21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/59

1.

palankiai vertina pasiūlymą sukurti Europos socialinių teisių ramstį, nes jis padėtų įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, išdėstytus ES sutarties 3 straipsnyje, t. y. ji „siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos“ […], „kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija, ir […] skatinti socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą“ bei „skatinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą“;

2.

tikisi, kad Europos Komisija, teikdama pasiūlymus dėl Europos socialinių teisių ramsčio, laikysis subsidiarumo principo ir atsižvelgs į plačią nacionalinių ir subnacionalinių valdžios institucijų kompetenciją socialinės politikos srityje; kartu reikia užtikrinti, kad ramsčio turinys atitiktų subsidiarumo principą ir bendrus geresnio reglamentavimo darbotvarkės principus;

3.

palankiai vertina Europos Komisijos sprendimą pradėti atviras konsultacijas dėl socialinių teisių ramsčio, nes po daugelį metų trukusios krizės, lėmusios didelį nedarbą ir griežtas taupymo priemones, labai reikalinga politinė diskusija dėl naujos socialinių teisių iniciatyvos; mano, kad šis ramstis gali padėti suderinti valstybių narių socialinę politiką bei teises ir skatinti didesnę konvergenciją;

4.

palankiai vertina Komisijos pastangas aptarti būsimo socialinio ramsčio aprėptį ir turinį, pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo tokioje diskusijoje papildomą naudą, visų pirma stiprinant ir pabrėžiant teritorinio matmens svarbą socialinėms ir ekonominėms temoms bendroje ES politikos koncepcijoje ir konkrečioms vietovėms pritaikyto požiūrio reikšmę rengiant ir įgyvendinant socialinę ir ekonominę politiką;

5.

dar kartą ragina įgyvendinant Europos semestrą geriau koordinuoti Europos ir nacionalinę ekonomikos ir socialinę politiką ir prašo į šį koordinavimą aktyviau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas (1);

6.

pabrėžia, kad šis socialinis ramstis turi būti kuriamas remiantis įrodoma papildoma nauda vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu ir turėtų būti horizontaliojo pobūdžio, kad būtų kuo geriau atsižvelgiama į Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) ekonominio valdymo socialinę dimensiją, kuri yra itin svarbi EPS veikimui ir gyvybingumui bei Europos integracijos proceso legitimumui;

7.

pažymi, kad jei ši iniciatyva padės užtikrinti stiprias socialines garantijas, įskaitant galimybę naudotis sveikatos priežiūros, švietimo, socialinėmis, įskaitant visuotinės svarbos socialines paslaugas, ir socialinės apsaugos paslaugomis, ja bus galima pasinaudoti kaip koordinavimo priemone, kuria valstybės narės galės mažinti socialinę nelygybę, kovoti su socialiniu dempingu, didinti euro zonos socialinių standartų konvergenciją ir suvienyti ES įtraukaus ir tvaraus augimo tikslus;

8.

pakartoja savo raginimą, kad, siekiant gerinti EPS socialinę dimensiją, labai svarbu mažinti regioninius skirtumus, prireikus modernizuojant galiojančius teisės aktus ir (arba) numatant naujas priemones konvergencijai didinti; todėl siūlo į EPS socialinių rodiklių suvestinę įtraukti regionų skirtumų rodiklius (2);

9.

tikisi, kad Europos Komisijos pasiūlymas dėl Europos socialinių teisių ramsčio padės toliau stiprinti ES pagrindinių teisių chartijoje išvardytas socialines teises – individualiąsias ir kolektyvines (3);

10.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija konsultacijose svarsto esminius lyčių politikos iššūkius, pavyzdžiui, žemesnį moterų užimtumo lygį ir lyčių profesinę segregraciją (5 principas), lyčių nelygybę darbo užmokesčio ir pensijos atžvilgiu (5 ir 13 principai), profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros nebuvimą (5 ir 18 principai) arba moterims tenkančią didelę naštą dėl ilgalaikės artimųjų priežiūros (17 principas). Be to, Europos Komisija turėtų paaiškinti, ar siūlomos priemonės yra pakankamos moterų diskriminacijai mažinti, ir ar reikia papildomo lyčių aspekto integravimo;

11.

palankiai vertina tai, kad nors Komisijos pasiūlyme kalbama tik apie euro zonai priklausančias valstybes nares, buvo kviečiamos dalyvauti ir euro zonai nepriklausančios ES valstybės narės;

12.

pabrėžia, kad būtina glaudžiau koordinuoti euro zonos ekonominę ir fiskalinę politiką, visapusiškai atsižvelgiant į socialinę EPS dimensiją;

13.

ragina daugiau dėmesio skirti socialinės politikos finansavimui, nes tai yra ypatingas iššūkis vietos ir regionų valdžios institucijoms. Tokie iššūkiai kyla ne tik dėl labai skirtingų išlaidų gerovės sistemoms Europoje, bet ir dėl bendro subnacionalinio lygmens investicijų mažėjimo (4);

14.

pabrėžia stiprios Europos socialinės darbotvarkės svarbą, kurioje konkurencingumas ir socialinis teisingumas papildo vienas kitą, o teisingas darbo užmokestis (sritis, kurią ES įgaliota tik koordinuoti ir kuri nustatoma kiekvienoje valstybėje narėje įstatymais arba kolektyvinėmis derybomis, visada laikantis savų tradicijų ir praktikos) laikomas pagrindine sąlyga; įgyvendinant šią darbotvarkę turi būti pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį visapusiškai taikomas nediskriminavimo principas;

15.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į pastaraisiais metais augantį jaunimo nedarbą ir didėjantį skurdą arba skurdo riziką patiriančių žmonių skaičių, pagal socialinį ramstį reikia atsižvelgti į tai, kad būtina skubiai sumažinti skurdą, skatinti socialinę įtrauktį ir kovoti su jaunimo nedarbu;

16.

pažymi, kad būtinas glaudesnis įvairių valdymo lygmenų, sektorių ir suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimas ir reikia stiprinti socialinių partnerių vaidmenį bei sukurti veiksmingą pilietinio dialogo priemonę, kuri didintų Sąjungos demokratinį legitimumą;

17.

nurodo, kad kai kurios vietos ir regionų lygmens valdžios institucijos pasinaudojo savo viešųjų pirkimų politika, kad paskatintų ir priverstų paslaugų teikėjus mokėti tinkamą darbo užmokestį savo darbuotojams, o tai gali būti papildomas veiksnys užtikrinant, kad organizacijos vykdytų sąžiningą įdarbinimo praktiką. Šiuo atžvilgiu primena, kad ES teise neužkertamas kelias neleisti viešųjų pirkimų konkurso procedūroje dalyvauti konkurso dalyviui, kuris atsisako įsipareigoti mokėti atitinkamiems darbuotojams teisės aktais nustatytą minimalų darbo užmokestį (5);

18.

apgailestauja, kad Komisija savo pasiūlyme neskiria daugiau dėmesio priemonėms įveikti su darbo sektoriaus pokyčiais susijusius iššūkius, įskaitant didėjantį skaitmeninimą, kuriuos reikėtų spręsti skiriant ypatingą dėmesį darbuotojų skaitmeninio raštingumo didinimui. Tiesą sakant, nestandartinių darbo formų atsiradimas lemia naują pavojų, kad atsiras „pilkos zonos“, susijusios su darbo teisėmis ir galimybėmis naudotis socialinės gerovės paslaugomis, todėl ragina Komisiją tinkamai apibrėžti lanksčių darbo sąlygų sąvoką siekiant užtikrinti lankstumo ir saugumo aspektų pusiausvyrą;

19.

primena, kad spartėjančio ekonomikos ir visuomenės skaitmeninimo sąlygomis svarbu, kad piliečiai, ypač vyresnio amžiaus žmonės, įgytų skaitmeninius įgūdžius, kurie yra būtini įgyvendinant įtraukesnį socialinį modelį;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad besikeičiant darbo realijoms įgūdžių įgijimas per švietimą bei mokymą ir galimybės mokytis visą gyvenimą tampa dar svarbesni, ir pabrėžia įgūdžių atitikties darbo rinkos poreikiams svarbą;

21.

yra įsitikinęs, kad EPS demokratinį legitimumą bus galima sustiprinti, jei Europos piliečiai patikės, kad yra užtikrinamas socialinės pažangos ir lygių galimybių principas ir kad užimtumas bei socialiniai standartai nėra laikomi tiesiog papildomomis makroekonominio koregavimo proceso lengvatomis;

22.

primygtinai ragina užtikrinti, kad pagal Europos socialinių teisių ramstį būtų remiamos vietos ir regionų valdžios institucijų pastangos įgyvendinti tinkamą užimtumo ir socialinę politiką, įskaitant paramą ir gebėjimų stiprinimą siekiant parengti politiką, padedančią užtikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, atsižvelgiant į naujausią Europos Komisijos pasiūlymą. Tam būtina spręsti vietos ir regionų valdžios institucijoms kylančius iššūkius šiose srityse ir sudaryti palankesnes sąlygas dalytis geriausios patirties pavyzdžiais vietos ir regionų lygmeniu;

23.

nurodo, kad Europai kyla milžiniškų socialinių iššūkių, be to, Europos regionų tarpusavio ekonominiai ir demografiniai skirtumai yra labai dideli, daug jaunuolių susiduria su dideliais iššūkiais, pavyzdžiui, rinkos poreikių neatitinkančia švietimo sistema, sunkumais įsidarbinti, judumo kliūtimis, visų pirma kylančiomis periferiniuose, atokiuose regionuose, salose ar kaimo vietovėse mažose bendruomenėse gyvenančiam jaunimui, priverstiniu judumu ar socialine atskirtimi. Todėl nėra vieno visiems tinkančio politikos modelio, tad, imantis bet kokių politinių viešojo ar privačiojo sektoriaus intervencinių priemonių, būtina atsižvelgti į vietos ir regionų ypatumus, pavyzdžiui, demografinių problemų ir (arba) protų nutekėjimo reiškinį patiriančių regionų padėtį, ir kartu užtikrinti jaunimui minimalias socialines, ekonomines ir švietimo galimybes. Kartu, atsižvelgdamas į vis dar aukštą jaunimo nedarbo lygį, RK pakartoja, kad svarbu išplėsti Jaunimo garantijų iniciatyvos taikymo sritį ir ją taikyti jaunuoliams iki 30 metų amžiaus (o ne iki 25 metų amžiaus) (6);

24.

primygtinai ragina, kad pagal Europos socialinių teisių ramstį prioritetu būtų laikoma būtinybė užtikrinti visuotines galimybes naudotis kokybiškomis gerovės sistemomis ir viešosiomis paslaugomis, kartu gerbiant valstybių narių kompetenciją šioje srityje;

25.

pabrėžia vadovaujamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį diegiant lanksčią darbo praktiką ir sudarant tinkamas darbo sąlygas darbo vietoje, konsultuojantis su darbuotojais ir profesinėmis sąjungomis ir vadovaujantis lygybės ir abipusės pagarbos principais;

26.

siūlo Komisijai pagalvoti apie galimybę taikyti skatinamąsias priemones EPS šalims, įgyvendinsiančioms reformas, skirtas padėti pasiekti socialinius strategijos „Europa 2020“ tikslus ir sumažinti socialinius skirtumus;

27.

primygtinai ragina Europos Komisiją paremti valstybių narių pastangas modernizuoti socialinės apsaugos sistemas įgyvendinant Europos semestrą; be to, tikisi, kad Komisija pasiūlys euro zonai fiskalinį pajėgumą, atvirą visoms valstybėms narėms, kuris taip pat galėtų sudaryti galimybę koordinuoti anticiklinę politiką Europos lygmeniu;

28.

primena, kad ilgalaikis nedarbas gali sukurti užburtą ratą, dėl kurio mažėja įsidarbinimo galimybės, prarandami įgūdžiai, mažėja uždarbio galimybės ir didėja visą gyvenimą trunkančio skurdo arba socialinės atskirties pavojus;

29.

nurodo, kad dėl senėjančios Europos visuomenės daugelyje valstybių narių atsiras darbo rinkos spragų ir kad mobilieji darbuotojai gali būti vienas šios problemos sprendimo būdų; pritaria Komisijos nuomonei, kad mobiliųjų darbuotojų Europoje vis dar yra per mažai, kad būtų galima kalbėti apie tikrą Europos darbo rinką; todėl labai svarbu, kad ES mobiliųjų specialistų kvalifikacijų pripažinimas vyktų taikant sparčias, paprastas ir patikimas procedūras (7);

30.

pabrėžia, kad vyresnio amžiaus Europos piliečiai yra viena iš gyventojų grupių, kurioms gali labiau grėsti skurdas ir socialinė atskirtis. Daugumoje valstybių narių toks pavojus kyla pirmiausia tiems žmonėms, kurie gyvena periferinėse kaimo vietovėse arba nepalankioje padėtyje esančiose miestų teritorijose. Be to, vyresnio amžiaus piliečiai dažnai gyvena bendruomenėse, kuriose gyventojų mažėja ir kurios netgi gali išnykti;

31.

kaip pažymėta Regionų komiteto nuomonėje „ES atsakas į demografinius iššūkius“, reikia kurti efektyvesnes ir veiksmingesnes viešąsias paslaugas ir nustatyti naujus būdus, kaip pagerinti visų piliečių gyvenimo kokybę. Turime pasinaudoti demografinių pokyčių teikiamomis galimybėmis, kurios apima ir užimtumo galimybes, susijusias su paslaugomis vyresnio amžiaus žmonėms ir priskiriamas senjorų ekonomikai (fizinės, skaitmeninės, su sveika gyvensena susijusios ir kt. paslaugos). Galimybė naudotis šiomis paslaugomis yra viena iš pagrindinių teisių;

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad ilgėja Europos gyventojų gyvenimo trukmė, todėl sveikatos ir socialinės priežiūros išlaidos gerokai padidės ir 2050 m. sudarys apie 9 % ES BVP; atsižvelgiant į tai, informacinės ir ryšių technologijos galėtų svariai prisidėti išsaugant ekonomiškai efektyvias ir kokybiškas sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas, nes bet kokio amžiaus žmonėms, nesvarbu kur jie bebūtų, jos suteikia galimybę geriau pasirūpinti savo sveikata ir gyvenimo kokybe;

33.

primena, kad investicijos į IRT yra pagrindinė regionų ir miestų priemonė sprendžiant su visuomenės senėjimu susijusius uždavinius. Šios investicijos gali pagerinti gyvenimo kokybę, skatinti socialinę įtrauktį, sudaryti galimybę gauti informacijos apie Europos arba nacionalinio lygmens naujoves ir sukaupta patirtimi ir įgūdžiais prisidėti prie visuomenės raidos ir stiprinti vietos ir regionų konkurencingumą bei augimą kuriant naujus produktus ir paslaugas;

34.

2 dalies a punkte (I skyrius) po sakinio „Turi būti garantuojamas vienodas požiūris […] mažų garantijų ir nenuolatinio darbo santykiams ir piktnaudžiavimui jais“ įrašyti „taip pat nustatyti griežtesnes sąlygas dėl darbo sutarčių nuostatų laikymosi įmonėse, kurios siekia gauti ES finansavimą, ir taip išvengti socialinio dempingo pavojaus.“;

35.

2 dalies b punkte principas (I skyrius) turėtų būti suformuluotas taip: „Lanksčios darbo sąlygos gali padėti patekti į darbo rinką ir leisti darbdaviams sparčiai prisitaikyti prie paklausos pokyčių; tačiau turėtų būti užtikrinamas perėjimas prie neterminuotų sutarčių, jei tik įmanoma.“;

36.

7 dalies c punkto principo (II skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „Darbuotojai, kurie sėkmingai praėjo bandomąjį laikotarpį, atleidžiami dėl konkrečių motyvų ir praėjus pagrįstam įspėjimo laikotarpiui, kuris nustatomas nacionaliniu lygmeniu; turi būti numatyta tinkama kompensacija, jei atleidimas yra nepagrįstas, ir galimybė sparčiai ir veiksmingai pateikti skundą pagal nešališką ginčų sprendimo sistemą.“;

37.

8 dalies a punkto principo (II skyrius) pirmas sakinys turėtų būti toks: „Darbas turi būti sąžiningai apmokamas, garantuojant deramą gyvenimo lygį. Atlyginimus ir, jeigu įmanoma, minimalius atlyginimus, valstybės narės turi nustatyti laikydamosi skaidraus ir nuspėjamo mechanizmo – pasitelkdamos teisės aktus arba kolektyvines derybas, tačiau bet kuriuo atveju visapusiškai gerbdamos savo tradicijas ir praktiką. Atlyginimų nustatymu turi būti išsaugomos galimybės įsidarbinti ir paskatos ieškoti darbo, o atlyginimų kaita turi atitikti našumo pokyčius.“;

38.

11 dalies a punkto principas (III skyrius) turėtų būti: „Socialinės apsaugos išmokos ir paslaugos turi būti kuo labiau integruojamos, bent jau kaimyninėse teritorijose ir ten, kur vietos valdžios institucijos atlieka didesnį vaidmenį, kad jos būtų nuoseklesnės ir veiksmingesnės ir būtų remiama integracija į visuomenę ir darbo rinką.“;

39.

12 dalies a punkto principo (III skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „Visi asmenys turi turėti teisę laiku naudotis kokybiškomis prevencinės ir gydomosios medicinos paslaugomis, taip pat pagyvenusių ir (arba) priklausomų asmenų priežiūros paslaugomis, o dėl poreikio naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ar pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugomis neskurstama ar nepatiriama finansinių sunkumų.“;

40.

12 dalies c punkto principo (III skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „Visi darbuotojai, neatsižvelgiant į darbo sutarties pobūdį, ligos atveju turi turėti teisę naudotis tinkamomis mokamomis laikinojo nedarbingumo atostogomis pagal socialinės apsaugos sistemose įgytas teises; turi būti skatinamas savarankiškai dirbančių asmenų dalyvavimas draudimo sistemose.“ Ligos atveju mokamų piniginių išmokų dydis negali būti nustatomas neatsižvelgiant į kitas konkrečios valstybės narės socialinės apsaugos taisykles. Kitu atveju, tai reikštų teisę gauti socialinę apsaugą nemokant asmeninių įmokų, o tai prieštarautų subsidiarumo principui;

41.

13 dalies a punkto principo (III skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „[…] pvz., tinkamai atsižvelgiant į vaikų arba priklausomų šeimos narių priežiūros laikotarpius, darbuotojams išsaugant teisę toliau gauti darbo užmokestį arba kompensaciją už prarastą darbo užmokestį pagal socialinės apsaugos sistemose įgytas teises. Atsižvelgiant į šalims būdingus ypatumus, turi būti skatinamas savarankiškai dirbančių asmenų dalyvavimas pensijų sistemose.“;

42.

15 dalies a punkto principas (III skyrius) turėtų būti: „Asmenims, kuriems trūksta pakankamų išteklių deramam gyvenimo lygiui užtikrinti, laikantis nacionalinės praktikos, turi būti skiriamos tinkamo dydžio minimalios išmokos. Darbingo amžiaus ir darbingiems asmenims ši valstybinė minimalaus gyvenimo lygio garantija turi būti susieta su reikalavimu bendradarbiauti, pavyzdžiui, naudotis aktyviomis paramos priemonėmis skatinant (re)integraciją darbo rinkoje. Šių išmokų gavimas neturėtų būti kliūtis įsidarbinti.“

43.

18 dalies b punkto principas (III skyrius) turėtų būti: „Kuo anksčiau turi būti imamasi kovos su vaikų skurdu priemonių ir šioje srityje vykdoma prevencija, įskaitant specialias priemones, kuriomis vaikai iš skurstančių šeimų skatinami lankyti tokias priežiūros įstaigas. Šiuo tikslu turi būti pritaikytos apsaugos sistemos, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir mažamečių vaikų turinčių šeimų apsaugai.“;

44.

19 dalies a punkto principas (III skyrius) turėtų būti toks: „Pirmiausia socialiai remtiniems arba pažeidžiamiems asmenims, įskaitant benamius ir sveikatai pavojų keliančiuose, netinkamuose ir perpildytuose būstuose gyvenančius asmenis, turi būti suteikiamas socialinis būstas arba parama aprūpinant būstu. Negali būti teikiamas standartų neatitinkantis socialinis būstas. Pažeidžiami asmenys, kuriems nesuteikiama kita apgyvendinimo vieta, turi būti apsaugoti nuo iškeldinimo.“ 1) Ankstesnėse nuomonėse RK siūlo išplėsti socialinio būsto apibrėžtį siekiant atspindėti valstybių narių veiksmų laisvę planuojant, suteikiant, finansuojant socialinį būstą ir organizuojant jo statybą, užtikrinti demokratinę sprendimų priėmimo laisvę ir pirmenybę teikti teisei į tinkamą būstą prieinama kaina, atsižvelgiant į dabartinį būsto rinkos nepajėgumą patenkinti būsto poreikius. 2) Kalbant apie iškeldinimus, jie neturi būti draudžiami per se, nes tai prieštarautų teisei į nuosavybę ir subsidiarumo principui. Todėl apsauga nuo iškeldinimo turėtų būti taikoma tik pažeidžiamiems asmenims ir papildyta reikalavimu suteikti kitą apgyvendinimo vietą. 3) Žemas ir vidutines pajamas gaunantiems namų ūkiams neturėtų būti suteikiama, kaip ir ES pagrindinių teisių chartijoje numatyta, teisė į paramą būstui įsigyti, visų pirma todėl, kad ekonominis ir socialinis jos naudingumas yra susijęs su pasaulinėmis, nacionalinėmis, regionų ir vietos aplinkybėmis bei politiniais prioritetais, kurie, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, turėtų būti nustatomi nacionaliniu, regionų arba vietos lygiu;

45.

20 dalies a punkte principas (III skyrius) turėtų būti: „Visiems asmenims turi būti užtikrinamos galimybės naudotis tokiomis pagrindinėmis visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis kaip elektroniniai ryšiai, energija, transportas ir finansinės paslaugos. Turi būti remiamos priemonės, palengvinančios naudojimąsi tokiomis paslaugomis.“ Sąvoka „pagrindinės paslaugos“ nėra Europos Sąjungos pirminės ar antrinės teisės dalis, skirtingai nuo visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (taip pat žr. ES pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnį). Be to, galimybes naudotis šiomis paslaugomis reikia didinti visiems, o ne vien tik asmenims, neturintiems galimybių jomis naudotis.