Reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų taikymas.  Išimtys, kurias valstybės narės suteikė pagal Reglamento 2 straipsnį

Įvadas

2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų[1] (toliau – Reglamentas) įsigaliojo 2009 m. gruodžio 3 d. Reglamentu siekiama apsaugoti ES geležinkelių keleivių teises, visų pirma kelionės sutrikdymo atvejais, ir pagerinti keleivių vežimo geležinkeliu paslaugų kokybę ir veiksmingumą.

Nors iš esmės reglamentas taikomas visoms keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms ES, jame leidžiama valstybėms narėms suteikti išimtis ilgų atstumų vidaus keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos reglamentą taikyti palaipsniui. Atsižvelgiant į miesto, priemiesčių ir regioninio keleivių vežimo geležinkeliu paslaugų specifiką, reglamente taip pat leidžiama valstybėms narėms nustatyti, kad reglamentas šioms paslaugoms netaikomas.

Taigi reglamento 2 straipsnyje valstybėms narėms leidžiama reglamento visa apimtimi netaikyti tam tikroms paslaugoms:

1. 2 straipsnio 4 dalis. Vidaus keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms – ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, kuris gali būti atnaujintas du kartus (išskyrus Reglamento 2 straipsnio 3 dalyje išvardytas nuostatas);

2. 2 straipsnio 5 dalis. Miesto, priemiesčių ir regioninio keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms (išskyrus Reglamento 2 straipsnio 3 dalyje išvardytas nuostatas);

3. 2 straipsnio 6 dalis. Keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms arba kelionėms, kurių didelė dalis paslaugų teikiama už ES ribų – ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti atnaujintas.  

2 straipsnio 7 dalyje Komisijos prašoma pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl išimčių, kurias valstybės narės suteikė pagal 2 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis.

I. Esama padėtis, susijusi su išimtimis

Nuo reglamento įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 3 d. iki pirmojo penkerių metų laikotarpio pabaigos 2014 m. gruodžio 2 d.

Kalbant apie bendrą reglamento taikymo padėtį, galima pastebėti, jog šiuo metu jį visą taiko keturios valstybės narės, o 22 valstybės narės suteikė įvairios apimties išimčių. Šioje ataskaitoje išsamiai apžvelgiama padėtis, susijusi su įvairiomis valstybėse narėse teikiamomis keleivių vežimo geležinkeliu paslaugomis.

1. Nacionaliniu lygmeniu teikiamos keleivių vežimo geležinkeliu paslaugos (vidaus, miesto, priemiesčių ir regioninės paslaugos)

Kalbant apie tai, kokias išimtis valstybės narės suteikė per pirmąjį penkerių metų laikotarpį, galima pastebėti šiuos skirtumus[2]:

1) Viso reglamento taikymas be išimčių

Taikyti visą reglamentą be galimybės nustatyti išimčių nusprendė tik keturios valstybės narės – Danija, Italija, Nyderlandai ir Slovėnija.

2) Išimtys nustatytos visoms paslaugoms (vidaus, miesto, priemiesčių ir regioninėms paslaugoms)

Nustatyti visas išimtis ir taikyti tik reglamento 2 straipsnio 3 dalyje[3] nurodytas privalomas nuostatas nusprendė penkios valstybės narės – Airija, Bulgarija, Latvija, Prancūzija ir Rumunija.

3) Dalies išimčių taikymas

· Pagal paslaugų rūšį (vidaus arba miesto, priemiesčių ir regioninės paslaugos) suteiktos išimtys

o Išimtys nustatytos vidaus paslaugoms, bet ne miesto, priemiesčių ir regioninėms paslaugoms

Išimtis ilgų atstumų vidaus paslaugoms, bet ne miesto, priemiesčių ir regioninėms paslaugoms, suteikė trys valstybės narės – Belgija, Čekija ir Lietuva.

o Išimtys nustatytos miesto, priemiesčių ir regioninėms paslaugoms, bet ne vidaus paslaugoms

Išimtis tik miesto, priemiesčių ir regioninėms paslaugoms, bet ne vidaus (ilgų atstumų) paslaugoms, taikė penkios valstybės narės – Austrija, Liuksemburgas, Suomija, Švedija ir Vokietija.

· Pagal reikalavimų rūšį (t. y. pagal straipsnius) suteiktos išimtys

o Išimtys suteiktos dėl konkrečių straipsnių dėl tam tikrų paslaugų

Ilgų atstumų nacionalinių paslaugų atveju Belgija suteikė išimtį tik dėl teisės į informaciją kelionės metu pagal reglamento II priedo II dalį. Ilgų atstumų vidaus paslaugų atveju Ispanija suteikė išimtį tik dėl 27 straipsnio dėl skundų nagrinėjimo.

o Išimtys suteiktos dėl kelių straipsnių dėl visų vidaus paslaugų

Išimtis dėl tam tikrų straipsnių suteikė devynios valstybės narės: Estija, Graikija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Kroatija[4], Lenkija, Portugalija, Slovakija ir Vengrija.

2. Tarpvalstybinės paslaugos maršrutuose į trečiąsias šalis ir iš jų

Visas 2 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis, taikomas keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms arba kelionėms, kurių didelė dalis paslaugų teikiama už ES ribų, arba dalį šių išimčių suteikė dešimt valstybių narių – Bulgarija, Estija, Graikija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Suomija ir Vengrija. Tai reiškia, kad visos šios valstybės, kuriose teikiamos tarpvalstybinės paslaugos maršrutuose į trečiąsias šalis ir iš jų, savo teritorijoje šioms paslaugoms reglamento netaiko.

Papildomi elementai

Dauguma valstybių narių, nustačiusių išimtis dėl ilgų atstumų vidaus paslaugų, suteikė išimtis dėl 8, 10, 13, 15, 17 ir 18 straipsnių. Dauguma valstybių narių, nustačiusių išimtis dėl miesto, priemiesčių ir regioninio keleivių vežimo geležinkeliu paslaugų, suteikė išimtis dėl 8, 10, 15, 16, 17 ir 18 straipsnių. Valstybės narės neturi konkrečiai pagrįsti, kodėl jos nustato išimtis, bet šios išimtys turi būti suteikiamos skaidriai ir nediskriminuojant. Atrodo aišku, kad išimtys suteiktos pirmiausia dėl tų straipsnių, kuriems vykdyti galėtų prireikti daugiausia lėšų, t. y. susijusius su išankstiniais mokėjimais nelaimingo atsitikimo atveju (13 straipsnis) ir su atsakomybe vėlavimo, praleisto persėdimo ir atšaukimo atvejais – taigi pareiga grąžinti bilieto kainą, sumokėti kompensaciją ir suteikti pagalbą (15, 16, 17 ir 18 straipsniai). Be to, būtų galima manyti, kad keblu arba brangu laikytis 8 ir 10 straipsnių (atitinkamai dėl informacijos teikimo ir kelionės informacijos bei rezervavimo sistemų) reikalavimų, jei siekiant įvykdyti šiuose straipsniuose nustatytas pareigas reikia naujų ar atnaujintų riedmenų arba kompiuterinių sistemų.

Iš pirmiau pateiktos santraukos matyti, kad taikant išimtis, visų pirma dėl vidaus paslaugų, ES geležinkelių keleivių teisės yra nevienodos, nes nesant vieno bendro ES geležinkelių keleivių teisių taisyklių rinkinio taikomi skirtingi nacionalinės teisės aktai. Dar 2013 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai dėl reglamento taikymo[5] pateiktose išvadose Komisija pažymėjo, kad „intensyvus išimčių taikymas yra didelė kliūtis siekiant įgyvendinti reglamento tikslus“, t. y. pagerinti keleivių vežimo geležinkeliu paslaugų kokybę ir veiksmingumą. Valstybėse narėse taikant išimtis neleidžiama visoje ES sudaryti vienodų sąlygų geležinkelio įmonėms. Be to, dėl jų geležinkelių keleiviams negarantuojamas teisinis tikrumas ir jie negali visapusiškai naudotis savo teisėmis.

Ataskaitos pabaigoje pateikiama suvestinė, kurioje apibendrinama su išimtimis susijusi padėtis 2014 m. lapkričio mėnesį[6].

II. PERSPEKTYVOS PO 2014 M. GRUODŽIO 3 D.

Ataskaitoje taip pat įvertinama, kaip reglamentas bus taikomas ateityje, visų pirma galimybė valstybėse narėse atnaujinti išimčių taikymo laikotarpį. Remiantis iš valstybių narių gauta informacija, po 2014 m. gruodžio 3 d. padėtis iš esmės nepasikeis: gali būti, kad visą reglamentą taikys tik penkios valstybės narės, o 21 valstybė narė ir toliau suteiks įvairios apimties išimčių.

Valstybės narės gali atnaujinti išimčių taikymą pagal reglamento 2 straipsnio 4 ir 6 dalis, bet apie bet kokį jų taikymo pratęsimą po 2014 m. gruodžio 3 d. jos privalo informuoti Komisiją. Tas pats pasakytina apie devynias valstybes nares, nusprendusias pagal 2 straipsnio 5 dalį išimtis dėl miesto, priemiesčių ir regioninių paslaugų taikyti penkerius metus su galimybe atnaujinti jų taikymą[7].

Šiomis aplinkybėmis valstybių narių paprašyta atsakyti, ar jos ketina taikyti mažiau išimčių arba atnaujinti jų taikymą[8].

Iš gautų duomenų matyti, kad kitą penkerių metų laikotarpį sumažinti straipsnių, dėl kurių suteiktos išimtys, skaičių ketina keturios valstybės narės – Belgija, Bulgarija, Estija ir Lenkija. Dėl to Belgijoje visas reglamentas bus taikomas visoms keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms.

Kitą penkerių metų laikotarpį išlaikyti esamą padėtį, susijusią su išimtimis, ketina 12 valstybių narių – Austrija, Čekija, Graikija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Suomija, Vengrija ir Vokietija. Jungtinė Karalystė pranešė, kad kaip kontrolės priemonę ji pratęs suteiktų išimčių taikymą ir, prieš priimdama sprendimą dėl išimčių taikymo pratęsimo arba jų visų ar dalies jų panaikinimo, 2015 m. surengs konsultacijas bei atliks peržiūrą. Danija, Italija, Nyderlandai ir Slovėnija jau taiko visą reglamentą.

Švedija anksčiau nebuvo nurodžiusi, kokias išimtis ji taikys miesto, priemiesčių ar regioninėms paslaugoms, tačiau dabar informavo Komisiją apie savo planus šioms paslaugoms taikyti išimtį dėl tam tikrų reglamento straipsnių.

Nors kelios valstybės narės pagal reglamento 2 straipsnio 7 dalį dar oficialiai nepranešė apie išimčių taikymo atnaujinimą ar panaikinimą, galima prognozuoti, kad reglamento taikymas vietos keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms po pirmojo penkerių metų laikotarpio iš esmės nesikeis. Tai reiškia, kad su šiomis paslaugomis susijusi reglamente numatyta keleivių teisių apsauga pagerės tik labai nedaug, jei ji apskritai pagerės. Panaši padėtis yra ir tarptautinių paslaugų bei kelionių, kurių didelė dalis paslaugų teikiama už ES ribų, atveju.

Apibendrinant galima teigti, kad pirmąjį penkerių metų Reglamento (EB) Nr. 1371/2007 taikymo laikotarpį valstybės narės nustatė daug išimčių ir netolimoje ateityje galima tikėtis tik labai nedidelių teigiamų pokyčių. Todėl vienodos sąlygos geležinkelio įmonėms ir aukšto lygio keleivių teisių apsauga ES tebėra neįgyvendinta.

[1]       OL L 315, 2007 12 3, p. 14.

[2]       Maltoje ir Kipre keleivių vežimo geležinkeliu paslaugų nėra.

[3]       Pagal 2 straipsnio 3 dalį 9, 11, 12, 19 straipsniai, 20 straipsnio 1 dalis ir 26 straipsnis taikomi visoms keleivių vežimo geležinkeliu paslaugoms visoje ES teritorijoje.

[4]       Kroatija įstojo į ES 2013 m. liepos 1 d. Ji nustatė išimtis nuo įstojimo į ES dienos iki pirmojo penkerių metų laikotarpio, skaičiuojamo nuo reglamento įsigaliojimo, pabaigos, t. y. iki 2014 m. gruodžio 2 d.

[5]       COM(2013) 587 final, 2013 8 14.

[6]       Išimčių sąrašas sudarytas remiantis valstybių narių pateikta informacija.

[7]       Airija, Bulgarija, Estija, Graikija, Ispanija, Kroatija, Latvija, Portugalija ir Vengrija.

[8]       Į neoficialų paklausimą neatsakiusios valstybės narės nenurodytos.