24.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 71/11

Pranešėjas:

Joost VAN IERSEL

1.1.

Europos ateitis labai priklauso nuo atviroje ir žinių visuomenėje turimų šiuolaikinių žinių ir talentingų žmonių. Šiame procese vienas svarbiausių vaidmenų tenka universitetams. Jeigu kiekviena valstybė narė veiks pavieniui, rezultatas niekada nebus idealus.

1.2.

EESRK pabrėžia, kad nacionaline ir ES kompetencijomis turėtų būti dalijamasi ir jos turėtų būti suderintos, siekiant sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę. Sąvoka „pilietiškas ir verslus universitetas“ taip pat gali būti labai naudingi puoselėjant aukštojo mokslo kokybę Europoje.

1.3.

Dabartinė padėtis rodo, kad, nepaisant daromos pažangos, dar esama daug kliūčių ir suvaržymų, kurie taip pat trukdo veiksmingam ES įsikišimui. Dėl skirtingo kultūros, įvairių interesų, nepakankamų finansinių išteklių ir demografinių pokyčių dažnai būna sunku rasti šiuolaikinius sprendimus reaguojant į tokius dinamiškus pokyčius kaip globalizacija, naujos technologijos ir judumas.

1.4.

EESRK laikosi nuomonės, kad Europos institucijos turi būti skatinamoji jėga ir paspartinti Europos aukštojo mokslo švietimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų sričių modernizavimo procesą. Universitetai turi nepriklausomą misiją, kuri tarnauja viešajam interesui. Dėl subsidiarumo ir universitetų įvairovės negali būti vieno visiems tinkančio sprendimo. Vis dėlto strateginės gairės ir parama ES lygmeniu gali gerokai padėti pagerinti sąlygas.

1.5.

Labai svarbu, kad Europos Komisija skatintų ir suteiktų postūmį darbotvarkei, skirtai pertvarkyti Europos universitetus į ekonomikos augimą ir socialinę sanglaudą bei visuomenės gerovę skatinančias varomąsias jėgas.

1.6.

Nacionalinėse reformų programose (NRP) ir konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose turėtų būti aiškiai nurodyta, jog būtina modernizuoti aukštąjį mokslą.

1.7.

ES turėtų parodyti, kad yra įsipareigojusi didinti aukštojo mokslo kokybę įgyvendindama strategiją „Europa 2020“ (įskaitant semestrą), programą „Erasmus+“, iniciatyvą „Horizontas 2020“, regioninius ir sanglaudos fondus ir supaprastindama studentams ir dėstytojams tarpvalstybinio judumo sąlygas.

1.8.

Strateginės konsultacijos ES lygmeniu turėtų papildyti šalių ir universitetų, taip pat jų tarpusavio diskusijas ir projektus, siekiant pagerinti Europos universitetų kokybę. Turėtų būti nuolat skleidžiami geriausios praktikos pavyzdžiai.

1.9.

EESRK dar kartą pabrėžia, kaip svarbu, kad aukštojo mokslo įstaigos taptų tikrai savarankiškos, atskaitingos ir skaidrios, nes tai yra būtina modernizacijos sąlyga (1). Tokia sąlyga negali būti įvykdyta be tinkamo ir pakankamo finansavimo.

1.10.

Universitetų pertvarka didelių visuomeninių ir ekonomikos pokyčių laikotarpiu – ilgalaikis ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Universitetai turi išsiugdyti atvirą požiūrį į visuomenės poreikius ir aprėpti kitus suinteresuotuosius subjektus.

1.11.

EESRK teigiamai vertina pilietiško universiteto koncepciją ir vadinamąjį trigubos bei keturgubos spiralės modelį (2). Daugiausia dėmesio šioje koncepcijoje skiriama aukštojo mokslo atvėrimui, prieinamumo išplėtimui, regioniniam kontekstui, visų (galimų) suinteresuotųjų subjektų idėjų įtraukimui į programas ir pažangiai bei aktualiai mokslinių tyrimų ir švietimo sąsajai.

1.12.

Pilietiškas universitetas turi keletą bendrų sąlyčio taškų su versliu universitetu. Pabrėžiama, kad pilietinio universiteto misija yra savarankiška ir jis yra atviras darbo rinkai ir laikosi pozicijos, kad mokymo programos ir moksliniai tyrimai yra svarbūs visuomenei. Suinteresuotųjų subjektų platformos (3) gali būti labai naudingos bendrai apibrėžiant reikalavimus. Universitetų ir bet kurių socialinių grupių įsteigtos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės taip pat gali būti naudingos.

1.13.

Mokymo lygis ir tinkamas pasiruošimas tolesniam darbui turėtų išlikti prioritetu, kad ir kokia būtų bet kurio (geriausio) universiteto specializacija. Taip pat turėtų būti atlyginama už mokymo kokybę.

1.14.

Komisija turėtų atlikti skatinamąjį vaidmenį įgyvendinant universitetus, dėstytojus ir studentus abipusiai praturtinančius bendrus tarpvalstybinius projektus ir skatinant atvirumą pasauliui ir, kai tinkama, sukurti tokias studentams ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams skirtas priemones kaip „U-Multirank“.

2.1.

Didelę universitetų įvairovę Europoje lemia labai skirtingos tradicijos ir kultūros (4). 1999 m. Bolonijos procesas davė pradžią sėkmingai tendencijai siekti modernizuoti mokymo programas.

2.2.

Nuo 2008 m. dėl finansų ir ekonomikos krizės universitetai verčiami iš naujo įvertinti savo veiklą ir dar kruopščiau ieškoti naujų finansavimo šaltinių bei ekonomiškai naudingiausių sprendimų. Tai padidino konkurenciją dėl ribotų išteklių. Nepakankamas finansavimas kelia realią problemą daugeliui universitetų ir trukdo įgyvendinti modernizavimo darbotvarkę.

2.3.

Dėl globalizacijos ir naujų technologijų visuomenėje vykstantys esminiai ir dinaminiai pokyčiai daro įtaką universitetams. Aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai ir inovacijos atlieka svarbiausią vaidmenį siekiant ilgalaikio ekonomikos atsigavimo, tačiau finansiniai suvaržymai ir pertvarkos procesas atskleidžia ir nemenkesnius trūkumus.

2.4.

Vienas pagrindinių aspektų – savarankiškumo, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas. Esama didelių skirtumų tarp valstybių narių (5).

2.5.

Geriausios praktikos pavyzdžiai rodo, kad struktūrų ir mokymo programų peržiūra bei didesnis atvirumas ir bendradarbiavimas padeda gerinti kokybę ir rezultatus.

2.6.

Šiandien aukštasis mokslas turėtų būti lengvai prieinamas visiems gabiems žmonėms. Didėjantis prieinamumo ir socialinės bei ekonominės padėties sąryšis kelia pavojų lygybės principui. Be to, kai kuriose šalyse aukštasis išsilavinimas jokiu būdu neužtikrina saugios darbo vietos. Per krizę aukštąjį išsilavinimą įgijęs jaunimas nėra apsaugotas nuo nedarbo.

2.7.

Demografiniai pokyčiai daro žalą (vis) rečiau apgyvendintoms ir mažiau konkurencingoms vietovėms. Tokie pokyčiai dažnai turi neigiamų padarinių dėstytojų ir studentų pritraukimui ir pritrauktų dėstytojų ir studentų kokybei. Kai kurios šalys susiduria su protų nutekėjimo problema. Tam tikrų šalių naujų privačių universitetų, negalinčių tinkamai užtikrinti kokybės, rezultatai yra nepatenkinami. Padėtį dar labiau pablogina nepakankamas tradiciniam aukštajam mokslui skiriamas finansavimas.

2.8.

Noras, kad universitetų ir visuomenės ryšiai būtų glaudesni, skatina visuotines diskusijas apie universitetų vaidmenį visuomenėje ir apie jų ryšius su kitais suinteresuotaisiais subjektais, pavyzdžiui, įmonėmis, socialiniais partneriais ir pilietine visuomene.

2.9.

Dažnai pastebima skausminga absolventų įgūdžių ir darbo rinkos poreikių, pasiūlos ir paklausos neatitiktis. Įmonės skundžiasi, kad trūksta kvalifikuotų specialistų, ypač techninių profesijų ir IRT srityse. Dėl sparčiai kintančios visuotinės žinių bazės dabar nei bet kada anksčiau reikia nustatyti, kokių įgūdžių reikės 21-ajame amžiuje, siekiant suteikti absolventams galimybę sistemingai naujinti savo žinias.

2.10.

Be to, dėl naujų technologijų ir skaitmeninimo aukštasis mokslas verčiamas prisitaikyti ir tiksliai prisiderinti prie dabartinių metodologijų. Vis labiau įsitvirtina naujos mokymo ir mokymosi formos, įskaitant į studentus orientuotas mokymasis ir internetiniai kursai. Vis dėlto fiziniai universitetų miesteliai ir toliau atliks svarbų vaidmenį vietos ir regionų bendruomenėse kaip susitikimų vieta švietimo, mokslinių tyrimų ir tinklaveikos tikslais.

2.11.

Vis labiau didėja studentų ir mokslininkų bei dėstytojų judumas pasaulyje. Viršutiniuose sluoksniuose vyksta nuolatinė „kova už talentus“, bet bendra tendencija yra platesnė. Europos universitetų kokybė ir patrauklumas yra pagrindiniai veiksniai, traukiantys užsienio studentus, prisidėti prie švietimo ir mokslinių tyrimų bei generuojantys ilgalaikius ryšius.

2.12.

Siekdami geresnių rezultatų, (geriausi) universitetai dažnai pabrėžia, kad jų pagrindinė užduotis yra moksliniai tyrimai, ir tai patvirtina finansinės taisyklės. Daugiausia dėmesio skiriant moksliniams tyrimams įprastai suardoma optimali mokslinių tyrimų ir mokymo pusiausvyra ir sąveika.

3.1.

Universitetų plėtojimas ir jų pavertimas visuomenės žinių centrais, esančiais neatskiriama ES ekosistemos dalimi, skatina diskusijas dėl esminių aukštojo mokslo ypatumų, kuriais turi remtis kasdienė veikla.

3.2.

Nors esama skirtingų požiūrių, bendra tendencija, regis, yra aukštojo mokslo atvėrimas viešojo ir privačiojo sektorių suinteresuotųjų subjektų ir studentų nuomonėms ir interesams, ir tokiems klausimams kaip abipusis mokslinių tyrimų ir švietimo praturtinimas, glaudesnis bendradarbiavimas ir tarptautinimas.

3.3.

Daugeliui universitetų tai yra ilgalaikis ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Didelėms tradicinėms įstaigoms nėra lengva keisti savo elgseną. Be to, daugelyje šalių esamos (politinės) valdytojų ir dėstytojų paskyrimo procedūros yra kliūtis pokyčiams. Tokiais atvejais universitetai retai vadovaujasi nepriklausomais požiūriais. EESRK nuomone, aukštojo mokslo atvėrimas ir atvirumo naujoms idėjoms išlaikymas turėtų būti vienas didžiausių aukštojo mokslo prioritetų visame žemyne.

3.4.

Aukščiausio lygio moksliniai tyrimai ir geriau parengti aukštos kvalifikacijos žmonės yra būtini bet kurios ekonomikos atsparumui. Krizė padarė žalingą poveikį žinių centrų veiklos rezultatams, o analizės įrodo, kad tarp labai svarbių mokslinių tyrimų bei švietimo ir ekonominės veiklos rezultatų yra tiesioginis ryšys.

3.5.

Aukščiausi visuomenės sluoksniai jau nebėra tikslinė universitetų grupė. Jų skaičius ir dydis labai išaugo. Padidėjo jų įvairovė: atsirado daugiau kategorijų, pirmiausia taikomųjų mokslų ir mokslinius tyrimus atliekančių universitetų, regioninių aukštojo mokslo įstaigų ir nacionalinių bei tarptautinių universitetų, ir daugėja fakultetų, ypač ekonomikos ir technikos sektoriuose ir pan.

3.6.

Aukštojo mokslo prieinamumo platesniu mastu užtikrinimas yra pagrįstas politinis prioritetas visame žemyne. Europos Sąjungoje 40 % būsimos kartos atstovų turėtų turėti galimybę įgyti aukštojo mokslo laipsnį. Be to, mokymo programos, mokymosi priemonės (šiuolaikinių žiniasklaidos priemonių naudojimas mišriojo mokymosi procese ir pan.), mokslinių tyrimų ir švietimo tarpusavio ryšys ir kiti aspektai, pavyzdžiui, tarptautinimas ir viešasis interesas, neturi jokio panašumo su praeitimi. Atitinkamai turi būti keičiami valdymo metodai.

3.7.

Savarankiškiems, atskaitingiems ir skaidriems universitetams turėtų būti suteikta galimybė veikti kuo laisviau teisinėje sistemoje, skatinančioje „iš apačios į viršų“ jėgas ir konkurenciją, nes tai svariai prisideda prie platesnio masto dalyvavimo ir pažangiosios specializacijos.

3.8.

Atviras požiūris, be kita ko, apimantis aiškų kitų suinteresuotųjų subjektų informavimą, turėtų padėti paremti universitetus kaip augimo ir socialinės sanglaudos skatinimo veiksnius.

3.9.

Siekiant vietos ir regionų bendruomenės ekonominio gyvybingumo, pilietinio ir verslaus universiteto koncepcijos gali būti labai naudingos. Tam reikalingas plataus užmojo ir glaudus universitetų, suinteresuotųjų subjektų ir valdžios institucijų bendradarbiavimas.

4.1.

EESRK teigiamai vertina pilietiško universiteto koncepciją (6). Ji neapsiriboja mokymu, akademiniais moksliniais tyrimais ir žiniomis. Pilietiškas universitetas aktyviai bendrauja su visuomene ir vietos bendruomene visais lygmenimis. Kiekvienas universitetas gali papildyti savo veiklą pilietiškumo aspektu atlikdamas ir bendruomenei skirtų intelektualiai produktyvių centrų, ir priimančiųjų centrų, paverčiančių iš kitur gautas puikias idėjas savo konkrečios aplinkos dalimi, vaidmenį.

4.2.

Tokie procesai vyksta visoje Europoje plėtojant paklausa grindžiamus mokslinius tyrimus, problema grindžiamą mokymąsi, universitetų ir vietos bendruomenių, mokyklų, ligoninių, įmonių ir pan. bendradarbiavimą. Tačiau dar reikia daug nuveikti gebėjimų stiprinimo srityje (7).

4.3.

Regionų lygmeniu universitetai gali remti holistinį požiūrį ir būti lyderiais suburiant atitinkamus suinteresuotuosius subjektus bendroms problemoms spręsti. Tinkamai sukurtas pilietiškas universitetas taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį gerinant sunkumų patiriančių regionų rezultatus.

4.4.

Skirtinguose universitetuose bus taikomi skirtingi modeliai. Kriterijai, pagal kuriuos universitetas būtų vertinamas kaip pilietiškas, tinka ne tik tiems universitetams, kurie yra tiesiogiai susiję su skurdesniais rajonais, kuriuose ekonominė veikla silpnesnė ir (arba) kurie patiria demografinių sunkumų, bet ir gerokai platesnei grupei. Šiandien pilietiškumas vis labiau ir pagrįstai tampa patrauklus ir pasaulinio lygio bei panašius siekius puoselėjantiems Europos universitetams.

4.5.

Pilietiškas universitetas – tai modelis, skirtas universitetams, norintiems „išaugti“ iš pasenusių ar tradicinių valdymo metodų. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai jaunieji talentai turėtų būti kviečiami prisidėti prie šalies ar regiono ekonomikos. Vienas iš pagrindinių aukštojo mokslo atvėrimo ir modernizavimo būdų turi būti tvirtesnis bendradarbiavimas su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais visuose regionuose.

4.6.

Atitinkamos Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės pagrįstai patvirtino panašų požiūrį Lundo ir Romos deklaracijose (8) pabrėždamos, kad moksliniai tyrimai turi būti nukreipti į pagrindinius nūdienos iššūkius, kad neturi būti apsiribojama griežtai teminiais požiūriais ir kad turi būti įtraukiami suinteresuotieji subjektai iš viešojo ir privačiojo sektorių. Kalbant apie Europos mokslinių tyrimų erdvės ir inovacijų sąjungos kūrimą, pagrindinis tikslas, apimantis visas susijusias politikos ir veiklos sritis, yra atsakingas mokslinių tyrimų ir inovacijų sektorius. Šie principai taip pat yra prioritetai pagal programą „Horizontas 2020“.

4.7.

Be vadinamojo trigubos spiralės modelio, apimančio universitetų, privačiojo sektoriaus ir Vyriausybių bendradarbiavimą, dar yra vadinamasis keturgubos spiralės modelis, pagal kurį taip pat įtraukiamos vietos bendruomenės ir pilietinė visuomenė. Šiam modeliui būdingas tvirtas vietos ir tikslo suvokimas, skaidrumas ir atskaitingumas suinteresuotiesiems subjektams ir plačiajai visuomenei. Tai nauja galimybė įsitraukti pilietinei visuomenei.

4.8.

Viena konkreti grupė, kuriai reikia dėmesio, – buvę studentai, t. y. alumni. Europoje gali būti daugiau daroma, kad jie padėtų gerinti universitetų veiklos rezultatus ir įvaizdį. Europa galėtų sekti bendros JAV praktikos šioje srityje pavyzdžiu.

4.9.

Buvę studentai turėtų būti laikomi neatskiriama universiteto bendruomenės dalimi. Jie gali būti universitetų ambasadoriais regiono, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis ir varomąja jėga diskusijose dėl mokymo programų, o tai ypač naudinga dinaminių pokyčių laikais. Jie gali padėti diskusijose dėl mokslinių tyrimų ir švietimo pusiausvyros, taip pat dėl mokslinių tyrimų ir rinkos pusiausvyros. Vienas iš konkrečių tikslų galėtų būti buvusių studentų įtraukimas, kad šie atliktų neseniai universitetą baigusių absolventų, ypač pirmos kartos studentų, įskaitant užsienio kilmės studentus, konsultantų vaidmenį.

4.10.

Didesnis buvusių studentų judumas padeda kurti sėkmingai veikiančius tarptautinius tinklus, kurie gali būti naudingi ir universitetams, ir pramonei.

5.1.

„Pilietiškas universitetas“ ir verslus universitetas turi keletą bendrų bruožų. Universitetai nėra bendrovės. Jie turi atskirą visuotinės svarbos misiją, t. y. visų pirma šviesti, vykdyti (aukščiausio lygio) mokslinius tyrimus ir sudaryti plačiajai visuomenei galimybę pasinaudoti žiniomis. Verslaus universiteto misija yra dvejopa – valdyti instituciją bei ją administruoti ir ugdyti studentų verslumo įgūdžius ir iniciatyvumą.

5.2.

Labai svarbus yra mokymo programų tinkamumas darbo rinkai ir mokslinių tyrimų ir inovacijų tinkamumas visuomenei. Komunikacija ir sąveika su privačiuoju sektoriumi nacionaliniu ir (arba) regionų lygmeniu yra labai svarbūs siekiant spręsti problemas, su kuriomis susiduria visuomenė.

5.3.

Uždaras požiūris jau nebenaudingas. Dinamiška technologijų raida ir visuomeniniai iššūkiai lemia poreikį nuolat prie jų prisitaikyti. Patenkinti paklausą tampa vis sudėtingiau, tad reikia tarpdalykinės kompetencijos ir atvirumo bet kokioms naujovėms. Be profesinės kompetencijos, dar reikia ugdyti įgūdžius. Su universitetais susijusios suinteresuotųjų subjektų platformos gali būti labai naudingos bendrai apibrėžiant reikalavimus. Mokymo personalas turi būti tinkamai pasirengęs šioms dinamiškai kintančioms sąlygoms. Visose Europos Sąjungos aukštojo mokslo įstaigose taip pat turėtų būti ugdomas verslumas (9).

5.4.

Šiuo požiūriu taip pat gali būti naudingos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės, suburiančios universitetus ir socialines grupes, pavyzdžiui, verslo grupes ir sveikatos apsaugos sektorių.

5.5.

Vienas iš universitetams naudingų projektų būtų vadinamųjų švietimo vertės grandinių sukūrimas bendradarbiaujant su verslo sektoriais. Yra du pagrindiniai tikslai:

5.6.

Lygiai taip pat kai kuriose valstybėse narėse taikomi veiklos susitarimai taip pat padės stiprinti specializaciją, profilį ir įvaizdį. Jie gali būti platesnio tarptautinio ir regioninio masto ir gali padidinti programų ir studentų tikslus bei kokybę. Todėl labai svarbu, kad abi šalys (Vyriausybės ir aukštojo mokslo įstaigos) būtų vienodai įsipareigojusios.

5.7.

Turėtų būti diegiamos naujovės mokslinių tyrimų ir švietimo bei valdymo srityse. Vienas iš sėkmingų tobulinimo pagal principą „iš apačios į viršų“ pavyzdžių – Europos Komisijos sukurta nepriklausoma internetinė savęs vertinimo priemonė „HEinnovate“ (10). Reikėtų skatinti naudoti šią priemonę platesniu mastu.

5.8.

Studentams, kurie nori būti mobilesni, siūlomos tarptautiniu mastu pateiktos universitetų programos ir plati konkuruojančių internetinių kursų įvairovė. Palyginamumas ir skaidrumas turėtų skatinti konkurencijos ir konvergencijos veiksmingumą. Skaidrumo priemonės, pavyzdžiui, „U-Multirank“, Europos Sąjungoje turi didelį potencialą, tad universitetai turi pagalvoti, kaip veiksmingiau naudotis šios rūšies priemonėmis.

5.9.

Visi gabūs žmonės turėtų turėti galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą. Vis labiau plinta mokamo mokslo sistemos. Todėl studentai vis kritiškiau vertina išsilavinimą, kurį įgyja. Tačiau neturi būti jokios socialinės atrankos, kurią lemia mokestis už mokslą. Studentams teikiama parama (remiantis socialine ir ekonomine padėtimi) turi kiekvienam užtikrinti galimybę įgyti tinkamą išsilavinimą. Be to, mokamomis sistemomis neturi būti piktnaudžiaujama siekiant pakeisti esamą valstybės finansavimą.

5.10.

Dėl demografinių pokyčių taip pat būtina dėti papildomų pastangų norint padidinti absolventų skaičių atitinkamuose regionuose, ypač siekiant skatinti tų regionų atsparumą ir jų gyvybingumą ateityje.

5.11.

Kai kalbama apie studentus ir verslą, aukštasis mokslas ir moksliniai tyrimai turi būti tvirtai susieti. Finansavimo modeliais, priešingai, įprastai remiami mokslinių tyrimų rezultatai, todėl vis mažiau universitetų profesorių užsiima mokymu.

5.12.

Universitetai turi deramai atsižvelgti į tai, kad didžioji dauguma absolventų, įgijusių bakalauro ir magistro laipsnius, ir net mokslų daktarai pasirinks darbo vietas visuomeninėje ir verslo srityse, o ne akademinėje srityje. Todėl švietimo standartai ir tinkamas pasiruošimas darbui ir toliau turėtų būti prioritetas, neatsižvelgiant į tai, kokia yra (geriausio) universiteto specializacija. Šiuo atžvilgiu Europa neturėtų sekti JAV pavyzdžiu (11). Europai tinkantis receptas – siekti kompetencijos ir lygybės.

5.13.

Skaitmeninimas yra esminis pokytis, darantis labai didelį poveikį aukštajam mokslui mokymo ir (mišriojo (12)) mokymosi, dėstytojų ir studentų įgūdžių požiūriu, ir valdymo struktūroms. Reikės daugiau dinamiškumo ir lankstumo visais lygmenimis. Šiuo požiūriu taip pat naudingas, o gal net esminis, yra glaudesnis aukštojo mokslo įstaigų ir privačiojo sektoriaus bendradarbiavimas.

6.1.

EESRK teigiamai vertina tai, kad visos pirmiau aptartos temos, kartu su aukštojo mokslo modernizavimo klausimu, vis dažniau įtraukiamos į ES darbotvarkę. Reikėtų rasti bendrą požiūrį, užtikrinantį sėkmingą Europos aukštojo mokslo erdvės ir Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimą.

6.2.

Atviri ir skaidrūs universitetai, kartu su tinkamai apibrėžta europine orientavimo strategija, bus labai naudingi bendrajai rinkai ir atsparios Europos visuomenės modernizavimui pasaulinėje arenoje. Vienas esminių klausimų – laisvas studentų, tyrėjų ir žinių judėjimas.

6.3.

ES dalyvavimas aukštojo mokslo srityje prasidėjo mokslinių tyrimų skatinimu pagal vėlesnes nuosekliai įgyvendinamas bendrąsias programas. Šiuo metu ES įsipareigojimas švietimo sričiai stiprėja. Stabilumo ir augimo pakte pabrėžiama, kad būtina remti augimą skatinančias išlaidas, ypač aukštojo mokslo srityje.

6.4.

Du iš penkių pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų yra tiesiogiai susiję su aukštuoju mokslu: su investavimu į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą bei inovacijas ir švietimą. Jie įpareigoja keletą skirtingų Komisijos narių. 2014 m. konkrečiai šaliai skirtos rekomendacijos parodė, kad apytikriai pusė valstybių narių susiduria su didelėmis problemomis, susijusiomis su gebėjimų paklausos ir pasiūlos neatitiktimi ir tinkamumu darbo rinkai, taip pat su aukštojo mokslo įstaigų ir verslo ar kitų suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo trūkumu.

6.5.

Konkrečiai šaliai skirtose rekomendacijose atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikia spręsti klausimus, susijusius su privačiojo sektoriaus ir studentų bei absolventų, kaip būsimų darbuotojų (arba darbdavių), įsidarbinimo galimybėmis ir poreikiais bei konkurencingumu, ir šiuo tikslu užtikrinti veiksmingesnį aukštojo mokslo įstaigų, mokslinių tyrimų institucijų ir įmonių bendradarbiavimą. EESRK primygtinai teigia, kad reikėtų veiksmingiau stebėti, kaip laikomasi konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų, o Komisija ir Taryba rezultatus turėtų aptarti atvirai.

6.6.

Nors ir reikia, kad aukštojo mokslo sektorius būtų savarankiškas ir atskaitingas, valstybėse narėse esama politinių jėgų, raginančių griežčiau reglamentuoti jo veiklą – toks reglamentavimas sumažintų šio sektoriaus savarankiškumą. Šiais atvejais remiamasi subsidiarumu kaip principu, užkertančiu kelią aukštojo mokslo sistemų suderinimui Europoje. Taip būtų pakenkta studentų ir visos visuomenės interesams.

6.7.

ES ir už jos ribų turėtų būti naudojamasi aukštesnio lygio ir platesnėmis kvalifikacijomis. Tam reikia tarpvalstybinių universitetus, dėstytojus ir studentus abipusiai praturtinančių bendrų projektų ir atvirumo pasauliui. Akivaizdus Tarybos, valstybių narių ir Komisijos įsipareigojimas turėtų padėti pasiekti, kad aukštojo mokslo įstaigų veikla būtų našesnė, tinkamiau dalijantis valstybėms narėms ir ES tenkančiomis kompetencijomis ir tiksliai jas derinant.

6.8.

EESRK nuolat pabrėžia, kad ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos yra labai svarbios. Tarpvalstybiniai moksliniai tyrimai skatina investicijų grąžą, ES programos skatina sutelkti dėmesį į pagrindines technologijas ir strategines temas, tarpvalstybinis finansavimas lemia aukštesnius rezultatus, o Europos moksliniai aljansai suteikia realų postūmį Europos konkurencingumui. Todėl taip pat reikia siekti, kad būtų plačiau dalijamasi naujomis žiniomis, pirmiausia užtikrinant jų atvirą prieinamumą.

6.9.

Europos mokslinių tyrimų taryba konkurenciniu finansavimu sėkmingai remia aukštos kokybės mokslinius tyrimus pagal Septintąją bendrąją programą (BP 7), o nuo 2014 m. – pagal programą „Horizontas 2020“. Tačiau struktūrinės kliūtys vis dar varžo tarpvalstybinį tyrėjų, dėstytojų ir studentų judumą.

6.10.

Vis dažniau aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų rezultatai vertinami ir atvirai skelbiami visame pasaulyje. Universitetai bendradarbiauja ir konkuruoja pasaulio mastu, įgyvendina bendrus mokslinių tyrimų projektus, siekia kompetencijos ir vis dažniau pasitelkia studentų ir darbuotojų ne tik iš ES šalių. Tai vienas svarbiausių klausimų, ir vis dėlto nacionaliniai reglamentai bei paskatų trūkumas gali užgniaužti pažangą šioje srityje. Tarptautinio vertinimo rezultatai akivaizdžiai rodo, kad atotrūkis tarp geriausius rezultatus pasiekusių Europos universitetų ir kitų universitetų didėja.

6.11.

Reikia dėti daugiau pastangų siekiant įtraukti į bendrus projektus kompetentingus tyrėjus iš visos Europos. Europos kompetencijos centrai turi būti sujungti ir dalyvauti Europos aukštos kokybės mokslinių tyrimų projektuose.

6.12.

Dėstytojų ir studentų judumas Europoje yra silpnas, nes vis dar kuriamos dirbtinės kliūtys judėjimui tarp šalių. Reikia skubiai užtikrinti vienodas tyrėjų ir akademinės bendruomenės narių darbo sąlygas, kartu siekiant geresnio mokymo programų ir studentų laipsnių Europoje suderinimo.

6.13.

Neadekvatūs statistiniai duomenys turėtų būti pagerinti ir tinkamiau taikomi vertinant ir remiant judumo mastą.

6.14.

Atverti universitetus ir juos modernizuoti, taip pat siekti kultūros įvairovės užtikrinant didesnį tarptautinimą yra naudinga. Be to, studentai, kuriems į pagalbą ateina šiuolaikinės socialinės žiniasklaidos priemonės ir tokios skaidrumo priemonės kaip „U-Multirank“ bei universitetų specializacija, yra skatinami pasirinkti konkrečias disciplinas. Praktiški sprendimai ES lygmeniu turėtų jiems padėti.

6.15.

Glaudesnis norinčiųjų bendradarbiavimas gali parodyti, kuriuo keliu eiti. Vienas pavyzdys – pastarojo meto susitarimas tarp Beniliukso šalių dėl automatinio abipusio diplomų pripažinimo. Tai labai ryžtingas žingsnis siekiant pažangos (13). Tendencija abipusiai pripažinti aukštojo mokslo laipsnius ir įvairius mokslinius laipsnius padės sumažinti kliūtis tarp universitetų ir užtikrinti tikrai atvirus mainus.

6.16.

Tinkamos kokybės užtikrinimo sistemos turi būti internacionalizuotos ir turėtų turėti aiškią europinę sąsają. Tas pat taikoma poreikiui pripažinti akreditavimo sprendimus. Iniciatyva šioje srityje turėtų būti sveikintina (14). Abipusio pripažinimo procesas turėtų sudaryti galimybę laipsniškai Europos masto akreditacijai ir visų pirma pagerins mokymo kokybę atsiliekančiuose universitetuose.

6.17.

Tokia praktika būtų naudinga judumui ir įsidarbinimo galimybėms visoje Europoje. Nustačius keletui universitetų vieną diplomą, bendros universitetų programos taptų gerokai patrauklesnės. Reikėtų apsvarstyti galimybę remti porinius projektus. Keitimasis administravimo ir mokymo praktika vietoje gali pagerinti kokybę.

6.18.

Viena iš pagrindinių tarptautinimo sąlygų – bendrų kalbų vartojimas. (Daugiau nei dviejų) kalbų mokėjimas pageidautinas dėl kultūrinių ir ekonominių priežasčių. Šiuolaikine lingua franca galėtų būti anglų kalba. Pažanga tobulinant kalbos įgūdžius yra per lėta. Reikėtų pamąstyti apie privalomą reikalavimą studentams mokėti vieną užsienio kalbą.

6.19.

Programa „Erasmus+“ yra didelis laimėjimas ir didžiulis žingsnis pirmyn skatinant judumą. Įmonės ją taip pat vertina teigiamai. Ji labai dera su Komisijos pagrindiniu augimo ir užimtumo skatinimo principu. Programos finansavimas turėtų patenkinti augančią paklausą. Reikėtų panaikinti visus teisinius studentų mainų suvaržymus.

6.20.

Europos struktūriniai ir investicijų fondai pagrįstai daugiausia dėmesio skiria inovacijų ir augimo veiksniams, įskaitant mokslinius tyrimus. Komisija turi atlikti vadovaujamą vaidmenį aktyvinant universitetų dalyvavimą regioniniuose projektuose.

6.21.

Įprastai universitetai yra nepriklausomi nuo vietos ir regiono valdžios institucijų, bet yra ir gerai žinomų išimčių. Į jas reikėtų atkreipti dėmesį. Labai svarų indėlį įneša ir ESIF programa, pagal kurią įgyvendinant strategiją RIS3 (15) moksliniai tyrimai susiejami su ES regioninėmis programomis, kuriomis skatinama inovacijoms palanki aplinka.

6.22.

Universitetai turėtų žinoti apie RIS3 ir apie jos taikymą įvairiais lygmenimis. Kartu įsipareigojusiomis regionų valdžios institucijomis jie šioje programoje turėtų atlikti svarbų vaidmenį.

6.23.

Deja, dėl valdymo, universitetai vis dar nepakankamai naudojasi ESI fondų programa. Reikia siekti ES programų (ESI fondų programa, programos „Horizontas 2020“ ir „Erasmus+“) sąveikos, bet dažnai tam trukdo nesuderinamos sąlygos.