirsti dideli Rumunijos pirmykščių miškų plotai – taip prarastas nesugrąžinamas Europos gamtos paveldas.

4.9.3

Balkanų, ypač vakarų Balkanų, valstybių upių ekosistemos savo vertingumu gerokai lenkia kitas Europos upių ekosistemas. Maždaug trečdalis upių, esančių iširus Jugoslavijai atsiradusiose valstybėse ir Albanijoje, pasižymi natūralia dinamika ir dar gali būti vadinamos natūraliomis upėmis. Natūraliai visų Balkanuose esančių upių dinamikai ir biologinei įvairovei didžiulę grėsmę kelia dokumentuose registruoti planai pastatyti daugiau kaip 2 700 (!) hidroelektrinių, iš kurių mažiausiai vienas trečdalis būtų saugomose gamtos teritorijose. Šiems planams finansuoti naudojamos valstybės lėšos. Beveik visose ES valstybėse narėse buvo padarytas didžiulis poveikis iš esmės visų upių biologinei įvairovei, todėl dabar, be kita ko, įgyvendinant ES vandens pagrindų direktyvą, reikalingos didžiulės lėšos jų atkūrimui.

4.9.4

Balkanų šalyse kandidatėse beatodairiškai persekiojama daugybė paukščių rūšių, kurios nurodytos Paukščių direktyvos I priede ir dėl to yra saugomos ES; paukščių medžioklės problema neišspręsta ir daugybėje valstybių narių. Dėl girnovių, gervių, mažųjų kormoranų, rudžių – tai tik keletas pavyzdžių – šaudymo mažėja šių rūšių perėjimo atvejų ES.

4.10.1

Dar viena laikotarpio vidurio peržiūroje ir Tarybos išvadose minima problema yra tinklo „Natura 2000“, bet ne tik jo, finansavimas. 2004 m. Komisijos komunikate (19) kalbėta apie tinklo finansavimą, tiksliau apie a) reikiamų lėšų dydį ir b) klausimą, iš kokio šaltinio šios lėšos turėtų būti imamos. Tada buvo įvardyta apytikslė 6,1 mlrd. EUR suma per metus; buvo nuspręsta ne kurti atskirą biudžeto eilutę ar atitinkamai išplėsti programą „Life“, bet pasitelkti antrąjį BŽŪP ramstį ir kitus ES fondus.

4.10.2

EESRK turėjo abejonių dėl tuo metu deklaruotų sumų ir manė, kad „būtina kuo greičiau pateikti tikslesnius sąnaudų apskaičiavimus. Pavyzdžiui, Komitetas abejoja, ar užteks naujoms valstybėms narėms nurodytos 0,3 milijardų eurų sumos (15 valstybių narių Europos Sąjungai skiriama 5,8 milijardai eurų)“ (20).

4.10.3

Šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė iki šiol, vis dar kalbama apie tą pačią sumą. Atsakingos valstybės narės ir Komisija iki šiol nesugebėjo pasiekti aiškumo šioje srityje.

4.10.4

EESRK tuo metu atkreipė dėmesį į grėsmę, kad „Natura 2000“ priemones finansuojant antrojo ramsčio lėšomis gali kilti konkurencija su kitomis kaimo plėtros priemonėmis (21). Tai pasitvirtino dviem atžvilgiais: pirma, 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu antrojo ramsčio išmokos, palyginti su ankstesniu finansiniu laikotarpiu, buvo sumažintos 30 %, antra, Europos Audito Rūmai ir Aplinkos taryba labai teisingai nurodo, kad „valstybės narės ne visuomet pripažino Europos regioninės plėtros fondą (ERPF) kaip galimą priemonę biologinei įvairovei skatinti, o šio fondo potencialas finansuojant tinklą „Natura 2000“ nebuvo pakankamai išnaudotas“ (22).

4.10.5

Dėl to Europos Komisija (23) turėjo pripažinti, kad Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai išlieka svarbiausiu Bendrijos „Natura 2000“ ir ES biologinei įvairovei skiriamo finansavimo šaltiniu, tačiau „patenkinama tik 20 % saugomų teritorijų, įskaitant Europos „Natura 2000“ tinklą, valdymo bendro finansavimo poreikių“.

4.10.6

Todėl būtina tiksliai nustatyti, kokio dydžio finansavimo reikia Europos gamtos apsaugos direktyvoms įgyvendinti, ir skirti atitinkamas lėšas tik šiam tikslui ir numatytas atskira biudžeto eilute (pvz., padidinto „LIFE“ biudžeto eilute).

4.11.1

ES biologinės įvairovės strategijos, visų pirma „Natura 2000“ įgyvendinimo trūkumus iš dalies nulėmė ir nepakankamas pilietinės visuomenės įtraukimas ir dalyvavimas įvairiose saugomose teritorijose. Saugomų teritorijų identifikavimas visų pirma turi būti laikomas administraciniu veiksmu, kuris turi būti atliekamas laikantis teisinės valstybės principų. Tačiau rengiant ir įgyvendinant valdymo planus turėtų intensyviai dalyvauti žemės savininkai, naudotojai, gamtosaugos organizacijos ir vietos valdžios institucijos. Daugeliu atvejų to nebuvo ir tai dažnai lėmė nepasitikėjimą ES biologinės įvairovės politika ir jos atmetimą.