1. ATASKAITOS TIKSLAS

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu[1] Komisija ir Europos Centrinis Bankas (ECB) praneštų Tarybai apie pažangą, padarytą valstybėms narėms vykdant ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo įsipareigojimus. Paskutinės Komisijos ir ECB konvergencijos ataskaitos dėl visų valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, priimtos 2012 m. gegužės mėn.[2]

2014 m. konvergencijos ataskaitoje aptariamos šios aštuonios valstybės narės, kurioms taikoma išimtis: Bulgarija, Čekija, Kroatija, Lietuva, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija[3]. Išsamesnis konvergencijos būklės šiose šalyse vertinimas pateiktas šios ataskaitos techniniame priede (SWD(2014) 177). Kai buvo rengiama konvergencijos ataskaita 2012 m., valstybių narių pažanga siekiant konvergencijos buvo nevienoda, kadangi daugeliui jų teko smarkiai koreguoti anksčiau susidariusį makroekonominį disbalansą, atsižvelgiant į ekonomikos ir finansų krizę. Šis vertinimas atliekamas, kai išorės aplinkybės tebėra sudėtingos, valstybės narės, kurioms taikoma nukrypti leidžianti nuostata, atsigauna apskritai sparčiau, o finansų rinkos įžvelgia mažiau rizikos.

Komisijos ir ECB ataskaitų turiniui taikomi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Pagal šį straipsnį reikalaujama, kad ataskaitose būtų vertinama, kaip nacionalinės teisės aktai, įskaitant nacionalinio centrinio banko statutą, atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 130 ir 131 straipsnius ir Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statutą (toliau – ECBS ir ECB statutas). Ataskaitose taip pat turi būti nagrinėjama, ar atitinkama valstybė narė yra pasiekusi aukštą tvarios konvergencijos lygį pagal konvergencijos kriterijus (kainų stabilumo, viešųjų finansų, valiutos kurso stabilumo ir ilgalaikių palūkanų normų), taip pat atsižvelgiama į kitus veiksnius, nurodytus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje. Keturi konvergencijos kriterijai išsamiau aptarti prie Sutarčių pridėtame protokole (Protokolas Nr. 13 dėl konvergencijos kriterijų).

Ekonomikos ir finansų krizė ir pastarojo meto euro zonos valstybių skolos krizė parodė ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) ekonomikos valdymo sistemos spragas ir atskleidė, kad reikia visapusiškiau išnaudoti turimas priemones. Siekiant užtikrinti tvarų EPS veikimą, nuo to laiko imtasi visapusiškai stiprinti Sąjungos ekonomikos valdymą. Todėl konvergencijos vertinimas derinamas su platesnio pobūdžio Europos semestru, kurį įgyvendinant vadovaujamasi integruotu ir perspektyviniu požiūriu į ekonominės politikos uždavinius, kylančius EPS užtikrinant fiskalinį tvarumą, konkurencingumą, finansų rinkos stabilumą ir ekonomikos augimą. Pagrindinės naujovės valdymo reformos srityje, kuriomis tobulinamas kiekvienos valstybės narės konvergencijos proceso ir jos tvarumo vertinimas, apima, inter alia, perviršinio deficito procedūros sugriežtinimą vykdant Stabilumo ir augimo pakto reformą 2011 m. ir naujas priemones makroekonominio disbalanso priežiūros srityje. Visų pirma šioje ataskaitoje atsižvelgiama į 2014 m. konvergencijos ataskaitų vertinimą ir įspėjimo mechanizmo ataskaitos[4], parengtos taikant makroekonominio disbalanso procedūrą, išvadas.

Konvergencijos kriterijai

Norint išanalizuoti nacionalinės teisės aktų, įskaitant nacionalinio centrinio banko statutą, derėjimą su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 130 straipsniu ir 131 straipsnyje numatyta atitikties užtikrinimo prievole, reikia įvertinti ir tai, kaip laikomasi piniginio finansavimo draudimo (123 straipsnis) ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimo (124 straipsnis), taip pat kaip įvedant eurą laikomasi ECBS tikslų (127 straipsnio 1 dalis) bei uždavinių (127 straipsnio 2 dalis) ir kitų nuostatų, susijusių su nacionalinio centrinio banko integravimu į ECBS.

Kainų stabilumo kriterijus apibrėžtas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje: „didelis kainų stabilumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal infliacijos lygį, artimą tam, kurį yra pasiekusios ne daugiau kaip trys valstybės narės, kuriose kainos yra stabiliausios“.

Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 1 straipsnyje nustatyta, kad „kainų stabilumo kriterijus <…> reiškia, kad valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio. Infliacija matuojama taikant vartotojų kainų indeksą palyginamuoju pagrindu, atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus“[5]. Tvarumo reikalavimas reiškia, kad priimtinas infliacijos lygis turi būti iš esmės pasiektas dėl sąnaudų ir kitų struktūriniu būdu kainų pokyčius lemiančių veiksnių, o ne dėl laikinų veiksnių poveikio. Todėl vertinant konvergenciją nagrinėjami veiksniai, turintys poveikio infliacijos perspektyvai, kartu atsižvelgiant į naujausias Komisijos tarnybų infliacijos prognozes[6]. Šiuo atžvilgiu ataskaitoje taip pat vertinama, ar tikėtina, kad artimiausiais mėnesiais šalies infliacijos lygis atitiks pamatinę vertę.

2014 m. balandžio mėn. apskaičiuota pamatinė infliacijos lygio vertė buvo 1,7 %, o trys valstybės narės, kuriose kainos buvo stabiliausios – Latvija, Portugalija ir Airija[7].

Yra pagrindo prie šalių, kuriose kainos stabiliausios, nepriskirti tų šalių, kurių infliacijos lygis negali būti laikomas prasmingu lyginamuoju standartu kitoms valstybėms narėms[8]. Anksčiau tokios išsiskiriančios šalys nurodytos 2004, 2010 ir 2013 m. konvergencijos ataskaitose[9]. Dabartinėmis aplinkybėmis esama pagrindo Graikiją, Bulgariją ir Kiprą laikyti išsiskiriančiomis šalimis, nes jų infliacijos rodikliai labai skyrėsi nuo euro zonos vidurkio ir juos įtraukus nederamai pasikeistų pamatinė vertė, taigi ir kriterijaus teisingumas[10]. Graikijos ir Kipro atveju neigiama infliacija iš esmės rodė didelius koregavimo poreikius ir ypatingą ekonomikos padėtį. Bulgarijos atveju ją lėmė neįprastai stiprus infliaciją mažinančių veiksnių derinys, be kita ko, geras derliaus, administraciniu būdu sumažintos energijos kainos ir importo kainų mažėjimas. Tokiomis aplinkybėmis, apskaičiuojant pamatinę vertę, atsižvelgiama į Latviją, Portugaliją ir Airiją – valstybes nares, kurių infliacijos rodikliai yra antri pagal mažumą.

Viešųjų finansų konvergencijos kriterijus apibrėžtas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalies antroje įtraukoje: „valstybės finansinės padėties tvarumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal bendrojo šalies biudžeto be perviršinio deficito, kuris nustatomas pagal 126 straipsnio 6 dalį, padėtį“. Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 2 straipsnyje taip pat nurodoma, kad šis kriterijus reiškia, jog „tyrimo metu valstybė narė nėra Tarybos sprendimo pagal minėtos sutarties 126 straipsnio 6 dalį dėl perviršinio deficito buvimo objektas“. Siekiant visapusiškai stiprinti EPS ekonomikos valdymą, 2011 m. buvo sugriežtinti antriniai teisės aktai, susiję su viešaisiais finansais, įskaitant naujus reglamentus, kuriais iš dalies keičiamas Stabilumo ir augimo paktas[11].

Valiutos kurso kriterijus apibrėžtas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje: „Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo euro atžvilgiu“.

Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 3 straipsnyje nurodoma: „Dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme kriterijus reiškia, kad valstybė narė laikėsi norminių svyravimo ribų, numatytų Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme, be didelių nukrypimų bent paskutinius dvejus metus iki tyrimo. Pirmiausia, valstybė narė negali būti nuvertinusi savo valiutos dvišalio pagrindinio kurso euro atžvilgiu savo pačios iniciatyva per tą patį laikotarpį“[12].

Atitinkamas dvejų metų laikotarpis, kuriuo šioje ataskaitoje vertinamas valiutos kurso stabilumas, yra laikotarpis nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. Vertindama valiutos kurso stabilumo kriterijų, Komisija atsižvelgia į papildomų rodiklių, kaip antai užsienio valiutos atsargų ir trumpalaikių palūkanų normų, pokyčius, taip pat į politikos priemonių, įskaitant užsienio valiutos intervencines operacijas, ir, kai tinka, tarptautinės finansinės pagalbos reikšmę išlaikant valiutos kurso stabilumą.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje nustatytas reikalavimas – „valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, pasiektas konvergencijos ir jos dalyvavimo valiutos kurso mechanizme patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos“. Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 4 straipsnyje nustatyta, kad „palūkanų normų konvergencijos kriterijus <…> reiškia, kad vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikė palūkanų norma neviršijo daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos matuojamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus“.

2014 m. balandžio mėn. apskaičiuota pamatinė palūkanų normos vertė buvo 6,2 %[13].

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalyje taip pat reikalaujama įvertinti kitus ekonominei integracijai ir konvergencijai svarbius veiksnius. Tokie papildomi veiksniai apima finansų ir prekių rinkos integraciją, einamosios sąskaitos mokėjimų balanso pokyčius, taip pat vienetui tenkančių darbo sąnaudų ir kitų kainų rodiklių pokyčius. Šie veiksniai nagrinėjami vertinant kainų stabilumą. Papildomi veiksniai yra svarbūs sklandžios valstybės narės integracijos į euro zoną rodikliai ir padeda susidaryti visapusiškesnį konvergencijos tvarumo vaizdą.

2. BULGARIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Bulgarija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Bulgarijos teisės aktai, visų pirma Bulgarijos Nacionalinio Banko įstatymas, nėra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole. Neatitikimai ir trūkumai yra susiję su centrinio banko nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 127 straipsnio 2 dalyje ir ECBS ir ECB statuto 3 straipsnyje numatytų uždavinių.

Bulgarija atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Bulgarijoje buvo didesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Bulgarijoje buvo -0,8 % – gerokai mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus žymiai mažesnis už pamatinę vertę.

Metinė infliacija pagal SVKI sumažėjo nuo didžiausios vertės 2012 m. rugsėjo mėn. ir 2013 m. antroje pusėje bei per pirmus 2014 m. mėnesius buvo neigiama. Infliacijos mažėjimas buvo plataus masto, tačiau daugiausia jį lėmė mažėjančios importo kainos, administracine tvarka nustatomų energijos kainų mažėjimas ir geras derlius. 2014 m. balandžio mėn. metinė infliacija pagal SVKI buvo -1,3 %.

Tikimasi, kad infliacija ims lėtai augti antroje 2014 m. pusėje, kai ims silpti palankių energijos ir maisto kainų pokyčių bazės efektas. Remiantis Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognoze numatoma, kad 2014 m. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI bus -0,8 %, o 2015 m. bus 1,2 %. Palyginti žemas kainų lygis Bulgarijoje (47 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje tolesnės kainų konvergencijos potencialas yra didelis.

Bulgarija atitinka viešųjų finansų kriterijų. Bulgarijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Valdžios sektoriaus deficitas sumažėjo nuo 2,0 % BVP 2011 m. iki 0,8 % 2012 m.; mažėjimą palaikė didesnis pajamų santykis su BVP. 2013 m. deficito ir BVP santykis sudarė 1,5 %, ir pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę projektuojama, kad, ekonomikai atsigaunant, skolos santykis 2014 m. padidės iki 1,9 % BVP, o 2015 m. šiek tiek sumažės (iki 1,8 %), darant prielaidą, kad politika nesikeis. 2013 m. bendrosios valstybės skolos santykis tebebuvo nedidelis – 18,9 % BVP, tačiau numatoma, kad 2014 m. jis padidės iki 23,1 % BVP, o 2015 m. sumažės iki 22,7 % BVP.

Bulgarija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Bulgarijos levas neįtrauktas į VKM II. BNB siekia pirminio tikslo – užtikrinti kainų stabilumą – taikydamas valiutos kurso sąsają pagal valiutų valdybos modelį (VVM). Savo VVM Bulgarija nustatė 1997 m. liepos 1 d., susiedama Bulgarijos levą su Vokietijos marke, o vėliau – su euru. Atsižvelgiant į papildomus rodiklius, kaip antai užsienio valiutos atsargų pokyčius ir trumpalaikes palūkanų normas, nuo 2009 m. investuotojai toliau iš esmės palankiai vertina rizikos veiksnius Bulgarijoje. Didelės oficialiosios atsargos ir toliau užtikrina VVM atsparumą. Per dvejų metų vertinimo laikotarpį Bulgarijos levas, taikant VVM, euro atžvilgiu išliko visiškai stabilus.

Bulgarija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Bulgarijoje vienus metus iki 2014 m. balandžio mėn. buvo 3,5 %, t. y. daug mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Ji taip pat buvo mažesnė už pamatinę vertę per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. Ji mažėjo nuo daugiau kaip 5 % 2012 m. pradžioje iki maždaug 3,5 % 2013 m. viduryje. Pajamingumo skirtumas, palyginti su euro zonos ilgalaikėmis palyginamosiomis obligacijomis[14], 2012 m. antrąjį pusmetį smarkiai sumažėjo, nes regione atslūgus finansų rinkų nerimui Bulgarijos obligacijų pajamingumas sumažėjo. 2014 m. pradžioje skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų pajamingumo šiek tiek padidėjo – iki maždaug 200 bazinių punktų.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. 2013 m. užfiksuotas didelis Bulgarijos išorės balanso perteklius. Nuo 2011 m. iki 2013 m. prekybos balansas nežymiai pablogėjo, bet neigiamą pokytį daugiau negu kompensavo pagerėję pajamų sąskaitos ir einamųjų pervedimų duomenys. Dėl tvirtų prekybos ir investicijų ryšių Bulgarijos ekonomika yra labai integruota į euro zonos ekonomiką. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Bulgarijos rezultatai yra prastesni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Bulgarijos finansų sektorius gerai integruotas į ES finansų sektorių, ypač dėl to, kad užsienio investuotojams nuosavybės teise priklauso daug bankų sistemos subjektų. Taikant makroekonominio disbalanso procedūrą buvo atlikta nuodugni Bulgarijos apžvalga, kurioje nustatyta, kad Bulgarijoje lieka susidaręs makroekonominis disbalansas, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų.

3. ČEKIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Čekija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Čekijos teisės aktai, visų pirma Čekijos nacionalinės tarybos įstatymas Nr. 6/1993 Coll. dėl Čekijos nacionalinio banko (ČNB įstatymas), nėra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole. Neatitikimai susiję su centrinio banko nepriklausomumu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu dėl ČNB uždavinių ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 127 straipsnio 2 dalyje ir ECBS ir ECB statuto 3 straipsnyje numatytų ECBS uždavinių. ČNB įstatyme taip pat esama trūkumų, susijusių su piniginio finansavimo draudimu ir ECBS uždaviniais.

Čekija atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Čekijoje buvo mažesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Čekijoje buvo 0,9 %, t. y. mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad ateinančiais mėnesiais jis nukris gerokai žemiau pamatinės vertės.

2012 m. metinė SVKI infliacija Čekijoje padidėjo labiau nei euro zonoje, didžia dalimi dėl to, kad buvo padidintas mažesnis PVM tarifas, o didesnės pasaulinių žaliavų rinkų energijos ir maisto kainos atsiliepė vartotojų kainoms. Per visus 2013 m. smarkiai mažėjo infliacija, nes palaipsniui silpnėjo energijos kainų poveikis ir sulėtėjo paslaugų kainų augimas. Kainos neskubėjo augti ir dėl to, kad ekonomikai nusmukus nebuvo stiprios vidaus paklausos. 2014 m. pradžioje metinė infliacija pagal SVKI svyravo arti 0,3 %.

Numatoma, kad infliacija antrąjį 2014 m. pusmetį ims augti dėl didelio kronos susilpnėjimo 2013 m. pabaigoje. Tikimasi, kad 2015 m. infliaciją dar padidins didesnė vidaus paklausa. Remiantis tuo, pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę numatoma, kad 2014 m. metinė infliacija pagal SVKI vidutiniškai bus 0,8 %, o 2015 m. – 1,8 %. Kainų lygis Čekijoje (maždaug 71 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo kainų konvergencijos potencialą ilgalaikėje perspektyvoje.

Jei Taryba nuspręs nutraukti perviršinio deficito procedūrą Čekijos atžvilgiu, Čekija atitiks viešųjų finansų kriterijų. Čekijai šiuo metu taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito (2009 m. gruodžio 2 d. Tarybos sprendimas)[15]. Taryba rekomendavo Čekijai iki 2013 m. ištaisyti perviršinį deficitą. Valdžios sektoriaus deficitas Čekijoje 2013 m. sumažėjo iki 1,5 % BVP. Pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę, pagrįstą prielaida, kad politika nesikeis, deficito ir BVP santykis bus 1,9 % 2014 m. ir 2,4 % 2015 m., o valdžios sektoriaus skola turėtų likti iš esmės pastovi – apie 45,8 % BVP 2015 m.

Atsižvelgdama į šiuos pokyčius ir Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę, Komisija mano, kad perviršinis deficitas buvo ištaisytas, patikimai ir tvariai sumažinus biudžeto deficitą iki mažiau kaip 3 % BVP. Taigi Komisija rekomenduoja Tarybai panaikinti sprendimą dėl perviršinio deficito Čekijoje.

Čekija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Čekijos krona neįtraukta į VKM II. Čekija taiko svyruojančio valiutos kurso režimą ir sudaro sąlygas centriniam bankui įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką. Nuo 2010 m. pradžios iki 2013 m. pabaigos Čekijos kronos keitimo kursas euro atžvilgiu išliko iš esmės stabilus: kursas didžia dalimi svyravo nuo 24 iki 26 CZK/EUR. 2013 m. lapkričio 7 d. ČNB paskelbė įsikišiąs į užsienio valiutos rinką, kad susilpnintų kroną ir jos keitimo kursas euro atžvilgiu būtų daugiau nei 27 CZK/EUR. Todėl krona greitai susilpnėjo nuo mažiau nei 26 CZK/EUR iki daugiau nei 27 CZK/EUR ir po to, 2014 m. pradžioje, jos kursas buvo artimas 27,4 CZK/EUR. Per dvejus metus iki šio įvertinimo kronos vertė euro atžvilgiu sumažėjo beveik 11 %.

Čekija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių palūkanų norma Čekijoje buvo mažesnė už pamatinę vertę. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Čekijoje vienus metus iki 2014 m. balandžio mėn. buvo 2,2 %, t. y. daug mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Dėl ilgai trukusio mažėjimo ilgalaikės palūkanų normos Čekijoje sumažėjo nuo daugiau kaip 5 % 2009 m. viduryje iki mažiau nei 2 % 2012 m. pabaigoje. Be to, skirtumas nuo Vokietijos ilgalaikių palyginamųjų obligacijų sumažėjo iki mažiau negu 100 bazinių punktų. Ilgalaikių palūkanų normų skirtumas 2013 m. iš esmės nepakito ir svyravo apie maždaug 50 bazinių punktų, nes pajamingumas šiek tiek padidėjo ir Čekijoje, ir Vokietijoje. 2014 m. pradžioje skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų pajamingumo padidėjo iki maždaug 70 bazinių punktų.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Čekijos išorės balansas palaipsniui gerėjo nuo daugiau kaip 3 % BVP deficito 2010 m. iki 0,5 % BVP pertekliaus 2013 m., daugiausia dėl padidėjusio prekybos pertekliaus. Dėl tvirtų prekybos ir investicijų ryšių Čekijos ekonomika yra labai integruota į euro zonos ekonomiką. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Čekijos rezultatai yra prastesni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Čekijos finansų sektorius labai integruotas į ES finansų sektorių, ypač dėl to, kad užsienio investuotojams nuosavybės teise priklauso daug finansų tarpininkų. Laikantis makroekonominio disbalanso procedūros nuodugni Čekijos apžvalga nebuvo atliekama.

4. KROATIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Kroatija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Kroatijos teisės aktai yra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole.

Kroatija atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Kroatijoje buvo 1,1 %, t. y. mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus mažesnis už pamatinę vertę.

Metinė infliacija pagal SVKI per pastaruosius pusantrų metų gerokai sumažėjo nuo daugiau kaip 4 % 2012 m. antrąjį pusmetį iki beveik nulinės 2014 m. pavasarį. Sumažėjęs infliacijos lygis atspindėjo energijos ir maisto kainų sumažėjimą pasaulinėse žaliavų rinkose, silpstantį ankstesnio reguliuojamųjų kainų padidinimo poveikį ir infliaciją mažinantį užsitęsusio nuosmukio poveikį. 2014 m. balandžio mėn. metinė infliacija buvo -0,1 %.

Infliacija turėtų išlikti nedidelė per visus 2014 metus, nes paklausa vidaus rinkoje silpna, darbo rinkos pokyčiai nepalankūs, o poreikiai mažinti finansinį įsiskolinimą viešajame bei privačiajame sektoriuose yra dideli. Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozėje numatoma, kad 2014 m. metinė infliacija pagal SVKI vidutiniškai bus 0,8 %, o 2015 m. – 1,2 %. Kainų lygis Kroatijoje (maždaug 69 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo tolesnės kainų konvergencijos potencialą ilgalaikėje perspektyvoje.

Kroatija neatitinka viešųjų finansų kriterijaus. Šiuo metu Kroatijai taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito (2014 m. sausio 28 d. Tarybos sprendimas), kurį ištaisyti Taryba rekomendavo iki 2016 m. Valdžios sektoriaus deficito ir BVP santykis 2013 m. pasiekė 4,9 %, taigi truputį sumažėjo nuo 5 % 2012 m. Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozėje numatoma, kad 2014 m. deficitas sumažės iki 3,8 % BVP, o 2015 m. – iki 3,1 % BVP. Projektuojama, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis didės visu prognozės laikotarpiu – nuo 67,1 % 2013 m. iki 69,2 % 2015 m.

Kroatija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Kroatijos kuna neįtraukta į VKM II. Kroatija taiko griežtai valdomo svyruojančio valiutos kurso režimą ir sudaro sąlygas centriniam bankui įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką. Per pastaruosius dvejus metus kunos kursas euro (jos bazinės valiutos) atžvilgiu buvo iš esmės stabilus ir svyravo tarp 7,4 ir 7,7 HRK/EUR. Nežymus kunos nuvertėjimas euro atžvilgiu pastaraisiais metais buvo nulemtas prastų vidaus ekonominės padėties raidos ir nepalankių išorės sąlygų, o einamųjų metų svyravimas buvo susijęs su turizmo pajamų sezoniškumu. 

Kroatija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Metus iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Kroatijoje, kaip ją atspindi vienos palyginamosios obligacijos, kurios likutinis terminas yra apie 6 metai, pelningumas antrinėje rinkoje, buvo 4,8 %, t. y. mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Ji sumažėjo nuo beveik 7 % 2012 m. viduryje iki maždaug 4,6 % 2013 m. rudenį, o 2014 m. pradžioje šiek tiek padidėjo. Kadangi ilgesnio laikotarpio kuna nominuotų valstybės obligacijų nėra, pajamingumo pokyčiai turėtų būti aiškinami atsargiai. 2014 m. balandžio mėn. pajamingumo skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų, kurių terminas 6 metai, pajamingumo buvo maždaug 370 bazinių punktų.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Kroatijos išorės balansas pastaraisiais metais labai pagerėjo, ir 2013 m. susidarė 1,2 % BVP perteklius, daugiausia dėl importo susitraukimo. Dėl tvirtų prekybos ir investicijų ryšių Kroatijos ekonomika yra integruota į euro zoną, tačiau ryšiai su pasaulinėmis tiekimo grandinėmis liko silpnos. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Kroatijos rezultatai yra prastesni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Finansų sektorius yra labai integruotas į euro zoną tuo, kad šalies bankai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams. Taikant makroekonominio disbalanso procedūrą buvo atlikta nuodugni Kroatijos apžvalga, kurioje nustatyta, kad šalyje yra susidaręs perviršinis makroekonominis disbalansas, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis tvirtų politikos veiksmų. Politikos veiksmų būtina imtis visų pirma dėl pažeidžiamumo, susijusio su nemažais išorės įsipareigojimais, prastėjančiais eksporto rezultatais, dideliu įmonių įsiskolinimu ir sparčiai augančia valdžios sektoriaus skola.

5. LIETUVA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Lietuva atitinka euro įvedimo sąlygas.

Lietuvos teisės aktai yra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole.

Lietuva atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Lietuvoje buvo didesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Lietuvoje buvo 0,6 % – gerokai mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Projektuojama, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus mažesnis už pamatinę vertę.

2008 m. metinė infliacija pagal SVKI pasiekė aukščiausią lygį – 10 %, vėliau dėl ekonomikos nuosmukio ir reikšmingo nominalaus darbo užmokesčio koregavimo infliacija 2009 m. ir 2010 m. mažėjo. 2011 m., išaugus pagrindinių produktų kainoms ir atsigaunant ekonomikai, infliacija vėl padidėjo iki vidutiniškai 4,1 %. Po to ji iš esmės mažėjo dėl mažesnės energijos ir perdirbtų maisto produktų kainų infliacijos, kurią taip pat palaikė nenutrūkstamas darbo užmokesčio ribojimas ekonomikoje. Infliacija sumažėjo iki 3,2 % 2012 m. ir 1,2 % 2013 m.

Pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę numatoma, kad 2014 m. metinė infliacija pagal SVKI bus vidutiniškai 1,0 %, daugiausia dėl palankių maisto produktų ir energijos kainų pokyčių. Prognozuojama, kad didėjant vidaus paklausai 2015 m. ji turėtų padidėti iki 1,8 %. Palyginti žemas kainų lygis Lietuvoje (maždaug 63 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo tolesnės kainų konvergencijos potencialą ilgalaikėje perspektyvoje.

Tvari konvergencija reiškia, kad pamatinės vertės atitiktį lemia pamatiniai elementai, o ne laikini veiksniai. Teigiamas kainų stabilumo kriterijaus atitikties vertinimas pagrįstas pamatinių elementų analize ir faktu, kad yra pakankamai atsargos nuo pamatinės vertės.

Ilgesnio laikotarpio infliacijos perspektyvos priklausys visų pirma nuo to, ar darbo užmokesčio augimas atitiks našumo augimą. Kadangi Lietuva vis dar yra atotrūkio mažinimo ekonomika, tikimasi, kad darbo užmokestis augs sparčiau nei daugelyje labiausiai pažengusių euro zonos narių. Tačiau su atotrūkio mažinimu susijusio kainų koregavimo keliamą riziką kainų stabilumui riboja pastaruoju metu parodytas darbo rinkos lankstumas ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmai, kurie turėtų užtikrinti, kad darbo sąnaudos atitiktų našumą. Tai rizikai atsirasti neleidžia ir didelė šalies pažanga įgyvendinant ES paslaugų direktyvą ir mažos patekimo į rinką sąnaudos, kurios padeda išlaikyti didelį konkurencinį spaudimą, kaip galima spręsti iš pastarojo meto atvejo, kai į mažmeninę rinką įžengė nauji dalyviai. Dėl aukštos kvalifikacijos darbo jėgos trūkumo darbo užmokestis našumo atžvilgiu vidutiniu laikotarpiu galėtų išaugti. Siekiant išvengti įtampos darbo rinkoje bus svarbu šalinti likusias kliūtis. Energijos tiekimo įvairinimas ir konkurencingesnės rinkos taip pat prisidėtų prie palankių kainų pokyčių energetikos sektoriuje.

Lietuva atitinka viešųjų finansų kriterijų. Lietuvai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio biudžeto. Valdžios sektoriaus deficitas sumažėjo nuo 5,5 % BVP 2011 m. iki 3,2 % 2012 m. didžia dalimi dėl išlaidų ribojimo. 2013 m. deficito ir BVP santykis sudarė 2,1 % ir pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę projektuojama, kad skolos santykis 2014 m. liks 2,1 % BVP, o 2015 m. mažės iki 1,6 %, darant prielaidą, kad politika nesikeis. Valdžios sektoriaus skola turėtų didėti nuo 39,4 % BVP 2013 m. iki 41,4 % BVP 2015 m.

Lietuva įgyvendino keletą fiskalinio valdymo priemonių, kurios turėtų padėti vykdyti ilgesnės trukmės įsipareigojimą užtikrinti tvarius viešuosius finansus. 2012 m. kovo mėn. Lietuva pasirašė Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ir 2012 m. rugsėjo mėn. Seimas priėmė atitinkamą ratifikavimo įstatymą. Tai reiškia papildomą įsipareigojimą vykdyti į stabilumą orientuotą ir tvarią fiskalinę politiką. Teisės aktų projektų rinkiniui, kuriame yra konstitucinis įstatymas dėl valdžios sektoriaus finansų tvarumo pagal fiskalinį susitarimą, balandžio viduryje pritarė Vyriausybė, ir dėl jo bus balsuojama Seime. Valstybės kontrolės įstaigai būtų pavestos nepriklausomos fiskalinės tarybos funkcijos. Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje perkėlimas į nacionalinę teisę reikštų tolesnį galiojančių teisės aktų, ypač 2007 m. priimto ir nuo 2013 m. taikomo Fiskalinės drausmės įstatymo, palaikymą. Tas įstatymas pagrįstas Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis, jame viršutinės išlaidų ribos siejamos su pajamomis ir nustatytas tikslas – subalansuoti biudžetą vidutiniu laikotarpiu ir užtikrinti ilgalaikį tvarumą. Tačiau jame nenumatyta privaloma vidutinės trukmės išlaidų sistema.

Be to, prieš pradedant 2014 m. biudžeto planavimo ir vykdymo procesą visiškai įsigaliojo nacionalinio biudžeto įstatymo pakeitimai, kuriais įgyvendinama Tarybos direktyva 2011/85/ES dėl reikalavimų valstybių narių biudžeto sistemoms ir siekiama subalansuoto biudžeto ar biudžeto pertekliaus per ciklą. Šie pakeitimai padidina vyriausybės atskaitomybę dėl daugiamečių fiskalinių tikslų įgyvendinimo; tačiau naujojo įstatymo poveikis dar turi būti įvertintas.

Lietuva atitinka valiutos kurso kriterijų. Lietuva prisijungė prie VKM II 2004 m. birželio 28 d. ir, kai priimama ši ataskaita, jau beveik dešimt metų yra to mechanizmo dalyvė. Prisijungus prie VKM II, valdžios institucijos vienašališkai įsipareigojo išlaikyti plačiausiai taikomą mechanizmo modelį – valiutų valdybą. Valiutų valdybos modelis tvirtai palaikomas užsienio valiutos atsargomis. Trumpalaikių palūkanų normų skirtumas nuo euro zonos sumažėjo iki labai žemo lygio. Dvejų metų vertinimo laikotarpiu litas nenukrypo nuo centrinio pariteto ir jo atžvilgiu nekilo įtampos.

Lietuva atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma vienus metus iki 2014 m. balandžio mėn. buvo 3,6 %, t. y. daug mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Kai buvo atliekamas paskutinis konvergencijos būklės vertinimas 2012 m., vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Lietuvoje buvo mažesnė už pamatinę vertę (5,2 %). Ji toliau palaipsniui mažėjo iki mažiau nei 4 % 2013 m., ir tai lėmė palankesnis investuotojų požiūris į šalį, taip pat pagerinti valstybės kredito reitingai ir santykinai maža vidaus infliacija. Nors ilgalaikių litais nominuotų vyriausybės obligacijų rinka yra gana nedidelė, 2012 m. ir 2013 m. Vyriausybė išplatino skolos vertybinius popierius, kurių pradinis terminas yra iki 10 metų. 

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Po nemažo pertekliaus 2009 m. Lietuvos išorės balansas (t. y. bendra einamoji ir kapitalo sąskaita) vėl šiek tiek pablogėjo 2010 m., o 2011 m. deficitas pasiekė apie 1,2 % BVP, tačiau 2012 m. ir 2013 m. vėl užfiksuotas perteklius. 2009 m. užfiksuotas pajamų sąskaitos perteklius (tai labiausiai susiję su didžiuliais užsienio kapitalo bankų atidėjiniais paskolų nuostoliams padengti), o nuo 2010 m., kai dauguma užsienio bankų vėl pradėjo dirbti pelningai, – deficitas. Nuolat fiksuotas didelis einamųjų pervedimų ir kapitalo sąskaitos perteklius, ir tai yra dėl teigiamų grynųjų įplaukų iš ES fondų ir migrantų perlaidų. Grynųjų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautai, kurie buvo staigiai susitraukę 2009 m., atsinaujino ir 2011 m. pasiekė aukščiausią lygį – 3,2 % BVP, tačiau 2012 m. sumažėjo iki 0,7 % , o 2013 m. atsigavo tik truputį. Žymus realiojo efektyviojo valiutos kurso sumažėjimas 2009–2011 m., ypač dėl defliacinio vienetui tenkančių darbo sąnaudų poveikio, labai paskatino Lietuvos kainų konkurencingumą, ir Lietuva gerokai pagerino eksporto rezultatus. Nuo 2012 m. vidurio iki 2014 m. balandžio mėn. po nedidelio padidėjimo pagal vienetui tenkančias darbo sąnaudas pakoreguotas realusis efektyvusis valiutos kursas išaugo maždaug 6 %, o pagal SVKI pakoreguotas realusis efektyvusis keitimo kursas išaugo maždaug 3 %.

Dėl tvirtų ir prekybos, ir investicijų ryšių Lietuvos ekonomika yra gerai integruota į euro zonos ekonomiką. Darbo rinka parodė didelį lankstumą, tačiau struktūrinis nedarbas yra didelis. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Lietuvos rezultatai iš esmės atitinka euro zonos valstybių narių vidurkį. Lietuvos finansų sektorius yra gerai integruotas į ES finansų sistemą – tai rodo didelė užsienio kapitalo bankų dalis. Finansinė priežiūra pastaraisiais metais gerokai sustiprinta. Sustiprėjo bendradarbiavimas su buveinės šalių priežiūros institucijomis.

6. VENGRIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Vengrija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Vengrijos teisės aktai, visų pirma Magyar Nemzeti Bank (MNB) įstatymas, nėra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole. Neatitikimai visų pirma susiję su MNB nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 127 straipsnio 2 dalyje ir ECBS ir ECB statuto 3 straipsnyje numatytų ECBS uždavinių. Be to, MNB įstatyme esama neatitikimo ir kitų trūkumų, susijusių su MNB integracija į ECBS.

Vengrija atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Vengrijoje buvo didesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Vengrijoje buvo 1,0 % – gerokai mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus mažesnis už pamatinę vertę.

Metinė infliacija aukščiausią ribą pasiekė 2012 m. rugsėjo mėn., o 2013 m. sausio mėn. smarkiai nukrito, nes išblėso ankstesnio netiesioginių mokesčių šuolio poveikis ir pradėjo mažėti keleto komunalinių paslaugų kainos. Energijos ir maisto kainų mažėjimas, taip pat silpna vidaus paklausa ir istoriškai maži infliacijos lūkesčiai taip pat prisidėjo prie infliacijos mažinimo. Kita vertus, akcizo padidinimas ir kai kurios kitos vyriausybės priemonės davė nemažą postūmį kilti kainoms. 2014 m. balandžio mėn. metinė infliacija pagal SVKI buvo -0,2 %.

Pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę numatoma, kad 2014 m. infliacija padidės iki 1,0 %, o 2015 m. – iki 2,8 %, visų pirma dėl silpstančio komunalinių paslaugų kainų mažėjimo, mažiau palankios žaliavų kainų raidos ir laipsniško gamybos apimties atotrūkio įveikimo. Palyginti žemas kainų lygis Vengrijoje (maždaug 59 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo tolesnės kainų konvergencijos potencialą ilgalaikėje perspektyvoje.

Vengrija atitinka viešųjų finansų kriterijų. Vengrijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio biudžeto. 2011 m. valdžios sektoriaus balanso perteklius siekė 4,3 % BVP dėl didelės vienkartinės operacijos, o 2012 m. virto 2,1 % BVP deficitu. 2013 m. deficito ir BVP santykis pasiekė 2,2 % ir pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę bus 2,9 % BVP 2014 m. ir 2,8 % 2015 m., darant prielaidą, kad politika nesikeis. Projektuojama, kad valdžios sektoriaus skola nežymiai padidės nuo 79,2 % BVP 2013 m. iki 79,5 % BVP 2015 m.

Vengrija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Vengrijos forintas neįtrauktas į VKM II. Vengrija taiko svyruojančio valiutos kurso režimą ir sudaro sąlygas centriniam bankui įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką. Pastaraisiais metais forinto kursas euro atžvilgiu buvo nepastovus. Forintas buvo iš esmės stabilus euro atžvilgiu 2012 m. antrąjį pusmetį, tačiau 2013 m. pradžioje nuvertėjo apie 6 %. Gegužės mėn. forintas, palaikomas investuotojų susidomėjimo ES finansiniu turtu ir gerėjančia makroekonomine padėtimi, sustiprėjo ir toliau visus 2013 m. išsilaikė 290–300 HUF/EUR kursas, išskyrus kelias dienas iki JAV federalinės rezervų sistemos valdybos rugsėjo mėn. posėdžio ir gruodžio pabaigą. Per pirmuosius 2014 m. mėnesius forinto kursas išsilaikė aukštesnis nei 300 HUF/EUR, nors buvo laikino spaudimo, visų pirma susijusio su lūkesčiais dėl JAV pinigų politikos, tolesnio šalies pinigų politikos švelninimo, taip pat su politine krize Ukrainoje.

Vengrija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma vienus metus iki 2014 m. balandžio mėn. buvo 5,8 %, t. y. mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Per paskutinį Vengrijos konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. ji buvo didesnė už pamatinę vertę. Mėnesio vidutinės ilgalaikės palūkanų normos sumažėjo nuo 9,5 % (didžiausio lygio) 2012 m. pradžioje iki beveik 5 % 2013 m. gegužės mėn. Ilgalaikės palūkanų normos buvo pakilusios 2013 m. vasarą ir 2014 m. pradžioje, tačiau paprastai svyravo nenutoldamos nuo metinio vidurkio. 2014 m. balandžio mėn. ilgalaikės palūkanų normos skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų pajamingumo buvo maždaug 410 bazinių punktų.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Vengrijos išorės perteklius nuo 2009 m. kiekvienais metais palaipsniui didėjo. Nuo 2011 m. šį pagerėjimą labiausiai lėmė didesnis prekybos prekėmis perteklius ir geresnis ES lėšų įsisavinimas. Grynųjų tiesioginių užsienio investicijų srautai ir toliau lieka palyginti maži. 2008 m. rudenį ES ir TVF Vengrijai suteikta mokėjimų balanso pagalbos programa baigė galioti 2010 m. pabaigoje. 2011 m. lapkričio mėn. Vengrija paprašė prevencinės mokėjimų balanso pagalbos, tačiau, šalies finansų rinkos padėčiai stabilizavusis, 2014 m. sausio mėn. šį prašymą atsiėmė. Dėl tvirtų prekybos ir investicijų ryšių Vengrijos ekonomika yra labai integruota į euro zonos ekonomiką. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Vengrijos rezultatai yra prastesni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Vengrijos ekonomika yra labai integruota į euro zoną prekybos ir investicijų ryšiais. Taikant makroekonominio disbalanso procedūrą buvo atlikta nuodugni Vengrijos apžvalga, kurioje nustatyta, kad Vengrijoje lieka makroekonominis disbalansas, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų.

7. LENKIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Lenkija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Lenkijos teisės aktai, visų pirma Narodowy Bank Polski (NBP) įstatymas ir Lenkijos Respublikos Konstitucija, nėra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole. Neatitikimai susiję su centrinio banko nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu. Be to, NBP įstatyme taip pat esama trūkumų, susijusių su centrinio banko nepriklausomumu ir NBP integracija į ECBS euro įvedimo metu.

Lenkija atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Lenkijoje buvo didesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Lenkijoje buvo 0,6 % – gerokai mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus mažesnis už pamatinę vertę.

Dėl palankios žaliavų kainų raidos ir staigaus telekomunikacijų paslaugų kainų kritimo metinė infliacija pagal SVKI sparčiai mažėjo nuo daugiau kaip 4 % 2012 m. pirmą pusmetį iki mažiau nei 1 % 2013 m. antrąjį ketvirtį. Ji nesiekė 1 % per antrąjį 2013 m. pusmetį ir 2014 m. pradžioje, o tai rodo mažą infliacinį spaudimą pasaulio rinkose ir santykinai stabilų valiutos kursą.

Pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę numatoma, kad infliacija augs tik laipsniškai iki 1,1 % 2014 m. ir 1,9 % 2015 m., nes apskaičiuota, kad gamybos apimties atotrūkis liks neigiamas. Palyginti nedidelis kainų lygis Lenkijoje (beveik 56 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo tolesnės kainų konvergencijos potencialą ilgalaikėje perspektyvoje.

Lenkija neatitinka viešųjų finansų kriterijaus. Šiuo metu Lenkijai taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito (2009 m. liepos 7 d. Tarybos sprendimas)[16]. Taryba rekomendavo Lenkijai iki 2012 m. ištaisyti perviršinį deficitą. 2013 m. birželio 21 d. Taryba padarė išvadą, kad Lenkija ėmėsi veiksmingų priemonių, bet atsitiko nepalankių ekonominių įvykių, padariusių didelę įtaką viešiesiems finansams, ir Taryba pagal SESV 126 straipsnio 7 dalį priėmė persvarstytą rekomendaciją, kurioje Lenkijai rekomenduojama panaikinti perviršinio deficito padėtį iki 2014 m. Taryba nustatė 2013 m. spalio 1 d. terminą, iki kurio Lenkija turėjo imtis veiksmingų priemonių. 2013 m. gruodžio 10 d. Taryba, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 126 straipsnio 8 dalimi, nustatė, kad Lenkija nesiėmė veiksmingų priemonių. Pagal SESV 126 straipsnio 7 dalį ji priėmė naują rekomendaciją, pagal kurią Lenkijai rekomenduojama tvirtai ir patikimai panaikinti perviršinio deficito padėtį iki 2015 m.

Pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę projektuojama, kad valdžios sektoriaus biudžeto balansas keisis nuo 4,3 % BVP deficito 2013 m. iki 5,7 % BVP pertekliaus 2014 m., didžia dalimi dėl didelio vienkartinio turto perdavimo iš antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemos. Tikimasi, kad 2015 m. valdžios sektoriaus biudžeto balansas vėl taps neigiamas: pagal ESS 95 bus pasiektas 2,9 % BVP deficitas. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis sumažės nuo 57 % 2013 m. iki 49,2 % 2014 m., didžia dalimi dėl pensijų fondo turto perdavimo, o 2015 m. išaugs iki 50 %.

Lenkija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Lenkijos zlotas neįtrauktas į VKM II. Lenkija taiko svyruojančio valiutos kurso režimą ir sudaro sąlygas centriniam bankui įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką. Po smarkaus nuvertėjimo 2011 m. antrąjį pusmetį, kai NBP teko įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką, 2012 m. pradžioje zloto kursas euro atžvilgiu iš dalies atsigavo. Vėliau zloto kursas iš esmės stabilizavosi ir iki 2014 m. pradžios daugiausia prekiauta 4,1–4,3 PLN/EUR kursu. Palyginti su 2012 m. balandžio mėn., zloto kursas euro atžvilgiu 2014 m. balandžio mėn. buvo iš esmės nepasikeitęs.

Lenkija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių ilgalaikė palūkanų norma Lenkijoje prilygo pamatinei vertei. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma vienus metus iki 2014 m. balandžio mėn. buvo 4,2 %, t. y. daug mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normos sumažėjo nuo daugiau kaip 6 % 2011 m. pradžioje iki mažiau nei 4 % iki 2012 m. pabaigoje, ir tai lėmė palankesnis investuotojų požiūris į šalį, taip pat žymus vidaus infliacijos sumažėjimas. Per antrąjį 2013 m. pusmetį ilgalaikės palūkanų normos vėl padidėjo, nes pasaulinėse finansų rinkose mažėjo noras rizikuoti. Todėl 2014 m. pradžioje ilgalaikės palūkanų normos skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų svyravo apie 270 bazinių punktų.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Lenkijos išorės balansas pastaraisiais metais labai pagerėjo: 2013 m. pasiektas 1 % BVP perteklius, kurį lėmė pagerėjęs prekybos balansas. Dėl tvirtų ir prekybos, ir investicijų ryšių Lenkijos ekonomika yra gerai integruota į euro zonos ekonomiką. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Lenkijos rezultatai yra prastesni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Lenkijos finansų sektorius yra gerai integruotas į ES finansų sistemą – tai rodo didelė užsienio kapitalo bankams tenkanti dalis. Taikant makroekonominio disbalanso procedūrą Lenkijos atžvilgiu nebuvo atliekama nuodugni apžvalga.

8. RUMUNIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Rumunija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Rumunijos teisės aktai, visų pirma Įstatymas Nr. 312 dėl Rumunijos Nacionalinio Banko įstatų (RNB įstatymas), nėra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole. Neatitikimai susiję su centrinio banko nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu. Be to, RNB įstatyme yra trūkumų, susijusių su centrinio banko nepriklausomumu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu dėl RNB uždavinių ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 127 straipsnio 2 dalyje ir ECBS ir ECB statuto 3 straipsnyje numatytų ECBS uždavinių.

Rumunija neatitinka kainų stabilumo kriterijaus. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Rumunijoje buvo didesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Rumunijoje buvo 2,1 %, t. y. didesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus didesnis už pamatinę vertę.

Infliacijos lygis pastaraisiais metais Rumunijoje buvo nepastovus ir didelis. Po to, kai 2010 m. viduryje buvo padidintas standartinis PVM tarifas ir išaugo maisto kainos, 2011 m. gegužės mėn. metinė infliacija pasiekė aukščiausią lygį – 8,5 %. Antrąjį 2011 m. pusmetį ir 2012 m. pradžioje ji stipriai sumažėjo, iš dalies dėl gero derliaus ir mažesnių energijos žaliavų kainų, tačiau 2012 m. antrąjį pusmetį ir 2013 m. pradžioje vėl ėmė augti dėl kylančių maisto ir energijos kainų. 2012 m. ir 2013 m. vidutinė metinė infliacija sumažėjo iki šiek tiek daugiau kaip 3 %.

Tikimasi, kad mažėjant maisto produktų kainoms 2014 m. infliacija bus mažesnė, o 2015 m. didės, nes numatomas vidaus paklausos atsigavimas. Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozėje numatoma, kad 2014 m. metinė infliacija pagal SVKI vidutiniškai bus 2,5 %, o 2015 m. – 3,3 %. Palyginti žemas kainų lygis Rumunijoje (maždaug 54 % euro zonos vidurkio 2012 m.) rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje tolesnės kainų konvergencijos potencialas yra didelis.

Rumunija atitinka viešųjų finansų kriterijų. Rumunijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Valdžios sektoriaus deficitas sumažėjo nuo 5,5 % BVP 2011 m. iki 3,0 % 2012 m. didžia dalimi dėl išlaidų ribojimo ir pajamų priemonių taikymo. 2013 m. deficito ir BVP santykis sudarė 2,3 % ir pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę projektuojama, kad skolos santykis 2014 m. toliau mažės iki 2,2 % BVP, o 2015 m. – iki 1,9 %, darant prielaidą, kad politika nesikeis. Valdžios sektoriaus skola turėtų didėti nuo 38,4 % BVP 2013 m. iki 40,1 % BVP 2015 m.

Rumunija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Rumunijos lėja neįtraukta į VKM II. Rumunija taiko svyruojančio valiutos kurso režimą ir sudaro sąlygas centriniam bankui įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką. Po stipraus nuvertėjimo per pasaulinę finansų krizę 2008 m. pabaigoje ir 2009 m. pradžioje lėja, remiant ES ir TVF finansinės pagalbos programai, iš esmės buvo stabili nuo 2009 m. iki 2011 m. pabaigos. Per laikinus nenoro rizikuoti tarpsnius, ypač 2012 m. viduryje, lėjos kursas euro atžvilgiu patyrė spaudimą nuvertėti. Didėjant užsienio investuotojų susidomėjimui lėja nominuotu turtu, 2012 m. pabaigoje ir 2013 m. pradžioje jis šiek tiek nusistovėjo. 2013 m. viduryje ir 2014 m. pradžioje lėja euro atžvilgiu laikinai nuvertėjo, ir tai lėmė pasaulyje padidėjęs nenoras rizikuoti, dėl kurio BNR ėmėsi veiksmų tarpbankinėje rinkoje ir užsienio valiutų rinkoje. Per dvejus metų iki šio vertinimo lėjos vertė euro atžvilgiu sumažėjo 1,9 %.

Rumunija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Kai buvo atliekamas paskutinis konvergencijos būklės vertinimas 2012 m., vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Rumunijoje buvo didesnės už pamatinę vertę. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Rumunijoje per metus iki 2014 m. balandžio mėn. sudarė 5,3 %, t. y. buvo mažesnė nei pamatinė 6,2 % vertė. Ilgalaikės palūkanų normos Rumunijoje didžiąją 2010 ir 2011 m. dalį šiek tiek viršijo 7 %, o 2012 m. sumažėjo. 2012 m. pabaigoje jos sumažėjo iki maždaug 5,5 % ir svyravo apie 5,3 % didžiąją 2013 m. dalį, ir tai lėmė palankesnis investuotojų požiūris į šalį. Todėl ilgalaikės palūkanų normos skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų sumažėjo nuo daugiau kaip 500 bazinių punktų 2012 m. pabaigoje iki maždaug 380 bazinių punktų 2014 m. balandžio mėn.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Rumunijos išorės balansas (t. y. bendra einamoji ir kapitalo sąskaita) per pasaulinę krizę smarkiai pagerėjo. Rumunijos išorės deficitas sumažėjo iki 3 % BVP 2012 m., o 2013 m. išorės balansas virto pertekliniu. Išorės deficito mažėjimas visų pirma susijęs su mažesniu prekybos prekėmis deficitu. Rumunijai tarptautinė finansinė pagalba teikiama nuo 2009 m. Po pirmos dvejų metų bendros ES ir TVF finansinės pagalbos programos taikytos dar dvi bendros ES ir TVF programos, kurios buvo patvirtintos 2011 ir 2013 m. Skirtingai nuo pirmosios programos, abi vėlesnės buvo laikomos prevencinėmis, ir iki šiol finansavimo nebuvo paprašyta. Toliau gerėjant išorės balansui ir pasaulyje vėl randantis norui rizikuoti, 2012–2013 m. toliau mažėjo su išorės finansavimu susijusi įtampa. Dėl tvirtų ir prekybos, ir investicijų ryšių Rumunijos ekonomika yra gerai integruota į euro zonos ekonomiką. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Rumunijos rezultatai yra prastesni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Rumunijos finansų sektorius yra gerai integruotas į ES finansų sistemą – tai rodo didelė užsienio kapitalo bankams tenkanti dalis. Taikant makroekonominio disbalanso procedūrą nuodugni Rumunijos apžvalga nebuvo atliekama.

9. ŠVEDIJA

Atsižvelgdama į teisinio suderinamumo, atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą ir į papildomus svarbius veiksnius, Komisija mano, kad Švedija neatitinka euro įvedimo sąlygų.

Švedijos teisės aktai, visų pirma Sveriges Riksbank įstatymas, Vyriausybės dokumentas ir Valiutos kurso įstatymas, nėra visiškai suderinti su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsnyje nustatyta atitikties užtikrinimo prievole. Esama neatitikimų ir trūkumų, susijusių su centrinio banko nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir centrinio banko integracija į ECBS euro įvedimo metu.

Švedija atitinka kainų stabilumo kriterijų. Per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Švedijoje buvo mažesnė už pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2014 m. balandžio mėn. vidutinis infliacijos lygis Švedijoje buvo 0,3 % – gerokai mažesnis už 1,7 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad ir ateinančiais mėnesiais jis bus žymiai mažesnis už pamatinę vertę.

Pastaraisiais metais infliacija pagal SVKI Švedijoje sumažėjo nuo vidutiniškai 1,4 % 2011 m. iki 0,9 % 2012 m., o po to dar iki 0,4 % 2013 m. Infliacijos mažėjimą pastaruosius dvejus metus skatino kronos stiprėjimas ir vangi vidaus bei išorės paklausa; infliacijos mažėjimas buvo plataus masto ir siejosi su daugeliu prekių ir paslaugų. 2014 m. balandžio mėn. metinė infliacija pagal SVKI buvo 0,3 %.

Augimui laipsniškai spartėjant, 2014 m. infliacija tikriausiai augs tik truputį. Nenumatoma, kad kuri nors SVKI sudedamoji dalis taptų infliacijos didėjimo veiksniu, ir projektuojama, kad darbo užmokesčio pokyčiai ir toliau bus nedideli. Remiantis Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognoze numatoma, kad 2014 m. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI bus 0,5 %, o 2015 m. – 1,5 %. Vartotojų kainų lygis Švedijoje, palyginti su euro zona, laipsniškai auga nuo Švedijos stojimo į ES 1995 m. ir 2012 m. pasiekė 126 %.

Švedija atitinka viešųjų finansų kriterijų. Švedijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Valdžios sektoriaus balansas 2012 m. virto 0,6 % BVP deficitu, 2013 m. padidėjusiu iki 1,1 %. Tai didžia dalimi atsitiko dėl blankaus ekonomikos augimo ir keleto vyriausybės priemonių, kuriomis siekta remti ekonomiką. Pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozę projektuojama, kad 2014 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 1,8 % BVP, o 2015 m. sumažės iki 0,8 %, darant prielaidą, kad politika nesikeis. 2013 m. bendrosios valstybės skolos santykis siekė 40,6 % BVP, ir projektuojama, kad 2014 m. jis dar padidės – pasieks 41,6 % BVP, o 2015 m. vėl mažės iki 40,4 %.

Švedija neatitinka valiutos kurso kriterijaus. Švedijos krona neįtraukta į VKM II. Švedija taiko svyruojančio valiutos kurso režimą ir sudaro sąlygas centriniam bankui įsikišti į užsienio valiutų keitimo rinką. Po to, kai krona smarkiai nuvertėjo euro atžvilgiu finansų krizės pradžioje 2008 m., nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. jos vertė išaugo maždaug 35 % ir 2012 m. rugpjūčio mėn. pasiekė aukščiausią lygį per 12 metų. Nors šiuo vertės didėjimu taip pat pakoreguotas ankstesnis kronos vertės sumažėjimas, tačiau kronos vertė žymia dalimi kilo ir dėl to, kad kilus euro zonos valstybių skolos krizei atsirado saugaus prieglobsčio paieškos srautai. Per dvejus metus iki šio įvertinimo kronos vertė euro atžvilgiu sumažėjo maždaug 2 %.

Švedija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų. Vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Švedijoje vienus metus iki 2014 m. balandžio mėn. buvo 2,2 %, t. y. daug mažesnė už 6,2 % pamatinę vertę. Be to, per paskutinį konvergencijos būklės vertinimą 2012 m. vidutinė dvylikos mėnesių palūkanų norma Švedijoje buvo žymiai mažesnė už pamatinę vertę. 2008 m. siekusi daugiau kaip 4 %, 2012 m. spalio mėn. – 2013 m. gegužės mėn. pasiekė žemiausią ribą (1,6 %) ir nuo to laiko didėja. Nuo 2012 m. pabaigos iki 2013 m. rudens pajamingumo skirtumas, palyginti su Vokietijos ilgalaikėmis vyriausybės obligacijomis, didėjo dėl Švedijos obligacijų pajamingumo augimo, kurį iš dalies lėmė saugaus prieglobsčio paieškos srautų iš euro zonos pasikeitimas. 2014 m. balandžio mėn. skirtumas nuo palyginamųjų Vokietijos vyriausybės obligacijų pajamingumo buvo maždaug 60 bazinių punktų.

Be to, išnagrinėti papildomi veiksniai, įskaitant mokėjimų balanso pokyčius, taip pat darbo, produktų ir finansų rinkų integraciją. Švedijos išorės balanso perteklius nuo 2007 m. mažėja: nuo daugiau kaip 9 % BVP 2007 m. iki 6,6 % 2013 m. Tai iš dalies galima paaiškinti struktūriniu Švedijos prekybos prekėmis pertekliaus sumažėjimu. Dėl tvirtų prekybos ir investicijų ryšių Švedijos ekonomika yra labai integruota į euro zonos ekonomiką. Pagal pasirinktus su verslo aplinka susijusius rodiklius Švedijos rezultatai yra geresni nei daugumos euro zonos valstybių narių. Švedijos finansų sektorius yra gerai integruotas į ES finansų sektorių, ypač Šiaurės ir Baltijos šalių finansų klasterio tarpusavio sąsajomis. Taikant makroekonominio disbalanso procedūrą 2014 m. buvo atlikta nuodugni Švedijos apžvalga, kurioje nustatyta, kad Švedijoje išlieka makroekonominis disbalansas, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų.

[1]     Valstybės narės, kurios dar neįvykdė būtinų euro įvedimo sąlygų, vadinamos valstybėmis narėmis, kurioms taikoma išimtis. Prieš priimant Mastrichto sutartį, Danija ir Jungtinė Karalystė derybose pasiekė, kad šios nuostatos joms nebūtų taikomos, ir trečiajame EPS etape jos nedalyvauja.

[2]     Nacionalinių valdžios institucijų prašymu 2013 m. Komisija ir ECB parengė Latvijos konvergencijos ataskaitas. Latvija įvedė eurą 2014 m. sausio 1 d.

[3]     Danija ir Jungtinė Karalystė nepareiškė ketinimo įsivesti eurą, todėl į vertinimą neįtrauktos.

[4]     2013 m. lapkričio mėn. Komisija paskelbė trečiąją įspėjimo mechanizmo ataskaitą, o 2014 m. kovo mėn. – atitinkamų nuodugnių apžvalgų išvadas.

[5]     Nustatant kainų stabilumo kriterijų, infliacija apskaičiuojama pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), apibrėžtą Tarybos reglamente (EB) Nr. 2494/95.

[6]     Visos šioje ataskaitoje pateiktos infliacijos prognozės ir kiti kintamieji paimti iš Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozės. Komisijos tarnybų prognozės grindžiamos bendrosiomis prielaidomis dėl išorės kintamųjų ir prielaida, kad politika nesikeis, be to, atsižvelgiama į priemones, apie kurias turima pakankamai informacijos.

[7]     Šis pranešimas parengtas remiantis laikotarpio iki 2014 m. gegužės 15 d. duomenimis.

[8]     Terminas „valstybės narės, kuriose kainos stabiliausios“, turėtų būti suprantamas, kaip apibrėžta SESV 140 straipsnio 1 dalyje ir juo neketinta reikšti bendrą kokybinį vertinimą apie ekonomikos rezultatus valstybėje narėje.

[9]     Atitinkamai Lietuva, Airija ir Graikija.

[10]    2014 m. balandžio mėn. vidutinis 12 mėnesių infliacijos lygis Graikijoje, Bulgarijoje ir Kipre buvo atitinkamai -1,2 %, -0,8 % ir -0,4 %, o euro zonoje 1,1 %.

[11]    2011 m. gruodžio 13 d. įsigaliojo direktyva dėl būtiniausių nacionalinių biudžeto sistemų reikalavimų, du nauji reglamentai dėl makroekonominės priežiūros ir trys reglamentai, kuriais iš dalies keičiamas Stabilumo ir augimo paktas (viename iš dviejų naujųjų reglamentų dėl makroekonominės priežiūros ir viename iš trijų reglamentų, kuriais iš dalies keičiamas Stabilumo ir augimo paktas, numatyti euro zonos valstybėms narėms taikomi nauji vykdymo užtikrinimo mechanizmai). Tais pakeitimais numatyta, kad taikant perviršinio deficito procedūrą atsižvelgiama į skolos kriterijų, o Stabilumo ir augimo paktas papildytas keliomis svarbiomis naujovėmis, visų pirma išlaidų kriterijumi, kuriuo papildytas kiekvienos šalies pažangos, padarytos siekiant vidutinės trukmės laikotarpio biudžeto tikslo, vertinimas.

[12]    Vertindama atitiktį valiutos kurso kriterijui, Komisija nagrinėja, ar valiutos kursas vis dar nedaug skiriasi nuo VKM II centrinio pariteto, ir kartu gali atsižvelgti į kurso augimo priežastis pagal Bendrąjį pareiškimą apie valstybes kandidates ir VKM II, patvirtintą neoficialioje ECOFIN taryboje Atėnuose 2003 m. balandžio 5 d.

[13]    2014 m. balandžio mėn. pamatinė vertė apskaičiuota kaip Latvijos (3,3 %) ir Portugalijos (5,8 %) ir Airijos (3,5 %) vidutinių ilgalaikių palūkanų normų paprastas vidurkis, pridėjus du procentinius punktus.

[14]    Šalių ilgalaikių palūkanų skirtumas nuo euro zonos ilgalaikių palyginamųjų obligacijų (pastaba – kaip euro zonos lyginamasis rodiklis naudojamos Vokietijos lyginamosios obligacijos) apskaičiuojamas remiantis kas mėnesį Eurostato skelbiamu periodiniu leidiniu „EMU convergence criterion bond yields“ („EPS konvergencijos kriterijaus obligacijų pajamingumo dydžiai“). ECB taip pat skelbia periodinį leidinį  „Harmonised long-term interest rate for convergence assessment purposes“ („Suderinta ilgalaikių palūkanų norma konvergencijos vertinimo tikslais“).

[15]    Sprendimas 2010/284/ES (OL L 125, 2010 5 21, p. 36–37).

[16]    Sprendimas 2009/589/EB (OL L 202, 2009 8 4, p. 46).