23.7.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 242/9

Pranešėja:

Béatrice OUIN

1.1.

Siekiant įgyvendinti strategiją „Europa 2020“ ir Europos trečiųjų šalių piliečių integracijos darbotvarkę, visų pirma suteikti galimybes moterims įsidarbinti ir integruoti imigrantus, nes Europai reikia migrantų nepaisant priešiškų pasisakymų, kurių mastas kelia susirūpinimą ir kurie prieštarauja ilgalaikiams Europoje gyvenančių tautų interesams, EESRK prašo Europos institucijų:

1.2.

Be priemonių, kurios turėtų būti taikomos visiems imigrantams – tiek vyrams, tiek moterims – EESRK ragina valstybes nares imtis šių veiksmų:

1.3.

Galiausiai EESRK ragina socialinius partnerius:

2.1.

Keletą pastarųjų dešimtmečių didėja moterų migrančių skaičius. Į Europą imigruojančios moterys prisijungia prie savo šeimų, kai kurios jų turi pabėgėlės arba prieglobsčio prašytojos statusą. Daugelis jų atvyksta norėdamos užsidirbti pragyvenimui, palieka šeimas savo šalyse ir tampa svarbiausiu šeimą išlaikančiu asmeniu.

2.2.

Jos atvyksta turėdamos leidimą gyventi ir jo neturėdamos, jos turi skirtingo lygio kvalifikaciją ar visai jos neturi. Vienos migruoja savo noru, kitos priverstos tai daryti, kai kurios jų yra prekybos žmonėmis aukos. Ši gyventojų grupė yra ir didelė, ir įvairi.

2.3.

Be to, visuomenė senėja, mažėja gimstamumas ir daugeliui sektorių reikia kvalifikuotos darbo jėgos, todėl Europai tenka įveikti didžiulius iššūkius darbo rinkoje.

2.4.

Šiuo požiūriu moterys migrantės yra kompetencijos ir kūrybiškumo šaltinis, kuriuo šiuo metu nepakankamai naudojamasi. Todėl būtina jas integruoti į darbo rinką. Integracija padeda visapusiškai pasinaudoti migracijos potencialu tiek moterų migrančių, tiek Europos Sąjungos požiūriu, nes stiprina integraciją apskritai ir padeda siekti ekonomikos augimo ir socialinės sanglaudos.

2.5.

EESRK jau yra parengęs keletą nuomonių imigracijos ir integracijos temomis ir pateikė daug rekomendacijų tiek vyrų, tiek moterų migracijos klausimais (4). Šioje nuomonėje sieksime nekartoti ankstesnių rekomendacijų.

2.6.

Tačiau Komitetas dar niekada nėra teikęs konkrečių pasiūlymų dėl moterų imigrančių integracijos. Kadangi niekur pasaulyje nėra pasiekta vyrų ir moterų lygybė ir esama tam tikrų tik moterų klausimams būdingų aspektų, kurių negalima vertinti laikantis bendro požiūrio, ši nuomonė bus skirta moterų migrančių integracijai į darbo rinką.

3.1.

Didinti dirbančių moterų, taip pat ir dirbančių migrantų skaičių yra vienas iš ES prioritetų, skelbiamų strategijoje „Europa 2020“, Europos trečiųjų šalių piliečių integracijos darbotvarkėje (5) ar Europos Vadovų Tarybos daugiametėse programose (6).

3.2.

Strategijoje „Europa 2020“ numatyta iki 2020 m. užimtumo lygį padidinti iki 75 %, todėl šiuo požiūriu geresnė moterų migrančių įtrauktis į darbo rinką yra labai svarbus aspektas. Europos semestras galėtų būti naudinga priemonė siekiant šio tikslo. Valstybės narės turėtų pateikti moterų migrančių integracijos priemones, o Komisija turėtų parengti konkrečias rekomendacijas šiuo klausimu.

3.3.

Būtina taip pat atsižvelgti į specifinius moterų migrančių padėties aspektus rengiant naują Moterų ir vyrų lygybės strategiją po 2015 m. Ši strategija turėtų padėti pagerinti moterų migrančių padėtį darbo rinkoje, įskaitant jų verslumo skatinimą.

3.4.

Europos Sąjungoje moterų migrančių padėtis labai skiriasi priklausomai nuo to, kaip taikoma Direktyva.

3.5.

ES mėlynąją kortelę turinti moteris (7) turi daugiau galimybių gauti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Mėlynosios kortelės turėtojo sutuoktinei automatiškai ir skubiai suteikiama teisė patekti į priimančios šalies darbo rinką.

3.6.

Tuo tarpu teisę į šeimos susijungimą turinčiai sutuoktinei (8) gali tekti laukti metus (tokį terminą gali taikyti valstybės narės), kol jai bus suteikta teisė įsidarbinti pagal darbo sutartį ar imtis savarankiškos veiklos. Priversta laukti moteris tampa priklausoma nuo savo sutuoktinio, atitolsta nuo darbo rinkos ir praranda dalį savo kompetencijos. Norint ištaisyti tokią padėtį Europos Komisija turi ne tik stebėti, kaip valstybėse narėse įgyvendinama Šeimos susijungimo direktyva, bet ir numatyti ją persvarstyti.

3.7.

Draudimas prieglobsčio prašytojams dirbti juos skatina ieškoti nedeklaruojamo darbo. Todėl reikėtų panaikinti teisines kliūtis, trukdančias jiems patekti į darbo rinką. Be to, suteikta darbo vieta turėtų tapti paskata legalizuoti asmens buvimą šalyje, kaip rodo pasiekti teigiami rezultatai valstybėse narėse, kuriose vyko masinis imigrantų legalizavimas.

3.8.

Todėl būtina suderinti Europos priemones, kad visi Europos teritorijoje teisėtai gyvenantys asmenys galėtų iškart patekti į darbo rinką, ir jiems suteikti asmens teisę į gyvenamąją vietą nepriklausomai nuo jo šeiminės padėties.

4.

4.1.1.

Darbo rinka nepalanki moterims tiek europietėms, tiek imigrantėms. Nors ES yra sukurta teisinė sistema, moterims vis dar sunkiau nei vyrams derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą, naudotis socialinėmis teisėmis, užimti aukštas pareigas ar dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

4.1.2.

Didelė moterų koncentracija būdinga keletui sektorių (9), pavyzdžiui, sveikatos, švietimo, viešojo administravimo, viešbučių ir maitinimo (kavinėse, restoranuose) paslaugų, paslaugų šeimai ir namų ūkiams ir pan. Dažniausiai jos dirba ne visą darbo dieną, su jomis sudaroma daugiau trumpalaikių terminuotų sutarčių. 2014 m. ES vidutinis moters atlyginimas vis dar išlieka 16,4 % mažesnis nei vidutinis vyrų atlyginimas (10), o pensijų skirtumas yra dar didesnis.

4.1.3.

Moterų migrančių padėtis dar blogesnė: jų užimtumo lygis yra žemesnis, palyginti su čiabuvių moterų užimtumo lygiu. Didžioji dalis moterų migrančių dirba kelete sektorių, joms siūlomos trumpalaikės sutartys ir darbas ne visą darbo dieną, mokamas mažas atlyginimas ir sudaromos blogos darbo sąlygos. Susirasti darbą joms taip pat gali trukdyti kultūrinės kliūtys šeimoje ir bendruomenėje. Be to, norinčios patekti į darbo rinką moterys migrantės gali būti diskriminuojamos.

4.2.1.

Atsižvelgiant į šią padėtį, būtina imtis pozityvių veiksmų. Juose visų pirma turi būti atsižvelgiama į moterų padėtį, jų kvalifikacijos lygį, priimančiosios šalies kalbos žinias ir į tai, ar jos yra pirmosios imigracijos kartos ar vėlesnių kartų atstovės.

4.2.2.

Kai kurios šeiminį ir profesinį gyvenimą padedančios derinti priemonės yra tokios pačios, kurios taikomos ir vietos moterims. Svarbiausia moterims migrantėms užtikrinti galimybę naudotis finansiniu ir geografiniu požiūriu prieinamomis kokybiškomis vaikų priežiūros paslaugomis, kadangi dažnai jos neturi šalia gyvenančių artimųjų, kurie galėtų joms padėti.

4.2.3.

Kiti konkretūs moterims migrantėms svarbūs veiksmai – tai kova su rasizmu, geresnės sąlygos gauti būstą, naudotis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, kova su priverstinėmis santuokomis, poligamija ir t. t. Galimybės naudotis žmogaus teisėms ir lyčių lygybe Europoje, noras pabėgti nuo smurto ir nelygybės yra priežastys, kurios paskatina moteris palikti savo šalį. Jos neturėtų susidurti su tomis pačiomis problemomis atvykusios į Europą, tačiau tokių sunkumų, taigi ir kliūčių gauti darbą, iškyla net ir antrosios ir kitų kartų imigrantams.

4.2.4.

Europos Sąjungoje pilietinė visuomenė, moterų imigrančių asociacijos ar universitetai vietos lygmeniu įgyvendina daug sėkmingų moterų integracijos į darbo rinką iniciatyvų. Šias iniciatyvas reikėtų remti ir skatinti skleisti gerąją patirtį nacionaliniu lygmeniu ir tarp valstybių narių.

4.3.1.

Siekiant turėti išsamesnę informaciją apie moterų imigrančių poreikius ir parengti juos atitinkančią politiką, būtina turėti geresnius nacionalinius ir europinius statistinius duomenis, sugrupuotus pagal lytis, tautybes ar kilmės šalis.

4.4.1.

Norint geriau supažindinti su priimančios šalies visuomene ir jos darbo rinka, reikia užtikrinti moterims migrantėms prieigą prie informacijos apie jų teises ir apie teikiamas paslaugas, šią informaciją parengti įvairiomis kalbomis bendradarbiaujant su pilietine visuomene ir migracijos tinklais, kurių indėlis turi būti pripažintas ir vertinamas.

4.5.1.

Priimančios šalies kalbos mokėjimas yra svarbiausias integracijos ir patekimo į darbo rinką veiksnys. Nepakankamas kalbos mokėjimas padidina moterų izoliaciją, trukdo joms geriau susipažinti su savo teisėmis, naudotis viešosiomis paslaugomis ir stabdo jų vaikų integraciją. Tenka pripažinti, kad daugelio imigrantų vaikų mokymosi rezultatai yra blogesni nei vietos vaikų.

4.5.2.

Viešosios valdžios institucijos turi sudaryti sąlygas moterims migrantėms lankyti kalbos kursus, kurie būtų prieinami kainos, vietos ir tvarkaraščio požiūriu (kad mokymąsi galėtų derinti su vaikų priežiūra namuose). Kalbos kursų turinys turėtų būti naudingas darbo paieškai ir bendraujant su viešosiomis tarnybomis.

4.6.1.

Moterų imigrančių kvalifikacija yra įvairi ir politikoje turi būti atsižvelgta į šią įvairovę. Kai kurios turi žemą išsilavinimo ir patirties lygį, kitos turi universitetinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją.

4.6.2.

Didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria šios moterys, – tai pasiekti, kad būtų pripažinta užsienyje įgyta kvalifikacija ir patirtis; tokia padėtis atrodo paradoksali atsižvelgiant į tai, kad Europoje daugelyje sričių trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Ilgai trunkantis diplomų pripažinimo procesas gali sumažinti moterų motyvaciją, dėl to prarandamos žinios ir gali lemti jų apsisprendimą sutikti imtis darbo, kuriam jų kvalifikacija yra per aukšta. Darbo neturinčios moterys migrantės ar dirbančios jų kvalifikacijos neatitinkantį darbą yra neišnaudoti ištekliai ir žmogiškojo kapitalo švaistymas.

4.6.3.

Turėtų būti sukurtos tarnybos, kurios pripažintų kilmės šalyje įgytą kvalifikaciją. Sudarant kolektyvines sutartis socialiniai partneriai taip pat turi atlikti svarbų vaidmenį siekiant palengvinti kvalifikacijos pripažinimo procesą.

4.6.4.

Kai kuriuose sektoriuose – valymo paslaugų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūros, viešbučių, kavinių ir restoranų, žemės ūkio ar socialinės ekonomikos – gali būti daug galimybių žemesnės kvalifikacijos moterims migrantėms, kurios galėtų būti samdomos darbuotojos arba pradėti savo verslą. Vis dėlto reikia siekti šių sektorių profesionalumo ir geresnio jų vertinimo, mokyti moteris su minėtais sektoriais susijusių profesijų ir pripažinti svarbų juose dirbančių moterų indėlį siekiant, kad darbas šiuose sektoriuose būtų naudingas ir vietinėms moterims, ir migrantėms.

4.6.5.

Darbas šiuose sektoriuose gali būti laikinas, todėl labai svarbu sudaryti juose dirbančioms moterims sąlygas mokytis, kad jos galėtų siekti karjeros ar persikvalifikuoti.

4.6.6.1.

Ne visos moterys migrantės dirba šeimos ūkiuose, tačiau būtent šiame sektoriuje jos pirmiausia ieško darbo, nes, viena vertus, yra didelė tokių darbuotojų paklausa, antra vertus, galima dirbti nedeklaruojamą darbą.

4.6.6.2.

Tokios moterys atsiduria padėtyje be išeities: jos gali dirbti tik nedeklaruojamą darbą ir neturi socialinių garantijų. Migrantės moterys negali būti nei legalizuotos, nei gauti leidimą gyventi, nes negali įrodyti, kad turi darbą. Tokiu atveju, kai joms tenka vienoms susidurti su darbdaviais ar gyventi pas savo darbdavį, jos tampa labai pažeidžiamos.

4.6.6.3.

Keletas Europos valstybių ėmėsi priemonių nedeklaruojamam darbui legalizuoti (pvz., Švedijoje taikomos mokesčių lengvatos, paslaugų čekiai: titre service Belgijoje ir chèque emploi service Prancūzijoje ir kitos priemonės), kuriomis palengvinama darbuotojų registracijos tvarka darbdaviams ir sudaromos sąlygos darbuotojams naudotis socialinėmis teisėmis ir įrodyti, kad turi darbą, tai savo ruožtu atveria galimybę gauti leidimą gyventi šalyje.

4.6.6.4.

Valstybės narės turėtų ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 189 (11), pagal kurią namų ūkiuose dirbantiems darbuotojams turi būti suteiktos tokios pačios teisės, kuriomis naudojasi kiti darbuotojai, ir suformuoti šį sektorių, kaip rekomenduoja EESRK savo nuomonėje „Paslaugų šeimai vystymas siekiant didinti užimtumo lygį ir skatinti lyčių lygybę darbe“ (12).

4.7.1.

Tyrimai rodo, kad imigrantai yra novatoriškesni ir verslesni nei vietos gyventojai. Daugelyje šalių jie tampa nepriklausomais verslininkais arba įsteigia naujas įmones, kuriose dažniausiai įdarbina kitus imigrantus. Komitetas parengė atskirą nuomonę šiuo klausimu „Verslininkų migrantų indėlis į ES ekonomiką“ (13).

4.7.2.

Kad galėtų sėkmingiau plėtoti savo verslą, šiems verslininkams būtina parama, kad galėtų gauti finansavimą, mokytis rengti verslo planus, supažindinti su priimančios šalies ekonominėmis sąlygomis. Reikėtų sukurti specialias priemones moterims verslininkėms ir ypatingą dėmesį skirti socialiniam verslumui.

4.7.3.

Moteris imigrantes turėtų remti kiti didesnę patirtį turintys verslininkai ir teikti pagalbą moterų migrančių verslininkių tinklams. Moterims imigrantėms taip pat turėtų būti sudarytos galimybės mokytis verslumo ir organizuoti mokymus glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir organizuota pilietine visuomene.

4.8.1.

Nors yra vis daugiau moterų, dažnai kvalifikuotų, kurios imigruoja savarankiškai, socialinis moters imigrantės, kaip tam tikros kultūros aukos ir mažai teisių turinčios moters, įvaizdis keičiasi labai lėtai. Todėl būtina formuoti teigiamesnį moterų migrančių įvaizdį, kuris taptų sektinu pavyzdžiu imigrantų bendruomenėse. Tai pasiekti galėtų padėti informavimo kampanijos.

4.9.1.

Integracija veiksminga gali būti tik palaikant partnerystę su pačiais įvairiausiais suinteresuotaisiais subjektais, pvz., Europos institucijomis, valstybėmis narėmis ir nacionaliniais, regionų ir vietos dalyviais.

4.9.2.

Organizuota pilietinė visuomenė, visų pirma moterų migrančių asociacijos, turi dalyvauti visuose moterų migrančių integracijos į darbo rinką politikos etapuose. Šių suinteresuotųjų šalių dalyvavimas gali būti labai naudingas, kadangi jos gerai žino tikrąją moterų imigrančių padėtį. Tai padės išugdyti bendros atsakomybės jausmą, kuris prisidės prie to, kad būtų pritarta politikai ir ji būtų įgyvendinta.

5.1.

Dalyvavimas darbo rinkoje yra viena veiksmingiausių praktinių priemonių integruotis į visuomenę. Moterims imigrantėms būtina parama ir pagalba jų integracijos procese. Jos turi būti informuojamos apie jų teises ir pareigas priimančioje visuomenėje, taip pat joms turi būti suteiktos galimybės naudotis asmens teisėmis ir mokytis, panaudoti savo kompetenciją, taip pat reikia pripažinti jų indėlį į Europos ekonomiką ir visuomenės gyvenimą.