12.9.2014

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 311/31

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuomonė dėl Priverčiamojo darbo šalinimo Europoje ir pasaulyje. ES vaidmuo. EESRK indėlis į 2014 m. TDO konferenciją (nuomonė savo iniciatyva)

2014/C 311/05

Pranešėja Béatrice Ouin

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2013 m. gruodžio 11 d. plenarinėje sesijoje nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Priverčiamojo darbo šalinimo Europoje ir pasaulyje. ES vaidmuo. EESRK indėlis į 2014 m. TDO konferenciją.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2014 m. balandžio 10 d. priėmė savo nuomonę.

489-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2014 m. balandžio 29–30 d. (2014 m. balandžio 30 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 167 nariams balsavus už, nė vienam – prieš ir 1 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

Civilizuotoje visuomenėje neturėtų būti prekiaujama žmonėmis. Tačiau šis reiškinys plinta ir priverčiamasis darbas tapo neatsiejamas nuo kai kurių darbo rinkos segmentų bei didele organizuoto nusikalstamumo rinka. 2014 m. birželio mėn. vyksiančios 103-iosios tarptautinės darbo konferencijos darbotvarkėje numatyta diskusija dėl kovos su priverčiamuoju darbu stiprinimo. Nuo pirmųjų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų šia tema priėmimo – 1929 m. Konvencija Nr. 29 ir 1957 m. Konvencija Nr. 105 – priverčiamojo darbo pobūdis pasikeitė. Praeityje priverčiamasis darbas buvo pripažįstamas valstybės lygmeniu, tačiau šiandien šis reiškinys labiausiai paplitęs privačiosios ekonomikos sektoriuose ir jo atvejų daugėja dėl globalizacijos, migracijos, neoficialios ekonomikos ir dėl tarptautinės nusikalstamumų tinklų veiklos. Europos Sąjunga priėmė direktyvą dėl kovos su prekyba žmonėmis, į kuria įtrauktas ir priverčiamojo darbo klausimas (1). Šių metų birželio mėn. TDO priklausančios valstybės ir jos socialiniai partneriai turėtų priimti naują tarptautinę priemonę. Šiomis aplinkybėmis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nori pateikti keletą pasiūlymų, parengtų remiantis tiek Europoje, tiek už jos ribų sukaupta patirtimi, visų pirma pabrėžti vaidmenį, kurį atlieka ir galėtų dar geriau atlikti pilietinė visuomenė praktiškai įgyvendinant pagrindines teises. Darbo rinkos observatorijai bus pavesta stebėti, kaip taikoma direktyva dėl kovos su prekyba žmonėmis ir TDO priimti dokumentai dėl kovos su priverčiamuoju darbu.

1.1	Rekomendacijos

1.2	Europos Sąjungai: laikytis bendros pozicijos su TDO siekiant, kad Europos Sąjungos direktyvos dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos bei Prekybos žmonėmis panaikinimo ES strategijos (2012 m.) (2) tikslai būtų įtraukti į tarptautinę darbo teisę.

1.3

Valstybėms narėms:

—

kitoje Tarptautinėje darbo konferencijoje priimti Konvencijos Nr. 29 papildomą protokolą ir jį papildyti rekomendacija, kuriais būtų įtrauktos nuostatos dėl prekybos žmonėmis išnaudojimo darbui tikslais, ištaisytos spragos prevencijos, aukų apsaugos, kompensacijos aukoms ir sankcijų prekiautojais žmonėmis srityse ir tarptautinę teisę papildyti Europos teisės aktuose apibrėžtomis atitinkamomis nuostatomis;

—	ratifikuoti Konvenciją Nr. 189 dėl deramo darbo namų ūkio darbuotojams;

—	stiprinti darbo inspekcijų priemones ir šių inspekcijų bendradarbiavimą Europos lygmeniu;

—	suderinti politikos priemones, kuriomis sprendžiamos prekybos žmonėmis ir imigracijos problemos, ir užtikrinti veiksmingą Direktyvos 2011/36 dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos įgyvendinimą (3);

—	šalinti šio reiškinio priežastis naikinant skurdą, mažinant aukų pažeidžiamumą ir informuojant visuomenę.

1.4

Įmonėms – darbdaviams ir investuotojams:

—	užtikrinti, kad Europos ir trečiųjų šalių tiekimo grandinėse nebūtų naudojamasi priverčiamuoju darbu ir būtų gerbiamos žmogaus teisės, laikomasi EBPO rekomendacijų daugiašalėms įmonėms ir TDO trišalės deklaracijos dėl tarptautinio verslo įmonių ir socialinės politikos principų;

—	tęsti darbą ir dalyvauti įmonių kovos su prekyba žmonėmis koalicijoje, kurią artimiausiu metu įsteigs Europos Komisija.

1.5

Profesinių sąjungų organizacijoms:

savo narius mokyti bendrauti su aukomis ir padėti joms imtis veiksmų, visų pirma sektoriuose, kuriuose ypač būdingas šis reiškinys: žemės ūkis, statybos, maitinimo įstaigos ir viešbučiai arba darbas namų ūkiuose. Bendradarbiauti su NVO, teikiančiomis pagalbą nelegaliems migrantams, kurie turėtų būti laikomi aukomis, o ne nusikaltėliais.

1.6

Asociacijoms:

vartotojų asociacijos privalo skirti dėmesį produktų kilmei ir reikalauti užtikrinti skaidrumą visoje gamybos grandinėje.

Nelegaliems migrantams pagalbą teikiančios asociacijos, besirūpinančios namų ūkiuose dirbančiais darbuotojais ar siekiančios prostitucijos panaikinimo turi būti pripažintos partnerėmis ir išklausytos sprendžiant priverčiamojo darbo problemą.

2. Bendrosios pastabos

2.1 Priverčiamasis darbas, kas tai?

177 šalių ratifikuotos TDO Konvencijos Nr. 29 2 straipsnyje priverčiamasis darbas apibrėžiamas kaip „bet koks darbas ar tarnyba, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia.“ Ši apibrėžtis apima kalinių darbą priverstinių darbų stovyklose, darbą kaip atlygį už skolas, prekybą žmonėmis priverčiamojo darbo tikslais (pvz., dirbantieji, kuriems nemokamas atlyginimas, konfiskuoti asmens dokumentai ir t. t.). Sudėtinga nurodyti išnaudojimo darbui ir priverčiamojo darbo skirtumus. Pagal Tarptautinio darbo biuro apibrėžtį, priverčiamasis darbas – tai ilgas ir varginantis, labai sunkiomis sąlygomis ir už labai mažą atlygį ar be atlygio, prieš asmens valią atliekamas bei prievarta ir grasinimais bausmėmis išreikalautas darbas. Grasinimas gali būti fizinis (pvz., sumušimas, kankinimas, seksualinis išnaudojimas) arba psichologinis (pvz. skolos didinimas, asmens dokumentų atėmimas, grasinimas pranešimu imigracijos tarnyboms ar grasinimas susidoroti su šeimos nariais) smurtas (4). Praeityje vergus rakinusias grandines šiandien pakeitė baimė ir ekonominė prievarta.

Priverčiamasis darbas nurodomas kaip viena iš išnaudojimo formų ir Direktyvoje 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis.

2.2 Kur susiduriama su priverčiamuoju darbu?

Priverčiamasis darbas labiausiai paplitęs namų ūkiuose, žemės ūkyje, statybose, gamybos sektoriuose (tekstilės, žaislų gamyba) ir pan. Priverčiamasis darbas yra nelegali veikla ir iš esmės susijusi su privačiuoju sektoriumi, tačiau oficialioje ekonomikoje tokio darbo atvejų pasitaiko, kai naudojamasi subrangovų ir įdarbinimo agentūrų paslaugomis. Priverčiamojo darbo atvejų esama ir privačių įmonių grupių, įskaitant ir labai didelių, tiekimo grandinėse. Tokie priverčiamojo darbo atvejai dažniausiai pasitaiko ne Europos Sąjungos šalyse, daugiausiai – Azijos ir Ramiojo vandenyno regione (56 proc.). Vidurio ir Pietų Europa ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys – tai regionai, kuriuose priverčiamojo darbo koncentracija yra didžiausia pasaulyje (4,2/1 000 gyventojų). Trylika iš devyniolikos šio regiono valstybių yra ES pasienyje. Tačiau priešingai, nei priimta manyti, priverčiamasis darbas neaplenkia nei Europos Sąjungos, nei pramonės šalių (7 proc.) (5). Namų ūkiuose dirbančių moterų ir žemės ūkyje dirbančių darbuotojų priverčiamojo darbo atvejų nustatyta visose Europos Sąjungos šalyse. Ir suaugusieji, ir vaikai verčiami užsiimti neteisėta ar neoficialia ekonomine veikla, įskaitant elgetavimą. Šiuos skaičius reikėtų palyginti su korupcijos duomenimis Europos Sąjungoje, kadangi tai vienas iš veiksnių, apsunkinančių kovą su priverčiamuoju darbu.

2.3 Kas tampa priverčiamojo darbo aukomis?

Ne visi priverčiamąjį darbą dirbantys asmenys yra nelegalūs migrantai, tačiau akivaizdu, kad šie žmonės yra labiausiai pažeidžiami ir dauguma jų tampa šio darbo aukomis. Į šį uždarą ratą patekusios aukos nedrįsta pasiskųsti, jos bijo, kad bus išsiųstos atgal į savo kilmės šalis. Dažnai prekiautojai žmonėmis taip pat yra nelegalūs migrantai, išnaudojantys savo tėvynainius. Priverčiamojo darbo aukomis dažniausiai tampa etninėms ar rasinėms mažumoms priklausantys asmenys, migrantai, skurstantys asmenys, įskaitant šioms kategorijoms priklausančius moteris ir vaikus. Seksualinio išnaudojimo aukomis dažniausiai tampa moterys, tačiau moterys išnaudojamos darbui ir namų ūkiuose, kuriuose jos yra izoliuojamos. Aukomis dažnai tampa pažeidžiami asmenys, kurie nėra profesinių sąjungų nariai, negali patys apsiginti ir apsisaugoti. Auganti neoficiali ekonomika atveria galimybių prekiautojams žmonėmis. Darbo inspekcijos ir teisėsaugos tarnybos yra silpnos, todėl nepajėgios kovoti su šiuo reiškiniu.

Dėl nuo 2008 m. Europoje besitęsiančios ekonomikos krizės darbuotojai priversti palikti savo šalį ir ieškoti darbo turtingesnėse šalyse. Šiuo metu jų kilmės šalyse jaučiamas tokios kvalifikacijos darbuotojų trūkumas, todėl kai kurios šalys kviečia iš dar tolimesnių kraštų atvykti savo ruožtu geresnių gyvenimo sąlygų ieškančius migrantus. Pastarieji, neturėdami dokumentų, dirbdami neužtikrintą darbą, būdami be socialinės apsaugos ir negalėdami grįžti į savo šalį, susiduria su sunkumais, kurių net neįsivaizdavo. Dėl tokios padėtis kenčia daug šeimų, tačiau ji tampa labai palanki prekiautojams žmonėmis.

2.4 Priverčiamojo darbo statistika

—

Remiantis neseniai, 2012 m. pateiktais TDO duomenimis, priverčiamojo darbo aukų skaičius pasaulyje siekia 21 mln., iš kurių 58 proc. – moterų ir mergaičių. Ketvirtis aukų yra vaikai iki 18 metų amžiaus. Apie 19 mln. asmenų yra išnaudojami privačių asmenų arba privačių įmonių, daugiau kaip 2 mln. – valstybės arba maištininkų grupuočių. 4,5 mln. asmenų, išnaudojamų privačių asmenų ar įmonių, patiria ir seksualinę prievartą. Remiantis tais pačiais TDO duomenimis, priverčiamojo darbo aukos vidutiniškai verčiamos dirbti 18 mėn.

Priešingai, nei įsivaizduojama, Eurostato 2013 m. duomenys apie prekybą žmonėmis Europoje rodo, kad didžioji dalis valstybėse narėse nustatytų aukų yra ES piliečiai – 2008–2010 m. jie sudarė 61 proc. Be to, didžioji dalis baudžiamojon atsakomybėn patrauktų prekiautojų žmonėmis turėjo ES pilietybę (2008 m. – 67 proc., 2010 m. – 76 proc.) (6). Tačiau 2008–2010 m. nustatytų ar tariamų aukų iš ne ES šalių skaičius išaugo tris kartus, nuo 12 proc. iki 37 proc., ir tai patvirtina, kad migracija iš trečiųjų šalių ir toliau išlieka vienu iš pažeidžiamumo veiksnių. Didžiausi nustatytų ar tariamų prekybos žmonėmis aukų skaičiai 2010 m. nurodyti Italijoje (2 381), Ispanijoje (1 605), Rumunijoje (1 154) ir Nyderlanduose (993), mažiausi – Vengrijoje (10), Portugalijoje (8), Maltoje (4) ir Lietuvoje (3) (7). Nurodyta, kad ES valstybėse narėse iš viso yra 8 80 000 priverčiamąjį darbą dirbančių asmenų, iš kurių 2 70 000 (30 proc.) yra priverstinio seksualinio išnaudojimo aukos, o 6 10 000 (70 proc.) – priverčiamojo darbo aukos (8).

2.5 Kaip organizuojama prekyba žmonėmis?

Prekyba žmonėmis ir priverčiamasis darbas yra labai susiję ir ši sąsaja pripažįstama dokumentuose (nors ne visos priverčiamojo darbo aukos yra ir prekybos žmonėmis aukos). Skurdas ir (arba) ginkluoti konfliktai, skirtingas išsivystymo lygis geografiškai artimuose regionuose skatina emigraciją. Prekiautojų žmonėmis naudojami metodai – tai apgavystės, grasinimai ir skolų nustatymas. Šios prekybos aukos dažnai užverbuojamos, vežamos ar laikomos naudojant jėgą, prievartą ar klastą. Skolų nustatymas ir manipuliavimas jomis yra vienas būdų pradėti kontroliuoti asmenį ir šią kontrolę išlaikyti. Dažni atvejai, kai migruoti nusprendę darbuotojai pasiskolina dideles sumas pinigų, kad galėtų sumokėti prekiautojams žmonėmis už vežimo organizavimą, aprūpinimą kelionės dokumentais ir darbo suradimą. Emigrantas skolinasi iš draugų ir giminaičių tikėdamas, kad vėliau turės galimybę paremti šeimą ir užtikrinti jos ateitį. Mintis grįžti į namus be galimybės grąžinti skolas yra nesuvokiama daugeliui darbuotojų migrantų, net ir tada, kai jie supranta, kad pažadėto darbo nėra ir kad neapibrėžtą laiką teks dirbti priverstinai. Pinigų sumos, kurias jie turi sumokėti už pasus ir transportą, vėliau už būstą ir maistą, yra labai didelės. Daugelyje šalių nelegalūs darbuotojai migrantai neturi teisės kreiptis į teismą (9).

2.6 Priverčiamojo darbo pasekmės

Priverčiamuoju darbu ne tik pažeidžiamos žmogaus teisės, dėl jo nukenčia įmonės ir darbuotojai. Su teisėtą veiklą vykdančioms įmonėms nesąžiningai konkuruoja įmonės, kurios naudojasi priverčiamuoju darbu sukurtais produktais; priverčiamasis darbas turi neigiamo poveikio darbuotojų atlyginimams ir darbo sąlygoms, taip pat socialinio solidarumo finansavimui.

2.7 Kam naudingas priverčiamasis darbas?

Prekyba žmonėmis yra labai pelninga: priverčiamąjį darbą finansuojantys ar žmones išnaudojantys darbui asmenys gauna didžiules neteisėtas pajamas. 2005 m. metinės iš priverčiamojo darbo gautos pajamos pasaulio mastu siekė 44,3 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 31,6 mlrd. gauta iš prekybos žmonėmis. Iš šios sumos 15,5 mlrd. JAV dolerių, t. y. 49 proc. – išsivysčiusios pramonės šalyse, įskaitant Europos Sąjungą (10). Iš prekybos žmonėmis, kaip ir iš prekybos ginklais ir narkotikais, pelnosi nusikaltėlių tinklai.

3. Konkrečios pastabos

3.1 Kovos su priverčiamuoju darbu priemonės

Nebūti verčiamam dirbti yra viena iš JT, TDO, EBPO ir ES įtvirtintų pagrindinių darbo teisių papildančių kitas teises: asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvė, minimalus įdarbinimo amžius (draudžiamas vaikų darbas), nediskriminavimas darbe ir profesinės veiklos srityje (ES pagrindinių teisių chartijos 5 straipsnis, Europos žmogaus teisių konvencijos 4 straipsnis). Be minėtų TDO konvencijų Nr. 29 ir Nr. 105, tam tikri veiksmai užtikrinami ir kitomis konvencijomis: dėl deramo darbo namų ūkio darbuotojams (Nr. 189), dėl darbo inspekcijos (Nr. 81 ir 129), dėl darbuotojų migrantų (Nr. 97 ir 143), dėl privačių įdarbinimo agentūrų (Nr. 181).

Pagrindinė teisė yra visuotinė teisė ir turi būti taikoma net ir valstybėse, kurios neratifikavo pagrindinių konvencijų, sudarytų remiantis TDO pagrindinių darbo teisių ir principų deklaracija bei tolesnėmis priemonėmis. Pagal JT verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus daugiašalės įmonės, neatsižvelgiant į valstybės atliekamą vaidmenį šalyse, kuriose jos įsteigtos, atsako už pagarbą žmogaus teisėms (11).

Priverčiamasis darbas yra viena iš Direktyvoje 2011/36/ES nurodytų išnaudojimo formų. Direktyvoje visos išnaudojimo formos yra laikomos nusikalstama veika, joje taip pat suderinamos sankcijos, taikomos išnaudotojams ir priverčiamuoju darbu besinaudojančioms įmonėms. Šiame teisės akte taip pat pateikiamos nuostatos dėl prevencijos, aukų apsaugos ir kompensacijų joms.

Vis dėlto, nepaisant įtvirtintų teisių ir gausių tarptautinių dokumentų, priverčiamasis darbas neišnyksta. Nusikaltėlių tinklai nepaiso sienų ir naudojasi įvairių sistemų trūkumais.

TDO konvencijos turi būti papildytos atsižvelgiant į dabartines priverčiamojo darbo formas. Galiojančiose konvencijose nėra nuorodų dėl prekybos žmonėmis, nei dėl šio reiškinio prevencijos, aukų apsaugos ir kompensacijų joms.

3.2 Priemonių spragos

Esama didelio atotrūkio tarp galių (pagrindinės teisės), didelio skaičiaus standartų, taisyklių (JT), konvencijų (TDO) ar rekomendacijų (EBPO rekomendacijos daugiašalėms įmonėms (12), ISO 26000 (13), TDO trišalė deklaracija dėl tarptautinio verslo įmonių ir socialinės politikos principų (14), nefinansinis pareiškimas) ir jų taikymo. Dažnai pasitaiko, kad sukurtiems kovos planams neskiriamas biudžetas, nevykdoma jų stebėsena ir vertinimas. Priemonės nepakankamai suderintos: dažnai imigracijos, sienų kontrolės politika ir žmogaus teisių apsaugos politika prieštarauja viena kitai, o į bendradarbiavimo politiką, kuri galėtų tapti svarbiu kovos su prekyba žmonėmis veiksniu, šis aspektas net neįtrauktas.

Dokumentų gausa neužtikrina veiksmingumo. Šiuo metu greta tarptautinių institucijų dokumentų papildomai siūlomos neoficialios priemonės: elgesio kodeksai, sertifikavimas, ženklai ir pan. Europoje yra 240 ženklų, dauguma šių priemonių yra savarankiškai sukurtos pačių subjektų ir neatliktas joks jų patikrinimas. Kai kurios daugiašalės įmonės, pavyzdžiui, savo elgesio kodeksuose įsipareigoja gerbti vietos teisę visose srityse, tačiau tai abejoti verčiantis teiginys, jei kalbama apie šalį, kurioje moterys diskriminuojamos ir negerbiamos profesinių sąjungų laisvės! Kai kurie elgesio kodeksai sukuriami vartotojams ir investuotojams nuraminti, tačiau nenumatoma vykdyti jokios kontrolės ar patikrinimo ir iš esmės nesprendžiama priverčiamojo darbo, kuris leidžia sumažinti sąnaudas ir pasipelnyti, problema.

3.3 Imtis veiksmų priverčiamojo darbo problemai ES ir kitose šalyse spręsti

3.3.1

Pašalinti dabartinių priemonių trūkumus. Tarptautinėje darbo organizacijoje Europos valstybės turėtų laikytis vieningos pozicijos priimant TDO konvencijos Nr. 29 papildomą protokolą ir rekomendaciją dėl priverčiamojo darbo prevencijos ir kontrolės sustiprinimo, aukų apsaugos ir kompensacijų joms.

Europos Sąjungoje

—

Europos Sąjunga priėmė direktyvą dėl kovos su prekyba žmonėmis (2011/36/ES) ir prekybos žmonėmis panaikinimo strategiją (EESRK nuomonė SOC/467). Europos Sąjungos strategijoje dėl kovos su prekyba žmonėmis numatyta konkreti priemonė, susijusi su dar mažai tirtu išnaudojimo darbui klausimu, ir siūlomi veiksmai, kurių turėtų imtis darbo inspektoriai ir kompetentingos institucijos, taip pat Europos Komisija. Šie tekstai priimti neseniai, todėl dar nepasiekta visų lauktų rezultatų. Be to, dėl ekonomikos krizės skiriama mažiau lėšų teisėsaugos tarnyboms ir darbo inspekcijoms, išaugo neoficialios ekonomikos mastas, skurdas ir nepriteklius, o šie veiksniai palankūs priverčiamajam darbui formuotis. Prevencija – tai visų pirma komunikacija, švietimas ir informavimas, tačiau kartu ir kovos su neoficialia ekonomika ir skurdu priemonės, kuriomis ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiausiems asmenims, pavyzdžiui, priimančios šalies kalbos nemokantiems migrantams.

—

Darbo inspekcijoms būtinos pakankamos lėšos kontrolei, taip pat reikėtų sustiprinti bendradarbiavimą Europoje ir šiuo tikslu įsteigti už tarpvalstybinius klausimus atsakingą agentūrą, išplėsti darbo inspekcijų bendradarbiavimo platformos įgaliojimus į juos įtraukiant priverčiamojo darbo sritį, koordinuoti kitų kompetentingų institucijų (pvz., mokesčių administracijų) veiksmus, kuriais sprendžiama nedeklaruojamo darbo problema.

—	Darbo inspektoriams, socialiniams darbuotojams, profesinių sąjungų atstovams reikalingi rodikliai (pvz., ar darbuotojas turi pasą, teisę laisvai judėti, ar gauna darbo užmokestį ir pan.), kad jie galėtų nustatyti priverčiamojo darbo atvejus ir kreiptis į teisėsaugos tarnybas (15).

—

Darbuotojus atrenkančios ir kitose Sąjungos valstybėse ar dar kitose šalyse juos įdarbinančios (tokiuose sektoriuose, kaip statybos, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, valymo paslaugos ir t. t.) agentūros turi būti kontroliuojamos ir stebimos, kad būtų išvengta nesąžiningos veiklos. Europos kovos su prekyba žmonėmis strategijoje numatyta, kad Europos Komisija bendradarbiaus su Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondu (Eurofound) ir prekybos žmonėmis prevencijos tikslais sukurs valdžios institucijoms skirtą atrankos ir darbinimo agentūrų ir laikinojo įdarbinimo agentūrų priežiūros gerosios praktikos vadovą. Į šį vadovą turėtų būti įtrauktos licencijų sistemos ir nuostatos dėl minėtų agentūrų įsipareigojimų vykdymo.

—

Aukoms turi būti užtikrinta apsauga, gerbiamos ir grąžinamos jų teisės (pvz., atgaline data sumokėtas atlyginimas, socialinės apsaugos išmokos), taip pat atlyginta patirta žala. Priverčiamojo darbo aukos neturi būti patrauktos baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėtos imigracijos, suklastotų asmens dokumentų ar dėl pažeidimų, kuriuos jos padarė panaudojant prievartą (16). Atsakyti turi prekiautojai žmonėmis ir nusikaltėliai. Iš prekiautojų žmonėmis konfiskuotas turtas turėtų būti panaudojamas atlyginti žalą aukoms.

—

Aukoms turi būti sudaryta galimybė kreiptis į teismą, todėl joms turi būti suteiktas leidimas likti atitinkamos šalies teritorijoje kol vyksta teismo procesas, net ir tuo atveju, jei asmuo į Europos Sąjungą atvykto nelegaliai. Leidimas gyventi neturėtų būti suteikiamas atsižvelgiant į tai, ar aukos nori bendradarbiauti su teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūromis, kadangi didelė jų dalis būna išgyvenę didelį sukrėtimą po labai neigiamos patirties su teisėsauga. Nukentėję asmenys gali bijoti duoti parodymus prieš savo išnaudotojus baimindamiesi, kad bus bandoma susidoroti su jų kilmės šalyje likusiais šeimos nariais. Direktyvoje 2011/36/ES nustatyti įpareigojimai valstybėms narėms suteikti pagalbą ir apsaugą prekybos žmonėmis aukoms. Šios priemonės turi būti kuo veiksmingiau įgyvendinamos, kad aukoms, ypač patiems pažeidžiamiausiems asmenims, būtų suteikta tinkama apsauga.

3.3.2

Vykstant globalizacijos procesams, už Europos Sąjungos ribų pradėjo veikti nauji subjektai, NVO ir daugiašalės struktūros, jiems turi būti skiriamas didesnis dėmesys. TDO konvencijų nuostatos nepakankamai aiškiai atsispindi PPO taisyklėse. TDO stebėtojas turėtų dalyvauti PPO darbuose. Taip pat reikėtų stiprinti TDO priežiūros tarnybų išvadų ir rekomendacijų dėl jai priklausančių valstybių narių įstatymų ir praktikos įgyvendinimą. Dažnai šių rekomendacijų nepaisoma, nes pritrūksta politinės valios ir (arba) finansinių išteklių bei administracinių gebėjimų jas tinkamai įgyvendinti.

3.3.3

Europos Sąjunga rengia direktyvą dėl įmonių socialinės atsakomybės (17), kurioje bus nustatytas reikalavimas daugiau nei 500 darbuotojų turinčioms įmonėms į savo veiklos ataskaitą įtraukti nefinansinį pareiškimą dėl įmonės veiklos, susijusios su aplinkos, socialiniais ir darbuotojų klausimais, įskaitant pagarbą žmogaus teisėms ir pastangas kovoti su korupcija, poveikio. Ši direktyva suderinta su TDO taisyklėmis (EESRK nuomonė INT/698).

3.3.4

Vystymosi ir išorės pagalbos politika galėtų tapti lemiamu veiksniu, jei pagalba būtų skiriama atsižvelgiant į tai, ar valstybė ir kiti subjektai, visų pirma pagalbą gaunančios šalies išteklius naudojančios daugiašalės įmonės, gerbia pagrindines žmogaus teisės. Be to, į paramos vystymuisi sritį turėtų būti įtraukti projektai, kuriais siekiama stiprinti administracinius gebėjimus, įskaitant atitinkamą darbo inspektorių ir socialinių partnerių mokymą apie TDO konvencijų įgyvendinimą. Užtikrinant geresnį žmogaus teisių įgyvendinimą, reikėtų siekti, kad prekybos ir vystymosi politika savo veiksmais viena kitą stiprintų. TDO konvencijų dėl priverčiamojo darbo (Nr. 29 ir 105) ir kitų svarbių TDO konvencijų ratifikavimas ir veiksmingas įgyvendinimas turėtų būti įtrauktas į ES ir trečiųjų šalių prekybos, bendradarbiavimo ir asociacijos susitarimus, taip pat užtikrinama nuolatinė jų įgyvendinimo stebėsena. Pilietinės visuomenės organizacijų atitinkamos stebėsenos struktūros turėtų dalyvauti įgyvendinant prekybos susitarimus ir jų skyrių dėl prekybos ir tvaraus vystymosi.

3.3.5

Remtis pilietine visuomene

3.3.5.1

EBPO rekomendacijose daugiašalėms įmonėms (18) siūloma stiprinti įmonių vaidmenį užtikrinant ir skatinant žmogaus teises. John Ruggie (JT) savo ataskaitoje (19) su tokiu pasiūlymu kreipėsi į vyriausybes, įmones, pilietinę visuomenę ir investuotojus. Ataskaitoje įmonėms rekomenduojama atlikti rizikos vertinimus (išsamų žmogaus teisių laikymosi patikrinimą). Įmonės turi apsisaugoti nuo pagrindinių teisių pažeidimų ir aktyviai su jais kovoti. Būtina skatinti daugiašalių įmonių ir investuotojų atsakomybę, kadangi tai visų pirma svarbu jiems patiems, taip pat tam, kad dėl nepakankamo dėmesio žmogaus teisėms būtų galima jas patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Įmonės taip pat privalo atsiskaityti už TDO standartų taikymą. Nepriklausomos nefinansinės veiklos vertinimo agentūros turi tikrinti jų pareiškimų turinio tikslumą.

3.3.5.2

Daug daugiašalių įmonių yra Europos įmonės. Jos pirmauja sudarant tarptautinius bendruosius susitarimus su tarptautinėmis profesinių sąjungų organizacijomis dėl įmonių socialinės atsakomybės, į kuriuos įtraukiamas kovos su priverčiamuoju darbu klausimas. Naująja 2011–2014 m. ES įmonių socialinės atsakomybės strategija (20) siekiama paskatinti Europos įmones prisiimti atsakomybę gerbti žmogaus teises (21).

3.3.5.3

Investicijos taip pat yra svarbus veiksnys: daug investuotojų pritarė JT atsakingo investavimo principams (22); šiuo metu socialiai atsakingos investicijos sudaro 22 proc. visų investicijų srautų, iš kurių 49 proc. vyksta Europoje.

3.3.5.4

Įmonės gali savo atsakomybę įrodyti vykdydamos atsakingą pirkimų politiką, tačiau administracijos struktūros ir vietos valdžios institucijos, vykdydamos viešuosius pirkimus, turi būti tikros, kad įmonės, su kuriomis jos bendradarbiauja, ėmėsi priemonių panaikinti priverčiamąjį darbą savo tiekimo grandinėse.

3.3.5.5

Europos NVO taip pat yra daug nuveikusios vartotojų teisių srityje: jos domisi, kur ir kokiomis sąlygomis gaminami iš trečiųjų šalių importuojami drabužiai ir avalynė (23) arba maisto produktai. Reikalavimas užtikrinti visų gaminio ar paslaugos sudedamųjų dalių didesnį skaidrumą ir atsekamumą turėtų padėti panaikinti priverčiamąjį darbą.

3.3.5.6

Kai kurios profesinių sąjungų organizacijos turi sukaupusios naudingos patirties tokiose srityse kaip mokymų bendrauti su priverstinai dirbančiais asmenimis organizavimas, darbo su nelegaliems migrantams pagalbą teikiančiomis NVO metodai. Tačiau dar ne visos organizacijos įvertina tikrąjį šios problemos mastą, daugelis mano, kad jų šalyje tokio reiškinio nėra arba jos nieko negali padaryti. Valstybės galėtų padėti profesinių sąjungų organizacijoms suburti neoficialaus sektoriaus darbuotojus.

Šalių užsakovių profesinių sąjungų organizacijos turėtų paremti profesinių sąjungų judėjimą šalyse vykdytojose, taip pat palaikyti trečiųjų šalių darbuotojų reikalavimus mokėti pragyvenimą užtikrinantį atlyginimą ir nustatyti tinkamas darbo valandas.

Europos sektorių socialinio dialogo komitetai yra tinkama struktūra informacijai skleisti ir imtis veiksmų priverčiamajam darbui pašalinti.

2014 m. balandžio 30 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Henri MALOSSE

(1) 2011/36/ES.

(2) http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52011IP0495:LT:NOT

(3) OL L 101/1, 2011 4 15.

(4) TDO ir Europos Komisija paprašė ekspertų grupės apibrėžti operatyvinius prekybos žmonėmis atvejus leidžiančius nustatyti rodiklius. Šiame dokumente vienas puslapis skirtas konkrečiai išnaudojimo darbui klausimui: http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---ed_norm/---declaration/documents/publication/wcms_105023.pdf.

(5) http://www.unodc.org/documents/data-and-analysis/glotip/Trafficking_in_Persons_2012_web.pdf.

(6) EUROSTATAS (2013 m.), Prekyba žmonėmis: http://ec.europa.eu/anti-trafficking/EU+Policy/Report_DGHome_Eurostat.

(7) Reikėtų pabrėžti, kad Eurostato 2013 m. duomenys pateikti remiantis tik valstybių narių nurodytais skaičiais, į juos neįeina nenustatytos prekybos žmonėmis aukos. Ne visos valstybės narės pateikė duomenis. Be to, valstybėse narėse naudotasi skirtinga duomenų rinkimo metodika. Todėl tiesioginiam palyginimui pateikti skaičiai gali būti netikslūs.

(8) Tarptautinis darbo biuras (2012 m.): Bendri TDB priverčiamojo darbo skaičiai: rezultatai ir metodologija, Ženeva, 2012 m. TDB pateikė numanomą priverčiamojo darbo aukų skaičių (kurie skiriasi nuo pateiktų skaičių). Šie skaičiai atitinka minimalų skaičiavimų lygį, kadangi buvo taikomi griežti duomenų patvirtinimo ir ekstrapoliacijos kriterijai. Duomenys suskirstyti pagal regionus. Nėra duomenų, suskirstytų pagal šalis, nes labai mažai šalių pabandė atlikti tyrimus nacionaliniu lygmeniu.

http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---ed_dialogue/---lab_admin/documents/publication/wcms_105023.pdf.

(9) Pavyzdžiui, vienam Airijos darbdaviui paskirta 90 000 EUR bauda už tai, kad jis priverčiamąjį darbą dirbusiam asmeniui nemokėjo atlyginimų. Šis darbdavys apskundė sprendimą, teigdamas, kad minėtas asmuo neturi teisės į kompensaciją, kadangi šalyje gyvena nelegaliai, ir laimėjo bylą (http://www.mrci.ie/resources/publications/mrciupdates/the-fight-for-justice-muhammads-story-part-ii/).

(10) Patrick Belser „Priverstinis darbas ir prekyba žmonėmis: pajamų sąmata“, darbo dokumentas, Ženeva, Tarptautinis darbo biuras, 2005 m. http://www.ilo.org/sapfl/Informationresources/ILOPublications/WCMS_081971/lang--en/index.htm.

(11) Jungtinės Tautos (2011 m.), Generalinio Sekretoriaus specialiojo atstovo žmogaus teisių, tarptautinių ir kitų įmonių klausimais John Ruggie pranešimas, UN GA A/HRC/17/31 www.ohchr.org/Documents/.../GuidingPrinciplesBusinessHR_FR.pdf.

(12) EBPO (2011 m.) EBPO rekomendacijos daugiašalėms įmonėms http://www.oecd.org/fr/daf/inv/mne/principesdirecteursdelocdealintentiondesentreprisesmultinationales.htm.

(13) ISO 26000 – Socialinė atsakomybė http://www.iso.org/iso/fr/home/standards/iso26000.htm.

(14) TDO (2006 m.) trišalė deklaracija dėl tarptautinio verslo įmonių ir socialinės politikos principų, 4-oji redakcija

http://www.ilo.org/empent/Publications/WCMS_124923/lang--fr/index.htm.

(15) http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---ed_dialogue/---lab_admin/documents/publication/wcms_105023.pdf

(16) 2013 m. ESBO gairės dėl nebaudimo atvejų http://www.osce.org/cthb/101083.

(17) Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyvų 78/660/EEB ir 83/349/EEB nuostatos dėl tam tikrų didelių bendrovių ir grupių nefinansinės ir įvairovės informacijos atskleidimo, COM(2013) 207 final – 2013/0110 (COD).

(18) http://www.oecd.org/fr/daf/inv/mne/principesdirecteursdelocdealintentiondesentreprisesmultinationales.htm.

(19) http://www.ohchr.org/Documents/Issues/Business/A.HRC.17.31_fr.pdf.

(20) http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0681:FIN:LT:PDF.

(21) Atnaujinta 2011–2014 m. ES įmonių socialinės atsakomybės strategija (2011 m.),

COM(2011) 681 final, http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0681:FIN:LT:HTML.

(22) Jungtinių Tautų atsakingo investavimo principai interneto svetainėje: http://www.unpri.org/ (anglų kalba).

(23) Kampanija „Švarūs drabužiai“ (angl. Clean Clothes), interneto svetainė: http://www.cleanclothes.org/ (anglų kalba).