EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2016 04 26

COM(2016) 234 final

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Gyventi oriai: kai priklausomybę nuo pagalbos pakeičia savarankiškumas

Priverstinis perkėlimas ir vystymasis

{SWD(2016) 142 final}

1.Įvadas

Šio komunikato tikslas – pasiūlyti politikos programą, kuria būtų užtikrinta, kad priverstinis gyventojų perkėlimas neužsitęstų ir susiklosčius perkėlimo padėčiai palaipsniui būtų panaikinta priklausomybė nuo humanitarinės pagalbos, didinant savarankiškumą ir perkeltiesiems asmenims suteikiant galimybę oriai gyventi ir prisidėti prie jų priimančiosios visuomenės gerovės, kol jie savanoriškai sugrįš atgal arba bus perkelti į ES.

Europos Sąjunga, kaip aktyvi pasaulinio masto veikėja ir svarbiausia humanitarinės pagalbos ir paramos vystymuisi teikėja, yra įsipareigojusi visame pasaulyje teikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia. Ji tai daro ir esant krizėms, ir siekdama skatinti ilgalaikį šalių darnų vystymąsi. Atsižvelgdama į didelę dabartinę pabėgėlių ir migracijos krizę, Europos Komisija savo Europos migracijos darbotvarkėje 1 pasiūlė laikytis visapusiško ir holistinio požiūrio. Šioje darbotvarkėje skatinami „strateginiai svarstymai“, kaip užtikrinti kuo didesnį ES paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos poveikį, norint tinkamai išspręsti priverstinio perkėlimo masto, daugialypių veiksnių ir poveikio klausimus vietos lygmeniu.

Daugiau kaip 60 mln. žmonių – pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų asmenų – pasaulyje priverstinai perkeliami dėl konfliktų, smurto ir žmogaus teisių pažeidimų 2 . Tai yra aukščiausias priverstinio perkėlimo lygis nuo Antrojo pasaulinio karo. Visi penki didžiausi pabėgėlių perkėlimai – iš Sirijos, Afganistano, Somalio, Sudano ir Pietų Sudano – užsitęsė 3 , daug afganistaniečių gyvena kaip perkeltieji asmenys ilgiau nei tris dešimtmečius. Šį užsitęsimą apsunkina tai, kad 2014 m. nustatytas mažiausias per tris dešimtmečius savanoriškai repatrijuotų pabėgėlių skaičius 4 . Trys iš penkių didžiausių perkėlimų šalies viduje – Sirijoje, Kolumbijoje ir Sudane – taip pat užsitęsė. Vien per Sirijos krizę, kuri tęsiasi jau šeštus metus, pabėgėlių skaičius pasiekė 4,7 mln., o šalies viduje perkeltų asmenų – 6,5 mln., o vien 2015 m. į ES atvyko 1 mln. pabėgėlių. Tokios pat didelės įtakos gali turėti klimato reiškiniai, pavyzdžiui, šių metų „El Niño“, kuris, manoma, bus stipriausias per pastaruosius 20 metų 5 . Dėl bendro padidėjusio konfliktų skaičiaus, smurto, klimato kaitos, ekologinių ir gaivalinių nelaimių poveikio dar daugiau žmonių bus priversti bėgti iš savo šalies. Bendroji informacija apie priverstinio perkėlimo aplinkybes ir priežastis, taip pat Komisijos taikomos politikos, priemonių ir praktikos, susijusių su pagalba pabėgėliams, šalies viduje perkeltiems asmenims ir prieglobsčio prašytojams trečiosiose šalyse partnerėse, vertinimas pateikiamas prie šio komunikato pridedamame tarnybų darbiniame dokumente.

2015 m. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR) nustatė pagrindinius veiksnius, dėl kurių Sirijos pabėgėliai kaimyninėse šalyse prašo prieglobsčio Europoje. Tai susiję su vilties praradimu, didelėmis pragyvenimo išlaidomis ir didėjančiu skurdu, taip pat ribotomis galimybėmis užsidirbti pragyvenimui ar įgyti išsilavinimą. Neturėdami perspektyvų tobulėti ir galimybių naudotis socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys labiau linkę palikti savo kilmės regionus. Antriniai ir daugkartiniai perkėlimai atskleidžia bendrą negebėjimą atsižvelgti į priverstinai perkeltų asmenų ir jų priimančiųjų bendruomenių konkrečius vidutinės trukmės ir ilgalaikius poreikius ir silpnąsias vietas ir pateikti jiems ilgalaikių sprendimų 6 . Remiantis vien humanitarinės pagalbos sistema negalima patenkinti didėjančių priverstinai perkeltų asmenų ir priimančiųjų bendruomenių vystymosi poreikių. Priverstinis perkėlimas nėra tik humanitarinis iššūkis. Be neišvengiamų sąsajų su didesnio masto migracijos reiškiniu, tai taip pat yra politinis, žmogaus teisių, vystymosi ir ekonominis iššūkis.

Kaimynystėje kilusių konfliktų nulemtas priverstinis perkėlimas yra neatidėliotinas ES rūpestis, tačiau ilgalaikis priverstinis perkėlimas yra pasaulinė problema. Todėl Komisijos komunikate dėl ES išorės veiksmų vaidmens sprendžiant dabartinę pabėgėlių krizę 7 ES ir jos valstybės narės raginamos priimti ilgalaikius įsipareigojimus aktyviau veikti, kad būtų pašalintos pagrindinės migracijos ir perkėlimo priežastys. ES įrodė savo pasiryžimą naikinti pagrindines priverstinio perkėlimo priežastis ten, kur jos kyla, dėdama daugiau pastangų, kad būtų išvengta naujų konfliktų, išspręsti esami konfliktai ir sprendžiama piktnaudžiavimo žmogaus teisėmis problema – atsižvelgta į visus pagrindinius priverstinio perkėlimo veiksnius. Todėl vienas pagrindinių šios darbotvarkės aspektų – tebegaliojantis politinis ir diplomatinis ES ir jos valstybių narių įsipareigojimas spręsti esamus konfliktus ir visame pasaulyje skatinti pagarbą žmogaus teisėms, taip pat gelbėti gyvybes ir padėti tenkinti skubius humanitarinius poreikius. Vis dėlto, be teisinės ir fizinės apsaugos 8 , maisto ir pastogės, priverstinai perkeltiems asmenims taip pat reikia suteikti galimybę įsidarbinti ir naudotis tokiomis paslaugomis kaip sveikatos priežiūra, švietimas ir apgyvendinimas. ES acquis ir nuo 1999 m. tobulinti gerosios patirties pavyzdžiai siekiant sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą ir suderinti bendrus minimalius prieglobsčio suteikimo reikalavimus gali tapti geru pavyzdžiu, kaip šalys partnerės galėtų priimti daug pabėgėlių.

Priverstinis perkėlimas: užsitęsusi ir sudėtinga problema

Šiame komunikate daugiausia dėmesio skiriama užsitęsusio priverstinio perkėlimo padėčiai šalyse partnerėse, susiklosčiusiai dėl konfliktų, smurto ir žmogaus teisių pažeidimų, neatsižvelgiant į perkeltųjų asmenų statusą pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso. Naujosios politikos aspektai taip pat gali būti taikomi gaivalinių nelaimių ir klimato reiškinių nulemtam perkėlimui, kartu pripažįstant skirtingą politiką, aplinkybes, poreikius ir sprendimus. Daugelyje kilmės šalių nesant tvarios taikos, priimančiajai šaliai taikant griežtą politiką ir esant ribotam perkėlimo į ES vietų skaičiui, daugumos perkeltųjų asmenų perkėlimas užsitęsė ir jie gyvena kaip perkeltieji asmenys ilgiau nei penkerius metus. Nedaugelis rado ilgalaikių sprendimų, kaip antai savanoriška repatriacija, perkėlimas į ES arba integracija vietoje. Nors naujų pabėgėlių skaičius siekė 2,9 mln., 2014 m. tik 126 800 buvusių pabėgėlių galėjo grįžti į savo kilmės šalis ir tik 105 200 buvo perkelti visam laikui 9 . Šiandien pabėgėliai gyvena kaip perkeltieji asmenys vidutiniškai 25 metus, o 90 proc. šalies viduje perkeltų asmenų – ilgiau kaip 10 metų 10 .

2014 m. 86 proc. pasaulio pabėgėlių gyveno besivystančiuose regionuose, o mažiausiai išsivysčiusios šalys suteikė prieglobstį 25 proc. visų pabėgėlių 11 . Todėl didžiulį spaudimą patiria ne tik patys perkeltieji asmenys ir jų priimančiosios šalys, vyriausybės ir bendruomenės, bet ir paramos teikėjai. Visoms šioms grupėms tenka vienoda atsakomybė imtis veiksmų. Perkeltųjų gyventojų antplūdžio ir jų ilgalaikio buvimo šalyje sukeltas spaudimas ypač jaučiamas pažeidžiamose bendruomenėse, šalyse ir regionuose. Tai turi didelės įtakos valstybiniam švietimui, atliekų valdymui, būsto ir nuosavybės kainoms, tokioms viešosioms paslaugoms kaip elektros ir vandens tiekimas, maisto kainoms bei darbo užmokesčiui ir bendram stabilumui. Didėjant miestų teritorijose prieglobstį radusių perkeltųjų asmenų skaičiui, miestuose itin sustiprėjo planavimo ir paslaugų teikimo poveikis.

Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. 12 pripažįstama, kad priverstinis perkėlimas yra vienas pagrindinių veiksnių, dėl kurių kyla grėsmė panaikinti per pastaruosius dešimtmečius pasiektą pažangą vystymosi srityje. Todėl pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys priskirti prie pažeidžiamų asmenų, kurių nereikėtų „palikti nuošalyje“. Nors ir naudojasi humanitarine pagalba, priverstinai perkelti asmenys dažnai neįtraukiami į už vystymąsi atsakingų subjektų įgyvendinamas programas ir veiklą. Priimančiosios valstybės politikoje pabėgėliams dažnai suteikiama nedaug galimybių įsidarbinti ir yra ribojamas jų judumas bei gyvenimas šalyje. Be to, draudžiama atnaujinti ilgalaikio gyvenimo šalyje galimybę taip skatinant pastovumą ir tampa sudėtinga, netgi neįmanoma, įgyti ilgalaikį saugų teisėtą statusą. Dėl tokios politikos sunku apibrėžti perkeltųjų gyventųjų padėtį ir taip užtikrinama, kad, nesant ilgalaikių vystymosi perspektyvų, jiems nuolat reikės humanitarinės veiklos vykdytojų pagalbos. Pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys yra darbštūs, turintys įgūdžių ir vertingų savybių, kuriomis gali prisidėti prie priimančiosios šalies arba bendruomenės ekonomikos ir visuomenės gerovės. Vis dėlto, nesant vystymosi galimybių, taikant vyraujantį priklausymo nuo priežiūros ir paramos modelį sumažinamos pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų asmenų galimybės tapti savarankiškesniems 13 .

Perkėlimo padėtis yra itin sudėtinga ir gali smarkiai skirtis. Kai kurie pabėgėliai iš pradžių gali geriau prisitaikyti prie pokyčių nei juos priimantieji, pvz., dėl santaupų arba artimų šeimos ryšių priimančiojoje šalyje. Be to, nors priimančiosios šalys gali gauti ES paramą vystymuisi, pažeidžiamoms priimančiosioms bendruomenėms paprastai neteikiama humanitarinė pagalba. Gyventojai, pasilikę savo kilmės bendruomenėse, kai kiti buvo priversti kraustytis, taip pat gali būti pažeidžiami. Savanoriškai grįžę asmenys gali turėti palyginti daugiau pranašumų dėl užsienyje įgytų įgūdžių ir kapitalo. Pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys gali susidurti su panašiais iššūkiais kaip ir iš kaimo į miestą persikėlę migrantai arba didesnė dalis skurstančių miesto arba kaimo gyventojų. Tai gali sukelti įtampą ir konfliktus tarp bendruomenių ir taip nulemti masinį antrinį perkėlimą. Perdėtą dėmesį skiriant statusui, ypač šalies viduje perkeltų ir grįžusių asmenų atveju, rizikuojama nepaisyti humanitarinio principo teikti pagalbą remiantis vien poreikiu. Statusu grindžiamu požiūriu taip pat nederėtų vadovautis, kai paskatos keisti gyvenamąją vietą yra mišrios ir bendros ir kai pažeidžiamumas priklauso veikiau nuo pavienių aplinkybių, o ne priklausymo konkrečiai apibrėžtai kategorijai arba grupei.

Todėl imantis priemonių visų pirma reikia atsižvelgti į tikras silpnąsias vietas, o ne į teisinį statusą, užtikrinant visapusę pagarbą tarptautinės ir žmogaus teisių teisės normoms. Reikia spręsti priverstinai perkeltų asmenų konkrečių apsaugos poreikių klausimą, atsižvelgiant į jų lytį, amžių ir negalią, taip pat į jų politines pažiūras, etninę kilmę, kalbą, luominę kilmę, religiją ir (arba) seksualinę orientaciją. Todėl nepavyks rasti vieno visais atvejais taikomo sprendimo. ES yra įsipareigojusi parengti politikos programą, kad būtų galima pateikti veiksmingesnį, labiau atitinkantį aplinkybes ir oresnį visuotinį atsaką į priverstinį perkėlimą. Ji ketina tai padaryti suvienydama savo požiūrį į politinių problemų sprendimą, konfliktų prevenciją, vystymąsi, žmogaus teises ir humanitarinę pagalbą ir veiksmingai remdama susidariusius ryšius.

Į vystymąsi orientuota politikos programa užsitęsusio priverstinio perkėlimo problemai spręsti

Reikia parengti naują, nuoseklią ir bendradarbiavimu grindžiamą politikos programą. Požiūriai į politiką, žmogaus teises, humanitarinę pagalbą ir vystymąsi turi papildyti vienas kitą, kad tai būtų abipusiškai naudinga ir perkeltiesiems asmenims, ir jų priimančiosioms bendruomenėms. Šią naują politikos programą sustiprins ES visapusiškas požiūris 14 ir ES požiūris į atsparumą 15 . Rengiant programą bus pasinaudota pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų asmenų produktyvumu, suteikiant jiems galimybę gauti išsilavinimą, būstą, žemės, naudotis gamybos ištekliais, suteikiant galimybę užsidirbti pragyvenimui ir naudotis paslaugomis, taip pat skatinant jų ir jų priimančiosios bendruomenės sąveiką.

Kad įgyvendinama nauja politikos programa būtų veiksminga, reikia peržengti esamas veiklos ribas. Politiniai subjektai turi aktyviau dalyvauti derybose, kad būtų nugalėtos kliūtys, dėl kurių perkeltieji asmenys negali vystyti savo potencialo. Humanitarinės ir vystymosi sričių subjektai veikia pagal skirtingus struktūrinius, programavimo ir finansavimo ciklus bei procedūras, kurie neatskleidžia tikrų ilgalaikių perkeltųjų asmenų arba priimančiųjų bendruomenių poreikių. Humanitarinė pagalba skirta naudoti kaip trumpalaikė priemonė vos tik prasidėjus krizei, kad pabėgėlių stovyklose arba miestų teritorijose būtų patenkinti neatidėliotini priverstinai perkeltų asmenų humanitariniai ir apsaugos poreikiai. Parama vystymuisi, priešingai, skiriama pagal ilgo daugiamečio planavimo ir finansavimo ciklus.

Užtikrinant tvirtesnį vystymosi ir humanitarinės sričių subjektų bendradarbiavimą – kuriant tvirtesnes sąsajas finansavimo programavimo lygmeniu, mainų ir informacijos vertinimo bei tikslų nustatymo srityje – galima parengti veiksmingesnę ir tvaresnę apsaugos ir savarankiškumo strategiją. Tai bus naudinga ir perkeltiesiems asmenims, ir pažeidžiamoms priimančiosioms bendruomenėms. Naujas, į vystymąsi orientuotas požiūris į priverstinį perkėlimą nesukurs papildomų sąnaudų. Priešingai, per vidutinės trukmės ar ilgąjį laikotarpį padidės veiksmingumas ir pagerės paramos teikėjams ir gavėjams svarbūs rezultatai, nes sumažės priklausomybė nuo humanitarinės pagalbos ir itin padidės investicijų į vystymąsi veiksmingumas.

Lemiamą vaidmenį atlieka priimančiųjų šalių vyriausybės, nes jos atsakingos už teisines ir politines programas, kuriomis remiantis gali būti sprendžiamas pabėgėlių, šalies viduje perkeltų asmenų ir priimančiųjų bendruomenių poreikių klausimas. Vyriausybės nustato intervencinių vystymosi priemonių kriterijus ir humanitarinių intervencijų laiką ir vietą. Dažnai daugelis priimančiųjų valstybių pačios negali išspręsti šių uždavinių. Siekiant užtikrinti teigiamus ilgesnio laikotarpio rezultatus ir iš tikrųjų pasidalyti naštą, reikia didelių tarptautinės bendruomenės investicijų, ypač vietos lygmeniu. Tokiomis investicijomis neturėtų būti diskriminuojami skirtingų kategorijų priverstinai perkelti asmenys, o naikinant kliūtis dalyvauti darbo rinkoje, teikiant daugiau galimybių naudotis socialinėmis paslaugomis, atnaujinant ilgalaikio gyvenimo šalyje galimybę ir suteikiant ilgalaikį saugų teisinį statusą jomis turėtų būti skatinamas sąžiningas ir vienodas elgesys.

Šiuo komunikatu nustatoma nauja, į vystymąsi orientuota politikos programa, skirta priverstinio perkėlimo klausimui spręsti pateikiant įvairias rekomendacijas. Ja siekiama sujungti įvairias priemones ir veiksmus, kuriais būtų užtikrinta, kad spręsdama priverstinio perkėlimo klausimą ES vadovautųsi veiksmingu, visą ciklą apimančiu, įvairių subjektų dalyvavimu pagrįstu požiūriu. Be to, šiuo komunikatu šį naują požiūrį raginami paremti mūsų įgyvendinantys partneriai: JT agentūros, tarptautinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, pilietinės visuomenės organizacijos, privatusis sektorius ir kiti nevalstybiniai subjektai tiek ES, tiek šalyse partnerėse.

2.Naujosios politikos programos elementai

2.1.Tvirtesnės humanitarinės ir vystymosi sričių sąsajos

Dėmesys, kuris Komisijos politikoje buvo skiriamas kryptingam požiūriui į humanitarinę pagalbą ir vystymąsi – susiejant pagalbą, atkūrimą ir vystymąsi, – pradėtas teikti atsparumo didinimui. Neseniai buvo patvirtintas išsamus požiūris, apimantis humanitarinę pagalbą, vystomąjį ir politinį bendradarbiavimą. Itin svarbu tai, kad politiniai ir vystymosi srities suinteresuotieji subjektai, tvirtai bendradarbiaudami su humanitarinės veiklos vykdytojais, imtųsi veiksmų jau nuo perkėlimo krizės pradžios. Taip būtų užtikrintas geresnis atsakomybės pasidalijimas tarp humanitarinės ir vystymosi sričių subjektų, kartu visapusiškai atsižvelgiant į humanitarinius principus.

2.1.1.Ankstyvas visų subjektų įtraukimas

Kad būtų taikomas nuoseklesnis ir darnesnis požiūris, ES turėtų imtis veiksmų nuo pat krizės pradžios įtraukdama savo politinius ir vystymosi srities bei valstybių narių subjektus. Svarbiausia – užtikrinti visišką pagarbą humanitariniams principams ir glaudžiai bendradarbiauti su priimančiosios šalies vyriausybe. Siekiama pagerinti gyvenimo sąlygas viso perkėlimo laikotarpiu ir kuo veiksmingiau įgyvendinti sprendimus, kuriais remiantis perkėlimas galėtų būti užbaigtas. ES požiūris į atsparumą įgyvendinamas tuo pat metu taikant įvairias priemones, atsižvelgiant į jų palyginamus pranašumus ir pagal bendrą strateginę programą. Vadovaujantis šiuo požiūriu reikalaujama užtikrinti daugiašalį bendradarbiavimą su įvairiais politikos, žmogaus teisių, vystymosi, humanitarinės pagalbos sričių, tarptautiniais, nacionaliniais ir vietos subjektais, kuo labiau padidinant kiekvieno subjekto palyginamą pranašumą. Norint prisidėti prie savarankiškumo didinimo, būtina, kad perkeltieji asmenys ir priimančiosios bendruomenės aktyviai dalyvautų rengiant programas ir strategiją. Šis aktyvus dalyvavimas turėtų apimti tikrus ir įvairius žmonių poreikius ir konkrečias silpnąsias vietas ir pajėgumus tam tikromis aplinkybėmis.

ES ankstyvojo perspėjimo apie konfliktus sistema 16 paremta konfliktų rizikos vertinimu ir ja ES raginama iš anksto imtis prevencinių veiksmų, taip pat ir kilus priverstinio perkėlimo grėsmei. Šiuo požiūriu į konfliktų analizę sukuriamos išsamios reagavimo galimybės, įskaitant ES valstybių narių ir tokių pagrindinių tarptautinių partnerių kaip JT dalyvavimą.

2.1.2.Įrodymais grindžiamos nuoseklios strategijos kūrimas

ES išsamus požiūris į išorės konfliktus ir krizes 17 labai svarbus norint pradėti strategiškai nuosekliai taikyti įvairią ES politiką ir priemones tvirtai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis. Vadovaujantis šiuo požiūriu padidėtų ES politikos ir veiksmų efektyvumas ir poveikis, visų pirma todėl, kad konfliktai ir krizės nėra kryptingi. Išsamaus požiūrio principais vadovaujamasi imantis prevencinių veiksmų, kai tik įmanoma, ir įgyvendinant šalių strateginį planavimą, paremtą bendrais pagrindų dokumentais 18 arba lygiavertėmis bendrosiomis strategijomis. Jie turėtų būti grindžiami esamais moksliniais tyrimais, rizikos vertinimo ir valdymo priemonėmis, kad būtų sukurtas bendras įrodymų pagrindas, ir turėtų apimti, kai tinkama, bendrą konfliktų analizę, bendrą poreikių vertinimą ir kitą susijusią užsitęsusio perkėlimo ir jo veiksnių analizę.

Bendros išsamios konkrečių šalių aplinkybių analizės turėtų apimti politikos sąlygų ir institucijų programų bendras suinteresuotųjų subjektų analizes. Šios programos taip pat turėtų apimti ilgalaikių sprendimų perspektyvų analizę ir pabėgėlių, šalies viduje perkeltų asmenų ir priimančiųjų bendruomenių demografinius profilius. Vykdant konsultacijas su paramos gavėjais ir rengiant analizes, reikia atsižvelgti į privatumo ir duomenų apsaugos principus.

Prieš pradedant diskusijas su priimančiųjų šalių vyriausybėmis ir (arba) vietos valdžios institucijomis, galima parengti gaires dėl tiesioginio ir netiesioginio ekonominio, aplinkos apsaugos, socialinio, fiskalinio ir politinio perkėlimo poveikio. Norint spręsti besikeičiančių poreikių ir pažeidžiamumo klausimus, reikia imtis pakankamai lanksčių intervencinių veiksmų.

Bus parengta labiau holistinė, veiksmingesnė ir ilgalaikė perkeltųjų asmenų apsaugos ir savarankiškumo strategija ir jiems bus suteiktos oraus gyvenimo galimybės, drauge mažinant poveikį priimančiosioms bendruomenėms. Centrinei Afrikos Respublikai skirti ES patikos fondai 19 , sukurti reaguojant į krizę Sirijoje (fondas „Madad“ 20 ), Afrikai skirti fondai 21 , Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonė 22 ir 2016 m. vasario mėn. Londone vykusioje konferencijoje „Parama sirams ir regionui“ priimti įsipareigojimai 23 atskleidžia šį perėjimą prie labiau holistinės strategijos.

2.1.3.Nuoseklios strategijos virsmas nuosekliu programavimu

Naujas politinis požiūris turi būti laikomas norma, o ne išimtimi. Jis turėtų apimti aktyvesnius informacijos mainus, koordinuotą vertinimą, bendras analizės sistemas ir koordinuotą programavimą bei finansinius ciklus. Tam reikia nustatyti bendrus trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius tikslus, taip pat bendrus rodiklius. ES ir priimančiosioms šalims susitarus dėl bendrų tikslų ir nustačius juos pagal daugiametį vystomojo planavimo ciklą, būtų galima teikti humanitarinę pagalbą nenumatyto perkeltųjų asmenų antplūdžio atveju, nepažeidžiant vystymosi programų ir nedidinant vietos bendruomenių pažeidžiamumo.

Jeigu priverstinis perkėlimas laikomas vienu pagrindinių vystymosi iššūkių, reikėtų pritaikyti esamas arba sukurti naujas programas, skirtas perkėlimui palengvinti. ES ir valstybių narių bendras programavimas – lankstus, šalių įgyvendinamas uždavinys, kuris gali tapti naudinga priemone priverstinio perkėlimo problemai spręsti.

Paramos teikėjai turėtų užtikrinti nuspėjamą ir lankstų finansavimą. Siekiant įgyvendinti šį požiūrį, ES lygmeniu turėtų būti užtikrintas išorės finansavimo priemonių 24 lankstumas. Neseniai įsteigus ES patikos fondus, ES tapo lankstesnė, buvo sudarytos sąlygos gauti papildomą finansavimą iš kitų paramos teikėjų, įskaitant ES valstybes nares. Kitos lankstumo didinimo priemonės apima priemonę, kuria prisidedama prie stabilumo ir taikos 25 , specialiąsias ir krizėms įtakos turinčias projektų priemones.

2.1.4.Regioninio bendradarbiavimo stiprinimas

Tvirtesnis bendradarbiavimas įvairiose ES politikos srityse ir taikant įvairias priemones yra lemiamas peržiūrėtos Europos kaimynystės politikos veiksnys. Be pagrindinių veiksnių, peržiūrėtoje Europos kaimynystės politikoje siūloma užtikrinti aktyvesnį ES dalyvavimą stiprinant regioninį kaimyninių šalių, kurios susiduria su bendrais iššūkiais, bendradarbiavimą, taip pat skatinti akademinį ir darbo jėgos, įskaitant pabėgėlių, judumą. Užtikrinant priverstinai perkeltų asmenų apsaugą taip pat pabrėžiami tvirtesni ryšiai su diaspora, teisėkūros institucijomis ir tokiais darbo rinkos subjektais kaip įmonės, prekybos sąjungos ir socialiniai partneriai. Jie taip pat didina priimančiųjų bendruomenių atsparumą 26 .

2.2.Strateginis bendradarbiavimas su partneriais

2.2.1.Šalys partnerės

Pagal tarptautinę pabėgėlių 27 ir žmogaus teisių teisę priimančiųjų šalių vyriausybės privalo užtikrinti pabėgėlių apsaugą ir gerbti žmogaus teises. Vyriausybėms tenka pagrindinė atsakomybė apsaugoti savo piliečius, taip pat ir perkeltuosius šalies viduje.

Labai sunku suteikti tikslingą pagalbą dokumentų neturintiems pabėgėliams ir savanoriškai grįžusiems asmenims. Norint paremti jų grįžimą ir reintegraciją, būtina vadovautis požiūriu į vystymąsi, tačiau neturėdami ankstesnio oficialaus pabėgėlio statuso jie negali prašyti paramos pagal nacionalines programas.

Remiantis nacionalinėmis teisės ir politikos sistemomis ir vadovaujant vyriausybėms nustatomi kriterijai, pagal kuriuos politikos, vystymosi ir humanitarinės sričių subjektai gali spręsti pabėgėlių, šalies viduje perkeltų asmenų ir priimančiųjų bendruomenių poreikių klausimą. Kad būtų apibrėžta ilgalaikė strategija ir vystymosi planai, nuo pat krizės pradžios būtina užmegzti politinius dialogus su priimančiųjų šalių vyriausybėmis, atsižvelgiant į konkrečioms šalims kylančias problemas. Padėdama priimančiųjų šalių vyriausybėms ir vietos valdžios institucijoms, ES turėtų tvirtai bendradarbiauti su savo strateginiais partneriais ir tarptautine bendruomene, kad sukurtų politiką, kuria perkeltiesiems asmenims būtų užtikrinta teisinė apsauga ir suteikta galimybių tapti savarankiškais. Be to, pagalba turi būti teikiama siekiant užtikrinti kilmės šalių stabilumą, kad asmenims būtų sudarytos būtinos sąlygos savanoriškai grįžti į konfliktą patyrusias teritorijas.

Dėl didelio masto perkėlimo nacionaliniam ir savivaldybės biudžetui kyla didelė fiskalinė rizika ir patiriama makroekonominių nesklandumų, kurie turi neigiamos įtakos nacionalinei vystymosi strategijai ir pasiektiems rezultatams vystymosi srityje. Nors už į vystymąsi orientuoto požiūrio skatinimą siekiant pakeisti šį priverstinio perkėlimo struktūrinį poveikį visų pirma atsakingos priimančiųjų šalių vyriausybės, dažnai joms trūksta finansinių išteklių ir pajėgumų tokiam atsakui užtikrinti. Neišsprendus šių klausimų priimančiosios valstybės gali tapti pažeidžiamesnės ir gali kilti įtampa tarp priimančiųjų bendruomenių ir pabėgėlių arba šalies viduje perkeltų asmenų. Siekiant sumažinti šį poveikį ir sudaryti sąlygas tvaresniam vyriausybių atsakui, esminį vaidmenį teikiant išorės paramą turi atlikti tarptautiniai subjektai.

Politiniai sprendimai ir teisinės programos paprastai patvirtinamos nacionaliniu lygmeniu, tačiau būtent vietos valdžios institucijos patiria didžiausią tiesioginį perkėlimo poveikį. Norint užtikrinti atsakomybę vietos lygmeniu ir tvarų atsaką, būtina glaudžiai bendradarbiauti su vietos valdžios institucijomis ir suteikti ilgalaikių investicijų jų reagavimo pajėgumams. Šiuo lygmeniu kuriami pažangiausi metodai, kaip antai miestų bendradarbiavimas siekiant sustiprinti pajėgumus tokiose srityse kaip miestų planavimas, vietos ekonomikos vystymasis ir paslaugų teikimas. Strategiškai panaudojant turimas priemones vietos atsaką galima susieti su nacionaline struktūra.

Irake ES remia nuoseklią, daugiatikslę paramos pinigais programą, siekiant perkeltiesiems asmenims ir pažeidžiamiems namų ūkiams padėti priimančiosiose bendruomenėse. Siekiama glaudžiau susieti vyriausybės vykdomą ir humanitarinės pagalbos pinigais programas, užkirsti kelią lygiagrečių sistemų kūrimui ir užtikrinti tvirtą bendradarbiavimą teikiant humanitarinę ir ilgalaikę paramą. Pagalbos pinigais programa pradėta vietos ar gubernijos lygmeniu, siekiant užmegzti vietos ryšius, kuriuos vėliau galima perkelti į nacionalinį lygmenį drauge su teikiama parama nacionaliniams socialinės apsaugos tinklams ir jų reforma.

Pilietinės visuomenės organizacijos gali atstovauti perkeltiesiems asmenims ir suteikti jiems daugiau galių informuodamos juos apie jų teises ir pareigas. Jos taip pat gali palengvinti perkeltųjų asmenų ir priimančiųjų bendruomenių tarpusavio sąveiką. Diaspora gali teikti paramą didindama informuotumą apie krizes ir finansiškai prisidėdama priimančiosioms bendruomenėms ir perkeltiesiems asmenims steigiant labai mažas įmones.

Šių veiksmų efektyvumas siekiant padidinti atsparumą ir savarankiškumą itin priklauso nuo priimančiųjų bendruomenių paramos ir pačių perkeltųjų asmenų. Todėl ES turėtų stengtis suformuoti konkrečiai vietovei pritaikytą požiūrį, kuriuo būtų atsižvelgiama į konkrečias kiekvieno regiono silpnąsias vietas ir pajėgumus. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu priverstinai perkelti asmenys ir priimančiosios bendruomenės aktyviai dalyvautų kuriant vietos politiką ir vykdant socialinę ir ekonominę veiklą. Tai ne tik padėtų sumažinti įtampą tarp įvairių gyventojų, bet ir prisidėtų prie miestų planavimo proceso ir padidintų gyventojų sambūvio galimus pranašumus. Tai, kad daugiau perkeltųjų asmenų dabar gyvena miestuose, o ne stovyklose, suteikia jiems daugiau galimybių integruotis.

2.2.2.Privačiojo sektoriaus dalyvavimas

Privatusis sektorius gali atlikti svarbų vaidmenį didinant perkeltųjų asmenų savarankiškumą ir įtrauktį bei skatinant jų priimančiųjų bendruomenių atsparumą. Privatusis sektorius gali teikti paramą ir makroekonominiu, ir mikroekonominiu lygmenimis. Jis taip pat gali pasiūlyti itin reikalingų paslaugų ir suteikti galimybių įsidarbinti. 

Privačiojo sektoriaus veikla gali būti lanksti įgyvendinimo laikotarpio atžvilgiu, taip pat ekonomiškai efektyvi. Vis dėlto, norint kuo labiau padidinti privačiojo sektoriaus poveikį, ypač prisidedant prie kitų šios srities veiksmų, iš pat pradžių reikia taikyti holistinį požiūrį, kuriuo remiantis nustatomi galimi projektai ir sinergijos.

Privatusis sektorius taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį taikant tvarius ir rinkai palankius metodus, kuriais tobulinama tokių savivaldybės paslaugų kaip energijos, vandens tiekimo ir atliekų valdymo infrastruktūra. Todėl strateginė programa turi būti parengta ankstyvuoju krizės etapu, kad investuodamos įmonės jaustųsi užtikrintai.

Varžančia stovyklos aplinka ribojamos savarankiškumo skatinimo galimybės. Grynieji pinigai ir čekiai – keleto naujų metodų, skirtų teikti paramai, kuria galima padidinti perkeltųjų asmenų savarankiškumą ir įkvėpti jiems orumo ir atsakomybės jausmą, pavyzdžiai. Drauge su viešojo sektoriaus mokamo darbo programomis, skirtomis suteikti pabėgėliams laikiną darbą, privatusis sektorius galėtų teikti finansines paslaugas naudodamasis vietos bankininkystės sistemomis, skirtomis išmokų pinigais teikimo mechanizmams. Be to, būtų galima parengti programas, kuriomis būtų remiamos labai mažos finansinės institucijos ir santaupų bei paskolų mechanizmai, taip pat labai mažos, mažosios ir vidutinės įmonės bei pradedančiosios įmonės, pasitelkus pajėgumų stiprinimą ir investicijas. Galima pateikti daug pavyzdžių, kai labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms buvo suteikta parama, kad įvairiais derinimo priemonių 28 finansavimo produktais jos galėtų kurti darbo vietas ir užtikrinti ekonominę plėtrą. Taigi derinimo priemonės gali padėti išnaudoti papildomus viešojo ir privačiojo sektorių išteklius.

Finansiniai tarpininkų fondai yra naujos priemonės, skirtos skolinimo vidutines pajamas gaunančioms šalims, kurios priima daugiausia perkeltųjų gyventojų, pvz., Turkija, Jordanija, Libanas ir Ukraina, sąnaudoms mažinti. Lengvatinės paskolos priemonė turėtų veikti kaip Dovilio pereinamojo laikotarpio fondas, t. y. ji bus finansuojama paramos teikėjų dotacijomis, o finansiniais tarpininkų fondais bus valdomas programos įgyvendinimas.

Be to, bendradarbiaujant su privačiuoju sektoriumi ir socialiniais verslininkais daugeliui pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų asmenų gali būti suteikta galimybė gauti mobiliuosius telefonus ir naudotis internetu. Taptų daug lengviau rinkti informaciją ir ja dalytis, teikti tokias paslaugas kaip mobiliųjų bankomatų ir mobiliosios bankininkystės ir integruoti pabėgėlius ir šalies viduje perkeltus asmenis į vietos darbo rinkas.

2.3.Dėmesys sektoriams

2.3.1.Švietimas

Per priverstinio perkėlimo krizes kokybiškas švietimas saugioje aplinkoje neatsiejamas nuo vaikų apsaugos strategijos ir yra vienas pagrindinių tiek priverstinai perkeltų asmenų, tiek priimančiųjų bendruomenių prioritetų. Nesant galimybių įgyti išsilavinimą sumažėja socialinės ir ekonominės gerovės užtikrinimo perspektyvų ir kyla žmogiškojo kartų kapitalo mažėjimo, nevilties, susiskaidymo, (seksualinio) išnaudojimo, nusikalstamumo, smurto ir radikalizacijos rizika. Švietimas ekstremaliosiose situacijose yra esminė humanitarinės pagalbos kilus priverstinio perkėlimo krizėms sudedamoji dalis. 2016 m. Komisija keturis kartus padidino savo metinio humanitarinės pagalbos biudžeto, skirto švietimui ekstremaliosiose situacijose, dalį ir jis siekė 4 proc. Šiuo padidėjimu taip pat pabrėžiamas Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. numatytas švietimo vaidmuo naikinant skurdą ir suteikiant daugiau galių vaikams 29 .

2014 m. 51 proc. visų pabėgėlių sudarė jaunesni nei 18 m. vaikai, palyginti su 2009 m., kai jie sudarė 41 proc., – tai yra didžiausia procentinė dalis per daugiau nei dešimtmetį 30 . Nustatyta, kad humanitarinės ekstremaliosios situacijos, įskaitant perkėlimą, tiesiogiai paveikė 65 mln. 3–15 m. vaikų, todėl kyla reali prarastosios kartos grėsmė 31 . Norint padėti vaikams ir jaunimui integruotis į priimančiąsias bendruomenes, reikia veiksmingai spręsti tokius iššūkius kaip traumos, mityba, smurtas dėl lyties, kalbos ir kultūrinės kliūtys. Todėl humanitarinė pagalba turi būti papildoma išsamesniu požiūriu.

Kadangi priverstinis perkėlimas užsitęsia, priimančiosios bendruomenės ir jų valstybinio švietimo sistemos gali patirti sunkumų priimdamos tiek daug įvairių perkeltų vaikų ir jaunuolių. Todėl didėja geresnės integracijos priemonių poreikis. Svarbiausias uždavinys – užtikrinti, kad vyriausybės ir kitos valdžios institucijos turėtų išteklių ir pajėgumų suteikti galimybę perkeltiesiems ir vietos gyventojams siekti visaverčio, teisingo ir kokybiško išsilavinimo. Tai taikoma visais lygmenimis: ankstyvajam, pradiniam, pagrindiniam ugdymui, profesiniam mokymui ir aukštajam mokslui. Šiuo tikslu valdžios institucijos turėtų kuo geriau išnaudoti tarp perkeltųjų asmenų esančius mokytojus ir kitus švietimo srities darbuotojus, kad priimančiosios šalies švietimo sistemoje būtų padidintas informuotumas apie kitas kultūras. Tinkamam atsakui itin svarbi skirtingų asmenų išsilavinimo lygių ir įvairių poreikių analizė. Vystomuoju bendradarbiavimu teikiant biudžeto paramą ir vykdant infrastruktūros kūrimo programas remiamos priimančiosios bendruomenės, didinamas jų atsparumas ir gerinamas pasirengimas. Švietimas ir kalbų mokymas, užtikrinamas atsižvelgiant į lytį, saugioje ir nesmurtinėje aplinkoje, yra viena galingiausių priemonių padedant priverstinai perkeltiems asmenims integruotis į priimančiąsias bendruomenes. Tai ypač matyti moterų ir mergaičių atveju.

Tvirtesniu humanitarinės ir vystymosi sričių subjektų bendradarbiavimu galima užtikrinti švietimo tęstinumą, panaikinant spragą tarp švietimo ekstremaliosiomis situacijomis ir galimybės įgyti visavertį, teisingą ir kokybišką išsilavinimą visais lygmenimis. Bendru paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos strategijos planavimu būtų galima paskatinti naudoti technologines naujoves, kaip antai išmaniuosius telefonus, planšetes ir internetą, sudarant sąlygas e. mokymuisi ir interaktyvių mokymo metodų taikymui. Tai gali padėti įveikti kultūrinius ir kalbos barjerus. Aukštojo mokslo srityje, teikiant stipendijas studijuoti universitetuose ir universitetams bendradarbiaujant, perkelti studentai galėtų išsaugoti akreditaciją.

Somalio pabėgėliai gali dalyvauti bendrose sertifikuotose švietimo programose, pagal kurias suteikiama Kenijos ir Kanados universitetų akreditacija. Jordanijoje ES finansuoja aukštojo mokslo programą, pagal kurią pabėgėliams ir vietos studentams suteikiama galimybė lankyti atvirus masinio nuotolinio mokymo kursus. Programą įgyvendina Britų taryba. Kenijoje, Demokratinėje Kongo Respublikoje ir Pietų Sudane UNHCR ir privatus fondas įsteigė 18 „momentinės prieigos tinklo mokyklų“, varomų saulės energija. Mokiniai naudojasi prie interneto prijungtomis planšetėmis, kad galėtų vadovautis nurodymais, mokytis ir atlikti tyrimus, o jų mokytojai naudojasi interaktyviomis lentomis, kurios per pamokas yra būtina mokymo priemonė.

Be to, reikia skatinti inovacijas neformaliojo ugdymo srityje. Jos turėtų būti grindžiamos gerosios patirties pavyzdžiais, kaip antai alternatyvaus pagrindinio išsilavinimo teikimu dirbantiems vaikams ir mokytojams bei mokiniams skirtu kalbų bei kitu mokymu naudojant mobiliąsias technologijas.

2.3.2.Galimybės įsidarbinti

Vienas veiksmingiausių būdų sumažinti priverstinai perkeltų asmenų priklausomybę nuo pagalbos ir padidinti jų savarankiškumą yra suteikti jiems galimybių įsidarbinti. Taip perkeltiesiems asmenims ne tik suteikiama finansinė nepriklausomybė, bet ir padedama integruotis į priimančiąsias bendruomenes ir dalyvauti jų veikloje bei išmokti priimančiosios šalies kalbą. Tai ypač aktualu, jei įsidarbinimas teikia naudos ir perkeltiesiems, ir priimančiosios šalies gyventojams, ir jei taip sumažinama priimančiosios bendruomenės našta. Priešingai, perkeltiesiems asmenims uždraudžiant dirbti arba iš dalies apribojus tokią galimybę, tikėtina, kad padaugės neigiamų šešėlinės ekonomikos padarinių, tokių kaip vėl atsinaujinęs vaikų, priverstinis darbas, išnaudojimas darbe ir socialinio dempingo rizika, ir kils įtampa tarp priimančiosios bendruomenės ir perkeltųjų asmenų. Priverstinai perkelti asmenys yra potencialūs darbuotojai, specialistai, verslininkai ir vystymosi srities konsultantai. Jų dalyvavimas priimančiųjų šalių vietos ekonominėje veikloje gali atnešti didelės naudos visam regionui. Tačiau norint išnaudoti šį potencialą, reikia parengti būtinas teisines sistemas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas vykdant politinius dialogus. Vystomasis bendradarbiavimas taip pat gali būti naudingas ne tik suteikiant galimybių įsidarbinti, bet ir užtikrinant paramą priimančiosios šalies vyriausybės pajėgumams stiprinti.

Ankstyvas vystymosi srities subjektų įtraukimas į priverstinio perkėlimo krizes gali itin padidinti priimančiųjų bendruomenių pasirengimą perkeltųjų asmenų antplūdžiui. Vystomuoju bendradarbiavimu priimančiosioms šalims galima padėti priverstinai perkeltus asmenis įtraukti į darbo jėgai imlius viešuosius darbus. Tai ne tik padėtų lengviau integruoti priverstinai perkeltus asmenis į priimančiąją bendruomenę, mokestinės pajamos taip pat galėtų sumažinti pabėgėlius priimančios šalies finansinę naštą. Be to, viešieji darbai galėtų būti naudingi vietos bendruomenei ir užtikrinti iš anksto parengtą atsaką į būsimus antplūdžius. Ad hoc projektams gali būti naudinga sukurti priverstinai perkeltų asmenų įgūdžių ir ankstesnių profesijų duomenų bazes ir taip paskatinti vietos priimančiųjų bendruomenių darbo jėgos judumą.

2.3.3.Galimybė naudotis paslaugomis

Galimų ilgalaikių priverstinai perkeltų asmenų poreikių, tokių kaip būsto, sveikatos priežiūros, mitybos, apsaugos, geriamo vandens ir sanitarijos priemonių, švietimo, negalima patenkinti vien teikiant humanitarinę pagalbą. Be to, priverstinai perkeltiems asmenims nesuteikus galimybės naudotis priimančiųjų bendruomenių viešosiomis paslaugomis gali atsirasti priklausomybė nuo pagalbos, taip užkertant kelią priimančiųjų bendruomenių ir perkeltųjų asmenų darniam vystymuisi. Kai įmanoma, perkeltieji asmenys turėtų būti integruojami į esamas paslaugų teikimo įstaigas taip, kad jiems būtų užtikrintos vienodos ir teisingos galimybės naudotis paslaugomis. Vis dėlto, suteikiant tokią galimybę gali kilti sunkumų, nes dėl pabėgėlių antplūdžio priimančiosioms šalims tenka didelė finansinė našta, ypač todėl, kad dažnai jos yra pažeidžiamos ir gauna mažas pajamas. Tokių paslaugų kaip sveikatos priežiūros, apgyvendinimo, užimtumo ir mokymo paslaugų bei vaikų priežiūros teikimas kelia didelių iššūkių. Taip yra ne vien dėl pačios priimančiosios šalies padėties, kuri gali būti pavojinga, bet ir dėl galimo aukštos kvalifikacijos sveikatos priežiūros srities darbuotojų, galinčių patenkinti pabėgėlių poreikius, pvz., susijusius su psichine sveikata, potrauminiu stresu ir smurtu dėl lyties, trūkumo. Itin ekstremaliomis situacijomis, kai galiojančių sistemų nepakanka, gali prireikti sukurti laikinas lygiagrečias sistemas papildomoms paslaugoms teikti. Jos turėtų būti įtrauktos į esamas nacionalines ir vietos sistemas, kai tik tam sudaromos sąlygos.

Be to, būtina imtis papildomų priemonių siekiant paremti ilgalaikę darnaus vystymosi strategiją ir apsaugoti paveiktų šalių makroekonomines sąlygas. Tarptautiniai subjektai turi daug priemonių ir įrankių, kuriais gali padėti pasiekti makroekonominį stabilumą: remti analitinę veiklą poveikio makroekonomikai srityje, kad būtų sustiprinta holistinė strategija; remti priemones, kad būtų skatinamas ekonomikos atsigavimas ir pabėgėliai būtų įtraukti į darbo jėgą, arba teikti koncesines paskolas, kad būtų skatinamas prekybos vystymasis, kuriuo užtikrinamas darbo vietų kūrimas.

Socialinė apsauga taip pat būtina siekiant priverstinai perkeltiems asmenims suteikti daugiau galių ir užtikrinti jiems ilgalaikę nuolatinę ir nuspėjamą paramą nuolatinio pažeidžiamumo problemai spręsti. Kad būtų panaikintas daugumos priimančiųjų šalių patiriamas finansinis spaudimas, būtina parengti daugiametę programavimo strategiją, kuria būtų papildomos vietos valdžios institucijų pastangos ir kitų subjektų teikiama parama. Kad padėtų sukurti socialinės apsaugos tinklą, ES humanitarinės ir vystymosi sričių subjektai ir vietos valdžios institucijos turi įgyvendinti informacijos mainų sistemas ir stebėti išmokas, taip pat numatyti netikėtumus ir planuoti mokesčius.

3.    Išvada

Nors ES, didžiausia paramos visuotiniam vystymuisi teikėja ir humanitarinės veiklos vykdytoja, ir įdėjo daug pastangų, priverstinis perkėlimas kelia tokių didelių ir sudėtingų iššūkių, kad reikia imtis papildomų didelio užmojo veiksmų. Metodai, kuriuos taikant sprendžiamas tik neatidėliotinų humanitarinių poreikių klausimas, nedera su didelio masto ir ilgalaikiu priverstinio perkėlimo pobūdžiu. Parama vystymuisi turi būti teikiama nuo pat krizės pradžios, turi būti sprendžiamos ne tik pagrindinės priežastys, bet ir atsižvelgta į perkeltųjų asmenų ir priimančiųjų valstybių poreikius.

Šiame komunikate siūloma vadovautis į vystymąsi orientuotu požiūriu į pabėgėlius, šalies viduje perkeltus asmenis ir priimančiąsias šalis, daugiausia dėmesio skiriant jų konkrečioms silpnosioms vietoms ir pajėgumams. Jame pateikiamas daugelio subjektų, taip pat ir privačiojo sektoriaus, atsakas, grindžiamas patobulintais įrodymais apie tai, kas veiksminga susiklosčius įvairioms aplinkybėms. Remiantis tvirta partneryste su priimančiosiomis šalimis, jame raginama užtikrinti geresnes humanitarinės ir vystymosi sričių subjektų sinergijas, atsižvelgiant į bendras analizes, programavimą ir finansavimo nuspėjamumą bei lankstumą, taip pat ir vietos lygmeniu, kuriame pateikiamas inovatyviausias atsakas. Kokybišku švietimu, ekonominėmis galimybėmis ir socialine apsauga siekiama padidinti priverstinai perkeltų asmenų atsparumą ir savarankiškumą.

ES politika, skirta priverstinio perkėlimo problemai spręsti, padės išvengti susiskaidymo arba Europos atsako prieštaravimų ir geriau išnaudoti masto ekonomijos galimybes. Taip ES ir jos valstybių narių atsakas taps nuoseklesnis, taigi ir veiksmingesnis.

2016 m. gegužės mėn. JT rengiamas pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas humanitariniais klausimais suteikia puikią galimybę ES ir jos valstybėms narėms bendradarbiauti su kitais subjektais, kad politikoje laiku būtų atkreiptas dėmesys ir kad būtų prisiimti įsipareigojimai vadovautis nuoseklesniu holistiniu pasauliniu požiūriu sprendžiant priverstinio perkėlimo klausimą. Šis įsipareigojimas turėtų būti pagrįstas bendra strategine darbotvarke ir tvirtesniu tarptautinių paramos teikėjų, priimančiųjų šalių vyriausybių, vietos bendruomenių, pilietinės visuomenės ir pačių perkeltųjų asmenų bendradarbiavimu.

(1)

COM(2015) 240, 2015 5 13.

(2)

„Pasaulis kariauja. UNHCR: pasaulinės tendencijos, priverstinis perkėlimas 2014 m.“ (angl. World at War. UNHCR: Global Trends, Forced Displacement in 2014), 2015 m. birželio mėn.

(3)

Padėtis, kai 25 000 arba daugiau tos pačios pilietybės pabėgėlių penkerius metus arba ilgiau gyvena tremtyje atitinkamoje prieglobsčio šalyje (UNHCR).

(4)

2015 m. UNHCR pusmečio tendencijos, 2015 m. gruodžio mėn.

(5)

Kaip nurodyta Tarybos išvadose dėl Europos diplomatijos klimato kaitos srityje po COP 21 (2016 m. vasario mėn.).

(6)

Tarptautinės teisės sistemose išskiriami trys ilgalaikiai pabėgėliams skirti sprendimai: savanoriška repatriacija, integracija vietoje ir perkėlimas į ES. Ilgalaikių šalies viduje perkeltiems asmenims skirtų sprendimų galima rasti pasitelkus tvarią reintegraciją kilmės šalyje, tvarią integraciją pirminio persikėlimo vietoje arba tvarią integraciją kitoje šalies dalyje.

(7)

JOIN(2015) 40, 2015 9 9.

(8)

Pagal 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolą pripažinti pabėgėliai turi teisę į tarptautinę apsaugą.

(9)

„Pasaulis kariauja. UNHCR: pasaulinės tendencijos, priverstinis perkėlimas 2014 m.“, 2015 m. birželio mėn.

(10)

„Pasaulis kariauja. UNHCR: pasaulinės tendencijos, priverstinis perkėlimas 2014 m.“, 2015 m. birželio mėn.; „2015 m. pasaulio apžvalga: dėl konfliktų ir smurto šalies viduje perkelti asmenys“ (angl. Global Overview 2015: People internally displaced by conflict and violence, Perkėlimo šalies viduje stebėsenos centras, 2015 m. gegužės mėn.

(11)

„Pasaulis kariauja. UNHCR: pasaulinės tendencijos, priverstinis perkėlimas 2014 m.“, p. 2, 2015 m. birželio mėn.

(12)

„Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“, A/RES/70/1.

(13)

Savarankiškumas – žmonių, namų ūkių arba bendruomenių gebėjimas darniai ir oriai patenkinti savo pagrindinius poreikius ir naudotis socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis.

(14)

„ES visapusiškas požiūris į išorės konfliktus ir krizes“, JOIN(2013) 30, 2013 12 11.

(15)

„ES požiūris į atsparumą. Per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis“, COM(2012) 586, 2012 10 3.

(16)

SWD(2016) 3, 2016 1 27.

(17)

JOIN(2013) 30, 2013 12 11.

(18)

Bendri pagrindų dokumentai, kuriais turėtų būti pakeisti šalių strategijos dokumentai, šiuo metu numatyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 233/2014, kuriuo nustatoma vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonė, OL L 77, 2014 3 15, p. 77.

(19)

2014 m. liepos 11 d. Komisijos sprendimas C(2014) 5019 dėl Centrinei Afrikos Respublikai skirto Europos Sąjungos patikos fondo „Bêkou“ įsteigimo.

(20)

2014 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimas C(2014) 9615 dėl Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo, sukurto reaguojant į krizę Sirijoje (fondo „Madad“).

(21)

2015 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimas C(2015) 7293 dėl Europos Sąjungos skubiosios pagalbos patikos fondo stabilumui didinti ir pagrindinėms neteisėtos migracijos ir asmenų persikėlimo Afrikoje priežastims šalinti įsteigimo.

(22)

Komisijos sprendimas C(2015) 9500 final dėl Sąjungos ir valstybių narių veiksmų derinimo taikant koordinavimo mechanizmą – pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonę.

(23)

Šie įsipareigojimai apima ES įsipareigotas sumas ir susitarimus, kaip numatyta Jordanijos ir Libano atveju. Susitarimai – išsamūs pagalbos ir paramos dokumentų rinkiniai, apimantys politikos elementus, priklausančius ES kompetencijos sričiai (paramą, prekybą, judumą, saugumą ir t. t.), mainais už Jordanijos ir Libano įsipareigojimus dėl Sirijos pabėgėlių socialinės ir ekonominės įtraukties.

(24)

OL L 77, 2014 3 15.

(25)

Reglamentas (ES) Nr. 230/2014, OL 77/1. 2014 3 15.

(26)

JOIN(2015) 50, 2015 11 18.

(27)

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (1951 m.) ir Protokolo dėl pabėgėlių statuso (1967 m.) šalys privalo apsaugoti pabėgėlius savo teritorijoje pagal šių priemonių sąlygas.

(28)

Derinimas – tai papildomas dotacijų ir paskolų naudojimas ES teikiant išorės pagalbą.

(29)

Ketvirtas darnaus vystymosi tikslas – kokybiškas švietimas: užtikrinti įtraukų ir vienodą kokybišką švietimą ir visiems suteikti mokymosi visą gyvenimą galimybių.

(30)

„Pasaulis kariauja. UNHCR: pasaulinės tendencijos, priverstinis perkėlimas 2014 m.“, 2015 m. birželio mėn.

(31)

ODI, „Švietimas ekstremaliosiose situacijose ir užsitęsus krizėms. Siekiant tvirtesnio atsako“ (angl. Education in Emergencies and Protracted Crises: Toward a Strengthened Response). Informacinis dokumentas, skirtas 2015 m. liepos 6–7 d. Osle vykusiam Aukščiausiojo lygio susitikimui dėl švietimo siekiant vystymosi.

(32)

Pavyzdžiui, TDO diskusijos 105-ojoje ir 106-ojoje Tarptautinės darbo konferencijos sesijose dėl standartui nustatyti skirto punkto dėl užimtumo ir deramo darbo siekiant taikos, saugumo ir atsparumo nelaimėms „Rekomendacijos dėl užimtumo peržiūra (perėjimas nuo karo prie taikos)“ (angl. Revision of the Employment (Transition from War to Peace) Recommendation), 1944 m. (Nr. 71); 2016 m. rugsėjo mėn. rengiamas JT Generalinės Asamblėjos aukščiausiojo lygio susitikimas pabėgėlių ir migracijos klausimais ir TDO trišalis parengiamasis ekspertų susitikimas pabėgėlių galimybės įsidarbinti klausimais.

(33)

Jungtinių Tautų pagalbos ir darbo Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose organizacija.