19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/131

Pranešėja:

Brenda KING

1.1

Kotonu susitarimas baigia galioti 2020 m. ir atveria galimybę peržiūrėti Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių (AKR) ir ES partnerystę bei nustatyti, kokios formos ji turėtų būti ir kokie klausimai turėtų būti sprendžiami. Nors Komisija ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) norėtų atnaujinti santykius, nes AKR šalys yra laikomos pagrindinėmis partnerėmis, buvo pabrėžta, kad bus nagrinėjamos visos galimybės, įskaitant sutarties ir kolektyvinio požiūrio alternatyvas.

1.2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą dėl veiklos su AKR kaip visuma tęsimo turėtų priimti AKR šalys.

1.3

EESRK rekomenduoja ES siekti modernios, lygiateisės ir veiksmingos partnerystės su AKR šalimis, užmezgant platesnius nei tik paramos teikėjo ir gavėjo santykius, ir tokią partnerystę reikėtų pagrįsti nuoseklia ir integruota ES išorės politika laikantis politikos suderinamumo vystymosi labui principo.

1.4

Ši sistema turėtų užtikrinti pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant privatų sektorių, dalyvavimą, kurių konkreti užduotis būtų stebėti ir vertinti šio susitarimo įgyvendinimo poveikį darniam šalių vystymuisi. Pilietinei visuomenei reikėtų teikti techninę ir finansinę paramą, reikalingą šiam vaidmeniui atlikti.

1.5

Dabartinės formos Kotonu partnerystės susitarimas, sujungiantis investicijas ir ekonominį vystymąsi su politiniu, vertybėmis pagrįstu požiūriu, jau dabar papildo Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m.. Susitarime, kuris bus sudarytas pasibaigus galioti Kotonu susitarimui, reikėtų atsižvelgti į šioje nuomonėje išdėstytas rekomendacijas, jame taip pat numatant susitarimo stebėseną ir vertinimą. EESRK pasirengęs svarbiam vaidmeniui šiame procese.

1.6

EESRK rekomenduoja visas paramos vystymuisi, kurią ES skiria trečiosioms šalims, formas įtraukti į tą pačią teisinę sistemą, ir Europos Parlamentas turėtų taikyti vienodą demokratinę kontrolę, kartu išlaikydamas tuos pačius teigiamus Europos plėtros fondo (EPF) aspektus.

1.7

ES ir AKR partnerystė jau užtikrina visapusišką sistemą, skirtą spręsti tokias pasaulines problemas kaip klimato kaita, ir tai pasitvirtino per COP 21 derybas. Bendros pastangos turi būti stiprinamos, kad didėtų atsparumas AKR ir ES šalyse bei būtų galima kovoti su galimu neigiamu poveikiu – gamtinėmis nelaimėmis, ekonominiu žlugimu ir migracija dėl klimato.

1.8

EESRK remia pilietinės visuomenės organizacijų (PVO) dalyvavimą pradedant ES ir AKR politikos sričių koncepcijos kūrimu, veiklos pradžia, baigiant jų stebėsena, įgyvendinimu bei ex-post peržiūra. Partnerystė, pasitelkiant holistinį struktūruoto dialogo ir reguliarių konsultacijų su pilietinės visuomenės organizacijomis procesą, vystysis Kotonu susitarimo dvasia, kad būtų visapusiškai įtraukti nevalstybiniai subjektai, kaip apibrėžta Kotonu susitarimo 6 straipsnyje.

1.9

Abu lygiaverčiai partneriai, remdamiesi ES ir AKR bendradarbiavimo acquis, gali veiksmingai parengti bendras strategijas būsimoms Pietų-Pietų ir trišalio vystomojo bendradarbiavimo programoms. Abipusiški mainai tarp šių partnerių gali būti veiksminga priemonė, skirta naujai tarptautinio vystymosi sistemai ir pasauliniams iššūkiams, įskaitant tuos, kurie susiję su vidutines pajamas gaunančių šalių vaidmeniu.

1.10

Būsima partnerystė turi įtvirtinti „lygiateisę partnerystę“, kuri pabrėžiama naujojoje sistemoje, kuria pripažįstama, kad ir ES, ir AKR šalys susiduria su panašiais iššūkiais – pajamų nelygybe, jaunimo nedarbu, klimato kaita ir daugeliu kitų. Bendradarbiaudamos tarpusavyje kaip lygios partnerės, ES ir AKR šalys gali siekti atremti vystymosi iššūkius tiek ES, tiek AKR valstybėse.

2.1

Europos Sąjunga (ES) ir 79 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybės (AKR) yra sudariusios visapusišką ir teisiškai privalomą tarptautinio bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo suvienijamos daugiau nei pusė pasaulio tautinių valstybių. Vadinamasis Kotonu partnerystės susitarimas (toliau – Kotonu susitarimas) buvo pasirašytas 2000 m. Benine, siekiant stiprinti ilgalaikį ES ir AKR valstybių bendradarbiavimą politikos, prekybos ir vystymosi srityse. Pasirašius šį susitarimą buvo įsteigtos įvairios institucijos, palengvinančios AKR ir ES vyriausybių, valstybės pareigūnų, Parlamento narių, vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės, įskaitant privatųjį sektorių, bendradarbiavimą. Jis remiasi ES ir jos buvusių kolonijų istoriniais ryšiais, kurie vystėsi pasirašant pokolonijinius susitarimus: nuo I ir II Jaundės konvencijų asociacijos susitarimų tarp Europos ekonominės bendrijos ir buvusių Prancūzijos kolonijų Afrikoje (1963–1975 m.), vėliau AKR ir ES Lomės konvencijų (1975–2000 m.) ir vėliausiai – Partnerystės susitarimo, pasirašyto Kotonu (2000 m.).

2.2

Kotonu susitarimas baigs galioti 2020 m., todėl 2015 m. spalio 6 d. Europos Komisija ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai paskelbė bendrą konsultacijų dokumentą. Konsultacijų dokumente nurodyta, jog bus siekiama „išsiaiškinti, kiek jis (partnerystės susitarimas) dar gali būti aktualus ateityje ir siekiant bendrų interesų“, atsižvelgiant tiek į ES, tiek į AKR institucijų, politinius, socialinius ir ekonominius pokyčius pasaulyje, kuris per pastaruosius 15 metų labai pasikeitė.

2.3

Pilietinės visuomenės dalyvavimas – konkrečios pastabos dėl politinio dialogo

2.3.1

EESRK palankiai vertina tai, kad Kotonu susitarimo 6 straipsniu remiamas nevalstybinių subjektų dalyvavimas, pripažįstant, kad šioje partnerystėje jiems tenka svarbus vaidmuo. Vis dėlto Komitetas yra nusivylęs, kad bendradarbiavimas ir toliau labiausiai orientuojamas į valdymą, nors ir pripažįstama, kad politinis dialogas yra svarbus skatinant pilietinės visuomenės dalyvavimą vystymosi procese.

2.3.2

EESRK pakartoja, kad nevalstybiniai subjektai atlieka esminį vaidmenį visame vystymosi procese ir vykdant ekonominės partnerystės susitarimų stebėseną. Akivaizdu, kad atviresnis ir labiau dalyvaujamojo pobūdžio susitarimas po Kotonu turi daugiau galimybių pasiekti reikšmingų rezultatų.

2.3.3

EESRK su nusivylimu pažymi, kad daugelis AKR valstybių, siekdamos apriboti nevalstybinių subjektų veiklą, priima ribojamuosius teisės aktus, kurie kai kuriais atvejais turėjo labai neigiamą poveikį aktyviam pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimui. 2014 m. PVO tvarumo indeksas (1) rodo, kad daugelyje Užsachario šalių PVO, pirmiausia tos, kurios gina žmogaus teises, susiduria su vis didesniais apribojimais arba grasinimais apriboti jų darbą.

2.3.4

EESRK rekomenduoja, kad, nepaisant to, dėl kokios sistemos būtų susitarta po 2020 m., ji turėtų sustiprinti konkrečiai pilietinės visuomenės organizacijų ir apskritai nevalstybinių subjektų, kaip politikos procesų patikimų suinteresuotųjų subjektų, teisėtumą. Be to, EESRK supranta, kad pasekmės neįtraukus nevalstybinių subjektų į šį procesą būtų labai liūdnos. Todėl Komitetas ragina prisiimti tvirtesnius techninius ir finansinius įsipareigojimus skatinti ir remti aktyvų pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimą.

3.1

1957 m. pasirašius Romos sutartį užjūrio šalys ir teritorijos (UŠT) buvo susietos su Europos ekonomine bendrija (EEB) pagal oficialią ir privilegijuotą bendradarbiavimo programą, pagal kurią buvo susisteminti Europos ryšiai su AKR šalimis. AKR grupę, kurią įsteigė jos nariai 1975 m. pasirašytu Džordžtauno susitarimu, iš pradžių sudarė 46 AKR valstybės: 36 Afrikos, 7 Karibų jūros ir 3 Ramiojo vandenyno. Šiuo metu AKR valstybių grupei priklauso 79 šalys – 48 Užsacharės, 16 Karibų jūros ir 15 Ramiojo vandenyno valstybės (Kuba yra narė, tačiau nepasirašė Kotonu susitarimo, o Pietų Afrikos Respublika yra Kotonu susitarimo susitariančioji šalis, tačiau jai netaikomos tam tikros susitarimo nuostatos). Nuo 2000 m. AKR ir ES bendradarbiavimas valdomas pagal Kotonu partnerystės susitarimą.

3.2

Pagrindinis Kotonu susitarimo tikslas – „skurdo sumažinimas ir, galiausiai, panaikinimas, o tai atitinka tvarios plėtros ir laipsniškos AKR šalių integracijos į pasaulio ekonomiką tikslus“ – grindžiamas trimis vienas kitą papildančiais ramsčiais:

4.1

Kaip pripažįstama bendrame konsultacijų dokumente, nuo 2000 m., kai įsigaliojo šis susitarimas, pasaulis itin pasikeitė. ES lygmeniu ES nuo 2000 m. iki 2013 m. priėmė 13 naujų valstybių narių – dabar jų yra 28. Naujosios valstybės narės neturi kolonijinių istorinių ryšių ir, savo ruožtu, skiriasi jų prekybos, ekonominiai ir politiniai santykiai su AKR valstybėmis, arba tokių santykių iš viso nėra, išskyrus tuos, kurie užsimezgė joms įstojus į ES. Visuotiniu mastu, pasaulyje padaugėjo gyventojų, jis tapo labiau tarpusavyje susietas, priklausomas nuo įvairių aplinkybių, sudėtingesnis ir jame vis dažniau susiduriama su naujais iššūkiais, pavyzdžiui, klimato pokyčiais, globalizacijos padariniais, dažnesniais teroro aktais, konfliktais ir masine migracija.

4.2

Nuo 2000 m. Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje atsirado naujų ekonominių jėgų ir kitų partnerystės grupių, pavyzdžiui, Afrikos Sąjunga ir G77, o daug AKR šalių laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2030 m. siekia įgyti vidutines pajamas gaunančios šalies statusą, taip sumažindamos savo priklausomybę nuo užsienio pagalbos.

4.3

ES partnerystė su trimis regionais, kurie sudaro AKR grupę, sustiprinta už Kotonu susitarimo taikymo ribų, nors ir su juo suderinus. Tai atspindi Afrikos ir ES strateginė partnerystė, bendra Karibų ir ES partnerystės strategija ir partnerystės su Ramiojo vandenyno salomis stiprinimo strategija. Taip pat sustiprėjo bendradarbiavimas su regionų ir subregionų organizacijomis, ypač sudarius EPS, ir taikos bei saugumo srityje.

4.4

Nors pasaulinio vystymosi srityje pasiekta laimėjimų, vis dar esama didelio atotrūkio – nuo šimtų milijonų žmonių, gyvenančių didžiuliame skurde, iki lyčių nelygybės bei pasaulyje išmetamo anglies dioksido kiekio, kuris nuo 1990 m. padidėjo daugiau kaip 50 %. Tarptautiniu lygmeniu, 2015 m. rugsėjo mėn. buvo patvirtinta nauja darnaus vystymosi tikslų (DVT) ir jų finansavimo visuotinė sistema, kuria taip pat sprendžiami tarpusavyje susiję skurdo panaikinimo ir darnaus vystymosi klausimai. Ji grindžiama nauja „pasauline partneryste“, kuria sutelkiami visi įgyvendinimo būdai ir dalyviai, ir yra vienodai taikoma visoms šalims.

4.5

Todėl EESRK rekomenduoja veiksmingą tarptautinių santykių sistemą, pagrįstą jau ne tik paramos teikėjo ir gavėjo santykiais, kuri atitiktų savo paskirtį siekiant įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus ir pasiekti geresnių rezultatų AKR ir ES piliečiams pasitelkus bendradarbiavimą politikos, ekonomikos ir vystymosi srityse.

5.1.1

EESRK mano, kad partnerystės perbalansavimas laikantis Darbotvarkės iki 2030 m., kurioje numatyta 17 darnaus vystymosi tikslų, bus tinkamiausias būdas „sustiprinti įgyvendinimo priemones ir atgaivinti pasaulinę partnerystę“ (17 darnaus vystymosi tikslų). Darnaus vystymosi tikslai užtikrina bendrą sistemą, apimančią 169 uždavinius, kuria siekiama panaikinti skurdą ir badą, visiems užtikrinti prieigą prie įperkamos ir tvarios energijos, kurti atsparią infrastruktūrą, kovoti su klimato kaita ir jos poveikiu, propaguoti teisinę valstybę ir visiems užtikrinti vienodą teisę kreiptis į teismą.

5.1.2

Laikantis politikos suderinamumo vystymosi labui principo, darnaus vystymosi tikslų sistema užtikrina papildomas ir holistines gaires būsimiems ES ir AKR santykiams siekiant bendrų tikslų, kurie bus ir pasaulinio masto. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ES vidaus politika daro išorinį poveikį, o jis šalims partnerėms gali būti neigiamas, bendradarbiavimas siekiant darnaus vystymosi tikslų turi teigiamą šalutinį poveikį užtikrinant politikos suderinamumą vystymosi labui, pasitelkus suderintus prioritetus ir kartu atsižvelgiant į regionines vystymosi darbotvarkes.

5.1.3

Pasaulio banko ir daugiašalių plėtros bankų teigimu, finansiniai ištekliai, kurių reikia norint pasiekti darnaus vystymosi tikslus, yra milžiniški ir 80 % šių išteklių sudaro investicijos į infrastruktūrą. Nors EPF vis dar yra svarbus mažiausiai išsivysčiusių šalių finansavimo šaltinis, palyginti su daugelio šalių bendrais biudžetais, jis yra mažas ir manoma kad jis dar mažės. Vis dėlto daugelyje AKR valstybių vidaus finansinių išteklių sutelkimas gali tapti pagrindiniu vystymosi finansavimo šaltiniu. Pasaulio banko 2013 m. vystymosi finansavimo po 2015 m. ataskaitoje nustatyta, kad 50–80 % infrastruktūros finansavimo pagal darnaus vystymosi tikslus turėtų būti gauta iš pačių šalių vidaus išteklių.

5.1.4

Todėl EESRK tiki, kad vystymosi finansavimas turėtų būti naudojamas siekiant stiprinti gebėjimus vidaus ištekliams sutelkti ir naudoti. Pavyzdžiui, remiantis EBPO duomenimis, kiekvienas paramos užjūrio šalių vystymuisi doleris, išleistas administracinių gebėjimų mokesčių srityje stiprinimui, gali sukurti tūkstančius papildomų dolerių mokestinių pajamų srityje, atsižvelgiant į šalies padėtį. Apskaičiuota, kad daugelyje Afrikos šalių mokesčiai sudaro tik 10–15 % BVP (3). Išteklių turinčios šalys taip pat gali būti remiamos siekiant stiprinti jų gebėjimus derėtis dėl sąžiningų sutarčių su kasybos ir kitomis gavybos bendrovėmis, kad būtų padidintos pajamos, kurias numatyta gauti pagal DVT įsipareigojimus. Be to, reikėtų paremti AKR šalių siekį industrializuotis ir pačioms perdirbti savo žaliavas ir prekes vietos, regioninėms ir tarptautinėms rinkoms.

5.1.5

EESRK taip pat rekomenduoja ateityje bendradarbiauti sprendžiant rimto kvalifikuotų darbuotojų trūkumo sparčiai augančiuose AKR šalių sektoriuose problemą, ypač atsižvelgiant į tai, kad JT prognozuoja, kad Afrikos gyventojų skaičius pasieks 2,5 milijardus – ketvirtadalį pasaulio populiacijos (4). Tai, be kita ko, yra gavybos pramonės, energetikos, vandens tiekimo ir infrastruktūros, taip pat žemės ūkio, sveikatos ir telekomunikacijos sektoriai. Šis įgūdžių trūkumas yra viena iš priežasčių, kodėl AKR šalys eksportuoja žaliavas, kurios perdirbamos kitose pasaulio šalyse, o tai kenkia AKR šalių pramonei ir darbo vietoms. Šioms šalims reikia pačioms vykdyti mokslinius tyrimus ir priimti novatoriškus sprendimus, kad spręstų joms iškilusias vystymosi problemas, įskaitant ir klimato kaitą. Tačiau tyrėjų ir gyventojų skaičiaus santykis Afrikos šalyse yra labai mažas. Burkina Fase, pavyzdžiui, milijonui gyventojų tenka 45 mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros specialistai, o Nigerijoje – 38, palyginti su 481 specialistu Lotynų Amerikoje ir 1 714 – Rytų Azijoje (5). Nereikėtų pamiršti ir apykaitinės migracijos kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemai spręsti. Jau „Erasmus +“ yra numatyta ES jaunimo apykaitinė migracija, taigi panašios nuostatos turėtų būti parengtos ir AKR jaunimui. Tam reikia keisti diskusijas dėl migracijos, kad daugiau dėmesio būtų skirta judumui, ypač jaunimo judumui, švietimo ir mokymo, stažuočių ir mainų bei kitais tikslais.

5.1.6

ES ir jos valstybės narės, laikydamosi politikos suderinamumo vystymosi labui principo, ir atsižvelgdamos į pirmiau minėtą rekomendaciją stiprinti mokesčių administravimo gebėjimus naudojant paramą vystymuisi, turėtų veiksmingai kovoti su neteisėtais finansiniais srautais. Mokesčių valdymas yra ypač svarbus ir gali sustiprinti AKR šalių darnų vystymąsi. Pavyzdžiui, Afrikoje dėl neteisėtų finansinių srautų prarandama daugiau nei žemynas gauna iš oficialios paramos vystymuisi (OPV) ir tiesioginių užsienio investicijų kartu sudėjus.

5.1.7

Būsima partnerystė taip pat turi pripažinti didelę dirbančių migrantų ir išeivių siunčiamų pinigų svarbą – perlaidos tapo pagrindiniu tiesioginių užsienio investicijų šaltiniu AKR šalyse, viršijusiu net oficialią paramą vystymuisi. Tačiau svarbu, kad ES valstybės narės laikytųsi savo įsipareigojimo skirti 0,7 % BNP, laikydamosi politikos suderinamumo vystymosi labui principo.

5.2.1

EPS siekiama skatinti regioninę integraciją, jie taip pat taikomi kuriant AKR regionines ekonomines bendrijas (REB). Derybos pradėtos 2002 m., tačiau dėl PPO nukrypti leidžiančios nuostatos – lengvatinio režimo ir toliau taikomo AKR grupei priklausančioms besivystančioms šalims, priešingai nei AKR nepriklausančioms besivystančioms šalims – kuri turėjo baigti galioti 2007 m. pabaigoje, buvo jaučiamas spaudimas laiko atžvilgiu.

5.2.2

Derybos dėl EPS vyksta sunkiai dėl keleto priežasčių: labai skiriasi AKR regioninių ekonominių bendrijų derybiniai gebėjimai ir šių bendrijų branda; be kita ko, skiriasi vystymosi ir regioninės integracijos vizija; skiriasi prekybos, pagrįstos abipusiškumu, vizija. Nuo derybų pradžios 2002 m., AKR šalims dabar jau taikomi išsamūs ekonominės partnerystės susitarimai ir laikinieji ekonominės partnerystės susitarimai, taip pat keletas skirtingų prekybos režimų, įskaitant bendrąją lengvatinių muitų tarifų sistemą (BLS ir BLS +) ir „Viskas, išskyrus ginklus“ (VIG) iniciatyvą.

5.2.3

Kadangi EPS, be kita ko, siekiama prisidėti skatinant tvarų ekonomikos augimą, mažinant skurdą, gerinant gyvenimo lygį ir regioninę integraciją, siekiant šių tikslų būtina veiksmingai įgyvendinti ir stebėti EPS veikimą.

5.2.4

Todėl EESRK primygtinai rekomenduoja įdiegti sistemą (pvz., įkurti jungtinius konsultacinius komitetus), siekiant užtikrinti, kad pilietinės visuomenės organizacijos tiek ES, tiek AKR regionuose, būtų įtrauktos į EPS įgyvendinimo stebėsenos struktūras, kad jų rekomendacijos, parengtos po stebėjimo, būtų vykdomos, o procesai būtų suderinti su darniu vystymusi ir visa tai galiotų ir po 2020 m. Tais atvejais, kai derybos dėl EPS su, pavyzdžiui, PAVB, jau baigtos, ir todėl mažai tikėtina, kad jos gali būti atnaujintos, EESRK pritartų, kad šiuo tikslu būtų vykdomos derybos dėl EPS protokolo.

5.2.5

ES delegacijos (ESD) yra pagrindiniai subjektai, turintys bendradarbiauti su vietos nevalstybiniais subjektais ir ES bei AKR šalių regioninėmis institucijomis, kad bendri veiksmai būtų skaidrūs, koordinuoti ir efektyvūs. Be to, reikėtų imtis bendro ES delegacijų pilietinės visuomenės organizacijų veiksmų planų ir atitinkamų AKR regioninių pilietinės visuomenės organizacijų strategijos koordinavimo, siekiant skatinti visapusišką požiūrį į pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimą.

5.2.6

Be to, EESRK rekomenduoja, kad šie jungtiniai konsultaciniai komitetai (JKK) apimtų plataus masto pilietinės visuomenės dalyvavimą, vienodomis sąlygomis dalyvaujant ir mokslo bendruomenei, verslo ir socialiniams partneriams (be kita ko, ūkininkams, moterims ir jaunimo organizacijoms), ir kad šie komitetai turėtų pakankamai išteklių ir prieinamą biudžetą palengvinti jų gebėjimus veiksmingai ir savarankiškai veikti. Be to, EESRK pabrėžia, kad svarbu, jog abu partneriai finansuotų pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimą siekiant visapusiškai įkūnyti „lygiateisę partnerystę“, kurios siekia ir ES, ir AKR.

5.3.1

EPF yra suvokiamas kaip nuspėjamas ir patikimas vystymosi finansavimo šaltinis, kuris atlieka svarbų vaidmenį išsaugant AKR suinteresuotumą Kotonu susitarimu. Ginčytina EPF finansavimo forma – parama biudžetui arba tiesioginė parama nacionaliniams biudžetams su iš anksto nustatytais prioritetais (sektorinė parama biudžetui) arba be jų (bendra parama biudžetui). 2002–2010 m. laikotarpiu Komisija skyrė bendrai paramai biudžetui iš 6,2 mlrd. EUR, iš jų daugiau kaip 90 % skiriant Afrikai. Nepaisant to, kokia bus šios būsimos partnerystės forma, santykiai su Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis neturėtų būti silpninami, o vidutines pajamas gaunančių šalių kvalifikacija apskritai neturėtų būti kliūtis darniam vystymuisi. Būsima partnerystė privalo skatinti įtrauktį ir jai skirti prioritetą.

5.3.2

Maždaug penktadalis EPF lėšų skiriamos sektorinei ir biudžeto paramai. Nors apskritai parama biudžetui laikoma veiksmingu būdu paramos teikėjų paramai nukreipti gavėjams, ji sumažina atskaitomybę ir valdymą, nes jai nėra numatyta tinkama stebėsena ir netaikoma pakankamai sąlygų. Be to, tokia parama ne itin pastebima, nes tampa šalies bendro biudžeto dalimi, todėl dauguma piliečių ir nacionalinių suinteresuotųjų subjektų nežino, kokio dydžio yra EPF įnašai.

5.3.3

EESRK primygtinai rekomenduoja, siekiant pagerinti atskaitomybę ir skaidrumą, visas vystymosi paramos, kurią ES skiria trečiosioms šalims, formas įtraukti į tą pačią teisinę sistemą, ir Europos Parlamentas turėtų taikyti tokią pačią demokratinę kontrolę, kartu išlaikant tuos pačius teigiamus partnerystės aspektus.

5.3.4

Iš EESRK regioninių susitikimų grįžtamosios informacijos matyti, kad pilietinės visuomenės subjektai finansavimui taikomas ES viešųjų pirkimų procedūras laiko pernelyg ilgai trunkančiomis, biurokratinėmis ir neskaidriomis. Be to, paraiškų teikimo procedūras daugelis nevalstybinių subjektų laiko sudėtingomis, o kai kuriose šalyse nepakankamai platinama reikiama informacija.

5.3.5

EESRK nuolat pasisako už pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimų stiprinimą, joms suteikiant galimybę naudotis būtinais ištekliais, kad jos taptų veiksmingomis partnerėmis skatinant prisiimti atsakomybę už vystymosi strategiją, taip pat skatinant jos stebėseną, valdymą ir žmogaus teises tų organizacijų šalyse ir regionuose, kaip teigiama Kotonu susitarimo 6 straipsnyje. Šių principų turi būti laikomasi ir ES, ir AKR šalyse.