KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Kova su nesąžiningos prekybos praktika įmonių tarpusavio maisto produktų tiekimo grandinėje /* COM/2014/0472 final */
Kova su nesąžiningos prekybos
praktika įmonių tarpusavio maisto produktų tiekimo
grandinėje
1.
Įžanga
Veikiant maisto
produktų tiekimo grandinei užtikrinama, kad plačiajai visuomenei
būtų tiekiami maisto produktai ir gėrimai, skirti vartoti
asmeniškai arba namų ūkyje. Šios grandinės veikimą kasdien
jaučia visi ES vartotojai ir jai skiriama didelė vidutinio namų
ūkio biudžeto dalis[1].
Kol produktas pasiekia vartotoją, jo vertę didina ir galutinei
kainai, kurią moka vartotojas, įtaką daro įvairūs
rinkos dalyviai (gamintojai, perdirbėjai, mažmenininkai ir kt.). Šiuo
atžvilgiu bendroji rinka atnešė didelės naudos maisto produktų
tiekimo grandinės dalyviams. Tiek dideli, tiek maži tiekėjai ir
mažmenininkai dabar turi daugiau rinkos galimybių ir potencialių
klientų. ES valstybių narių tarpusavio prekyba dabar sudaro apie
20 % visos maisto produktų ir gėrimų gamybos Europos
Sąjungoje ir ne mažiau kaip 70 % viso žemės ūkio maisto
produktų eksporto iš vienos ES valstybės narės į kitą[2].
Todėl visoje ES tinkamai veikianti ir efektyvi maisto produktų
tiekimo grandinė gali labai prisidėti prie bendrosios rinkos. Vis dėlto
per keletą pastarųjų dešimtmečių tokie pokyčiai
kaip padidėjusi rinkos dalyvių koncentracija ir vertikalioji
integracija visoje ES nulėmė struktūrinius maisto produktų
tiekimo grandinės pokyčius. Šie pokyčiai prisidėjo prie to,
kad susidarė tokia situacija, kurioje grandinės dalyviai turi labai
skirtingą derybinę galią ir atskirų dalyvių prekybos
santykiai ekonomiškai nesubalansuoti. Nors komerciniuose santykiuose
derybinės galios skirtumai yra įprasti ir teisėti, dėl
piktnaudžiavimo tokiais skirtumais kartais gali atsirasti nesąžiningos
prekybos praktika[3]. Nesąžiningos
prekybos praktiką apskritai galima apibrėžti kaip praktiką,
kuria akivaizdžiai nukrypstama nuo tinkamo verslo elgesio, kuri prieštarauja
sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams ir kuri
vieno prekybos partnerio vienašališkai primetama kitam. Šiame komunikate
nenumatoma imtis ES lygmens reglamentavimo veiksmų ir neapibrėžiamas
vienintelis nesąžiningos prekybos praktikos problemos sprendimas,
tačiau suinteresuotosios šalys ir valstybės narės skatinamos su
nesąžiningos prekybos praktika kovoti tinkamai bei proporcingai ir
atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes bei gerąją patirtį.
Europos maisto produktų tiekimo grandinės dalyviai skatinami
dalyvauti savanoriškose sistemose, kuriomis siekiama populiarinti
gerąją patirtį ir mažinti nesąžiningos prekybos
praktiką. Taip pat pabrėžiama veiksmingo teisių gynimo svarba.
Komisija pasirengusi toliau glaudžiai bendradarbiauti su valstybėmis
narėmis ir atitinkamomis suinteresuotosiomis šalimis; kad padėtų
panaikinti nesąžiningos prekybos praktiką, savo vaidmenį
turės atlikti visi proceso dalyviai.
2.
Pagrindiniai faktai
Nors visą
nesąžiningos prekybos praktikos mastą ir dažnumą įvertinti
sunku, šią problemą pripažino visos maisto produktų tiekimo
grandinėje veikiančios suinteresuotosios šalys. Apklausos rodo, kad
nesąžiningos prekybos praktika palyginti dažna, bent jau kai kuriose
tiekimo grandinės dalyse. Pavyzdžiui, 96 % visoje ES atliktos maisto
produktų grandinėje veikiančių tiekėjų apklausos
respondentų sakė, kad jie jau yra susidūrę su bent vienos
formos nesąžiningos prekybos praktika[4]. Be to, apklausos atliktos ir
nacionaliniu mastu. Ispanijos konkurencijos institucijos parengtoje maisto
produktų sektoriaus gamintojų ir mažmenininkų santykių
ataskaitoje teigiama, kad 56 % apklausoje dalyvavusių
tiekėjų sakė, jog sutarties sąlygos atgaline data
keičiamos dažnai arba kartais[5].
Italijos konkurencijos institucijos atlikta apklausa rodo, kad 57 %
gamintojų dažnai arba visuomet sutinka su atgaline data taikomais
vienašališkais pakeitimais, nes bijo neigiamų komercinių
pasekmių, jei su jais nesutiktų[6]. Nesąžiningos
prekybos praktika gali turėti žalingą poveikį, visų pirma
mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), veikiančioms
maisto produktų tiekimo grandinėje[7].
Ji gali paveikti MVĮ galimybes išsilaikyti rinkoje, vykdyti naujas
finansines investicijas į produktus bei technologiją ir užsiimti
tarpvalstybine veikla bendrojoje rinkoje. Nors bendrą nesąžiningos
prekybos praktikos poveikį rinkai sunku tiksliai apskaičiuoti, ji
neabejotinai daro neigiamą tiesioginį poveikį nuo jos
kenčiantiems subjektams. 83 % minėtos visoje ES atliktos
apklausos respondentų, tvirtinusių, kad jie yra susidūrę su
nesąžiningos prekybos praktika, sakė, jog dėl tos praktikos
išaugo jų sąnaudos, o 77 % teigė, kad dėl tos
praktikos sumažėjo jų pajamos. Be to, tiekimo grandinėje gali
būti daromas ir netiesioginis poveikis, nes visų pirma MVĮ net
nebando užmegzti komercinių santykių dėl rizikos, kad joms bus
primesta nesąžiningos prekybos praktika. Pagal
naująją bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP)[8] ir
naująją bendrą žuvininkystės politiką (BŽP)[9]
sustiprinama tiekimo grandinėje veikiančių gamintojų
padėtis galutinės grandies veiklos vykdytojų atžvilgiu,
visų pirma remiant gamintojų organizacijų kūrimą ir
plėtrą. Naujojo vieno bendro žemės ūkio rinkų
organizavimo įgyvendinimas taip pat apima elementus, kuriais siekiama
sumažinti ūkininkų ir kitų maisto produktų tiekimo
grandinės šalių derybinės galios skirtumą tam tikruose
sektoriuose (pieno, alyvuogių aliejaus, galvijienos, pasėlių).
Be to, pagal naująsias taisykles valstybėms narėms suteikiama
galimybė kituose žemės ūkio sektoriuose reikalauti
privalomų rašytinių sutarčių, taikant apsaugines priemones,
kuriomis užtikrinama, kad tokios nuostatos netrukdytų vidaus rinkai
tinkamai veikti. BŽŪP reforma, visų pirma naujojo vieno bendro
žemės ūkio rinkų organizavimo įgyvendinimas, apima elementus,
kuriais siekiama sumažinti ūkininkų ir kitų maisto produktų
tiekimo grandinės šalių derybinės galios skirtumą. Nesąžiningos
prekybos praktikos problemą kelios valstybės narės sprendžia
labai įvairiais būdais: kai kurios – reglamentavimo priemonėmis,
o kitos remiasi savireguliacinėmis rinkos dalyvių platformomis.
Nustatytos taisyklės (jei jos yra) skiriasi pagal teikiamos apsaugos nuo
nesąžiningos prekybos praktikos pobūdį, lygmenį ir
teisinę formą. Nesąžiningos
prekybos praktikos maisto produktų tiekimo grandinėje
egzistavimą ir žalą pripažino ir veiksmingesnės maisto
produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forumo, kurį Komisija
įkūrė 2010 m.[10],
suinteresuotosios šalys. Pripažindamos, kad šį klausimą reikia
spręsti Europos lygmeniu, suinteresuotosios šalys nustatė
savireguliacinę sistemą (toliau – tiekimo grandinės iniciatyva),
kuriai pritarė Komisija. Per devynis mėnesius ja ėmė
naudotis nemažai mažmeninės ir didmeninės prekybos bei gamybos
įmonių ir kai kurios MVĮ. Tačiau prie šios sistemos ES
mastu neprisijungė tam tikros suinteresuotosios šalys, konkrečiai:
ūkininkai ir mėsos perdirbimo sektoriaus atstovai. Nors
ūkininkams atstovaujama nacionalinėse platformose keliose
valstybėse narėse[11],
iki šiol ūkininkavimo veikla ES mastu sistemoje užregistruota tik
keturiais atvejais. Be to, sistema yra privaloma tik toms įmonėms,
kurios nusprendžia prie jos prisijungti. Todėl šiuo
metu nesąžiningos prekybos praktikos klausimai ES maisto produktų
tiekimo grandinėse vis dar sprendžiami labai skirtingai. Potenciali nesąžiningos
prekybos praktikos mažinimo nauda galėtų būti didelė,
visų pirma MVĮ ir labai mažoms įmonėms, nes joms
tikimybė susidurti su šia praktika ir jos poveikiu yra didesnė negu
didelėms įmonėms. Taip pat reikėtų atkreipti
dėmesį, kad ES taikoma nesąžiningos prekybos praktika gali
turėti tiesioginį arba netiesioginį poveikį gamintojams ir
įmonėms už ES ribų, įskaitant besivystančias šalis. Šiomis
aplinkybėmis šiuo komunikatu siekiama padėti sumažinti
nesąžiningos prekybos praktikos žalingą poveikį ir galimas jos
nulemtas tarpvalstybines kliūtis, nuo kurių visų pirma
nukenčia mažosios ir vidutinės įmonės, ir taip
prisidėti prie komercinių santykių sąžiningumo bei tvarumo
ir vienodų veiklos sąlygų maisto produktų tiekimo
grandinėje veikiantiems rinkos dalyviams užtikrinimo.
3.
Dėl nesąžiningos prekybos praktikos
kylančios problemos
Galimi
nesąžiningos prekybos praktikos padariniai ES kelia nerimą ne tik
Europos Komisijai, bet ir Europos Parlamentui. 2012 m. sausio mėn.
Parlamentas patvirtino rezoliuciją[12],
kurioje akcentavo, kad disbalanso maisto produktų tiekimo grandinėje,
kuris gali nulemti nesąžiningą praktiką, problema svarbi Europos
mastu. Šioje rezoliucijoje pateiktas nesąžiningos prekybos praktikos
pavyzdžių sąrašas ir raginama jiems taikyti specialų reglamentavimą,
priežiūrą ir sankcijas. Kad geriau
suprastų šią problemą, 2013 m. sausio mėn. Komisija
paskelbė žaliąją knygą dėl nesąžiningos prekybos
praktikos, siekdama surinkti suinteresuotųjų šalių nuomones
dėl nesąžiningos prekybos praktikos maisto ir ne maisto produktų
tiekimo grandinėje[13]
ir nustatyti tinkamus kovos su tokia praktika būdus. Vėliau
surengtų viešųjų konsultacijų rezultatai leido padaryti
šias išvadas. 1.
Nors iš principo nesąžiningos
prekybos praktika gali pasitaikyti bet kuriame sektoriuje,
suinteresuotųjų šalių atsakymai į žaliosios knygos
klausimus rodo, kad tai ypač didelė problema maisto produktų
tiekimo grandinėje. 2.
Žaliojoje knygoje nustatytas ir
įvairių suinteresuotųjų šalių patvirtintas pagrindines
nesąžiningos prekybos praktikos kategorijas galima apibrėžti taip: - prekybos partnerio
piktnaudžiavimas nesukonkretintomis, dviprasmiškomis ar neišsamiomis sutarties
sąlygomis atgaline data, - perdėtas ir
nenuspėjamas prekybos partnerio sąnaudų ar rizikos
perkėlimas kitai sandorio šaliai, - prekybos partnerio
naudojimasis konfidencialia informacija, - nesąžiningas
sutarties nutraukimas arba komercinių santykių sutrikdymas. 3.
Kaip probleminė praktika taip pat
nurodyti teritoriniai tiekimo apribojimai. Tokie tarptautinių
tiekėjų kartais nustatomi apribojimai gali mažmenininkams trukdyti
identiškas prekes pirkti kitoje valstybėje arba centrinėje vietoje.
Tačiau teritorinių apribojimų pobūdis kitoks negu pirmiau
į kategorijas suskirstytų nesąžiningos prekybos praktikos
pavyzdžių, todėl Komisija juos nagrinės atskirai. 4.
Pirmiau minėtos nesąžiningos
prekybos praktikos tiesioginis poveikis, ypač tuomet, kai ji taikoma
nenuspėjamai, gali nulemti silpnesnę derybinę poziciją
turinčio prekybos partnerio nepagrįstas sąnaudas arba mažesnes,
negu tikėtasi, pajamas. Be to, neprognozuojamo sutarties sąlygų
keitimo padariniai gali būti perteklinė gamyba ir nereikalingas
maisto švaistymas. Nesąžiningos prekybos praktikos atvejai arba net
jų pasitaikymo ateityje perspektyva gali paveikti silpnesnio prekybos
partnerio galimybes arba norą finansuoti investicijas. Komisija šiuo metu
taip pat vykdo pasirinkimo ir inovacijų mažmeninės prekybos
sektoriuje studiją. Ją atlikus turėtų išaiškėti
pasirinkimo ir inovacijų visoje rinkoje raida ir veiksniai. Be to,
skirtingas nacionalinis nesąžiningos prekybos praktikos reglamentavimas
reiškia, kad MVĮ, kurių teisiniai ištekliai riboti, dėl
nesąžiningos prekybos praktikos ir galimų teisių gynimo
priemonių patenka į sudėtingą situaciją. Dėl to
susidarantis netikrumas kai kurias įmones, visų pirma MVĮ, gali
atgrasyti nuo ėjimo į naujas geografines rinkas ar net
tarpvalstybinės prekybos. Tai
parodė visoje ES atlikta ūkininkų ir žemės ūkio maisto
produktų rinkos pirminių gamintojų apklausa. 46 %
respondentų pajuto, kad nesąžiningos prekybos praktika daro
neigiamą poveikį norint patekti į naujas rinkas arba užsiimti
tarpvalstybine veikla[14].
4.
Kovos su nesąžiningos prekybos praktika
priemonių įvairovė ES
4.1.
Kovos su nesąžiningos prekybos praktika
nenuoseklumas
Iš dalies
dabartinėje ES reglamentavimo sistemoje yra tam tikrų taisyklių,
taikomų nesąžiningos prekybos praktikai maisto produktų tiekimo
grandinėje ir kitur. Esamos priemonės, pvz., minėta BŽŪP
reforma, konkurencijos teisė, rinkodaros praktikos sistema[15],
nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais sistema[16],
Komercinių paslapčių direktyvos pasiūlymas[17] ir
kiti keliems sektoriams taikomi teisės aktai, tam tikrais atvejais gali
būti naudingos sprendžiant nesąžiningos prekybos praktikos
problemą, bet dažniausiai nėra taikomos pirmiau minėtai
konkrečiai nesąžiningos prekybos praktikai. Reglamento dėl
bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės
pasiūlymu[18]
uždraudžiamos tam tikros nesąžiningos įmonių tarpusavio
sutarčių sąlygos: taip gali būti užtikrintas naudingas
aiškumas tvariuose ilgalaikiuose santykiuose. Tačiau šios teisės, kai
dėl jos susitars teisėkūros institucijos, taikymas
priklausytų nuo atitinkamų prekybos partnerių dvišalių
susitarimų. Nesąžiningos
prekybos praktikos problema nacionaliniu lygmeniu sprendžiama labai skirtingai.
Kai kurios valstybės narės ėmėsi reglamentavimo
priemonių, bet kai kurios iš jų nusprendė remtis
savireguliaciniais metodais arba užuot ėmusis specialių veiksmų
dėl nesąžiningos prekybos praktikos tiekimo grandinėse
pasikliauja bendraisiais principais. Valstybės narės, kurios
bandė su nesąžiningos prekybos praktika konkrečiai kovoti
reglamentavimo priemonėmis, nustatė specialias įmonių
tarpusavio santykių taisykles, papildė nacionalinę konkurencijos
teisę arba Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą[19]
ėmė taikyti ir įmonių tarpusavio santykiams. Kai kurios
valstybės narės, kurios nesąžiningos prekybos praktikos
problemą iš pradžių sprendė taikydamos savanoriškus metodus,
vėliau nusprendė su šia praktika kovoti teisės aktais. Šie metodų
skirtumai reiškia, kad apsaugos nuo nesąžiningos prekybos praktikos mastas
bei rūšis ir galbūt taikomi vykdymo užtikrinimo mechanizmai priklauso
nuo to, kur įmonė, turinti didelę derybinę galią ir
taikanti nesąžiningos prekybos praktiką, yra įsikūrusi. Kai
pirkimas iš kelių šalių vis labiau populiarėja, tai gali
būti problema. Be to, valdžios institucijų atsakymuose į
žaliosios knygos konsultacijų klausimus pranešta apie pavienius
palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimo atvejus, t. y.
praktiką, kai stipresnė sutarties šalis vienašališkai nusprendžia,
kurioje valstybėje narėje, o kartu pagal kurią reglamentavimo
sistemą sutartis taikoma, kad išvengtų nacionalinių
sistemų, pagal kurias numatytos griežtesnės kovos su nesąžiningos
prekybos praktika priemonės. Šį klausimą per Komisijos surengtas
viešas konsultacijas ir diskusijas įvairiuose suinteresuotųjų
šalių forumuose tiesiogiai iškėlė 5 valstybės narės.
4.2.
Vykdymo užtikrinimas
Su
nesąžiningos prekybos praktika susidūrusi šalis iš principo gali
siekti apginti savo teises bylinėdamasi teisme pagal bendrosios
sutarčių teisės nuostatas dėl piktnaudžiavimo sutarties
sąlygomis. Tačiau kai kurios suinteresuotosios šalys, visų pirma
atstovaujančios MVĮ, pabrėžė, kad praktiškai
bylinėjimasis teisme dažnai nėra veiksmingas kovos su
nesąžiningos prekybos praktika būdas. Pirma, bylinėjimasis
paprastai brangiai kainuoja ir ilgai trunka. Antra ir turbūt svarbiau tai,
kad komercinių santykių maisto produktų tiekimo grandinėje
silpnesnioji šalis (dažniausiai – MVĮ) dažnai baiminasi, kad, pradėjus
bylinėtis, stipresnioji šalis nutrauks komercinius santykius (baimės
faktorius). Dėl to šalys, susiduriančios su nesąžiningos
prekybos praktika, gali susilaikyti nuo teisinių veiksmų, o dėl
to savo ruožtu gali sumažėti atgrasomumas nesąžiningos prekybos
praktiką taikančiam prekybos partneriui. Atsižvelgdamos
į tai kai kurios valstybės narės nustatė kitus teisių
gynimo mechanizmus, kuriais kovojama su nesąžiningos prekybos praktika
vertikaliosiose tiekimo grandinėse. Kelios valstybės narės
paskyrė vykdymo užtikrinimo instituciją, nepriklausomą nuo
atitinkamų rinkos dalyvių, o kai kurios kitos valstybės
narės šiuo metu svarsto galimas reformas šia kryptimi. Kai kuriais
atvejais, siekiant užtikrinti taisyklių, kuriomis kovojama su
piktnaudžiavimu ekonomiškai priklausomų įmonių atžvilgiu ir
(arba) piktnaudžiavimu pranašesne derybine pozicija, vykdymą, yra paskirta
nacionalinė konkurencijos institucija. Tačiau kai kurios
valstybės narės kovos su nesąžiningos prekybos praktika
taisyklių vykdymui užtikrinti paskyrė kitas esamas institucijas
(pvz., institucijas, atsakingas už klausimus, susijusius su maistu, ir už
vartotojų apsaugą) arba įsteigė naujas administracines
institucijas. Kelios tokios institucijos turi įgaliojimą atlikti
tyrimus ir paprastai priima konfidencialius skundus. Kai kuriose
kitose valstybėse narėse suinteresuotosios šalys nustatė
savanoriškus ginčų sprendimo mechanizmus, kuriais bandoma ginčus
spręsti neteisminiu keliu. Kitais atvejais tebesilaikoma mišraus metodo,
t. y. taikomos savanoriškos sistemos, o kartu viešosios institucijos
užtikrina vykdymą. Ūkininkai
ir mažosios ir vidutinės tiekimo įmonės pabrėžia, kad
pirmiau minėtam baimės faktoriaus klausimui išspręsti ypač
svarbu būtų turėti administracinę instituciją, kuri
turėtų įgaliojimą pradėti tyrimus ir priimti
konfidencialius skundus dėl įtariamos nesąžiningos prekybos
praktikos. Daugelis šių suinteresuotųjų šalių ragina
įsteigti nepriklausomą nacionalinio lygmens vykdymo užtikrinimo
įstaigą, nes siekiant sumažinti nesąžiningos prekybos praktikos
atvejų veiksmingas vykdymo užtikrinimas būtų labai svarbus. Kitos
suinteresuotosios šalys laikėsi nuomonės, kad pirmiausia
reikėtų apsvarstyti savanoriškas sistemas ir savireguliacinius
sprendimus. Jei taikant tokius modelius nepavyktų veiksmingai
išspręsti nesąžiningos prekybos praktikos problemos, būtų
galima numatyti nepriklausomą instituciją.
4.3.
Tiekimo grandinės iniciatyva
Tiekimo
grandinės iniciatyva parengta Komisijos veiksmingesnės maisto
produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forume, kuriame dalyvauja
nacionalinės institucijos ir ES pagrindinių suinteresuotųjų
šalių atstovai iš maisto produktų sektoriaus tiekimo ir
mažmeninės prekybos pogrupių. 2011 m. lapkričio mėn.
visi rinkos atstovai, dirbę forumo nesąžiningos prekybos praktikos klausimų
darbo grupėje, bendrai sutarė dėl gerosios praktikos
principų, susijusių su vertikaliaisiais santykiais maisto
produktų tiekimo grandinėje[20].
Šie principai apima: sutarties sąlygų pakeitimų
nuspėjamumą; atsakomybę už savo verslo riziką;
reikalavimų bei mokesčių pagrįstumą. Antruoju etapu,
2013 m. rugsėjo mėn., pradėjo veikti savanoriška gerosios
praktikos principų įgyvendinimo sistema (tiekimo grandinės
iniciatyva)[21].
Prie tiekimo grandinės iniciatyvos gali prisijungti atskiros
įmonės, įvertinusios, ar laikosi gerosios praktikos
principų. Atskiri ginčai pagal sistemą ir tam tikromis
sąlygomis gali būti sprendžiami taikant ginčų sprendimo
mechanizmus, tarpininkavimą ir arbitražą. Siekiant užkirsti kelią
nesąžiningos prekybos praktikai, įgyvendinimo sistemoje daugiausia
dėmesio skiriama organizaciniams įmonės lygmens reikalavimams,
įskaitant darbuotojų mokymą ir galimybes dalyvauti
ginčų sprendimo mechanizmuose, kurie apibrėžti sistemoje.
Dėl šių organizacinių reikalavimų pažeidimų atitinkama
įmonė gali būti pašalinta iš iniciatyvos
įgyvendintojų. Prisijungdami prie sistemos nariai įsipareigoja
užtikrinti, kad silpnesniosios šalys, kurios naudojasi ginčų
sprendimo mechanizmais, nepatirtų neigiamų komercinių pasekmių. Iniciatyvą
administruoja valdymo grupė, kurią sudaro įvairios
suinteresuotųjų šalių asociacijos, atstovaujančios maisto
produktų tiekimo grandinės dalyviams. Iki šiol, devyni mėnesiai
nuo iniciatyvos paskelbimo, prisiregistravo 98 mažmeninės bei
didmeninės prekybos ir gamybos grupės ir įmonės, kurios
atstovauja 736 visose ES valstybėse narėse veikiančioms
įmonėms. Auga prisiregistravusių MVĮ skaičius.
Tačiau prie sistemos prisijungė ne visos svarbios
suinteresuotųjų šalių asociacijos. Visų pirma sistemos
valdymo grupėje ES mastu nedalyvauja pirminių gamintojų
(t. y. ūkininkų) ir mėsos perdirbimo sektoriaus atstovai.
Nors ir pritaria šiems principams, šios suinteresuotosios šalys nerimauja
dėl to, kad pagal tiekimo grandinės iniciatyvą nėra nepriklausomo
ir veiksmingo vykdymo užtikrinimo. Vis dėlto kai kurios iš jų
dalyvauja nacionaliniu lygmeniu. Atitinkamos
suinteresuotosios šalys nemano, kad įgyvendinant tiekimo grandinės
iniciatyvą pakankamai sprendžiama minėto ekonomiškai priklausomų
prekybos šalių baimės faktoriaus problema, visų pirma
todėl, kad su nesąžiningos prekybos praktika susidurianti
įmonė negali pateikti konfidencialių skundų. Pagal
savanorišką iniciatyvą konfidencialumas numatomas tik jungtinių
ginčų atveju suteikiant galimybę suinteresuotųjų
šalių asociacijoms reikalauti, kad valdymo grupė išaiškintų
principus, o norint dalyvauti ginčų sprendimo mechanizmuose
reikalingas abiejų susitariančiųjų šalių susitarimas.
Be to, pagal iniciatyvą nenumatyti tyrimai ar sankcijos, jei
įmonė pažeidžia gerosios praktikos principus. Reikia
pripažinti, kad galimybės pagal savireguliacinę iniciatyvą
numatyti ginčų sprendimo mechanizmą yra ribotos. Todėl
tiekimo grandinės iniciatyvą papildžius nepriklausomomis vykdymo
užtikrinimo priemonėmis tose valstybėse narėse, kuriose šiuo
metu tokių priemonių nėra, išaugtų iniciatyvos
veiksmingumas ir tikriausiai dingtų pagrindinė priežastis, kodėl
tam tikros suinteresuotųjų šalių grupės neprisijungė
prie tiekimo grandinės iniciatyvos sistemos. Šiuo atžvilgiu
reikėtų atkreipti dėmesį, kad Europos Parlamento
2013 m. gruodžio mėn. savo iniciatyva pateiktame pranešime
mažmeninės prekybos klausimais pritariama tiekimo grandinės
iniciatyvos principams ir sistemai, bet kartu Komisija raginama
išnagrinėti poreikį ir galimybes nepriklausomai užtikrinti jų
vykdymą, kad būtų atsižvelgta į pirmiau minėtą
tiekimo grandinės mažųjų dalyvių baimės faktorių[22].
5.
Veiksminga kovos su nesąžiningos prekybos
praktika strategija
5.1.
Visapusiškas tiekimo grandinės iniciatyvos
įgyvendinimas rinkoje
Svarbus kertinis
akmuo kuriant aplinką, kurioje įmonės tarpusavio santykius
plėtoja sąžiningai ir tvariai, yra savanoriški elgesio kodeksai. Jie
gali efektyviai padėti organizacijose sukurti tinkamą požiūrį,
derybų metodus ir ginčų sprendimo mechanizmus ir taip sumažinti,
o idealiu atveju ir panaikinti nesąžiningos prekybos praktiką. Be to,
savanoriškuose elgesio kodeksuose gali būti numatytos vertikaliais
santykiais susijusių šalių ginčų sprendimo procedūros,
kurios dažnai gali padėti išvengti ilgai trunkančių ir
sudėtingų teisinių veiksmų. Todėl tiekimo
grandinės iniciatyva – labai svarbus žingsnis sprendžiant
nesąžiningos prekybos praktikos problemą. Jos teigiamą
poveikį dar labiau sustiprinti gali pagal ją kuriamos
nacionalinės platformos. Siūlomi
tolesni veiksmai: (1) Komisija skatina visas maisto produktų tiekimo
grandinės įmones ir atitinkamas organizacijas pasirašyti
savanorišką kovos su nesąžiningos prekybos praktika iniciatyvą,
visų pirma tiekimo grandinės iniciatyvą, kad pademonstruotų
ryžtą, stiprintų pasitikėjimą maisto produktų tiekimo
grandinėje ir pasiektų kritinę masę bei plačią
aprėptį, kurios reikalingos, kad tokios sistemos būtų
veiksmingos. (2) Komisija skatina maisto produktų tiekimo grandinės
įmones aktyviai populiarinti tiekimo grandinės iniciatyvą savo
verslo partneriams ir juos informuoti apie jų teises bei pareigas. Vos tik
prisijungusios prie tiekimo grandinės iniciatyvos, jos turėtų
automatiškai apie tai informuoti kiekvieną iš savo prekybos partnerių
ir skatinti juos padaryti tą patį. (3) Tiekimo grandinės iniciatyvos valdymo grupė apie
iniciatyvą turėtų toliau ir plačiau informuoti MVĮ ir
rasti efektyvių būdų, kad jos prisijungtų prie iniciatyvos.
MVĮ – pagrindinės tokių sistemų naudos gavėjos,
todėl labai svarbu, kad jos dalyvautų kuo aktyviau. (4) Tiekimo grandinės iniciatyvos valdymo grupė
turėtų toliau skatinti ir lengvinti nacionalinių platformų
kūrimą kiekvienoje ES valstybėje narėje. (5) Komisija ir toliau sudarys palankias sąlygas
pagrindinėms suinteresuotųjų šalių grupėms keistis
informacija ir diskutuoti, aktyviai bendradarbiaus su iniciatyvos valdymo
grupe, kad ši iniciatyva taptų kuo labiau žinoma, ypač MVĮ, taip
pat toliau atidžiai stebės iniciatyvos vystymąsi ir skatins stiprinti
ginčų sprendimo ir sankcijų taikymo sistemas pagal tiekimo
grandinės iniciatyvą.
5.2.
Gerosios praktikos principai
Tos
valstybės narės, kurios nacionaliniu lygmeniu jau sprendžia
nesąžiningos prekybos praktikos problemą, tam pasirinko skirtingus metodus,
įskaitant skirtingas nesąžiningos praktikos apibrėžtis. Tokios
nacionalinės apibrėžtys yra labai įvairios: nuo labai
plačių apibūdinimų iki išsamių draudžiamos praktikos
pavyzdžių sąrašų. Kita vertus, kai kurios valstybės
narės nesiėmė jokių specialių veiksmų dėl
nesąžiningos prekybos praktikos. Siekiant veiksmingai spręsti
nesąžiningos prekybos praktikos problemą visoje ES ir visų pirma
tarpvalstybiniu mastu, būtų naudinga susitarti dėl nesąžiningos
prekybos praktikai taikomų taisyklių. Tiekimo grandinės
iniciatyvoje nėra nustatyta tiksli nesąžiningos prekybos praktikos
apibrėžtis, bet pateikiamas gerosios praktikos principų sąrašas
ir sąžiningos bei nesąžiningos praktikos pavyzdžių. Dėl
šių principų aukšto lygio forume bendrai sutarė visos atitinkamos
ES suinteresuotųjų šalių, veikiančių vertikaliojoje
maisto produktų tiekimo grandinėje, asociacijos. Todėl jie
yra naudingas nesąžiningos praktikos, į kurią būtų
galima reaguoti imantis galimų su ja susijusių iniciatyvų,
nustatymo pagrindas. Nustačius nesąžiningos prekybos praktiką
savo ruožtu susidaro sąlygos apibrėžti šios problemos sprendimo
principus. Reikėtų nepamiršti, kad taikydami tokius principus
ūkio subjektai taip pat privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi
visų taikomų taisyklių, įskaitant atitinkamai
nacionalinę ir (arba) Europos konkurencijos teisę. Aukšto lygio
forume apibrėžti ir tiekimo grandinės iniciatyvoje patvirtinti šie
principai: (a)
Rašytiniai susitarimai. Susitarimai sudaromi raštu,
išskyrus atvejus, kai tai yra neįgyvendinama arba kai žodiniai susitarimai
yra abiem šalims priimtini ir patogūs. Jie turi būti aiškūs bei
skaidrūs ir aprėpti kuo daugiau reikšmingų bei numatomų
elementų, įskaitant teisę nutraukti susitarimą ir tokio nutraukimo
procedūras. (b)
Nuspėjamumas. Sutarties sąlygos vienašališkai
nekeičiamos, išskyrus atvejus, kai dėl tokios galimybės ir jos
aplinkybių bei sąlygų susitariama iš anksto. Susitarimuose turi
būti apibrėžiamas procesas, pagal kurį kiekviena šalis aptaria
su kita šalimi visus pakeitimus, reikalingus susitarimui įgyvendinti arba
susijusius su nenumatytomis aplinkybėmis, kaip nurodyta susitarime. (c)
Susitarimų laikymasis. Susitarimų turi
būti laikomasi. (d)
Informacija. Keičiantis informacija griežtai
laikomasi konkurencijos teisės aktų ir kitų
galiojančių teisės aktų, be to, šalys turi deramai
užtikrinti, kad pateikiama informacija būtų teisinga ir
neklaidinanti. (e)
Konfidencialumas. Turi būti saugomas
informacijos konfidencialumas, išskyrus atvejus, kai ta informacija jau yra
vieša arba kai šalis ją gauna nepriklausomai teisėtu ir
sąžiningu būdu. Konfidencialia informacija ją gavusi šalis
naudojasi tik tuo tikslu, kuriuo ji buvo pateikta. (f)
Atsakomybė už riziką. Visos
susitariančiosios šalys tiekimo grandinėje prisiima atitinkamą
savo verslo riziką. (g)
Reikalavimų pagrįstumas. Susitariančioji
šalis negali grasinti siekdama gauti nepagrįstos naudos arba
nepagrįsto sąnaudų perkėlimo. Siūlomi
tolesni veiksmai: (6) Komisija skatina valstybes nares išnagrinėti, ar
jų dabar taikoma nacionalinė reglamentavimo sistema yra tinkama
nesąžiningos prekybos praktikos problemai spręsti, atsižvelgiant
į kitų valstybių narių gerąją patirtį.
Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti kitą
galimą nesąžiningos prekybos praktikos poveikį, pvz.,
didesnį maisto švaistymą. Todėl valstybės narės
raginamos įvertinti, ar jų reglamentavimo sistema galėtų
būti pagrįsta praktikos pavyzdžių sąrašu arba bendrąja
nuostata, kuria numatomas reagavimas į galimus minėtų
principų pažeidimus. (7) Be to, valstybės narės turėtų skatinti
jų teritorijoje įsteigtas įmones pasirašyti tiek nacionalinius,
tiek ES lygmens savanoriškus elgesio kodeksus. (8) Komisija toliau rems gerosios patirties mainus tarp
valstybių narių, pvz., organizuodama seminarus su nacionalinių
administracijų ekspertais.
5.3.
Vykdymo veiksmingumo užtikrinimas nacionaliniu
lygmeniu
Siekiant, kad
atgrasymo nuo nesąžiningos prekybos praktikos taikymo priemonės
būtų iš tikrųjų veiksmingos, reikalingas tinkamas vykdymo
užtikrinimas. Jei silpnesnioji
komercinių santykių šalis ekonomiškai priklauso nuo savo stipresniojo
prekybos partnerio, nesąžiningos prekybos praktikos atveju ji gali vengti
teisių gynimo: nei bylinėtis, nei pasinaudoti savanoriškais
ginčų sprendimo mechanizmais. Gali pasitaikyti ekonominės
priklausomybės situacijų. Pvz., Ispanijos konkurencijos institucijos
parengta studija[23]
rodo, kad 2010 m. vidutiniškai beveik 40 % bakalėjos
produktų tiekimo grandinėje veikiančių tiekėjų
pajamų gauta tik iš trijų mažmenininkų. Išskirtiniais atvejais
ekonominės priklausomybės situacija reiškia, kad ekonominis
pirkėjo arba pardavėjo gyvybingumas priklauso nuo atskirų
komercinių santykių. Kai nesąžiningos prekybos praktika
nėra demaskuojama iš baimės prarasti sutartį, kovos su
nesąžiningos prekybos praktika sistemas būtų galima gerokai
sustiprinti suteikus galimybę silpnesniajai šaliai kreiptis į
nepriklausomą instituciją ar įstaigą, turinčią
vykdymo užtikrinimo įgaliojimus, ir galimybę apsaugoti
pareiškėjo konfidencialumą. Siūlomi
tolesni veiksmai: (9) Komisija ragina valstybes nares įvertinti esamų
mechanizmų, kuriais užtikrinamas taisyklių dėl nesąžiningos
prekybos praktikos laikymasis, veiksmingumą ir patikimumą.
Valstybės narės raginamos apsvarstyti, ar tikslinga imtis
papildomų procedūrinių ar organizacinių priemonių
remiantis kitų valstybių narių gerąja patirtimi. Ypač
daug dėmesio reikėtų skirti pajėgumui apsaugoti
atskirų įmonių, teikiančių skundus,
konfidencialumą ir galimybei atlikti tyrimus. (10) Nacionaliniai vykdymo užtikrinimo mechanizmai, kurie
galėtų apimti specialias įstaigas, turėtų būti
pritaikyti taip, kad sudarytų sąlygas veiksmingai bendradarbiauti ES
mastu, siekiant reaguoti į tarpvalstybiniu mastu taikomą
nesąžiningos prekybos praktiką ir išvengti galimo reguliacinio
arbitražo. (11) Komisija toliau palaikys valstybių narių
tarpusavio veiksmų koordinavimą lengvindama nacionalinių vykdymo
užtikrinimo mechanizmų keitimosi informacija sąlygas. (12) Rengdamos ir taikydamos vykdymo užtikrinimo priemones,
valstybės narės turėtų laikytis proporcingumo principo,
turėdamos omenyje bet kokį poveikį suinteresuotosioms šalims ir
vartotojų gerovei. Jos visų pirma turėtų vietos ir užsienio
rinkos dalyviams taikyti tokius pačius vykdymo užtikrinimo kriterijus ir
praktiką.
5.4.
Galima nesąžiningos prekybos praktikos
sumažinimo nauda ir sąnaudos
Galima
nesąžiningos prekybos praktikos panaikinimo ar bent sumažinimo nauda gali
būti didelė. Bandant nustatyti tokią naudą ir
sąnaudas, aiškėja, kad poveikis daromas skirtingais lygmenimis:
atskiruose dvišaliuose santykiuose galima nesąžiningos prekybos praktikos
mažinimo nauda gana akivaizdi. Nesąžiningos
prekybos praktika dažnai daro tiesioginį neigiamą finansinį
poveikį su ja susiduriančioms įmonėms. Be to, dėl
neprognozuojamo pranašesne derybine pozicija piktnaudžiaujančių
prekybos partnerių elgesio gali mažėti ekonominis efektyvumas:
nenuspėjamumo ir didesnių sandorio sąnaudų, susijusių
su komercinių sąlygų vienašališkų ir netikėtų
pakeitimų rizika, padariniai gali būti, pvz., mažesnės
investicijos arba perteklinė arba nepakankama gamyba. Todėl nauda,
gaunama didinant komercinių santykių maisto produktų tiekimo
grandinėje tvarumą, galėtų būti labai didelė.
Galbūt ji galėtų būti dar didesnė nei vien
tiesioginė nauda ir geresnės finansinės sąlygos
įmonėms, anksčiau susidūrusioms su nesąžiningos
prekybos praktika, t. y. daugiausia MVĮ. Šiame komunikate
siūlomais mechanizmais taip pat būtų galima sušvelninti
nesąžiningos prekybos praktikos poveikį silpnesniosioms šalims
trečiosiose valstybėse, įskaitant besivystančias šalis. Visoje rinkoje
įvertinti nesąžiningos prekybos praktikos ir galimo jos sumažinimo
arba panaikinimo poveikį bendrai gerovei sudėtingiau. Kalbant apie
galimą poveikį vartotojams, nėra įrodymų, kad tose
valstybėse narėse, kuriose kova su nesąžiningos prekybos praktika
reglamentuojama ir kuriose kovos su įmonių tarpusavio piktnaudžiavimu
veiksmų imasi viešosios institucijos, būtų neigiamo poveikio
vartotojų kainoms[24].
Kai nesąžiningos prekybos praktika gali turėti neigiamą
poveikį produktų pasirinkimui, kokybei ir galimybėms jų
gauti, tokios praktikos sumažinimas arba panaikinimas turėtų
būti naudingas ir vartotojams. Kalbant apie
poveikį sąnaudoms, įmonės, jau prisijungusios arba
planuojančios prisijungti prie tiekimo grandinės iniciatyvos arba
panašių nacionalinių sistemų, papildomų išlaidų
nepatirs. Valstybėms narėms, kuriose galiojanti sistema atitinka
pirmiau apibūdintus kriterijus, pagal siūlomą metodą
sąnaudų nesusidarytų. Tose valstybėse narėse, kurios
nuspręstų pagal pirmiau pateiktas gaires koreguoti savo sistemą,
vykdymo užtikrinimo sąnaudos priklausytų nuo to, ar tais tikslais
naudojamas esamas mechanizmas, ar kuriamos naujos procedūrinės arba
organizacinės priemonės.
6.
Išvados
Maisto
produktų tiekimo grandinėje veikiančių rinkos dalyvių
tarpusavio praktika daugeliu atveju yra sąžininga ir tvari abiejų
šalių atžvilgiu. Vis dėlto suinteresuotosios šalys visoje tiekimo
grandinėje sutaria, kad nesąžiningos prekybos praktika egzistuoja, ir
visų pirma MVĮ tikina, kad ji pasitaiko gana dažnai ir turi
neigiamą poveikį jų finansiniam gyvybingumui ir pajėgumui
vykdyti veiklą. Žaliosios knygos konsultacijos, papildomos studijos ir kai
kurios naujausios nacionalinės iniciatyvos rodytų, kad sprendžiant
nesąžiningos prekybos praktikos problemą gali būti tikslinga
laikytis mišraus metodo, t. y. taikyti savanoriškas sistemas, o kartu
patikimai ir veiksmingai užtikrinti vykdymą laikantis palyginamų
principų. Kai atgrasymo priemonės iš tikrųjų veiksmingos,
savanoriškos iniciatyvos, pvz., tiekimo grandinės iniciatyva,
galėtų būti pagrindinė priemonė prekybos
partnerių konfliktams spręsti, o į viešąsias institucijas
kreiptis dėl vykdymo užtikrinimo arba bylinėtis teisme prireiktų
tik tuomet, jei efektyvesnė ir greitesnė dvišalio sprendimo
alternatyva būtų neperspektyvi. Tokiu būdu šiame komunikate
siūlomi tolesni veiksmai ne tik papildytų, bet ir sustiprintų
tiekimo grandinės iniciatyvą, nes ji taptų patrauklesnė
toms suinteresuotųjų šalių grupėms, kurios iki šiol prie
jos neprisijungė nerimaudamos, kad nėra numatyta veiksmingo vykdymo
užtikrinimo. Su
nesąžiningos prekybos praktika susijusioms problemoms spręsti šiame
komunikate siūloma derinti savanoriškas ir teisės aktais nustatytas
sistemas, pagal kurias nustatoma nesąžiningos prekybos praktika ir šios
problemos sprendimo principai, atsižvelgiant į skirtingas nacionalines
aplinkybes ir metodus. Kai kurios valstybės narės patvirtino
konkrečius teisės aktus, o kitos pasikliauja bendraisiais teisės
principais ir (arba) savireguliacinėmis iniciatyvomis. Svarstydamos, ar
reikia imtis papildomų priemonių vadovaujantis šiuo komunikatu ir gerąja
patirtimi, valstybės narės turėtų laikytis proporcingumo
principo ir atsižvelgti į bet kokį poveikį suinteresuotosioms
šalims ir vartotojų gerovei. Siūlomų veiksmų poveikis
Komisijos biudžetui neviršytų to, kas oficialiuose programiniuose
dokumentuose jau numatyta ateinantiems metams. Komisija
stebės ir vertins padarytą pažangą ir konkrečiai
įvertins: i) faktinį tiekimo grandinės iniciatyvos ir jos
nacionalinių platformų poveikį[25]
ir ii) vykdymo užtikrinimo mechanizmus, kuriuos valstybės narės
nustatė visų šalių pasitikėjimui tinkamu tvarios maisto
produktų tiekimo grandinės veikimu didinti. Komisija
2015 m. pabaigoje pateiks ataskaitą Tarybai ir Parlamentui.
Atsižvelgdama į šią ataskaitą, Komisija spręs, ar ES mastu
reikėtų imtis tolesnių veiksmų minėtais klausimais. [1] Išlaidos maistui sudaro apie 14 % vidutinio ES
namų ūkio biudžeto (Eurostato namų ūkių biudžeto
tyrimo duomenys). [2] 2012 m. gruodžio mėn. veiksmingesnės
maisto produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forumo ataskaita. [3] Žr. Komisijos komunikatą COM(2009)591
„Veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė“, http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52009DC0591&qid=1403704220845&from=LT. [4] „Survey on Unfair Commercial Practices in Europe“,
2011 m. kovo mėn. apklausa, kurią Europos Sąjungos maisto
ir gėrimų pramonės konfederacijos CIAA ir Europos prekių
ženklų asociacijos AIM vardu surengė „Dedicated“. [5] „Report on the relations between manufacturers and
retailers in the food sector“, Comisión Nacional de la Competencia,
2011 m. spalio mėn. [6] „Indagine conoscitiva sul
settore della GDO“ – IC43, 2013 m. rugpjūčio mėn. [7] Taip pat žr. Komisijos komunikatą COM(2011) 78
galutinis „Smulkiojo verslo akto Europai apžvalga“, kuriame teigiama, kad
„įvairūs tiekimo grandinėje veikiantys subjektai dažnai MVĮ
primeta nesąžiningas sutarčių sąlygas ir praktiką“. [8] Gamintojų organizacijų kūrimo ir
plėtros rėmimo priemonės yra numatytos pagal naująją
kaimo plėtros programą – tai gali padėti gamintojams
derėtis su stambesniais pirkėjais. [9] Naujuoju reglamentu (ES) Nr. 1379/2013 dėl bendro
žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo teikiama
parama gamintojų organizacijoms, kad rengiant gamybos ir prekybos planus
pagerėtų jų galimybės rinkai pateikti savo produktus ir
tų gamintojų padėtis rinkoje. [10] 2010 m. liepos 30 d. Komisijos sprendimas,
kuriuo įkuriamas veiksmingesnės maisto produktų tiekimo
grandinės aukšto lygio forumas (2010/C 210/03). [11] Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje. [12] 2012 m. sausio 19 d. Europos Parlamento rezoliucija
dėl disbalanso maisto produktų tiekimo grandinėje. [13] Žalioji knyga dėl nesąžiningos prekybos
praktikos Europos įmonių tarpusavio maisto ir ne maisto produktų
tiekimo grandinėje, COM(2013) 37, 2013 m. sausio 31 d. [14] „Impact of Unfair Trading Practices in the European
agri-food sector“, 2013 m. balandžio mėn. apklausa, kurią Europos
ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų asociacijos COPA
COGECA vardu surengė „Dedicated“. [15] 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios
reklamos. [16] 1993 m. balandžio 5 d. Direktyva 93/13/EEB dėl
nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. [17] 2013 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo
informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto
gavimo, naudojimo ir atskleidimo pasiūlymas, COM(2013) 813 final. [18] 2011 m. spalio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamento dėl bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių
teisės pasiūlymas, COM(2011) 635 galutinis. [19] 2005 m.
gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl
nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų
atžvilgiu vidaus rinkoje. [20] http://www.supplychaininitiative.eu. [21] Id. [22] 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento rezoliucija
dėl Europos mažmeninės prekybos veiksmų plano, kuris
būtų naudingas visiems dalyviams. [23] „Report on the relations between manufacturers and
retailers in the food sector“, Comision Nacional de la Competencia,
2011 m. spalio mėn. [24] Kalbant apie bendrus kainų pokyčius, viena iš
naudingų priemonių yra Europos maisto produktų kainų
stebėsenos priemonė:
http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/food/competitiveness/prices_monitoring_en.htm [25] Šiomis aplinkybėmis Komisija apsvarstys galimybę
pratęsti veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės
aukšto lygio forumo įgaliojimus, kad galėtų sekti šiame
komunikate išdėstytų veiksmų įgyvendinimą palaikydama
skaidrų dialogą su suinteresuotosiomis šalimis ir nacionalinėmis
institucijomis.