EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2015 12 17
COM(2015) 660 final
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI
dėl 2006 m. birželio 14 d. Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo įgyvendinimo
Pavojingų ir kitų atliekų susidarymo, apdorojimo ir vežimo ES valstybėse narėse pokyčiai 2010–2012 m.
{SWD(2015) 291 final}
TURINYS
1. Įvadas
2. Valstybių narių teikiamos ataskaitos
3. Pavojingų atliekų susidarymas
4. Atliekų vežimas iš valstybių narių
5. Atliekų vežimas į valstybes nares
6. Neteisėtas atliekų vežimas, tikrinimai ir vykdymo užtikrinimo priemonės
7. Bendrosios išvados
8. Tolesni veiksmai
Pavojingų ir kitų atliekų susidarymo, apdorojimo ir vežimo ES valstybėse narėse pokyčiai 2010–2012 m.
1.Įvadas
Tarpvalstybinis pavojingų atliekų vežimas ir jų šalinimas reglamentuojami pagal 1989 m. kovo 22 d. Bazelio konvenciją dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės, kurios viena iš susitariančiųjų šalių yra Europos Sąjunga (ES). Pagrindinis Konvencijos tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo pavojingo atliekų poveikio.
ES su Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalimis ir kitomis Bazelio konvencijos susitariančiosiomis trečiosiomis šalimis sudarė atliekų vežimo savo teritorijoje priežiūros ir kontrolės sistemą. 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 1 (toliau – Reglamentas) Konvencija perkeliama į Sąjungos teisę. Reglamentas, kuris yra tiesiogiai taikomas valstybėse narėse, 2014 m. buvo iš dalies pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 660/2014 2 .
Kiekvienais kalendoriniais metais valstybės narės Konvencijos sekretoriatui pateikia praėjusių kalendorinių metų ataskaitą, kurioje aptariamos teisinės nuostatos, įgyvendinimas ir aplinkos apsaugos priemonės 3 . Ataskaita kartu su papildoma informacija atsakymų į Įgyvendinimo klausimyną formoje siunčiama ir Komisijai 4 . Kaip nurodyta Reglamento 51 straipsnio 4 dalyje, Komisija kas treji metai parengia įgyvendinimo ataskaitą, grindžiamą valstybių narių pateiktais atsakymais. Šiuo atveju valstybės narės turėjo Eurostatui atsiųsti informaciją dėl 2010–2012 m. vėliausiai 2014 m. birželio 18 d.
Tai yra ketvirtoji įgyvendinimo ataskaita, apimanti 2010–2012 m. laikotarpį. Trečioji ataskaita, apimanti 2007–2009 m. laikotarpį, buvo paskelbta 2012 m. rugpjūčio mėn. Išsamią informaciją, pagrįstą valstybių narių 2010–2012 m. ataskaita Bazelio konvencijos sekretoriatui, galima rasti prie šios ataskaitos pridedamo darbinio dokumento A ir B skyriuose. Taip pat valstybių narių atsakymus į 2010–2012 m. įgyvendinimo klausimyną galima rasti darbinio dokumento E skyriuje. Kiekybiniai atliekų susidarymo, apdorojimo ir vežimo duomenys ir skaičiai yra apibendrinti darbinio dokumento A skyriaus lentelėse ir rodikliuose. Pagrindinės apibrėžtys pateikiamos darbinio dokumento A.1.0 priede.
Šioje įgyvendinimo ataskaitoje taip pat palyginami 27 valstybių narių 5 atsakymai, pateikti 2010–2012 m. ir 2007–2009 m. ataskaitose. Kai kurie šioje ataskaitoje nurodyti su 2007–2009 m. laikotarpiu susiję skaičiai skiriasi nuo 2007–2009 m. ataskaitoje nurodytų skaičių, nes buvo atsižvelgta į valstybių narių per tą laiką pateiktus atsakymus.
Bazelio konvencijoje sąvokos „importas“ ir „eksportas“ taikomos kiekvienam vežimui iš valstybės, kuri yra Konvencijos susitariančioji šalis, ir į ją. Pagal ES teisę šios sąvokos taikomos tik vežimams į visą ES ir iš jos. Tačiau šiame dokumente, kai abi sąvokos pateikiamos kabutėse, jos turi būti suprantamos ta prasme, kokia jos yra vartojamos pagal Bazelio konvenciją, t. y. apimančiomis išorės vežimus ir vežimus ES viduje tarp valstybių narių.
2.Valstybių narių teikiamos ataskaitos
Kai buvo rengiama ši ataskaita, dauguma valstybių narių jau buvo atsakiusios į 2010–2012 m. Bazelio konvencijos ir Komisijos klausimynų klausimus 6 . Nors visas 2012 m. ataskaitas reikėjo pateikti Komisijai iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo suteikta papildomai laiko. Galutinis terminas Bazelio konvencijos taikymo ataskaitose nurodytų kiekybinių duomenų analizei atlikti buvo 2014 m. birželio 18 d. Airija, Lietuva, Liuksemburgas ir Ispanija 2012 m. Bazelio konvencijos taikymo ataskaitas pateikė po šio galutinio termino ir todėl, rengiant darbinio dokumento A skyriaus informaciją, į jas nebuvo galima atsižvelgti.
Duomenyse apie visą iš vienos valstybės narės į kitą išvežtų atliekų kiekį buvo keli nesutapimai tarp „eksportuojančių“ ir „importuojančių“ šalių nurodytų kiekių. Tikslumo labiausiai trūko 2011 m. ataskaitose, kuriose „importuotas“ pavojingų atliekų kiekis buvo 17 % didesnis nei „eksportuotas“ kiekis. Visų atliekų, kurių vežimui taikoma išankstinio rašytinio
pranešimo ir leidimo procedūra (toliau – atliekos, apie kurias buvo pranešta), šis skirtumas buvo 5 %. Pavojingų atliekų atveju 2012 m. šis skirtumas buvo 10 % (1 % visų atliekų, apie kurias pranešta, atveju), o 2010 m. –12 % (2 % visų atliekų, apie kurias pranešta, atveju). Šie dideli skirtumai rodo, kad ES mastu visoms valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms reikėtų keistis elektroniniais duomenimis.
Liuksemburgas – viena iš blogiausiai apie išvežamą atliekų kiekį informavusių valstybių narių. 2011 m. Liuksemburgas pranešė apie 103 000 tonų visų atliekų, apie kurias pranešta, „eksportą“ į Vokietiją, tačiau Vokietija pranešė, kad tais pačiais metais ji iš Liuksemburgo „importavo“ 498 000 tonas atliekų. Panaši tendencija yra pastebima tarp Liuksemburgo ir Belgijos.
Palyginimui: 2009 m. „importuotų“ pavojingų atliekų kiekis buvo tik 0,3 % mažesnis nei „eksportuotų“ atliekų kiekis. 2008 m. jis buvo 20 % mažesnis. Visų atliekų, apie kurias pranešta, atveju šis skaičius 2009 m. buvo 9 % didesnis.
Viena iš galimų pastebėto nenuoseklumo priežasčių – valstybės narės praneša apie atliekų vežimą ne tuo pačiu būdu. Atliekų „importuotojai“ ir „eksportuotojai“ turi užpildyti pranešimo ir judėjimo dokumentus, kaip nustatyta Reglamento IA ir IB prieduose. Pranešimo dokumente reikalaujama nurodyti „bendrą numatomų vežimų skaičių“, o judėjimo dokumente prašoma nurodyti „faktinį vežamą kiekį“. Jei valstybės narės šių dviejų verčių atveju nurodo skirtingus skaičius, tai gali nulemti pastebėtus neatitikimus.
3.Pavojingų atliekų susidarymas
Pavojingos atliekos apibrėžiamos pagal atliekų srautų ir (arba) sudėtinių dalių sąrašą (Konvencijoje nustatytų kategorijų Y1–18 ir Y19–45 įrašai) ir pagal tam tikras pavojingas savybes. Tačiau Konvencijoje prie pavojingų atliekų priskiriamos ir tos atliekos, kurios laikomos pavojingomis pagal šalies vidaus teisės aktus. Šiame kontekste „kitos atliekos“ yra buitinės atliekos ir buitinių atliekų deginimo proceso likučiai; dvi atliekų, kurias reikia tvarkyti specialiais būdais, kategorijos, kurioms reikia taikyti tokią pačią kontrolę, kaip ir pavojingosioms atliekoms pagal Bazelio konvenciją (Y46 ir Y47 įrašai). Visas Y kodų pagal Konvenciją sąrašas pateikiamas darbinio dokumento D skyriuje 7 .
Kai buvo rengiama ši ataskaita, duomenys apie bendrą pavojingų atliekų susidarymą dar buvo neišsamūs, nes kelios valstybės narės nebuvo pateikusios jokios informacijos 8 . Siekiant pašalinti esamas duomenų spragas, buvo naudojami apytiksliai skaičiai, pagrįsti ankstesnių metų duomenimis.
2012 m. 27 ES valstybėse narėse susidarė 76 mln. tonų pavojingų atliekų. Šis kiekis yra panašus į 2011 m. kiekį (75 mln.) ir 2010 m. kiekį (76 mln.). 2010–2012 m., palyginti su 2007–2009 m., bendras pavojingų atliekų kiekis sumažėjo 4 %. Taigi, 2007–2009 m. laikotarpiu susidarė vidutiniškai 79 mln. tonų atliekų, o 2010–2012 m. laikotarpiu – 75 mln. tonų. Tačiau, žvelgiant į ilgesnio laikotarpio tendenciją, 2000–2012 m. laikotarpiu pavojingų atliekų kiekis didėjo 26 % per metus.
Šiuo ataskaitiniu laikotarpiu bendras per metus susidarančių pavojingų atliekų kiekis vienam gyventojui 27 ES valstybėse narėse 2012 m. buvo 151 kg, 2011 m. – 149 kg, ir 2010 m. – 151 kg. Šie skaičiai rodo sumažėjimą, palyginti su vidutiniškai 158 kg 2007–2009 m. laikotarpiu, ir 22 % padidėjimą, palyginti su 2000 m. Vienas iš galimų tokios padėties paaiškinimų – finansų ir ekonomikos krizė lėmė mažesnį atliekų susidarymą.
Kaip ir 2007–2009 m. laikotarpiu, daugiausia pavojingų atliekų 2010–2012 m. susidarė Vokietijoje (2012 m. 17 mln. tonų). Antroje vietoje buvo Italija ir Prancūzija – ir vienoje, ir kitoje po 11 mln. tonų. 2012 m. mažiausiai pavojingų atliekų susidarė Maltoje (27 000 tonų), po jos – Slovėnijoje ir Latvijoje (atitinkamai 78 000 ir 85 000 tonų). Pavojingų atliekų kiekis labiausiai išaugo Kipre: 2011 m. šioje šalyje susidarė 84 000 tonų pavojingų atliekų, o 2012 m. – 480 000. Labiausiai tokių atliekų sumažėjo Bulgarijoje: 2010 m. joje susidarė 647 000 tonų, o 2012 m. – tik 160 000 tonų. Dėl šių pokyčių valstybės narės nepateikia jokių paaiškinimų.
Pagal pavojingų atliekų kiekį vienam gyventojui 2010–2012 m. laikotarpiu daugiausiai atliekų susidarė Estijoje (kaip ir 2007–2009 m., kai joje susidarė vidutiniškai 6 902 kg pavojingų atliekų vienam gyventojui). 2010–2012 m. laikotarpiu mažiausiai pavojingų atliekų susidarė Rumunijoje – vidutiniškai dešimt kilogramų vienam gyventojui. Antroje vietoje – Graikija (22 kg vienam gyventojui). Rumunijoje tokių medžiagų kiekis buvo mažiausias ir 2007–2009 m. laikotarpiu (6 kg vienam gyventojui).
4.Atliekų vežimas iš valstybių narių
Pagal valstybių narių pateiktus oficialius duomenis 2012 m. iš 27 ES valstybių narių buvo išvežta 14 mln. tonų atliekų, apie kurias buvo pranešta, iš kurių 5 mln. tonų buvo pavojingos atliekos (t. y. apie 7 % visų 2012 m. susidariusių pavojingų atliekų). 2011 m. ir 2010 m. tokių atliekų buvo atitinkamai 15 mln. ir 12 mln. tonų (abiem metais pavojingų atliekų kiekis buvo 6 mln. tonų). Palyginimui: 20072009 m. laikotarpiu vidutinis per metus išvežtų atliekų, apie kurias buvo pranešta, kiekis buvo 11 mln. tonų, iš kurių 8 mln. tonų buvo pavojingos atliekos (t. y. apie 10 % visų 2012 m. susidariusių pavojingų atliekų).
2001–2011 m. laikotarpiu visų atliekų, apie kurias buvo pranešta, išvežimas iš valstybių narių išaugo 126 %. Tačiau 2012 m. ši tendencija pakito, nes „eksportuotų“ atliekų kiekis, palyginti su 2011 m., šiek tiek – 2 % – sumažėjo. Pastebėta, kad 2001–2007 m. laikotarpiu labai išaugo (154 %) iš valstybių narių išvežamų pavojingų atliekų kiekis. Tačiau 2007–2012 m. iš valstybių narių išvežamų pavojingų atliekų kiekis sumažėjo 32 %.
Kaip ir 2007–2009 m. laikotarpiu, 2012 m. didžiausias visų atliekų, apie kurias buvo pranešta, „eksportuotojas“ buvo Nyderlandai (3 mln. tonų). Vokietija buvo antra pagal dydį „eksportuotoja“: 2012 m. ji išvežė 2 mln. tonų. Tuo pačiu laikotarpiu mažiausia „eksportuotoja“ buvo Estija: 2012 m. ji išvežė 3000 tonų.
2010–2012 m. laikotarpiu Prancūzija ir Italija buvo dvi didžiausios pavojingų atliekų „eksportuotojos“: 2012 m. jos išvežė atitinkamai 985 tonas ir 977 tonas. 2007–2009 m. daugiausiai „eksportavo“ Nyderlandai, tačiau 2010 m. iš šios šalies išvežtų pavojingų atliekų kiekis sumažėjo 73 %. 2010–2012 m. laikotarpiu mažiausiai pavojingų atliekų išvežė Bulgarija, Kipras, Estija, Rumunija ir Slovakija.
2009 m. didžiausią atliekų grupę sudarė Y1–Y18 kategorijų grupės atliekos: jos sudarė 37 % visų iš ES 27 išvežtų atliekų, apie kurias buvo pranešta. Y19–Y45 kategorijų grupės atliekos sudarė 13 %, o Y46–Y47 kategorijų grupės – 12 %. Nors 2010–2012 m. laikotarpiu Y19–Y45 kategorijų grupės atliekų (13–15%) buvo beveik tiek pat, kiek Y46–47 kategorijų grupės atliekų (9–14 %), Y1–18 kategorijų grupės atliekų dalis visame iš ES 27 išvežtų atliekų, apie kurias buvo pranešta, kiekyje toliau mažėjo nuo 37 % 2009 m. iki 16 % 2012 m. To priežastis – didesnis kiekis atliekų klasifikuojamas taikant ES arba nacionalinius kodus, o ne Y kodus. 2009 m. 34 % iš ES išvežtų atliekų buvo suklasifikuotos pagal ES arba nacionalinius kodus, o 2012 m. tokios atliekos sudarė 55 %.
2012 m. išvežtos nesuklasifikuotos atliekos sudarė tik 1 %, o 2011 m. – 0 %. Palyginus su ankstesniais metais, kai išvežtų nesuklasifikuotų atliekų 2009 m. buvo 3 %, o 2010 m. – 4 %, šis skaičius labai sumažėjo. Šis sumažėjimas yra dar reikšmingesnis, jei lyginama su padėtimi dar ankstesniais (2005–2008 m.) metais: tada tokios atliekos sudarė 7–14 %. 2012 m. vienintelės šalys, vežusios neklasifikuotas atliekas, buvo Prancūzija, Graikija ir Liuksemburgas.
2012 m. 94 % ES pavojingų atliekų buvo sutvarkyta jų kilmės šalyje 9 . Didžiąją dalį iš valstybių narių išvežtų pavojingų atliekų buvo ketinama naudoti. 2012 m. ir 2011 m. šis rodiklis buvo 70 %, o 2010 m. – 73 %. Palyginimui: 2007–2009 m. didesnė dalis „eksportuotų“ pavojingų atliekų buvo skirta naudojimui: 72 % 2009 m., 73 % 2008 m. ir 78 % 2007 m. 10 .
2012 m. 24 % iš 27 ES valstybių narių išvežtų pavojingų atliekų, skirtų naudojimui, buvo iš Prancūzijos. Kitos šalys, „eksportuojančios“ daugiausiai naudojimui skirtų pavojingų atliekų, buvo Belgija (16 %) ir Nyderlandai (14 %). Palyginimui: 2009 m. 39 % iš 27 ES valstybių narių išvežtų naudoti skirtų pavojingų atliekų buvo iš Nyderlandų.
2011 m. į EBPO nepriklausančias šalis „eksportuotas“ atliekų, apie kurias pranešta, kiekis smarkiai išaugo dėl Suomijos į Kiniją tais metais „eksportuoto“ didelio geležies oksido kiekio. Vėliau šios atliekos buvo klasifikuotos kaip ne atliekos, ir Suomijos valdžios institucijos apie jas nebepranešdavo.
5.Atliekų vežimas į valstybes nares
2012 m. į 27 ES valstybes nares buvo išvežta iš viso apie 17 mln. tonų atliekų, apie kurias buvo pranešta, iš kurių 7 mln. tonų buvo pavojingos atliekos. 2011 m. šis rodiklis buvo 16 mln. tonų (iš kurių 9 mln. tonų buvo pavojingos atliekos), o 2010 m. – 14 mln. tonų (iš kurių 8 mln. tonų buvo pavojingos). Vidutinis visų atliekų, apie kurias buvo pranešta, per metus išvežamas kiekis padidėjo nuo 13 mln. tonų 2007–2009 m. laikotarpiu iki 16 mln. tonų 2010–2012 m. laikotarpiu (abiem laikotarpiais pavojingos atliekos sudarė 8 mln. tonų).
2001–2012 m. visų į valstybes nares įvežtų atliekų, apie kurias pranešta, kiekis padidėjo 129 %. Per tą patį laikotarpį į valstybes nares įvežtų pavojingų atliekų kiekis padidėjo 127 %, nors 2012 m. jų buvo įvežta 23 % mažiau nei ankstesniais metais.
Šiuo ataskaitiniu laikotarpiu visų į 12 Europos Sąjungos valstybių narių 11 įvežtų atliekų, apie kurias pranešta, kiekis smarkiai išaugo: nuo 172 000 tonų 2010 m. iki 679 000 tonų 2011 m. ir 692 000 tonų 2012 m. Taip buvo daugiausia dėl to, kad padaugėjo pranešimų apie „importuotas“ ir sutvarkytas atliekas vykdant panaudojimo operacijas Latvijoje ir Slovakijoje. Latvijoje „importuotos“ atliekos buvo daugiausiai iš atliekų gautas ir naudojimui skirtas kuras. Slovakijoje didžiausią „importo“ dalį sudarė 147 000 tonų „kitų atliekų“, iš kurių 95 % buvo atvežtos naudojimui iš Austrijos.
Šiuo ataskaitiniu laikotarpiu, kaip ir 2007–2009 m. laikotarpiu, didžiausia „importuotoja“ buvo Vokietija: 2012 m. ji įvežė 6 mln. tonų. Antroje vietoje tuo pačiu laikotarpiu buvo Prancūzija: 2012 m. ji importavo 2 mln. tonų. Abiem laikotarpiais šios dvi šalys taip pat buvo didžiausios pavojingų atliekų „importuotojos“: 2012 m. jos įvežė atitinkamai 3 mln. ir 1 mln. tonų. Palyginimui: Malta per trejų metų laikotarpį, kaip ir 2007–2009 m. laikotarpiu, atliekų visai neįvežė. Portugalija 2012 m. įvežė tik 1 000 tonų, iš kurių visos buvo pavojingos atliekos – tai yra antras mažiausias įvežtas atliekų kiekis.
Kaip ir iš 27 ES valstybių narių išvežtų atliekų atveju, Y1–Y18 kategorijų grupės atliekos sudarė didžiausią kiekį – 20 % viso į 27 ES valstybes nares įvežtų atliekų kiekio 2012 m. Tais pačiais metais Y19–Y45 kategorijų grupės atliekos sudarė 11 %, o Y46–Y47 kategorijų grupės atliekos – 7 %. Palyginimui: 2010 m. šie rodikliai buvo atitinkamai tokie: 26 %, 14 % ir 8 %. Tokio sumažėjimo priežastis yra tokia pat, kaip ir „eksporto“ atveju, t. y. atliekos yra dažniau klasifikuojamos naudojant ES arba nacionalinius kodus, o ne Bazelio konvencijos Y kodus. 44 % į ES įvežtų atliekų 2010 m. buvo klasifikuojama naudojant ES arba nacionalinius kodus, o 2012 m. taip buvo klasifikuojamas 61 % atliekų. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 2009 m. duomenys analizei nebuvo pateikti.
2012 m. į 27 ES valstybes nares buvo įvežtas 1 % nesuklasifikuotų atliekų, o 2011 m. – 0 %. Palyginimui: 2010 m. tokių atliekų buvo 9 %, o 2009 m. – 13 %. 2012 m. vienintelės šalys, neklasifikavusios dalies atliekų, buvo Belgija, Kipras, Čekijos Respublika, Prancūzija, Latvija ir Slovakija. Didžiausias kiekis neklasifikuotų atliekų buvo įvežtas į Prancūziją – 55 000 tonų.
Didžioji į ES valstybes nares įvežtų atliekų dalis buvo tvarkoma siekiant jas panaudoti. Vis dėlto per pastaruosius metus panaudojamų atliekų dalis sumažėjo. 2003 m. į 27 ES valstybes nares įvežti 89 % pavojingų atliekų buvo panaudoti, o 2012 m. buvo panaudoti 69 % atliekų, –tai reiškia, kad didesnė dalis atliekų buvo išvežta į atliekų šalinimo įrenginius.
2012 m. Vokietija „importavo“41 % viso į 27 ES valstybes nares įvežto naudojimui skirtų pavojingų atliekų kiekio. Kitos valstybės narės, įvežusios didelius kiekius naudojimui skirtų pavojingų atliekų buvo Prancūzija (13 %) ir Nyderlandai (12 %). Šios trys šalys taip pat buvo didžiausios naudojimui skirtų pavojingų atliekų „importuotojos“ 2009 m.
Kaip ir ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu, 20102012 m. beveik visos į valstybes nares įvežtos pavojingos atliekos ir kitos atliekos, apie kurias pranešta, buvo įvežtos iš kitų valstybių narių arba ELPA šalių (97 % pavojingų atliekų ir 98 % visų atliekų, apie kurias būtina pranešti). 2010–2012 m. laikotarpiu pavojingų atliekų ir visų atliekų, apie kurias pranešta, dalis iš EBPO nepriklausančių šalių buvo labai maža (3 % arba mažesnė).
6.Neteisėtas atliekų vežimas, tikrinimai ir vykdymo užtikrinimo priemonės
2010–2012 m. ataskaitiniu laikotarpiu gauta pranešimų apie 2 500 atliekų neteisėto vežimo atvejus 27 valstybėse narėse, ir tokių atvejų kasmet daugėjo (2010 m. jų buvo 700, 2011 m. – 800, o 2012 m. – 1 000) 12 . Palyginimui: 2009 m. buvo maždaug 400 tokių atvejų. Kiek tonų atliekų buvo pervežta neteisėtai, nebuvo įmanoma nurodyti, nes valstybės narės pateikė duomenis skirtingais mato vienetais. Pavyzdžiui, keliose šalyse neteisėtai pervežtos atliekos buvo nurodytos konteineriais arba kroviniais, bet ne tonomis.
Apie neteisėtą atliekų vežimą pranešė daugelis valstybių narių; tik Malta ir Ispanija pranešė, kad jose ataskaitiniu laikotarpiu tokių atvejų nebuvo, o Rumunija nurodė tik vieną atvejį. Belgijos nurodytas tokių atvejų skaičius 2010–2012 m. laikotarpiu buvo didžiausias, ir joje kartu su Vokietija ir Nyderlandais per šį laikotarpį nustatyti neteisėti atliekų vežimai sudarė beveik 60 % visų atvejų. Ši informacija yra apibendrinta darbinio dokumento A.2.0 priede.
Neteisėto atliekų vežimo atvejai, apie kuriuos pranešta, gali reikšti tai, kad neteisėtų vežimų skaičius po ankstesnio ataskaitinio laikotarpio smarkiai išaugo. Kita vertus, tai galėtų reikšti, kad valstybės narės teikia tikslesnes ataskaitas arba taiko veiksmingesnes kontrolės priemones, t.y. atlieka daugiau patikrų vietoje. 2012 m. IMPEL ataskaitoje 13 nurodyta, kad vidutinis pažeidimų skaičius buvo randamas kas 25 % fizinių patikrinimų. Tai reikštų, kad turi būti veiksmingiau taikomos valstybių narių vykdymo užtikrinimo priemonės, ir tai, kad nepaisant to, jog pranešama apie daugiau neteisėtų vežimų, didelė dalis jų lieka nenustatyta 14 . Tai gali reikšti, kad faktinis neteisėto atliekų vežimo atvejų skaičius 2010–2012 m. buvo gerokai didesnis, nei oficialiai pranešta, tačiau tikrąjį jų mastą yra sunku įvertinti.
Apskritai, valstybės narės apie patikras vietoje informavo prastai ir labai nevienodai. Kai kuriais atvejais buvo nurodomas tik bendras patikrų skaičius, o kitais atvejais šis skaičius buvo išskaidytas, pavyzdžiui, nurodant administracinių patikrų, fizinių patikrų skaičių arba patikras atlikusias valdžios institucijas. Šių neatitikimų priežastis – tai, kad valstybės narės skirtingai apibrėžia patikras vietoje. Pavyzdžiui, Belgijoje „patikra vietoje“ laikoma viena fizine patikra, o kitose šalyse (pvz., Liuksemburge) manoma, kad tai yra platesnės veiklos dalis, galinti apimti kelias fizines patikras. Be to, kai kurios šalys sugebėjo tiksliai nurodyti įvykdytų patikrų skaičių, o kitos tik nurodė, kad patikros buvo vykdomos, ir nepateikė jokios informacijos apie jų dažnumą. Remiantis IMPEL, administracinės ir fizinės patikros galėjo būti skaičiuojamos atskirai, o tada jų skaičius sudedamas, taip nustatant visą patikrinimų skaičių.
Lenkija yra valstybės narės, kuri sugebėjo pateikti kokybiškus duomenis apie įvykdytų patikrų vietoje skaičių, pavyzdys. 2011 m. Lenkija pranešė apie 3 200 patikras vietoje, iš kurių 122 buvo patalpų patikros, o 2 900 – krovinių patikros. 2011 m. Lenkija įvežė 77 000 tonų pavojingų atliekų ir išvežė 14 000 tonų. Tai reiškia, kad 1 000 tonų atliekų buvo atliktos 35 patikros vietoje. Tačiau, siekiant nustatyti geriausią patirtį, reikalingi tikslesni rodikliai dėl visų ES vežamų atliekų patikrų, atliekamų kiekvienam 1 000 tonų atliekų (jei įmanoma).
Dažniausios priežastys, kodėl atliekos buvo vežamos neteisėtai, buvo panašios, kaip ir 2007–2009 m. laikotarpiu: atliekos buvo vežamos nepranešus atitinkamoms kompetentingoms institucijoms arba nesilaikant Reglamente nustatyto draudimo vežti. Įprastos reagavimo priemonės – atliekos buvo grąžinamos į kilmės šalį ir buvo skiriama bauda.
7.Bendrosios išvados
Ataskaitų teikimas ir duomenų kokybė
2010–2012 m. ataskaitiniu laikotarpiu valstybės narės pateikė daugiau atsakymų, nei ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu (2007–2009 m.).
Tarp „importuojančių“ ir „eksportuojančių“ šalių nurodytų atliekų, kurios buvo vežamos iš vienos šalies į kita, kiekių būta didelių neatitikimų. Mažiausiai tikslios buvo 2011 m. ataskaitos, kuriose „importuotas“ pavojingų atliekų kiekis buvo 17 % didesnis nei „eksportuotas“ kiekis. Visų atliekų, apie kurias buvo pranešta, atveju šis skirtumas buvo 5 %. Tikimasi, kad visų valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms pradėjus taikyti ES masto elektroninius duomenų mainus netikslumai būsimose ataskaitose turėtų sumažėti.
Šiuo ataskaitiniu laikotarpiu pervežtų neklasifikuotų atliekų kiekis nuolat mažėjo. 2012 m. buvo pervežtas tik 1 % neklasifikuotų atliekų. Palyginimui: 2009 m. buvo pervežti 3 % neklasifikuotų atliekų. Šis sumažėjimas yra dar reikšmingesnis, jei lyginama su padėtimi dar ankstesniais (2005–2008 m.) metais: tada tokios atliekos sudarė 7–14 %.
2012 m. IMPEL ataskaitoje teigiama, kad faktinis neteisėtų vežimų skaičius 2010–2012 m. laikotarpiu buvo gerokai didesnis, nei oficialiai pranešė valstybės narės.
Pavojingų atliekų susidarymas
Pavojingų atliekų susidarymas per ataskaitinį laikotarpį buvo stabilus. 2012 m. 27 ES valstybėse narėse susidarė 76 mln. tonų pavojingų atliekų, 2011 m. – 75 mln. tonų, o 2010 m. – 76 mln. tonų. 2010–2012 m., palyginti su 2007–2009 m. bendras pavojingų atliekų kiekis sumažėjo 4 %. 2007–2009 m. susidarė vidutiniškai 79 mln. tonų atliekų per metus, o 2010–2012 m. laikotarpiu – 75 mln. tonų. Tačiau, žvelgiant į ilgesnio laikotarpio tendenciją, 2000–2012 m. laikotarpiu pavojingų atliekų kiekis didėjo 26 % per metus.
Atliekų vežimas
Šiuo ataskaitiniu laikotarpiu 27 ES valstybėse narėse padidėjo atliekų, apie kurias buvo pranešta, tarpvalstybinis vežimas. 2012 m. visas pervežtas atliekų, apie kurias buvo pranešta, kiekis buvo 14 mln. tonų, 2009 m. – 12 mln. tonų, o 2001 m. – 6 mln. tonų. 2012 m. visas į 27 ES valstybes nares įvežtų atliekų, apie kurias buvo pranešta, kiekis buvo 17 mln. tonų, 2009 m. – 14 mln. tonų, o 2001 m. – 7 mln. tonų. Tai gali reikšti, kad 27 ES valstybės narės yra grynosios atliekų, apie kurias buvo pranešta, importuotojos 15 .
Nepaisant to, kad šiuo laikotarpiu padidėjo tarpvalstybinis atliekų, apie kurias buvo pranešta, vežimas, tarpvalstybinis pavojingų atliekų vežimas sumažėjo. 2012 m. iš 27 ES šalių buvo išvežta 5 mln. tonų pavojingų atliekų, o įvežta – 7 mln. tonų, ir tai reiškia, kad 27 ES šalys gali būti grynosios 2 mln. tonų pavojingų atliekų importuotojos. Be to, 2012 m. 90 % pavojingų atliekų tarpvalstybinių vežimų buvo tarp valstybių narių, o ne į trečiąsias šalis (šis rodiklis 2011 m. ir 2010 m. buvo 86 %). Tai rodo, kad daug pavojingų atliekų gali būti sutvarkyta pačioje ES.
Kilmės šalyse buvo tvarkoma daugiau pavojingų atliekų, nei ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu. 2012 m. 94 % 27 ES valstybių narių pavojingų atliekų buvo sutvarkyta jų kilmės šalyje. Šalys, kurių atliekų „eksporto“ lygis viršijo 40 %, buvo Airija, Liuksemburgas, Malta ir Slovėnija. Palyginimui: 2009 m. 90 % 27 ES valstybių narių pavojingų atliekų buvo sutvarkyta jų kilmės šalyje.
2012 m. daugiausia iš vienos valstybės narės į kitą pervežtų pavojingų atliekų buvo sutvarkyta jas panaudojant (69 % į valstybes nares įvežtų atliekų ir 70 % iš valstybių narių išvežtų atliekų). Nuo 2009 m. abu skaičiai mažėjo, o tai reiškia, kad didesnė dalis pavojingų atliekų buvo apdorojama atliekų šalinimo įrenginiuose.
Neteisėtas atliekų vežimas
2010–2012 m. laikotarpiu pranešta apie daugiau kaip 2 500 neteisėto atliekų vežimo 27 ES valstybėse narėse atvejų, iš kurių maždaug 1 000 buvo pranešta 2012 m. Palyginimui: 2009 m. buvo apie 400 atvejų. Tačiau bloga duomenų apie neteisėtą atliekų vežimą kokybė ir skirtingas atliktų patikrų vietoje skaičius neleidžia atlikti išsamios analizės, kaip veiksmingai 27 ES valstybės narės ir atskiros valstybės narės mažina šių atvejų skaičių.
8.Tolesni veiksmai
Dvyliktame Bazelio konvencijos šalių susitikime buvo patvirtinta peržiūrėta nacionalinių ataskaitų teikimo forma, kurią Bazelio konvencijos šalys turi taikyti teikdamos 2016 m. ir vėlesnes ataskaitas 16 . Tikimasi, kad ši nauja forma padės pagerinti ataskaitų kokybę ir, visų pirma, atliekų klasifikavimą; naujoje formoje konkrečių Konvencijos VIII priede (A sąraše) pateiktų pavojingų atliekų kodų nurodymas yra privalomas.
Nuo 2016 m. sausio 1 d. bus taikomi paskutiniai pakeitimai, padaryti Reglamentu (ES) Nr. 660/2014. Šiuose pakeitimuose sąvoka „patikra vietoje“ buvo pakeista nauja bendresne sąvoka „patikrinimas“, kuri, kaip tikimasi, turėtų užtikrinti valstybių narių atsakymų nuoseklumą. Remiantis šiuo nauju pakeitimu, reikalaujama, kad valstybės narės iki 2017 m. sausio 1 d. parengtų patikrinimo planus (įskaitant būtiniausių sudėtinių dalių rinkinį), kurie būtų pagrįsti rizikos vertinimu, kurio tikslas, be kita ko, būtų nustatyti mažiausią reikalingų patikrinimų skaičių. Be to, šiuo pakeitimu siekiama suteikti daugiau įgaliojimų patikrinimuose dalyvaujančioms valdžios institucijoms, kad jos, remdamasi įrodymais, galėtų priimti sprendimą dėl to, ar vežama medžiaga arba daiktas yra atliekos, ir ar vežimas gali būti laikomas neteisėtu atliekų vežimu.
Kaip paskelbta gruodžio 2 d. priimtame Komisijos žiedinės ekonomikos veiksmų plane, Komisija imsis tolesnių priemonių, kad padėtų užtikrinti tinkamą reglamento įgyvendinimą, ir kad priemonės būtų konkrečiai nukreiptos į didelės vertės atliekų srautus, pavyzdžiui, eksploatuoti nebetinkamas transporto priemones, siekiant išvengti žaliavų praradimo.
OL L 190, 12.7.2006, p.1
OL L 189, 27.06.2014, p. 135
Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 51 straipsnio 1 dalis
Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 51 straipsnio 2 dalis
Išskyrus Kroatiją, kuri įstojo į Europos Sąjungą 2013 m. liepos 1 d.
Lenkijos 2010 m. ir 2011 m. ataskaitos pagal 51 straipsnio 2 dalį buvo identiškos.
Y kodais pagal Bazelio konvenciją nustatomos atliekų rūšių, kurios turi būti kontroliuojamos pagal Konvenciją, kategorijos. Valstybėse narėse jos buvo taikomos skirtingu intensyvumu. Nors kai kurios šalys šias kategorijas taikė visu ataskaitiniu laikotarpiu, kitos informacijos apie tai nepateikė, o kai kurios nusprendė taikyti Europos atliekų sąrašo kodus.
Duomenys apie pavojingų atliekų susidarymą buvo pateikti remiantis Atliekų statistikos reglamentu.
Kadangi buvo gauti ne visi 2012 m. duomenys, atliekant skaičiavimus buvo pasinaudota senesniais duomenimis.
Kai kurios pavojingos atliekos buvo tvarkomos „mišriu“ būdu (t. y. buvo derinamas šalinimas ir naudojimas).
2004 m. į ES įstojusios šalys, išskyrus Kroatiją.
Tikėtina, kad apie kai kuriuos atvejus buvo pranešta du kartus: kartą – paskirties šalies, kitą – išsiuntimo šalies.
ES aplinkos apsaugos įstatymų įgyvendinimo ir vykdymo tinklas
IMPEL (2012) TFS Enforcement Actions III Project Report (March–October 2012), 2012, http://impel.eu/wp-content/uploads/2013/07/IMPEL-Enforcement-Actions-III-Year-1-FINAL-Report-amended-MN-080713.pdf
Padaryti aiškią išvadą yra sunku todėl, kad, kaip pastebėta, buvo tendencingai nurodomas pernelyg didelis „importuojamas“ kiekis.
Tai netaikoma kitų trejų metų Komisijos ataskaitai, apimančiai 2013–2015 m. laikotarpį.