23.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 482/114

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21, 45, 47 ir 151 straipsnius ir į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15, 21, 29, 34 ir 45 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (1), ypač į jos 7 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (2),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (3) ir į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 987/2009, nustatantį Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 13 d. Komisijos komunikatą „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“ (COM(2010)0373),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 14 d. paskelbtą nedirbančių ES vidaus migrantų teisių gauti specialias neįmokines išmokas pinigais ir pagal gyvenamąją vietą teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas poveikio valstybių narių socialinės apsaugos sistemoms tyrimą,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 25 d. Komisijos komunikatą „Laisvas ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimas. Penki veiksmai, kuriais siekiama pokyčių“ (COM(2013)0837),

—

atsižvelgdamas į Komisijos Pirmininko pavaduotojos V. Reding 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškimą dėl laisvo judėjimo Teisingumo ir vidaus reikalų tarybai,

—

atsižvelgdamas į Komisijos nario László Andoro 2014 m. sausio 1 d. pareiškimą dėl laisvo darbuotojų iš Bulgarijos ir Rumunijos judėjimo apribojimų panaikinimo,

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje taikymo (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. kovo 29 d. rezoliuciją „2010 m. ES pilietybės ataskaita. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“ (6),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.

kadangi teisė laisvai judėti – viena iš keturių pagrindinių ES laisvių, kurios Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintos kaip kertinis Europos integracijos akmuo ir kaip tiesiogiai susijusios su ES pilietybe;

B.

kadangi laisvas judėjimas – viena iš pagrindinių ES vertybių, nes taip jos piliečiams sudaroma galimybė rinktis, kur gyventi ir dirbti, ir skatinamas judumas ir vystymasis darbo rinkoje, švietimo sistemoje ir kitose srityse;

C.

kadangi judėjimo laisvė yra visiems ES piliečiams užtikrinama teisė nepaisant galimos sienų kontrolės, kurią kai kurios valstybės narės taiko į savo teritoriją atvykstantiems ES piliečiams; kadangi tai, kad ne visos valstybės narės priklauso Šengeno erdvei, neigiamai nepaveikia nė vieno ES piliečio teisės laisvai judėti Sąjungoje;

D.

kadangi, ES piliečių nuomone, laisvas judėjimas – labiausiai su ES pilietybe susijusi teisė ir teigiamiausiai vertintinas ES laimėjimas, atnešantis jų šalies ekonomikai ekonominę naudą;

E.

kadangi ES darbuotojų indėlis į priimančiosios šalies socialinės rūpybos sistemą prilygsta tos šalies darbuotojų indėliui;

F.

kadangi laisvo ES mobiliųjų darbuotojų judėjimo nauda priimančiosios šalies vystymuisi matoma visoje Europoje, ypač sveikatos priežiūros, žemės ūkio ir statybos srityse;

G.

kadangi ES piliečių laisvė gyventi bet kurioje ES šalyje taikoma visiems ES piliečiams be apribojimų, tačiau galioja Direktyvoje 2004/38/EB nustatyta sąlyga, jog po trijų mėnesių atitinkamas ES pilietis turi atitikti teisines sąlygas, kad netaptų našta priimančiajai šaliai; kadangi laisvas darbuotojų judėjimas – ES bendrosios rinkos sėkmės ramstis; kadangi, nors tik 2,8 proc. visų ES piliečių gyvena ne savo, o kitoje valstybėje narėje, jie iš esmės prisideda prie vidaus rinkos sėkmės ir Europos ekonomikos klestėjimo;

H.

kadangi vienodo požiūrio ar nediskriminavimo principai reiškia, kad visi ES piliečiai turi tokias pat teises ir pareigas, kaip ir priimančiosios šalies piliečiai (šiuo principu pagrįsti Reglamentai (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) Nr. 987/2009); kadangi visos valstybės narės, atsižvelgdamos į šiuos principus, gali laisvai nuspręsti, kokias socialinės apsaugos išmokas suteikti ir kokiomis sąlygomis; kadangi pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles neleidžiama diskriminuoti išmokant socialinės apsaugos išmokas ES piliečiams, kurie yra atitinkamos valstybės narės darbuotojai, tiesioginiai darbuotojų šeimų nariai ar įprastai gyvena toje valstybėje narėje;

I.

kadangi didesnį darbuotojų asmenų judumą būtina užtikrinti atsižvelgiant į šiuolaikinę Europos visuomenę, ypač dėl pramonės pokyčių, globalizacijos, naujų darbo modelių, demografinių pokyčių ir transporto priemonių vystymosi;

J.

kadangi laisvas darbuotojų judėjimas yra teigiamas socialinis ir ekonominis pavyzdys ES ir valstybėms narėms: tai ES integracijos, ekonominio vystymosi, socialinės sanglaudos, asmeninio tobulėjimo profesinėje srityje, kovos su neigiamais ekonominės krizės padariniais ir Sąjungos, kaip stipresnės ekonominės galios, pasirengusios atremti pasaulinių pokyčių iššūkius, kertinis akmuo;

K.

kadangi nuo 2014 m. sausio 1 d. panaikinamos pereinamosios laisvo darbuotojų iš Bulgarijos ir Rumunijos judėjimo nuostatos;

L.

kadangi Taryba, pvz., neseniai per Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje surengtas diskusijas (2013 m. spalio 8 d., 2013 m. gruodžio 5–6 d.), yra pakartojusi, kad remia laisvą judėjimą, ir pripažinusi jo teikiamą abipusę naudą;

M.

kadangi artėjant Europos Parlamento rinkimams kai kurios politinės partijos laisvo ES piliečių judėjimo klausimą įtraukė į savo kampanijos programą; kadangi esama rizikos, kad, leidus šiai diskusijai vykti neracionaliai, nepasitenkinimas būtų nukreiptas prieš ES piliečius iš kai kurių valstybių arba prieš mobilius ES piliečius ir dėl to sustiprėtų rasizmas ir ksenofobija; kadangi aukšto rango Europos politikai neseniai padarė keletą populistinių pareiškimų, kurie kelia grėsmę teisei laisvai judėt

N.

kadangi neseniai atlikti Komisijos tyrimai parodė, kad mobilieji darbuotojai užtikrina grynąjį įnašą į priimančiųjų šalių ekonomiką ir biudžetą; kadangi mobilieji darbuotojai kaip grupė į priimančiosios šalies biudžetą sumoka daugiau mokesčių ir socialinės apsaugos įmokų negu gauna išmokų, o nedirbančių mobilių ES piliečių išlaidos sveikatos priežiūrai labai mažos palyginti su bendromis išlaidomis sveikatos priežiūrai (0,2 proc.) arba su priimančių valstybių ekonomika (0,01 proc. BVP) ir ES piliečiai sudaro labai mažą specialių neįmokinių išmokų gavėjų dalį;

1.

ragina valstybes nares laikytis Sutarties nuostatų dėl laisvą judėjimą reglamentuojančių ES taisyklių ir užtikrinti, kad visose valstybėse narėse būtų paisoma lygybės ir pagrindinės teisės laisvai judėti principų;

2.

kategoriškai nesutinka su pozicija, kurios laikosi kai kurie Europos valstybių vadovai, ragindami imtis pokyčių ir apriboti laisvą piliečių judėjimą; ragina valstybes nares susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų daryti poveikį teisei laisvai judėti, kuri grindžiama pagrindiniais ES teisės aktais;

3.

kategoriškai atmeta bet kokį pasiūlymą riboti ES migrantų skaičių, nes tai prieštarautų ES sutartyje nustatytam laisvo asmenų judėjimo principui; pažymi, kad dėl darbo jėgos judumo skatinamas ES ekonomikos konkurencingumas;

4.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti griežtą Sąjungos teisės vykdymą siekiant garantuoti, kad su visais ES darbuotojais būtų elgiamasi vienodai ir kad jie nebūtų diskriminuojami galimybės įsidarbinti, užimtumo ir darbo sąlygų, atlyginimo, atleidimo, taip pat socialinių ir mokestinių išmokų požiūriais, ir taip būtų užtikrinta sąžininga įmonių konkurencija; ragina nacionalines valdžios institucijas kovoti su bet kokiais nepagrįstais darbuotojų teisės laisvai judėti apribojimais arba kliūtimis, taip pat su bet kokiu tų darbuotojų išnaudojimu;

5.

primena, kad pagal laisvo darbuotojų judėjimo principą kiekvienam Sąjungos piliečiui – nesvarbu, kur jo gyvenamoji vieta – suteikiama teisė laisvai vykti į kitą valstybę narę siekiant joje dirbti ir (arba) gyventi darbo tikslais;

6.

teigiamai vertina Komisijos komunikatą (COM(2013)0837), kuriame išdėstyti penki veiksmai, skirti padėti valstybėms narėms ir jų vietos valdžios institucijoms taikyti ES teisės nuostatas, ir priemonės jų visapusiškam potencialui užtikrinti, ir šiuo požiūriu visokeriopai remia šiuos veiksmus, kurie turi būti įgyvendinti kartu su valstybėmis narėmis: pagalbą valstybėms narėms kovojant su fiktyviomis santuokomis (vadovas), pagalbą valdžios institucijoms taikant ES socialinės apsaugos koordinavimo taisykles (praktinės gairės), pagalbą valdžios institucijoms atremiant su socialine atskirtimi susijusius iššūkius (finansavimas), vietos valdžios institucijų geriausios praktikos mainus, taip pat mokymus ir paramą vietos valdžios institucijoms siekiant taikyti ES laisvo judėjimo taisykles;

7.

ragina valstybes nares nediskriminuoti ES mobiliųjų darbuotojų klaidingai siejant laisvo judėjimo darbo tikslais teisę su tariamu piktnaudžiavimu socialinės apsaugos sistemomis; pabrėžia, jog nė viena apie šią naštą skelbianti valstybė narė nepateikė įrodymų Komisijai, nors jų buvo prašyta tai padaryti;

8.

ragina Komisiją vykdyti sistemingą ir išsamią stebėseną, kaip laikomasi pagrindinės ES darbuotojų teisės laisvai judėti; ragina Komisiją toliau stengtis užtikrinti, kad valstybės narės iki galo ir teisingai į nacionalinę teisę perkeltų ir įgyvendintų Direktyvą 2004/38/EB, ir visapusiškai naudotis savo galiomis inicijuoti pažeidimo tyrimo procedūrą;

9.

ragina valstybes nares visapusiškai ir skaidriai naudoti prieinamus ES fondų, pvz., Europos socialinio fondo ir Europos regioninės plėtros fondo, išteklius siekiant skatinti integraciją, socialinę įtrauktį ir kovą su skurdu, taip pat remti vietos bendruomenių pastangas spręsti bet kokio į užribį nustumtų piliečių skaičiaus didėjimo problemą;

10.

primena valstybėms narėms jų socialinę atsakomybę spręsti piktnaudžiavimo jų socialinės rūpybos sistemomis klausimą neatsižvelgiant į tai, ar jis vykdomas jų pačių piliečių, ar kitų valstybių narių piliečių; ragina valstybes nares laikytis Direktyvos 2004/38/EB nuostatų ir spręsti galimo piktnaudžiavimo klausimus;

11.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.