23.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 482/70

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174 ir paskesnius straipsnius, kuriuose nustatomas ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslas ir apibrėžiamos struktūrinės finansinės priemonės šiam tikslui pasiekti,

—

atsižvelgdamas į SESV 39 straipsnį, kuriame nustatomi bendros žemės ūkio politikos tikslai,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (1),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos, ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (2),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Transporto ir turizmo komiteto bei Regioninės plėtros komiteto nuomones (A7-0456/2013),

A.

kadangi teritorinės plėtros sąvokos svarba pastaraisiais metais padidėjo būtent dėl to, kad Lisabonos sutartyje įrašyta aiškesnė nuoroda į ją;

B.

kadangi antrąjį BŽŪP ramstį sudaranti Europos kaimo plėtros politika oficialiai pripažinta vykdant „Darbotvarkė 2000“ reformą; kadangi dėl šios reformos kaimo plėtros politika tapo svarbesnė, nei tik socialinė ir struktūrinė politika, įgyvendinama tik kaip žemės ūkio rinkų politikos priedas;

C.

kadangi būsimame regioninės politikos pagrindų reglamente valstybės narės raginamos taikyti integruotą projektavimą ir programavimą, kuris padėtų užtikrinti didesnį nuoseklumą tarp daugiamečių programų, įgyvendinamų pagal Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo, Sanglaudos fondo, EŽŪFKP (ir Europos žuvininkystės fondo) nuostatas, pasitelkiant bendrą strateginę programą, kuria vengiama dvigubo finansavimo ir besidubliuojančių iniciatyvų, siekiama strategijos „Europa 2020“ tikslų ir kuri nustatyta partnerystės sutartyje, kurią valstybės narės parengė bendradarbiaudamos su ekonominiais ir socialiniais partneriais bei pilietinės visuomenės atstovais; kadangi teritorinės plėtros priemonės ir iniciatyvos, ypač susijusios su kaimo vietovėmis, turėtų sudaryti visuotinio ir įvairus sektorius apimančio požiūrio dalį;

D.

kadangi riba tarp miesto ir kaimo vis labiau nyksta, o priemiestinių zonų žemės ūkis tampa vis populiaresnis; kadangi svarbu, kad regioninė politika, kaip kaimo plėtros politikos priedas, taip pat apimtų ir kaimo vietoves siekiant remti jose įgyvendinamus novatoriškus ir struktūrinius projektus;

E.

kadangi kaimo plėtros priemonės, kuriomis valstybės narės gali naudotis pagal galiojantį kaimo plėtros reglamentą, pačioms valstybėms narėms ir jų regionams teikia daug plėtros galimybių ir kadangi, įgyvendinant dabartines kaimo plėtros programas, šiomis galimybėmis naudojamasi nepakankamai, nes trūksta biudžeto išteklių;

F.

kadangi pagal reglamentą kaimo plėtros programavimo 2014–2020 m. laikotarpiu valstybėms narėms bus pasiūlyta įvairesnių priemonių, tokių kaip parama kokybiškų maisto produktų gamybai, teritorinių subjektų bendradarbiavimo rėmimas siekiant panaudoti visus kokybiškų prekių ir paslaugų išteklius, gamintojų organizacijų stiprinimas, taip pat inovacijų ir ekonomikos įvairinimo skatinimas kaimo teritorijose;

G.

kadangi geresnis pirminės produkcijos gamintojų įtraukimas į maisto grandinę taikant kokybės užtikrinimo sistemas, skatinant prekių pardavimą vietos rinkose ir trumpose tiekimo grandinėse yra vienas iš įtvirtintų 2014–2020 m. kaimo plėtros prioritetų;

H.

kadangi atsižvelgiant į kaimo plėtrą požiūris, kuriuo grindžiama programa LEADER, geriausiai atitinka skirtingo pobūdžio subjektų, kurių pagrindinė veikla vis dėlto yra ūkininkavimas, bendradarbiavimo sampratą ir kadangi susiję subjektai gali įgyvendinti bendrą teritorinį projektą, siekdami atkreipti dėmesį į atitinkamos vienalytės teritorijos ypatumus ir geriausią patirtį;

I.

kadangi valstybėms narėms arba jų regionams reikėtų palikti galimybę pasirinkti įgyvendinant kaimo plėtros programas taikomus paramos teikimo tvarką ir pobūdį, jeigu jos pasirinks regioninį programavimą; kadangi valstybės narės gali geriausiai užtikrinti, kad tinkamas dėmesys tokioms programoms būtų skiriamas nacionaliniu arba regioniniu lygmeniu;

J.

kadangi galima naudoti metodus, skirtus visiems susijusiems viešiesiems ir privatiesiems subjektams, taikant bendrą požiūrį, sutelkti ir įtraukti nepriklausomai nuo lygmens, kuriuo jie vykdo veiklą, taip siekiant užtikrinti bendradarbiavimą įvairiose srityse ir išnaudoti visas kiekvienos teritorijos galimybes vykdant bendrą projektą, o šiuo atveju ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į vietos plėtros asociacijas, gamintojų asociacijas ir kooperatyvus, kurie gali veikti kaip privilegijuotieji partneriai, siekiant patekti į vietos, regionines, nacionalines ir tarptautines rinkas;

K.

kadangi sėkmingos ir išsamios kaimo plėtros programos gali turėti konkretų teigiamą poveikį užimtumo lygiui ir įmonių konkurencingumui kaimo vietovėse ir taip gali sumažinti nedarbo riziką arba didelį skurdą kaime, kurį lemia mažos pajamos iš žemės ūkio;

L.

kadangi teritoriniai kompetencijos ženklai gali padėti plėtoti teritorijų ekonomiką ir didinti jų ekonomikos gebėjimą atsikurti, ypač pažeidžiamiausiuose regionuose, kalnuotose vietovėse ir atokiausiuose regionuose, nes jais koordinuojami kokybiškų prekių (maisto ir ne maisto) ir paslaugų rinkiniai, kurie neatsiejamai susiję tarpusavyje ir sujungia kiekvienos teritorijos ypatumus ir ypač paveldą (istorinį, kultūrinį, geografinį ir t. t.); kadangi tarpusavyje šiais rinkiniais susietos šios prekės ir paslaugos yra unikalios ir teikia teritorijai pajamų, kurios suteikia naujų galimybių vietos ir tarptautinėse rinkose, taip pat gali būti veiksnys, populiarinantis regionus kaip turizmo vietas; kadangi šiais teritoriniais ženklais siekiama nustatyti teritorijas, kuriose dirbama kartu norint sukurti partnerystę ir sąveiką, kad būtų galima ilgą laiką naudoti šių teritorijų išteklius, skatinti vietos (regioninius) gamintojus ir skatinti šių teritorijų ekonomiką, kurios svarba gyvenimo kokybei kaime ir harmoningai kaimo ir miesto vietovių plėtrai yra ypač didelė; kadangi šių ženklu nereikėtų painioti su maisto produktams ženklinti naudojamais kokybės ženklais (saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN), saugomos geografinės nuorodos (SGN) ir garantuoto tradicinio gaminio (GTG) ženklais), su kuriais jie nėra nesuderinami, nes, priešingai, jie visiškai papildo vieni kitus; kadangi šie ženklai turėtų padėti populiarinti šias sistemas ES ir už jos ribų, taip pat padėti padidinti kaimo ekonomikos konkurencingumą ir kartu sudaryti naujų galimybių užimtumo srityje;

M.

kadangi saugomų kilmės vietos nuorodų (SKVN) ir saugomų geografinių nuorodų (SGN) sistema yra veiksminga priemonė, labai prisidedanti prie kaimo ir teritorijų plėtros, nes ja kuriama ir skirstoma pridėtinė vertė, dėl jos gamintojai ir visi suinteresuotieji subjektai veikia kartu ir tam tikras regionas populiarinamas vietos, regionų ir tarptautinėje rinkoje; kadangi dėl šių priežasčių SKVN ir SGN sistemos niekada nereikėtų pakeisti regioniniais kokybės ženklais arba daryti jai kokį nors neigiamą poveikį;

N.

kadangi pirminio ir tretinio sektorių sąveikai vietos ir regionų lygmeniu skatinti ir remti skirtos priemonės galėtų užtikrinti tvarią žemės ūkio ir turizmo sektorių plėtrą ES;

O.

kadangi reikia sukurti ir taikyti veiksmingą rinkodaros priemonę regioninių produktų konkurencingumui didinti, vietos gamintojams skatinti ir prisidėti kuriant regiono tapatybę ne tik žemės ūkio, bet ir kitose srityse;

1.

palankiai vertina, kad teritorinei plėtrai taikomas integruotas požiūris numatytas reglamente dėl bendros strateginės Europos fondų programos; pažymi, kad siekiant darnios, tvarios ir harmoningos teritorinės plėtros būtina užtikrinti įvairių Europos fondų veiklos koordinavimą ir nuoseklumą;

2.

pažymi, kad teritorinė plėtra aiškiai nurodyta tarp BŽŪP tikslų ir papildo kitus du – aprūpinimo maistu ir tausaus gamtos išteklių valdymo bei kovos su klimato kaita – tikslus;

3.

pabrėžia, kad žemės ūkio regionai atlieka įvairiapusį vaidmenį, kuris apima ne tik žemės ūkio vystymą, bet ir kitą ekonominę ir socialinę veiklą, susijusią su vietos pajėgumų didinimu stiprinant gebėjimus, plečiant praktines žinias ir teikiant investicijas į visus vietos turto objektus, vertingų ir neatskleistų galimybių ir išteklių nustatymą ir jų panaudojimą;

4.

palankiai vertina bendruomenės inicijuojamos vietos plėtros koncepciją ir ragina valstybes nares įgyvendinti šią koncepciją ir pašalinti galimas kliūtis, susijusias su ministerijomis ir kitais administraciniais subjektais, dalyvaujančiais su šios naujos inovatyvios koncepcijos valdymu susijusioje veikloje; pabrėžia, kad administracinės procedūros neturėtų būti našta kompetentingoms valstybių narių institucijoms ir nesudaryti joms papildomų išlaidų;

5.

ragina valstybes nares ir jų regionų valdžios institucijas skatinti dinamiškesnių formų dalyvaujamąjį valdymą kaip būdą įgyvendinti bendrus teritorinės plėtros projektus, į kuriuos galima įtraukti visus ekonomikos sektorius, įskaitant turizmą, o ūkininkavimo sektoriuje – maisto ir ne maisto pramonės šakas, pavyzdžiui, regioninio tiekimo grandinės projektus (susijusius su trumpojo tiekimo grandinėmis, maisto grandinėmis, vietos skerdyklomis, metano išgavimo iš žemės ūkio biomasės projektais, ekologiška chemija, biologinės kilmės medžiagomis ir pan.), ypatingą dėmesį skiriant labai mažoms įmonėms, naujai įsteigtoms įmonėms, laipsniškai pripažįstant kiekvienos teritorijos tapatybę, kaip apibrėžta jos paveldo ir su juo susiję; pažymi, kad šios valdymo formos pagrįstos sudėtine subjektų ir struktūrų, kurių veiklą galima koordinuoti remiantis teritoriniais kompetencijos ženklais, partneryste; todėl ragina valstybes nares sukurti geriausios patirties dalijimosi platformą, visų pirma naudojantis priemonėmis pagal programos LEADER koncepciją dėl kaimo plėtros programų;

6.

pabrėžia, kad glaudesnis vietos subjektų veiksmų koordinavimas galėtų padėti stiprinti kaimo ekonomiką, ypač pažeidžiamiausiuose regionuose, įskaitant kalnuotas vietoves, taip pat labiausiai nutolusiuose regionuose, pavyzdžiui, atokiausiuose regionuose; pažymi, kad geresnis organizavimas galėtų būti naudingas teritorijoms siekiant atskleisti visas jų išteklių (įskaitant nenustatytus išteklius) teikiamas galimybes ir tai būtų naudinga visiems subjektams, susijusiems tarpusavio priklausomybės ir solidarumo ryšiais (t. y., žemės ūkio, amatų ir meistrystės, turizmo, paveldo subjektai, taip pat gamintojų organizacijos, asociacijos ir prekybos rūmai bei pan.); pažymi, kad tokio strateginio subjektų koordinavimo tikslas yra surasti išteklių, integruojant sektoriui arba vienai pramonės šakai taikomą požiūrį ir darant daugiau, nei reikia daryti taikant tokį požiūrį, užuot raginus taikyti teritorinius požiūrius, ir taip užtikrinant naujas pajamas, gaunamas teritoriniu lygmeniu vykdant kiekvienos teritorijos specifiką atitinkančių ir papildančių prekių bei paslaugų rinkinių rinkodarą; šiuo atveju paaiškina, kad šiuo teritoriniu valdymu reikia tvirtai grįsti veiklos, kuria skatinamas žemės ūkio ir maisto produktų, atitinkančių egzistuojančių kokybės sistemų, pagristų intelektinės nuosavybės apsaugos principu, reikalavimus, kūrimas, vystymas ir gerinimas, taip pat skatinama teikti kokybiškas paslaugas (kurios oficialiai ES nepripažįstamos), o žemės ūkio maisto produktų ir paslaugų atstovai turėtų remti vieni kitus ir visi dalyviai turėtų būti solidarūs ir populiarinti savo gyvenamosios vietos prekes ir paslaugas;

7.

pažymi, kad nors teritoriniais kokybės ženklais siekiama paskatinti teritorijos vertės kūrimo procesą, kuriuo užtikrinama, kad produktai būtų gaminami ir paslaugos teikiamos remiantis tokiais aspektais, kaip tapatumas ir socialinė atsakomybė, ir kuris, kuriant bendrą sistemą ir sąveiką su esamomis žemės ūkio ir maisto produktų kokybės kilmės srityje ženklinimo sistemomis, papildytų šios rūšies ženklus ir apimtų visus produktus, prekes ir paslaugas tam tikroje teritorijoje, taip pat būtų taikomas įmonių, institucijų ir vietos subjektų toje teritorijoje naudojamam valdymo modeliui;

8.

pabrėžia, kad norint sugebėti konkuruoti būtina skatinti skirtingų regionų partnerystės ir sektorių partnerystės formas; pripažįsta, kad svarbų vaidmenį regioniniu, nacionaliniu ir Europos lygmenimis atlieka atstovų organizacijos, pavyzdžiui, asociacijos, kurios pasirūpina regioninių ženklų populiarinimu ir didesniu bei platesniu augančio regiono matomumu; ragina daugiau dėmesio skirti regioninių kokybės ženklų iniciatyvoms, kaip galimai bendrai Europos teritorinio bendradarbiavimo ir Europos finansavimo iniciatyvų temai ir kaip priemonei, kuri taptų ilgalaikį regionų konkurencingumo gyvybingumą skatinančia investicija;

9.

mano, kad regioniniai kokybės ženklai turi padėti išlaikyti Europos, kaip aukštos kokybės turizmo krypties, įvaizdį įvairiose regioninio turizmo srityse, pavyzdžiui, agrariniame turizme, kaimo turizme, ekologiniame turizme ir gastronominiame turizme, taip pat kalbant apie pramonės, istorijos, gamtos ir kultūros paveldą, įskaitant dviračių takus, kurie būtų sujungti su viešojo transporto linijomis; pabrėžia, kad šiuo metu nėra sukurto su tam tikra vietove susijusioms paslaugoms taikomo Europos ženklo, dėl kurio vartotojai galėtų atskirti kokybišką turizmo produktą; atsižvelgdamas į tai rekomenduoja padėti skatinti kokybę turizmo sektoriuje, ypač kaimo turizmo ir mažųjų įmonių sektoriuje; mano, kad toks ženklas gali padėti kurti alternatyvą tradiciniams sektoriams, pavyzdžiui, žemdirbystei ir gyvulininkystei; mano, kad visi su tam tikra vietove susiję kokybės ženklai turi atitikti specifikacijas, kuriomis užtikrinama kokybė, ir kad jie būtų kuriami atsižvelgiant į esamus ženklus (ir jais remiantis), pavyzdžiui, maisto produktų nuorodomis, vengiant juos painioti su ES kokybės ženklais pažymėtais žemės ūkio produktais;

10.

mano, kad tokios iniciatyvos, kaip Patraukliausių Europos turizmo vietovių (angl. EDEN) tinklas, skatina konkurencingumą, dėl mažų ir labai mažų įmonių potencialo padeda plėtoti tvarų aukštos kokybės turizmą regione ir padeda įtraukti vietos valdžios institucijas, kurti partnerystes ir užtikrinti dalyvių įvairovę kuriant regioninius kokybės ženklus; ragina Komisiją į susijusias priemones ir programas, tokias kaip EDEN, „Calypso“ ir pan., įtraukti su kaimo veikla susijusį įvairių formų turizmą; pažymi, kad siekiant skatinti kaimo turizmo veiklą būtinos tikslinės iniciatyvos ir programos;

11.

primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad būsimose kaimo plėtros programose būtų numatytos deramos priemonės ir pakankamai išteklių siekiant sudaryti palankesnes sąlygas geram valdymui ir tvarioms teritorinio valdymo formoms rengiant ir stiprinant bendra veikla pagrįstas priemones, t. y. bendradarbiavimo (taip pat tausios gamybos sistemų srityje), koordinavimo, mainų, tinklų, inovacijų, mokymo, gamintojų grupių, skatinimo, informavimo ir investavimo priemones, numatytas naujuose kaimo plėtros reglamentuose; ragina pagal programą LEADER+ dirbančias vietos veiklos grupes teikti pagalbą, kurios reikia siekiant kurti bendradarbiavimo tinklus, jungiančius vietos ir regionų gamintojus, paslaugų teikėjus ir tokias kultūros įstaigas, kaip universitetai, bibliotekos ir mokslinių tyrimų centrai, kad vienos teritorijos kultūrinius ir istorinius aspektus būtų galima sujungti į regioninius kokybės ženklus, galinčius išreikšti ilgalaikį ryšį tarp profesinio mokymo, mokslinių tyrimų ir gamybos ir taip paskatinti kurti ilgalaikes darbo vietas;

12.

pažymi, kad tokios programos turėtų apimti kelis sektorius, tačiau svarbiausias turėtų būti laikomas ūkininkavimas, ir kad šias programas turėtų vertinti už plėtros planus atsakingos vadovaujančiosios institucijos;

13.

ragina Komisiją remti valstybių narių pastangas pripažįstant ir skatinant naujas kaimo vietovių bendradarbiavimo formas, pagrįstas teritoriniais kompetencijos ženklai, naudojantis priemonėmis, numatytomis pagal BŽŪP reformą, pavyzdžiui, Sąjungos iniciatyva LEADER, techninės pagalbos ir tinklų kūrimo priemonėmis, Europos inovacijų partneryste, Europos kaimo plėtros tinklu, taip pat visomis kitomis priemonėmis ir būdais, kurių gali prireikti; šios naujos Europos teritorinio bendradarbiavimo formos pagrįstos objektyviu regioninės sąveikos vertinimu, atsižvelgiant į socialinę, ekonominę ir aplinkos plotmes, tvarumą, į regioninės tapatybės populiarinimo sistemą įtrauktų ekonomikos ir socialinės sferų subjektų (įskaitant ir turizmo sektoriaus subjektus) įvairovę, taip pat tam tikrų prekių ir paslaugų, kurias galima kurti kiekvienoje teritorijoje, rinkinį, siekiant sukurti ir išlaikyti pridėtinę vertę;

14.

mano, kad naudojant visas šias naujas teritorinio bendradarbiavimo formas valstybės narės turėtų turėti galimybių naudotis visomis kaimo plėtros priemonėmis, susijusiomis su maisto produktų kokybės užtikrinimo politika, visų pirma siekiant plėtoti pardavimą vietos rinkose ir trumpojo tiekimo grandinėse, didinti tvarumą ir plėsti gamybos metodų žinias, kartu laikantis visų ES taisyklių ir nedarant jokio poveikio esamoms Sąjungos kokybės užtikrinimo sistemoms, pavyzdžiui, saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN), saugomos geografinės nuorodos (SGN) ir garantuoto tradicinio gaminio (GTG) sistemoms, nekenkiant joms ar jų nesilpninant; mano, kad žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuje teritorinius kompetencijos ženklus reikėtų taikyti tik populiarinant SKVN, SGN ir GTG kokybės užtikrinimo sistemas tais atvejais, jei jų yra, arba remiant jų kūrimą tuomet, kai jos dar nesukurtos; ragina Komisiją, atsižvelgiant į tai, kad Europoje platinamos maisto produktams skirtos sudėtinės etiketės ir regioniniai kokybės ženklai, parengti ženklų su specifiniais regioniniais ypatumais aprašą, kad būtų galima išvengti bet kokio galimo neigiamo poveikio kokybės užtikrinimo sistemoms; pažymi, kad regioninio kokybės ženklo samprata turėtų būti aiškiai apibrėžta atsižvelgiant į teigiamą dabartinių kokybės ženklų (SKVN, AOC, SGN) naudojimo patirtį, ir kad būtų parengtos koordinuojamos strategijos, kurios padėtų išvengti dubliavimosi ir kartojimosi, laikantis bendro visuotinio požiūrio, grindžiamo ES lygmeniu nustatytina sistema;

15.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.