KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

apie Tarybos reglamento (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje taikymą

1.           Įžanga

Pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje 59 straipsnį Komisija ne vėliau kaip 2013 m. lapkričio 1 d. privalo pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai šio reglamento taikymo ataskaitą, o vėliau ją teikia kas 5 metus. Ši ataskaita yra pirmoji po Tarybos reglamento Nr. 904/2010 priėmimo ir įsigaliojimo. Minėtasis reglamentas – tai nauja ankstesnio Tarybos reglamento Nr. 1798/2003 redakcija; juo valstybėms narėms suteikiamos tolesnės priemonės, skirtos sustiprintam administraciniam bendradarbiavimui, kuriuo remiama kova su sukčiavimu PVM, vykdyti.

Nauja reglamento redakcija parengta siekiant iš esmės patobulinti teisinę sistemą, kuria reglamentuojamas administracinis bendradarbiavimas, taip pat siekiant, kad šis reglamentas būtų svarbi kovos su sukčiavimu PVM priemonė. Visų pirma, šiuo reglamentu nustatytos tam tikros naujos priemonės, susijusios su:

· Duomenų bazėse esančios informacijos kokybe;

· „Eurofisc“ tinklo, per kurį vykdomas daugiašalis skubus keitimasis tiksline informacija apie sukčiavimą PVM, įkūrimu;

· Grįžtamosios informacijos teikimo mechanizmo įdiegimu;

· Automatine prieiga prie kitų valstybių narių duomenų bazių.

Komisija norėtų pabrėžti, kad ataskaitą reikėtų vertinti kaip galimybę kaupti valstybių narių patirtį, siekiant pagerinti tų priemonių veikimą ir taikymą (49 straipsnio 1 dalis).

Šioje ataskaitoje vertinamas administracinio bendradarbiavimo vykdymas pagal dabartinę teisinę sistemą, o pagrindinis dėmesys skiriamas ankstesnių rekomendacijų dėl administracinio bendradarbiavimo stiprinimo įgyvendinimo ir naujų priemonių taikymo analizei, siekiant įvertinti, ar pokyčiai buvo veiksmingi. Ataskaitoje taip pat aptariamos naujos administracinio bendradarbiavimo PVM srityje idėjos, pvz., bendri auditai.

Be to, ši ataskaita neturėtų būti laikoma vien paties reglamento taikymo apžvalga – daug svarbiau, kad ji gali pasitarnauti kaip nuolatinio struktūrinio Komisijos, Europos Parlamento, Tarybos ir valstybių narių dialogo, kuriuo siekiama pagerinti administracinio bendradarbiavimo PVM srityje veiksmingumą siekiant konkretaus tikslo – veiksmingiau kovoti su sukčiavimu PVM, pagrindas.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad ši ataskaita yra didesnio aptariamos tematikos dokumentų paketo dalis.

Visai neseniai (2013 m. rugsėjo 19 d.) Komisija paskelbė PVM nepriemokos kiekybinio vertinimo ir analizės tyrimą. Nustatyta, kad 26 valstybių narių PVM nepriemoka 2011 m. siekė beveik 193 mlrd. EUR, t. y. maždaug 18 % teorinių PVM įsipareigojimų arba 1,5 % tų valstybių narių BVP. Kaip nurodyta toje ataskaitoje, PVM nepriemokos vertė neturėtų būti tiesiogiai siejama su sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius, nes apskaičiuojant minėtą sumą įtakos turi ir paprasčiausios (statistikos ar atskaitomybės, pvz., nacionalinių sąskaitų statistinės informacijos) klaidos, taip pat finansinis nemokumas ar mokėjimo problemos. Tačiau, kaip tai aiškiai matyti ir iš kitų tyrimų, sukčiavimas PVM valstybėse narėse tebėra rimta problema.

Todėl ši ataskaita teikiama pačiu laiku, nes joje apžvelgiama, kaip valstybės narės taikė minėtu reglamentu siūlomas administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu PVM priemones.

Be šios ataskaitos, Komisija pagal Tarybos reglamento 1553/89 12 straipsnio 3 dalį skelbia ir kitą ataskaitą – dėl PVM rinkimo ir stebėsenos (pagal 12 straipsnį teikiamą ataskaitą).

PVM nepriemokos tyrime ir abiejose Komisijos ataskaitose apžvelgiama ES vis dar egzistuojanti sukčiavimo PVM problema, kartu nagrinėjama, kaip šią tarpvalstybinę problemą valstybės narės sprendžia taikydamos priemones, kurias joms siūlo ES teisės aktai dėl administracinio bendradarbiavimo PVM srityje, be to, nagrinėjamos valstybėse narėse galiojančios PVM rinkimo ir kontrolės procedūros, kad valstybės narės galėtų įvertinti riziką ir nustatyti savo PVM kontrolės ir rinkimo sistemų tobulinimo galimybes.

Galiausiai ši ataskaita neatsietina nuo platesnio konteksto: suderintos strategijos, kuria siekiama gerinti kovą su sukčiavimu PVM, išdėstytos ankstesniame Komisijos komunikate šiuo klausimu[1], taip pat nuo Komisijos komunikato „Dėl PVM ateities. Paprastesnės, patikimesnės bei veiksmingesnės PVM sistemos kūrimas ir pritaikymas prie bendrosios rinkos[2]. Pastarojo komunikato 14 veiksme nurodyta, kad Komisija užtikrins ir stebės kovos su sukčiavimu priemonių visapusį įgyvendinimą ir teiks ataskaitas dėl jų efektyvumo bei būtinybės 2014 m. imtis papildomų veiksmų. 16 veiksme taip pat minima galimybė sukurti ES tarpvalstybinio audito grupę, kad daugiašalius patikrinimus būtų galima atlikti lengviau ir geriau, o 19 veiksme nurodoma, kad Komisija toliau stebės „Eurofisc“ tinklo darbą ir skatins valstybes nares toliau plėtoti šią priemonę, kad būtų išaiškintos naujos sukčiavimo schemos ir būtų užkirstas kelias jų plėtojimui.

2.           Reglamento Nr. 904/2010 taikymui įvertinti naudoti informacijos šaltiniai

Kadangi šioje ataskaitoje turėtų būti apibūdinama, kaip nacionaliniai mokesčių administratoriai praktikoje taiko įvairias administracinio bendradarbiavimo ir kovos su PVM sukčiavimu priemones, vertinimui atlikti buvo būtina gauti pagrindinius duomenis iš valstybių narių.

Todėl, prieš pradėdama rengti šią ataskaitą, Komisija laikėsi nuomonės, kad informaciją, būtiną pagal naująjį reglamentą vykdomam administraciniam bendradarbiavimui išsamiai įvertinti, būtų geriausia gauti pateikus valstybėms narėms skirtą klausimyną. Prie šios ataskaitos pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente pateikiama išsami valstybių narių atsakymų į klausimyno klausimus[3] apžvalga ir analizė.

Valstybėms narėms taip pat buvo suteikta galimybė plačiau atsakyti į kai kuriuos klausimyno klausimus ir apskritai pareikšti savo požiūrį į administracinį bendradarbiavimą PVM srityje ir tolesnes jo tobulinimo galimybes. Tačiau tik viena valstybė narė pareiškė susidomėjimą tęsti diskusiją šiuo klausimu su Komisija.

Komisija taip pat sukaupė informacijos per diskusijas dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su mokestiniu sukčiavimu, vykusias daugelyje Kovos su mokestiniu sukčiavimu strategijos ekspertų grupės ir Administracinio bendradarbiavimo nuolatinio komiteto posėdžių, taip pat iš metinių „Eurofisc“ tinklo ataskaitų.

Kitas reikšmingas informacijos šaltinis – metiniai statistiniai duomenys, kuriuos valstybės narės pateikė pagal Reglamento (ES) Nr. 904/2010 49 straipsnio 3 dalį. Darant išvadas ypač atsižvelgta į informaciją, susijusią su 2011 ir 2012 m. statistiniais duomenimis. 

3.           Pagrindinės išvados

3.1.        Pasikeitimas informacija pateikus prašymą (7–12 straipsniai)

3.1.1.     Ankstesnėje ataskaitoje nustatytos problemos

Ankstesnėje ataskaitoje dėl administracinio bendradarbiavimo vykdymo[4] nustatyta problemų, susijusių su pasikeitimu informacija. Šios problemos, kurios egzistuoja valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, tačiau kurias pastebėjo besikreipiančioji valstybė narė, yra susijusios su centrinės ryšių įstaigos nustatymu, atsakymų nepateikimu laiku ir pranešimų apie vėlavimą atsakyti į prašymus pateikti informaciją nebuvimu.

Pagrindinė veiksmingo keitimosi informacija sąlyga – kad kiekvienoje valstybėje narėje veiktų veiksminga vidaus valdymo ir procedūrų sistema, kuria būtų užtikrinama, kad tokie prašymai pateikti informaciją būtų nagrinėjami tinkamai ir laiku.

Atrodo, kad nebeliko problemų, susijusių su asmens ryšiams centrinėje ryšių įstaigoje nustatymu ar kiekvienos ryšių įstaigos atsakomybės aprašymu. Tačiau tebėra aktualu, kad atitinkama administravimo įstaigoms, įmonėms ir piliečiams skirto komunikacijos ir informacijos išteklių centro (angl. CIRCABC) interneto svetainės informacija būtų nuolat atnaujinama.

Kalbant apie atsakymų pateikimą laiku ir pranešimų teikimo procedūrą, atrodo, kad nemažai valstybių narių vis dar negali pateikti atsakymų per nustatytą terminą, o besikreipiančiosios valstybės narės retai informuojamos apie termino nesilaikymo priežastis. Iš statistinių duomenų matyti, kad bendras vėluojančių atsakymų skaičius pasiekė nepriimtiną lygį (maždaug 43 %). Problemų dydis valstybėse narėse skiriasi, tačiau bendra padėtis turi būti gerinama, visų pirma remiantis pačių valstybių narių pateiktais pasiūlymais (šis klausimas plačiau aptariamas 3.1.3 skirsnyje).

Komisija mano, kad veiksmų šioje srityje turėtų imtis valstybės narės. Kai kuriose valstybėse dėl vėluojančių atsakymų gali kilti rimtų problemų, jei teisės aktais yra nustatytas terminas auditui atlikti arba jei informacijos reikia skubiai, pvz., sukčiavimo atvejais, arba kai mokestį reikia nustatyti per tam tikrą terminą.

Siekiant padėti valstybėms narės geriau keistis informacija, parengtos naujos e. formos. Šios naujos formos jau įdiegtos ir Komisija tikisi, kad jas naudodamos mokesčių administracijos galės greičiau nagrinėti prašymus.

Be to, kompetentingoms valstybių narių institucijoms neseniai suteikta galimybė naudotis automatine prieiga prie tam tikros rūšies informacijos, esančios kitų valstybių narių duomenų bazėse – dėl to turėtų gerokai sumažėti standartinės informacijos prašymų skaičius, palengvėti ir paspartėti administracinis bendradarbiavimas, kartu padaugėti laiko ir išteklių išsamiems tyrimams, kurie būtini sudėtingesniems prašymams patenkinti, atlikti. 

3.1.2.     Prašymas pateikti informaciją ir atlikti administracinius tyrimus (7 straipsnis)

Tarybos reglamento (ES) Nr. 904/2010 7 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali vienos kitoms siųsti prašymus pateikti informaciją ir atlikti administracinius tyrimus.

Daugumoje valstybių narių dėl beveik visų prašymų pateikti informaciją buvo pradėti administraciniai tyrimai. Atrodo, kad šioje srityje neblogai taikoma geriausia Administracinio bendradarbiavimo nuolatinio komiteto (ABNK) patvirtinta patirtis[5], siekiant išvengti pernelyg didelės administracinės naštos. Atmesta tik nežymi dalis prašymų atlikti administracinį tyrimą.

Dėl tam tikrų specifinių ir pateisinamų priežasčių reglamento 7 straipsniu grindžiamą administracinį tyrimą mokesčių administratoriui kartais gali būti sunkiau atlikti nei nacionalinį administracinį tyrimą, pvz., dėl to, kad pagal 7 straipsnį pateiktame prašyme trūksta svarbios ir tikslios informacijos, arba dėl to, kad prašymą reikia išversti. Dėl šių priežasčių gali būti smarkiai vėluojama atsakyti į tokius prašymus.

Tačiau Komisija įsitikinusi, kad vertimo problema bus bent jau didžiąja dalimi išspręsta 2013 m. liepos mėn. įdiegus naująsias e. formas, kuriose daug informacijos galima nurodyti iš anksto nustatytuose laukeliuose.

3.1.3.     Terminas informacijai pateikti (10–12 straipsniai)

Terminas informacijai pateikti nustatytas Reglamento 904/2010 10–12 straipsniuose. Šis terminas gali būti 3 mėn. arba 1 mėn. Siekdamos veiksmingai kovoti su sukčiavimu PVM ir užtikrinti tinkamą PVM surinkimą, valstybės narės turi kuo greičiau keistis informacija.

Ankstesnėje ataskaitoje visos valstybės narės pareiškė, kad jose veikia tokių prašymų stebėsenos sistemos (intranete arba naudojant kitą specialią programinę įrangą); paprastai procesą stebi centrinė ryšių įstaiga.

Tačiau iš naujausių statistinių duomenų, kuriuos pateikė valstybės narės, aiškiai matyti, kad didžiajai daugumai valstybių narių vis dar kyla sunkumų laikytis atsakymo į visus prašymus terminų, ir kad jos visos puikiai susipažinusios su savo vidaus administravimo ir procedūrų trūkumais. Kai kurios valstybės narės ėmėsi ar ketina imtis konkrečių priemonių, kad pagerintų atsakymo į prašymus terminų laikymąsi.

Jau ankstesnėje ataskaitoje dėl administracinio bendradarbiavimo priemonių taikymo buvo prieita prie išvados, kad atsakyti į prašymus pateikti informaciją vėluojama dėl vidinių veiksnių (pvz., išteklių trūkumo). Į naują reglamento redakciją įtrauktos tam tikros naujos priemonės, grindžiamos tuomet pateiktais pasiūlymais dėl minėtų trūkumo šalinimo, kaip antai tiesioginės prieigos prie tam tikrų nacionalinėse duomenų bazėse esančių duomenų suteikimas, tačiau tebėra aktualu, kad ši problema būtų sprendžiama valstybių narių vadovybės lygmeniu. Pavyzdžiui, vietos pareigūnai galėtų būti geriau informuojami apie būtinybę planuojant darbus tokiems prašymams teikti pirmenybę, su kitų valstybių narių asmenimis ryšiams galėtų būti susisiekiama tiesiogiai siekiant išspręsti problemas, vietos pareigūnų pastangos galėtų būti pagiriamos vertinant jų darbą ir kt.

Viena iš pagrindinių karuselinio sukčiavimo ypatybių yra tai, kad sandoriai atliekami labai greitai, ir tai, kokiu būdu dingę prekiautojai pradingsta įsigiję prekes Bendrijos viduje. Todėl, siekiant užkirsti kelią tokiam sukčiavimui, informacija keistis būtina skubiai ir sklandžiai.

Komisija mano, kad reglamentu nustatytų terminų laikymasis yra vienas esminių reikalavimų, kurių privalo laikytis mokesčių administracijos. Kai kurios valstybės narės šioje srityje akivaizdžiai atsilieka. Administracinio bendradarbiavimo sėkmė neišvengiamai priklausys nuo to, ar ši padėtis pasikeis, taip pat nuo aktyvesnių valstybių narių pastangų laiku teikti tikslius atsakymus į kolegų iš kitų valstybių narių prašymus pateikti informaciją. Siekdama padėti valstybėms narėms siekti šio tikslo, Komisija toliau nagrinės klausimą su jomis, prireikus – ir per dvišalius pokalbius su konkrečiomis mokesčių administracijomis.

Komisijos nuomone, valstybės narės privalo imtis skubių veiksmų, kad jų nacionalinėmis procedūromis būtų užtikrinama, jog atsakymai į prašymus pateikti informaciją būtų teikiami laiku.

3.2.        Pasikeitimas informacija be išankstinio prašymo (13–15 straipsniai)

Naujajame Komisijos įgyvendinimo reglamente Nr. 79/2012[6] pateiktas sutrumpintas informacijos, kuria keičiamasi be išankstinio prašymo, kategorijų sąrašas. Tad šio reglamento 2 straipsnyje dabar nurodytos tik dvi informacijos, kuria turėtų būti keičiamasi automatiškai, kategorijos, o kartu valstybėms narėms suteikiama galimybė nedalyvauti automatiškai keičiantis informacija. Tai, jog sąrašas buvo sutrumpintas, taip pat reiškia, kad jame likusių kategorijų informaciją visos valstybės narės laiko svarbia, ir ja naudinga keistis automatiškai arba ji būtina, siekiant užtikrinti tinkamą PVM surinkimą ir kontrolę. Todėl savaime aišku, kad valstybės narės nuo keitimosi tam tikra informacija turėtų susilaikyti tik išskirtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais.

Kaip matyti iš valstybių narių gautų pranešimų, teikiamų pagal 4 straipsnį, mažuma jų nedalyvauja automatiškai keičiantis informacija apie neįsisteigusius apmokestinamuosius asmenis dėl to, kad patiria techninių sunkumų ieškodamos tokios informacijos, arba laikosi nuomonės, kad tokios informacijos paieška joms būtų neproporcingai didelė administracinė našta.

Ši informacija laikoma naudinga, nes ja papildomi duomenys, kuriais turėtų būti keičiamasi pagal PVM grąžinimo direktyvą. Be to, informacija apie neįsisteigusius apmokestinamuosius asmenims labai svarbi tiesioginių mokesčių tikslais.

Remiantis minėtaisiais pranešimais, teikiamais pagal 4 straipsnį, 10 valstybių narių nedalyvauja automatiškai keičiantis informacija apie naujas transporto priemones (visų pirma automobilius), nes laikosi nuomonės, kad tokia informacija nėra nei prieinama, nei renkama, arba kad dėl tokios informacijos rinkimo reikėtų nustatyti naujas pareigas mokesčių mokėtojams arba nepriimtinai išaugtų administracinė ir finansinė našta.

Tačiau, kaip minėta, keitimasis abiejų rūšių informacija yra itin naudingas ir reikalingas valstybėms narėms, kad jos galėtų užtikrinti tinkamą apmokestinimą ir kovoti su nesąžiningais sandoriais, ypač naujų transporto priemonių srityje. Tokios informacijos nėra galimybių gauti šalies viduje, todėl kitų valstybių narių, kuriose įsisteigę tiekėjai, teikiama informacija yra labai svarbi. Nors pagal 14 straipsnį valstybėms narėms leidžiama nedalyvauti automatiškai keičiantis informacija tinkamai pagrįstais atvejais, kai kurios valstybės narės nepagrindė savo nedalyvavimo.

Atsižvelgdama į tai, kad dauguma valstybių narių mano, jog gautoji informacija yra naudinga ir pravarti vykdant rizikos analizę bei kontrolę, Komisija laikosi nuomonės, kad valstybės narės turėtų įdiegti veiksmingas įvairių kategorijų duomenų rinkimo procedūras ir dalyvauti automatiškai keičiantis informacija. Šis klausimas buvo paminėtas dar 2008 m. Audito Rūmų ataskaitoje dėl administracinio bendradarbiavimo vykdymo[7]. Valstybėms narėms, neturinčioms galimybės rinkti informacijos apie naujas transporto priemones, rekomenduojama susipažinti su kitų šioje srityje veikiančių valstybių narių, pvz., Belgijos (ji pasisiūlė pasidalyti su kitomis valstybėmis narėmis patirtimi, įgyta renkant informaciją apie tokius sandorius), gerąja patirtimi.

Komisija apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės toliau nedalyvauja keičiantis tokiais duomenimis, ypač po to, kai informacijos, kuria keičiamasi be išankstinio prašymo, kategorijų sąrašas buvo labai sutrumpintas.

3.3.        Grįžtamoji informacija (kaip apibūdinta 16 straipsnyje)

Grįžtamoji informacija yra viena iš naujų priemonių, 2012 m. įdiegta reglamentu remiantis konkrečiu kelių valstybių narių prašymu. Tos valstybės narės laikosi nuomonės, kad grįžtamoji informacija padės vadovybei šalinti procedūrų trūkumus ir motyvuoti mokesčių auditorius gerinti informacijos, kuria keičiamasi, kokybę.

Tačiau 2012 m., pirmaisiais grįžtamosios informacijos teikimo mechanizmo veikimo metais, juo naudojosi mažuma valstybių narių.

Visos valstybės narės sutaria, kad grįžtamosios informacijos turėtų būti prašoma ne nuolat, o atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, kad papildomo darbo, būtino atlikti taikant grįžtamosios informacijos teikimo priemonę, apimtis neperžengtų priimtinų ribų.

Visgi dauguma valstybių narių mano, kad dar per anksti daryti tvirtas išvadas dėl grįžtamosios informacijos veiksmingumo ir kokybės. Kai kurios valstybės narės paliudijo, kad darbuotojų motyvacija sustiprėjo, o spontaniškai perduodamos informacijos apimtis išaugo. Tokią pačią išvadą padarė ir ekspertų grupė[8], kuri surengė grįžtamosios informacijos teikimo mechanizmo diegimo privalumų svarstymą ir laikėsi nuomonės, kad grįžtamajai informacijai galėtų tekti svarbus vaidmuo motyvuojant audito pareigūnus ir skatinant aktyviau vykdyti spontanišką keitimąsi informacija.

Grįžtamosios informacijos teikimo priemone besinaudojančios valstybės narės nurodo, kad gautoji informacija galėjo turėti teigiamą poveikį jų PVM auditams ir mokestinėms pajamoms.

Vykdant gerą administracinį bendradarbiavimą ir taikant geriausią patirtį, turėtų būti skatinama teikti grįžtamąją informaciją, nes tai geriausias būdas informuoti kitų valstybių narių mokesčių pareigūnus, kad jų perduota informacija buvo naudinga ir jų papildomai įdėtas darbas atnešė teigiamų rezultatų arba bent jau pravertė besikreipiančiajai valstybei narei.

Komisijai taip pat džiugu pažymėti, kad kai kurios valstybės narės grįžtamąją informaciją teikė spontaniškai – ne tik tada, kai to buvo prašoma, bet ir tada, kai iš kitų valstybių narių gauta informacija pasirodė esanti naudinga šaliai. Tai liudija teigiamą tų valstybių narių požiūrį į tai, kaip turėtų vykti tarpvalstybinis bendradarbiavimas.

Grįžtamoji informacija svarbi siekiant gerinti keitimosi informacija veiksmingumą, todėl valstybės narės privalo aktyviau naudotis šiuo mechanizmu ir užtikrinti, kad tokia grįžtamoji informacija būtų suteikta visada, kai tik jos prašoma, ir netgi teikti ją tais atvejais, kai jos neprašoma, bet kitoms valstybėms narėms būtų naudinga ją gauti.

Šiuo tikslu vadovybė turėtų gerinti mokesčių auditorių mokymą, kad jie būtų informuoti apie grįžtamosios informacijos teikimo ir spontaniško keitimosi informacija apie kitų valstybių narių pastangas rinkti mokesčius svarbą.

3.4.        Bendrijos viduje vykdomiems sandoriams būdingos informacijos saugojimas ir keitimasis ja (17–24 straipsniai)

3.4.1.     PVM informacijos mainų sistemos (VIES) duomenų bazė

Nuostatos dėl VIES duomenų bazės buvo iš dalies pakeistos, siekiant padidinti informacijos, kuri saugoma ir kuria keičiamasi, kiekį ir pagerinti kokybę. Buvo parengtas naujas saugotinos ir apdorotinos informacijos sąrašas. Tačiau tam tikrą informaciją reikės teikti tik nuo 2015 m.

Dauguma valstybių narių iš esmės patenkintos pokyčiais – jos nurodė, kad sumažėjo pataisymų atgaline data ir neatitikimų skaičius, informacija greičiau atnaujinama, teikiami patikimesni duomenys apie apyvartą. Be to, sutrumpinus sumuojamųjų ataskaitų pateikimo ir perdavimo laiką, paspartėjo keitimosi informacija tempas, taip mokesčių administracijos įgijo didelį pranašumą.

Anksčiau dažnai buvo nurodoma, kad dėl negaliojančių PVM mokėtojų kodų ir vėlavimo ištaisyti duomenis nukenčia duomenų bazėje esančios informacijos kokybė.

Ankstesnėje Komisijos ataskaitoje buvo teigiama, kad „dėl dažno atnaujinimo, kuris turėtų būti atliekamas kasdien, gerėja duomenų bazėje esančios informacijos kokybė“. Šiuo metu kasdienio informacijos atnaujinimo sistema taikoma didžiojoje daugumoje valstybių narių.

Nors dauguma tų valstybių narių, kurios vertina kokybę ir patikimumą, yra iš esmės patenkintos nauja reglamento redakcija įneštais pokyčiais, panašu, kad vis dar esama neatitikimų ir VIES duomenys vis dar taisomi atgaline data.

Komisija pažymi, kad mokesčių administracijos paprastai neturi esminių ar tikslių duomenų apie esamų neatitikimų skaičių. Tebekyla klausimas, ar valstybės narės atlieka tinkamus kokybės patikrinimus, kad būtų galima pagerinti VIES duomenų bazės patikimumą.

Kalbant apie PVM mokėtojų kodų atšaukimą atgaline data, Komisija norėtų pakartoti, ką jau yra minėjusi įvairiomis progomis, t. y., kad tokia praktika kelia grėsmę prekiautojų teisiniam tikrumui ir jos turėtų būti vengiama. Reglamente aiškiai nurodyta, kad valstybių narių duomenų bazės turėtų būti atnaujinamos. Patikima informacija – esminė VIES sistemos patikimumo sąlyga.

Todėl Komisija rekomenduoja, kad visos valstybės narės įdiegtų VIES duomenų bazės atnaujinimo priemones. Dėl šių priemonių taikymo ir sutrumpėjusios trukmės VIES taps patikima atnaujinama sistema, kurioje bus skubiai prieinami duomenys apie sandorius Bendrijos viduje.

3.4.2.     Automatinė prieiga prie duomenų bazių

Šiuo metu Reglamente numatoma, kad kompetentingoms institucijoms suteikiama automatinė prieiga prie tam tikros kitų valstybių narių duomenų bazių informacijos. Tokia automatine prieiga siekiama sumažinti prašymų, kuriuos turėtų nagrinėti valstybė narė, į kurią kreipiamasi, skaičių, taip pat suteikti galimybes greičiau prieiti prie reikiamų duomenų.

Valstybės narės automatinę prieigą įdiegė skirtingais būdais: maždaug pusė jų reikiamus duomenis išgauna iš esamų duomenų bazių, kita pusė tuo tikslu sukūrė atskirą duomenų bazę. Visgi negalima atsakyti į klausimą, ar dauguma valstybių narių neabejotinai teiktų pirmenybę esamoms duomenų bazėms. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad konkrečios valstybės narės sprendimą naudotis esamomis duomenų bazėmis gali lemti sąnaudų veiksmingumas ar kiti techninio pobūdžio apribojimai.

Tačiau svarbu pažymėti, kad visos valstybės narės suteiks visų kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms automatinę prieigą prie duomenų, išvardytų Reglamento 904/2010 21 straipsnio 2 dalyje, tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Šiuo metu dar negalima susidaryti tvirtos nuomonės apie šios priemonės taikymą, nes ji pradėta naudoti tik 2013 m. sausio 1 d.

Komisija stebės, ar automatine prieiga naudojamasi teisingai, ir kitoje ataskaitoje pateiks daugiau informacijos apie šios priemonės naudą ir veiksmingumą.

3.5.        Pareigūnų buvimas administracinėse patalpose ir dalyvavimas administraciniuose tyrimuose kitoje valstybėje narėje (28 straipsnis)

Ankstesnėje ataskaitoje buvo nustatyta su šios priemonės naudojimu susijusių problemų.

Iš kasmetinių statistinių duomenų matyti, kad praktikoje ši priemonė naudojama retai, nors ir laikoma naudinga, ypač pasienio regionuose. Naudojimosi kliūtys, kurios dažniausiai yra nacionaliniu lygmeniu spręstinos problemos (pvz., kalbos žinių tobulinimas, žmogiškieji ištekliai, vidaus procedūros), buvo tokios pačios, kaip jau minėta ankstesnėje ataskaitoje.

Svarbiausios pasikartojančios tokio riboto šios priemonės naudojimo priežastys – nacionalinio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima dalyvauti nacionaliniuose tyrimuose, trūkumas, konkrečios šalies vidaus aplinkybės, trukdančios naudoti priemonę, ir su kalba susijusios problemos.

Didžioji dauguma valstybių narių leidžia kitų valstybių narių pareigūnams būti mokesčių administracijų patalpose ir dalyvauti administraciniuose tyrimuose, jeigu laikomasi 28 straipsnyje nurodytų sąlygų.

Dėl ribotų finansinių išteklių kylančios biudžeto problemos bus sprendžiamos pagal naująją programą „Fiscalis 2020“, pagal kurią numatytas tokių vizitų į kitas valstybes nares finansavimas. Be to, būtina didinti pareigūnų informuotumą apie galimybę naudoti šią priemonę. Valstybės narės turėtų skatinti naudoti šią priemonę šalies viduje, kartu viešindamos jos privalumus. Joms taip pat galėtų praversti teigiama kitų valstybių narių šios priemonės naudojimo patirtis.

Jeigu organizuojant veiksmą, numatytą pagal 28 straipsnį, kyla klausimų, valstybės narės turėtų stengtis juos spręsti dvišaliu pagrindu.

Šios priemonės naudojimas vis dar galėtų būti gerinamas, nes nemažai valstybių narių ja ir toliau naudojasi retai. Nepaisant to, dirbant kartu per daugiašalius patikrinimus, įskaitant buvimą mokesčių mokėtojo patalpose, bus sutaupoma daug laiko (taip pat ir mokesčių mokėtojui), nes problemas bus galima išspręsti abipusiu bendradarbiavimu.

Komisija tikisi, kad ateityje ši priemonė bus naudojama dažniau.

3.6.        Vienalaikiai ir daugiašaliai patikrinimai (29–30 straipsniai)

3.6.1.     Daugiašalių patikrinimų organizavimas

Valstybės narės pripažįsta šios priemonės teikiamą papildomą naudą. Jos patenkintos įdiegta daugiašalių patikrinimų platforma ir vadovu. Per metus inicijuotų daugiašalių patikrinimų skaičius nepakito. Valstybės narės minėjo tokias gana nedidelio inicijuotų daugiašalių patikrinimų skaičiaus priežastis: daugiašalio patikrinimo iniciatyvas sudėtinga įtraukti į metines audito planavimo programas, patirties stokojantiems vietos pareigūnams dėl šių patikrinimų tenka papildomas darbo krūvis, sudėtinga įtikinti vadovybę, jog verta vykdyti auditus, kurie galbūt bus naudingi tik kitoms juose dalyvaujančioms valstybėms narėms.

3.6.2.     Daugiašalių patikrinimų departamentų ir kitų departamentų ryšiai

Ankstesnėje ataskaitoje minėta, kad dar galima patobulinti daugiašalių patikrinimų koordinatorių ir kitų departamentų (pvz., centrinės ryšių įstaigos ir kovos su sukčiavimu mokesčių srityje padalinių) ryšius, galbūt pritaikant galiojančias daugiašalių patikrinimų procedūras taip, kad tam tikrais sukčiavimo atvejais galima būtų reaguoti skubiau, išvengiant biurokratijos.

Apskritai valstybės narės sukūrė tinkamus sukčiavimo prevencijos srityje veikiančių padalinių ar asmenų ir daugiašalių patikrinimų koordinavimo padalinių ar koordinatorių ryšių kanalus. Tokių ryšių organizavimo būdas labai priklauso nuo atitinkamos valstybės narės mokesčių administracijoje galiojančios administracinės tvarkos – tai gali būti ir tiesioginiai ryšiai tame pačiame departamente, ir atskirų departamentų ryšiai (decentralizuotos struktūros atveju).

Valstybės narės supranta, kad nusistovėjusi daugiašalius patikrinimus koordinuojančio padalinio ir padalinio, veikiančio kontrolės ir kovos su sukčiavimu srityje, tiesioginių ryšių sistema teikia papildomos naudos, nes nustačius sukčiavimo atvejų galima imtis  skubių veiksmų.

Kalbant apie sąveiką su „Eurofisc“, tikslinė iš šio tinklo gauta informacija gali praversti inicijuojant daugiašalius patikrinimus. Už prieigą prie „Eurofisc“ tinklo išimtinai atsakingas „Eurofisc“ ryšių palaikymo pareigūnas, tačiau informacija, kuri, jo manymu, gali praversti daugiašaliams patikrinimams, gali būti perduodama daugiašalio patikrinimo koordinatoriui. „Eurofisc“ pareigūnų ir daugiašalių patikrinimų koordinatorių bendradarbiavimas galėtų būti nustatytas protokolu.

Neseniai projekto grupė[9] pateikė keletą rekomendacijų dėl skatinimo naudotis šia priemone, be kita ko, akcizų srityje. Kai kuriose iš tų rekomendacijų taip pat minimas glaudesnis muitinės ir mokesčių administracijų bendradarbiavimas tose valstybėse narėse, kuriose už muitus ir akcizus atsakingi skirtingi šalies vidaus departamentai.

Belgija parengė bandomąjį projektą, kurio tikslas – organizuoti Europos lygmens skubios analizės grupę, kuri reaguotų į išankstinius įspėjimus ir atkurtų visą nesąžiningų sandorių grandinę. Toks projektas galėtų būti naudingas daugiašalių patikrinimų informacijos šaltinis. Šis bandomasis Belgijos projektas, parengtas siekiant paspartinti kovą su sukčiavimu PVM, bus toliau aptariamas „Eurofisc“ platformoje.

Daugiašaliai patikrinimai ir pareigūnų buvimas kitų valstybių narių administracinėse patalpose – tai priemonės, kurias valstybės narės turėtų taikyti dažniau, ypač atsižvelgiant į tai, kad su jų taikymu susijusios sąnaudos bus (toliau) dengiamos pagal programą „Fiscalis“. Sunku suprasti, kodėl daugiašalių patikrinimų priemonė tebėra naudojama retai, o pastaraisiais metais jos naudojimas netgi sumažėjo, nors ši priemonė akivaizdžiai naudinga visoms ja besinaudojančioms valstybėms narėms.

Valstybės narės turėtų skirti daugiau išteklių šiai priemonei naudoti ir jos visos turėtų stengtis būti tokių daugiašalių patikrinimų iniciatorės arba aktyvios dalyvės. 2014 m. daugiašalių patikrinimų skaičius turėtų būti padidintas maždaug iki 75, juo labiau, kad tai reikštų, jog kiekviena valstybė narė vidutiniškai turėtų atlikti vos 3 daugiašalius patikrinimus.

3.6.3.     Galimas būsimas metodas – bendras auditas

EBPO bendrą auditą apibūdina kaip auditą, kurį vykdo į bendrą audito grupę susibūrę dviejų arba daugiau valstybių atstovai, kad išnagrinėtų su vienu ar daugiau tarpvalstybinį verslą vykdančių susijusių apmokestinamųjų asmenų (juridinių ir individualių) susijusį (-ius) klausimą (-us) ir (arba) sandorį (-ius), galbūt ir tarpvalstybinius sandorius, kuriuose dalyvauja atitinkamos susijusios įmonės, įkurtos dalyvaujančiose valstybėse, kuriose tos valstybės turi bendrų ar papildomų interesų; kai mokesčių mokėtojas valstybėms bendrai pateikia informaciją ir ja dalijasi su jomis, o grupę sudaro kiekvienos valstybės kompetentingos institucijos atstovai[10].

Tik trys valstybės narės turėjo patirties tokių auditų srityje. Viena valstybė narė vykdė bendrus auditus su trečiąja šalimi, o Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė pradėjo įgyvendinti bandomąjį šios srities projektą. Remiantis šia palyginti nedidele patirtimi galima pažymėti, kad bendros audito grupės atsakomybė, koordinavimas, įgaliojimai ir apribojimai yra nustatyti (dvišaliuose) susitarimuose dėl tarpusavio administracinės pagalbos ir keitimosi informacija mokesčių srityje.

Valstybės narės pateikė labai skirtingus atsakymus į klausimą, ar tam tikromis aplinkybėmis bendri auditai būtų naudingesnė priemonė nei, pvz., daugiašaliai patikrinimai. Dauguma valstybių narių mano, kad tebėra neišspręsta per daug teisinių ir organizacinių klausimų (pvz., teisinio pagrindo trūkumas, nepritaikytos nacionalinės procedūros, atskiros jurisdikcijos, apmokestinamojo asmens sutikimas), kad būtų galima atsakyti, ar bendras vienos audito grupės atliekamas auditas tam tikrais atvejais būtų veiksmingesnis už daugiašalį patikrinimą.

Tačiau kai kurios valstybės narės nurodė, kad bendras auditas galėtų būti veiksmingas tais atvejais, kai būtina skubiai pasikeisti informacija, ypač tiesioginio apmokestinimo atvejais, kurie gali būti susiję su itin stambiomis bendrovėmis ir jų patronuojamosiomis bendrovėmis (pvz., dėl sandorių kainodaros).

Bandomąjį projektą įdiegusios valstybės narės vis dar turi patikrinti, ar viena audito grupė gali pagreitinti bendrą svarstomų klausimų supratimą (pvz., patikslinti tarptautinių mokesčių klausimų neaiškumus, priimti geresnius sprendimus dėl tarptautinės mokesčių rizikos, veiksmingiau spręsti tarpvalstybinės rizikos klausimus) ir ar administracijoms bei mokesčių mokėtojui ji atsieitų pigiau, atsižvelgiant į tai, kad reikėtų atlikti tik vieną auditą ir būtų gautas vienas rezultatas.

Nors didžioji dauguma valstybių narių neturi patirties bendrų auditų srityje, panašu, kad jos šiai idėjai iš esmės neprieštarauja (ypač tiesioginio apmokestinimo srityje).

Daugelį iki šiol neišspręstų teisinių ir organizacinių klausimų būtų galima toliau svarstyti „Fiscalis“ projekto grupėje, remiantis įgyta patirtimi ir dviejų valstybių narių šiuo metu organizuojamu bandomuoju projektu. Atsižvelgdama į rezultatą, Komisija galėtų pateikti pasiūlymą dėl šios priemonės taikymo ES lygmeniu teisinio pagrindo sukūrimo.

3.7.        Apmokestinamųjų asmenų informavimas (31–32 straipsniai)

Siekiant didinti prekiautojų teisinį tikrumą, kai kuriose valstybėse narėse jie gali gauti PVM mokėtojo kodo galiojimo patvirtinimą, su sąlyga, kad nurodys savo PVM mokėtojo kodą.

PVM informacijos mainų sistemą (VIES) prieš daugelį metų padedamos Komisijos sukūrė valstybės narės, siekdamos teikti informaciją apmokestinamiesiems asmenims. Kol kas visos valstybės narės, išskyrus vieną, naudoja VIES PVM mokėtojo kodo galiojimui ir prekiautojo pavadinimui ir adresui patvirtinti.

Kalbant apie šių nuostatų taikymą, tik viena valstybė narė vis dar neteikia besikreipiantiesiems ES apmokestinamiesiems asmenims nacionalinių prekiautojų PVM mokėtojo kodo patvirtinimo per VIES sistemą internete, o reikalauja, kad šios informacijos prašantys asmenys kreiptųsi į nacionalinę centrinę ryšių įstaigą dėl tų duomenų patvirtinimo. Dar viena valstybė narė nurodė, kad tai, savo ruožtu, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios ji vis dar palaiko nacionalinę sistemą.

Galima daryti išvadą, kad visose valstybėse narėse įdiegta sistema, skirta duomenims apmokestinamiesiems asmenims teikti, kad jie galėtų pasitikrinti savo klientų PVM mokesčių mokėtojo kodą.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad VIES sistema internete būtų sistemingai atnaujinama.

3.8.        „Eurofisc“ (33–37 straipsniai)

„Eurofisc“ tinklas – neseniai įdiegta skubaus bendradarbiavimo priemonė, kurios paskirtis – kovoti su stambaus masto arba naujais sukčiavimo modeliais. Tinklas apibrėžė keturias darbo sritis, o 2012 m. kovo ir 2013 m. balandžio mėn. pateikė pirmąsias ataskaitas. Nuostatos dėl tinklo įsteigimo įsigaliojo 2010 m. lapkričio mėn.

Šiuo metu esama keturių darbo sričių, kurios apima įvairius sektorius, kuriuose sukčiaujama PVM. Kol kas nėra aiškiai juntamo poreikio kurti papildomas darbo sritis, nebent tam tikrame sektoriuje atsirastų daug naujų sukčiavimo atvejų.

Kelios valstybės narės mano, kad „Eurofisc“ lygmens bendra rizikos analizė galėtų būti pritaikyta kryžminei duomenų analizei visose darbo srityse. Jos norėtų sukurti bandomąjį bendros rizikos analizės projektą. Atlikus šią analizę būtų gaunama tikslinė informacija, perduotina visoms susijusioms valstybėms narėms, galiausiai, remiantis tokia informacija galėtų būti pradedami nauji daugiašaliai patikrinimai. Tokia bendra rizikos analizė galėtų būti apibrėžta kaip atskira darbo sritis. Šiuo klausimu vis dar vyksta valstybių narių diskusijos „Eurofisc“ tinkle. Deja, po paskutinio šios idėjos aptarimo Kovos su mokestiniu sukčiavimu strategijos grupėje matyti, kad ne visos valstybės narės įsitikinusios, jog „Eurofisc“ šiuo etapu turėtų gvildenti bendros rizikos analizės galimybę, ir mano, kad ši veikla turėtų apsiriboti tiksliniais esamų darbo procedūrų patobulinimais.

Siekdama didinti tinklo veiksmingumą, Komisija mano, kad pagrindinės sritys, kuriose galėtų būti atlikti patobulinimai, yra rizikos analizė ir grįžtamoji informacija:

– Gaunama informacija turėtų būti tikslingesnė. Kartais atsiunčiama didelės apimties informacija, kurią sunku įvertinti. Todėl kelios valstybės narės pasiūlė, kad visose valstybėse narėse turėtų veikti veiksminga nacionalinė rizikos analizės priemonė, kuri leistų geriau filtruoti duomenų apimtį ir užtikrinti, kad būtų pranešama tik apie įtartinus atvejus.

– VIES duomenų bazė taip pat galėtų būti naudojama rizikos analizės tikslais. Tai galėtų būti labai greitas būdas surinkti informaciją apie galimą karuselinio sukčiavimo tinklą, nes duomenis būtų galima gauti prieš pateikiant PVM deklaracijas ar sumuojamąsias ataskaitas. Valstybės narės, kuriančios paieškos priemonę tokios informacijos analizei atlikti, galėtų pasikeisti geriausia patirtimi.

– Būtina, kad tinkle veiktų greitos ir aiškios grįžtamosios informacijos teikimo mechanizmas. Grįžtamoji informacija turėtų būti naudojama rizikos analizei pagerinti, kad būtų gaunami tikslingesni duomenys. Šiuo metu „Eurofisc“ tinkle veikiantis grįžtamosios informacijos teikimo mechanizmas naudojamas perspėjimų dėl tam tikrų bendrovių kokybei tikrinti, nes perspėtoji valstybė narė gali pranešti apie rezultatus perspėjusiai šaliai.

Be to, remdamosi iš „Eurofisc“ gauta informacija mokesčių administracijos gali inicijuoti auditus, kuriuos atlikus PVM mokėtojo kodas gali būti anuliuojamas.

Geresnės perduodamos informacijos kokybės ir didesnio tinklo veiksmingumo gali būti siekiama stiprinant vidaus veikimą, dėl kurio gali būti sutarta „Eurofisc“ posėdžiuose. Veiksmingai tinklo veiklai būtina skubi ir tiksli grįžtamoji informacija. Viena valstybė narė teigė, kad būtų pagrįsta sukurti bendrą rizikos analizės grupę kaip atskirą darbo sritį, nes tai būtų svarbus politinis ženklas, jog valstybės narės rimtai pasiryžusios siekti pažangos kovos su sukčiavimu srityje.

Komisija pažymi, kad kelios valstybės narės pageidautų toliau stiprinti administracinį bendradarbiavimą ir sudaryti „Eurofisc“ ryšių pareigūnams geresnes sąlygas pasinaudoti tinkle esančia informacija. Tai padėtų valstybėms narėms toliau dėti pastangas užkirsti kelią sukčiavimui PVM iki jam įvykstant. Nepaisant to, kai kurios valstybės narės visgi nori ir toliau analizę vykdyti nacionaliniu lygmeniu.

Komisija mano, kad tos valstybės narės, kurios yra pasirengusios, turėtų toliau svarstyti klausimą, kaip geriau panaudoti turimą informaciją.

Komisija įsitikinusi, kad bendros rizikos analizės plėtojimas „Eurofisc“ tinkle galėtų būti svarbus žingsnis siekiant keistis tikslingesne informacija. Todėl tinklas turėtų išnagrinėti tokios bendros rizikos analizės privalumus.

3.9.        Santykiai su Komisija (49 straipsnis)

Reglamento 49 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės nagrinėtų ir vertintų, kaip veikia administracinio bendradarbiavimo priemonės. Ankstesnėje ataskaitoje buvo pažymėta, kad panašu, jog didžioji dauguma valstybių narių nevykdo jokio sistemingo savo priemonių vidaus vertinimo, o savo pačių vertinimą grindžia tik metiniais statistiniais duomenimis, kuriuos jos privalo teikti Komisijai šiuo klausimu. Nuo to laiko ši padėtis nepasikeitė.

Per diskusijas, po kurių buvo priimtas naujasis reglamentas, Taryba laikėsi nuomonės, kad naujoje redakcijoje nebūtina apibrėžti, kad valstybės narės turėtų reguliariai vykdyti administracinio bendradarbiavimo auditus.

Tačiau Komisija tebėra įsitikinusi, kad tokia nacionalinė analizė būtų labai naudinga pačioms valstybėms narėms, kad jos galėtų įvertinti administracinio bendradarbiavimo priemonių svarbą, naudą ir veiksmingumą. Ypač „Eurofisc“ tinklo atveju valstybėms narėms būtų labai pravartu įvertinti, kiek šis tinklas, kuris buvo specialiai sukurtas siekiant veiksmingiau kovoti su sukčiavimu, prisidėjo prie pajamų, kurios prarandamos dėl sukčiavimo PVM, sumažinimo. Vykdant administracinį bendradarbiavimą PVM srityje Komisijai tenka tik palaikomasis vaidmuo, ir tik pačios valstybės narės gali geriausiai įvertinti skirtingų priemonių veiksmingumą.

Todėl Komisija rekomenduoja valstybėms narėms patvirtinti tokią procedūrą, kad jos galėtų vykdyti skirtingų priemonių realią sąnaudų ir naudos analizę.

3.10.      Santykiai su trečiosiomis šalimis (36 straipsnis)

Valstybės narės mano, kad iš trečiųjų šalių gaunama informacija galėtų būti naudinga siekiant, kad būtų lengviau nustatyti mokesčio bazę arba aptikti sukčiavimą. Tačiau ne visos valstybės narės yra sudariusios PVM klausimus apimančias mokesčių konvencijas, todėl jos negali iš trečiųjų šalių gautos informacijos perduoti kitoms valstybėms narėms.

Valstybės narės taiko skirtingus keitimosi informacija su trečiosiomis šalimis būdus. Kai kurios valstybės narės pasirašė ar ratifikavo EBPO sutartį, kuri daugiausia skirta tiesioginiams mokesčiams. Be to, vienos valstybės yra sudariusios nemažai susitarimų dėl keitimosi mokesčių srities informacija, o kitos pasirašė ar ratifikavo konvencijas dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

Remiantis valstybių narių pateiktais duomenimis, galima daryti tik tokią išvadą, kad apskritai nesama daug patirties keistis informacija apie PVM su trečiosiomis šalimis.

Todėl Komisija yra įsitikinusi, kad ES lygmeniu suderintas požiūris į administracinio bendradarbiavimo priemonių su trečiosiomis šalimis taikymą PVM srityje būtų žingsnis pažangos link. ES daugiašalis susitarimas galėtų būti vertinamas kaip ilgalaikis projektas. Nauji susitarimai dėl minimaliosios vieno langelio principu grindžiamos sistemos steigimo, kurie įsigalios 2015 m., taps papildomu argumentu remti ES daugiašalį susitarimą.

2014 m. pradžioje Komisija ketina pateikti pasiūlymą dėl Tarybos leidimo pradėti derybas su tam tikromis trečiosiomis šalimis dėl dvišalio susitarimo dėl administracinio bendradarbiavimo gavimo.

4.           Specialus klausimas: minimalioji vieno langelio principu grindžiama sistema (angl. mini-one-stop-shop, (moss))

2015 m. sausio 1 d. bus įdiegta minimalioji vieno langelio principu grindžiama sistema (MOSS) – tam tikriems prekiautojams skirta supaprastinimo priemonė. Todėl telekomunikacijų, transliavimo ar elektroninių paslaugų tiekėjas, užuot registravęsis PVM mokėtoju kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje jis turi klientų, galės registruotis PVM mokėtoju už tokių paslaugų teikimą kitose valstybėse narėse, PVM deklaruoti ir jį mokėti naudodamasis vienu interneto portalu vienoje – registravimosi – valstybėje narėje.

MOSS taip pat turės įtakos administraciniam valstybių narių bendradarbiavimui mokesčių mokėtojų audito ir kontrolės srityje.

Parengiamoji teisinė ir praktinė veikla jau beveik baigta. Komisija taip pat įsteigė „Fiscalis“ projekto grupę (FPG 86), kuri turi svarstyti su MOSS susijusius audito ir kontrolės klausimus. Šios grupės nariai parengė rekomendacijas, kaip iš prekiautojų būtų galima prašyti informacijos naudojantis standartine MOSS sistemos audito byla ir kaip su tais verslininkais būtų geriausia susisiekti, jei prireiktų papildomos informacijos ar tyrimų. Valstybės narės neprivalo šių gairių priimti vienbalsiai, todėl Komisija tikisi, kad jos sutiks taikyti šias gaires neoficialiu susitarimu, taip palengvindamos verslininkams tenkančią naštą ir sudarydamos geresnes sąlygas naudotis supaprastinimo mechanizmu.

5.           Bendrasis administracinio bendradarbiavimo vykdymo vertinimas

Panašu, kad administracinio bendradarbiavimo vykdymo vertinimas iš esmės yra teigiamas. Daug valstybių narių nurodo, kad būtina užtikrinti tinkamą ABNK prašymo formų kokybę ir laikytis atsakymo į tuos prašymus terminų. Be to, kai kurios valstybės narės ir toliau mini nacionalines problemas (pvz., išteklių trūkumą) bei ilgalaikes problemas, kylančias keičiantis informacija (neišsamūs pagrindiniai prašymų pateikti informaciją duomenys, statistinės informacijos neatitikimai, VIES duomenų bazių informacijos pakeitimai atgaline data, skirtingos atsakymų pateikimo termino nustatymo taisyklės).

Kai kurios valstybės narės pateikė pasiūlymų dėl administracinio bendradarbiavimo PVM srityje tobulinimo.

Pirmoji pasiūlymų grupė susijusi su valstybių narių atsakomybe ir jiems įgyvendinti reikės imtis nacionalinio lygmens veiksmų (pvz., didinti vadovybės informuotumą, prašymus pateikti informaciją teikti tik išnaudojus visus galimus šaltinius besikreipiančiojoje valstybėje narėje).

Siekiant įgyvendinti kitus pasiūlymus, reikėtų pakeisti teisės aktus, pvz., paskelbti grįžtamosios informacijos teikimą privalomu, nustatyti baudas už prastą terminų laikymąsi arba išplėsti prašymų ribas. Tačiau Komisija mano, kad tokias teisines priemones būtų ne tik sudėtinga priimti, bet ir kiltų tam tikrų praktinių problemų, pvz., kas ir kaip nustatytų baudas, kaip būtų apskaičiuojamas jų dydis ir pan.

Taip pat pateikta pasiūlymų, dėl kurių įgyvendinimo reikėtų papildyti Komisijai perduodamus duomenis, pvz., rinkti statistinius duomenis, kad galima būtų klasifikuoti praleistus terminus (pavėluota 3, 6 ar 9 mėn.). Komisija mano, kad ABNK būtų įmanoma pasiekti bendrą sutarimą šiuo klausimu.

Taip pat siūloma, kad Komisija imtųsi veiksmų, susijusių su valstybėmis narėmis, kurios nuolat nevykdo įsipareigojimų pagal Reglamentą 904/2010. Šiuo atveju Komisija galėtų pasiūlyti teikti techninę pagalbą arba vykdyti nuolatinę stebėseną pagal Reglamento 1553/89 12 straipsnio 3 dalį. Buvo nurodyta, kad geros administracinio bendradarbiavimo tobulinimo priemonės yra geriausios patirties sklaida ir „Fiscalis“ centrinės ryšių įstaigos seminarai.

Kai kurie šių pasiūlymų nesėkmingai svarstyti praeityje. Tačiau, jeigu valstybės narės teiks pakankamai paramos, Komisija ketina toliau gvildenti šiuos pasiūlymus tinkamu lygmeniu, siekdama patobulinti administracinio bendradarbiavimo vykdymą.

6.           Išvada

Kaip minėta įvairiomis progomis (pastarąjį kartą – suderintoje strategijoje, kuria siekiama geriau kovoti su sukčiavimu PVM, išdėstytoje neseniai paskelbtame Komisijos komunikate, kuriame pateikiamas veiksmų planas stiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu (COM(2012) 722 final, 2012 12 06), veiksmingai spręsti mokestinio sukčiavimo ir mokesčių slėpimo problemas valstybės narės gali tik bendradarbiaudamos. Todėl valstybių narių mokesčių administracijų administracinio bendradarbiavimo tobulinimas yra vienas pagrindinių Komisijos šios srities strategijos uždavinių.

Ataskaitoje akcentuotos sritys, kuriose turėtų vykti aktyvesnis administracinis bendradarbiavimas, geriau išnaudojant Reglamentu 904/2010 suteiktas patobulintas galimybes:

· į prašymus teikti informaciją apskritai reikia atsakyti greičiau, nes atsakymų vėlavimas yra rimta problema;

· kai kurios valstybės narės vis dar nedalyvauja automatiškai keičiantis informacija apie neįsisteigusius apmokestinamuosius asmenis ir naujas transporto priemones, nors ir mano, kad ši informacija labai naudinga. Dėl to kyla daug problemų, todėl Komisija ketina dar atidžiau stebėti šios srities raidą;

· spontaniškai ar paprašius teikiama grįžtamoji informacija – priemonė, kurios taikymas turi būti skatinamas vykdant gerą bendradarbiavimą ir taikant geriausią patirtį, nes tai geriausias būdas informuoti mokesčių pareigūnus, kad jų darbas (tam tikru mastu) buvo naudingas;

· valstybės narės turėtų skatinti dalyvavimą administraciniuose tyrimuose taikydamos dabartines reglamento teisines nuostatas. Tai labai naudinga priemonė, perkelta į peržiūrėtą reglamentą, todėl apmaudu konstatuoti, kad valstybės narės ja taip retai naudojasi;

· daugiašalių patikrinimų nauda pasitvirtino. Tačiau panašu, kad pastaruoju metu valstybės narės juos vykdė rečiau. Būtina, kad valstybės narės iš naujo įsipareigotų vykdyti daugiašalius patikrinimus, taip pat reikia pašalinti šioje ataskaitoje nurodytas tokių patikrinimų kliūtis;

· bendri auditai – tai priemonė, kurią turėtų toliau plėtoti „Fiscalis“ projekto grupė, remdamasi per bandomąjį Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės projektą įgyta patirtimi. Prireikus Komisija imsis iniciatyvos pasirūpinti teisiniu šios priemonės naudojimo ES lygmeniu pagrindu;

· „Eurofisc“ tinklo bendra rizikos analizė ir veiksmingas grįžtamosios informacijos teikimo mechanizmas būtų tinkamas atsakas į poreikį gauti tikslingesnę informaciją ir geriau naudotis tinkle esančia informacija. Dėl to tinklas galėtų dar geriau vykdyti savo funkciją užtikrinti greitą mokesčių administracijų reakciją į tarpvalstybinio sukčiavimo PVM atvejus;

· ES lygmeniu suderintas požiūris į administracinio bendradarbiavimo PVM srityje užmezgimą su trečiosiomis šalimis būtų šiuo metu egzistuojančių skirtingų valstybių narių taikomų būdų ryšiams su trečiosiomis šalimis palaikyti alternatyva. Komisija netrukus pateiks pasiūlymą gauti Tarybos leidimą pradėti derybas su tam tikromis trečiosiomis šalims dėl administracinio bendradarbiavimo PVM srityje dvišalio susitarimo.

Komisija gali padėti pasiruošti veiksmingam valstybių narių bendradarbiavimui siekiant kovoti su sukčiavimu PVM. Ji pasirengusi remti visas iniciatyvas, kuriomis būtų stiprinamas bendradarbiavimas, ir prireikus imtis teisinių veiksmų.

Tačiau valstybės narės turi pademonstruoti politinį pasiryžimą žengti šiuo keliu. Jos privalo dėti reikiamas pastangas nacionaliniu lygmeniu, kad pagerintų praktinį administracinio bendradarbiavimo priemonių veikimą ir galėtų visapusiškai pasinaudoti jų teikiamais privalumais.

Tarpvalstybinis bendradarbiavimas iš tikrųjų yra vienintelis tinkamas būdas spręsti tarpvalstybinio sukčiavimo PVM problemą ir valstybės narės turi nuspręsti, kam pirmiausia skirti išteklių dabartinėmis sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis. Komisija įsitikinusi, kad tik visapusiškai naudojantis minėtomis priemonėmis ir kartu skiriant pakankamai išteklių nacionaliniu lygmeniu galima sumažinti nacionalinių biudžetų nuostolius, patiriamus dėl sukčiavimo PVM.

Komisija pateiks ataskaitą apie valstybių narių pažangą šioje ataskaitoje aptartose srityse. Atsižvelgdama į sukčiavimo PVM problemos rimtumą, Komisija neketina laukti kitos ataskaitos, kurią reikia pateikti tik 2018 m. pabaigoje, ir iki 2015 m. pabaigos numato ABNK pateikti padėties įvertinimą, kuriame pagrindinį dėmesį skirs valstybių narių pastangoms pašalinti šioje ataskaitoje išvardytus trūkumus ir toliau stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą PVM srityje.

[1]               Komisijos komunikatas „Dėl suderintos Europos Sąjungos strategijos, kuria siekiama geriau kovoti su sukčiavimu PVM“, COM(2008) 807 galutinis, 2008 12 1.

[2]               COM(2011) 851, 2011 12 6.

[3]               Atsakymus į klausimyno, kuris buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 19 d. raštu 1763918, klausimus pateikė 27 valstybės narės.

[4]               KOMISIJOS ATASKAITA TAYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1798/2003 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje taikymo, COM (2009) 428 galutinis, 2009 8 18.

[5]               Žr. ABNK darbinį dokumentą Nr. 562.

[6]               OL L 29, 2012 2 1, p. 13.

[7]               Europos Audito Rūmų specialioji ataskaita Nr. 8/2007, OL C 20, 2008 1 25, 51 dalis.

[8]               „Fiscalis“ projekto grupė Nr. 43 „Keitimasis informacija ir grįžtamosios informacijos poreikis“.

[9]               „Fiscalis“ projekto grupė Nr. 84 „Daugiašaliai patikrinimai akcizų srityje“.

[10]             Bendra audito ataskaita, EBPO, Mokesčių administravimo forumas, 2010 m. rugsėjo mėn.