1.            ĮVADAS

Naudodamasis Lisabonos sutartimi nustatytos Europos piliečių iniciatyvos, kurios paskirtis – skatinti demokratišką piliečių dalyvavimą Europos reikaluose[1], teise milijonas Europos Sąjungos (ES) piliečių iš ne mažiau kaip septynių valstybių narių gali paraginti Europos Komisiją siūlyti teisės aktus ES kompetencijos klausimais. Tai pirmoji ES lygmens dalyvaujamosios demokratijos priemonė. Ji įsigaliojo 2012 m. balandžio mėn. ir nuo tada daugiau kaip 5 milijonai piliečių pasirašė daugiau kaip 20 įvairių iniciatyvų.

„Right2Water“ – pirmoji Europos piliečių iniciatyva, atitikusi Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl piliečių iniciatyvos nustatytus reikalavimus. Iniciatyvos organizatoriai, sulaukę daugiau kaip 1,6 mln. piliečių palaikymo, 2013 m. gruodžio 20 d. ją oficialiai pateikė Komisijai.

Remiantis Reglamento dėl piliečių iniciatyvos nuostatomis, Komisija, reaguodama į šią iniciatyvą, per tris mėnesius turi paskelbti komunikatą (pranešimą), kuriame pateikia savo teisines ir politines išvadas dėl piliečių iniciatyvos, nurodo, kokių veiksmų prireikus ketina imtis ir dėl kokių priežasčių imasi tokių veiksmų ar ne[2].

Komisija priėmė iniciatyvos organizatorius 2014 m. vasario 17 d., tą pačią dieną jiems buvo suteikta galimybė savo iniciatyvą pristatyti Europos Parlamente surengtame viešajame svarstyme. Daugiau informacijos apie pirmosios piliečių iniciatyvos procedūrinius aspektus pateikta I priede.

Iniciatyva „Right2Water“ Europos Komisija raginama parengti įstatymą, įgyvendinantį Jungtinių Tautų pripažintą žmogaus teisę į vandenį ir sanitarines paslaugas, kurio dėka aprūpinimas vandeniu bei sanitarinių paslaugų tiekimas būtų laikomi būtiniausiomis visuotinėmis viešosiomis paslaugomis[3].

Iniciatyva reikalaujama, kad:

– ES institucijos bei šalys narės būtų įpareigotos užtikrinti visų gyventojų teisę į vandenį ir sanitarines paslaugas;

– Vandens tiekimui ir vandens išteklių naudojimui negaliotų vidaus rinkos taisyklės, o vandens tiekimo paslaugos nebūtų liberalizuojamos;

– ES rodytų daugiau iniciatyvos siekdama, jog vanduo ir sanitarinės paslaugos būtų prieinamos visiems.

Iniciatyva keliami kompleksiniai klausimai, apimantys platų ES ir valstybių narių lygmens politikos spektrą. Iniciatyvą reikia apsvarstyti remiantis ES sutarties taisyklėmis, visų pirma kompetencijos suteikimo, proporcingumo ir subsidiarumo principais.

2.            Esama padėtis

Prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinės sąlygos neatsiejamos nuo teisės į gyvybę ir žmogaus orumą, taip pat nuo poreikio užsitikrinti tinkamą gyvenimo standartą.

Per pastarąjį dešimtmetį tarptautinėje teisėje pripažinta teisė į saugų geriamąjį vandenį ir sanitarines sąlygas, ryškiausiai – Jungtinių Tautų (JT) lygmeniu[4]. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 64/292 pripažįstama, kad teisė į saugų ir švarų geriamąjį vandenį ir sanitarines sąlygas yra žmogaus teisė, būtina norint visapusiškai naudotis gyvenimu ir visomis žmogaus teisėmis. Be to, 2012 m. JT Tvaraus vystymosi konferencijos („Rio+20“) baigiamajame rezultatų dokumente valstybių bei vyriausybių vadovai ir aukšto lygio atstovai dar kartą patvirtino savo įsipareigojimus dėl žmogaus teisės į saugų geriamąjį vandenį ir sanitarijos paslaugas, kuri turi būti laipsniškai užtikrinama [jų] gyventojams, visapusiškai gerbiant nacionalinį suverenumą[5].

Kalbant apie Europos lygmenį, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja deklaravo, kad prieiga prie vandens turi būti pripažinta viena pagrindinių žmogaus teisių, nes ji būtina gyvybei žemėje palaikyti, [o vanduo] yra išteklius, kuriuo žmonija turi dalytis[6]. ES taip pat pakartojo, kad patvirtina, kad visos valstybės turi įsipareigojimų žmogaus teisių srityje dėl prieigos prie saugaus geriamojo vandens, kurio turi būti, kuris turi būti fiziškai prieinamas, įperkamas ir priimtinos kokybės[7].

Šie principai taip pat paskatino imtis ES veiksmų. ES vandens pagrindų direktyvoje pripažįstama, kad vanduo nėra komercijos produktas, bet priklauso paveldui, kurį būtina apsaugoti, ginti ir išsaugoti[8]. Be to, ir tam tikros ES pagrindinių teisių chartijoje nustatytos teisės ir principai gali būti suprantami kaip tiesiogiai susiję su prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir su geresnėmis sanitarinėmis sąlygomis. Akivaizdu, kad dėl prieigos prie saugaus geriamojo vandens ir tinkamų sanitarinių sąlygų trūkumo nukenčia veiksminga pagrindinių teisių, kaip antai teisės į orumą (1 straipsnis) ar teisės į gyvybę (2 straipsnis), apsauga. Be to, šiame kontekste reikėtų atsižvelgti ir į ES įsipareigojimą dėl aukšto aplinkosaugos lygio[9] (37 straipsnis). Nors valstybės narės Chartijos privalo laikytis tik įgyvendindamos ES teisę, visos ES teisės nuostatos turi būti suderinamos su Chartija. Vadinasi, visos ES institucijos ir įstaigos privalo laikytis Chartijoje įtvirtintų teisių ir užtikrinti, kad visos priemonės, kurių imamasi remiantis Sutartimi, būtų suderinamos su tomis teisėmis.

Tokios būtų aplinkybės, kuriomis Komisija analizavo piliečių iniciatyvą, siekdama padaryti savo išvadas pagal Reglamento dėl piliečių iniciatyvos 10 straipsnį.

ES indėlis siekiant užtikrinti geresnę vandens kokybę ir prieinamumą

Siekiant užtikrinti ir gerinti prieigą prie vandens ir tinkamas sanitarines sąlygas, svarbiausi yra šie trys pagrindiniai elementai: kokybė, fizinis prieinamumas ir įperkamumas.

ES vykdė dvejopus veiksmus, siekdama padėti užtikrinti prieigą prie saugaus geriamojo vandens ir tinkamas sanitarines sąlygas savo valstybių narių gyventojams. Pirma, ES nustatė griežtus vandens kokybės standartus, kuriais užtikrinama aukšto lygio visuomenės sveikatos ir aplinkos apsauga. Antra, ji teikė finansinę paramą valstybių narių vandens infrastruktūrai plėtoti ir tobulinti, taip padėdama gerinti su vandeniu susijusių paslaugų kokybę ir fizinį prieinamumą.

Aštuntajame dešimtmetyje ES nustatė būtiniausius  vandens kokybės reikalavimus ir per pastaruosius keturis dešimtmečius palaipsniui išplėtė savo vandens teisės aktus. Pagrindiniai šios srities ES teisės aktai yra Vandens pagrindų direktyva[10], Geriamojo vandens direktyva[11] ir Miesto nuotekų valymo direktyva[12].

Tie teisės aktai grindžiami holistiniu požiūriu į vandentvarką, jais užtikrinama, kad vanduo atitiktų griežtus reikalavimus, todėl būtų saugus, sveikas ir švarus. Dėl šių ES aplinkos apsaugos taisyklių įgyvendinimo labai pagerėjo ES geriamojo vandens kokybė, ypač Rytų ir Vidurio Europoje.

ES sanglaudos politika daugelį metų buvo aktyviai remiamos valstybių narių pastangos plėtoti ir atnaujinti infrastruktūras, kuriomis užtikrinama prieiga prie geriamojo vandens ir teikiamos nuotekų tvarkymo paslaugos. Pavyzdžiui, skyrus ES finansinę paramą, nuo 2007 m. daugiau kaip 2,6 mln. gyventojų devyniose valstybėse narėse gali džiaugtis geresniu geriamojo vandens tiekimu, dar 5,7 mln. gyventojų keturiolikoje valstybių narių buvo užtikrintas geresnis vandens nuotekų valymas. Per pastaruosius septynerius metus (2007–2013 m.) ES finansinė parama investicijoms, susijusioms su geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo darbais bei infrastruktūra, siekė beveik 22 mlrd. EUR.

Kitas labai svarbus elementas yra įperkamumas, nes jis susijęs su realia visuotine prieiga prie vandens paslaugų. ES neatlieka jokio vaidmens nustatant vandens kainas – jos nustatomos nacionaliniu lygmeniu. Tačiau su vandeniu susiję ES aplinkosaugos teisės aktai nustato tam tikrus pagrindinius valstybių narių vandens kainodaros politikos principus. Vandens pagrindų direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad vandens vartotojams nustatyta kaina atitiktų tikrąsias vandens suvartojimo sąnaudas. Taip skatinamas tausus ribotų vandens išteklių naudojimas. ES vandens politika grindžiama principu, kad vandens paslaugų įperkamumas yra labai svarbus. Nacionalinės valdžios institucijos kompetentingos imtis paramos priemonių, kuriomis būtų apsaugomi palankių sąlygų neturinčių žmonių interesai ir sprendžiami vandens trūkumo klausimai (pvz., teikiama parama mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams ar nustatomi su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai).

Vandens paslaugų teikimas vidaus rinkoje

Sprendimų dėl tinkamiausio vandens paslaugų teikimo priėmimas ES visiškai priklauso valstybių narių valdžios institucijų kompetencijai. Už vandens paslaugų teikimą paprastai atsakingos vietos valdžios institucijos, esančios arčiausiai piliečių ir jų rūpesčių.

Valdžios institucijos savo nuožiūra gali vykdyti atitinkamas užduotis tiesiogiai, naudodamosi savo priemonėmis, arba pavesti jas atlikti teisiškai atskirtiems visiškai viešiems toms institucijoms priklausantiems subjektams. Jos taip pat gali nuspręsti visiškai ar iš dalies pavesti vandens paslaugų teikimą privatiems ar mišriai valdomiems subjektams. Pastaruoju atveju valdžios institucijos turi teisę privatiems operatoriams nustatyti aiškius įpareigojimus, kad užtikrintų, jog jų kompetencijai priklausančioje geografinėje srityje teikiamos paslaugos atitiktų nustatytus standartus.

ES, savo ruožtu, prižiūri, kad būtų laikomasi pagrindinių Sutarties principų, tokių kaip skaidrumas ir vienodos sąlygos. Kartu pagal Sutarties taisykles reikalaujama, kad Komisija išliktų neutrali nacionalinių sprendimų, reglamentuojančių vandens įmonių nuosavybės sistemą, atžvilgiu[13].

ES vidaus rinkos taisyklėse visiškai pripažįstama valdžios institucijų kompetencija užtikrinti būtinus paslaugos kokybės standartus, priimti sprendimus dėl taikytinų tarifų ir nustatyti kitus atitinkamus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus (pvz., apsaugoti palankių sąlygų neturinčių vartotojų interesus). Šiomis taisyklėmis siekiama didinti skaidrumą, užtikrinti nediskriminavimą ir suteikti piliečiams galimybę už rinkliavas ar mokesčius gauti ekonomiškai naudingiausią paslaugą. Pavyzdžiui, ES viešųjų pirkimų taisyklėmis užtikrinama, kad, valdžios institucijoms vandentvarkos paslaugų teikimą nusprendus pavesti išorės bendrovei, būtų organizuojamas skaidrus atrankos procesas ir pasirenkamas vartotojams naudingiausias pasiūlymas. ES viešųjų pirkimų srities teisės aktuose numatyta saugi ir lanksti bendradarbiavimo sistema ir tuo atveju, jeigu valdžios institucijos nusprendžia minėtas paslaugas teikti pasitelkusios viešojo sektoriaus subjektų bendradarbiavimą.

Atsiliepdama į piliečių iniciatyvoje pareikštą susirūpinimą, kad vandens tiekimui ir vandens išteklių naudojimui negaliotų vidaus rinkos taisyklės, o vandens tiekimo paslaugos nebūtų liberalizuojamos, Komisija patvirtina, kad viešųjų pirkimų teisės aktai netaikomi tuo atveju, jei vietos valdžios institucijos nusprendžia teikti paslaugas pačios, per bendrąsias įmones ar per toms institucijoms pavaldžias įmones[14].

ES teisės aktuose buvo nuolat pripažįstamas vandens ir sanitarinių paslaugų specifiškumas bei jų svarba tenkinant pagrindinius gyventojų poreikius. Koncesijoms vandens sektoriuje dažnai taikoma speciali, sudėtinga tvarka, kuriai turi būti skiriama itin daug dėmesio atsižvelgiant į vandens, kaip neįkainojamos vertės viešosios gėrybės, svarbą visiems ES piliečiams[15]. Todėl geriamojo vandens ir tam tikroms nuotekų valymo bei šalinimo koncesijoms netaikomos naujosios ES koncesijos sutarčių skyrimo taisyklės. Be to, aiškiai išskirta, kad vandens paskirstymo bei tiekimo paslaugų ir nuotekų tvarkymo paslaugų atžvilgiu negalioja laisvė teikti paslaugas kitoje valstybėje, kaip nustatyta Paslaugų direktyvoje[16].

ES ilgalaikis įsipareigojimas pasauliniu mastu

Skurdo mažinimas, integracinis augimas ir darnus vystymasis glaudžiai susiję su vandens tiekimo prieinamumu ir kokybe. Daugiau kaip 2,6 mlrd. pasaulio gyventojų neturi galimybės naudotis geresnėmis sanitarinėmis sąlygomis, o beveik 1 mlrd. pasaulio gyventojų vis dar geria nevalytą geriamąjį vandenį. Siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslo (TVT) dėl saugaus geriamojo vandens daroma pažanga, tačiau pasaulis labai atsilieka siekdamas su sanitarinėmis sąlygomis susijusio tikslo – vertinant pagal naujausias tendencijas, daugiau kaip milijardo gyventojų padėtis šiuo atžvilgiu nepasikeitė.

ES įsipareigojimas užtikrinti prieigą prie saugaus geriamojo vandens bei tinkamas sanitarines sąlygas ir remti integruotą vandens išteklių valdymą šalyse partnerėse yra ilgalaikis. Komunikatu dėl besivystančių šalių vandentvarkos politikos[17] nuo 2002 m. nustatyta speciali politikos programa. Jos pagrindu parengta ES vandens iniciatyva[18] – politinė priemonė, kuria siekiama gerinti bendradarbiavimą ir teikti veiksmingesnę paramą vystymuisi remiantis partneryste ir daugelio suinteresuotųjų šalių dalyvavimu.

ES politikos uždaviniai buvo įgyvendinami daugeliu konkrečių veiksmų, įskaitant AKR ir ES vandens infrastruktūros priemonės[19] sukūrimą 2004 m., šiems veiksmams per pastarąjį dešimtmetį buvo teikiama didelė finansinė parama. ES paramos rezultatus 2004–2013 m. tiesiogiai pajuto daugiau kaip 70 mln. žmonių, kuriems buvo suteikta geresnė prieiga prie vandens, ir 24 mln. gyventojų, kuriems buvo sudarytos sąlygos naudotis geresniais sanitariniais įrenginiais.

Šiuo metu ES ir jos valstybės narės kasmet skiria beveik 1,5 mlrd. EUR vandens tiekimo, sanitarijos ir higienos (angl. WASH) programoms besivystančiose šalyse. Todėl Sąjunga yra didžiausia atskira paramos teikėja vandens sektoriuje.

Nuo 2007 m. ES skyrė maždaug 2,5 mlrd. EUR vandens ir sanitarijos srities veiksmams daugiau kaip 60-yje šalių partnerių[20]. Daugelis ES veiksmų vandens ir sanitarijos srityje susiję su infrastruktūrų, kaip antai vandens ir kanalizacijos tinklų, geriamojo vandens ir nuotekų valymo įrenginių, vandens tiekimo pasklidose kaimo vietovėse ir kaimo vietovių sanitarijos, plėtojimu.

Be to, ES yra didžiausia WASH sektoriaus humanitarinių veiksmų paramos teikėja, šiuo metu skirianti maždaug 200 mln. EUR per metus, kad užtikrintų laiku teikiamą orią prieigą prie pakankamų ir saugių vandens paslaugų gyventojams, kurie kenčia nuo humanitarinių krizių ar kuriems jos gresia.

ES remia partnerystės projektus (tarp Šiaurės ir Pietų šalių, taip pat tarp skirtingų Pietų šalių), kuriais siekiama gerinti vandens ir sanitarijos sektoriaus pajėgumus, perduodant vandens ir sanitarijos įmonių, vietos valdžios institucijų ir kitų vandens sektoriaus subjektų patirtį ir žinias. Dauguma iki šiol skirtų lėšų padėjo vandens sektoriaus bendrovėms, kurioms trūksta kapitalo, pradėti tiekti vandenį skurdžiausiems gyventojų sluoksniams. Be to, ES regioninėmis derinimo priemonėmis nuo 2007 m. finansuota maždaug 30 vandens tiekimo ir sanitarijos projektų, kuriems pritraukta daugiau kaip 2 mlrd. EUR paskolų ir investicijų.

3.           Veiksmai, susiję su Europos piliečių iniciatyva

Kaip apibūdinta pirmiau, ES savo ankstesniais ir esamais veiksmais demonstruoja aiškų pripažinimą, kad vanduo yra viešoji gėrybė, būtina visapusiškai naudotis gyvenimu ir visomis žmogaus teisėmis. Savo įgaliojimų ribose ir visapusiškai laikydamasi subsidiarumo ES nuolat atliko svarbų vaidmenį siekdama užtikrinti, kad prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir geresnės sanitarinės sąlygos taptų realybe visiems gyventojams tiek Europoje, tiek už jos ribų.

Atsižvelgdama į Europos piliečių iniciatyvą, Komisija siekė nustatyti likusias spragas ir sritis, kuriose – ES ar nacionaliniu lygmeniu – būtina dėti daugiau pastangų problemoms, kurių paskatinti piliečiai ragina imtis veiksmų, spręsti. 

Komisija pasiryžusi užtikrinti, kad savo tolesnius veiksmus ir toliau vykdys atsižvelgdama į tai, kad prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinės sąlygos, kurios turi būti kokybiškos, fiziškai pasiekiamos ir įperkamos, yra žmogaus teisė.

Geresnės kokybės ir prieinamesnio vandens užtikrinimas

Siekiant, kad visi ES piliečiai turėtų prieigą prie saugaus geriamojo vandens, būtina, kad valstybės narės visiškai įgyvendintų ES vandens teisės aktus. Nors laikui bėgant padaryta didelė pažanga, prieiga prie kokybiško vandens ir sanitarinės sąlygos galėtų būti pagerintos, ypač piliečiams, gyvenantiems nedidelio masto vandens tiekimo sistemų aptarnaujamose srityse.

Naujoje 7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje[21] (AVP), kuria vadovaujamasi vykdant ES veiksmus aplinkosaugos srityje, pabrėžiama, kad reikės geriau įgyvendinti ES taisykles, siekiant iki 2020 m. visiems ES piliečiams užtikrinti aukštus geriamojo ir maudyklų vandens saugos standartus. Reikia nuveikti dar daugiau, kad:

· būtų užtikrinta geresnė iš mažųjų geriamojo vandens išteklių telkinių (t. y. aptarnaujančių mažiau kaip 5 000 asmenų), iš kurių aprūpinama vandeniu maždaug 65 mln. ES gyventojų, tiekiamo vandens kokybė;

· būtų palaikoma ir atnaujinama esama infrastruktūra, ypatingą dėmesį skiriant didesnį našumą užtikrinančioms naujovėms  ir

· būtų diegiama trūkstama nuotekų infrastruktūra (surinkimo sistemų ir valymo), visų pirma Rytų Europoje esančiose valstybėse narėse.

Visiems šiems darbams atlikti būtina turėti pakankamą finansavimą, tinkamai nustatyti prioritetus ir užtikrinti gerą valdymą, įskaitant nacionalinių ir vietos administracijų planavimo, koordinavimo ir investicijų įgyvendinimo gebėjimus.  Siekiant pašalinti nustatytus trūkumus labai svarbūs bus valstybių narių sprendimai dėl savo išlaidų prioritetų vykdant būsimą ES finansavimą[22]. Komisija sieks užtikrinti, kad valstybės narės visapusiškai pasinaudotų naujuoju finansinio programavimo laikotarpiu (2014–2020 m.) numatytomis didelėmis galimybėmis teikti ES finansinę paramą vandens sektoriui, visų pirma – nustatytų vandentvarką kaip prioritetinę investicijų sritį.

Komisija dės daugiau pastangų, kad valstybės narės visapusiškai įgyvendintų ES vandens teisės aktus, ir glaudžiai bendradarbiaus su valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalims, kad įgyvendintų 2012 m. Vandens išteklių išsaugojimo metmenyse[23], kuriuose jau buvo nustatyti pagrindiniai ES vandens politikos uždaviniai, pateiktus pasiūlymus.

Be to, Komisija toliau tęs ES vandens teisės aktų peržiūrą. 2013 m. sugriežtintos taisyklės dėl prioritetinių medžiagų vandenyje[24], šiuo metu atnaujinama Požeminio vandens direktyva[25]. Komisija drauge su valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalimis taip pat bendradarbiavo siekdama suderinti Geriamojo vandens direktyvos stebėsenos ir analizės nuostatas su mokslo ir technikos pažanga. Be to, atsižvelgdama į pareikštą susirūpinimą dėl mažųjų geriamojo vandens išteklių telkinių, Komisija visoje ES inicijuos viešas konsultacijas, kad galėtų įvertinti patobulinimų būtinybę ir jų įgyvendinimo galimybes. Komisija taip pat  peržiūrės Vandens pagrindų direktyvą ir pasiūlys būtinus jos pakeitimus[26].

Kalbant apie tokį svarbų aspektą kaip vandens įperkamumas, didžiausią poveikį daro nacionalinio lygmens veiksmai. Šie veiksmai yra neatskiriama valstybių narių skurdo ir socialinės atskirties mažinimo politikos, kuri taip pat remiama ir papildoma ES lygmeniu[27], dalis. Priemonės, kuriomis saugomi palankių sąlygų neturinčių asmenų interesai, įgyja dar didesnę svarbą, kai dėl ekonominės krizės yra pagausėję vandens trūkumo problemų, o kai kurių gyventojai nepajėgia apmokėti sąskaitų už vandenį. Todėl Komisija ragina valstybes nares, kad jos, veikdamos savo kompetencijos ribose, visiems piliečiams užtikrintų būtiniausią prieigą prie vandens pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas[28] ir tinkamai įgyvendintų Vandens pagrindų direktyvą.

Neutralumo vandens paslaugų teikimo atžvilgiu užtikrinimas

Komisija ir toliau užtikrins, kad būtų visapusiškai laikomasi Sutarties taisyklių, pagal kurias reikalaujama, kad ES išliktų neutrali nacionalinių sprendimų, kuriais reglamentuojama vandens įmonių nuosavybės sistema, atžvilgiu[29], kartu prižiūrėdama, kad būtų laikomasi pagrindinių Sutarties principų, tokių kaip skaidrumas ir vienodos sąlygos. Atsiliepdama į piliečių iniciatyvoje pareikštą susirūpinimą, kad vandens tiekimui ir vandens išteklių naudojimui neturėtų galioti vidaus rinkos taisyklės, o vandens tiekimo paslaugos nebūtų liberalizuojamos, Komisija patvirtina, kad naujasis viešųjų pirkimų teisės aktas nebus taikomas tuo atveju, kai vietos valdžios institucijos nusprendžia teikti paslaugas pačios, per bendrąsias įmones ar toms institucijoms pavaldžias įmones[30].

Tarptautinėse prekybos derybose Komisija taip pat toliau aktyviai ragins prekybos partnerius užtikrinti, kad būtų paisoma nacionalinio, regioninio ar vietos lygmens sprendimų dėl vandens paslaugų teikimo ir šie sprendimai būtų deramai apsaugomi.

Kaip minėta, ES vidaus rinkos teisės aktuose buvo nuolat pripažįstamas vandens ir sanitarinių paslaugų specifiškumas ir svarba tenkinant pagrindinius gyventojų poreikius. Naujausias pavyzdys – 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtos ES koncesijos sutarčių skyrimo taisyklės. Atsižvelgdama į visuomenės susirūpinimą, pareikštą per teisėkūros procesą, Komisija pasiūlė aiškiai nurodyti, kad geriamojo vandens ir tam tikroms nuotekų valymo koncesijoms tos taisyklės netaikomos. Tai atitinka ir iniciatyvos „Right2Water“ išsakytą susirūpinimą.

Skaidrumo didinimas

Skaidrumas gali atlikti svarbų vaidmenį gerinant piliečių prieigą prie vandens ir sanitarines sąlygas, nes paveikia tris pagrindinius aspektus (prieinamumą, įperkamumą ir kokybę). Į būtinybę užtikrinti skaidrumą atsižvelgta rengiant Vandens pagrindų direktyvos nuostatas. Direktyvos 14 straipsnyje reikalaujama, kad Europos piliečiai būtų informuojami apie upės baseino valdymo planų tvirtinimo procesą ir kad su jais per šį procesą būtų konsultuojamasi, o valdžios institucijos turėtų paaiškinti, kaip buvo atsižvelgta į piliečių nuomonę. Be to, ES teisės aktais užtikrinama teisė susipažinti su valdžios institucijų turima arba joms skirta informacija apie aplinką ir nustatomos naudojimosi šia teise pagrindinės sąlygos ir praktinės priemonės, taip skatinant skaidresnę politiką[31].

Komisija pritaria, kad reikėtų nuveikti daugiau, siekiant pagerinti piliečiams prieinamos informacijos apie vandens kokybę bei paslaugas kiekybę ir kokybę. Geriau informuojant stiprinamas piliečių vaidmuo – jie gali aktyviau stebėti vandentvarkos sprendimus, kurie dažniausiai priimami nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu, ir dalyvauti jų priėmimo procese.

Komisija toliau rengs naujas iniciatyvas, kuriomis piliečiams siekiama užtikrinti daugiau skaidrumo. Vadovaudamasi Miesto nuotekų valymo direktyva, Komisija glaudžiai bendradarbiauja su valstybėmis narėmis, ypač su bandomųjų šalių grupe, siekdama įdiegti naujas informacines sistemas (struktūrines įgyvendinimo ir informacines sistemas), kuriomis piliečiams būtų užtikrinama nesudėtinga interneto prieiga prie pagrindinės informacijos apie atitiktį.

Komisija laikysis panašaus metodo siekdama vartotojams užtikrinti daugiau skaidrumo geriamojo vandens kokybės klausimu. Panašiai kaip miesto nuotekų valymo atveju, Komisija galėtų padėti valstybėms narėms nustatyti, kokios rūšies informacijos reikėtų, kad visoje ES rengiama informacija galėtų būti palyginama. Esama Europos vandens informacinė sistema[32] galėtų pasitarnauti kaip vieno langelio principu veikiantis tokios informacijos šaltinis.

Be to, Komisija pasirengusi išnagrinėti idėją atlikti vandens kokybės lyginamąją analizę kaip vieną iš būdų sustiprinti piliečių vaidmenį. Komisija taip pat pasiryžusi skatinti struktūriškesnį suinteresuotųjų šalių dialogą, į kurį įsitrauktų viešieji ir privatieji paslaugų teikėjai, taip pat skatinti jas bendradarbiauti įgyvendinant esamas iniciatyvas[33], kuriomis siekiama nustatyti daugiau vandens paslaugų rodiklių ir lyginamųjų standartų. Tai būtų pirmas žingsnis siekiant iš esmės pagerinti vandens paslaugų teikėjų veiklos skaidrumą ir atskaitomybę, piliečiams suteikiant galimybę susipažinti su palyginamais duomenimis apie pagrindinius vandens tiekėjų ekonominius, techninius ir kokybinius veiklos rodiklius.

Labiau integruotas požiūris į paramą vystymuisi

Komisija pasiryžusi užtikrinti, kad prieigos prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinių sąlygų kaip žmogaus teisių aspektas išliktų jos vystymosi politikos ašimi. ES ketina ir toliau dėti pastangas tam, kad vanduo ir tinkamos sanitarinės sąlygos būtų prieinamos visiems – tai svarbus jos vystymosi politikos uždavinys. Nepaisant padarytos pažangos, nuo ligų, susijusių su prieigos prie saugaus geriamojo vandens trūkumu, pasaulyje kasdien miršta daugiau kaip 4 000 vaikų iki penkerių metų.

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ES finansinė parama bus orientuojama į tam tikrus tikslinius kiekvienos šalies partnerės sektorius, išskiriant prioritetines sritis, kuriose pagalba būtiniausia, siekiant užtikrinti, kad pagalba būtų veiksminga ir duotų geriausių galimų rezultatų[34]. Parama vandens tiekimo, sanitarijos ir higienos (WASH) sektoriui bus tikslingiau skiriama toms šalims partnerėms, kurios, rengdamos savo nacionalines orientacines programas, vandens ir sanitarijos sektorių nurodė kaip prioritetinį. Komisija derins veiksmus su šalimis partnerėmis, valstybėmis narėmis ir kitais vystymosi partneriais, siekdama užtikrinti, kad būtų tinkamai aprėpiami visų šalių partnerių WASH sektoriai.

Kartu ES sieks veikti labiau integruotai, o būsimi veiksmai, ypač regioninio lygmens, bus grindžiami aprūpinimo vandeniu, energija ir maistu sinergijos kūrimo principu. Aprūpinimą maistu savo prioritetiniu sektoriumi įvardijo daugiau kaip 50 šalių, todėl WASH intervencijos bus derinamos su aprūpinimo maistu programomis, siekiant besivystančiose šalyse spręsti neprievalgio problemą. Pagal naująją finansinę programą (2014–2020 m.) daugiau kaip 3 mlrd. EUR bus skirta poveikio mitybai turinčioms intervencijoms, iš kurių viena svarbiausių yra WASH.  

Su vandeniu susijusios problemos taip pat bus sprendžiamos teminėmis priemonėms, siejant jas su žemės ūkio, energijos ir saugumo sritimis. Visuotinių viešųjų gėrybių ir uždavinių temine programa bus siekiama, kad išorės veiksmai geriau derėtų tarpusavyje ir stiprėtų jų sąsajos su kitomis ES politikos iniciatyvomis, kaip antai ES klimato ir energetikos politikos, biologinės įvairovės, aplinkos, vandens išteklių valdymo ir, be kita ko, diplomatijos vandens srityje.

Komisija toliau aktyviai vykdys savo įsipareigojimus, susijusius su WASH sektoriaus humanitariniais veiksmais, skirtais ekstremaliosioms situacijoms ir jų prevencijai. Šie veiksmai vykdomi pripažinus augančią konflikto riziką, didinamą vandens išteklių trūkumo, taip pat į riziką, kylančią dėl augančių su vandeniu susijusių humanitarinių poreikių miestuose. Komisija, pasitelkusi geresnes humanitarinių partnerių veiklos koordinavimo priemones, sieks ir toliau gerinti humanitarinės pagalbos teikimą laiku, taip pat jos veiksmingumą ir efektyvumą.

Viešojo sektoriaus subjektų partnerysčių rėmimas

Vis labiau pripažįstama, kad pelno nesiekiančios partnerystės vandens sektoriuje turi didelį potencialą. Pastaruosius dešimt metų pradininkės vaidmenį šioje srityje atliko AKR ir ES vandens infrastruktūros priemonė, kurią įgyvendinant buvo ugdomi AKR šalių valdžios institucijų gebėjimai. 2013 m. užsakyta atlikti Vandens priemonės ir jos poveikio vertinimą, ir jis šiuo metu rengiamas. Į šio vertinimo rezultatus bus tinkamai atsižvelgta ir jais bus remiamasi rengiant būsimą programavimo modelį ir sprendimus.

Parama viešojo sektoriaus subjektų partnerystėms bus teikiama ir įgyvendinant programas, skirtas WASH sektoriui remti šalyse partnerėse, kurios prioritetą skyrė vandens sektoriui. Remdamasi ankstesne patirtimi ir vykdomais projektais, Komisija sieks nustatyti naujas partnerystės (tarp Šiaurės ir Pietų šalių, taip pat tarp skirtingų Pietų šalių) galimybes plėtoti vandens ir sanitarijos sektoriaus gebėjimus perduodant vandens ir sanitarijos įmonių, vietos valdžios institucijų ir kitų vandens sektoriaus subjektų patirtį ir žinias.

Tolesnė veikla, susijusi su „Rio+20“

Pastangas, kad vanduo ir sanitarinės sąlygos būtų prieinamos visiems, ES nesiliaus dėjusi atsižvelgdama ir į tolesnę veiklą, susijusią su JT Darnaus vystymosi konferencija („Rio+20“), kurioje vanduo buvo pripažintas esminiu darnaus vystymosi pagrindu.

Ministrų deklaracijoje „Ateitis, kurios norime“[35] pasaulio lyderiai patvirtino įsipareigojimą dėl žmogaus teisės į saugų geriamąjį vandenį ir sanitarines sąlygas, dėl laipsniško prieigos prie saugaus ir įperkamo geriamojo vandens ir sanitarinių sąlygų visiems užtikrinimo (t. y. viršijant Johanesburgo tikslus ir TVT) ir dėl integruoto vandens išteklių valdymo esminio pagerinimo. 

Neseniai paskelbtame komunikate „Deramas gyvenimas visiems. Skurdo panaikinimas ir tvarios pasaulio ateities užtikrinimas“[36] Komisija pabrėžė, kad, siekiant įgyvendinti laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkės, kuri bus parengta JT lygmeniu, pagrindinės žmogaus socialinės raidos ir tvaraus augimo tikslus, vandens sektorius yra vienas iš tų, kuriam turėtų būti taikomas integruotas požiūris. 2013 m. birželio 25 d. Tarybos išvadose[37] teigiama, kad į laikotarpio po 2015 m. programą reikėtų integruoti darnaus vystymosi elementus (ekonominį, socialinį ir aplinkosaugos) siekiant užtikrinti bazinius gyvenimo lygio standartus (įskaitant prieigą prie vandens ir sanitarines sąlygas), ekologiškos ekonomikos veiksnių skatinimą ir tvarų gamtos išteklių naudojimą, valdymą ir apsaugą.

JT Aukšto lygio grupės ataskaitoje[38] dėl laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkės siūlomas su vandeniu ir sanitarija susijęs tikslas, taigi ši sritis tampa nauja prioritetine laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės sritimi.

Komisija rengia komunikatą dėl tolesnių veiksmų rengiantis po 2015 m. veiksiančiai vystymosi rėmimo sistemai[39], kuriame būtų nustatyti prioritetiniai tikslai ir uždaviniai, kuriais bus sprendžiami vandens ir sanitarijos klausimai. Kalbant apie tarptautinį lygmenį, Darnaus vystymosi tikslų atviroji darbo grupė[40] taip pat formuluoja tikslus ir uždavinius. 2014 m. rugsėjo mėn. savo pasiūlymą ji pateiks JT Generalinei Asamblėjai; šie rezultatai vėliau bus įtraukti į tarpvyriausybines derybas, po kurių baigiamasis aukščiausiojo lygio susitikimas turėtų įvykti 2015 m. rugsėjo mėn., kuriame ES ir jos valstybėms narėms vėl teks svarbus vaidmuo.

4.           Išvados

Komisija džiaugiasi Europos piliečių iniciatyva remti prieigą prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinių paslaugų Europoje ir pasaulyje. Komisija pabrėžia su prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinių paslaugų susijusio žmogaus teisių aspekto svarbą ir toliau sieks užtikrinti, kad jos politika nenutoltų nuo šių principų. ES lygmeniu Komisija remsis nuveiktais darbais, o aplinkos politika bei infrastruktūros finansavimo priemonėmis visiems gyventojams toliau didins ir gerins prieigą prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarines sąlygas.

Komisija taip pat toliau stengsis užtikrinti ES neutralumą nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu priimamų sprendimų dėl vandens tiekimo paslaugų atžvilgiu, kartu prižiūrėdama, kad būtų laikomasi pagrindinių Sutarties principų, tokių kaip skaidrumas ir vienodos sąlygos. Komisija toliau bus dėmesinga visuomenės susirūpinimui, susijusiam su vandens paslaugų specifika, kaip tai jau darė teisėkūros proceso dėl ES koncesijos taisyklių metu.

Būsimi ES veiksmai šioje srityje bus grindžiami siekiu ES piliečiams užtikrinti daugiau skaidrumo. Jais bus siekiama stiprinti piliečių vaidmenį pašalinant informacijos spragas, dėl kurių jie neturi galimybės aktyviau dalyvauti priimant vandentvarkos sprendimus vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu.

Pasauliniu mastu Sąjunga lieka įsipareigojusi dalyvauti tarptautiniame laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkės rengimo ir visuotinių darnaus vystymosi tikslų formulavimo procese; savo vystymosi politika ji taip pat toliau aktyviai rems prieigą prie saugaus geriamojo vandens bei tinkamas sanitarines sąlygas ir integruotą vandens išteklių valdymą, visų pirma finansiniu įsipareigojimu skirti daugiau kaip 3 mlrd. EUR poveikio mitybai turinčioms intervencijoms, be kita ko, vandens ir sanitarijos srityje (2014–2020 m.).

Reaguodama į piliečių raginimą veikti, Komisija pasiryžusi imtis konkrečių veiksmų ir rengia keletą naujų veiksmų, skirtų sritims, kurios tiesiogiai susijusios su iniciatyva ir jos tikslais. Komisija visų pirma:

· gerins su vandens kokybe susijusių teisės aktų įgyvendinimą, remdamasi įsipareigojimais, nustatytais 7-oje AVP ir Vandens išteklių išsaugojimo metmenyse;

· inicijuos viešas konsultacijas visoje ES dėl Geriamojo vandens direktyvos, visų pirma dėl prieigos prie kokybiško vandens ES gerinimo;

· didins duomenų apie miesto nuotekų ir geriamojo vandens valdymą skaidrumą ir nagrinės vandens kokybės lyginamosios analizės idėją;

· skatins struktūriškesnį suinteresuotųjų šalių dialogą skaidrumo vandens sektoriuje klausimais;

· bendradarbiaus įgyvendinant esamas iniciatyvas, kad būtų nustatyta daugiau vandens paslaugų lyginamųjų standartų;

· skatins naujovišką požiūrį į paramą vystymuisi (pvz., rems vandens paslaugų teikėjų partnerystes ir viešojo sektoriaus subjektų partnerystes); skatins valstybes nares dalytis geriausia patirtimi (pvz., susijusia su solidarumo priemonėmis) ir nustatys naujas bendradarbiavimo galimybes;

· sieks, kad universali prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinės sąlygos būtų pripažintos prioritetine būsimų darnaus vystymosi tikslų sritimi.

Galiausiai Komisija ragina valstybes nares, kad jos, veikdamos savo kompetencijos ribose, atsižvelgtų į šioje iniciatyvoje piliečių iškeltas problemas, ir kviečia jas dėti daugiau pastangų, kad visiems gyventojams užtikrintų saugaus, švaraus ir įperkamo geriamojo vandens tiekimą ir tinkamas sanitarines sąlygas.

Remiantis Europos piliečių iniciatyvos reglamento 10 straipsnio 2 dalimi, apie šį komunikatą (pranešimą) pranešama iniciatyvos organizatoriams ir Europos Parlamentui bei Tarybai, ir jis paskelbiamas viešai.

[1]               Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos. OL L 65, 2011 3 11, p. 1.

[2]               Remiantis Reglamento dėl piliečių iniciatyvos 10 straipsnio 1 dalimi.

[3]               http://ec.europa.eu/citizens-initiative/public/initiatives/finalised/details/2012/000003/lt.

[4]               i.a. 2010 m. rugpjūčio 3 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 64/292, JT Žmogaus teisių tarybos 2008 m. kovo 28 d. rezoliucija

Nr. 7/22 ir 2010 m. spalio 6 d. rezoliucija Nr. 15/9.

[5]               http://www.un.org/en/sustainablefuture/.

[6]               Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 1693/2009.

[7]               2010 m. kovo 22 d. Vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton deklaracija ES vardu Pasaulinei vandens dienai paminėti,  http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/LT/cfsp/114038.pdf.

[8]               ES vandens pagrindų direktyvos 2000/60/EB pirma konstatuojamoji dalis.

[9]               SESV 191 straipsnio 2 dalyje taip pat užtikrinama, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Sąjungos regionų būklės įvairovę.

[10]             2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, OL L 327, 2000 12 22, p. 1–73.

[11]             1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės, OL L 330, 1998 12 5, p. 32–54.

[12]             1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotėkų valymo, OL L 135, 1991 5 30, p. 40–52.

[13]             Sutarties dėl ES veikimo 345 straipsnyje aiškiai nustatytas neutralumas valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą, atžvilgiu. Todėl ES negali priimti teisės aktų, kurie darytų poveikį valstybių narių normoms, reglamentuojančioms nuosavybės sistemą, įskaitant teisės aktus, kurie darytų poveikį viešąją (pvz., vandens tiekimo) paslaugą teikiančių įmonių nuosavybės sistemai.

[14]             Laikantis tam tikrų sąlygų, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004 4 30) 23 straipsnyje.

[15]             Neseniai priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl koncesijos sutarčių skyrimo

40 konstatuojamoji dalis (PE-CONS 73/13, netrukus bus paskelbta OL).

[16]             2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje.

[17]             COM(2002) 132 final.

[18]             www.euwi.net.

[19]             AKR – Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių grupė.

[20]             Ši veikla neapima pavienių valstybių narių teikiamos paramos.

[21]             2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“.

[22]             Kiekvienos ES valstybės narės išlaidų prioritetai Europos struktūriniuose ir investiciniuose fonduose šiuo metu baigiami nustatyti valstybių narių rengiamuose ir Komisijos tvirtinamuose partnerystės susitarimuose ir veiklos programose.

[23]             COM(2012) 673 final.

[24]             Medžiagos, kurios kelia didelę grėsmę vandens aplinkai arba per ją; 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/39/ES, kuria iš dalies keičiamos direktyvų 2000/60/EB ir 2008/105/EB nuostatos dėl prioritetinių medžiagų vandens politikos srityje.

[25]             1979 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos, OL L 20, 1980 1 26, p. 43–48.

[26]             Vadovaujantis Direktyvos 19 straipsnio 2 dalies reikalavimais.

[27]             Visų pirma žr. 2013 m. vasario mėn. Komisijos paskelbtą socialinių investicijų dokumentų rinkinį (http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=1044&langId=en).

[28]             Remiantis PSO, žmogui per parą reikia 50–100 l vandens, kad būtų užtikrinti būtiniausi poreikiai ir nekiltų didelių sveikatos sutrikimų. Mažiausias būtinas kiekis – 20–25 l asmeniui per parą, tačiau dėl tokio kiekio gali kilti sveikatos sutrikimų, nes jo nepakanka būtiniausiems higienos ir vandens suvartojimo poreikiams patenkinti.

Žr. http://www.ohchr.org/Documents/Publications/FactSheet35en.pdf.

[29]             SESV 345 straipsnyje aiškiai nustatytas neutralumas valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą, atžvilgiu. Todėl ES negali priimti teisės aktų, kurie darytų poveikį nuosavybės sistemą reglamentuojančioms valstybių narių normoms, įskaitant teisės aktus, kurie darytų poveikį viešąją (pvz., vandens tiekimo) paslaugą teikiančių įmonių nuosavybės sistemai. Sutartyse taip pat nenumatyta jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima priimti ES teisės aktą, pagal kurį bendrovėms būtų nustatomi įpareigojimai dėl jų pelno reinvestavimo arba dėl jų akcininkų struktūros reguliavimo.

[30]             Laikantis tam tikrų sąlygų, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/XX/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų 28, 29 ir 30 straipsniuose (Europos Parlamentas ir Taryba direktyvą priėmė 2014 m. vasario 26 d., dar nepaskelbta).

[31]             2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinanti Tarybos direktyvą 90/313/EEB.

[32]             http://water.europa.eu/.

[33]             Pavyzdžiui, http://www.waterbenchmark.org.

[34]             Kaip nustatyta Komunikate „Pokyčių darbotvarkė“, COM(2011) 637.   

[35]             http://www.un.org/en/sustainablefuture/.

[36]             COM(2013) 92.

[37]             http://www.eu-un.europa.eu/articles/en/article_13692_en.htm.

[38]             http://www.un.org/sg/management/pdf/HLP_P2015_Report.pdf.

[39]             2014 m. Komisijos darbo programa, COM(2013) 739.

[40]             „Rio+20“ rezultatų dokumentu JT Generalinės Asamblėjos Darnaus vystymosi tikslų atviroji darbo grupė, kurią sudaro 30 narių, buvo įgaliota parengti pasiūlymą dėl darnaus vystymosi tikslų, kurį Asamblėja svarstys 68-ojoje sesijoje.

PRIEDAS

Europos piliečių iniciatyvos „Right2Water“ procedūriniai aspektai

Remiantis Reglamento (ES) Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalimi ši iniciatyva buvo užregistruota 2012 m. gegužės 10 d. ir paskelbta Komisijos internetiniame registre adresu http://ec.europa.eu/citizens-initiative/public/initiatives/ongoing/details/2012/000003.

Komisijoje užregistruoti piliečių komiteto nariai yra šių valstybių narių gyventojai: Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Švedijos, Bulgarijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės.

Iniciatyva užregistruota anglų kalba. Vėliau organizatoriai pateikė iniciatyvos pavadinimo, dalyko ir tikslų aprašo vertimą visomis oficialiosiomis ES kalbomis.

Remiantis Reglamentu dėl piliečių iniciatyvos, piliečių pritarimo pasiūlytai iniciatyvai pareiškimo formose buvo nurodytas iniciatyvos pavadinimas, dalykas ir tikslai. Formose taip pat buvo pateikta nuoroda į Komisijos internetinį registrą (žr. pirma), kad piliečiai, pageidaujantys gauti daugiau informacijos apie iniciatyvą, galėtų susipažinti su išsamesne informacija, kurią organizatoriai pateikė savo registracijos prašymo priede. Šis priedas pateiktas tik anglų kalba (organizatoriai nepateikė jo vertimo į kitas kalbas). Piliečiai, palaikantys iniciatyvą, nebūtinai susipažino su šiuo priedu.

Oficialus pritarimo iniciatyvai pareiškimų surinkimo terminas (12 mėnesių) baigėsi 2013 m. gegužės 10 d. Tačiau Komisija iniciatyvos palaikymo pareiškimus priėmė iki 2013 m. lapkričio 1 d., atsižvelgdama į sunkumus, kurių dauguma organizatorių patiria dėl internetinių pritarimo pareiškimų rinkimo sistemų diegimo pradiniu Europos piliečių iniciatyvos etapu[1]. Atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms patikrinus surinktus pritarimo pareiškimus, 2013 m. gruodžio 20 d. organizatoriai pateikė iniciatyvą Komisijai kartu su 25 valstybių narių išduotais sertifikatais ir informacija apie gautą finansavimą ir paramą jai, kaip nustatyta Reglamento 9 straipsnyje.

Sertifikatuose nurodytas galiojančių pritarimo pareiškimų skaičius ir valstybių narių kompetentingų institucijų pateikta informacija nurodyti toliau lentelėje. Į šią informaciją įtraukti papildomo surinkimo laikotarpio (iki 2013 m. lapkričio 1 d.) duomenys.

Valstybė narė || Pasirašiusiųjų skaičius || Minimalus būtinas pasirašiusiųjų piliečių iš bent septynių valstybių narių skaičius

Austrija || 57 643 || 14 250

Belgija || 40 549 || 16 500

Bulgarija || 1 406 || 13 500

Kipras || 2 924 || 4 500

Čekija || 7 575 || 16 500

Estija || 516 || 4 500

Suomija || 14 589 || 9 750

Vokietija || 1 236 455 || 74 250

Graikija || 33 220 || 16 500

Vengrija || 18 245 || 16 500

Airija || 2 513 || 9 000

Italija || 65 223 || 54 750

Latvija || 393 || 6 750

Lietuva || 13 252 || 9 000

Liuksemburgas || 5 566 || 4 500

Мalta || 1 635 || 4 500

Nyderlandai || 21 469 || 19 500

Lenkija || 3 962 || 38 250

Portugalija || 13 964 || 16 500

Rumunija || 3 176 || 24 750

Slovakija || 20 988 || 9 750

Slovėnija || 17 546 || 6 000

Ispanija || 58 051 || 40 500

Švedija || 11 579 || 15 000

Jungtinė Karalystė || 7 104 || 54 750

Iš viso || 1 659 543 || Minimalus būtinas pasirašiusiųjų skaičius pasiektas 13-oje valstybių narių

Po kelių savaičių nuo iniciatyvos pateikimo jos organizatoriai Komisijai pateikė dar dviejų valstybių narių išduotus sertifikatus:

•           Prancūzija: 17 247 galiojantys pritarimo pareiškimai;

•           Danija: 3 495 galiojantys pritarimo pareiškimai.

Remdamasi Reglamento 10 straipsniu, Komisija:

– 2013 m. gruodžio 20 d. atitinkamą informaciją paskelbė registre adresu

http://ec.europa.eu/citizens-initiative/public/initiatives/finalised/details/2012/000003;

– 2014 m. vasario 17 d. (ryte) priėmė iniciatyvos organizatorius.

Tos pačios dienos popietę remiantis Reglamento 11 straipsniu organizatoriams buvo suteikta galimybė pristatyti piliečių iniciatyvą Europos Parlamente surengtame viešajame svarstyme. Komisijoje įvykusiame susitikime ir viešajame svarstyme Komisijai atstovavo Pirmininko pavaduotojas M. Šefčovičius ir įvairių susijusių tarnybų pareigūnai.

[1]               Žr. 2012 m. liepos 18 d. pranešimą spaudai, http://ec.europa.eu/commission_2010-2014/sefcovic/headlines/press-releases/2012/07/2012_07_18_eci_en.htm.