22.12.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 443/11

—

atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (COM(2011)0398), 2012 m. liepos 6 d. iš dalies pakeistą (COM(2012)0388), ir į Tarpinstitucinio Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos susitarimo dėl bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo projektą (COM(2011)0403),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. lapkričio 19 d. pritarimą DFP reglamentui (1), laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 312 straipsnio, ir į savo tos pačios dienos Tarpinstitucinio susitarimo sudarymo patvirtinimą (2),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. galutinai priimtus ir 2013 m. gruodžio 20 d. Oficialiajame leidinyje paskelbtus DFP ir Tarpinstitucinį susitarimą,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 8 d. rezoliuciją „Investicijos į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai“ (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. spalio 23 d. rezoliuciją siekiant teigiamos 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos patvirtinimo procedūros baigties (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl Europos Vadovų Tarybos 2013 m. vasario 7–8 d. susitikimo išvadų dėl daugiametės finansinės programos (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl politinio susitarimo dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento santykių su institucijomis, atstovaujančiomis nacionalinėms vyriausybėms (7),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Konstitucinių reikalų komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Regioninės plėtros komiteto bei Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomones (A7-0254/2014),

A.

kadangi susitarimas dėl 2014–2020 m. DFP – tai ilgų ir sunkių dvejus su puse metų trukusių derybų rezultatas; kadangi galutinis politinis trijų pirmininkų (Parlamento, Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės ir Komisijos) susitarimas pagal SESV 324 straipsnį galėjo būti pasiektas tik aukščiausiu politiniu lygmeniu;

B.

kadangi bendras kitos DFP lygis (960 mlrd. EUR įsipareigojimų ir 908 mlrd. EUR mokėjimų 2011 m. kainomis), kaip nusprendė Europos Vadovų Taryba ir galiausiai patvirtino Parlamentas, reiškia 3,5 proc. mažesnę įsipareigojimų ir 3,7 proc. mažesnę mokėjimų sumą, palyginti su 2007–2013 m. finansine programa, nepaisant dėl priimtos Lisabonos sutarties išaugusios ES kompetencijos ir Sąjungos, kurią dabar sudaro 28 narės, plėtros; kadangi šis lygis yra per mažas norint pasiekti ES politinius tikslus ir laikytis įsipareigojimų, ypač susijusių su strategija „Europa 2020“;

C.

kadangi ES metinio biudžeto dydis per ateinančius metus ir toliau bus maždaug 1 proc. ES BNP, t. y. jau XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje pasiekto lygio ir daug mažesnis negu nuosavų išteklių riba, kuri yra 1,29 proc. ES BNP įsipareigojimais ir 1,23 proc. ES BNP mokėjimais, kaip iš pradžių nuspręsta 1992 m. ir dar kartą patvirtinta 2010 m.;

D.

kadangi Parlamentas, dėl politinių priežasčių negalėdamas pakeisti bendrų DFP skaičių, dėl kurių sprendimą priėmė Europos Vadovų Taryba, susitelkė į DFP vykdymo gerinimą, sėkmingai derėdamasis dėl to, kad būtų įtrauktos kelios naujos nuostatos, kuriomis bus sudarytos sąlygos užtikrinti, kad nauja finansinė programa ir naujas ES metinis biudžetas būtų veiksmingesni, nuoseklesni ir skaidresni ir juos įgyvendinant būtų geriau atsižvelgiama į ES piliečių poreikius ir kuo labiau pasinaudojama viršutinėmis DFP ribomis; kadangi šios nuostatos ypač susijusios su nauja DFP persvarstymo, lankstumo, ES biudžeto vieningumo ir skaidrumo tvarka, taip pat su tolesniu įsipareigojimu reformuoti ES biudžeto finansavimą (Bendras pareiškimas dėl nuosavų išteklių);

E.

kadangi pagal principą „susitarimas laikomas nepasiektu, kol nesusitarta dėl visų aspektų“ (angl. „nothing is agreed until everything is agreed“) Parlamentas 2013 m. lapkričio 19 d. pritarė naujam DFP reglamentui ir patvirtino naują Tarpinstitucinį susitarimą po to, kai Taryba įvykdė 2013 m. liepos 3 d. Parlamento rezoliucijoje nurodytas sąlygas, įskaitant papildomos 11,2 mlrd. EUR mokėjimų sumos, skirtos 2013 m., patvirtinimą;

F.

kadangi Taryba nepadarė jokios pažangos įgyvendindama labai reikalingą dabartinės ES biudžeto finansavimo sistemos reformą, nepaisant plataus užmojo pasiūlymų, kuriuos pateikė Komisija ir kuriais ne tik siekiama rasti išeitį iš aklavietės, susidariusios dėl tikros nuosavų išteklių sistemos trūkumo, bet ir supaprastinti ES biudžeto finansavimo sistemą, padaryti ją teisingesnę ir skaidrią ES piliečiams;

G.

kadangi susitarimas dėl 2014–2020 m. DFP jau sudarytas, tačiau DFP laikotarpis ir toliau nesutampa su 2014 m. prasidėsiančiomis Parlamento ir Komisijos kadencijomis;

H.

kadangi nepasinaudota Lisabonos sutartyje numatytomis galimybėmis pakeisti sprendimų priėmimo procedūras, taikomas priimant sprendimus dėl DFP ir nuosavų išteklių;

1.

labai apgailestauja dėl to, kad tiek per procedūrą siekiant susitarimo dėl 2014–2020 m. DFP, tiek per politines diskusijas, susijusias su šiomis derybomis, buvo matoma aiški bendros vizijos ES biudžeto ir politinių prioritetų klausimu stoka, taip pat buvo matyti, kad ES institucijų požiūriai labai skiriasi, taip pat nebuvo iki galo atsižvelgta į didesnį Parlamento vaidmenį ir prerogatyvas, nustatytus Lisabonos sutartyje; todėl mano, kad itin svarbu, jog šiame pranešime būtų padarytos reikiamos politinės ir institucinės išvados, kuriomis būtų galima pasinaudoti kaip pagrindu rengiantis deryboms ateityje, būtent po rinkimų vyksiančio DFP persvarstymo, kurį ne vėliau kaip prieš 2016 m. pabaigą turi pradėti Komisija, klausimu;

2.

pripažįsta, kad dėl šiuo metu valstybėse narėse vykdomo valstybės finansų konsolidavimo neįmanoma įgyvendinti platesnio užmojo susitarimo dėl 2014–2020 m. DFP; tačiau labai apgailestauja dėl to, kad nebuvo tinkamai pripažintas ES biudžeto, kaip svarbios ir bendros politikos priemonės, vaidmuo siekiant nugalėti dabartinę ekonominę ir socialinę krizę; atkreipia dėmesį, kad ES biudžetas visų pirma yra skirtas investuoti ir sudaro ypatingas sąlygas koordinuoti bei didinti nacionalines pastangas, dedamas siekiant vėl užtikrinti augimą, skatinti konkurencingumą ir kurti darbo vietas visoje ES;

3.

reiškia didelį susirūpinimą dėl to, kad jau daugelį metų Taryboje vykstančiose diskusijose dėl biudžeto vadovaujamasi samprotavimais apie tinkamą grąžą, o ne apie Europos pridėtinę vertę; mano, kad nors šios diskusijos jau vyko prieš įvedant BNP pagrįstus išteklius, padėtis gerokai paaštrėjo dėl dabartinės ES finansavimo sistemos, pagal kurią apie 74 proc. įplaukų gaunama iš nacionalinių BNP pagrįstų įnašų, o ne tikrų nuosavų išteklių, kaip numatyta Romos sutartyje ir visose kitose vėliau sudarytose ES sutartyse; mano, kad taikant minėtą sistemą neproporcingai daug dėmesio skiriama valstybių narių tarpusavio grynojo likučio lygiams ir todėl finansuojant ES biudžetą palaipsniui buvo pradėtos taikyti sudėtingos ir neskaidrios korekcijos bei kiti koregavimo mechanizmai;

4.

mano, kad tokia logika taip pat buvo vadovaujamasi 2013 m. vasario 8 d. Europos Vadovų Tarybai sudarant susitarimą dėl DFP; apgailestauja dėl to, kad tai pastebima ir atsižvelgiant į tai, jog tuo metu buvo nustatomi nacionaliniai asignavimai, ypač susiję su dviem didžiausiais ES biudžeto išlaidų sektoriais – žemės ūkio ir sanglaudos politikos; ypač kritiškai vertina padidėjusius specialius asignavimus ir vadinamąsias dovanas, suteiktas per valstybių ir vyriausybių vadovų derybas, – jie negrindžiami objektyviais ir patikrinamais kriterijais, bet atspindi valstybių narių derybinius pajėgumus siekiant apsaugoti nacionalinius interesus ir užtikrinti sau kuo didesnę grynąją grąžą; labai apgailestauja dėl to, kad sudarant šį susitarimą trūko skaidrumo ir kad Taryba ir Komisija nenorėjo pateikti Parlamentui visų svarbių dokumentų; pabrėžia, kad Europos pridėtinė vertė turėtų būti svarbesnė už nacionalinius interesus;

5.

griežtai atmetą šią vien tik apskaita grindžiamą ES biudžeto viziją, kuria neatsižvelgiama į Europos pridėtinę vertę, prieštaraujama ES solidarumo principui ir nepakankamai įvertinama dabartinė ir potenciali ES biudžeto reikšmė stiprinant ekonomikos valdymą; pabrėžia, kad ES biudžetas – visų pirma investicijų biudžetas, turintis didelį sverto poveikį, sudarantį galimybę vykdyti daugybę projektų, kuriuos priešingu atveju būtų sunku ar neįmanoma įgyvendinti, ir veikiantis kaip augimą, konkurencingumą ir darbo vietų kūrimą visoje Sąjungoje skatinantis ir galingas reformos veiksnys; todėl labai apgailestauja dėl to, kad kai kurios valstybės narės, atrodo, traktuoja nacionalinius įnašus į ES biudžetą tik kaip išlaidas, kurias reikia kuo labiau mažinti;

6.

apgailestauja, kad Europos Vadovų Taryba, priimdama sprendimą dėl bendro 2014–2020 m. DFP dydžio, laikėsi principo „iš viršaus į apačią“, o tai atskleidžia nerimą keliantį prieštaringumą tarp Europos Vadovų Tarybos prisiimtų politinių įsipareigojimų ir jos nenoro tinkamai juos finansuoti; mano, kad, priešingai, šis sprendimas turėtų būti grindžiamas „iš apačios į viršų“ procesu, kuris būtų vykdomas atidžiai vertinant ES finansinius poreikius ir politinius tikslus, teisėkūros institucijos nustatytus ES daugiametėse programose bei politikos priemonėse;

7.

taigi yra įsitikinęs, kad kiekvienas sprendimas dėl finansinės programos turėtų būti priimamas tik po to, kai įvyko tikros politinės diskusijos dėl ES biudžeto reikšmės, vaidmens bei pridėtinės vertės ir jo suderinamumo su Sąjungos priimta politine strategija ir nustatytais veiklos prioritetais ir tikslais, taip pat turėtų būti šiomis diskusijomis grindžiamas; mano, kad, siekiant sumažinti įvairių vizijų dėl ES biudžeto reikšmės ir galimybių atotrūkį, šios diskusijos turėtų būti organizuojamos tinkamu laiku ir jose turėtų dalyvauti trys ES institucijos ir visi nacionaliniai parlamentai, taip pat į jas reikia įtraukti valstybių narių aukščiausio politinio lygmens atstovus;

8.

be to, yra įsitikinęs, kad reali pažanga gali būti pasiekta tik įvykdžius išsamią ES biudžeto finansavimo reformą laikantis Sutarties raidės bei dvasios ir sugrįžus prie tikrų, aiškių, paprastų ir sąžiningų nuosavų išteklių sistemos; pabrėžia, kad nustačius vieną ar kelis naujus nuosavus išteklius, bus iki minimumo sumažinta BNP pagrįstų įnašų į ES biudžetą dalis ir, atitinkamai, sumažinta nacionaliniams iždams tenkanti našta; pakartoja savo tvirtą įsipareigojimą kiekvienam procesui, kuriuo būtų užtikrinta nuosavų išteklių sistemos, šiuo metu pasižyminčios sudėtingumu, neskaidrumu ir neefektyvumu, reforma; pabrėžia, kad galutinis Tarybos susitarimas dėl nuosavų išteklių sistemos yra dar sudėtingesnis už pirmesnį susitarimą, nes juo įvedamos naujos korekcijos ir išimtys;

9.

primena, kad Parlamentas buvo pirmoji ES institucija, kuri 2011 m. birželio mėn. Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto (SURE) pranešime pateikė savo 2014–2020 m. DFP viziją ir nurodė poreikį reformuoti ES biudžeto finansavimą; yra įsitikinęs, kad šis ankstyvas pasirengimas padėjo Parlamentui pasiekti platų sutarimą politinių prioritetų klausimais ir likti vieningam per paskui vykusį derybų procesą; taip pat mano, kad šiuo pranešimu Komisijai buvo suteiktos rekomendacijos jai rengiant pasiūlymus DFP ir nuosavų išteklių klausimu, ir teigiamai vertina nuolatinį politinį dialogą, kuris buvo vykdomas tarp dviejų institucijų visais šio pranešimo rengimo etapais; mano, kad ši praktika turėtų būti toliau plėtojama į struktūriškesnį dialogą tarp dviejų institucijų prieš pateikiant bet kokius pasiūlymus dėl DFP;

10.

primena, kad pagal SESV 312 straipsnį Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, vieningai priima DFP reglamentą, o trys ES institucijos „imasi visų reikalingų priemonių, sudarančių sąlygas sėkmingai užbaigti šią priėmimo procedūrą“; todėl pažymi, kad pagal Sutartį nėra numatyta jokios konkrečios procedūros, pagal kurią būtų apibrėžtas Parlamento dalyvavimas derybose dėl DFP, ir kad šios sąlygos buvo vėliau nustatytos praktikoje Parlamento iniciatyva politiniu lygmeniu sudarius kelis ad hoc susitarimus;

11.

apgailestauja dėl to, kad prieš Europos Vadovų Tarybos 2013 m. vasario 8 d. susitarimą dėl DFP nevyko jokios prasmingos Parlamento ir Tarybos derybos; mano, kad dėl daugelio Parlamento derybų grupės ir paeiliui Tarybai pirmininkaujančių valstybių narių susitikimų, vykusių prieš pat atitinkamus Bendrųjų reikalų tarybos posėdžius, ir dėl Parlamento dalyvavimo neformaliuose Tarybos posėdžiuose DFP klausimu buvo tik iš dalies palengvinti Tarybos ir Parlamento informacijos mainai; taigi, mano, kad Parlamentui reikia toliau remtis įgyta patirtimi ir naudotis visomis turimomis priemonėmis siekiant stiprinti savo įtaką Taryboje vykstančių derybų dvasiai, tvarkaraščiui ir turiniui, pasiekiant, kad Taryba geriau pripažintų Parlamento argumentus ir pozicijas;

12.

apgailestauja dėl to, kad, nepaisant Parlamento griežtų prieštaravimų, visose tolesnėse įvairių Tarybai pirmininkaujančių valstybių narių pateiktose derybų schemose ir, galiausiai, 2013 m. vasario 8 d. Europos Vadovų Tarybos sudarytame susitarime dėl DFP buvo daug teisėkūros elementų, dėl kurių turėjo būti sprendžiama taikant įprastą teisėkūros procedūrą; pabrėžia, kad teisiniu požiūriu būtinas vieningumas Taryboje DFP reglamento klausimu galėjo būti pasiektas tik užkirtus kelią tam tikriems dideliems politiniams pokyčiams ES sektorių politikoje, taigi buvo sutrukdyta Parlamentui naudotis išimtinėmis teisėmis pagal bendro sprendimo procedūrą, ypač teise atlikti pakeitimus, o tai aiškiai prieštarauja Sutartims;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad tikros derybos dėl DFP reglamento ir Tarpinstitucinio susitarimo buvo pradėtos tik 2013 m. gegužės mėn., kai Tarybos derybininkai neturėjo oficialių derybų įgaliojimų, bet laikė Europos Vadovų Tarybos pasiektą susitarimą vieninteliu atskaitos tašku, nesudarydami sąlygų dėl jo diskutuoti; pabrėžia, kad šis požiūris lėmė ne tik laiko praradimą, bet ir nepriimtiną Tarybos bandymą per derybas nesvarstyti tam tikrų klausimų, todėl Parlamentas turėjo dėti ypatingai dideles pastangas, taip pat ir aukščiausiuoju politiniu lygmeniu, kad galėtų vesti derybas dėl kiekvieno DFP reglamento ir (arba) Tarpinstitucinio susitarimo straipsnio;

14.

primena, kad pagal Sutarties nuostatas Europos Vadovų Taryba neatlieka teisėkūros funkcijų; todėl primygtinai tvirtina, kad Europos Vadovų Tarybos išvados turi būti traktuojamos kaip derybų nurodymai Tarybai ir jokiu būdu negali būti laikomos galutiniais sprendimais, dėl kurių negalima derėtis su Parlamentu; ragina į Europos Vadovų Tarybos išvadas įtraukti įprastą formuluotę, nurodančią SESV 15 straipsnio 1 dalį;

15.

labai apgailestauja dėl to, kad tokia pati problema iškilo per derybas dėl ES daugiamečių programų, visų pirma susijusių su žemės ūkio ir sanglaudos politika; pažymi, kad Taryba kelis kartus atsisakė net nurodyti šių teisinių pagrindų su DFP susijusius aspektus; pabrėžia, kad Parlamentas turėjo dėti daug pastangų ir skirti daug laiko siekdamas užtikrinti, kad būtų ir toliau deramasi dėl visų teisinių pagrindų punktų, dėl kurių Taryba ir Parlamentas sprendimus priima taikydami bendro sprendimo procedūrą; su pasitenkinimu pažymi, kad Parlamento derybininkams galiausiai pavyko mesti iššūkį dėl kai kurių Europos Vadovų Tarybos susitarimo dalių;

16.

pažymi, kad Parlamentas galiausiai nesiginčijo dėl Europos Vadovų Tarybos patvirtintų DFP skaičių (bendro lygio ir paskirstymo išlaidų kategorijoms), nes jis pripažino ypač sudėtingas ekonomines ir finansines sąlygas šio sprendimo priėmimo metu; tačiau pabrėžia, kad tai neturėtų būti traktuojama kaip precedentas, ir pakartoja savo poziciją, jog dėl DFP skaičių ir kiekvienos kitos Europos Vadovų Tarybos atitinkamo politinio susitarimo dalies turi būti deramasi su Parlamentu;

17.

pabrėžia, kad reikia iš esmės patobulinti kiekvienų derybų dėl DFP ateityje sąlygas, kad būtų išvengta aklaviečių ir taupomas vertingas derybų laikas bei ištekliai; mano, kad šios sąlygos turėtų būti formaliai nustatytos susitarime aukščiausiu politiniu lygiu ir tame susitarime turėtų būti atsižvelgta į pastarųjų derybų trūkumus ir visapusiškai apsaugotas Parlamento vaidmuo bei prerogatyvos, nustatytos ES sutartyje; mano, kad ši procedūra galiausiai turėtų būti įtvirtinta Tarpinstituciniame susitarime, kaip ir biudžeto procedūra;

18.

atkreipia dėmesį į didžiulį informacijos mainų kiekį ir koordinavimą, kurio reikia Parlamente norint užtikrinti lygiagrečiai vykstančių derybų dėl DFP ir daugiau kaip 60 daugiamečių programų teisės aktų bazės nuoseklumą; pabrėžia, kad labai svarbu atskirti klausimus, dėl kurių turi būti nuspręsta pagal bendro sprendimo procedūrą, ir juos kiek galima labiau išlaikyti atitinkamų komitetų kompetencijos srityje; siūlo, kad kitose DFP derybose Europos Parlamentas lygiagrečiai svarstytų skirtingų daugiamečių programų pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų ir galiausiai priimtų juos kaip rinkinį, kuo labiau taikydamas principą „susitarimas laikomas nepasiektu, kol nesusitarta dėl visų aspektų“;

19.

yra įsitikinęs, kad Taryboje taikoma vieningumo taisyklė reiškia, kad susitarimas atspindi mažiausią bendrą vardiklį, grindžiamą būtinybe išvengti vienos valstybės narės veto; pabrėžia, kad užtikrinus, jog DFP reglamentas būtų priimamas kvalifikuota balsų dauguma, būtų laikomasi ne tik įprastos teisėkūros procedūros, taikomos priimant iš esmės visas ES daugiametes programas, bet ir metinės ES biudžeto tvirtinimo procedūros;

20.

pažymi, kad Europos Vadovų Taryba galėtų taikyti bendrąją nuostatą dėl pereigos (ES sutarties 48 straipsnio 7 dalis) tam, kad sprendimai dėl nuosavų išteklių ir DFP būtų priimami kvalifikuota balsų dauguma ir taikant įprastą teisėkūros procedūrą; be to, primena, kad pagal SESV 312 straipsnio 2 dalį bet kuriuo atveju DFP galima tvirtinti kvalifikuota balsų dauguma; primygtinai ragina Europos Vadovų Tarybą, siekiant supaprastinti sprendimų priėmimo Taryboje procesą, pagal paskirtį taikyti abi šias nuostatas dėl pereigos ir apriboti nacionalinės teisingos grąžos (pranc. juste retour) politikos viršenybės bendro visos Sąjungos intereso derinimo atžvilgiu mastą;

21.

pareiškia, jog ketina užtikrinti, kad visos naujos nuostatos, sėkmingai įtrauktos į DFP reglamentą ir Tarpinstitucinį susitarimą, būtų visapusiškai taikomos per metinę biudžeto procedūrą; tikisi, kad Taryba nesieks, kad šios nuostatos būtų interpretuojamos ribotai, ypač atsižvelgiant į visų specialių priemonių pobūdį ir taikymo sritį, bet vietoj to veiks atsakingai ir patvirtins būtinus asignavimus, atitinkančius tiek ankstesnius įsipareigojimus, tiek nenumatytas išlaidas, net jeigu dėl to turėtų būti viršytos didžiausios metinės DFP ribos; atsižvelgdamas į tai primena, kad buvo nustatytos už nuosavų išteklių ribas kur kas mažesnės 2014–2020 m. DFP ribos;

22.

ypatingą dėmesį skiria naujoms lankstumo taisyklėms, kuriomis turėtų būti sudarytos sąlygos visiškai pasinaudoti atitinkamomis DFP viršutinėmis įsipareigojimų ir mokėjimų ribomis; pabrėžia, kad nebegalima vadovautis ankstesnių finansinių programų praktika, kai ES biudžetas, ypač jo mokėjimų asignavimų lygis, būdavo daug mažesnis negu DFP viršutinės ribos;

23.

atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad susikaupę neįvykdyti įsipareigojimai pasiekė kritinį lygį, kuris ilgainiui ES biudžetą gali pastūmėti į struktūrinį deficitą, o tuo būtų pažeidžiamos Sutarties nuostatos (SESV 310 ir 323 straipsniai); yra labai susirūpinęs, kad metų pabaigoje susikaupusių neapmokėtų sąskaitų suma nuo 2011 m. nuolat auga (vien tik sanglaudos politikos srityje 2013 m. ši suma siekė 23,4 mlrd. EUR), ir tai gerokai padidins spaudimą 2014–2020 m. DFP mokėjimų asignavimų ribai; pabrėžia, kad reikia tiksliai nustatyti DFP metinių mokėjimų viršutines ribas tinkamai atsižvelgiant į, inter alia, sanglaudos politikos dinamiką, įskaitant programų planavimą, įgyvendinimą, galutinį užbaigimą ir įsipareigojimų panaikinimą;

24.

pabrėžia, kad bendros įsipareigojimų maržos tikslas – remti Europos augimui ir užimtumui skirtas investicijas, visų pirma jaunimo užimtumo srityje; primena, kad ši priemonė buvo Europos Parlamento iniciatyva;

25.

primena, kad kitos kadencijos Komisija, kuri pradės eiti pareigas po 2014 m. Europos Parlamento rinkimų, iki 2016 m. pabaigos turi pradėti privalomą 2014–2020 m. DFP peržiūrą ir persvarstymą; pabrėžia, kad ši porinkiminės DFP peržiūros ir (arba) persvarstymo sąlyga buvo vienas iš pagrindinių Parlamento reikalavimų per derybas dėl DFP ir jis buvo grindžiamas poreikiu suteikti galimybę kitos kadencijos Komisijai ir Parlamentui iš naujo įvertinti ES politinius prioritetus ir taip atnaujinti DFP demokratinį teisėtumą; pabrėžia, kad po ekonomikos krizės 2008–2012 m. Europoje gerokai sumažėjo investavimo lygis, ir primena, kad remiantis kai kuriais skaičiavimais (8) tai iki 2020 m. žemynui kainuos 540 mlrd. EUR prarastų įplaukų;

26.

pabrėžia poreikį, kad, atsižvelgdamas į porinkiminį DFP peržiūrėjimą ir (arba) persvarstymą, kitos kadencijos Parlamentas laiku apsvarstytų politinius prioritetus, t. y. nustatytų sritis, kuriose reikės daugiau investicijų antrojoje 2014–2020 m. DFP pusėje; šiuo tikslu ragina kitos kadencijos Komisiją ir kitos kadencijos Parlamentą atidžiai įvertinti laimėjimus siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, ypač susijusių su užimtumu ir kova su ekonomikos krize, taip pat pagrindinių ES programų, pvz., „Horizontas 2020“, rezultatyvumą siekiant sutelkti dėmesį į tas sritis, kuriose įrodyta ES lėšų panaudojimo pridėtinė vertė ir kurioms reikės papildomų finansinių išteklių;

27.

ragina DFP laikotarpio vidurio peržiūrai parengti pasiūlymą dėl galimo sutarto kitos DFP laikotarpio sutrumpinimo, kad būtų užtikrinamas tolesnis jos persvarstymas per kiekvieną Parlamento ir Komisijos kadenciją, taip užtikrinant visišką nuolatinių sprendimų dėl Sąjungos finansinių perspektyvų demokratinį teisėtumą, kartu imantis veiksmų programavimo ciklų stabilumo ir investicijų numatomumo poreikiui patenkinti; tvirtai tiki, kad penkerių metų DFP ciklu būtų padidintas demokratinis teisėtumas, pagerintas prioritetų nustatymas biudžetinėms priemonėms ir tai galėtų būti laikoma išankstine labiau politiškų diskusijų sąlyga;

28.

pabrėžia, kad Komisijos pasiūlymuose dėl DFP peržiūros turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į naujausias makroekonomines prognozes ir į juos turėtų būti įtrauktas išsamus visų specialių priemonių, ypač įsipareigojimų ir mokėjimų bendrų maržų, veikimo vertinimas; primena, kad dėl šio proceso nebus sumažinti jokie iš anksto paskirti nacionaliniai paketai, įskaitant šių nacionalinių paketų ESF dalį; todėl tikisi, kad Komisija pateiks Parlamentui ir Tarybai vienodus ir nuoseklius duomenis apie skaičius ir sąmatas, kad derybose būtų išvengta nesusipratimų dėl diskusijų pagrindo;

29.

pabrėžia, kad būtina skatinti išsamias ir atviras diskusijas apie ES finansavimo programomis pasiektus rezultatus, ir ypač vertinimą, kokiu mastu šiomis programomis prisidedama siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

30.

pabrėžia, kad novatoriškos finansinės priemonės, pvz., Europos projektų obligacijos, gali atlikti labai svarbų vaidmenį skatinant itin reikalingas investicijas, jei pasirenkamas tinkamas jų modelis; todėl primygtinai ragina Komisiją kuo geriau pasinaudoti būsimu vertinimu, taip pat vykdant 2014–2020 m. DFP peržiūrą ir (arba) persvarstymą;

31.

teigiamai vertina bendrą trijų institucijų pareiškimą, dėl kurio susitarta per derybas dėl DFP ir pagal kurį į metines biudžeto procedūras prireikus bus įtraukti lyčių aspektai, atsižvelgiant į tai, kokiais būdais visa Sąjungos finansine programa prisidedama prie lyčių lygybės didinimo (ir kaip užtikrinamas lyčių aspekto integravimas); pabrėžia, kad šie principai turėtų būti integruoti į Komisijos pasiūlymus dėl DFP peržiūros;

32.

pakartoja, jog ketina siekti, kad šis privalomas DFP persvarstymas būtų vienas iš pagrindinių reikalavimų tvirtinant naują Komisijos sudėtį; todėl ragina kitos kadencijos Europos Parlamentą užtikrinti, kad iš pasiūlytų kandidatų renkant Komisijos Pirmininką būtų atsižvelgiama į tai, ar jis tvirtai ir aiškiai įsipareigoja įgyvendinti porinkiminio peržiūrėjimo ir (arba) persvarstymo sąlygą ir dalyvauti tikrame ir išsamiame politiniame dialoge dėl jos turinio;

33.

pažymi, kad kitu derybų etapu bus taikomi nauji Parlamento darbo tvarkos taisyklių 70 ir 70a straipsniai (Tarpinstitucinės derybos teisėkūros procedūrų metu); rekomenduoja kitos Parlamento kadencijos pradžioje prašyti už Darbo tvarkos taisykles atsakingo komiteto išnagrinėti galimybę racionalizuoti šiuos Darbo tvarkos taisyklių straipsnius atsižvelgiant į 75 straipsnį (Daugiametė finansinė programa), 75c straipsnį (Trišalis susitikimas finansų klausimais) ir į 81 straipsnio (Pritarimo procedūra) 3 dalį, kad būtų parengtas bendras nuoseklus Darbo tvarkos taisyklių straipsnis, skirtas SESV 311 ir 312 straipsniuose nustatytoms specialioms teisėkūros procedūroms, dėl įgaliojimų nustatymo, trišalių dialogų vedimo (įskaitant Pirmininko vaidmenį) ir dėl priežiūros, atliekamos per plenarinius posėdžius;

34.

mano, kad kitą kartą persvarstant Sutartis konventas turėtų pateikti pasiūlymų dėl tikro bendro Tarybos ir Parlamento sprendimų priėmimo procedūrų, taikomų tvirtinant DFP ir nuosavų išteklių sprendimus, sistemos;

35.

yra tvirtai įsitikinęs, kad Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais – tai nepaprasta galimybė išeiti iš aklavietės, susidariusios sprendžiant esamų nuosavų išteklių sistemos reformos klausimą; tikisi, kad ši grupė svariai prisidės siekiant suprasti dabartinės sistemos trūkumus ir naudą, kurią būtų galima gauti vykdant nuodugnią ir išsamią reformą ir pradedant naudotis naujais ir tikrais nuosavais ištekliais, kurie galėtų iš esmės sumažinti BNP pagrįstų įnašų į ES biudžetą dalį;

36.

primena, kad Aukšto lygio grupei suteikti įgaliojimai nagrinėti visus nuosavų išteklių sistemos reformos aspektus; yra tvirtai įsipareigojęs intensyviai dirbti per savo tris atstovus visais šio proceso etapais ir užtikrinti, kad procesas būtų sėkmingai užbaigtas; tikisi, kad Taryba per šį procesą parodys tokią pačią atsakomybę ir įsipareigojimą; pabrėžia poreikį didinti taip pat ir nacionalinių parlamentų informuotumą apie nagrinėjamus klausimus; pabrėžia, kad šios Aukšto lygio grupės darbo rezultatai ir išvados turėtų būti parengti laiku siekiant juos apsvarstyti vykdant DFP 2016 m. peržiūrą ir (arba) persvarstymą, kad būtų sudarytos sąlygos pradėti įgyvendinti galimas reformas nuo kitos daugiametės finansinės programos laikotarpio pradžios;

37.

yra tvirtai įsitikinęs, kad bet kokie nauji fiskaliniai pajėgumai ar biudžetas, skirti konkrečiai euro zonai priklausančioms valstybėms narėms, kurių fiskalinių funkcijų neapima DFP, turi būti parengti atsižvelgiant į Sąjungos sistemą, ir jiems turi būti taikoma tinkama demokratinė peržiūra ir atskaitomybė dalyvaujant veikiančioms institucijoms;

38.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.